Evaldas Tornau. Andrejus Nikolajevičius

2022 m. Nr. 3

Evaldas Tornau (g. 1955) – fizikas, habilituotas daktaras, žurnalo „Lithuanian Journal of Physics“ vyriausiasis redaktorius, daugelio fizikos straipsnių autorius, 2002-aisiais pelnęs Lietuvos mokslo premiją, ilgametis Puslaidininkių fizikos instituto (PFI) darbuotojas, šiuo metu – vyriausiasis mokslo darbuotojas Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMI).

E. Tornau kurti grožinę prozą pradėjo gana vėlai – būsimos debiutinės jo knygos „Pirmoji kino mechaniko meilė“ apsakymai, kai kurie nemažos apimties, parašyti 2018–2019 m. Beveik visus juos vienija tas pats personažas – autoriaus tėvas, kurio prisiminimai paskatino rašyti, nes, pasak E. Tornau, abiem pasisekė gyventi pakankamai ilgai – autorius per tą laiką išmoko ne tik klausyti, bet ir išgirsti, o tėvas iki garbaus amžiaus išlaikė gerą atmintį ir pasakotojo talentą. Apsakymuose vaizduojami karo, pokario metų įvykiai, „brandaus socializmo“ laikai, o tragiški praeities nutikimai keistais pavidalais išnyra ir šiandieną.

Publikuojamas apsakymas „Andrejus Nikolajevičius“ yra apsakymo-dipticho „Pirmoji kino mechaniko meilė“ antroji dalis, bet galimas perskaityti kaip atskiras kūrinys, įtaigus ir netikėtas.

 

Savo darbuose Arūnas siekė ne tik parodyti žmogaus charakterį, bet ir atskleisti netikėtus, kartais giliai paslėptus ir septyniais užraktais užrakintus fotografuojamojo bruožus. Todėl kaskart, ryškindamas nuotraukas, jausdavosi lyg vaikas, išpakuojantis dovaną. Ne visada pasisekdavo, bet kartais pavykdavo surasti tikrų deimančiukų.

Jis visada buvo maksimalistas. Žinojo, kad iš susitikimo su įdomiu žmogumi galima gauti ne tik jo atvaizdą, bet ir kokių nors įžvalgų. Tereikėjo įžengti į fotografijai nepavaldžią erdvę. Todėl paskutiniuoju metu į fotosesijas atsinešdavo ir diktofoną. Fotografuodamas kalbindavo žmogų, vis pakreipdamas pokalbį norima linkme, o tas nejučia įsišnekėdavo apie savo gyvenimą.

Kai jam paskambino iš nedidelės Žvėryno galerijos ir papasakojo, kad jų namo pusrūsyje gyvena įdomus beveik šimtametis senukas rusas, kategoriškai atsisakantis parduoti savo butą, Arūnas iškart pajuto už to slypinčią istoriją.

Turtingi žmonės, iš giminių nupirkę didžiąją namo dalį, kitados priklausiusią vienam garsiam Vilniaus universiteto dėstytojui, penkiasdešimtaisiais išdavusiam lietuvių pasipriešinimo pogrindį, turbūt tikėjosi nesunkiai atsikratysią ir pusrūsyje gyvenančio kaimyno. Iš pradžių siūlė jam didelius pinigus, gerokai didesnius, nei senuko dviejų kambarių butelis galėjo kainuoti, bet šis nesusigundė – sakė norįs mirti ten, kur daugybę metų gyveno. Vėliau savininkai ėmė veikti per jo sūnų, bet tėvo ir sūnaus santykiai ir šiaip nebuvo geri, o per tai dar labiau pašlijo.

Pagaliau naujieji namo savininkai pastato rekonstrukcijos projektą laikinai sustabdė ir paliko užsispyrusį senuką ramybėje. Žinodami jo garbų amžių, nutarė palaukti, kol viskas išsispręs natūraliu būdu. O kol kas išnuomojo dalį patalpų mažai modernaus meno galerijai.

Galerijoje dirbo labai glaudus ir jaukus jaunų bendraminčių sambūris, ji duris atverdavo tik per parodų atidarymus ar susitarus iš anksto. Turėjo gana didelį gerbėjų ratą ir palaikė šeimynišką atmosfera. Per atidarymus namo sode, į kurį žvelgė senuko langai, jaunuoliai kepdavo mėsą ar dešreles, gurkšnodavo vyną. Netrukus jie susipažino su pusrūsyje gyvenančiu kaimynu, ėmė jį vaišinti ir kviesti į parodas.

