Marija Šaboršinaitė. Galvokas

2021 m. Nr. 10

Esu Marija Šaboršinaitė. Gimiau Vilniuje, užaugau Ignalinoje, dabar gyvenu Vilniuje. Mokiausi Vilniaus universitete ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Vilniaus dailės akademijoje įgijau Fotografijos ir medijos meno magistrą. Mėgstu lapkritį ir jūrą, nebūtinai drauge, tačiau ir vieną, ir kitą – dėl erdvės.

Trumpi tekstai. Ištrauka

 

Žodyne „galvokas“ yra (1) skrybėlės įdubimas arba (2) nedidelis debesis. Tačiau (3) be aiškios priežasties atklydęs ir į dabartį įsiterpęs seniai negalvotas prisiminimas, atrodo, irgi galėtų būti galvokas. Ir (4) pratybų sąsiuvinis; juodraštis. Arba dar, sakykim, (5) laukiamuosiuose klaidžiojančios mintys, arba (6) kai lauki atsakymo ir (7) t. t.

. [taškas]

1665 m. sausį Londone buvo išleista mikroskopinių tyrinėjimų ir anksčiau niekada neregėto mikropasaulio vaizdų knyga – Roberto Hooke’o „Mikrografija“. Be kitų dalykų, pirmojo stebėjimo aprašyme (Observ. I. Of the Point of a sharp small Needle) R. Hooke’as pasakoja apie galybę jo tyrinėtų taškų – atspaustų nuo klišių ar vario raižinių, padėtų ranka, surastų knygose. Žiūrint plika akimi, sako R. Hooke’as, taškai taisyklingai apvalūs ir juodi, bet per mikroskopą matyti, kad jie panašūs į suodinus tiškalus.

 

Dilgėlių vaikas junginėja šviesoforą

Šitoj perėjoj kartą buvo labai ilga raudona, dvidešimt, o gal ir dar daugiau minučių. Per šitiek sustabdyto laiko mane aptiko vienas vaikas iš vaikystės – tas, kuris slėpdavosi dilgėlėse, trumpom rankovėm ir su naro akiniais, neliūdnas, pasiruošęs, ne visai paikas. Prisimenu, kai buvo dingęs, jis – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – į priekį pastumia ūmi ir nekantri kikenanti žalia.

 

Uogienė

Trumpa kelionė su vieninteliu vidurdieniu. Kava ir laikas su vaizdu. Diena įaugusiu kraštu: su lūkesčiais, su spėlionėm, užsklandom; su pabaiga, su veidrodžiu ir ekranu. Diena su gyvybingu ūseliu: linkėjimų kištukai arba jungtukai iš elektros iškrovų. Neuronai. Iš nuovargio – staigi naktis. Iš įspūdžių – prisiminimai ir svajonės. Iš striukių, batų ir lauktuvių – antropomorfinės kiaurymės, prismaigstytos nutylimų minčių. Keliautojų receptai su pavojais iš netikėtų derinių.
Ir tik tada, ir tik trumpam mes sotūsgodūs su kaupu – ką tik sušveitę vienos dienos kelionę už ribų.

 

½ manęs nebebijo galvažudžių ir dantistų

Parašiau jai, kad man plyšta galva, kad: nutrūksta, nurieda į kabineto vidurį, per kiaurymę kakle matosi plaučiai ir stuburas, į vidų patenka bakterijos ir dulkės, negražiai sugyja, lieka randas, paskauda, kai keičiasi oras, ir dar neradau būdo, kaip be galvos užmigti, o netekusi ausų dabar dažnai prarandu pusiausvyrą. Mandagūs aplinkiniai nieko nesako; kai nori kalbėt tête-à-tête, kreipiasi į kabineto vidurį, kur negendanti ir nesenstanti galva atsiskyrėlė į nieką nekreipdama dėmesio jau pusmetį sprendžia online asmenybės testą ir ieško investavimo galimybių.
Ji atrašo, kad nais, kad ji metaforas priima, ir iškart po žinutės prasideda galvoms nuobodi, o begalviams beprasmiška priešpiečių pertrauka.

