Monika Baltrušaitytė. Aštuonbutis

2024 m. Nr. 3

Novelė

Kiemo pakraštyje liepsnoja laužas, šeši žmonės sėdi ratu. Karštos žiežirbos spragsi į beribę naktį, kai pakyla į orą, šilto vėjo gūsis paverčia jas pelenais. Kaip pasiilgtas, seniai vilkėtas drabužis mane apgaubia pažįstamas dūmų kvapas.

Stebiu juos iš tolo, ne visus atpažįstu. Mano Žilvinas kalba įnirtingai gestikuliuodamas, rankoje tvirtai spausdamas litrinį alaus butelį. Šalia sėdi Alius ir Gintaras, po kiekvieno ištarto sakinio būtinai nusispjauna per petį.

Aštuonbutis lyg stambūs, dūlantys priešistorinio gyvūno griaučiai stūkso visai čia pat, vidury laukų, jiems už nugarų. Aštrius pastato kontūrus glosto juoda naktis. Kitų trijų ugnies kūrentojų nepažįstu – matyt, bus iš kaimo atklydę nauji draugai.

Alius atvaro automobilį prie laužo, atidaro langus ir pagarsina muziką – dabar dar sunkiau išgirsti, apie ką šnekučiuojamasi. Prisėlinu truputį arčiau kaip atsargi katė, pasislepiu už beržo, prie šuns būdos. Iš jos išlenda susišiaušęs šunėkas, kilsteli žilą snukį mano pusėn, jo šnervės sutrūkčioja. Jis mane pamato.

– Bimai, užsikišk! – pasigirsta riksmas nuo laužo, bet šunpalaikis toliau loja kaip pasiutęs.

Tuoj mane išduos, pagalvoju, bet išsyk nusiraminu prisiminusi, kad į Bimo skalijimą niekas nekreipia dėmesio. Jis nuolat triukšmauja – žiemą prie tvarto sniegą aploja, vasarą urzgia ant bičių, ir joks dviratis pro kiemą ramiai nepravažiuos.

Pasislėpusi už beržo, apgaubta sutemų, išbūnu visą naktį, kol pirmi priešaušrio blyksniai ima ryškėti ant baltų tvarto plytų. Klausausi jų pokalbio, esu namie.

Pirmąkart čia atklydau septyniolikos, įsidarbinau netoliese esančioje karvių fermoje. Jei vėjas papučia iš tos pusės, visur pasklinda aitrus mėšlo kvapas, mėšlu tvoskia net kambaryje, jo tvaikas įsigeria į plaukus ir drabužius. Tą kvapą prisimenu ryškiausiai, jo neįmanoma ištrinti iš atminties.

Elena, tolima kažkelintos eilės pusseserė, yra vienintelė man žinoma gyva giminaitė. Ji gyvena aštuonbutyje. Koks buvo mano gyvenimas iki aštuonbučio, sunku prisiminti – viskas taip padrika ir išskydę, basčiausi iš vieno kaimo į kitą imdamasi pačių paprasčiausių, atsitiktinių darbų, keliavau po kraštą neturėdama savo vietos ir kampo.

Nors Elenos nemėgo vaikai ir karvės, o šunys jai einant pro šalį imdavo garsiai loti, nors kaskart, jai riebiai nusikeikus, sudrebėdavo tvarto sienos, o visi viduje esantys gyvuliai parklupdavo ant kelių, ji buvo vienintelis man gailestingumą parodęs žmogus. Viktoras, jos vyras, iš pradžių prieštaravo, bet tos smarkios moters neperkalbėsi – Elena išskyrė kambarį jų kukliame bute, priėmė gyventi po vienu stogu.

Nelikau skolinga – net ir laisvomis dienomis, kai nereikėdavo keltis švintant ir eiti į fermą, prabusdavau už visus anksčiausiai. Parnešdavau iš šulinio vandens, išvirdavau kavos jai ir vyrui, paruošusi greitus pusryčius eidavau į tvartą išleisti vištų, įpildavau joms šviežio vandens, įberdavau grūdų. Pravaikiusi muses, į aliumininius ant šiaudų pastatytus puodus suversdavau vakarykščio maisto likučius. Surinkusi kiaušinius, sudėdavau tvarkingai į šaldytuvą, tada traukdavau į daržą ravėti burokų. Radusi laisvą minutę, mokindavau skaityti jos pyplius, Alių ir Gintarą, o po kelerių metų skaityti mane jau mokė jie.