– Mano tėvas buvo dailininkas, – kikendamas primindavo senukas, pats panašus į Dievo avinėlį. Jis noriai rodydavo realistinius tėvo paveikslus, kuriais buvo nukabinėtos buto sienos. O kai imdavo porinti istorijas, siekiančias dvidešimtojo amžiaus pradžią ar karo metus, jaunuoliai netekdavo amo – atrodė, lyg skaitytų istorijos vadovėlį. Tiesa, susikalbėti nebuvo lengva: senukas, beveik visą gyvenimą pragyvenęs Vilniuje, prastai kalbėjo lietuviškai, o jaunimas, išaugęs nepriklausomoje Lietuvoje, jau menkai suprato rusų kalbą.

Apie naująjį Arūno projektą galerijos savininkai perskaitė žurnale. Be abejo, jie žinojo Arūno fotografijas – kas jų nežino? – bet juos ypač sužavėjo fotoportreto ir pasakojimo jungties idėja. Žurnale buvo įspūdingais portretais iliustruota apybraiža apie seną kaunietį, pokaryje arkliu važinėjusį po provincijos miestelius bei kaimus ir rodžiusį kino filmus. Aštuoniasdešimtmetis demonstravo puikų humoro jausmą ir neeilinę atmintį, o jo pasakojimai įdomiai derėjo su garsaus fotografo sukurtais portretais.

„Dar galima sutikti žmonių, kurie prisimena nuostabias praeities istorijas. Kai kurie turi puikią atmintį, bet dažnai neturi klausytojų. Jų gretos kasmet tirpsta, o mes prarandame unikalų paveldą. Mano projektas apima dvi puses: senyvi žmonės gauna progą išsipasakoti, o aš iš jų liudijimų lipdau ir išsaugau mūsų tautos istoriją. Nesu nei psichoterapeutas, nei kunigas. Tai, ką darau, pavadinčiau meniniu-socialiniu projektu“, – citavo žurnalas nuotraukų autorių.

Vienas iš galerijos šeimininkų, trisdešimtmetis menotyrininkas Kęstas, paskambino Arūnui ir papasakojo apie savo kaimyną iš pusrūsio.

– Jis pasakoja apie prieškarinių dešimtmečių Vilnių. Kas dar prisimena tuos laikus?

Gavęs įdomų pasiūlymą, fotografas, kaip visada, užsidegęs ėmėsi naujojo sumanymo ir rytojaus dieną atvyko į galerija su visa fototechnika bei diktofonu.

– Nežinau, ar pavyks taip iš karto prakalbinti. Reikia jį paruošti, kad neišsigąstų fotoaparatų, blyksčių, viso to šurmulio. Prie tokių dalykų jis nepratęs, – įspėjo Arūną Kęstas. – Pasakoja noriai, nes pasiilgęs žmonių. Bet kartais atrodo gana baikštus, ypač prie svetimų.

Ant galerijos sienų kabėjo lyg vaiko ranka nupiešti piešiniai. Kęstas pasiūlė Arūnui savo naująjį projektą eksponuoti pas juos:

– Juk senukas šiame name gyveno daugybę metų. Čia ir iškabintume nuotraukas, paleistume įrašus, pakviestumėm jį patį…

– Nenoriu nieko žadėti. Neperšokęs per tvorą… Gal nieko neišeis… – atsakė Arūnas ir staiga pakeitė temą, žiūrėdamas į parodos darbus. – Pakabinai savo vaikų piešinius?

– Plačiąja prasme – taip, – supratęs ironiją atšovė Kęstas. – Nauja ŠMC žvaigždė, bebaigianti Akademiją. Kažkas tarp Baskjos ir lietuviškų pasakų.

– Bent jau ne tapyba iš fotografijų. Stengiuosi būti tolerantiškas, bet… užkniso visai, – sumurmėjo Arūnas. – Ar jį lanko giminės?

– Žmona seniai mirusi. Yra sūnus, bet jų santykiai nelabai geri. Sūnus nori butą parduoti, o tėvą iškelti pas save. Senukui pinigų nereikia, dar gali savimi pasirūpinti. Pas jį užeina draugė, gerokai jaunesnė. Apiperka, kada reikia. Bet jis ir pats dar išeina pasivaikščioti.

– Draugė? – sukluso Arūnas. – Tai kiek jam metų?

– Turbūt kokie devyniasdešimt penkeri. Sako, kad apie dvidešimtuosius, kai šeima bėgdama iš Maskvos užstrigo Vilniuje, buvęs mažas vaikas.

