literatūros žurnalas

Jurga Tumasonytė. Boleslovas ir stebuklai

2022 m. Nr. 7

Romano fragmentas

Mano žmona kilusi iš senos kilmingos giminės, jos šaknys siekia laikus, kai kunigaikščiai puošniais šarvais užmigdavo po kvapniažiedžiais medžiais ir susapnuodavo geležinius padarus, kaukiančius ir iškaukiančius būsimų miestų vardus. Kai pirmą kartą apsilankiau jų rūmuose, negalėjau atplėšti akių nuo grožio, it gaivus šaltinis trykštančio kiekvienoje menėje. Gobelenai su įspūdingomis mūšių scenomis, karalių sostus primenantys minkštasuoliai, laukinių žvėrių kailiai, sidabriniai indai, regis, net alsuojantys didikų portretai paauksuotuose rėmuose… Menkiausias mažmožis atrodė esąs pasigėrėjimo vertas meno kūrinys.

Su žmonos tetulyte Alfreda susidraugavome, kai baigiau mokslus Akademijoje (deja, diplomo dėl tam tikrų aplinkybių negavau). Tądien vaikščiojau miesto sode mąstydamas apie tolesnes savo gyvenimo perspektyvas, kai prie manęs pribėgo baltas stambus pudelis ir linksmai šokinėdamas purvinomis letenomis ištepė kelnes. Paskui šunį atskubėjo Alfredos tarnaitė, plūsdama augintinį visokiais nemaloniais epitetais, o jai pavymui atkaukšėjo ir ponia. Nepatenkintas pareiškiau, kad jos pudelis subjaurojo man kelnes, ji pasiūlė sumokėti už kostiumo valymą, o aš pasiteiravau, ar tas šuo dresuojamas. Išgirdęs Alfredos nusiskundimus, neva šunėkas tikrai neklusnus ir padykęs, pasisiūliau padėti, pridūręs, kad neseniai baigiau Akademiją ir turiu laisvo laiko.

Labai greitai tapau jų šeimos veterinaru – gydžiau kates, šunis, akvariumo žuvytes, kanarėles, dalinausi savo gausiomis botanikos žiniomis. Pagyros poniučių salonuose sklido žaibo greičiu, netrukus jau neatsigyniau užsakymų, mat miesto ponija mėgo augintinius, ypač kilmingus šunelius, o šie dažnai sirgdavo, neretam reikėjo ir dresūros.

Alfreda kviesdavo mane į saloninius vakarėlius – mėgau klausytis pokalbių apie meną, brangius daiktus ir keliones. Apkalbos ten liedavosi veržliai tarsi iššautas šampanas ir dar ilgai purslodavo džiugindamos liežuvautojų gomurius. Pats stengdavausi neišsišokti, nes supratau, kad tame povų sambūryje dalyvauju tik kaip Alfredos simpatijas pelnęs tarnautojas. Tokioms progoms pasisiuvau madingą kostiumą, įsitaisiau veršelio odos batus ir ėmiau tepti ūsus pomada. Ne sykį pastebėjau romantiškus į mane nukreiptus damų žvilgsnius – į juos stengiausi atsakyti maloniai, tačiau be aistros, kuri tik būtų įžiebusi nereikalingų intrigų.

Kaip susipažinau su žmona? Per Alfredą. Išsiilgusi koncertų, teatro ir kitų miesčioniškų pramogų, senokai į senmergystės amžių įkopusi Sofi viena pati arba su seserimis atvykdavo paviešėti pas tetą. Pirmą kartą išvydęs Sofi šiek tiek sutrikau (laimei, tik akimirkai, mokėjau savo nuostabą užmaskuoti mandagiomis frazėmis ir šypsena), nes iki tol nebuvau regėjęs žmogaus su tokiais kūno defektais. Nepaisant negalios, ji buvo apsiskaičiusi ir aštraus proto.

Kadangi tą dieną skiepijau tris Alfredos kates, ji pakvietė mane pasilikti nedidelėje moterų kompanijoje vakarinei arbatėlei, esą atvykusios jos dukterėčios. Kaip minėjau, man nebuvo sunku užmegzti pokalbį su Sofi, juolab kad jutau ir švelnų jos tetos bei kitų moteriškių pritarimą – vargšiukė gavo dėmesio iš vienintelio vakarėlyje dalyvavusio vyro. Paties nuostabai, greitai pajutau jai simpatiją. Paaiškėjo, kad mėgstame panašią literatūrą – ypač prancūzų realistus (truputį perdėjau girdamas Balzaką ir Stendalį, mat dar nebuvau skaitęs jų romanų).