 

Galbūt slaptas raštelis

Reik jį doroti gabalais, nesirenkant iš mėlynos, pipirų, tinknų, pieno ar kristalų. Jį reik susmulkinti kaip sunkų darbą – į judesius ir sprendimus. Taršyti, kol pasirodys branduoliai, atomai, minkštimas: hiperšaknis. Tam reikalui susigalvojus įrankių – trupmenų iš krūminių dantų, kelio žirklių, spragtukų – jį reik kenėti kąsniais. Svarbu atsisakyti nemigos pratimų.
Tuomet nenokyjus ir be dvejonių kabinti ant susmulkintų klaustukų lietsargius, raktus nuo rūsio, pamaišant su sliekais iš požemio ir burnoje suvatuliotu batono jauku.
Laimikis kantriai laukia šeimininko.

 

6ir6ių vasara

Širšių vasarą tokia kaitra-kankynė, lydosi erdvė. Laikas neturi į ką atsiremti. Šviesai kasdien suteikiamas naujas laipsnis: aštri aštresnė aštriausia, o rugpjūtį – arši. Pagaląsti net tie daiktai, kurie išvis neturėtų pjauti. Šaukštai ir raktai, monetų ar pagalvių briaunos; paleontologiniai kaulai blyksi. Nieko negali paimti į rankas ar ilgiau išlaikyti. Vidutiniškai aštrūs daiktai paaštrėja. Popieriaus lapo kraštu gali išdarinėti žuvį, dantų siūlu – perrėžti siuntinį. Aštriausi daiktai jau visai sulaukėję – iki lapkričio uždraudžia žirkles (išskyrus ligoninėse ir karo kirpyklose).
Perpus kambarį perpjauna įskridusi širšė – visą vasarą vaikštom ir miegam nesusitikdami.

 

Laukiamajame klaidžioja mintys

Neva vėlai vakare ilgai laukiame labai vėluojančio svečio, nuovargis keičia veidus. Tuo pat metu iš Saulės ištrūkęs neutrinų srautas perskrodžia Žemę ir išlekia naktinėje pusėje visai nepakitęs. Neva labiausiai man rūpi supjudyti durų skambutį ir durų akutę, pritaškyti dirbtinio kraujo, įgarsinti neatpažįstamais balsais, lažintis, kas laimės, pralaimėjusį slaugyti.
Viskas tik tam, kad laiku mintantis laukiamasis manęs nenurytų.

 

Ryt

Kažkas švyti už debesies, sunku tiksliai pasakyti kas. Augalų tankynėj sučiumpam siaurą taką, jis numeta uodegą, nori ištrūkti, sekame jį. Mums iš paskos rieda klusnus ir tylus tarsi kamuolys. Apie jį nieko nežinom, bet džiaugiamės jo pasirodymu. Aplink – ilgai lauktas žalias didžiulis šnabždesys. Jį supa permatomas ir vėsus neaišku kas. Nuo jo man ir tau šąla pirštai. Šito pakanka, mes taip ir norėjom.

 

Kilmininkės

Vaikystėj O. buvo mano vyresnioji sesuo. Išgalvodavo šaunių dalykų, viską įsimindavo, mokėjo mane išgąsdinti:
silkės pakuojamos į skardines nuo siaubo filmų, todėl spintelėje jos gaudžia tarsi tereminai, ant stalo paguldytos mirksi, po pietų prabyla iš pilvo;
kai meluoji, kuris nors daiktas virsta nematomu ir kas eidamas savais reikalais tarsi už nieko užkliūva, klupteli, niksteli, krenta, įsistato mėlynę, nusiskelia dantį. Jei meluoji labai, nematomu virsta žmogus. Tu!
– Nusikrėsk šiurpu, – kužda silkės.
Naktį (žinoma) ant sienų ir sąsiuvinių atgyja rašalo tiškalai, iš ten kažkas išlenda, visai nesimato, bet greičiausiai rankytės; viskas panyra į tylą, o aš – į dėmes.

