Leonardas Gutauskas. Musė. Studija (Pabaiga)

2005 m. Nr. 3

Pabaiga. Pradžia 2005, Nr. 2

Mėsėdės

       1
Ilga stiklinėmis lubomis, – stikliorius čia pat, už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros lapu uždengtas, – aukštomis niūriomis sienomis, primenančiomis liūdnai pagarsėjusių Lukiškių sienas, akmeninėmis grindimis kaip senosios Mino Kretos skerdyklos, kur prieš tūkstančius metų buvo aukojami buliai ir viena kita su jais susidėjusi gašlūnė, ilgais beveik nesibaigiančiais akmeniniais prekystaliais „papuošta“ menė. Kasdienine vilniečių kalba vadinama Hale arba Halės turgaviete. O dar konkrečiau – pod Hale.
Ir nė vieno  m u s g a u d ž i o. Nors mėsėdžių musių debesys užstoja saulę. Kas gi rizikuos kopti į pačią padangę, kad pririštų tą lipnią musių sūpynę? Niekas. Nei Halės direktorius, nei kišenvagis. Ir tikrai jau ne ubagėlis nuo netoliese dunksančių Aušros Vartų – jam dangaus ir jo maldose gana, jis žino, kad aukštosiomis kopėčiomis laipioja tik angelai, ir tai tik Jokūbo sapne. O turėtų kabėt ilgi, kaip tautiškų švenčių kaspinai, medumi tvaskantys musiogaudžiai – menė visada būtų pasipuošus.
Beribė erdvė ir laisvė musėms mėsėdėms.
Ir pasirinkimas taip pat beribis: nuo šventų avinėlių galvų iki nešvaraus gyvulio kiaulės uodegų. Ir galvos, ir uodegos – apsvilintos, anglimi ir suodžiais apėjusios, jų gramdymo žymės eina skersai per aklas akiduobes, išilgai per uodegų slankstelius. Čia rūkyta produkcija. Jai reikia mėgėjų, ne visos mėsėdės prie tokio maisto puola. Be to, virš baroniukų galvelių ir skeltanagių uodegų apkūnios moterys palmės šakomis mojuoja, muses vaiko, kad šios pirkėjų neatbaidytų. Graži, labai teatrinė scena, arba moderni instaliacija. Trūksta tik avinėlių bliovimo ir kiaulių žviegimo.
O štai ir šviežia šio ryto produkcija. Veršiena – aukščiausios klasės. Veršiukų galvos taip pat pirmos klasės – tiesiai nuo trinkos Paryžiaus aikštėje priešais Dievo Motinos Arkikatedrą. Ir pardavėjai beveik vieni vyrai, mėsininkai, budeliai su kirviais ir ilgais peiliais kruvinose rankose. O ponios pirkėjos tokios jau gražios, tokios mandagios, nekaltos, nuo kraujo alpstančios, nosinaitėmis besivėduojančios. Nors sykiu ir didžiai išrankios: ne, ne, šita galva truputėlį per daug apsvilinta, o štai šitas gabaliukas ar tik ne su sunkiu kaulu? Klausia, teiraujasi, renkasi, išsirinkt negalėdamos per tokią veršienos gausą. Dažnai neišsirinkusios grakščiais žingsneliais nutipena prie vištų ir taria: kuhičkų, što li. Nesuprasi – rusė ar lenkė, o gal ir iš Viduržemio jūros pakrantės kilusi, tik viduramžių vėjų atpūsta kaip pūkelis į šiaurę ir čia pasilikus, ir karo žiaurumų išvengus. Nes lietuvė ir po pusšimčio rusinimo metų mėsininko rusiškai neprakalbins. Dažnai ji lietuvių kalba mėsos kilą renkasi, o pardavėjas rusiškai siūlo ir įsiūlyti negali. Bet svarbu, kad susišneka, vertėjo nereikia nei tuteišui, nei lietuvaitei. Tokia jau ta Halė, mėsėdžių musių karalija. Tiesa, musės niekada nė už bryzelį nesumoka. Užtat dažnai galvą padeda, gyvybę mėsėdžių veislės pratęsimo labui paaukoja. Bet kas musėms viena kita auka – milijonai keičia trilijonus, nes ir aviniukų galvas nepaliaujamai keičia veršiukų ilgaausės galvelės arba kiaulaičių riestos uodegėlės – maisto užteks keliems amžiams į priekį. Tik stenkis nepersiryti. Tad dauguma mėsėdžių išsiugdžiusios pavyzdinį taupumo jausmą. Nusileidžia ant šviežienos, pačiulpia sekundę kitą ir vėl pakyla, stiklinėmis lubomis ropinėja, stiklus teršia iš vidaus, kaip balandžiai – iš išorės.
Iš garsiakalbio – ruskoje radio. Iš gerklių – saldūs pasiūlymai. O virš viso to šurmulio – musių orkestrėlis, anot rusų bardo, nadeždy malen’kij orkestrik… Ne turgavietė, o karnavalas, kaip Karvalano sąmokslas Čilėje. Bet žmonija mandagi, nes ir prekė aukščiausios rūšies, ne iš po skverno, kaip anais pertekliaus laikais būdavo. Užsimanė žmogus gabalėlio rūkytos nugarinės, atėjo į Halę, vaikšto, stypinėja lyg muses skaičiuodamas, tuo pat metu viena akimi pardavėjos akį seka – pamerks ar nepamerks? Štai koks klausimas iškildavo. Ir jeigu pamerkė kaip pavartės merga, tai gali pamažu jai iš paskos link viešojo tualeto, rūsyje, po žeme įrengto, slinkti. Slinkti ir nesijaudinti, kad moteris už moterų pusės durų išnyko – ženk drąsiai, ir gausi. Pakeltas sijonas, nugarinė ištraukta, delnas atkištas – mokėk. Susimoki, mėsgalį kelnių raukšlėse paslepi ir iškopi tarsi iš antikos kapo į XX amžiaus dienos šviesą. Netgi savotišką erotinį jaudulį patyręs…
Šiandien, suprantama, nebesislepiama – visa atvira, laisva, prieinama net ir vidury skverelio ant suoliuko su alaus buteliu rankoj. Kartais žmogų dėl tų deficitinių laikų žūties netgi graudulys suima. Juk kiek pažinčių, kiek kyšių, kiek sutarčių „ranka ranką plauna“ nugarmėjo negrįžtamai. Kiek išnyko kombinavimo paslapčių, tarytum jų nė būti negalėjo. O jų tikrai buvo. Net mėsėdės musės neleis sumeluoti. O ir meluoti nėra reikalo, kai melas jau nebeuždraustas, o paleistas nuo grandinės kaip vilkšunis ar pitbulis.
Tik Halė dunkso kaip dunksojusi, karus marus trėmimus atlaikiusi. Juk kad ir ką kalbėtum – Pilvo Šventovė su akmeniniais aukurais ir su šviežiu krauju. Tiesą sakant, naujoviški šaldymo aparatai kiek aptemdė buvusią Halės šlovę. Ir mėsinių musių apmažėjo. Nes joms paliktos tik tos trumpos sekundės tarp mėsgalio išėmimo iš šaldytuvo, pasvėrimo ir suvyniojimo. Per tokį laiko akimirksnį net didžiai įgudusi senbuvė vos ne vos siurbtelti kraujo spėja, vos ne vos lašelytį šviežienos nugvelbti sugeba. Žodžiu, kiti laikai, kiti ir mėsininkų papročiai. Juk maro metu gatvėse mėsėdės puotaudavo, o štai dabar priverstos kaip kišenvagės mėsos dulkę vogti. Musių atžvilgiu – didi neteisybė. Bet žemė – žmonių planeta, ne musių ir ne šėtono pasiuntinių velnių raguotų. Musės privalo žinoti joms skirtą vietą, ypač viešose maisto prekyvietėse, kur tiek daug įvairiakalbių turistų iš Europos Sąjungos apsilanko, tėvų ir senelių takais vaikštinėja, vaikystės namus ir kiemų balkonėlius mėgina atrasti, nors patys žino, jog dauguma tų namelių ir kiemelių su dūmais į rojų pakilo, išnyko, net gatvikių pavadinimų nepalikę. Bet vis tiek vaikšto, dairosi ir į Halę užsuka norėdami įsitikinti, ar lig šiol gyvas vištas kaimiečiai ir priemiesčių žmonės į turgų neša. Ir nuliūsta supratę, kad gyvų vištų laikas pradingo kaip ir rieznikų – ką gi jie pjautų, jeigu gyvos vištos ir su žvake pasišviesdamas nerastum nei Halėj, nei buvusioj Dzeržynkėj, mūsiškai – Kalvarijų turgavietėje. Įdomu būtų panagrinėti, kaip ši prekyvietė gavo geležinio revoliucijos karžygio vardą? Nejaugi čia jo laikais žmonių galvomis ant akmeninių prekystalių targavojo? Atsakymo nėra, nes visi atsakovai nebyliai, tyli it kiaulių uodegas įsikandę.
O mes prieikime prie aviniuko gatvelės, atsiprašykime už armėnus, kurie lig šiolei aviniukus aukoja ir už tokias aukas neišvengiamai bus nubausti, nes prieš tūkstančius metų Jėzus uždraudė baronėlius aukoti. Atsiprašykim tų aklų išdegintų akelių, tų apsvilintų garbanėlių – gal ir atleis.
O mėsėdes muses palikime likimo valiai. Ne mes jas į Nojaus laivą įleidom, ne mes jas ir iš Halės išvarysim. Yra kam ir be mūsų tuo pasirūpinti. Angelai budi, kol kas leidžia muselėms siautėti, bet ateis diena, kai tie melsvi tuntai su savo valdovu nugarmės žymiai giliau, nei pragaro grindinys glūdi, – tiesiai į verdančią nerimstančią magmą.

       2
Veterinaras atvyko anksti, vos praaušus. Darbo turėtų užtekti iki pavakarių – visas kaimas vienu gaistu nutarė išromyti visus kuilius ir kuiliukus. Buvo, tiesa, ir savas romytojas, vietinis, tačiau aklai prasigėrė, kuilio pautų nebeįžiūri, tik gyvulį žaloja. Tad ir buvo nutarta kviestis specialistą, kad viską tvarkingai, kaip reikia, sutvarkytų.
Mažas toks žmogelis, neišvaizdus. Ne vienas kaimo vyras tokį, atsiprašant, bezdalių išvydęs, tik ranka numojo, suprask, nebus iš jo naudos.
Tik moteriškės tylėjo.
Ir ne veltui, nes, anot Čechovo, sataninskoje plemia iš anksto suvokia, kur vyras, o kur tik mėsos ar pilvo kalnas. Jos skradžiai kelnes tiesiai į klyną žvelgia ir viską regi. Tad jos tylėjo. Laukė. Ir sulaukė.
Greičiau nei šešką vyrelis kuilį pargriauna, užpakalines kojas pakelia ir tik čirkšt, čiaukšt peiliu, ir pautai jau geldoj. Veskit kitą. Vyrai vos spėjo paršus vedžioti. Pautų krūva akyse augo. Suprantama, ir mėsėdžių musių proporcingai pautams gausėjo. Nereikėjo ir vakaro laukti. Moteriškės vos susigaudė specialisto paklausti, kokios vakarienės pageidautų, bet tas tik numojo ranka ir paprašė kuo daugiau arielkos, o dėl užkandos tegu nekvaršina sau galvelių.
Štai ir vakarienės metas. Susėdo vyrai didžiausioj kaimo pirkioj, butelaitį atkimšo, balso stygas sumirkė kaip volungėlės lietaus lašais ar kaip kuolingos angelo ašaromis. Laukia. O daktariuko kaip nėr, taip nėr. Net nejauku žmonėms pasidarė – gal nepasivaišinęs žmogelis išvyko. Tai būtų sarmata prieš kitus kaimus – juk gandas greičiau nei žaibo šviesa šilus aplėktų.

Nepastebėjo vyrai, kad moteriškių taip pat – nė vienos prie stalo. Ir štai atsidaro durys, ir įžengia vyras. Ant ištiestų rankų – didžiausia, kokią tik kaime rado, keptuvė, o joje – mėsos kalnas garuoja. Vyrams net seilės nutįso. Greitai stalo vidury palaisvino vietos ir visi visom rankom tą atneštą dovaną priėmė, ant stalo lentų pastatė. Ir jau statydami, dar nenuleidę, akis išsprogino – keptuvėje kaip kokie karališki didžkukuliai kuilių pautai riebaluose pleškenos, vartės ir spirgėjo iš juoko, nes suprato mėsgaliai, kad vyrai lyg per momenis trenkti stovi.
O moteriškės lyg niekur nieko priešais vyrus deda lėkšteles ir šakutes su peiliais ir prašo skanauti. Ir prakeiktas šundaktaris kviečia neatsilikti, pats pirmas dideliausią pautą šakute pasmeigęs, į lėkštelę įsitėškęs jau pjauna, jau į gerklę grūda. Kad tave perkūnas su velniais ir pačiu Belzebubu! Silpnesnių kinkų vyreliai kaipmat pro duris į kiemą išpuolė ir išpylė į Rygą. Kiti, senesni, daugiau svieto matę, atsargiai kaip kokią gyvatę pautuką šakute smeigia ir patys netiki, kad išdrįso, nes dar niekada niekam jų kaime nebuvo į galvą atėję pautus ant žmonių stalo su visa keptuve statyti, o ne šunims išmesti.
Tačiau vyrų daug, o pautų – gal tik po pusę kiekvienam. Tad pirmiesiems drąsiausiems didesni kąsniai ir atiteko, o jau iš Rygos sugrįžę tegalėjo seilę varvinti ir savo kinkų silpnumą keiksnoti.
Tokia tad ši trumpa šviežios mėsos pasaka. Trūksta tik mėsėdžių musių. Mat velnio perai suprato, jog dėl pautų trūkumo tarp vyrų kils nesutarimų, tad pasiliko atšlaime šalia tvarto ir ramiai sau siurbčiojo kraują su kiaulės riebalais. Tai bent maistelis – paties šėtono puotos vertas.
O moteriškėms nė prisiliesti prie pautų nepasisekė – visi vyrų ryklėse išnyko. Dėl to jos, daktarėliui išvykus, suėmė į nagą savo prisiegėlas, kad tie įrodytų taip pat turį pautus tarp kojų, o ne tuščias be vieno cento mašnas…