Kol Sofi viešėjo pas tetą, buvome susitikę dar kelis kartus ir netgi nuėjome į fortepijono muzikos koncertą rotušėje. Merginai išvykus ėmėme susirašinėti ilgiausiais laiškais. Prieš išsiųsdamas saviškius apšlakstydavau santalo kvepalais, o josios popierius dvelkdavo vanile. Gal po trejeto mėnesių, kiek atsimenu, ji pakvietė mane pasisvečiuoti šeimos rūmuose.

Už butelį itališko lambrusko ir kelis nekuklius pažadus pasiskolinau iš pažįstamo siuvėjo, su kuriuo cukrainėje lošdavome biliardą, pilką plonos vilnos liemenę, lakuotus pusbačius ir odinį sakvojažą. Reikėjo nupirkti dovanų Sofi namiškiams, tad visus pinigus išleidau marcipanams, žaislams ir rinktinei arbatai.

Važiavau traukiniu, ir kuo labiau artėjau, tuo labiau jaudinausi, nes nenumaniau, kaip jie mane priims – kaip kuklų jų dukters kompanjoną, tetulės tarnautoją ar asistuojantį kavalierių. Buvau pasiruošęs viskam ir nusprendžiau, kad vos pajutęs priešiškumą ilgiau kaip dvi dienas neužsibūsiu.

Modernūs, pagal prancūzišką madą suprojektuoti rūmai padarė man stiprų įspūdį. Kieme almėjo fontanas, žėlė išpuoselėta aksominė veja, vešėjo tuoj pražysiantys rožynai, kvapą gniaužė žavus žiemos sodas su tropiniais augalais, stebino daugybė nematytų parko medžių, įvairiaspalvės alyvos. Pačiuose rūmuose norėjosi eiti iš salės į salę, pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn, klaidžioti tarp gėlių, portjerų, veidrodžių – galerijomis, koridoriais… Galėjai pamanyti, kad nei karas, nei badas, nei ligos nerado kelio į šią nuostabią vietą.

Motina pasirodė esanti nepaprastai elegantiška, liekna, ryškių ir mūsų kraštams egzotiškų bruožų moteris, tėvas – žilas guvių akių seneliukas. Be Sofi, jie turėjo dar tris dukras – dvidešimtmetė Gabrielė buvo ištekėjusi už garsiojo grafo A. Ž. P., šešiolikmetė Eleonora, nusėta paaugliškų spuogų, kuriuos nesėkmingai maskavo storu pudros sluoksniu, buvo susižadėjusi. Jauniausiajai panelei Kristinai ėjo aštunti metai – porcelianinę lėlę priėmė mandagiai, tačiau neatrodė, kad dovana ją būtų sužavėjusi (dėl to šiek tiek nusiminiau). Šeima mane sutiko šiltai ir svetingai, gavau erdvų, nuostabiai išdekoruotą kambarį su man nežinomo autoriaus paveikslu ant sienos, vaizduojančiu idilišką pajūrio peizažą.

Rytais su Sofi šeima neskubėdami pusryčiaudavome, gerdavome stiprią kavą ir plepėdavome. Pasakodavau jiems apie didžiausius pasaulyje augalus, plėšriausius gyvūnus ir paslaptingus jūrų gyventojus Octopus vulgaris – jų net kojos, regis, geba mąstyti. Visi manęs išsižioję klausydavosi – supratau, kad jiems, kaip ir Alfredai, teigusiai savo meilę florai bei faunai, trūksta paprasčiausių žinių.

Po gausių pusryčių kartu su Sofi ir jos seserimis eidavome į paplūdimį, mudu su Sofi it sąmokslininkai vis susižvilgčiodavome. Popietes leisdavome parke, žavėjausi jo nuostabiai apželdintomis erdvėmis, išpuoselėtais gėlynais. Ištaikydavome progų pabūti ir vienudu, man tikrai patiko mūsų pokalbiai, ugningos intelektualios diskusijos, bet kai šneka nukrypdavo į literatūrą, kartais turėdavau išsisukinėti, kad nuslėpčiau apsiskaitymo stoką.