Kai laisvą minutę rasdavo Viktoras, jis veždavosi mane į mišką grybauti. Laikui bėgant tų laisvų minučių atsirasdavo vis daugiau, o iš miško vis dažniau grįždavome tuščiomis pintinėmis. Kartą Elena neapsikentusi nusiuntė Alių su Gintaru pašnipinėti, o tiedu parėję papasakojo, ką mes veikiame miške. Viktoras buvo tvirtas ir jau ne pirmos jaunystės. Mačiau, kaip sudrebėjo jo apatinė lūpa, dydžio lyg odinė sofa, kai pirmąkart atsirėmiau į pušį atstačiusi sėdmenis. Vėliau tų kartų pasitaikydavo vis daugiau, o dar po kiek laiko gimė mano Žilvinas.

Visi ir toliau gyvenome aštuonbutyje, dviejuose kambarėliuose, kuriuose vis dažniau griaudėdavo pikti Elenos keiksmai ir priekaištai. Jaučiausi dėkinga, kad mūsų su Žilvinu ji neišvijo. Juk dabar čia – visų namai.

Bėgo dienos, Viktoras vis rečiau išsiveždavo mane grybauti – mieliau traukdavo į artimiausią miestelį ir dažnai grįždavo tik paryčiui. Nesivargindamas nusirengti, griūdavo į lovą ir, prislėgęs mano juosmenį sunkia ranka, užknarkdavo taip garsiai, kad net aštuonbučio stogas imdavo kilnotis.

Žilvinas stypo ir augo, net nepastebėjau, kaip pradėjo eiti į mokyklą ir svajoti apie telefoną. Tokį, kuris neturi mygtukų – tik lygų kaip stiklas ekraną ir daugybę spalvotų paveikslėlių, atgyjančių, kai prisilieti pirštu. Telefono nupirkti negalėjau, užtat parnešdavau jam čiobrelių, nuskintų prie aukštųjų kapų.

Kai sužinojau, kad Žibutę, mylimiausią mano karvytę, išveža į skerdyklą, verkiau apsikabinusi jos kaklą kaip vaikas, o ji pasakė:

– Neverk, Mildute! Pjaus mane – tegu sau pjauna. Rytoj rasi čia aukso obuolėlį. Įkask tą obuolėlį darže į žemę – išdygs obelis su aukso obuoliais.

Kitą rytą mane pažadino sniegas. Buvo taip tylu, jog girdėjau, kaip švelnios lipnios snaigės leidžiasi ant Bimo būdos. Mikliai šokau į batus, kojos pačios per pusnis nunešė į fermą. Čia pasitiko šimtai liūdnų, tylių akių. Žibutės jau neradau, bet obuolėlį, kaip pasakyta, įsimečiau į palto kišenę.

Nepamenu, kada taip nekantriai būčiau laukusi pavasario. Tarsi jis galėtų viską pakeisti, tarsi sugrįžę paukščiai savo klegesiu nutildytų paskalas ir šnabždesius, griaudinčius Elenos prakeiksmus ir kasdien vis labiau nepakeliamą Viktoro knarkimą. Laukiau išdygsiančios obels, laukiau dienos, kai galėsiu nupirkti Žilvinui telefoną.

Buvau kantri. Aukso obuolėlį saugojau iki pat tos akimirkos, kai į gandralizdį, suręstą ant elektros stulpo, sugrįžo gandrai. Vieną rytą, atsikėlusi anksčiausiai už visus, per rasotą pievą nuslinkau link daržo. Išrausiau duobę kiek atokiau nuo lysvių ir užkasiau savo lobį.

Visu greičiu pro šalį lėkė vasara: garbanotus sparnus iš po žemių iškėlė salotos, krauju pasruvusius čiuptuvus iškišo burokai, išstypo svogūnų ašmenys, krapai išraitė savo grakščius nėrinius, į dangų stiebėsi karpyti morkų lapai, primenantys grėsmingo žvėries letenas. Tik obels nesimatė, o vilties kasdien likdavo vis mažiau – kaip ir žodžių, kuriuos per dieną ištardavau.

Ilgainiui visai lioviausi šnekėjusi, o vėliau supratau, kad bet kokiam sakiniui suregzti reikia vis daugiau pastangų. Rudeniop pastebėjau, kad ir rega suprastėjo – akių paviršiuje tarsi tvenkinio vanduo telkšojo, po juo slypėjo ledas. Ryškūs aplinkinių daiktų kontūrai virto slaptingais rakandų pavidalais. Tik iš įpratimo žinojau, kur padėtas puodas ar keptuvė – pirštai patys susirasdavo.

Kai vėl atėjo žiema, kai sniegas nuspigino taką link fermos, eidama į darbą suklupau ir nebeįstengiau atsistoti. Rankos ir kojos suglebo, negalėjau jų pajudinti, lyg būtų ne mano.