       Cukrinukės smaližės

   1
Kai žmogus nebegali apsikęsti – cukraus smaližės neleidžia ramiai prie stalo pasėdėti, pasistiprinti, nors laukia keli arai pievos, prižėlusios, kambliais susimetusios, o musės limpa prie lūpų, tupia ant saldžia uogiene suteptos riekės, – tuomet belieka pasiųsti vaiką į mišką, kad parneštų musiomirį. Geriausia – raudoną. Bet tinka ir auksinis su baltais taškeliais. Motina žinos, ką su šiuo šungrybiu veikti.
Švarus stalas. Stiklinis, senoviškas, gal net senelės laikais gudriai sumeistruotas indas. Siauras, kamšteliu uždarytas kaklelis. Į apačią išplatėjantis it kokia vazelė. Stiklainio dugnas įlenktas į viršų, kaip būdavo įlenkti didžiųjų butelių dugnai, tik čia tas įlenkimas baigiasi kiauryme. Visas indas pakeltas ant stiklinių kojelių, tad tarp dugno ir stalo lieka gana erdvi tuštuma. Ištirpdyto cukraus įpilama į stiklainį tiek, kad skystis siektų to įdubimo vidurį. Paskui musiomirio galva supjaustoma smulkiais gabalėliais, kurie suberiami į skystą cukrų.
Musgaudis paruoštas. Belieka laukti. Motina, aišku, neturi laiko laukti, bet sūnus, penkiametis Antaniukas, atsisės stalo gale, pasidės galvelę ant sulenktų rankų ir stebės.
Smaližės cukrinukės iš pradžių aptūps stiklainio viršų ir kruopščiai, kantriai ims ieškoti kelio prie cukraus. Po valandėlės gudriausia iš visų atlėkusių musių nutūps ant stalo ir nuropos po indeliu, kur mama bus paptelėjus skysto cukraus lašą. Kaipmat jos pavyzdžiu paseks ir kitos stiklasparnės, anot tėvo, velnio išperos, nuo kurių net miegant nėra ramybės.
Dėl to lašelio kils nemenkas musių mūšis, nes dėl saldumo šis vabzdys gali galvą pamesti. Tad lašelis netrukus išseks. Tuomet musės ims kilti stačiai į tą dugno kiaurymę. Ir koks bus jų džiaugsmas, kai aptiks cukraus jūrą, – siurbk į šėtono sveikatą, kol pilvas išsipūs ir sparnai lipniu saldumu permirks. Viena kita musė po valandėlės jau aukštielninka zys cukraus klijuose, suksis ratu, bet po kiek laiko nurims ir susitaikys su saldžia mirtimi. Gal prieš pabaigą dar spės pagalvoti, jog retai stiklasparnei tokia puiki mirtelė stikliniame karste išpuola.
Stipresnės, o gal gudresnės, smaližės šiaip taip išbris iš saldžiosios jūros ir pamažu ims ropoti stiklu aukštyn, niekaip negalėdamos suprasti, kaip čia yra – oras tarsi laisvas, kilk ir skrisk, bet kažkas nematomas, stiprus ir kietas, kelią į laisvę užstoja. Musė kantri. Nepasiduoda, ieško ir ieško išėjimo, tad dauguma jų susigrūda prie kamštelio apačios. Štai per tą grūstį ir sąmyšį stiklasparnės netenka jėgų, ir šešios šepetėliais padengtos kojelės jau nebeišlaiko – atitrūksta nuo slidaus stiklo sienelių ir krinta į tą patį skystą cukrų, kad po valandėlės sustingtų, nes ir cukrus pamažu stingsta, įtraukia musių sparnus, galvas ir išvirtusias akytas akis…
Saldi smaližių žūtis. Mirtis saldžioji. Tai ne kokiame mėšle kiaulės nagų prispaustai nusigaluoti ar pagaliau ne pliauške prie sienos rąsto pritrėkštai apleisti šį mielą, saulėtą pasaulį. Pavydėtina saldžioji mirtis.
Tačiau musiomiris šiuose spąstuose – tik priedas prie cukraus, tik raudonos spalvos vilionė. Šis šungrybis sugeba ir be gudraus stiklinio įtaiso museles galabyti. Tiesa, ir čia be cukraus niekaip neapsieisi. Paguldai musiomirio galvą taškeliais į viršų ant lėkštelės ir apibarstai cukrumi. Viskas. Pasiruošta. Lieka laukti. Neilgai, ne tiek, kiek stiklainyje žūstančiųjų. Musiomirio ir vardas pasako, kas jis yra: musių mirtis, arba musėms – mirtis. Anot amžiną atilsį senelės, šis grybas net žmogų gali į kapus nuvaryti, jeigu per klaidą pusę kepurės suvalgytų, nesvarbu, keptos ar virtos. Tad ko gi norėt iš muselių, kiekgi joms to musmirės nuodo reikia – mažytis lašeliukas, ir nebėr smaližės. Tik vinkst ant nugaros, ir baigta. Viena vinkst, antra vinkst, trečia. Taip visos, kiek jų ant grybo kepurės sutūpė, kiek naudingo saldumo ragavo, viena po kitos pas velnių karalių į svečius iškeliauja. Ten joms ir vieta, pasak amžinai musėms pikto linkinčio tėvo, „iš pragaro atskridusios pragaran tesugrįžta“. Čia jau tėvas į jokias kalbas nesileidžia. Kokiam vorui, per klaidą ant nosies ar į sriubą nusileidusiam, net pagalbos ranką ištiesia, matyt, suprasdamas, kad vorai – didžiausi musių priešai. Bet velnio veislei – tik mirtis. Nesvarbu, saldi ji ar karti kaip musiomirio nuodas.
Vaikui tik viena ne visai aišku. Kodėl kuri nors netyčia išsigelbėjusi – pasitaiko ir tokių – cukrinukė nepraneša kitoms, kad nelįstų į stiklinio indo vidų, nes ten – spąstai. Kodėl nepašnabžda nors prieš žūtį: sesės, netūpkit ant šio gražuolio grybo kepurės, visų laukia mirtis. Ne. Musės tyli. Gal likusios laisvėje kaip tik ir siekia, kad kuo daugiau nusibaigtų. O gal net įspėjamo žodelyčio ištarti nespėja? O iš anapus pragaro vartų juk neatskrisi kitoms pranešti, kokią baisią žūtį žmogus joms ruošia. Bet argi ne tas pats ir su žmogumi? Tarkim, senelė ar senelis, ar jie kada nors sugrįžo bent keliais žodžiais apie gyvenimą po mirties apsakyti? Ne. Matyt, ne taip jau paprasta iš aukštybių, iš rojaus, taką į žemę surasti. Gal dieną tas takas visai nematomas, o naktį taip blyškiai šviečia, kad menkos senelės akys jo ir nepastebi, o skraidyt kaip angelai dar neišmoko, juk nedaug dar ir laiko nuo karsto kapan nuleidimo praėjo…
Kad ir kaip ten būtų, tačiau per cukraus saldumą vien šioje pirkioje galybė musių galą gavo. Tas pats ir kitose pirkiose, nors ir ne visose. Antai Kiestos namai. Juose per musių debesis žmogaus veido nematyti, ant aplūžusio stalo saldaus vynelio balose musės kaip karvės Merkio brastoje braido, tik piemens nėra, nes labai jau ploną botagėlį tektų nusivyti. Bet Kiestai tas musių velniavimas – nė motais. Žiūrėk, sykiais vyno stiklinę prikritusių musių išmaukia iki dugno ir pasako: na matai, Antaniuk, ir  u ž k a n d o s   nereikia, riebbbiii muselė…
Gal ir nekūda, bet, tfu, jeigu aš kada nors ir įprasčiau prie saldaus vynelio, jeigu aš kada nors bent musės koją nuryčiau, tfu, bjaurybės, velnio perai, arba, anot tėvo, įkyrios velnių mergos patvirkėlės, tfu…
Vaikui tik neaišku, kaip voras musę prisivilioja, juk voratinklis, kad ir lipnus, bet tikrai ne cukrinis? Tai vienas neaiškus klausimas. O kitas gal dar neaiškesnis. Iš kur voras sužino musių skrydžio taką? Juk jis tikrai kurčias, zyzimo niekaip išgirsti negali. Be to, voras beveik ir aklas – tiesi pirštą, jau visai prie nugaros kryželio priglaudi, o jis nė krust. Tik papūtus vorelis sujuda, mažais nageliais tinklo gijas patikrina – gal jau kokia velnio patelė į jį pateko. Kas vorui pataria, kur geriausia tinklą mesti? Gal velnio priešas angelas? Gali ir taip būti. Juk ir velnio, ir angelo šiaip jau niekad nepamatysi. Antaniukas nelabai tiki seno bitininko Petrošiaus pasakojimais apie velnių ir raganų šokius Pakapių raiste, nes kiek jis paraistėj su tėvu ežere bežuvavo, niekad velnio net rago smaigalio nepastebėjo, o ir raganos šluotos, tarp juodalksnių lakiojančios. Pasakos. Nerimta kalba. Bet senis jau gerokai iškvošęs, pasak tėvo, išpindėjęs, tik su bitėmis ir susišneka…
Taip vaikui besvarstant, virš jo galvelės kad suzvimbs į voratinklį patekus musė, kad pakels triukšmą, gerai, kad mama tvarte, prie avelių, – perbrauktų šluotos šepečiu, būtų ir po musės, ir po voro. O tu pamėgink tokį gražų, tamprų, lengvesnį už pūką tinklelį nunerti, oho, į tokį visos ežero žuvys kaip aklos sulįstų.
Ir ūmai girdi: Antaniuk, ištrauk mane iš voro tinko – atsidėkosiu, skolinga neliksiu, gelbėk. Pakelia vaikas akis, ogi mato, jog čia musė smaližė į bėdą patekus. Nenustebo Antaniukas musės žodžius supratęs, juk tereikia gerai ausis ištempti, tai ne tik musės kalbą perprasi, bet ir paties velnio, jeigu kada kelią pastotų. Žmogus viską arba iš baisios baimės į protą suima, arba iš smalsumo. Dabar tai tikrai iš smalsumo. O musė pajuto, kad jam smalsu, kaip tas voras darbuojasi, tad ir prabilo zyziančiais plonais, velnių kalvėj paplonintais balseliais: geeelbėėėk… Galėtų, aišku, cukrinukę ir ištraukti – tėvo nėra, šienauja pamerkiuos, bet ar verta? Kiek pamąstęs ir klausia: o ką, smaliže, man už tai, kad išgelbėsiu, duosi? Musė zyzia: zyyy, ką gi aš, tokia bedalė ir skurdi, tokiam vyrui galiu pasiūlyt, nieko, galiu tik pragaro kraštelį parodyti, kad žinotum, kaip jis atrodo, kokie jo aukšti mūrai, kokie bokštai, kokios šviesios liepsnos po skliautais plevena, tik tiek tegaliu, zyyy…
Antaniukui ir smalsu, ir baugu, be to, gal vorelis dar nepusryčiavęs, gal kelias dieneles musės užklydėlės laukęs, kaipgi galima grobį atimti, bet ir į pragarą akies krašteliu žvilgtelėt smalsu – ką daryti?
Ir tuomet išgirsta kitą, kiek pakimusį, sodresnį balselį: nebūk, vaike, durnas, neklausyk velnio mergos žodelių, apgaus, pames pusiaukelėj į pragarą, kaip namo parsirasi? argi nežinai, kad musėms įsakyta nė mirties pavojuj niekam niekada pragaro nerodyt? negirdėjai apie tokį Musių Valdovo įsakymą? ne? o aš, brolyti, jau tūkstančius metų šią tiesą žinau, nekalbus būdamas, tau pirmą kartą prasitariu, tad paklausyk seno šilkinių tinklų pynėjo, neliesk musės, ji – mano, aš jau savaitėlę nieko burnoj neturėjau, kažkas bus musėms pakuždėjęs, kur mano spąstai paspęsti, tai ne kitaip kaip kinivarpos darbelis, nieko, ateis diena, kai jai teks iš sienojų lįsti, tuomet jau aš atsigriebsiu, nebus medžio graužikei pasigailėjimo, nekišk nagų, kur ne tavo reikalas, mūsų su muse senos sąskaitos, čia ne žmogaus ir ne kinivarpos galvos skausmas, kilk, vaike, nuo stalo, nešk stiklainį su nudvėsusiomis smaližėmis ir iškratyk ant skiedryno – gaidys su vištelėmis laukia ir sulaukti negali, tik nesugalvok man į tinklą dvėsenų mesti, o ypač tų musiomirio nuodų prisisiurbusių, nes labai užpyksiu, per sapnus ateisiu vaiduokliu pasivertęs, gąsdinsiu…
Antaniukas, nors ir penkiametis, bet tikrai jau nekvailas, neprasidės su voru, kurio dar prieš metus kitus kaip velnias kryžiaus bijodavo, grynas kryžiuotis iš spalvotos knygelės, senovėj Lietuvą užpuolęs, žmogelius kardu kirtęs, nė vaikų negailėjęs. Tegu jį bala, nesikiš į musės ir voro reikalus. Geriau iš tikrųjų išneš stiklainį ir iškratys nudvėsusias muses gaidžiui – tegu ir jis lašelį cukraus saldumo pajunta. Kaži ar pašauks vištas? O musiomirines teks į būdelę nunešti, ten joms ir vieta su tomis baisiomis ropojančiomis kirmėlėmis, juk, pasak Petriuko, didžio žvejo, iš tų balsvų bjaurybių ir išsirita velnių mergos šūdmusės, kurias mama nuo naminių kaipmat atskiria ir, kad ant kojų atsineštų nešvarumų ant maisto nepaliktų, taikosi pritrėkšti…
Atlikęs pareigą – kas gaidžio – gaidžiui, kas tupiko – tupikėliui, – vaikas kažkaip netyčia pakėlė akis ir žvilgsniu kliudė nuo balkio karantį siūlą. Ir staiga prisiminė, kad prie šio siūlelio pernai vasarą buvo pakabintos, anot tėvo, musių sūpynės. Ohoho, kiek jų supdavos – tuntai, musgaudis – toks buvo lipnaus ilgo popierėlio vardas – net išsitiesdavo nuo cukrinukių ir kitokių smaližių svorio. Musynas kaip velnynas, būtų pasakęs tėvas, jei būtų jo pasiklausęs. Tą vasarą nereikėjo musiomirių rinkti, nes juostelė lipni, kaip medum patepta ar sakais, gal iš tikrųjų pušies sakais, traukė muses it magnetas vinukes. Priskrido musiukė per arti, ir tik kapt juostelė, ir sparnai prilipę. Kitai, matyt, smalsu, ko gi ana taip zyzia, tai ir ta arčiau skrenda, ir tą tik kapt musgaudis. Vorui su tokiu žmogaus išradimu nesusilyginti, kur jau ten. Tik neaišku, kodėl šią vasarą juostelė nepakabinta? Reikės mamos paklausti. Gal jau nebeparduoda, gal pritrūko klijų tie, kas tokias juosteles karpė? Mama žinos. O siūlelis tegu sau kabo, vis šioks toks prisiminimas, kaip musių tuntai palubėje savose sūpynėse suposi…
Dar ilgai Antaniukas būtų apie muses, vorus ir velnius mąstęs, bet mamos balsas tarsi pabudino iš svajonių sapno – teko paklusti, nes šį rytą, galvą musėmis smaližėmis cukrinukėmis užėmęs, visai pamiršo pareigą – į lauko virtuvę prinešti žabų. Liūdnas darbas, bet būtinas, juk negali mama vienu metu kukulius minkyti ir žabus nešioti. Tėvas šienauja, tad namuose jis vienas vyras ir belikęs…