Likus dienai iki viešnagės pabaigos mudu kalbėjomės apie Paryžių, kuriame Sofi ne kartą lankėsi su tėvais. Užsiminiau, kad Paryžius – mano svajonė, o Sofi droviai nusišypsojo ir pasakė, kad jeigu susituoktume, galėtume jį aplankyti kartu. Nervingai nusijuokiau, tarp mudviejų stojo nejaukios tylos siena, kurios nebeįstengėme įveikti iki pat mano išvažiavimo.

Grįžęs į miestą po keleto dienų gavau iš Sofi laišką, kuriame ji manęs atsiprašinėjo už netaktą ir vylėsi, kad dėl to mūsų graži draugystė nesugrius. Mes vėl susirašinėjome. Gydžiau ir dresavau šunis, vaikščiojau į vis nuobodesnes Alfredos arbatėles. Rudenį aplankiau savo nelaimingąją motiną, kuriai kas keletą mėnesių pasiųsdavau šiokių tokių pinigų, tačiau negandos ir toliau neapleido jos namų. Kartais ant jos pyktelėdavau, mat į pasaulį ji žvelgė pro rūškanus įskilusius akinius, rodančius tik liūdnus ir tragiškus vaizdus. Mano netikėlį brolį, tebesėdintį kalėjime dėl skolų, ji laikė neteisingai apkaltintu šventuoju, o mane – plevėsa.

Baigiantis rudeniui nuvykau pas Sofi, jos šeima vėl vaišingai ir maloniai mane sutiko. Buvo surengtas nedidelis vakarėlis, pagrindinėje rūmų svetainėje grojo samdytas orkestras. Kitą dieną po pietų apžiūrinėjome knygas bibliotekoje, kurioje Sofi praleisdavo didžiumą savo dienų. Čia buvo labai senų leidinių sunkiais odiniais viršeliais ir pačių naujausių romanų, kuriuos snobai aptarinėdavo vakarėliuose. Aš dailiajai literatūrai beveik nerasdavau laiko, tačiau, turėdamas gerą atmintį, apie daugelį knygų iš nuogirdų ar tik pasklaidęs galėdavau kalbėti taip, tarsi būčiau jas skaitęs. Sofi pasakojo, kad nuo mažens geriausiai jausdavosi tarp knygų lentynų. Kartą vaikystėje vaikštinėdama po parką pastebėjo, kaip į ją pro tarpą gyvatvorėje žiūri kaimo vaikiščiai. Nieko bloga nepagalvojusi, ji priėjo arčiau, o tie paspruko nesavais balsais rėkdami: „Pabaisa prisikėlė, pabaisa gyva!“ Nuo tada Sofi ėmė vengti prastuomenės. Aristokratai į jos negalią žiūrėjo truputį kitaip – užjaučiamai ir globėjiškai. Kokia nors pamaldi damutė netgi perdėtai lįsdavo į akis siūlydama savo dukterų draugiją ar dovanodama brangias dovanas, tarsi taip būtų siekusi užsidirbti Aukščiausiojo palankumą. Užaugusi Sofi nusprendė mesti šalin savo drovumą, pradėjo lankytis viešumoje ir nebekreipė dėmesio į siaubo ar užuojautos žvilgsnius, kurie, šiaip ar taip, lydės ją visą gyvenimą – su jais jau buvo susitaikiusi.

Kai pirmą kartą susitikome tetos Alfredos arbatėlėje, supratau, kad Jūs kitoks nei visi, – žvelgdama man tiesiai į akis pasakė ji.

Man labai liūdna, kad Jums teko patirti tiek nemalonių akimirkų dėl visų tų žmonių bjauraus būdo. Pabaisos yra jie, ne Jūs, – atsakiau pašnibždom ir pakėlęs prie lūpų jos švelnią baltą ranką pabučiavau.

Galvoju apie Jus kasdien, – taip pat sukuždėjo ji.

Tuomet pasilenkiau ir pabučiavau ją į lūpas. Ji pati įkišo man į burną nekantrų šiltą liežuvį, matyt, buvo apie tai kažkur prisiskaičiusi. Atsakiau tuo pačiu, pirštais glostydamas jos plaukus ir gadindamas šukuoseną, prilaikomą dešimtimis aštrių segtukų.