Pasilenkęs arčiau, Kęstas lyg sąmokslininkas pridėjo:

– Jis noriai demonstruoja savo butą, tėvo paveikslus. Vokiška tvarka. Idealiai paklota lova, kaip kariuomenėje. Po ja – šlepetės. Trisdešimt septinto, gal trisdešimt aštunto dydžio.

Arūnas net išsižiojo.

– Nejuokauji?

– Jei įsileis, pamatysi pats.

Tą dieną senukas atrodė truputį pavargęs, bet svečius priėmė draugiškai, išvirė arbatos. Išgirdęs apie projektą tik mostelėjo ranka ir paprašė kol kas jo nefotografuoti. Arūnas ne iš karto suprato, kad šeimininkas neprigirdi.

– Vaikštinėjau upės krantine. Vaikai sprogdino petardas. Visai po kojomis. Driokstelėjo kaip per karą. Nuo to laiko viena ausimi prasčiau girdžiu. Sėskite iš kito šono, – pasiūlė jis.

– Ar leisite fotografuoti jūsų butą? – paklausė Arūnas.

– Kalbėk garsiau, – šnipštelėjo Kęstas. – Ir vadink jį Andrejumi Nikolajevičiumi.

– Andrejau Nikolajevičiau, ar galėčiau pafotografuoti jūsų butą? – sušuko Arūnas. – Jūs turite tiek daug paveikslų.

– Fotografuok, balandėli, tik manęs fotografuoti nereikia. Kam tokia seniena, toks senas žvairys dar gali būti įdomus? Paveikslus tapė mano tėvas. Jis buvo žinomas Maskvos dailininkas. Nedaug išsaugojau, deja.

Arūnas ėmė fotografuoti nedidelį tvarkingą butą. Prie vienos sienos stovėjo pianinas pakeltu dangčiu, ant jo – lapai su natomis, atrodo, senukas ar jo draugė grodavo Bethoveno „Elizai“. Prie kitos sienos – nemenka knygų spinta su rusų klasikų leidinių serijomis – Puškinas, Tolstojus, Čechovas ir knygos apie karą. Šalia – nedidelė lova. Po ja, kaip sakė Kęstas, tvarkingai suglaustos moteriškos šlepetės. Ant sienų kabėjo tėvo paveikslai – alyvų krūmai, gėlių puokštės, Pavilnio peizažai – tipiška peredvižnikų mokykla. Be temų banalumo, darbams stigo paprasčiausios meistrystės. Tėvas nebuvo įdomus tapytojas, vargu ar apskritai buvo profesionalas, dingtelėjo Arūnui.

– Kaip atsiradote Vilniuje? – pradėjo jis, ir tik tada susigriebė paklausti: – Ar galiu įjungti diktofoną?

Pradžioje Andrejus Nikolajevičius atsisakė kalbėti įrašui. Neva tai niekam nebūsią įdomu. Vėliau išsiklausinėjo apie naująjį Arūno projektą. Galiausiai nusileido, tik gana kategoriškai pridūrė:

– Jūs man labai simpatiškas, jaunuoli. Tik prašau manęs nefotografuoti.

Arūnas nuslėpė apmaudą. Jis mokėjo laukti. Žinojo, kaip greitai žmonės keičia savo nuomonę. Tuo tarpu senukas gyviai pasakojo, kaip atsidūrė Vilniuje.

– Mano mama buvo balerina. Trečiajame dešimtmetyje ji šoko Paryžiuje. O mudu su tėvu gyvenome Maskvoje. Svajojome ištrūkti pas ją. Bet atvažiavome tik iki Vilniaus.

– Kas sutrukdė pasiekti Paryžių?

– Pradžioje tėvas norėjo važiuoti, bet apsigyveno čia, Žvėryne, ir kažkaip pasiliko. Mokėjome lenkiškai. Pritapti nebuvo sunku.

Arūnas vis grąžindavo kalbą prie to, kodėl tėvas su sūnumi taip ir nepasiekė Paryžiaus, bet kaskart sulaukdavo per daug painių atsakymų. Galbūt ir pats senukas nelabai žinojo kodėl. Trumpai užsiminęs apie lenkmetį, jis prakalbo apie karo metus, kai tarnavo žvalgybos būriuose, vėliau apie pokarį, ilgametį darbą neaiškioje biurokratinėje kontoroje Vilniuje.

– Kuo dirbote? – paklausė Arūnas.

– Juristu, – atsakė senukas.