Kandiklės

       1
Musei kandiklei kraujas ar ašaros – tas pats, kas ir medus. Dvisparnė, plokščia, beveik neįžiūrima, nes vis pažemiais lakiojanti, puolanti staiga kaip pasiutus ir susyk gelianti, kandanti, lašą kraujo pagriebus vėl išnyksta, išgaruoja kaip kamparas. Tokia yra kandiklių veislė.
Puola visus – žmogų, moterį, vaiką, gyvulį ar šunį.
Pažvelkit, kokios nukandžiotos Topo ausys. Kažkada buvusios stačios kaip zuikio ir ilgos, šiandien jos kažkokios nelygios, viena trumpesnė už kitą. Pakraštėliai išvarpyti, kraujais aptekę. Pūliais. Šuva juk niekaip dantimis savos ausies nepasieks. Beje, ir dėl savo mandagumo nepaprašys šeimininko, kad ausims kapšelius iš drobės pasiūtų. Jeigu gražiai, kaip tik Topas moka, paprašytų, Agotėlė tikrai nepagailėtų laiko. Čirkšt žirklėmis, klepu klepu mašinike, ir ausinės gatavos – tik užmauk ant šunies ausų ir surišk virvele po kaklu.
Tačiau neteko žmogui niekur, net laisvoje Europoje ar dar laisvesnėje Amerikoje, šunų ausinių matyti. Visokius švarkus, frakus, kelnes ar sijonus tai kas antras miestelis kokiame nors Teksase gali kompiuteriu skaičiuoti, nes pirštų tam tikrai neužteks. Net šunų kapinynas kaip žmonių kapinės – antkapiai, angelai (matyt, keturkojai), epitafijos, graudžios eilės ir kitokie pasigraudenimai, gėlės, aukso smiltimis nubarstyti takeliai. Bet ausinių tikrai dar neteko pastebėti. Gal anuose kraštuose su velnio mergomis jau seniai protestantai ir mormonai, ir judėjai susidorojo? Juk ten velnias pažįstamas neblogiau nei čia, mūsų krašte ant Baltijos krantų.
Mokėtų žmogus Zingerio pedalu klepetuoti, Topui tikrai porą ausinių pasiūtų. Bet nemoka. Kaimo moteriškei net prasitarti apie ausines nedrąsu, nes šuva kaime tai kaip svetimas čigonas – gali ir žodį tarti, bet geriausia paspirti, kad nesipainiotų po kojomis, o laikui atėjus, kaimo kvailiui įduoti – tegu už virvės į mišką nuveda ir pakaria. Negaila. Štai kalė Mirta vėl devynis šuniukus atsivedė. Teks pusę skandinti.
Kaip greitai ta pati moteriškė ausines pasisiūtų, jeigu musės kandiklės jos ausis imtų kandžioti ir graužti iki kraujo ir pūlių. Pasisiūtų žaibiškai. Savų ausų gaila, o šunies auselių… Et, bus dar tų šuns ausų, kad tik ėdrus nebūtų ir stropiai kiemą saugotų.
O žmogus, Topą pasikvietęs, žmonėms skirtu tepalu tuos ausų galus teplioja, mėgina bent truputį šunies skausmą apmažinti. Šuo net cypia iš laimės, nesuvokdamas, kad žmonių giminėj ir tokių pusšunių pasitaiko, kurie šuns nelaimėj nepalieka.
Tačiau visi tepalai – perniek. Musėms kandiklėms toks tepaliuko sluoksnelis kaip ir niekas – nutūpė, išleido geluonį ir siurbia kraują, pamažu ir mėsos trupinėlius susiurbdama. Taip auselės ir kenčia, o per jas – ir šuns širdis. Gal pati švenčiausia iš visų keturkojų naminių ir lauko gyvūnų. Gal tik vilko širdis moka panašiai giliai jausti ir susigraudinti. Paklausykit, kaip vilkas iš baisaus ilgesio į pilnatį kaukia, – patys suprasit, kokia vilko širdis. Beje, ne vieno raštininko jau ir aprašyta. Pašlovinta. Nemeluojanti yra vilko ir iš jo kilusio šuns širdis.
Tik musėms kandiklėms velnioniškai linksma, kad šuva taip kenčia. Nes kankynių tarnybai šėtonas ir atsiuntė kraugeres. Pamėgintų jos šuns ar arklio ausų negraužti, tai Musių Valdovas tokias dvisparnes tingines nuo žemės ir dangaus paviršiaus šluote raganos šluota nušluotų. Dėl savo gyvasties stengiasi velnio mergos, raganų utėlės. Jos jau nežino, kas yra gailestis. Žiūrėkit, kaip Topas geromis akimis į aplink jo protingą galvą ratus sukančias kandikles žiūri – atlaidžiai, bičiuliškai, gal jos susimylės ir negrauš taip skaudžiai, nes nuo jų zyzimo ausyse ir klausa apsilpo, o tai nieko gero nežada – užteks jam bent kartelį neaplot vežimu per kaimą skriejančio čigono su čigoniukais ir stora burtininke pašonėj, tik vieną kartą užteks neišgirst atidardančių ratų, ir baigta, virvė jau paruošta, ir kvailys laukia lituko, nes už tokio didelio šuns kaip Topas pakorimą – litas, nė centu mažiau.
Sakytum, inkšdamas prašo: kandikle, gal jau gana, gal jau atsigėrei, žiūrėk, į ką gi mano stačiosios auselės pavirto, į kerplėšas kruvinais galais, argi tau nesuspaudžia širdelės matant, kaip kreivai į mano ausis rytais šeimininkas žiūri? pati supranti, ką tai reiškia, tad ar tau negaila Topo, kuris niekada tavęs dantimis net nebandė sugriebti, tik akimis palydi, tavo lenktu skrydžiu pasigroži, tad argi tau ne sarmata?
Bet kandiklei tokie šuns aimanavimai, pagraudenimai kaip medum jos juodą, pragaro liepsnose apskrudintą, užgrūdintą širdį tepa. Jai nuo tokio šuns inkštimo tik kraugeriškas apetitas sukyla, nes kiekvienas siurbtelėjimas – taurė į Belzebubo sveikatą ir živatą.
Dėl to žmogaus pirštais tepamas tepalėlis taip glosto šuns širdį. Per visus dvylika savo gyvenimo metų dar niekada nebuvo patyręs, kaip švelniai gali lytėti žmogaus pirštai, koks šilkinis jo delnas, prigludęs prie kaktos ir viršugalvio. Koks raminantis. Koks saugus. Gal tik labai seniai kažką panašaus buvo pajutęs, kai šeimininko sūnelis, dar trimetis pyplys, paimdavo mažą šuniuką ant kelių ir glostydavo, švelnius žodelius į sveikas stačias budrias ausis kalbėdamas. Gal tik kažkada… neatmenamą vasarą, kai pirmą kartą pramerkęs akis jis išvydo visą pasaulio grožybę ir saldžiausių kvapų gausa plūstelėjo į nosį. Tada ir pravirko šuns ašaromis, pirmą ir paskutinį kartą. Nes tai, kas šiandien srūva iš kandiklių išgraužtų akių, nėra ašaros, tai tik paskutiniai gyvybės syvai, kaip sakai iš šile kirsti pasmerktos pušies šono…
Tokie tad yra Topo ir musės kandiklės santykiai. Šuns gerumas ir velnio mergos negailestingumas.
Tačiau kandiklės negailestingos ne tik šuniui. O ne. Arklys – tas amžinai supančiotas, grandine prie plieninio kuolo prirakintas išdidus gyvulys – kenčia nemažiau už Topą. Galėtume netgi tarti: Šyvio ir Topo kančia. Tokia pati, nė per krislelį kraujo, nė per lašelį pūlių nemažesnė. Gal net didesnė, nes abi Topo akelės laisvai sutilptų į vieną Šyvio akį – tokios didelės, atviros pasauliui ir žmogui, ir lauko gyvūnams yra arklio akys. Arklio, kuris atėjo į svietą kumeliuku, su gražiais kiaušeliais, labai kumelaičių lauktas, gal net išsvajotas, kumeliškų sapnų išsapnuotas, bet laikui bėgant buvo parverstas ir sugadintas, brangios sėklos maišeliai išmesti varnams sulesti, o jam paliktas tik niekam nereikalingas vamzdelis šlapimui iš pilvo išleisti.
Suvokiantis savąją bejėgystę Šyvis, gal truputėlį netgi pavydintis Topui, nuo kurio daugelis kaimo kalių šunyčius atsiveda. Dėl to toks neramus, nesusitaikęs su sava būsimo kuino dalia. Bet širdis ir akys liko t o s   p a č i o s. Ir kančia ta pati – kandiklės net žiemą nemiega, šiltame tvarte akis susiranda, užuodžia, kraugerės, ir patamsy, pajunta arklio ašaras, nepalieka ramybėje, siurbia ir siurbia kaip sparnuotosios dėlės, kur Merkio dumble kartais į kojas virš kanopų įsisiurbia. Bet pripampusios dėlės pačios nukrinta, – tik turėk kantrybės, juk vis tiek viso kraujo neišsiurbs, – o kandiklės niekada nenukris pačios, savo noru, nes jos apsvaigsta nuo kraujo ir arklio kaip ir šuns ašarų, jos gerdamos kraują svajoja, kokios bus gražios, kai ateis laikas sugrįžti į pragarą ir stot tarnaut Musių Valdovo haremui. Musės – į musulmonišką šėtono tarnystę, į sultoniškų pomėgių vergystę…
Taigi kenčia šuva, kenčia arklys, milijonus kartų didesnis už musę kandiklę. Taip dramblys kaip ugnies bijo pelės, nes ji prakanda galiūno tarpupirščių plėves.
Ir vis dėlto šuva arkliui nelygus. Arklio joks kvailys už virvės nenusives, kad pakartų. Tokia mintis net kvailiui atrodytų per kvaila. Pasiųstų po velnių ir akmenširdį arklio poną, ir patį arklį. Nes mūsų kraštuose šunienos niekas neragauja, o daugelis turkų ir mongolų arklieną vartoja maistui, ypač dešroms, į vokiečius nusižiūrėję. Nors šiais sumaišties laikais, kas žino, gal koks vienas kitas šuva ir sumalamas kartu su kuino gyslomis. Niekas netikrina – dingo šunėkas, ir gerai, kad dingo, bus kitas, drąsiau praeiviui į kinkas kibs, mėšliną, kriuksintį tvartų turtą geriau gins…
Tačiau ne apie mėšlą ir mėšlinas tarpupirštes šiame skyrelyje kalbama. Čia pasakojama apie muses kandikles, apie žiauriausią musių rūšį iš visos tų dvisparnių vabzdžių genties. Apie kraugeriškiausią. Nepasotinamą. Apsvaigstančią nuo gyvulio ašarų. Tad metas būtų grįžti prie a u s i n i ų. Nes arkliui pasiūt ausų apsaugą netgi privalu. Ypač mūsų dienomis, kai olandiški paltai uždengė karvių nugaras iki paties kaklo. Juk mūsų žemdirbys negali olandams nusileisti. Paltui medžiagos gaila, bet ausims kelių sprindžių šiurkštaus lino – ne. Tad Šyviui jo ponia ir pasiuvo ausines. Arklio plaukas rusvas, o ausinės – beveik baltos, na pilkšvai švytinčios, kaip ir pridera linui.
Pirmomis dienomis musės kandiklės buvo net į paniką puolusios – priskrenda tiesiai iš pragaro ir jau tūps kraujo palakti, o čia, žiū, ne švelni, jautri arklio ausies kriauklė, o kažkoks neprakertamas audinys. Tūkstančius metų negirdėta naujovė. Tad nesistebėkim kandiklių išgąsčiu ir sumaištimi.
Kad ir ką kalbėsi, su tomis ilgomis, gal keliais centimetrais už ausis ilgesnėmis ausinėmis – juk nematuos moteriškė arklio ausų kaip savų – Šyvis tapo keistai panašus į briedį, tik be ragų. Nors pirmą vakarą iš toli keistą gyvulį išvydęs žmogus net sustojo abejodamas – naminis padaras ten gale pievos taip akylai į jį žiūri ar koks laukinis?
Matyt, ir pačiam Šyviui tas jo išvaizdos pokytis neatrodė labai vykęs, dėl to ir sužvengė tarsi tardamas: ponuli, čia juk aš, jūsų kaimyno Juozo Šyvis, nejaugi nepažįstat?
Susisarmatijo žmogus, prirovė sodresnės žolės ir prisiartino prie kelis žingsnelius pašokavusio supančioto arklio. Padavė žolę, o pats apžiūrinėjo niekada anksčiau nematytus daiktus – kitaip jų ir nepavadinsi. Juk nesakysi, kaip rusai sako: apžiūrinėjo Šyvio golovnoj ubor. Nei šis, nei tas. Taigi apžiūrinėjo ir stebėjosi Agotėlės sumanumu. Taip tu man sukirpk, taip susiūk, taip užapvalink. Ir nė plyšelio musėms kandiklėms įsiskverbti. Tokius daiktus moteriškė galėtų siūti ir į išlikusius kolchozus vežti – gal pirktų? Privatūs ūkiai, ko gero, jau senokai tokias ausines iš olandų ar danų nusižiūrėjo, bet kad čia, Dainavos šiluose, moteris arkliui ausines pramanytų, ir dar sava galva, – tai jau bemaž stebuklas.
Suprantama, Šyviui tai joks stebuklas. Jam gera, kad ir jo kančią žmogus prisiminė, – jeigu nuo gylių negali apginti, tai nors kandikles nuo ausų pamėgino atpratinti.
Ir žiūri Topas į Šyvį ir nesuvokia, kokie gi ten balsvi ragai ne ragai po nakties iš jo aukštos, gyslom išvagotos galvos išdygo? O gal ir supranta šuva, kad čia visai ne ragai, o patogios, saugios ausinės, niekaip jau neįveikiamos musėms kandiklėms. Ir kas žino, gal suspaudžia šuniui širdį graužatis dėl baisios neteisybės. Juk Šyvis tarnauja vos antra ar trečia vasara, o jis – jau dvylika metelių dieną naktį be poilsio tvarto gale ir prie karvių miškuose, ir pelkynuose, ir vis dar piemenų apšaukiamas, botagu pašventinamas – ir už ką? ar už tai, kad savaitę badavęs, ūmai zuikio pėdsaką aptikęs, nusivijo mėselės maišelį? argi už tai šuva baudžiamas?
Žiūri ir pro liną regi saugias Šyvio auseles, ramiai sau želiančius plaukelius, gražiai užsitraukiančias žaizdeles ausų galuose. Mato, bet nepavydi, nes žino, kokia nepavydėtina yra šuns dalia. Juk argi nesakoma „šuns gyvenimas“, suprask, labai jau prastas, varganas gyvenimėlis. Tad nieko čia nepakeisi – kaip Dievulis nusprendė pasaulio pradžioje, taip ir liks iki jo pabaigos. Arklys, o ypač kumelys, visada bus pagerbtas ir išaukštintas, o šuva – paniekintas. Neteisybė. Skriauda, kurios neišmesi kaip kokio nulaižyto kaulapalaikio…
Ir visgi musių kandiklių puotavimas tęsiasi. Na ir kas, kad kraujo nėra, užtatai Šyvio ašarų – jūros, ne ežerai. Tik siurbk sūrų vandenėlį, tik džiaukis gyvenimu ir šlovink šėtoną, nes nežinai, ar jam ašaros nebrangesnės už gyvulio kraują. Juk Jo Tamsybės toks keistas savitas skonis. O žmogus pagalvoja: reiktų tą kandiklių veislę, visas muses iki paskutinės, prie Druskos arba Mirties jūros stikliniame narve nugabenti, kad ten, to mirtino sūrymo prisilakusiuos, visos išstiptų…
Su tomis ausinėmis panašus į briedį Šyvis išverktomis išgraužtomis akimis dar liūdnesnis. Ir čia net geriausias siuvėjas bejėgis. Tik akių daktaras galėtų pagelbėti. Bet arkliams nėra akinių, tik pelėdoms…
Tai šitaip baisingai musės kandiklės engia gyvulėlius. Ir nėra nuo jų išsigelbėjimo. Kaip nėra išeities ir nuo Belzebubo įtakos ir prievartos – gal? suktis kaip sukutis ant Dievo delno, ir vis vien šėtonas suspės tave nustverti, spės pasiųsti musę kandiklę, kad nematoma priskristų ir įkąstų į kulkšnį, kaip angis – į moteriškės kulną po pirmos iš rojaus sodo išvarymo dienos…
Tad ir nenuostabu, kad, anot med. dr. Dipako Čopros, cheminė laimės ašarų sudėtis labai skiriasi nuo cheminės liūdesio ašarų sudėties. Juk kur chemija, Mendelejevas, ten ir pasaulio sandaros ir tvarkos pagrindų paaiškinimas. O tai, kas chemiškai paaiškinta, neturėtų mums kelti nei abejonių, nei kvailo noro viską paneigti. Gal dėl šios priežasties nei Šyvis, nei Topas nieko ir neneigia – priima ir Kūrėjo įsakymą, ir Belzebubo prakeikimą…

Musca domestica

       1
Įkyri, erzinanti savo nuolatiniu lindimu. Tarsi šeimos narė. Bet nepagimdyta ir neįsivaikinta, neįsidukrinta. Prieš tūkstančius metų įsiskverbusi į pirmykščio žmogaus urvą, kad suterštų dieviškus jo piešinius ant uolų, tuos raganosius, auksines antilopes, dėmėtąsias ilgakakles žirafas, kardailčius tigrus, mamutus. Išlikę šių paveikslų trupiniai niekais paverčia milijonų menininkų triūsą, tą aklą savo kompleksų demonstravimą vis labiau nutolstant nuo Dievo mums dovanoto pirmavaizdžio.
Dar po tūkstančio metų musca domestica įsibrovė į menką belangę dūminę pirkelę. Tačiau aitrūs dūmai jai neišgraužė akių – ji tiesiog prisitaikė. Nuo tada ji pradėta vadinti kambarine muse. Žmonės įprato gyventi taip, tarytum šios įkyruolės nė nebūtų. O jai kaip tik šito ir reikėjo, nes toks buvo jos valdovo šėtono įsakymas – įsibrauk ir pavirsk nematoma ir neįkyrėk. Bet musė, kaip daugelis velnio dukrų, pasielgė priešingai – pirmą dienos rytą atsitūpė žmogui ant veido. Naktį židinio šviesoj užropojo ant miegančiojo akių. Įlindo į šnerves. Į ausis. Šeimininkavo be baimės ir ryžtingai. Štai tuomet ji ir įsigijo amžiną priešą – žmogų. O šalia jo dar vieną – vorą. Karta³ keitė kartą, tačiau muscos domesticos ir žmogaus bei voro kova tebesitęsia ir tęsis iki Armagedono mūšio…
Tiesą sakant, apibūdinti, o juo labiau aprašyti musca domestica neužtektų nei šiai knygelei skirto popieriaus, nei žmogaus kantrybės. Nes ji uoliai teršia balčiausius, dar skaisčius, nė vienos raidės nepaliestus lapus, tuo savo ropinėjimu labai apsunkindama pasakotojo darbą. Dažnai jis – jau silpnų akių, akiniuotas, greitai pavargstantis – tupinčią musę palaiko paties prieš mirksnį užrašyta raide, tad tuokart ir praleidžia reikalingą raidę. Musei nuskridus, tiksliau, persikėlus į kitą popieriaus lapo vietą, atsiranda balta dėmelė, tokia ryški tarp juodų žodžių. O žmogus jau būna pamiršęs, kokią raidę šioje vietoje reikėjo parašyti.
Dėl tos musės rašymas tampa kankyne. Be to, ji nuolat dergia akinių stiklus, ir akyse ima mirgėti smulkūs taškelyčiai, kurie rašančiojo sąmonėj pavirsta į neįmanomas įveikti kliūtis. O jeigu pasinaudojus šėtono pažinimo metodu, musca perprastų, kad žmogus stengiasi apibūdinti ir aprašyti kaip tik ją, musca domestica, tai visai pasiustų. Sukviestų seseris ir kitas raganas ir tiesiog apsėstų žmogų. Tačiau iš apsėstojo gero nelauk – pasipils kliedesiai, burtažodžiai, astrologinės formulės, parapsichologinės mįslės, ir realusis musės pasaulis išnyks kaip dūmas, blaškomas vėjo, anot Maironio.
Ir vis dėlto šios knygos rašymo principas įsakmiai reikalauja nepalikti kambarinės musės be ją įamžinančio rašto žodžių ir vaizdų. Tad mums belieka pasikliauti kiek tik įmanoma realistiškesniais pavyzdžiais. Nes tik šitaip mes bent apytikriai nupiešime muscos domesticos portretą.
Negaišdami kibkim į pirmą gyvenimišką pavyzdį.
Štai senutė, nuo ankstyvo ryto miške kasus plonąsias pušų šakneles, mažu peiliuku jas valius, gramdžius nuo jų plonas oranžines žieveles, lanksčiąsias medelių gyslas sukus į ritinėlius, kaupus, gražiai virvike rišus į ryšulėlius. Sunkus senatvę alinantis darbas. Kas valandėlę priverčiantis senučiukę prisėsti ant kelmo. Va, matot, sėdi ir glostydama šaknelę, paskutines žievės skiauteles nuo jos pirštais braukdama poteriauja. Tyliu, skaisčiu paukštytės balsu Marijos litaniją pati sau gieda. Nes per daugybę metų nuo ankstyvos jaunystės prie Kryžiaus kelio įpratus, ten giesmių išmokus, vėliau jau pati pulką maldininkų vesdama, visų priekyje giesmę kaip laukinių erškėčių glėbelį nešdama, vis kartodama tuos pačius žodžius, tą pačią skaudžiąją gaidą, metams bėgant nepastebėjus, kaip giesmelės su jos kraujagyslėmis suaugo, neatskiriamai su jos esybe susijungė, tad ir šį rytą viena miške jau sunkiai su lazdele bepaeinanti, bet vis dar giedanti tas gyvenimo ir gyvenimo po mirties pasakėles, kuriose keliai ašaromis kaip perlais nukloti, vėjuose ošia palmių šakos, saulėje tvaska plokšti, suplūkti namelių stogai ir Erodo rūmų bokštai, o kryžiaus medis vis auga, stiebiasi į dangų, o Betliejaus žvaigždė veda ir veda Tris karalius, kad, atnešę aukso, miros ir smilkalų, pagarbintų naujai užgimusį pasaulio karalių. Ji, ant kuprelės nešdama surištus pušų šaknelių ryšulėlius, keliauja namo ir mintimis klajoja po Marijos ir Juozapo, ir Jėzaus, ir dvylikos apaštalų žemę, išplaukia su jais į Genezareto jūrą. Nemokanti skaityti ji tiek daug žino ir prisimena. Ji neužmiršo, kaip Jėzus pirmą ir antrą kartą suklupo po kryžiumi, ir jai Jo labai gaila, Jo žaizdos – tai ir jos žaizdos. Keliauja ilgą kelionę į namelius, sykiu apeidama ir giesmių žodžiuose paslėptąjį, per tūkstančius metų nutolusį, gyvenimą. Pro mažą grotuotą langelį ji stebi Paskutinės vakarienės apeigas, mato, kaip Judas mirko duoną tame pačiame inde, kuriame mirko ir Išganytojas, ji supranta, jog vyksta kažkas baisaus, ko negali išvengti Žmogaus Sūnus, ji norėtų Jėzų įspėti, kad apaštalas, mirkantis duoną Jo taurėje, Jį išduos, bet neįspėja, nes giesmėje  n ė r a  įspėjamųjų žodžių, yra tik Judo klausimas ir Jėzaus atsakymas: „Argi ašen, Judas klausia, tujen, sako Meilingiausias“. Ji supranta, kad vien iš šių žodžių galima atpažinti Dievo Sūnų, nes paprastas žmogus juk išmestų Judą už durų arba net nubaustų už išdavystę, tik Jėzus galėjo atleisti ir netgi įsakyti išdavystę vykdyti greičiau, nedelsti. Ir senutės skruostais sausos kaip miežio grūdeliai byra ašaros. Kaži kada jau praradusios tą saldųjį ašarų sūrumą, gyvybingumą, dabar jos sausesnės už dulkeles po basomis senutės pėdomis.
Beraštė, o mokytesnė už kleboną, nes giesmelių mintinai Dievo tarnas nemoka, jam būtina žvelgti į giesmių knygelę, o jai – tik į savą širdį, kurioje, susisukusios dangaus sparnuočių lizdelius, nakvoja visos visos šios žemės giesmės – tereikia praverti sausas sukepusias lūpas, ir žodžiai patys pakils į vėsią miškų erdvę, plevens tarp rausvų pušų šakų, kils aukščiau į rytmečio dangų, kur nematomi sklando angelai, karpo debesis čiurliai ir kregždės, o pačioje aukščiausioje aukštybėje tvaska baltas balandis Šventoji Dvasia, kuri nusileis ant Jordano vandenų, ir Jonas Krikštytojas, strėnas persijuosęs kupranugario kailiu, ant Jėzaus galvos išpils švęsto vandens dubenėlį.
Gieda, dažnai pertraukdama giesmę kokiu kasdieniu rūpesčiu, kaip štai dabar, – ji sprendžia sunkų klausimą: ar nusigers jos vyriausias sūnus, ar atsilaikys? jos sukaupti pinigėliai jau baigia išsekti, tad iš ko gi jis gaus rublį arielkai? gal taip ir apsiramins? juk jis iš visų penkių sūnų pats geriausias, argi ne jis, kai jai užeina silpnumo dienos ir negali iš lovelės pasikelti, kas rytą vakarą atneša ir išneša kibirėlį, jis, tik jis jos nesibrydija, vargu ar kiti sūnūs atlaikytų jos senatvės reiklumą? nors kiek čia jai reikia – putros šaukšto, saldžiam vandeny išmirkytų duonos plutelių, nes kaplūnas jai skanesnis už giesmėse paminėtą dangiškąją maną…
Ir va jau namai, mažas kitapus priemenės vienalangis kambarėlis. Tai čia ji pamažu padžiaus tas pušų šaknelių ripkeles, kad patamsy išdžiūtų, saulėj nevalia, nes šaknelės taps kietos ir iš jų netgi bulvėms kašės nenupinsi. Tegu džiūsta, ji jų neskubins, nes dar turi atsargų iš pernai vasaros, tik pirštai vis mažiau beklauso ir sopa.
Iš lėto atsigula poilsio. Užmerkia akis, ant akių užsitraukia baltą mėlynais taškeliais skarytę, – kad musės nelįstų…
O vaikas, anūkas, jau sėdi ant žemo suolelio ir beržo šakele mojuoja virš senelės veido, velnio tarnaites baido. Gerai, kad berniukas šį kartą namuose, neišbėgęs žvejoti, visas – į dėdę, didį žveją. Sėdi vaikelis ir nekantrauja, nes žuvelės laukia nesulaukia, ir vandens malūno ratas dusliai giedodamas laukia, tad pavaikys, pavaikys ir skuos prie vandens – senelė bus jau giliai įmigus, nepajus, jeigu kokia muspalaikė ir nutūps ant noselės…
Viena ji miega, o gal tik snaudžia, o už lango alyvų darželis ošia, ir ji jau girdi ošiančius alyvmedžius Getsemanės sode, jau klausosi Jėzaus maldos žodžių, girdi: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“, „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite“, „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę. Tačiau tebūnie ne tai, ko aš noriu, bet ko tu…“
Senelės veidu perbėga skausmo traukuliai, užmerkti akių vokai suvirpa, sutrukčioja tarsi norėdami išleisti žvilgsnį, kad įsitikintų Jėzaus žodžių teisingumu, kad suprastų, jog niekas šiuose žodžiuose neišgalvota, nes ir malda tikra, ir artėjanti kančia tikra, ir mokinių mokytinių snaudulys, nebudėjimas tikras…
Ir štai pasirodo pirmoji velnio sugulovė. Ji nusklendžia nuo virš lango kabančio mažo abrozdėlio stiklo – ten jos pastovi buveinė – ir be garso kaip šmėklelė tupia senutei ant akies voko. Neryžtingas pirštų judesys, noras nubaidyti įkyruolę. Tačiau miegas jau per gilus, jau per toli į Palestinos akmenynus ji nukeliavus, jau perbridus Cedroną, tolumoje jau dunkso Golgotos uolos, renkasi juodi debesys kaip dideli juodi vabalai, kurie netrukus atšliauš gerti švenčiausiojo kraujo. Dabar musca domestica laisva daryti, ką tik užsigeidus. O geidžia ji daug: aštriais šešių kojyčių nageliais nori iš smulkių odos raukšlelyčių numegzti šilkinį tinklą ir pralenkti savo didžiausią priešą vorą – tegu pasižiūri, kaip muselė moka austi, be to, voratinklį didesnis gylys suplėšo kaip nieką, o jos išausto tinklo nesutraukios net mirtis; jai rūpi palįsti po skarytės kraštu ir patikrinti blyškios kaktos griovelius, nes ir juose slypi devyniasdešimties metelių senumas, vargelių ženklai ir žymės, rūpesčių vagelės; jai būtina – taip įsakė Musių Valdovas – įsitikinti, kad senutė jau priartėjo prie gyvenimo slenksčio į anapus, tik štai šis gilus miegas popiet vis dar palaiko jos gyvastį, vis dar sukaupia sveikatos rytojaus dieną nukeliauti į netoliese, už tūkstančio mylių dunksančią girelę, kad vėl pasikastų pušies šaknelių, tų žemės gyslelių, iš kurių jos pirštai pamažu supins gražiausius visoje apylinkėje kašikėlius; musė mena dvaro laikus, kai dvaro panaitės brikele atvykdavo į atšlaimą ir už zlotus ar caro rublius pirkdavo senutės, tuomet dar jaunos bevaikės dvaro ūkvedžio žmonos, nupintas puošniausias kašeles su lenktomis rankenėlėmis – šie kašikėliai labai tiko žemuogėms ar avietėms rinkti, o didesni – ir rožių žiedams…
Musca domestica nuodugniai ir pareigingai atlieka šėtono jai pavestą darbą – patikrinti, ar senutė jau pasiruošus, ar dar jai liko ši vasarėlė. Iš raukšlelių gylio, iš odos vėsos ar šilumos, iš pirštų padėties – ar jie jau atleisti, išsitiesę, ar vis dar sugniaužę rožinio karoliukus – musė nustatys tikslesnę datą ir praneš Belzebubui, kad šis imtųsi visų būtinų priemonių išvesti senutę iš Kryžiaus kelio į pykčio ir nuoskaudų šunkelį, kuris veda tiesiai į požemį, prie pragaro vartų…
Iš musės nekantrumo, iš ūmai kilusio jos neramaus rėplinėjimo darosi aišku, kad senutė dar tvirtai su giesmelėmis lūpose, su Jo žaizdomis rankose ir kojose keliauja Kryžiaus keliu, nenukrypdama į šoną netgi rakšties iš basos pėdos išsitraukti, nes pulkas laukia, tiki, kad ji nesuklups, ištesės visą kelią nuo Paskutinės vakarienės koplyčios iki Prisikėlimo stoties, kurioje iš miego nubudę romėnų kariai stengiasi delnais prisidengti akis, kad neapaktų nuo nežemiškos šviesos, nuo baltesnio už saulę Jėzaus veido, nes jau nuristas kapo akmuo ir pulkelis maldininkų gali lengviau atsikvėpti – bent laikinai jų nuodėmės atleistos…
Musca domestica, sakytumėm, pasiunta: lenda tarp senutės lūpų, į ausis, bėgioja ir įkyriai erzina pirštus, kad jie atsileistų, išmestų rožinio šniūrelį, bet pajutus, kad jos pastangos neduoda vaisių, pradeda pekliškai zystiiiiiiiiii… zyyyyyyyyyysti… gręžti senutės galvelę. Tad po valandėlės matome, kaip lėtai pakyla akių vokai, o kojelės pačios nusileidžia nuo lovos, – vienintelis langas, viena tamsi, sunki užuolaida, telieka ją užtraukti, kad musė  a p a k t ų. Mat tamsa musei – mirtis. Prie pragaro liepsnų gimus ir paūgėjus, ji tik dienos šviesoje – na gal dar stipresnės žibalinės lempos švieselėje – gali lakioti, įkyrėti ir kenkti.
Ir štai kambarėlyje tamsu. Musca domestica apsimeta išnykusia, tūno ant sunkios užuolaidos krašto, tarytum norėdama ją atitraukti, bet audinys jos plonoms kojelėms per sunkus, tad laukia, kol senelės sūnus ar pilvotoji marti įeis į kambarėlį ir, ištarus „Mama, gana, kelkis“, atitrauks užuolaidą…
Bet dabar kambary prieblanda, vakaro valanda, kai musės pabūgsta šikšnosparnių ir slepiasi apsimesdamos išdvėsusiomis. Tad senelės miegas sugrįžta ir dabar jis tikrai jau gilus, poilsinis, gaivinantis menkąsias galias, tiesinantis pavargusius kaulelius, atleidžiantis į mazgus susimezgusias gysleles. Šventas giesmių giedotojos poilsis, kurio metu šėtono veislei nėra ką veikti…
Bet musė tik apsimeta padvėsusia. Ji rezga planus, piktus kėslus – ir kai tik atitrauks užuolaidą (greičiausiai tai atliks sūnaus žmona, nes ją labiausiai erzina senutės miegas vidurdienį, kai ji pati priversta kuistis tvarte neapsiklausydama šūdmusių zyzimo ir kiaulių žviegimo), ji žaibiškai kris į senutės akį kaip aštri dulkė ar akuoto nuolaužėlė – kuo skaudžiau, kuo nuožmiau kirs į akelės stiklą, kad jis sudužtų ir pagaliau pasibaigtų šėtono prisakytas nuolatinis budėjimas, nes ir ji sparnuota, ir jai gal retkarčiais norėtųsi išskristi pro langą ir pasikelti į aukštybes, kur jau kelios valandos čirena vyturys, iš žemai žiūrint net panašus į Šventąją Dvasią, tik dvasia – balta, o vieversys – auksinis…
Ir senelė priversta busti, keltis, sėsti už stalelio, atraišioti šaknelių ryšulėlius ir pinti, pinti, pinti tuos nepabaigiamus kašikus ir kašikėlius kitų metų Velykoms ar šių metų bulviakasiui. Bet ir dabar musė kerštauja už tai, kad senelė pamažu artėja prie lygaus skaičiaus – šimto kašelių, šimto metų, teliko vos ketverius pabaigti…
O musca domestica širsta, kad jos amželis – tarsi rasos lašelis ant vystančio lauko žolyno, pasak gamtą garbinančių japonų, čia ji zyyzia, išdykauja, kojeles kiloja, šėtono vaikus vilioja, gundo, o čia jau ir išnyko. Plykstelėjo stikliniai sparneliai ryto saulėj ir su vakaro saule į gūdžias nebūties tamsas nugrimzdo. Poezija, ne musės gyvenimas…
Tai toks buvo mūsų pasirinktas pirmas pavyzdys iš gyvenimo, iš realios vienos senutės kasdienybės, nors, tiesą`sakant, ši kasdienybė seniai pavirto dulkėmis, nes senutė mirė 1963 metų žiemą, kai musės miegojo ir niekas netrukdė susirinkusiai giminei poteriauti, niekas nelindo į graudžias ašarotas moterėlių akis, ir niekas netrukdė senutei įmigti giliu amžinu miegeliu. Tačiau pavyzdys – tikras, neišsapnuotas ir nesukurtas, kaip koks dažais nutepliotas paveikslas.
Bet šiuo pavyzdžiu mes tik pravėrėme plyšį į muscos domesticos slaptąją būtį. Tad imkimės kitos temos, gal mažiau iškalbingos, bet taip pat tiksliai atskleidžiančios musės gyvenimą ir mirtį. Ir žmogaus protui nesuvokiamą  v i s l u m ą…

       2
Jaunavedžiai per pačius liepos karščius sumanė povestuvinę tvankiai svaigią naktį praleisti tėvų sode, nedideliame namelyje netoli nuo sostinės, ties pačia tuteišų lenkų ir lietuvių žemių riba. Pasienyje. Tad ir musca domestica bus neaiškios tautybės. Ana, senutės miegą trikdžiusioji, buvo tikra aukštaitė nuo Ukmergės. O šita galbūt šiaurinę namelio pusę laiko lietuvių teritorija, o pietinę, saulėtąją, – lenkų tuteišų. Musės juk nepasiklausi. Bet mums nesvarbu, kokios musės čia, žemėje, tautybės, mums svarbu įrodyti, kad ji išsiperėjo pragare ant suodino katilo šono, o gal netgi šėtono išmatose, kaip, tarkim, šūdmusės išsiperi lauko išviečių pavėsyje ir maitos smarvėje.
Taigi šiaip ne taip atsikratę giminaičių ir kaip musės įkyrių bičiulių, atvyko jaunavedžiai vieni du kaip laisvi paukšteliai, dangaus sparnuočiai į mažą namelį ant ežero kranto. Ir štai mūsų ausyse jau skamba, aidi primirštos jaunystės dainos žodžiai: „Ant melsvo ežero bangų laivelis supos be irklų, o tu sėdėjai prie manęs, pynei vandens lelijas. Dėjai vainiką ant galvos savos mergaitės mylimos ir apie meilę jai sakei, akis melsvąsias bučiavai…“ Tolesni žodžiai mūsų pasakojimui netiktų, nes kalba apie bernelio neištikimybę, o šio vakaro jaunavedžiai tikrai dar apie tokius nemalonius dalykus nė nesusimąsto – jiems svarbu patirti pirmosios nakties svaigulį, nors kas žino, juk tokia neįžvelgiama yra trečią kartą tekančios „jaunosios“ sąžinė…

Namelis – pušyne. Oras Edenu kvepia, girdisi keturių šaltinių čiurlenimas, stirnų, briedžių ir liūtų, ir kitų plėšrūnų taikus sugyvenimas, kraujai neplūsta, kaip jie plūsta žemėje nuo šumerų laikų iki paskutinės karo lėktuvo katastrofos Vakarų Ukrainoje. Ramu, taiku, gera. Ir putojantis vynas gražiai galveles pasroviui plukdo – tik imk ir užsiimk dosnia, tauria teisėtų sutuoktinių kūniška meile.