Norėčiau kartu su Jumis važiuoti į Paryžių ar nesvarbu į kokį pasaulio kraštą. Daugiau niekada nesiskirti, – karštai alsavau jai į ausį.

Tą patį vakarą paprašiau grafo ir grafienės jų dukters rankos, jie nė kiek nenustebo ir iškart sutiko (matyt, laukė, kol pasipiršiu). Sutarėme, kad po vestuvių persikraustysiu į dvarą, jei turėsiu ūpo, galėsiu toliau verstis veterinaro praktika. Su viskuo nuolankiai sutikau.

Norėjome kuklių vestuvių tik artimiausių žmonių draugijoje. O už tuos pinigus, kuriuos Sofi tėvai būtų išleidę didžiulei puotai, nusprendėme verčiau nuvykti į Paryžių. Sužinojusi, kad vedu, mama apsidžiaugė, bet kai patikslinau vedąs grafaitę, ji sunerimo – baiminosi, jog dvare mane užgaulios dėl žemos kilmės ir žiūrės iš aukšto. O kai sužinojo, kad nuotaka, galima sakyti, nuskriausta Dievo, visai pasiuto, piktai aiškino, jog už vedybas man turėtų primokėti. Ceremonijoje iš mano giminės dalyvavo tik mama, bambėdama, kad esu tokiai nuotakai per geras. Nors daviau pinigų medžiagai ir siuvėjui, vis tiek vilkėjo jau ne kartą dėvėtą neskoningą suknelę, atrodė susenusi ir suvargusi – désastre total!

Vestuvių naktį, negausiems svečiams išsiskirsčius, Sofi pirma nuėjo į mūsų naująjį miegamąjį. Nervingai rūkiau cigarą su grafu, kol šis atsistojo ir suokalbiškai pamerkęs akį palinkėjo labos nakties. Tarnaitė, matyt, jai padėjo nusirengti, nes kai atėjau, Sofi, užsitraukusi antklodę ant nuogų krūtų, jau laukė manęs lovoje. Virpančiomis rankomis atsisagsčiau drabužius, bet apatinių vis dėlto nenusimoviau ir, užgesinęs šviesą, išsitiesiau greta jos. Gulėjome nejudėdami, ji sušnabždėjo turbūt niekada negalėsianti pagimdyti man vaiko. Atsakiau, kad nieko tokio, ir pagaliau prisiverčiau paliesti jos veidą. Karštai bučiavomės ir glamonėjomės, nors niekaip neatsikračiau minties, kad iš šalies veikiausiai atrodome kaip susigrūmusios gleivėtos sraigės. Sofi smalsiai tyrinėjo mano įnagį, kuris nuo jos nekantrių glamonių staiga išpampo ir ėmė pulsuoti gyvybe. Tebebučiuodamas kaklą, atsargiai užguliau ją ir įspraudžiau savo daiktą į minkštą ertmę. Buvo ankšta ir nepatogu, tarsi kiščiau pėdą į per mažą batą. Sofi dejavo – nesupratau, iš skausmo ar iš malonumo. Veiksmas užsitęsė, pabūgau, kad niekada nebaigsiu: užsikėliau jos kojas ant pečių, o ji dar garsiau sudejavo. Paskui ilgai gulėjome apsikabinę, jaučiausi ramus ir mieguistas. Nuėjęs į tualetą pamačiau, kad mano „aparatas“ išteptas krauju.

Netrukus lydimi Sofi tarnaitės išvykome Paryžiun. Pirmoji kelionė į užsienį nuvylė. Miestas atrodė visai ne toks, kokį įsivaizdavau – marios žmonių, milžiniški atstumai – nepatogu. Negana to, naktį pakilo temperatūra ir kūną išmušė pūslelėmis. Sofi iškvietė man vietinį daktarą, kuris konstatavo, kad susirgau vaikiška vėjaraupių liga. Dvi savaites nėjau iš viešbučio, gulėjau lovoje ir sunkiai sirgau, Sofi mane kaip įmanydama slaugė.