Ligoninėje man pranešė apie ligą – tai, kas turėjo išdygti darže, dabar leidžia šaknis manyje, nuodingi želmenys plinta kūne, kurio nebepakanka tokiam derliui sutalpinti.

Išeidavau į kiemą. Prisėdusi ant suolo prie namo, ilgai žiūrėdavau į ūžiantį lauką, kuriame darbuodavosi kombainas. Užuosdavau fermą, jos kvapas visam laikui įsigėrė į mano atminties audinį. Stebėdavau išskydusius Aliaus ir Gintaro siluetus – kasdien vis labiau stiprėjantys jaunuoliai kieme kapodavo malkas ir kraudavo jas į traktoriaus priekabą. Mano Žilvinas, dar liesas ir išbalęs, sukiodavosi pakampiais, tai šen, tai ten ranką prikišdamas.

Vėliau dienų, kai savomis kojomis galėdavau išeiti į lauką, pasitaikydavo vis mažiau, o dar po kiek laiko atguliau lovoje. Elenos keiksmai retėjo, o galbūt jų nebegirdėjau. Dar egzistavau, dar gulėjau, kažkas man atnešdavo sultinio ir apiprausdavo, bet gyvenimu to jau nepavadinčiau. Buvau kažkur tarp šiapus ir anapus, dienos slinko vis lėčiau, galop ant manęs pradėjo begėdiškai ropinėti musės, net Elenai vaikant nebenuskrisdavo. Grįžęs iš miestelio Viktoras į mano lovą jau nebeparkrisdavo, stogą kilnojantis knarkimas persikėlė į kitą kambarį, kuriame nebuvo mirties kvapo.

Iki paskutinės akimirkos mane prižiūrėjo ir slaugė Elena. Tomis dienomis net šunys jai einant dulkėtu kaimo žvyrkeliu susiturėdavo neloję, tik pagarbiai nulydėdavo akimis. Pabaigą prisimenu labai ryškiai: pro atvirą langą į kambarį brovėsi uosio šešėlis, iš kaimyninio buto tvoskė barščiais – buvo vasara, pietų metas. Žvyrkelio dulkės sklandė ore be menkiausio vėjelio.

Iškorijusios lentynos mano kambaryje buvo prisigėrusios ligos kvapo. Ilgai žiūrėjau į jas, kol supratau, kad metas išsikuopti. Atsikėliau, įsispyriau į šlepetes. Virtuvės kibire vandens nebuvo, reikėjo eiti prie šulinio.

Skaisti karščio banga užliejo veidą pirmąkart išėjus į lauką po tiek mėnesių, praleistų lovoje. Pripylusi sklidiną kibirą vandens, vėl sugrįžau į virtuvę. Spintelėje susiradau švarią šluostę, suvilgiusi ją vandeniu nuo buto lentynų nuvaliau dulkes. Užsukau į savo kambarį ir žvilgtelėjau į tą susibaigusią, mano lovoje tysančią žmogystą, kurios akys buvo padengtos stiklu. Nuvaikiusi nuo jos muses, lėtai užvėriau girgždančias duris.

Nelikau skolinga – išviriau kavos Elenai ir Viktorui, paskutinįkart užsukau į tvartą pažiūrėti, ar vištoms nieko netrūksta. Įpylusi Bimui šviežio vandens, palikau namus, aštuonbutį. Išėjau žvyrkeliu, platus kelias driekėsi priešaky, kažkur pašonėje stūksojo ferma, jos kvapą vis dar jaučiau plaukuose, jos kvapą išsinešiau į amžinybę.

Kartkartėmis sugrįžtu pažiūrėti, kaip slenka laikas aštuonbutyje.

Viktorą palaužė klastingas virusas. Iki pat pabaigos toje pačioje lovoje jį slaugė Elena. Viktorui iškeliavus, kančios išraiška nukrito nuo jos veido lyg voratinklis. Ji vis dažniau šypsosi, keikiasi nebe taip garsiai, kartais meiliai pašnekina anūkus.

Mano Žilvinas užaugo, sutvirtėjo, mačiau, kaip įriedėjo į kiemą su pirmąja savo mašina, sukeldamas troškų dulkių debesį.

Stebiu žarijas, tyliai blėstančias lauže. Muzika automobilyje nutyla, pokalbiai išsenka. Šeši ratu sėdintys žmonės iš kišenių išsitraukia telefonus ir sukniumba prie jų lyg javai po stipraus lietaus. Žilvinas taip pat įninka į telefoną, tingiai brauko pirštu slidų ekraną, suvyriškėjusį jo veidą nušviečia melsva šviesa.

Matau, kaip sutviska obuolėlis, nupieštas ant jo telefono nugarėlės. Auksinis, žibantis obuolėlis.