Ir kaip jums atrodo, – leis musca domestica jaunuoliams pasimylėti ar šią povestuvinę naktį pavers irzliu nepasitenkinimu, kuris, sykį tarp sutuoktinių įsispraudęs, gali iki gyvenimo pabaigos trukdyti gyvenimo džiaugsmui ir laimei, ir aistrai? Nespręskim iš anksto. Palaukim. Stebėkim. Turėkim kantrybės, bent jau tiek, kiek turėjo musė, vienui viena šioje atkampioje žemės vietoje stovinčiame namelyje, alkana, pikta, nelaiminga, prakeikusi savąją muscos domesticos dalią, ilgai laukusi šios jaunavedžių poros, kad pasisotintų prakaitu, ašaromis ir kitokiais skystais musių maisteliais. Kantri kaip pats Belzebubas, laukęs šimtus tūkstančių metų progos, kad galėtų sukilti prieš Kūrėją, iš anksto suplanavęs pralaimėjimą ir tremtį į žmonių apgyventą žemę. Juk kantrybė – dorybė. O mums teks labai nedorybingus vaizdelius stebėti sekant musės elgesį ir negalint atsistebėti jos įkyrumu ir muzikaliu zyzimu. Nors dėl to muzikalumo galėtume ir suabejoti. Ne vienas įžymus kompozitorius kūrė mišias, rekviemus, himnus ir dvarų muziką nusiklausęs devynbalsių, liepsnelių, strazdų, juodųjų strazdų, volungių ir lakštingalų giesmelių, bet kad kas būtų kūręs pagal musių skleidžiamus monotoniškiausius garsus – neteko nei girdėti, nei skaityti. Tiesa, gal tik vadinamieji  m i n i m a l i s t a i, naudojantys vos kelias natas ir vis jas kartojantys Berlyno ar Vienos muzikos festivalyje ir gaunantys premijas už negirdėtą išradingumą, neatsisako ir muscos domesticos paslaugų…

Tačiau grįžkime prie jaunos poros. Štai jie, jau išsimaudę liepos karščio pašildytame ežero vandeny, žengia per namelio slenkstį – basi, nuogi kaip Adomas ir Ieva, kai žengė link uždrausto Pažinimo medžio anais neatmenamais, mitologizuotais laikais kažkur tarp Tigro ir Eufrato upių. Žengia, vienas kitą per liemenį ir sėdmenis suėmę, kad aistra pamažu įsiliepsnotų. Žengia negaišdami brangaus pirmosios nakties laiko, kuris kaip visada prašvilps kaip sapnas…

Tačiau ir musė – jau pasiruošus. Visą taktiką ir strategiją apmąsčius, veiksmų seką apgalvojus, tik laukianti, kada jaunuoliai įžiebs šviesą, nes šėtono buvo iš anksto pranešta, jog jaunoji yra meilės ryškioje šviesoje mėgėja, nes ši pirmoji naktis iš tikrųjų jai gal jau ir šimtoji vis su kitu kvaileliu, įsivaizduojančiu, kad jo išsirinktoji – pati jos šventenybė Dorybė Nekaltybė…
Jaunuolis, suprantama, nustemba dėl tokio jaunosios šviesos pomėgio, jam patiktų vėsi tamsa, vėsios blyškios paklodės, gaivinantis „Tichės“ skystis po ranka, lengva patamsių muzikėlė. Nustemba, bet išgirsta įtikinamą paaiškinimą: noriu matyti, kaip tavo kūnas milimetras po milimetro pereis mano priklausomybėn, ir noriu, kad tu stebėtum, kaip manasis paklūsta aistrai…
Ką gi, su tokiais argumentais nepasiginčysi – tenka nuo lempos netgi ką tik užmestą lengvą audeklėlį nuplėšti ir mesti ant grindų lentų…
Pirma, tarsi nedrąsi, poza – klasikinė. Ir pirmas kiek drąsesnis muscos domesticos puolimas. Staigi ataka. Nusileidimas ant jaunuolio gaublio, nelyg ant vyriškos lyties pasaulio rutulio, tik be salų ir salynų. Išties užtakių ir slėnių netrūksta. Tad musė, neišsigandus jaunosios pliaukštelėjimo per dešinį jaunikio gaubliuką, mandagiai nurėplioja pagrioviu, pagrioviu žemyn į slaptų slapčiausiąją vietelę, kur net lempos šviesoj tvyro prietema, nes musca sumanė ten ilgėliau pabūti – artimas musės širdžiai aromatas ir prakaitėlis, tad ilsėkis ir siurbk į savo, velnio sugulovės, sveikatą.
Įkyrus šešių kojyčių kutenimas, skrebenimas pačiame pamašnyje. Kas tokią intervenciją atlaikytų? Tad mėgina jaunuolis dešinės rankos smiliumi musca domestica iš jai nepriklausančios vietelės nuvyti, kad susikauptų, vien apie aistrą galvotų, kad nuo trikdžių ponas pimpalas neimtų geibti, vysti lyg palaužta obelėlės šaka. Bet musė išsisuka, išvengia piršto prievartos. Ji išvengia ir į pagalbą jaunojo pirštui atskubėjusio jaunosios lakuotu nagu ginkluoto pirštelio. Abu mėgina musca domestica iškrapštyti ir abiem nesiseka. Tenka ant šono virsti, tikintis tokiu būdu musę gaubliukais suimti ir suknežinti. Tačiau musė gudri. Vos tik jaunuolis pasvyra į šoną, ji plast ant jaunosios pilvo, tiksliau, ant papilvės.
Ir vėl beviltiška kova su įkyruole. Tuo metu vyras jau iš šono mandagiai spraudžiasi, nes pajunta, kad jo galingumas, ketvirtadalio arklio jėgos spaudimas viską gali. Bet dabar jaunoji nenori ir negali, nes musca rėplioja ten, kur jai tikrai netiktų ropoti. Jauna moteris pirmą kartą per šimtus meilės naktų su nuožmia musės prievarta susidūrus sutrinka, ne apie už nugaros šnopuojantį jaunikį galvoja, o užmiršus sėdynę pakelti mėgina musca nuvyti. Suprantama, musė drąsi tik iki nepavojingos ribos. Juk neapsižiūrėjus galėtų būti įstumta į kiaurymę kartu su pulsuojančiu lokomotyvo stūmokliu. Tad pasitraukia į lovos kojūgalį ir šaiposi iš pirmosios nakties didvyrio vargo ir nepatogumų.
Viena musė, o rūpesčių per ją – pusei nakties. Ir nė vienam iš besimylinčiųjų netopteli į karštus momenėlius, kad užgesinus lempą pasibaigtų ir jų kančios. O gal jaunajai tiesiog yra būtina šviesoje vyro kūną patirti, kad nė vienas judesėlis nepraslystų nepastebėtas, kad į kiekvieną, vos įžvelgiamą, krustelėjimą ten, slaptų slapčiausioje, būtų laiku atsiliepta panašiu krustelėjimu.
Musei nuskridus, aistra įsiplieskia iš naujo. O kur vidurnaktinė tvankios liepos nakties aistra, ten ir prakaitas, tas sūrymas, tas muscos eliksyras. Ne paslaptis – kur prakaitas aitriausias, ten skutamuoju naikintuvo sklendimu musė ir sklendžia. Ir nutūpia, net pačiuoždama prakaito ledu. Jaunuoliams ir vėl visos pastangos šuniui ant uodegos, o vyrukui – ant nulinkusios šaknies. Ir jaunoji nebeišlaiko. Sušnypščia ir stveria tarp krūtų rėplinėjantį aštriasparnį vabzdį. Bet pastveria ne musę, o jaunikio plaukų kuodelį. Pastveria gyvaplaukius, su muscos kojomis supainiojus, ir trukteli. Irzlus vyriškas nepasitenkinimo kupinas urzgimėlis. Ir jos atsiliepiantis šnypštimas. Jau jie pamažu žvėrėja ir gyvulėja. Jau vyrelis pritrėkštas prie sujauktos šlapios paklodės, o nekalta jaunoji sau įprastu, labai pamėgtu būdu savo prisiegėlę jodo, šokdina.
Musė tuo metu niekur netupia, ratus apie jojikus suka laukdama mažiausios progelės vėl ant įkaitusių kūnų nusileisti. Tik niekaip negali apsispręsti, į kurią vietą tūpti – visos jau kvepia sūrymu, riebaliniu tepaliuku pateptos. Dar kiek palakioja ir nusitaikiusi staiga krinta ant per klaidą ar per neapsižiūrėjimą išsprūdusio varpos galo. Juodai melsva sagikė. Zyzianti. Siurbianti.
To tikrai per daug. Koks įžūlumas savintis tai, kas tau nepriklauso, nutaria „nekaltoji“ nuotaka ir giliai į jos pasąmonę įaugusiu įpročiu stveria viršutinėmis lūpomis musę, lyg norėdama jai galvą nukąsti. Suprantama, musė švyst, ir papūsk jai į sparną. O kenčia vyrelio galvelė. Dantys aštrūs, vestuvių nakčiai pagaląsti. Krioksmas ir prakeiksmas išsprūsta iš apgauto jaunojo gerklės, nes jis tą pačią sekundės dalį suvokia, kokia jo išrinktosios „nekaltybė“ ir kam jai duota tokia plačialūpė it rupūžės gerklė. Nieko nelaukęs, nieko neklausinėdamas, tėškia solidų vyrišką antausį – net jaunosios laimės išraiška pavirsta į paprasčiausios gatvės kekšės iškreiptą šypsnį: „Na ką gi, jei jau taip nori, tai galime ir ausis pasiskaldyti, pradėjai tu, ne aš“. Ir pila jaunikiui tiesiai į tarpuakį. Vėl baisus įsiūčio pliūpsnis, vėl antausis, vėl – į tarpuakį, tik dabar aštriu nagu arčiau akies, vėlei antausis, o pudra jau su sūriu prakaitėliu srovena žemyn, atidengdama jaunosios taip kruopščiai ir ilgai slėptas raukšles, randus ir karpas…
Jaunikį lyg kas būtų karštu vandeniu perliejęs – pašoka, surinka ir, metęs bereikšmį „sudie“, išnyksta už mažo, jaukaus sodo namelio durų. Pasigirsta vandens pūkštelėjimas. Tik neišsigąskim. Jaunuolis nenusiskandino, jis tiesiog šoko į nakties ežerą, kad apgavikės raganos seiles ir prakaitą nuplautų. O „jaunoji“ tuo metu ieško musės, nes supranta, kas meilę pavertė griuvėsiais, gal net visą likusį gyvenimą – Jericho griuvenom, kurių nelemta nei atstatyti, nei, po plytą išrinkus, į kito jaunikio namelio pamatus kloti. Pasiutus. Nagais sau veidelį draskanti ir šėtono sugulovę rusiškais – laisvais ir nepriklausomais – keiksmais keikianti. Girdi, tai ji, sparnuota ved’ma, užsigeidė jos jaunikio paragauti, bet ne tut to bylo, aš tave surasiu, sutraiškysiu, sukramtysiu, nurysiu ir išstumsiu per tą galą, kurio tu, Belzebubo kurva, man pavydėjai.
Žodžiu, iš svajingos pirmosios povestuvinės nakties per muscos domesticos intervenciją ant sujauktų šlapių paklodžių beliko keli gyvybės lašai, nedidelė kitokio skysčio balelė ir kruvinomis ašaromis raudanti apgavikė, labai jau įtartinai supanašėjus su muse, ypač su ta, kurią mes kaip Belzebubo personifikaciją esame ant knygos viršelio pateikę…
Štai jums tik du pavyzdžiai iš tūkstančių, ką gali mažas dvisparnis vabzdys, jeigu laiku jam nepastosi kelio, neišrausi jo siurbliuko, nenurausi kojų ir neįkiši į subinę smilgos, ir nepaleisi, kad pažeme, pažeme, vis žemesne trajektorija lėktų pas savąjį Musių Valdovą ieškoti pagalbos ir užtarimo. Bet argi pragare ją užtars?..
Dabar pasvarstykime: ar dar reikia kokio nors pavyzdėlio, ar šių dviejų pakanka? Vieni sako, kad būtinas dar vienas, tik kitoks, iš kitos operos, o kiti, vyresnio amžiaus kalendorių skaitytojai, tvirtina, kad pakaks ir šio pastarojo nuotykio povestuvinės nakties lovoje. Štai jums ir muscos domesticos klausimas: „Būti ar išnykti?“
Ir vis dėlto būtų gaila taip staiga nukirsti visus ryšius su musės gentimi. Nieko jai nepranešus. Nepasitarus su ja pačia, juk kad ir kaip žiūrėtume, šios knygos pagrindinis herojus yra ji, musca domestica, ir jos sesės šūdmusės, kraugerės, alkoholikės, cukrinukės, smaližės, mėsėdės ir kitos, vienu kitu žodeliu prisimintos ir užrašytos. Dėl to pasakotojo širdis ir pilna abejonių. O kad visas jas išsklaidytume, ar nevertėtų į šį dvisparnį vabzdį iš kasdienybės pažvelgti? Ką? Negirdžiu, ką sakot. Būtų neblogai? Na tai ką gi, jūsų norai – man įsakymas.

Maitmusės

Skaistus liepos rytas. Pušynų viršūnes jau nuauksino homeriški saulės pirštai. Spinduliai čiurlioniškai braukia per medžių stygas. Kaimas bunda. Anksčiausiai į dienos darbus kimba piemuo. Štai jis eina kaimo gatvės viduriu ir renka galvijus. Šalia jo – ištikimasis keturkojis Brisius, taip pat piemuo, Jono Biliūno aprašyto šuns bendravardis, tik ganantis bandą po gero šimto metų nuo biliūniškų „Liūdnos pasakos“ laikų.
Visa Brisiaus giminė, pradedant seniai į smėlį atgulusiu genties pradininku Sargiu, buvo p i e m e n y s. Laisva ir nepriklausoma profesija, ir Brisius tai žino. Dėl to taip brangina kiekvieną karvę, veršį, avį ar ožką. Aršus galvijų vaikymasis po kadagynus – tik tobula vaidyba, toks paupių ir miškų klojimo teatrėlis, kuriame piemuo šuva – tarsi Hamletas, piemuo žmogus – Hamleto tėvo šmėkla, o banda – riteriai ir smulkesni pavaldiniai. Bėginėja, vaikštinėja auksaplaukis Brisius kaip toje lietuvių pasakoje: „Čiūūūžinėja laputaitė po žalią giraitę…“
Vertėtų įterpti kelis žodžius apie su pagrindine tarnyste nesusijusį slaptą Brisiaus pomėgį – šimtelį kitą žingsnių pabėgėti paskui riedantį tekinį, tarsi mėginant jį sustabdyti. Šis pomėgis labai senoviškas, menantis laikus, kai čigonų ir krėviški žydų vežimai, keldami čigoniškus dulkių debesis ir skleisdami graudžius žydiškus aimanavimus, kaimus skersai išilgai raižydavo. Tiesa, jų ratai jau senokai į užmarštį nudardėjo, tad šiandien Brisius Hamletas skuodžia paskui guminius mašinėlių ratus, į tekinio sukutį akylą žvilgsnį įsmeigęs, užmiršęs net amtelt. Tik pailsęs stabteli, tris kartus suloja savo vardą ir kaimo pavadinimą ir užpakalinėmis kojomis įnirtingai pakapsto samanas. Rausia labai įtikinamai, kad užklydę miestų valkatos neįsivaizduotų senovišką šilų kaimą užgrobę ir pavertę privačia valda, suprask, važinės čia visokie naujieji čigonai ir aguonų galvelių skynėjai, aukso grandinėmis kaklus apjuosę, lyg pasikarti norėdami. O reikia pasakyti, kad užpakalinės Brisiaus nagainos nenusileistų ir vilko letenoms.
Kaip tik per tas užpakalines tą rytą Brisiui ir kliuvo. Viena telyčia, mašinikės išgąsdinta, metėsi šalin, o šunukas, suprantama, mėgstantis tvarką, puolė jai už akių norėdamas į bandą sugrąžinti. Puolė nieko pasaulyje daugiau nematydamas – tik telyčios uodegą ir nagas. Puolė… ir prapuolė.
Kaimas nustebo išgirdęs tokią žmogišką aimaną, dejavimą, savęs apgailėjimą. Net pamanė vilkus į pakaimio šilus sugrįžus ir šunuką užklupus. Ne, Brisius nekaukė. Kaip žmogus, o gal netgi kaip vaikas aimanavo, dejavo, skundėsi ir meldė pagalbos. Bet piemuo žmogus, vardu Kuprelis, tik patraukė Brisių nuo vieškelio arčiau gudobelių šešėlio, kad taip saulė nekepintų, ir paliko, nes karvės nerimavo, reikalavo greičiau jas prie Merkio ginti, joms jau laikas įsibridus sodrius dugno maurelius rauti, palengvėle kramtyti ir gromuliuoti. Piemuo ir nužygiavo, kas keli žingsniai dar atsigręždamas, tarsi kokio stebuklo tikėdamasis – ims Brisius ir pakils, atbėgs uodegą vizgindamas, atsiprašinėdamas už netyčia suteiktą nemalonumą.
Bet stebuklo neįvyko. Brisius nepakilo, tik giliau šliaužte įšliaužė į krūmų lapiją, ištiesė kaklą, padėjo graudžią galvelę ant priekinių letenų ir užsimerkė…
Sapnavo Brisius, kad jis dar saulei nepatekėjus bėga per kabantį Merkio lieptą, iš tiiiį in tiiiiį, taip žmonės pasako, jog iš vieno Merkio kranto į kitą lieptu perėjo. Bėga, skuba, lieptas sūpaujas, vandenėlis gurgia, čiurlena, taip pat skuba, tik kiton pusėn, nė vienas kaimo šuva nežino, kur jis skuba, bet supranta, jog vandeniui reikia kažkur skubėti, nes gal ten, kažkur, kažkas vandens laukia labai išsiilgęs, kaip ir sugrįžtančio Brisiaus laukia Antaniukas, jau paruošęs užslėptą skanesnį kaulelį. Bėga liepto lentomis, skuba, nes jam reikia šeimininką namo parvesti, prižiūrėti, kad į vandenį neįpultų, kai žengs siauro liepto pagaliais, tarp kurių – daug plyšių. Brisius bus pono vedlys, girtas jo šeimininkas beveik kaip ir aklas, neregys, gali kad ir kakta į liepto lyną atsitrenkti. Skuba, tankiai letenėlėmis lentas plaka, tipena, ir staiga nežinia iš kur į medį tokia skaudžiai aštri liepsna trenkia, sminga, iš abiejų liepto galų, tik per vidurį, virš giliausio vandens ugnies dar nėra. Brisius sustoja. Pirma mintis: kaipgi ponas per Merkį pereis, jei lieptas sudegs? Antra mintis: gal šokt į vandenį ir plaukte kitą krantą pasiekti, į aukštą skardį užsiropšti ir poną įspėti, kad lieptas sudegė? Ir trečioji: nereikia skubėti, gal per tą šunišką mano skubėjimą liepsna į lentas įsimetė, geriau palaukti, gal ugnis pati pašnypš, pašnypš ir užges…
Bet liepsna nenutilo. Priešingai – vėl puolė. Štai jau Brisiaus uodegos galą nustvėrė, vaje, kaip karšta, kaip svilina, kitas liepsnos liežuvis prie amžinai šlapios ir šaltos nosies galo artėja, jau laižo, visi pasaulio kvapai prapuola, išnyksta, ugnis siaubia, apglėbia, ir nebėra jau jėgų net į Merkio vandenį pulti…
Taip sapnavo Brisius vieškelio šalikelėj, tankioje gudobelių lapijoje atsigulęs. Tik kartą sulenkė priekines kojas, pasistūmė ir pakėlė galvą – saulė degino stipriau nei liepto lentos, net spygliai šile traškėjo. Tad vėlei paguldė pavargusią galvelę ir užsimerkė.
Ir štai tuomet pasirodė  p i r m o j i   Musių Valdovo žvalgė. Ratu apskrido Brisių, patikrino, katra jo kudloto kūno dalis pažeista, kraujuoja, ir išnyko. Bet po valandėlės sugrįžo atsivesdama debesį, mėlyną ir piktai zyyyyyyziantį, kraujo ir pūlių ištroškusį. Brisius dar spėjo sumesti: tegu, man kraujo negaila, be to, kažkoks tingulys strėnas apėmęs, et, tegu…
Slinko liepos karščiu alsuojančios valandos. Degė žemė, smėlis, svilo žolės, kapučiuose traškėjo senių kauleliai, seni kryžiai varvino per stebuklą jų medyje užsilikusius paskutinius sakų lašelius. Matai, toptelėjo Brisiui, ir  k r y ž i u s  ašaroja.
Saulei persiritus per vidurdienio keterą, Brisiaus kraujas išseko – gal didesnė dalis į smėlį susisunkė, gal kitą dalį musės išsiurbė. Tačiau jos nepasitraukė. Priešingai – suskrido, sulėkė kitokių spalvų velnio sugulovių, kai kurios tvaskėjo egiptietiško skarabėjaus izumrudu, lyg dykumos saulėje ištirpusiu mėlynai žaliu emaliu.
Bet Brisius jau nieko nematė, nejautė ir neužuodė. O jei būtų užuodęs, tikrai būtų sutrikęs, nes stiprus gendančios mėsos dvokas jam išsyk būtų priminęs aną kartą, kai iš tolybių užuodė bulvių duobėn įmestą ir gerokai apgedusį veršiuką, taip pat tūpte nutūptą musių tunto, kuris kėlė tokį čigonišką triukšmą, kad paukštyčiai nuo šakelių žemėn krito, skruzdėlės skruzdėlynuose pasislėpė, kad negirdėtų…
Prie snukio musės nelindo. Vadinasi, Brisius dar buvo gyvas, gyvybė dar ruseno, tik pasturgalis ir sutraiškyti kojų kaulai jau pradėjo saulėje gesti. Tačiau praėjo dar kelios valandos, ilgos kaip visas Brisiaus gyvenimas, beveik jau užmirštas, po laukus ir pievas išmėtytas, pamestas per tą jaunystės nerūpestingumą, kai, atrodė, pavyti čigono vežimo ratą – juokų darbas, o sugrąžinti į bandą bulių, tankynėj baubiantį, – tik vienas ar du uodegos mostelėjimai, ir bulius vėl tarp karvių – tvarkingai jų subines apžiūri, tikrina, gal katrai jau ir jo paslaugų reikia.
Viskas praėjo. Liko tik musės. Tas dangų ir žemę, ir degančius vidurius skrodžiantis zyyyyyyzimas, kaip medkirčių pielelės žviegimas…
Bet atėjo akimirka, kai dvokas, iki šiol sklidęs tik iš pasturgalio, dvelktelėjo pro šnerves. Tuojau dalis musių persimetė prie snukio, prie užmerktų akių, prie paskutinių šuns ašarų…
Vakare Brisiaus ponas, gindamas namo bandą, priėjo prie gerojo ganytojo, pažvelgė į jo žaizdas, į pūlius, į sukrešusį kraują, į musių debesį kaip į pragarišką apsiaustą, kaip į šėtono drabužį, nusispjovė ir nuėjo paskui karves ir ožkas…
Tik musės niekur nei nuropojo, nei nuskrido – dirbo savo šėtonišką darbelį, skverbėsi į Brisiaus vidų, kad iki nakties spėtų padėti kiaušinėlius, tuos velnių perus, nes musių lervoms šuniena labai patinka, mat yra maistinga, laisvės ore subrendus, prinokus…
Dar po dienos, po nakties jau niekas, pažvelgęs į gudobelės krūmą, kur taip neseniai ilsėjosi šuva piemuo, jau nebeatpažino, kieno ten kauleliai guli – gal lapės? Nes iš Brisiaus nebeliko net plaukų kuokštelio – šarkos juos surinko lizdams papuošti; neliko nė šviesių Brisiaus akelių – du varnai nusinešė jas į aukštuosius girios medžius, kad parodytų pelėdai, kokius akinius šuva nešioja.
Paskutinį, duobkasio, darbelį atliko vėjas – jis nešė ir nešė Dainavos šalies smiltis ir klojo jomis it paklodėmis baltus lenktus Brisiaus kaulelius, sykiu užžerdamas ir gausybę musių lervų, tų gelsvų, puvinio spalvos kirmėlių, kad ir jos smėlio ugny sudegtų…
Ir liko kaime Brisiaus Būda kaip rūmas, į kurią vasarai baigiantis šeimininkas atneš kito plauko ir kitos genties šunuką, kad jis palengva imtų pratintis prie bandos piemenio darbo, pamažu imtų skirti karvės nagas nuo ožkų nagelių, arklio kanopas nuo žmogaus batų…
Ir šiandien niekas negalėtų pasakyti, nuspėti, kaip seksis Brisių pakeitusiam kitokio plauko šuniui – pasiseks jam ganymo paslaptis perprasti ar ne? pasiseks žmogaus kalbą suprasti ar ne? pasiseks vis dažniau į šilų kaimą atburzgiančių ratuotų padarų smūgių išvengti ar ne?
O mes dažną vasaros vakarą žvelgdami į šile pranykstančią vieškelio juostą ir prisimindami geras Brisiaus akis tikėkimės, kad naujam šuniui šunų dievybė skyrė laimingesnę dalią ir jis, valandai išmušus, nugaiš pono kieme, gal netgi ant slenksčio, visų pagerbtas ir vaikelių apraudotas.

Musca ir muzika

Klausimas: ar gali musca tapti kūrėjo įkvėpimo šaltiniu? tarkim, taip kaip paukščiai – Olivjė Mesianui?
Perskaičius tokį klausimą, žinoma, gali kilti daugybė abejonių, pradedant nuo to, kad menas ir šėtonas (hebrajiškas Ba’al-Zebub) yra tarsi nesuderinami poliai – vienas palaiko dangų, o kitas – pragaro skliautus, ir baigiant abejone, ar atsirastų pasaulyje tokios tobulos klausos kompozitorius, kuris sugebėtų musių zyzimą padalyti, išskirstyti į atskiras natas, kaip padarė Mesianas su paukščių balsynu?

Vargu. Tačiau kas neįmanoma paprastam operečių muzikantui, tas visiškai įmanoma šiuolaikinės muzikos stilistikos kūrėjui. Ir kad nebūtume apkaltinti tuščiažodžiavimu, pateiksime rimtą pavyzdį.

Įeiname į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). Vaikštinėjame, stebime ir stebimės mūsų kūrėjų išradingumu – daiktai ir garsai, ir šviesa liejasi į vienovę. Čia žiūrėk, klausyk, ekranas senus raukšlėtus suomių užpakalius pirtyje rodo, o už kadro čiulba, gieda šiaurės krašto paukšteliai. Čia vėl kažkokioje stiklinėje kolboje pamerkta gyva moteris tarsi savo pačios įsčiose leidžia Ievos garsus, o aplink tą stiklinę talpą vyriški priežodžiai virpa. Štai ten, salės kampe, į seno grėblio kotą įsprausta ir iškelta apvali medinė saulė, prismaigstyta vinių ir pavadinta „Ražienų saule“, o iš po salės grindų sklinda degančių šiaudų traškesys. Vidury salės ant ilgų kanapinių virvių sūpaujas trys mediniai loveliai lopšeliai, kuriuose guli į žmogaus galvą panašūs titnago akmenys, užlieti tikru kvapniu bičių medumi. Darbo pavadinimas – „Laumukai“. Beje, šiame kūrinyje nėra muzikos.

Pagaliau mūsų akis užkliūva už salės centre dunksančio aukšto juodo kubo, kažkuo panašaus į Kaabos Akmenį Mekoje, kubas, aišku, ne akmeninis, o tiesiog iš storo kartono sukaltas, juodais dažais nudažytas. Vienas kubo šonas uždengtas aksomine, taip pat juoda, užuolaida, nepraleidžiančia nei garso, nei švieselės pluošto. Smalsumo ir meilės menui vedami, praskleidžiam šią iliuzionistišką uždangą ir patenkam į pilkšvą erdvę.

Iš pradžių akys beveik nieko nemato. Tačiau neskubėkime išeiti. Palaukime. Pastovėkime. Įsiklausykime. Ir po valandėlės i š g i r s i m e  ir i š v y s i m e puikią Mozės tikėjimo autoriaus sukurtą instaliaciją.