 

Po medaus mėnesio mudu įsikūrėme rūmuose. Žvelgdamas iš šių dienų perspektyvos, galiu pasakyti, jog tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai (jei laimę suvoksime kaip sielos ramybę). Greitai perėmiau dvaro sodininko ir veterinaro pareigas – turėjau keletą pagalbininkų, bet ir pats nevengiau juodo darbo, retsykiais mielai išvalydavau žirgų aptvarus. Ilgiau pagyvenęs su grafais supratau, kad mūsų pora nėra vertinama rimtai – juk buvo aišku, kad neturėsime palikuonių, neperimsime dvaro valdymo ir nesigviešime turtų.

Taip pat greitai suvokiau, kad nei grafas, nei grafienė nėra tokie visai be trūkumų, kaip maniau. Visur vyravo chaosas, atspindėjęs ir senojo grafo būdą. Jis valdė daug žemių, tačiau viskuo rūpinosi pavaldiniai. Jo didžiausia aistra buvo žirgų lenktynės, per kurias statydavo nemenkas sumas, o pralošęs liepdavo tarnams išnešti šventųjų paveikslus į lauką – laikydavo juos šaltame drėgname ore – baudė, kad lemiamą akimirką nepadėjo ir neišklausė maldų. Pykčiui nuslūgus, tarnai vėl įnešdavo paveikslus, ir niekam nerūpėjo, kad ilgainiui nuo temperatūros skirtumų ir lietaus jie pradėjo tiesiog trūnyti.

Grafienė, vos penkiolika metų vyresnė už pirmagimę Sofi, iš pirmo žvilgsnio atrodė miela ir draugiška, tačiau po jos mandagumu slėpėsi liguista, į melancholiją ir savinaiką linkusi siela. Tas ypač išryškėjo, kai ištekėjo ir Eleonora. Dabar jau abi vyresnėlės dukros paliko namus ir įžūliai retai grįždavo į dvarą.

 

Sofi atstojo man draugę ir motiną. Nors pati negalėjo savimi visiškai pasirūpinti, stengėsi mane globoti ir tausoti. Meilės aktu užsiimdavome tiek dažnai, kiek ji pageidaudavo. Po pusmečio aistringasis laikotarpis baigėsi, dabar tiesiog gulėdavome apsikabinę ir kalbėdavomės, užuot varginęsi beprasme kūno akrobatika.

Trečiaisiais santuokos metais, pats nė neįtardamas, ėmiausi svarbiausio savo gyvenimo projekto. Nebuvau didis varliagyvių gerbėjas, tačiau iš gryno smalsumo žiemos sode laikiau kelis terariumus su tropikų varlėmis, skiauterėtaisiais tritonais ir žalčiais. Savo gimtadieniui iš uošvių užsiprašiau brangiųjų salamandrų lervų. Jiems teko gerokai pavargti, kad jų gautų, mat mūsų platumose tokių niekas neaugino ir atgabenti jas reikėjo iš tolimosios Lotynų Amerikos.

Iš pažiūros aksolotliai – mielos, sapniškos vandens būtybės. Man rūpėjo patyrinėti jų unikalias regeneracines savybes, apie kurias buvau prisiskaitęs didžiojoje varliagyvių enciklopedijoje. Taip pat magėjo išbandyti triuką ir paversti juos ambistomomis. Namiškiai be didelio entuziazmo apžiūrėjo mano brangiuosius po kelionės kiek nugeibusius padarėlius. Pažadėjau jiems, kad jei aksolotliai išgyvens, paversiu juos salamandromis. Pagautas azarto kaip tik tuo metu viešėjęs svainis Ž. P. nusprendė, kad tokiu atveju eksperimentas bus vertas atskiro straipsnio miesto dienraštyje (ak, jo noras išsipildė su kaupu).