Tada peršoko į naująją Lietuvos istoriją, po nepriklausomybės atkūrimo. Kęstas, ne kartą girdėjęs tuos pasakojimus, atsiprašė ir grįžo į savo galeriją.

– Turbūt žinote, kas buvo mano kaimynas, gyvenęs didžiajame bute. Ten, kur dabar remontas. Girdėjote apie jį? – reikšmingai paklausė Andrejus Nikolajevičius.

Arūnas linktelėjo. Pajuto, kur pasisuks kalba, ir tai jam visai nepatiko.

– Šiame sode dažnai su juo pasikalbėdavome. Dabar jį vadina didžiausiu lietuvių išdaviku, neva išdavusiu pogrindį. Kalbėjau su juo apie tai. Jis tik norėjo nutraukti beprasmį kraujo praliejimą. Suprato, kad kuo ilgiau jis tęsis, tuo daugiau lietuvių žus. Koks jis išdavikas?

Senukas atidžiai stebėjo fotografą. Arūnas suprato, kad jį provokuoja, ir nuo jo atsakymo priklausys tolesnis bendravimas. Ginčytis ir ką nors įrodinėti atrodė neišmintinga. Jis diplomatiškai nukreipė pokalbį kitą linkme.

Netrukus Arūnas suprato, kad nuoseklaus pasakojimo neišgirs ir pašnekovo gyvenimą teks konstruoti iš atskirų epizodų, sujungtų tik punktyrinėmis linijomis. Ką gi, nuoseklumo jis ir nesitikėjo. Lyg medžiotojas tykojo įdomios, netikėtos istorijos. Sulaukė jos, bet gerokai vėliau, kai sugebėjo įveikti visokių banalybių užvartas. Senukas įpylė dar arbatos.

– Karo metu mus, nedidelę žvalgų grupę, išsiųsdavo į priešo užnugarį. Ten įsitvirtinę perdavinėdavome informaciją į štabą. Dažniausiai koreguodavome mūsų lėktuvų ugnį. Prisimenu vieną atvejį karui baigiantis. Penkiese nusileidome kažkur Kaliningrado srityje, tada dar vadinosi Kionigsbergu, – senukas sukikeno. – Įsikūrėme apleistame vokiškame name. Savo produktų net nereikėjo – tiek daug konservuoto maisto palikta. Gražus buvo namas, didžiulis sodas. Vasaros pabaiga, o gal jau ruduo. Sėdim tyliai, kojos iš namo iškelti negalim. Vokiečiai traukiasi, bet dar daug jų aplinkui. Ir vieną dieną išgirstam beldimą į langą. Matyt, pastebėjo kurį nors iš mūsų viduje. Atsargiai praskleidžiam užuolaidą, žiūrim – kažkoks vaikėzas, gal septyniolikos, gal aštuoniolikos metų. Ką daryti? Baisu, kad demaskuos, vokiečius atves. Įsitraukiam vidun ir imam tardyti. Būryje tik aš vienas moku vokiškai. Bet jis nekalba vokiškai, tik vos vos. Paaiškėja, kad jis – lietuvis. O kiek aš lietuviškai moku? Irgi vos vos. Žodį, kitą. Taip ir kalbamės. O draugai nekantrauja. Sako, statom prie sienos, ir – trumpa kalba! Užkasim sode. Karas – tokios instrukcijos. Aš jų nekaltinu. Palaukite, sakau, reikia išsiaiškinti, pakalbėsim ir sužinosim – šnipas ar ne. O vaikinas jau suprato, kur papuolė, mato, kad padėtis rimta, verkia, snarglius po veidą mozoja. Sako, kad nuo Kionigsbergo grįžta namo į Lietuvą, pėsčiomis. Nesupratau, kaip jis taip toli nusibeldė. Frontas eina, o vaikis nori namo. Visi bėga į vakarus, o jis – atgalios. Tiek iš jo ir teišpešiau. Ko norėt, kai kalbi pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai. O mano draugai nerimsta, bijo, kad išduos. Uždarom vaikį į rūsį ir einam pasitarti. Paaiškinu, ką sužinojau. Visi sako – ko čia dar tartis? – reikia likviduot. Bet aš nenusileidau. Buvau būrio vadas. Pasakiau, kad turim paleisti vaikiną. Prisiėmiau atsakomybę.

Senukas gurkštelėjo arbatos ir pažvelgė fotografui į akis, tarsi norėdamas pasitikrinti, ar juo tiki. Arūnui dingtelėjo, kad istorija skamba kaip daug kartų pasakota ir jai kažko trūksta. Prisiminė karo veteranus, aštuntajame dešimtmetyje ateidavusius į jų mokyklą pasidalinti karo metų istorijomis. Juos išvesdavo iš pusiausvyros bet koks netikėtas klausimas. Mokytojai tikriausiai melsdavosi, kad koks nors idėjiškai nesubrendęs mokinys nesugalvotų pademonstruoti savo išminties ir nesugadintų vakaro.

Bet senuko lygis atrodė kur kas aukštesnis nei veteranų iš anų laikų mokyklos. Jis tęsė savo pasakojimą:

– Mes jį paleidom. Dėkojo, vos ne rankas bučiavo. O už pusvalandžio girdim – vėl beldimas į langą. Na, manom, galas mums – išdavė niekšas! Niekada nepamiršiu, kaip draugai žiūrėjo į mane. Pasiruošėm ginklus ir nutarėme durų neatidaryti. Tada ėmė šaukti. Lietuviškai! Tas pats vaikis! Kai pravėrėm duris, žiūrim – stovi ir šypsosi, snarglius šluostosi. O rankose – pintinė su obuoliais iš sodo. Mums priskynė. Kitas būtų lėkęs kiek kojos neša. O jis, mulkis, nutarė atsidėkoti.

„Štai kur ji – rusų literatūros jėga!“ – pagalvojo Arūnas, ir jo žvilgsnis nejučiomis nuklydo link knygų lentynų. Ten, atremta į jubiliejinį Čechovo tomą, stovėjo vidutinio amžiaus juodaplaukės moters nuotrauka dailiuose rėmuose.

– Mano žmona Jelizaveta, – paaiškino senukas. – Jos jau vienuolika metų nėra. Tik sūnus liko. Aplanko kartais.

– Bet ką aš čia apie liūdnus dalykus, – nejaukią pauzę nutraukė šeimininkas. Gana vikriai pašoko ir nuėjo prie pianino. Įsitaisęs ant kėdės ėmė groti, retkarčiais užmesdamas akį į natas. Arūnas iškart pažino daugybę kartų girdėtą romantišką melodiją. Gurkšnodamas atšalusią arbatą karštligiškai mąstė, kaip įkalbėti senuką fotografuotis. Jis jau apgalvojo kompoziciją, foną, kaip sustatys lempas. Nujautė, kad šis Dievo avinėlis galbūt visai ne toks, koks dedasi, ir apskritai neaišku, ar galima tikėti jo pasakojimais. „O jeigu pasiūlyčiau jam padaryti dvigubą portretą, pavyzdžiui, su žmonos nuotrauka fone, gal taip sutiktų?“ – svarstė Arūnas.

– Mėgstu Bethoveną, – baigęs groti pasakė Andrejus Nikolajevičius. – Ar žinote, kad į šio kūrinio dedikaciją pretenduoja dvi Elizos ir viena Teresė? Kas dabar pasakys, kaip ten buvo? – sukikeno ir, lyg perskaitęs Arūno mintis, pridūrė: – Nemėgstu fotografuotis. Niekada nemėgau.

 

Grįžęs namo Arūnas visą vakarą klausėsi pokalbio įrašų. Jų kokybė buvo prasta, svarbiausių klausimų senukas tarytum neišgirsdavo arba atsakydamas nuklysdavo į lankas. „Jis tyčia kalba rebusais ar kitaip nemoka?“ – stebėjosi Arūnas. Kelis kartus išklausė pasakojimą apie lietuvį vaikinuką ir obuolių pintinę. Ar nebus tas vaikis koks plechavičiukas, su draugais bėgęs į vakarus, bet neištvėręs namų ar mylimosios ilgesio ir nusprendęs grįžti atgal? Įdomu, kur pasibaigė jo kelionė?

Arūnas ir taip vartė savo klausimą, ir šiaip. Kažkodėl įkyriai piršosi vienintelis nykus atsakymas.

 

Šiltas, saulėtas vakaras, fachverkinis namas su dideliu sodu. Ant medžių obuolių tiek, kad šakos nusvirusios iki žemės. Nėra kam jų paremti. Nėra kam raškyti vaisių, tais metais jie visai nereikalingi.

Jaunas vyrukas, dar visai vaikas, guli sukniubęs ant žolės prie saulės įšildytos namo sienos.

– Kai sutems, užkaskite jį sode, – išsitraukdamas papirosą sako Andrejus Nikolajevičius.