Visai neseniai O. virto mano jaunėle sese. Dar nebijo tamsos ir ežero gylio, bet jau galime pasikalbėti apie silkes, jūros druskos sūryme nesusigaudančias, gyvos jos ar mirusios, ir kodėl mirksi.

Kaskart apsukusios netaisyklingą apskritimą, keičiamės: naujienomis ar rūbais, žinutėmis, prisiminimais ir nenuspėjamais, tiesiog neįtikėtinais, vis geresniais naudingais patarimais.

 

Išvyka prie ežero

Graži nepažįstamųjų pora pasakoja istorijas, kuriose nežinomas kažkas nuolatos keliauja, o Borgesas dvejus metus skaičiuoja iki šimto. Užėjus debesiui tylu-vėsu piknike ant kranto, nustembu-neužtenka ežero ir jo šilumos; negana-pamirštu, kad nežinia kas ilgos vasaros praeityje papasakojo paslaptį. Noriu, kad mums dabar pat kažin kas atsitiktų-dingtų arba atsitiktų-atsirastų, kad virtę mikrofagais mistume taškais iš knygų ar pan.
Šešėlyje vaikom uodus. Snaudžiam, išalkstam, bet nieko nevalgom – viename filme esame matę, – tokiose vietose geriau nieko neliesti.

Nieko daugiau neįvyksta, tik temsta.
Nieko daugiau neįvyksta, tik jau visai vėlu.

 

Lūpakojai kojažandžiai

jų suplotas ilgas kūnas kruta galva judri priekinėje dalyje traška liemuo segmentuotas dvi galūnės kartojasi kiekviename kartojasi narelyje kartojasi pirmos uodžia virtusios žandikojais nuodų liaukos nagučiuose dvi poros trys poros nesuskaičiuojamai daug skirtalyčių plėšrūnų blankiai rusvų kartais raudonų
gyvenantys po žeme neturi pigmento
atogrąžų miškuose dykumose už poliarinio rato žinoma švytėjimo pavyzdžių
visą gyvenimą neriasi
naktį vasarą staiga uždegus šviesą vonioje
jei neišsibudini, nebaisu ir nieko neprimena,
bet jei cypteli – šito užtenka, naktį vasarą girdi viską, to tik ir laukia

Lūpakojais kojažandžiais vadinami šimtakojai. Nirtūs nariuotakojai aptinkami po akmenimis, medžių žieve, lapų danga <…>.

 

Pasivaikščiojimas šalia milžiniško debesies

Norėdami pasiekti dabartį arba pabūti kartu, mes priešinamės prisiminimams ir atsisakome sapnų. Kurį laiką galime ir visai nemiegoti.
Turi taip atsitikti, kad net būtų sunku patikėti, – einame šalia gigantiško urmančio debesies. Jis toks melsvas ir vėsus, viduje varinis, paslaptingas ir monotoniškas, kad nebėra ką pridėti ar ką išsigalvoti. Pasistiprinę omletu, tęsiame kelionę po nepastebimai kintančiu debesies kraštu.
Nuklysta mintis – ir baigta su debesim.

 