Mano laimei, nė vienas iš dešimties gyvių nepadvėsė, tad kai atsigavo ir pradėjo normaliai maitintis (šėriau juos žalia jautiena), po truputėlį pradėjau akvariume mažinti vandens lygį. Mėginau priversti aksolotlius išlipti į sausumą ir pakeisti išvaizdą. Kur kas greičiau, nei buvau apskaičiavęs, sunyko padarėlių žiaunos, ėmė keistis kūno forma ir spalva – atsirado ryškiai raudonos ir juodos dėmės. Atskyriau patinus nuo patelių, sumažinau temperatūrą iki dešimties laipsnių, nemaitinau, nekeičiau vandens – du patinėliai padvėsė. Po kelių savaičių suleidau patinus ir pateles į erdvius augalais apsodintus terariumus. Norėjau, kad mano salamandros išleistų ikrus – buvau pasiruošęs naujų terariumų būsimiems varliagyviams (tikėjausi prieaugį parduoti Akademijos laboratorijai). Patinai paliko ant grunto spermatoforų, patelės juos susirinko, tačiau apvaisintų ikrų neišneršė. Nutariau padarėlių nebekankinti ir pakartoti apvaisinimą kitą sykį. Mano neapsakomai nuostabai, maždaug po mėnesio patelės atsivedė salamandriukų – tapo gyvavedėm! Ir per mano neapdairumą pačią pirmąją naktį visus ligi vieno surijo.

Salamandrų elgesys mane apstulbino, bet namiškiai, išskyrus Sofi, nelabai į tai gilinosi, mat mūsų apylinkėse prasidėjo vidurių šiltinė. Jei ne epidemija, būčiau išsyk nuvežęs parodyti salamandras į Akademiją. Dėl infekcijos grafas laikinai uždarė visus įvažiavimus į dvarą ir net tarnams neleido iškelti kojos iš namų. Pats vaikystėje buvau sirgęs vidurių šiltine, su broliu ir motina ją pakėlėme gana lengvai, todėl liga neatrodė tokia baisi, kad dėl jos reikėtų slėptis ar vengti žmonių. Sofi šeima paniškai bijojo užsikrėsti – dėl to netgi buvo atšaukti bendri susitikimai valgomajame – tarnai, prisidengę burnas ir nosis skepetaitėmis, nešė mums maistą tiesiai į kambarius. Izoliacijos dienas ir vakarus leidau žiemos sode – atsikračiau tritonų ir žalčio, nes reikėjo laisvų terariumų. Apstačiau žiemos sodą terariumais – vengdamas kanibalizmo, kiekvieną varliagyvį apgyvendinau atskirai. Nuodugniai apžiūrėdavau juos kas vakarą, o rytą rasdavau šiek tiek pasikeitusius – kito jų apimtys, kūno temperatūra. Jie augo, terariumuose vos begalėjo apsisukti – reikėjo ieškoti didesnių namų.

 

Vieną saulėtą pavasario rytą aptikau, kad jų kūnai apžėlę retais, rusvais plaukeliais, o patelėms pradėjusios formuotis pieno liaukos.

Sofi tokia aksolotlių metamorfozė įbaugino – jos vaizduotė piešė iš terariumų lipančias pabaisas. Prasitarė apie tai motinai, o toji – vyrui. Grafas pagaliau užėjo į žiemos sodą apžiūrėti mano augintinių.

Geriau išvežk, nebegąsdinkim damų, – paliepė.

Jau kitą dieną augalotas pagalbininkas padėjo man supakuoti terariumus ir sukelti į vežimą. Traukinių stotyje atsargiai sukrovėme lobį į krovinių vagoną. Jaudinausi, kad tik gyviai gerai pakeltų kelių valandų kelionę. Iš to jaudulio traukinio bufete truputį įkaušau.

Laboratorijos vadovas iš pradžių mūsų nenorėjo priimti, aiškino, kad jie rimti mokslininkai, o ne egzotiškų gyvūnėlių ieškantys cirkininkai. Tačiau kai išpakavau dėžes ir parodžiau keistuosius padarus, nuomonę pakeitė. Pristačiau vadovui ir visus savo sąsiuvinius su detaliais kasdienių mutacijų aprašymais. Jis pažadėjo mane informuoti apie tolesnius tyrimus. Parvykome namo.

Dvare visą savaitę neradau sau vietos, laukiau telegramos. Telegrama taip ir neatėjo, bet į dvarą atvyko pats laboratorijos vadovas su Akademijos rektoriumi ir dar dviem anksčiau nematytais jaunesniaisiais mokslų daktarais. Iš pradžių pasikalbėjome su jais kabinete – jie teigė, kad gyviai dabar primena priešistorinius cinodontus ir toliau nepaliauja mutuoti. Taigi aš, Boleslovas Danasinovičius, į Akademiją atvežiau jiems stebuklą.