Sidabru švytinti dėžė, joje po stiklu – natų popierius su partitūra. Tačiau orkestrantų nėra. Ir jokio instrumento, kuriuo pats lankytojas galėtų iš natų pagroti, taip pat nė kvapo. Tik iš juoduojančių aukštybių žemyn leidžiasi vos įžiūrimi, plonesni už plauką siūleliai, ant jų supasi musių debesis. Patyrinėję matom, jog musės muliažai be galo tikroviški – patekę į upę, jie būtų kaipmat žuvies ar kokio vandens paukščio praryti. Kruopštus darbas, matyt, iš autoriaus pareikalavo ne vieno mėnesio dienų ir naktų triūso su lupa prie akies, o gal net prie – mikroskopo. Tobula imitacija. Imitacijos amžiaus stebuklas. Juk ar neimituojamas medis? o geležis? o stiklas argi nepakeičiamas slidžia plastmase? Imitacijos pavyzdžių galėtume aptikti kiekviename XX ir XXI a. sandūros žingsnyje. Imituojama aistra, imituojama meilė, imituojama tėvynės meilė, imituojama meilė žmonijai ir visiems skurstantiesiems…
Nesiplėsdami grįžkime į juodąjį kubą. Musių debesis lėtai sukiojasi, tarsi virpa, mirga blyškioje, vaiduokliškoje musulmoniškos nakties prieblandoje. Ir išgirstame muzikos garsus. Tai ne į juostelę įrašytas musių zyzimas. Ne. Tai į m u z i k o s  kalbą įvesti, smulkiausiomis natomis išskaidyti to zyyyyyyzimo garsyčiai, kaip tame poeto eilėraštyje: „Bus tyla be svirplio smuiko / Be tyliųjų jo garsyčių / Tik sekundžių skaičiai smulkūs / Kris sėklelėmis garstyčių…“
Paukščio snapu sulesamos natos. Galbūt net perskeltos kaip piktžolių sėklos – tokios beveik neišgirstamai smulkios. Tuomet suvokiame: regime ir girdime m u s c o s  ir m u z i k o s sąskambius. Ir mums aišku, kad nėra pasaulyje garso, kuris neslėptų savo gelmėj muzikos daigo. Jei jau musės garsynas tinka šiuolaikinės muzikos išraiškai, tai, tarkim, kokio svirplio griežynėlės skleidžiama muzikėlė tikrai neprastesnė už Klodo Debiusi pasinaudota jūros mūšos giesme.
Tik čia nederėtų klausti ir klausinėti, kaipgi šėtono garsynas sugebėjo pavirsti širdį jaudinančia senųjų airių epuose skambėjusių sidabralapių medžių muzika, dėl kurios ne vienas karžygys padėjo galvą, nes tas dainuojantis medelis keliavo iš rankų į rankas niekur ilgiau neapsistodamas – užmigdo giesme kokį karalių, palaukia, kol geidžiantysis medelį pagrobti nukirs savo valdovui galvą, ir skrenda į kitą karalystę.
Bet argi ne taip pat iš rankų į rankas s k r e n d a musca?
Ne tik iš rankų į rankas, nesvarbu, kad kruvinapirštes, bet tiesiog iš niekšo širdies į dar didesnio niekšelio širdį. Toks musių kelelis. Nuo juodos rožės prie juodos lelijos.
Nereikėtų išleisti iš akių, ko gero, esminio šio kūrinio bruožo – autorius priklauso kalbai, kuri ir aptiko šėtono slaptąjį vardą Ba’al-Zebub. Vadinasi, autoriui nebuvo sunku ir musės garsyną išskaidyti atrenkant muzikinius garsus nuo sumaištinių, grynai pragariškų. Ir turime pripažinti, jog kūrėjui pasisekė sukurti įspūdingą vaizduojamojo meno ir muzikos ansamblį. Galėtume pridurti: ir šviesos.
Tai, ką mes tapatinome su dvėseliena, su gyvulio krauju, su jaučio krauju pavadintu vynu, su arklių ir šunų ašaromis, ūmai kūrėjo lazdelei mostelėjus, – tai bent dirigentas! – tapo švelnia, migdančia, svaiginama muzika. Ir šis kūrinys teisėtai buvo vertas pagrindinio parodos prizo, nors, kaip dažnai atsitinka, apdovanotas buvo nebylus, kurčias, bespalvis, bet įprastomis meno priemonėmis pagamintas darbas. Tačiau visiems aišku, kas tuos apdovanojimus skiria ir už ką.
Šio teksto autorius galėtų prisiminti ir musės muzikėlę iš seniai į nebūtį pasitraukusių pelėsiais ir puviniais padengtų vaikystės dienų.
Tuomet liepos būdavo taip pat karštos, tvankios, ir musių buvo tikrai nemažiau, gal netgi kiek ir daugiau, nes ir tvartų buvo daugiau, neskaitant tų fantasmagoriškų baltažvynių kaip nustipę ant Australijos kranto banginiai fermų, skleidusių tokį dvoką, kad jose dirbančios moterys net persirengtuose drabužiuose tą smarvę atsinešdavo į namus ir šie jau nesiskirdavo nuo visuomeninių kiaulidžių. Žodžiu, musių užteko. Ir tvankos. Tad dažnai lauke nusilakstęs berniukas įlėkdavo į pirkią, užtraukdavo tamsią lango užuolaidą ir griūdavo į lovą, retai kada pagalvodavęs apie karvašūdžiuose ištepliotus kojų pirštus ir tarpupirštes.
Prieblanda. Musės niekaip neranda vaiko veidelio. Nei užmerktų vokų. Prietemoje jos beveik aklos. Tad ropinėja ir nedrįsdamos pakilti virpina stiklinius sparnelius. Zyyyyyyzia… zyyyyyyzeeeeena… sssssvirbia, it lubose labai plonu grąžteliu gręžtų skylę, norėdamos žūtbūt ištrūkti iš tamsos į tvaskančią saulę – mat koks pragaro liepsnų ilgesys, nenumaldomas, musės kraujuje slypintis.
O vaikas jau s v a i g s t a, grimzta į ežero dugną, kur atbuli rėplinėja vėžiai ir Vėžio žvaigždynas, tarsi nežinomas skubiai riedančių lenktų raidžių žodynas  v i n g u r i u o j a  žali žaliaakiai unguriai, tos vandenų gyvatės, kurias nuo amžių draudžia vartoti maistui Jėzaus gimtinės Betliejaus įstatymai, nors čia, Ukmergės apylinkėse, už ungurį gali gauti tris raudonus ir kaip aitvaras didelius červoncus. Tokia svaigi, nereikalaujanti nei smuiko, nei armonikėlės pritarimo muzika. Dangiška. Nors pati musė – velnio peras, šėtono kirmėlė, raganos sesuo…
Ir per tvankios dienos sapną vaikas maldauja: muselės, pabūkit, pazyyyyskit, man taip geeeera, taip lengva, taip svaigsta širdis…
Ir musės išpildydavo berniuko prašymą – pasilikdavo prieblandoje iki pavakarių. O vakare staiga visos kažkur išnykdavo. Ir tikriausiai ne pragare, nes iki pragaro ne vienos nakties kelias…
Tikrai ne pragare. Žiūrėkit ir klausykit. Matot atšlaimo pakrašty vilkšunio Argano būdą? Prieikit arčiau. Nebijokit – grandinė tvirta, nenusiraus, kad ir kaip daužytųsi. Ir ne į šunį žiūrėkit, nes, kaip ir kiti vilkšuniai, jis, karui su rusais baigiantis, už butelį išmainytas. Nėra ko spėlioti – vokiškas ar rusiškas šuo, ar iš vokiečių atimtas ir pervadintas Rekso vardą pakeičiant į Arganą, į labiau mongolišką ar Altajaus kraštui būdingą. Žiūrėkit ne į stačias šunies akis, o žemiau, štai ten, kur baigiasi vilko ištryptas puslankis griovys, šiapus, ne anapus, nes anapus pats šuns ponas bijo žingsnį žengti – atkąs kulkšnį kaip runkelio galą.
Matot šalmą? Kieno kariuomenei jis priklausė? Sakot, gal rusų? Ne, mielieji istorijos mėgėjai. Rusų bliūdeliai tokiam kryžiuočių šalmui neprilygs. Žvelkit, ausis ir sprandą dengia, ne tik viršugalvį kaip anglų šalmai. Gilus – kaip tik tokiam jovalo kiekiui, kokio Arganui reikia. O reikia jam pusės kibiro. Vadinasi, tuščias vokiškas šalmelis vertas pusės kibiro jovalo. Gražus skaičiavimas, jau pokarinis. Ne pirmą karo rytą, kai panašūs šalmai saulėj tvaskėjo, o riterių pulkai kaip sparnai debesies į Lietuvą traukė, pasak tautos dainiaus Maironio žodžių, gal ir ne tiksliai čia pavartotų.
Šalmas pakaušiu į žemę. O į kurgi daugiau galėtų būti? Žvelkit, kokia skylė šone – tiesiai į vokišką smilkinį, ir kaput, nebematyt tau Vaterlando nei Memelando…Arganui, suprantama, ne visos karo smulkmenos paaiškintos, nes ir laiko šunų mokykloj neužteko, tad šuva gal net nežino, jog iš geležinės vokiečio kaukolės jovalą srebia – jam kad tik to kiaulių skanėsto (tik prašom be arkliašūdžių, būkite maloni, ponia) užtektų bedugniui pilvui prikimšti. O srėbti reikia labai skubant, nes prakeiktosios velnių sugulovės iš pirkios į lauką išsirovusios jau aplipo šalmo kraštus, jau straubliukus siurbėlės atvyniojo. Neapsižiūrėsi – pusę šalmo išsiurbs.
Ir iš tikrųjų ant šalmo kraštų pilkai mėlynų musių sparnynas net verda, kunkuliuoja, tarsi pats jovalas dar ant ugnies virtų, niekaip negalėdamas arklio obuolių suminkštinti. Tad skuba Arganas, šiuo mongolišku vardu pervadintas, vokietis aviganis nuo Bavarijos nuokalnių, – net iltimis kaukši, gal šitaip muses baidydamas?
Bet kas musei Argano iltys, jeigu šėtono ilčių išvengė, kai iš besočio velniško pilvo jas į pasaulį pro ilčių spygliuotą tvorą varė. Siurbia, ryja, o sykiu iš didelės sočios laimės pojūčio gieda, tiksliau, zyyyyzia. Nors gal visgi gieda. Juk ar gaidys negieda? Ir jam ne gėda nei prieš lakštingalą, nei prieš devynbalsę. Taip ir musėms – jų giesmelė joms ir Belzebubui pati gražiausia, ir nereikia jokių smuikelių, čigoniškų čirpynių bei būgnelių su kanaanietiškais pagoniškais cimbolais…
Tad į kiemą išėjęs vaikas sėdi ant kulbės ir delnais galvelę parėmęs kad klauso, kad klauso aukštos musių gaidos, net momenėlis kaista…
Po valandėlės šalmas jau išlaižytas. Sykiu su dešimtimis jovale nuskendusių dvisparnių velnio perų, nugarmėjusių į Argano pilvą. Surūdijusi geležis tuščia kaip geležinė kokio mutanto kaukolė su skurliu užkimšta apvalia skylute šone, rytų pusėj.
Ir dabar vaikui jau graudu, jau gaila nežinomo kareivėlio – ruso ar vokiečio, kas gi atskirtų – nežinia, kur jo šonkaulėliai baltieji guli, gal bulvių duobėse po arklių kaulais? gal vaikėzai jau seniai visus kaulučius permaišę žydeliui pardavė, o šis tik pasvėrė, apgaudamas sumokėjo, ir po kareivio. O juk jo gal kažkur toli motulė ilgai laukė ir nesulaukus nuo aukšto upės skardžio Dunojaus sietuvėlėje nusiskandino ir gal jau seniai tapo žuvelių sesute ar slaugute? Ėjo kareivis, žygiavo, daineles dainavo, kol kulka jo smilkinio nesurado, kol šalmo neprakiurdė, kol karštas kraujas į molio žemę nesusisunkė. Ir pasibaigė dainos, ir nutilo kaustytų batų pasagėlių kaukšėjimas į miestelių grindinį, tik aidas dar kurį laiką kulkos kirčio ir pasagėlių garsus po miškus nešiojo, kol varnai jų neišgaudė ir nesurijo, o likučius skruzdės skruzdėlynuose paslėpė…
Graudus būdavo Argano kauksmas į mėnulį. Graudi musių muzikėlė ant šalmo krašto. Liūdna kareivio mirtis nežinomam krašte, pasaulio gale.
Bet ir tai dar ne visi prisiminimai. O ne.
Nusprendė kartą berniukas muses mušti už tai, kad Šyvio ašaras siurbia, už tai, kad senelei miegot neleidžia ir jam tenka sėdėt ant žemo suolelio ir obelies šakele tą velnio perą nuo brangiausio veido ir nuo akių, ir nuo baltų kaip kauleliai pirštų baidyti, o sparnuotosios raganos nebijo, išsisuka ir vėl tupia. Už daug ką vaikas nusprendė muses nubausti. Ir ne tik bausti, bet ir suskaičiuoti, kiek nubaudė – šimtą ar visą tūkstantį.
Tad, pasiglemžęs kalkių, susimaišė baltos košelės, nutepliojo ant kluono durų tokį stačiakampį. Paskui susirado surūdijusios vielos t r o s ą, gal dar nuo tankų laikų užsilikusį, atvyniojo ploną gijelę, kirviu sukapojo, pasigamindamas daug šimtų trumpų, labai plonų adatėlių ar smeigtukų, kad turėtų kuo muses prie to balto stačiakampio prismeigti.
Medžiojo ne dieną ir ne dvi – pusę vasaros vargo medžiotojas: ir negyvas, jau po musiomirio, rinko, ir tas, kurios stiklainy cukraus tyrelėj nugrimzdo, ir tas, kur ant šalmo dugno per Argano neapsižiūrėjimą pasilikdavo leisgyvės, – visas ir visur saujom gaudė, paukštiškai lesiojo, kad didesnį skaičių velnio dukterų prismeigtų. Tuomet vaikui ne musės muzika rūpėjo. Dėl jo musė galėtų būti net besparnė. Juk vis vien jos įkyrumas nesumažėtų, su sparnais ar be sparnų senelės veidu rėplinėtų. Tad medžiojo kaip tikras indėnas, net už galvajuostės gaidžio plunksną užsikišęs.
Ir ką jūs manot? Vidurvasarį visas stačiakampis kaip tikras paveikslas ar abrozdas buvo įvairių musių ir muselių, ir netgi gylių su varmais išmargintas. Kelis žingsnius atsitraukęs, galėtum tą margumyną nežinomos kalbos raidėmis palaikyti – eilutės, tiesa, nelabai lygios, bet visgi ilgos, tvarkingos nuo viršaus iki baltosios dėmės apačios.
Netyčia šį abrozdą pamačius mama vaiką subarė: tai štai kuo tu per dienas užimtas, štai dėl ko neturi laiko žabų atnešti, dabar žinosiu ir tėvui pasakysiu – parodys jis tau, iš kur musės į svietą lenda. Puolė vaikelis mamos prašyti, kad nuslėptų jo paslaptį, tėvui neatskleistų. Gražiai pavargusias rankeles bučiavo. Tik niekaip negalėjo pasižadėti daugiau musių nebemedžiosiąs, nes iki tūkstančio trūko vienos vienintelės eilutės, ši tebebuvo neprimusyta, neprirašyta. Tik sukuždėjo: baigsiu, ką esu numatęs, ir sunaikinsiu, dabar negaliu…
Mamos širdis visada atsileidžia, ypač jei rankeles pabučiuoji, nes rankelėms labai jau šilumos trūksta, švelnumo, nes per tuos nepabaigiamus darbus jai nėra kada rankelių šiltame vandeny pamerkti, palaikyti, kad nuovargis su tvarto purvais išeitų, kaip tas pašalas pavasarį iš žemės po pirmo griausmo…
Nuėjo mama į pirkią ir tikrai niekada tėvui neprasitarė, kad sūnus gal kiek kvankštelėjo, nes gaudo muses ir jas vielelėmis prie kluono durų smaigsto, kreida jų skaičių užsirašydamas. Ačiū mamelei. Ir dabar po penkiasdešimties metelių dar kartą ačiū, nors ir nežinia, ar šiandien ji pasenusio savo sūnaus žodžius girdi, – jeigu danguj, tai tikrai girdi, bet jeigu skaistykloj, tai kas žino, gal ir ne…
Pagaliau tūkstantis musių kaip ant delno – skaičiuok nuo viršaus į apačią ar iš kairės į dešinę, ar priešingai – vis vien išeis lygiai tūkstantis. O kad taip bent jų kaimo visi vaikai – po tūkstantėlį, tai musių tikrai apmažtų, nespėtų velnio sėkla taip greitai pasisėti, o jeigu visos Lietuvos vaikai po tūkstantį šūdmusių ir cukrinukių, smaližių ir kambarinių, ir kandiklių, ir šiukšlynų, ir dvėselienos mėgėjų prismeigtų, tai tektų nežinia kokio dydžio stačiakampį nežinia ant kokios sienos ar ant pragaro vartų nuteplioti, kad visos tilptų ir būtų iš tolo matomos. Bet žinojo vaikas, jog kiti jų kaimo vaikai iš tokių jo svaičiojimų ir medžioklių, atsiprašant, aplink šūdo būdelę nuo ankstyvo ryto sukiojantis, tik pasijuoktų, tad niekam ir neprasitarė – nuramino sąžinę, kad muses už jų nedorus darbus nubaudė ir, ištraukiojęs adatėles, sausas kaip parakas muses į lauželį sumetęs, nešė vandenį ir plovė kluono duris, pasiraudamas žolių šveitė, kaip niekada nebuvo nė pats pirtelėj prieš didžiąsias šventes šveitęsis – taip šveitė, brūžavo, vandenį kibirais pildamas, negailėdamas, nes jų šulinys visame kaime gal pats giliausias, gal kažkokiais požemių takeliais net su upės dugnu susisiekiantis, kad ir per didžiausius karščius jo vanduo toks šaltas.
Taip ir išnyko nuo kluono durų, ir išnyko iš pasaulio akių tas gražus, niekada jau nebepakartotas, tiesa, ne šventas, bet vis dėlto abrozdas – uždėtum auksinius, bažnyčioje švytinčius rėmus, tai iš toliau atrodytų kaip votom nusagstytas šventas paveikslas, atleisk Dievuli čia rašančiajam ir prisimenančiajam, nes jis tikrai nežino, ką su jo jausmais ir skystu proteliu lietuvių ir tuteišų, ir rusų kalba išdarinėja…
Šit vienas iš kalbos triukų.
Musė, mus’ulmonas, Mozė, muzika, mužikas ir mūsų. Mūsų musės. Musulmonų kariauna, Mozės pyktis ir lentos, tvarto musių brolis mužikas. Tai tiesiog Rubiko kubas – ne kalba, ne žodžiai. Ir žmogus tikrai nekaltas, kad jo klausa kalbai taip nuolankiai paklūsta, kaip sąmonė, minios – valdžiai ar slaptosioms tarnyboms. Nėra tokio teismo, kuris už kalbos girdėjimą nuteistų. Ir advokato nėra, kuris už tokias paikystes imtųsi žmogų ginti. Štai už kelis neteisėtai nuslėptus milijonus keli advokatai stos ginti vagį – galės kuilio snukis rinktis. Beje, ir už kurtumą kalbai niekas nenubaus. Blogiausiu atveju paskirs dešimties litų baudelytėlaitę. Į ją piktybiškam kalbos darkytojui nusispjaut, nes jam ir šiandien vis tiek pat, kokią vėliavą prie savo aplūžusio, prasmirdusio būsto Nepriklausomybės dienos rytą iškelti – kūjį su pjautuvu ar svastiką. Kad tik niekas nepriverstų trispalvės iš rūsio šiukšlyno ištraukti…
Patys matote, kaip tos mintys blusos šokinėja. Nuo Tuko uodegos ant premjero pakaušio, nuo pakaušio ant nekaltai prieš pusšimtį metų pralieto kraujo dėmelės, nuo tos dėmelės – vėl ant seimo pirmininko akinių stiklų, nuo jų – ant apsimetėlės „jaunosios“ gražiai apžėlusios salelės Bermudų trikampyje, kurio gelmėj jau ne vienas toks asilėlis jaunikis į dugną nugarmėjo ir niekas lig šiol jų neranda, nes netgi jų motinos savo sūnų neieško. Bet mintims neįsakysi – jos tikrai kaip musės. Gal? nusilaužta beržo šakele vaikiškai mojuoti, gali vyriškai kūju ant arklio galvos skerdykloje prigludusią velnio sugulovę pritrėkšti. Gal? kaip nori – vis vien nieko neišeis. Geriausiu ir laimingiausiu atveju užmuši vieną tūkstantį musių, prismeigsi jas visas prie kluono durų, pasižiūrėsi, niekam iš pašalies nerodydamas, ir… sunaikinsi kelių savaičių triūso vaisių.
Tai viskas, ką kovoje su m u s c a, mirusia lotynų kalba rašant, gali laimėti. Tačiau tokia pergalė greičiau panaši į Vaterlo mūšio padarinius Napoleonui – siela liks dar tuštesnė suvokus, jog prieš Musių Valdovą, Ba’al-Zebubą, prieš žemės kunigaikštį nepakovosi, per silpnos tavo galios, per plonos kinkos, per baugi širdis ir per ilgas tavo liežuvis – jis visada pasiruošęs išduoti…
O pabaigai palikome patį smagiausią laisvo laiko leidimo būdą.
Kelias dienas neplauni kojų, kad tarpupirščių kvapas pasklistų po visą kiemą, perkoptų strikolių tvorą, pasiektų pamiškę, kaimo šiukšlyną ir sukviestų muses. Ne visas iš karto. Po kelias, daugiausia – po tris keturias.
Sėdi sau iš tėvo paveldėtoj supamoj kėdėj atsilošęs, kojas ištiesęs, pirštus judini, kad kvapas geriau sklistų. Ir lauki, prie lazdelės pritvirtintą šikšnogalį paslėpęs. Gali net akis užmerkti – oda pati praneš, kada musca nutūps ir apsvaigs nuo tarpupirščių prakaito, kvepiančio lyg olandišku sūriu, lyg neplautom kojinėm.
Vienu šikšnogalio smūgiu pritrėkši tik vieną muscą – kitos pakils, apsuks ratą ir vėl kaip vagilės sugrįš į nusikaltimo vietą. Antru smūgiu nudėsi antrą. Galiausiai – ir paskutinę. Kita musių partija atskris po valandėlės, tad ramiai gali užsirūkyti – dūmas vis vien nenustelbs prakaito kvapelio, ir musės atskris. Tad kiek laisvo laiko nuo rašto darbų, darbelių sutaupysi, tiek jo ir galėsi paskirti linksmiausiam ir smagiausiam musių naikinimui prie lazdelės pritvirtintu šikšnogaliu.

Musių vilkas

Rašant knygą apie muses, velnius, žmones ir jų nuodėmingą kūnišką meilę, nepastebimai s u m u s ė j a  ir pati kalba. Pamažu ir ji tampa kiek įkyria, neatstojančia, tarsi zyziančia, sekinančia rašančiojo kantrybę ir dvasios galias. Mintys taip pat tarytum susparnėja, sustiklėja ir tampa perregimos kaip musės sparnas. Ir tuomet tai, kas atrodė jau išbaigta iki paskutinio taško, ūmai suvirpa, zvimbteli ir prašosi dar vieno rašto voratinklio – kad įklimptų į atmintį lyg į medų ir knygoje pasiliktų amžiams.
Pažvelkit, kas gi ten ryto saulės nušviestu šilo taku priešais mus atskraidžioja – pakyla be garso, paskrenda žingsnį ir staigiu grįžtamuoju nusileidimu krinta ant šūdmusės?
Tai angelų – velnių priešų – bičiulis m u s i ų  v i l k a s.
Iš pirmo žvilgsnio net panašus į didelę mėšlamusę, kurių apstu šilo takuose ir keleliuose, nes kaip tik ant tų pušų spygliais išklotų takų ankstyvais rytais arkliai išsikrauna, kitaip tariant, nusišika, palikdami įspūdingas garuojančias žalių su aukso atspalviu obuolių krūvas – šūdmusių skanėstą, kaip kokiam žmogeliui skanėstas yra aukštas auksinis pyragas š a k o t i s.
Tokiose atkampiose vietelėse ir darbuojasi sparnuotasis musių naikintojas.
Žvelkim: eina sau moterėlė ar pusbernis į tolimą raistą uogauti. Ir, žinoma, eina takais ir keleliais, nes nerėplios žmogus tiesiai per kelmų sąvartynus ir tankmes, nors kelias dvigubai sutrumpėtų. Eina takais. Kas pusšimtį žingsnių pakeldamas šūdmusių debesį. Musės pakyla, pakrikusios netvarkingai vėl nutupia ant tako. Ir štai dabar tarsi iš po žemių pasirodo m u s i ų  v i l k a s. Musių spalvos, tik tarsi tigriškai dryžuotas. O kur tik skersi dryžiai – ten jau ir plėšrūnas. Prisiminkim širšes ar dryžuotaspalvius gylius.
       Šūdmusė labai greita ir atsargi – nuo menkiausio sujudėjusio šešėlio į kerpių patalus sprunka. Bet m u s i ų  v i l k a s  dar greitesnis. Be to, jis už musę gudresnis. Kai žmogaus žingsnių pabaidyta musė nutupia ant tako spyglių ir pradeda trinti priekines kojeles, taip išreikšdama pasitenkinimą arklio krūvų gausa, nuo žemės pakyla ir v i l k a s. Apsimetęs, kad musės nė nepastebėjo, skrieja virš jos į tolį – musė užmeta akį į virš jos galvos lekiantį plėšrūną ir nusprendžia, kad jis turi kitų reikalų, o v i l k a s  žaibiškai apsigręžia, ore padaro mirties kilpą ir grįžtamuoju lankstu krinta ant musės. Velnio perui nelieka nė menkiausios galimybės išnešti sveiką šėtono kailį.
Niekas niekada nesuskaičiavo, kiek vienas m u s i ų   v i l k a s  per vieną dieną – nuo ankstyvo ryto, kai tik saulės spinduliai pasiekia garuojančias kvapnias arklio krūvas, iki tamsos – suryja tų šūdmusių. Šimtą? Tūkstantį? Juk kovoje su musės gentimi m u s i ų  v i l k a i darbuojasi tobulai pasiskirstę šilo takais ir keleliais. Vienam vilkui priklauso takas nuo pamiškės iki pirmos takų kryžkelės. Nuo šio taško į abi puses bėgančius takelius jau kontroliuoja kiti v i l k a i, kaip du medaus lašai panašūs į mūsų aprašytąjį. O kadangi visas kaimas taip pat kas rytą atskirais vežimais išvažiuoja į paraistėse išsimėčiusius juodesnės riebesnės žemelės sklypelius – tokia jau yra šilų žemdirbių žemdirbystė, beveik kaip drevininkystė ar grybininkystė, – tad ir šviežio arklių mėšlo visiems keleliams pakanka. Žodžiu, šį musių naikinimo arba medžioklės būdą galėtume pavadinti kooperatiniu, o senesnį žodį pavartoję, – kolektyviniu arba kolchoziniu, taigi anų laikų reliktu, juo laikytina ir kažkaip ant naujųjų prekybos centrų prekystalių vėl išlindusi „tarybinė“ šlapia dešra, kad prisimintume, kuo ji kvepia.
Na o žygiuojančiam ankstų rytą į tolimiausias pelkes žmogui tas m u s i ų  v i l k o  virpėjimas prieš akis, tie jo neįtikėtini kūliavirsčiai ore, tos įspūdingos, musei galą nešančios mirties kilpos suteikia didį širdies pasitenkinimą – vis ne vienas žmogus, liūdnų minčių prislėgtas, atkampiais paraisčiais brenda, o su p a l y d o v u, su ištikimiausiu sparnuočiu, niekada nekliudančiu žmogaus, nes jis nesiurbia žmogaus prakaito, ašarų ar kraujo. Šėtono sugulovių naikintojas lydi žmogų iki paskutinės prieš raistą garuojančios šio ryto krūvos, dvelkiančios kažkokia užmiršta senove, nesmirdančios, o tiesiog kvepiančios kaip ir prakaitas, atsklindantis nuo ristele bėgančio ir smagiai vežimėlį traukiančio arklio pasturgalio. O jeigu žirgelis prieš neaukštą kalnelį dar ir bumbteli – tai gražesnio vasaros ryto nė įsivaizduoti negalima.
Nuo m u s i o m i r i o  musė gali pasprukti, kad ir kaip jis cukrum viliotų, nes jis nejuda, tik laukia, nerodo iniciatyvos. Tačiau m u s i ų  v i l k e l i s  nuo saulės patekėjimo iki laidos, kai ima burkuoti pilkieji karveliai ir iš pušynų pasklinda aitrus, bet labai skanus sakų, t. y. terpentino, vaistinis, reumatus gydantis kvapelis, darbuojasi sparnų nesuglausdamas, kaip žmogus rankų nesudėdamas. Dėl to ir rezultatas puikus. Vilkas visada vilkas, kaip „Pariž vsegda Pariž…“
Tad pirmą kartą į šilų takus pakliuvę ir m u s i ų  v i l k e l i o mirties kilpas išvydę nesugalvokite šio panašaus į musę musių naikintojo bausti. Jis – žmonių giminės draugas, bičiulis mieliausias, tarsi koks labai labai mažas, už egzotiškąjį kolibrį šimtus kartų mažesnis skrajūnas. Mažas, bet labai naudingas, kaip kitame žemės pakraštyje naudingas yra didžiulis Tailando dramblys…

Voratinklių šalis

Tai šalis, kuri plonu, lipniu voro siūlu apglėbia pušų jūroje dunksančius kaimus, upeliukus ir šalcinius, ir draves, ir skruzdėlynus, ir baravykynus, ir partizanų žemines nuo Kazimieraičio pulkininko J. Vitkausko ir Mardasavo slėptuvių iki Lietuvos partizanų kapų šalia Marcinkonių, Musteikos kryžiaus ir stalinizmo aukų kapinių tarp Pirmųjų ir Antrųjų Kabelių. Toks tobulai paprastas, kaip žvaigždynas, voratinklėlis, Belzebubo veislės naikintojėlis, ne kartą suplėšytas ir išardytas, tačiau vis iš naujo atsikuriantis, gal dar tankesnėm tinklo akelėm ir r e t e k i a i s  žmonių širdyse sutvaskantis.
Pasižiūri iš juodojo genio meletos skrydžio aukščio į tuos kabančius Semiramidžių sodus, į tuos sidabrus, ir užgniaužia gerklę – kartais rauda dėl pražudytos pirmos gimnazistiškos meilės, dėl sudegintų nekaltų meilės laiškelių, menkų popierėlių, dėl negestančios ištikimybės ir meilės Aukščiausiajam, o kartais ir tik dėl širdies dubury gimstančios dainos:

P

ovinėj povelė
Po dvarų,
Šilkeliais kojalės
Panciuotos.

Kad aš tų povely
Sugautau
Nuo kojų šilkelius
Nurištau.

Nuo kojų šilkelius
Nurištau,
Jaunan jaunimėlin
Nueitau.

Ir tik nukritęs koks klevo lapas      
Ir rasų perlai karoliai kaip angelo ar žmogaus ašaros – tai tokia yra plonais vorų šilkais sujungta Dainavos šalis, sakytum, Dainavos šalies padavimas, pasak tos pačios šalies žvirblio Mickelio Vincės Krėvės…
Ir vis dėlto ne pasaką ir ne padavimą čia norime aprašyti. Juos ir be mūsų daugelis dainių apdainavo. Ne. Norime pašlovinti tuos net Dievo akimi neaprėpiamus voratinklynus – kabančius, besisupančius, ant samanų it dangaus kilimėliai patiestus, sidabrais ryto saulėj tvaskančius. Ir ne dėl žmogui taip artimo grožio čia esančius, o su neišnaikinama musių velnio sugulovių paderme sunkią kovą kovojančius.
Ištiestum visus Dainavos krašte virpančius vorų tinklus į vieną siūlą, tai kelis kartus Žemės gaublį apjuostum, šilkais apvyniotum. Siūlų kamuoliu Žemė taptų. Ploniausių visatoje siūlelių. Plonesnių už ploniausią mergelės kasos plauką. Malonybiniais žodeliais aprašomų kabančių lieptelių, kuriais ir mirtis atėjo, ir laisvė atbėgo, ir nuliūdimas prisiartino, širdį dėl neteisybės gniauždamas.
Milijonai milijardų su trilijonais. Per šventą Joną rasų karoliais jo kaklą išpuošiantys. Subtilesni už ploniausias Bacho gaideles, gal net šventesni, šie kabantys žvaigždynai skirti vienam vieninteliam tikslui – Ba’al-Zebubo veislei naikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tie liepteliai nekabėtų – musės mums akis išėstų, kraują išsiurbtų, ašaras išlaktų kaip sparnuoti mitologiniai šunys.
Bet džiaugias širdis matydama, kaip narsiai mažieji karžygėliai tą prakeiktą, nuožmią, negailestingą veislę naikina – kur tik pasižvalgysi po Krėvės kraštą, visur pamatysi džiūstančias, į dulkes virstančias, nelyg tylia liepsna liepsnojančias muses. Nuo jų spalvos ta liepsna darosi melsva, panaši į šaltųjų ugnių kalėdinę liepsną. Ir šiltas nuovargis apsemia dūšią nuo minties, kad ne vienas yra žmogus kovoje su velniu, kuris tiksliai Šventajame Rašte pažymėtais metais per Nojaus neapsižiūrėjimą ar per skubėjimą – mat lietus be perstojo pliaupė ir pliaupė ir vis mažiau neapsemtos žemės beliko, tad seniui reikėjo skubėti – įsileido velnią į laivą ir taip išgelbėjo nuo žūties vandenų gelmėse.
Ir šiandien dar niekas nežino, kuo pasibaigs musių ir mažųjų vorelių kova. Mes tegirdime ausis ir širdis gręžiantį zyyyyyyziiiiimąąąąą, ir, atrodo, nebus jam pabaigos. Nors platūs šilai nenustoja tvaskėję nuo kabančių lieptelių, nuo voratinklių šilko, nuo perlais nusagstytų vorų kryželių. Toks miniatiūrinis Dainavos šalies Kryžių kalnelis, smėlio kauburėlis, iš pasaulio aukštybių neįžiūrimas, tarsi jo nė nebūtų. Bet jis yra, tas kalnelis. Ir jis auga. Nes pastaruoju laiku išpuolus vaisingiems musių lervoms metams kaip priešnuodis, kaip musiomirių taškeliai išplito ir vorų prižiūrimos erdvės. Taip pat yra ir kitose Lietuvos vietovėse, nors ten vieni eglynai ir žemė sunki kaip molio grumstai į karsto dangtį rudenį, vos spėjus nukasti bulbes…
Tad ir vilties pagaliau vieną šventą sekmadienį įveikti m u s c o s  padermę nepraraskime, nes be vilties neišgyventų net voras, tas atkakliausias šėtono, Musių Valdovo, priešas…
Tik tegu iki pasaulio pabaigos neišnyksta tie vadų ir paprastų girios kareivėlių žemines sujungę šventi voro tinkleliai, tie naktimis švytintys pasakų ratužėliai, it žėrinčių naktižiedžių vainikai ant nekaltai pražuvusiųjų galvelių. Ir tegu volungė liepoms pražydus čiulba:

Bus mano kapas tylioj nakty…

       Epilogas

Kaip jau patyrėm, musė nėra gerbiama, priešingai – ji priklauso įnirtingiausiai persekiojamiems vabzdžiams. Ir vis dėlto retai kam žinomas faktas, kad senaisiais laikais m u s i ų  m e d ž i o k l ė  buvo valdovų pasilinksminimo būdas.
Iškiliame Mufe kūrinyje Insectorum sive minimorum animalium theatrum randame įdomų pasakojimą:
„Mes neturime stebėtis tuo, kaip nuosekliai žvejai ir žuvys persekioja muses. Juk pats imperatorius Domicianas nelaikė musių medžioklės žeminančiu užsiėmimu. Didžiai susikaupęs ir užsidegęs jis geležine adata perverdavo visas ant jo kambario sienų ir lubų tupinčias muses. Tad jo vergams į klausimą „Kas yra pas imperatorių?“ būdavo nesunku atsakyti: „Nieko nėra, netgi musės“.
Žiemos metas musėms panašus į marą – jų pasaulis tarsi užgęsta, išnyksta. Ir vis dėlto viena kita musė, suradus kokį šiltesnį plyšį, peržiemoja. Ir štai šitos „žieminės musės“ atšilus orams pradeda naują kartą.
Neįtikėtinu greitumu šie musių likučiai ima daugintis. Nors viena musė vienu sykiu padeda apie 200 kiaušinėlių, tačiau vada keičia vadą, ir vienos musės palikuonių per vienerius metus, tiksliau kalbant, per šiltąjį metų laiką, susidaro astronominis skaičius – 120 000 000 (šimtas dvidešimt milijonų).
Tad jeigu ne žmogus, ne žuvys, ne paukščiai ir ne vorai, ne širšės, ne cukrum pabarstytos musmirės, ne stikliniai spąstai, musės veikiai taptų baisia žmonijos rykšte.
Nereikėtų išleisti iš akių ir plika akimi neįžiūrimo grybelio E m p u s a  m u s c a e, kuris (ypač rudenį) sunaikina didžiąją šios šėtono veislės dalį. Ant langų stiklų ar sienų matomos sustingusios, išpampusios, balta miglele padengtos musės – šio mikroskopinio didžiai naudingo grybelio triūso vaisiai.
Ir vis dėlto netgi įkyrioji, visur esančioji m u s c a, o tiksliau, jos lerva – gelsvas vikšras, – nepaprastai greitai naikinanti pūvančius organizmus, grynina orą, o juk kaip tik švarus oras yra visų mūsų – ir rusų, ir lenkų, ir gudų, ir latvių, ir vokiečių, ir kitų žmonių gyvasties ir išlikimo pagrindas. Be vandens ir be duonos mes pajėgiame ištverti žiauriausius konclagerius, net be miego mes išgyvename tardymo rūsiuose. Ir tik be oro – ne. Dvi minutės be deguonies daugeliui mūsų yra riba, už kurios jau prasideda mirties savanos, pampos, dykvietės ir pati Sachara – tik be oro mes esam bejėgiai prieš mirtį.
Tad ir paaiškėja, jog ir Belzebubas, Musių Valdovas, kad ir koks šlykštus, nuožmus ir negailestingas būtų, retkarčiais savoms sugulovėms suteikia teisę bent šiek tiek pasitarnauti žmogui. Nes juk ir velniui aišku, jog be žmogaus gyvastingumo, sykiu ir be jo nuodėmingumo, pats pragaro buvimas netektų prasmės. Dėl šunų ar krokodilų, ar gyvačių nuodėmių niekas ten, aukštybėse, nebūtų apie pragaro liepsnas nė pagalvojęs – visi prietaisai, katilai ir automatiškos šakės skirti tik žmogaus d ū š e l e i …
Na o dabar, baigdami musės istoriją, pažvelkime, kaip šventoji lietuvių kalba, daugelio kalbų pramotė, nuo senų senovės mėgina apibūdinti musę. Kaip bando atskleisti velnišką jos prigimtį – smalsumą, įkyrumą, apgavikiškumą, gudrumą, suktą vikrumą, besotiškumą, rajumą, nuožmumą, negailestingumą, kraugeriškumą, jos ryšį su ligomis, su maitomis, su puviniu, su atmatomis. Ir su mirtimi. Ir kaži, kaži ar šventos kalbos raidės per visus tuos tūkstantmečius bus aptikusios b e n t  v i e n ą  n e p a n e i g i a m ą   m u s ė s  d o r y b ę?

2002, Mardasavas