Vlaikas

Mūsų vaikui analepsė. Iš pradžių manėme, kad tai miego sutrikimas. Migdėme kaip tik mokėjome. Žadinome pamainomis. Tik vėliau supratome, kas vyksta. Kartais vaikas eidavo eidavo eidavo ir staiga sustojęs išnykdavo. Pirma rasdavosi kur nors vyresniojo brolio vaikystėje, o vėliau įgudo atsidurti praeivių ateityse. Grįžusį vaiką visad rasdavome kiek sušalusį, nesvarbu, kokiu metų laiku. Išsiblaškiusį, gal kiek sutrikusį, bet išgąsčio nepasitaikė nė sykio. Atkutęs vaikas apie save sakydavo, yra labai alkanas vaikas, ir tik vėliau prisimindavo savo vardą.
Vaiko negalėjai nufotografuoti ar įrašyti, jis dingdavo ar atsirasdavo vaizduose tik pats panorėjęs. Vaikas sakydavo, kad ateityje jis augina naujagimę zylę. Jis nepaisė trečiadienių, šokinėjo per ribas, bėgo ir naktį. Nežinojome, kad reikėjo jį vytis. Dabar mes vėluojam. Jau praeinam. Viskas tęsiasi už posūkių ir nežinomų kampų. Nėra ir nedingsta.

 

Lapkričio naujakurė

Galvoju apie tave, apie tai, ką man pasakei besibaigiant pertraukai. Galvoju apie tave arba gal tik bandau pakartoti, ką tiksliai sakei. Tu verti mane daryti kelis kartus jau padarytas išvadas. Nusišeriu, tyliu, įsimenu.
Vien slėpgaudys – staigus ir ryžtingas persikėlimas į rečiausiai pasaulyje apgyvendintą, vėjuotą ir apleistą lapkritį, – gali išgelbėti nuo mane apsėdusio kartojimo, kaip galėjau tau atsikirsti.

 

Antradienis S.

Tolimas ir stiprus Antradienis S. gyveno šimtą dvejus ar šimtą ketverius metus nė karto neragavęs cukraus. Lapkritį trumpam nesusitinkam prieš kelionę. Jis pasirodo pasakojimo pabaigoje lyg visko matęs klaustukas. Mudviejų mediumas mėgsta plepėti. Antradienis S. ištisai rūko. Aš seanse dalyvauju kažkodėl į kišenę įsidėjus trintuką.
Mudu norėtume tik kelias valandas pasivaikščioti prie upės, bet esam neįmanomi – atvirkščiai lenktyniauja mūsų skirtingo dydžio minutės. Pasakyk, – Antradienis S. baisiai aidi, – ką matai. Ateina debesis, – atsakau, – ant stalo žieminiai obuoliai, ausų kamštukai, katino kraujo tyrimas, nuo kėdės slysta šiltas megztinis, ant grindų – susipynę laidai. Antradieni S., o kas priešais tave? Du vorai nuo grindų lipa į palubes, – sako taip tyliai, kad man reikia subtitrų, – šalta bus žiema. Ir debesis nueina, taip galvoju, tas pats, kuris ką tik pasirodė pas tave.
Mediumui nusičiaudėjus nutrūksta skambutis. Nuo to lapkričio grįžusi namo norėčiau rasti (bet nerandu) nuluptą obuolį, ištiesintų ešeriams kabliukų, prišildytą kambarį, vietomis sukeistus daiktus, paimtus atsarginius raktus.
Net rytą ne visada randu; tik pritrūkusi oro iškart susiieškau.

 

Iš kažkur į kitur

Ryte ilgai stebite, kaip pešasi varnos. Prieinate arčiau. Ir dar šiek tiek. Skiriate kiek tik reikia laiko. Laiko turite, apie tai net negalvojat. Sutelkiat dėmesį. Ilgiau patyrinėjus paaiškėja, kad varnos anaiptol nesipeša, jos taršo leisgyvį varnėną. Akimirką aplink jus viskas klykia. Pirma baisu, paskui – girdėta. Kiek pagalvojat ir padarot išvadą: neabejotinai pavasaris.
Tai ir viskas, daugiau apie jus mes nieko nežinome.

 

Konservai

Anksčiau čia tekėjo juodas upelis. Negalėjau jo pakęsti. Gal net sakydavau, kad toks juodas vanduo turėtų tekėti požemiais, paslėptas nuo žvilgsnių – toli arba giliai, arba seniai. Išvykau iš čia vien dėl tos juodos sraunios čiurkšlės. Dabar juodo upelio nebėra, išgaravo per praeito birželio sausrą.
Anksčiau nesu patyrusi tokios sėkmės.

Kai visai nė kiek nebėra, pritrūksta ir juodos, ir vandens. Dabar teks be perstojo prisiminti. Į galvą lenda visokie piskiai. Atvykstu į kiekvieną smulkiausią neatšaukiamą akimirką.
Dar nesu patyrusi tokios skriaudos.

Niekieno sargas joks sargas – tik lūkuriuojanti forma, vien konservais gyva.

Nori, sargas sako gan draugiškai, įkalbėsiu, kad rytas buvo giedras, kad jokios nesėkmės nesi palaikiusi sėkme ir dar, – kaip greitai tuštumoje sušilti. Kalba kabindamas šaukštu marinuotą tuną. Dar turi pasiruošęs nepradarytą geltonų uogų stiklainį, kelias skardines kolos ir gailių medaus.
Noriu visko, kas liko; nesirenku.
Kaupiasi seilės.
Išnykęs upelis patvinsta.

Neskanus, su kauliukais.

 

Pavasaris

Kol spragsėjau mygtukais, diena visą dieną rijo mieles. Nepastebėjau, kada taip baisingai išsipūtė. Kai iš jos virdamas išplyšo pavasaris, atsipalaidavo saitai. Jau pirmą vakarą pasidavė pavargę, nuo šalto oro išdžiūvę paviršiai. Dabar fone visada lekia x. Neįtikėtinos mintys šįsyk galynėjasi su kasdieniais įvykiais. Apsigyvename slėptuvėse, išbandome naujus atstumus. Bet kol sugalvojam daugmaž gerą atsakymą, pavasaris išsineria ir pereina į galingesnį lygį. Atlaiko tik grubiai iškirpta esmė.
Prieš pat karantiną gėlių parduotuvė ant kampo išparduoda gražiausias skintas gėles. Kitas tiesiog dovanoja. Visi ką nors išsirenka. Dėl tų pasklidusių gėlių atrodo, kad vyksta neįmanoma šventė. Tokios dienos po laiko pažymimos apskritimu.
Nevaldomas aklas pavasario spigis išdegina ištisas valandas. Prasideda labai ankstyvas ir ūmus, ir netikėtas, ir galingas šįkart.

 

Pagaliau

Ką sakote? Kur mes buvom anksčiau? Taigi miegojome. Buvom išsekę, užkimę, išblyškę, lėti ir niūrūs. Taip, tik šiandien nubudome, ką tik. Užplikę atlasą dabar ruošiame kavą. Kaip nubundam? Pajutę troškulį iš lėto atsimerkiam. Troškulys kyla šiltą vakarą. Aišku, tiksliai nežinom, kad vakaras, tik jaučiame šilumą. Bet klausiate, lyg matytumėt mus pirmą kartą. Taip, tikrai, kai kuriems leidžiama ilgiau pamiegoti. Koks skirtumas! Gal kavos iš penki šimtai trisdešimt antro puslapio? Bet kodėl jūs taip sakote? Taip tik atrodo, kad miegodami nieko nejaučiame. Pamenat, užpraeitą balandį per dvi dienas (ir tik vieną naktį) užauginome jums visiškai naują, anksčiau neregėtą sodą. Be žodžių. Jokių prašymų, užuominų, išlygų. Jums juk patiko tas sveikas ir slėpiningas sodas. Ne kartą sakėt, kad sušylate, kai gegužę jis atgyja ir sužaliuoja. Taigi. Taip ilgai nesimatėm, o pirmas dalykas, kurį pasakote – kad nuo mūsų ilgo miego jums bloga. Kol miegame, mums taip jūsų trūksta, kartais atrodo, kad jau netenkam vilties. Tačiau miegodami dar geriau viską atsimenam. Kitaip būti negali. Iš savo miego, iš jo audinių ir skaidulų visą laiką audžiam jums užnugarį. Nejau niekuomet nepajutote? Net į mus atsirėmusi?