Toliau įvykiai klostėsi taip: mainais už gyvūnus jie išnuomojo mudviem su žmona butą netoli Akademijos. Butas, nors pakankamai kuklus, mums su žmona patiko. Sofi džiaugėsi, kad pagaliau ir jos vyras turi šiokio tokio turtelio. O aš, galima sakyti, apsigyvenau laboratorijoje – stebėjau, kaip mokslininkai kasdien užsirašinėja tyrimų duomenis, niurko tuos padarėlius imdami iš jų kraujo mėginius. Gyvūnai atrodė grėsmingi, aštriais nagais ir atsikišusiomis iltimis. Mokslininkai mėgino suleisti vieną porelę į bendrą narvą, tačiau patelė tuoj pat perkando patinui gerklę. Jo maitą mokslininkai išsiuntė į imperijos sostinę tolesniems tyrimams. Žiūrėdavau į savo stebuklus – septynis neįprastus žinduolius, nerimastingai sukančius ratus narvuose – atrodė, kad juose pulsuoja visa dar nepažinta senovinio pasaulio istorija.

Apie mane parašė didžiausi šalies ir užsienio laikraščiai, teko bendrauti su aukščiausiais vadovais, lankytis karališkuose priėmimuose. Kone per vieną naktį iš paprasto veterinaro tapau stebukladariu, kurio eksperimento daugiau niekam nepavyko pakartoti – jokie kiti aksolotliai, pasiekę salamandrų brandą, toliau nebesivystė.

Reikėjo išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, ir stebėti, į ką manieji gyviai galiausiai pavirs. Spaudoje radosi straipsnių, teigiančių, kad iš jų išsivystys nauja žmonijos rasė, kuri mus nušluos nuo žemės paviršiaus, todėl pabaisas reikia kuo greičiau sunaikinti. Treti sapaliojo, kad auginame Liuciferį, dar kiti įžvelgė juose dieviškąjį pradą. O mokslo pasaulis laukė, kol pagaliau bus įmintos mįslės. Nobelio premija noko ant šakos tarsi rausvašonis obuolys – štai kaip viskas buvo.

Jurga Tumasonytė. Vargšas Jacekas

2021 m. Nr. 4 / Kasdien išeidama iš namų pasižiūriu į bajorų galvas, rymančias virš antrojo aukšto langų, – toks mano ritualas, kad dieną sektųsi, o vakare gyva ir sveika grįžčiau namo. Gipsiniai veidai visuomet vienodi…

Jurga Tumasonytė. Apie grybus ir medų

2020 m. Nr. 8–9 / Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatės kalba / Kaip žinoma, premija skiriama už apsakymą, tačiau juk Antano Vaičiulaičio kūryba susipažinau dar mokykloje, kai visi klasėje skaitėme jo romaną „Valentina“.

Jurga Tumasonytė. Remontas

2020 m. Nr. 4 / Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus.

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

Giedrė Kazlauskaitė: „Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

Neringa Abrutytė: „…rašysiu ten su savo mylimu šunim“

2018 m. Nr. 5-6 / Poetę Neringą Abrutytę kalbina Jurga Tumasonytė / – Ką reiškia išleisti knygą po keturiolikos metų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti dėliojant eilėraščių rinkinį „Atostogos“? Išleisti elektroninę ar popierinę? Ir dar po tiek daug metų?

Undinė Radzevičiūtė: „Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3 / Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė / Prozininkė Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“.

Liubov Jakimčiuk: „Literatūra karo metu nėra beprasmė“

2017 m. Nr. 1 / Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė / Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu…

Karolis Gintaras Žukauskas: „Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių“

2016 m. Nr. 8-9 / Rašytoją Karolį Gintarą Žukauską kalbina Jurga Tumasonytė / Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų…

Jurga Tumasonytė. Romanas

2013 m. Nr. 4 / Ryte žvėrys nerimauja: žino, kad aplink jų narvus rieda vežimaičiai su papuvusiomis daržovėmis, kraujuotais kaulais, grūdais, žolių granulėmis ir kitu pašaru. Šįryt, kaip ir dieną prieš, Dagnė šluoja nutrupėjusias grindų plyteles.

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Jurga Tumasonytė. Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja

2012 m. Nr. 1 / Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs…