literatūros žurnalas

Raimondas Kašauskas. Kalnas

2021 m. Nr. 7

Apsakymas


Rodos, tereikėjo susirasti žemės pėdą, kurioje stovėta prieš daugel metų, kad atkurtų tarytum prabėgusio laiko aptrintus gimtojo kampo bruožus. Toli į rytus, iki pat girių, driekėsi tuščia lyguma, šiaurėje ėjo plentas ir dunksojo mažas, pusiau mūrinis, pusiau medinis miestelis, vakaruose, kur švietė jau žemai pasvirusi saulė, ant kalvų bolavo didelio miesto mūrai, į dangų šovė bažnyčios bokštas, o pietuose brėžėsi ilga kuprota kalvų ketera. Paklajojęs akimis po apylinkę nuliūdo, kad daug ko nebeliko, bet ir džiaugėsi, kad svarbiausia tebėra kaip prieš daugel metų, ir net pajuto dvasios ramybę. Nebent stebėjosi, kad pietinės kalvos tartum sumažėjusios, ypač toji, prie kurios žvilgsnis apsistojo ilgiau. Ji buvo aukštėlesnė už kitas, buka viršūne, ir, išrašyta vakaro šešėlių, atrodė panaši į gyvą padarą, gal į didelį, per akiratį persisvėrusį ir snukį ant letenų pasidėjusį šunį, gal į kokį laukinį žvėrį. Tokia, nuo seno vadinama kalnu, ji dingodavosi ir vaikystėje, ir nuo gausėjančių prisiminimų jį vis labiau smelkė skausmingas jaudulys. Juolab kad kalnas atrodė taip arti, jog, rodos, tereikėtų žengti žingsnį arba ištiesti ranką viršum kiemo, virš upės slėnio, virš baltuojančių pernykšte žole laukų, kad jį pasiektum. Jis davė valią jausmams ir nepajuto, kaip susigraudino, kaip gerklę suspaudė ašaros. Nusigręžė, atgalia ranka nusibraukė akis.

Atslūgus jauduliui smilktelėjo, jog tai, kas vaikystėje tebuvo tik mintis arba svajonė – užkopti ant kalno, – tėra paprastas daiktas. Net kilstelėjo lazdą, tarsi ketintų žengti žingsnį, tačiau buvo sulaikytas tvirtos rankos.

Nebijok, neparvirsiu, – kaltai nusišypsojo patikindamas kitą, tokį pat seną kaip ir jis vyriškį, sodybos šeimininką, ir akimirką žvelgė jam į veidą, sakytum ieškotų pažįstamų kadaise tokio mylimo pusbrolio bruožų. – Nesu toks silpnas, kaip apie mane paskleidė gandus!..

Na, žiūrėk, – nusišypsojo giminaitis. – Po ligos reikia atsigauti pamažu, atsargiai. Mums, seniams, nebeliko kur skubintis.

Bet ir bijoti nėra ko, – paprieštaravo svečias ir, aukštai keldamas kojas, žengė keletą kariškų žingsnių. – Viens du – ir sustiprėsiu!..

Šeimininkas tylėjo ir vis taip pat atlaidžiai šypsojosi.

Kaip toli matyti, – džiaugėsi svečias, vėl nukreipęs akis į kalvas. – Kažin, kiek iki ten būtų?

Gal dešimt. O gal ir visi penkiolika. Kai nugriovė sodybas, iškirto miškus, niekas nebeužstoja, todėl taip atrodo.

Šeimininkas pasišalino, o svečias vis nepaliovė stebeilyti į mėlstančias, palengva tamsėjančias kalvas. Pavakarė buvo šilta, pavasariškai graži, – pageltę saulės spinduliai slydo per žemę, kai kur užkliūdami už vienišo medžio, kauburio, nuspalvindami mažus debesiukus rytų padangėje. Kai saulė ėmė leistis, bet kalvų viršūnes dar tebeglostė šviesa, jos įgijo kažkokių keistų, net bauginančių pavidalų ir tartum pačios kilo į tamsėjančią padangę. Palengva blausėsi tolumos, daiktai tartum traukėsi į kažin kokį šešėlį ir ketino išnykti suvisai, padvelkė vėsa, net žvarbumu. Ir apylinkė jam ėmė dingotis nebepažįstama, netgi kažkuo gąsdinanti, tartum sapnuojant arba kliedint. Nelyg būtų atsidūręs žmonių negyvenamame krašte, vienišas ir nesaugus, sena pusbrolio sodyba irgi rodėsi svetima, o šimtamečiai džiūvantys jos medžiai ėmė panėšėti į tamsius vaiduoklius. Nupurtė šaltkrėtis, primenantis apie ligą, ir apėmė baimė, kad neištiktų kas nors bloga. Paskutinį kartą nužvelgęs kalvas, susiliejusias į vieną juostą, iš kurios bekyšojo tiktai aukštesnioji, nebepanaši į nieką gyvą, kilstelėjo lazdą ir nuslinko į trobą, kurios juoduose languose raudonavo šiltas vakarinės žaros žvilgesys. Bet senoje nepakūrentoje kaimo pirkioje buvo visai tamsu ir šalta.

Ne, tai nebuvo tikrovė, net ir ne miegas, bet negilus snūdas, nes gulėjo atviromis akimis, ir ne sapną sapnavo, bet matė ne kartą patirtą regėjimą. Vaizdai, kurie vėrėsi jo akims, atrodė lyg matyti tolimose kelionėse, egzotiškuose kraštuose, o gal nuotykių ar siaubo filmuose: gulėjo erdvioje, raudonomis draperijomis išdabintoje menėje, pro praviras jos duris buvo matyti begalinė anfilada, prisigrūdusi juodai vilkinčių ponų, spalvingai pasipuošusių damų. Tačiau reginys atrodė pernelyg gražus ir didingas, kad juo patikėtum, priešingai, fantastiškame jo grožyje tvyrojo neaiškiai suvokiama grėsmė, ir jis ilgokai laukė, ar nepasijus priprasti, kaulus varstantys skausmai. Tačiau jie nesiartino, o pradedanti nubusti ir visai išblaivėti sąmonė palengva grąžino į tikrovę, kuri atrodė tokia nyki ir skaudi, kad apėmė liūdesys. Už pravirų durų degė šviesa, kažkas stovėjo prie jo lovos.

Kas tamstai? – klausė rūpestingas moteriškas balsas.

Nieko, sesele.

Aš ne seselė, – pažino brolienės balsą. – Kalbėjai, šaukei…

Iš tiesų, blykstelėjus šviesai ir galutinai išsisklaidžius reginiui, jis suvokė, jog matyti fantastiški vaizdai buvo net ne kliedėjimas, o tik jo prisiminimas. Jis jau nebe vieną kartą buvo patvirtinęs sau pačiam duotą priesaiką: „Daugiau nebeleisiu, kad pumpuotų tuos narkotikus… Geriau iškęsti ir skausmą, ir nemigą, tik ne haliucinacijų siaubą!..“

Sapnavau ligoninę. Ten nakčiai suleisdavo tokių stiprių nuskausminamųjų, kad kildavo gąsdinantys sapnai.

Skauda?..

Ne. Kitaip nebūčiau ir čia važiavęs… O, taip norėjau dar kartą pamatyti tėviškę…

Pamatysi, – atsiduso brolienė ir, tartum guosdama, pridūrė: – Aš, kai neužmingu, irgi geriu vaistus. O maniškis miega kaip užmuštas. Labanakt!..

Taip, jis tikrai gulėjo pusbrolio Liudviko namuose, gerojoje troboje, kur jam paklotas gultas. Tai dėdės, motinos brolio, sodyba, į kurios klevus, dūluojančius kitapus upės, rytų padangėje, jis taip ilgesingai kadaise dairydavosi. Ne tik jų vaizdas, bet ir žinojimas, kad po jais gyvena mylimas vyresnysis giminaitis ir draugas, jam sukeldavo ir džiaugsmą, ir ilgesį, ir norą greičiau jį pamatyti. Dabar, senatvėje, kai apsigyveno jo troboje, kai nebereikėjo skaičiuoti laiko, paisyti suaugusiųjų leidimo, galėtų būti su juo kiek tik širdis trokšta, o ir liga atsitraukusi, ir sugrįžusi visai sveiko žmogaus savijauta. Viskas, ko jam reikėjo, kas buvo taip brangu, buvo čia pat, ranka pasiekiama: už upės, tame pačiame žemės lopinėlyje, iš kurio jis dairydavosi į visas keturias pasaulio puses, kadaise stūksojo gimtoji troba. Buvo pakrikštytas medinėje miestelio bažnyčioje, kapų kalnelyje gulėjo artimi ir tolimi jo protėviai (tik tėvus, bėda, buvo palaidojęs mieste), giminaičiai. Mintis, kad pats, tarsi sugrįžęs iš tolimų klajonių, yra savo namuose, ir dar toks laukiamas ir lepinamas, pripildė sielą ramybės ir gerumo, kėlė net kažin kokio savo paties amžinumo pajautas. Apie tai, kai atvažiavo, pagalvojo ne kartą, o rytoj pat rytą, kai tik išsitrauks kompiuterį ir sės dirbti, raštu išdėstys ir savo paskutiniąją valią: kad ne kitur, bet čia būtų palaidotas, ir amžinai ilsėtųsi vienintelėje ir tikroje savo vietoje.

Sveikata ne tik pačiam, bet ir saviškiams atrodė tiek pagerėjusi, jog buvo išleistas į gimtinę. Ir ligoninėje, ir namie, ir čia kaskart jautėsi vis stipresnis, kupinas jėgos imtis neužbaigtų savo darbų. Kaip visada, net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, buvo ironiškas savęs paties stebėtojas, šio jausmo neprarado ir dabar: štai tu atkeliavai, šaipėsi, ne ištarti sudie savo gimtinei, bet prisiliesti prie jos ir kaip koks Antėjas atgyti!.. Ir mintys darėsi kasdien vis šviesesnės, lakesnės, laisvai skrajojo ne tik po buvusius laikus, bet kilo į aukštas pavasario erdves, kuriose pleveno būsimos ateities vaizdiniai. Viskas jam ėmė atrodyti įmanoma, nesunkiai pasiekiama.

Jei ne tie sapnai, žinoma… Bet jie kamuodavo tiktai naktimis, o dienos būdavo tokios giedros ir šviesios, tokios ilgos, kad ir sunkios mintys, ir nejaukūs sapnai, ir visokios baimės sulįsdavo į tamsiausius sielos užkaborius, o gal – į nebūtį. Akims vėrėsi skaidrios, šiltos pavasario tolumos, o kalnas buvo matomas taip aiškiai, jog galėjai stebėti, kaip jis nelyg chameleonas keičia ne tik spalvą, bet ir formą – tai, užlietas rytmetinio šviesos srauto, suspindėdavo gelsvu auksu, tai vidudienį, rodydamas jauną, švelniai žalsvą pavasarinį drabužį, po aukšta pietų saule lyg susitraukdavo, tai, užklotas debesies šešėlio, papilkėdavo, net pajuosdavo, o vakare, apgaubtas prieblandos, suvisai išnykdavo.

Prisiminęs vaikystę, jis prisidėdavo prie akių plaštaką ir, išskėtęs pirštus, matuodavo nuotolį – iki kalno nebuvo nė dviejų sprindžių – taigi visai nesunkiai galėtų atsidurti ten, kur dangus, oras, net žemė buvo sklidini baltutėlės, akinančios šviesos. Ir niekas – nei upė, nei miškai su krūmais, nei šlapios pievos nebebūdavo kliūtis minčiai, kuri skriejo viršum visko, o spindulių tiltas ją vedė – kaip tai arti! – prie paties Stebuklo. Tačiau skrendantysis įsibėgėjęs nebesustodavo, nuplasnodavo dar toliau, už kitų kalnų, kur vaiskiose tolybėse plūkavo maži, saulės balinami debesėliai ir vasnojo kažin kas – ar balti paukščiai, ar greiti guvūs angeliukai.

Kas rytą, pro langą susižvalgęs su tuo senu, jo paslapties neišduodančiu pažįstamu, apeidavo keletą ratų apie trobą, padarydavo savo paties pagal jogą susikurtą mankštą, bet prisimindavo, jog laukia kompiuteris ir knygos, o galvoje – spiečiasi seni sumanymai, taigi darsyk pažvelgdavo į kalną ir eidavo vidun. Ganėtinai pavargęs, vis dar ilgai naršydavo iliuzinėje spalvoto ekrano erdvėje, ieškodamas karštų pasaulio naujienų, tikrindavo savo žinias. O sielos nebeapleisdavo tokia ramybė, toks gyvenimo geismas, nelyg būtų išaušęs jaunystės rytmetis, šviesus ir darbingas gyvenimo vidurdienis arba ilgesingas, blėstančios saulės spindulių užlietas vakaras.

Ir vis prisimindavo kalną. Juk galėjo numirti jo nebepamatęs!.. Ilgai neužmigdamas ar naktį nubudęs alsioje ligoninės palatoje mintimis skriedavo prie jo ir prisiekdavo sau: jei tik pasveiks, net jei bent mažumą sustiprės, nukeliaus į gimtinę, apvaikščios širdžiai brangias vietas, įvykdys ir vaikystės svajonę – užkops ant kalno. Tai buvo jo įžadas, kokį sau duoda ne vienas tikintysis, sunkus ligonis arba šiaip nelaimės ištiktas žmogus. Gal tas įžadas kaip tik ir nulėmė jo paties sustiprėjimą? Kas paneigtų, kad ir naujausiais laikais, priešingai visoms mokslu paremtoms tiesoms, būna tikrų stebuklų?!.

Galutinai pavargus akims stabteldavo, išklysdavo į lauką, kur pro nuogas klevų šakas mėlynavo ilgesingas pavasario dangus. Įsiklausydavo į paslaptingą senosios trobos tylą ir išgirsdavo, o gal veikiau – pajusdavo, jog kažkas yra netoliese, stebi jį ir telaukia, kada nustos baksnoti klavišus, kada galės pasikalbėti. Tai būdavo šeimininkė, brolienė, jautriai globojanti vyro giminaitį ir kas akimirką pasirengusi padaryti jam paslaugą: pataisyti nerūpestingai paties užtiestą guolį, atitraukti tamsinančią lango užuolaidą, išvirti kavos, kurią šis buvo įpratęs gerti priešpiečiais. Tačiau už rūpestį turėdavo ir pats jai atsilyginti: išklausyti kalbų apie jos patirtas ligas. Ji nuo neatmenamų laikų buvo pasiligojusi, ir, pradėjęs šneką apie ligas, vaistus, apie kuriuos ji, ne kartą gulėjusi ligoninėse, išmanė tiek daug, apie gerus ir prastus daktarus, kurių irgi daug pažinojo, net atrodė, tartum būtų mokiusis medicinos, greitai ir neužbaigsi. Naktį ir dieną jo ausį pasiekdavo gilūs atodūsiai, net tylios dejonės, primenančios, kad namuose yra kitas ligonis. Nors kartais ir neapleisdavo įtarimas, kad geroji moteris pernelyg įsijautusi į savo ligas, gal ne vieną ir įsikalbėjusi, nori pažinti visokius, ypač naujus, vaistus, kurių dosniai išrašydavo daktarai, patardavo gerti pažįstami. Prie jos lovos, virtuvėje ir gerojoje, jam skirtoje troboje buvo pridėliota dėžučių su tabletėmis, buteliukų, net ore jutai ligoninės kvapą. Maža to, brolienė, kai tik pasitaikydavo proga, ieškojo nelaimės draugų, iš tiesų – atidžių, užjaučiančių klausytojų, nes neturėjo kam ir pasiguosti, – vyrui, su kuriuo buvo likę dviese, tokios kalbos buvo pakyrėjusios, į nuošalią jų sodybą retokai teužsukdavo svetimų, atvažiavęs iš miesto daktaras arba socialinė darbuotoja pritrūkdavo laiko kalboms. Todėl ligotas, globos reikalingas svečias jai buvo tikra laimės dovana.

Po pietų jis palikdavo darbą ir rūpestingą, bet pabodusią globėją ir, pastvėręs savo gumbuotą lazdą, atsidurdavo lauke. Pastovėjęs kieme, tarsi atlapojęs drungnam pavasarėjančios žemės dvelksmui krūtinę, pasiklausęs vyturio giesmės, – kažkodėl nebuvo girdėti iš vaikystės pažįstamo pempių rėkavimo – gal tos dirvonų karalienės, kaip ir daug kas, išnyko? – palikdavo sodybą. Iš pradžių sėlindavo netvirtai, atsargiai, lygu nepasitikėdamas savimi, bijodamas užkliūti už akmenuko ar kauburio ir parvirsti, stengdavosi nenutolti nuo namų, tačiau, patyręs, kad neatsitinka nieko bloga, įsidrąsindavo ir nejučiom vis ilgindavo savo kelią. Kaipgi, juk kadaise buvo geras, ne šitiek suvaikščiodavęs ėjikas. Ir iki kalno būtų nukakęs pėsčias. Na ir kas, kad, kaip sakė pusbrolis, ten nėra kelio, nebeliko ir žmonių gyvenimų, niekas nebevažinėja, juolab – nebevaikšto.

Bet ar iš tiesų tikėjo, kad savomis kojomis pasieks kalną? Tikriausiai ne. Tačiau apie tai nepagalvodavo. Išėjus iš namų, kojos pačios sukdavo į tą pusę, nešė laukų keliukais, nebeįžiūrimais, gal tik jo atmintyje tebegyvais takais, ir ilgainiui jis nuklysdavo taip toli, kad išnykdavo senosios sodybos medžiai. Vilkdavo kojas per rudenį nesuartas dirvas, per nešienautas, balta pernykšte žole apėjusias pievas, aplenkdavo krūmokšnius, duburkius. Ne kartą toldamas ir intuityviai vis sukdamas į pietinę, priešingą namams ir miesteliui pusę, išleisdavo iš akių kelionės tikslą, tačiau visada žinojo, kad ten, kur dunkso kalvų gūbrys, tįso ir į gulintį žvėrį panašus padaras. Nors kartais nebegalėdavo patikėti, jog kalnas – tas pats, bet esantis visai kitoje, seniai pamirštoje erdvėje, kaip ir pamirštame, tarsi nebuvusiame laike, per kurį jis taip atkakliai mynė savo kelią. Tačiau kai užsižiūrėjusios į savo paties vidų akys, bematančios iš vaikystės svajonių nuaustus buvusio gyvenimo vaizdus, atsimerkdavo, kalnas tartum išnirdavo iš sapno, tapdavo realus, net priekaištingai sakydavo: taip, tai aš, tas pats, ir tebesu ten, kur buvau, negi neatpažįsti?

Atrodydavo, jog kaskart prieina prie jo vis arčiau, tai teikė paguodą, bet kartu kėlė neviltį. Išvysdavo, jog tenukeliavęs visai nedaug, bet jau dairosi, kur prisėsti poilsio. Nutūpęs ant kokio akmens, ant pernykšte žole baltuojančio kauburio, pajusdavo, kad nebeužtenka jėgų, net ir nebenori žingsniuoti toliau. O sėdėti taip gera!.. Saulė meiliai glostė tirpstančias ištiestas kojas, viršum galvos čireno nepavargstantys vyturiai, akims vėrėsi svaiginančios laukų tolumos, juodavo karpytas girių pjūklas, mėlynavo kuprota kalvų virtinė, o jis vis sėdėjo ir sėdėjo pakerėtas gerumo, ilsindamas ligos ir senatvės išsekintą kūną, kurį valdė nebe pats, kaip jaunystėje, bet visai kita, nuo jo nepriklausanti jėga. Kartais kaltindavo tartum nesavas kadaise tokias eiklias kojas, kad tapo tokios neklusnios, kabinasi už menkiausių kauburėlių, akmenukų, kurmrausių, net už lygios žemės, ir jis staiga pajusdavo, kad virsta, ilgai ir iš lėto, tačiau negali susilaikyti. Į kablį sulinkdavo stuburas, trumpėjo žingsnis, imdavo smarkiai mušti pavargusi širdis. Ir vis ilgiau išsėdėdavo, atidėliodamas akimirką, kai, pasirėmus lazda, reikės sunkiai stotis.

Tačiau, lėtai pakilęs po užtrukusio poilsio, labiau žvilgčiodavo nebe į pietines kalvas, bet į savos sodybos medžius, spėliodamas, kiek iki jų kelio. Ne kartą, atsidūrus tarp plačių laukų, išnykus namams, apimdavo keistas nerimas, ir jis išsigąsdavo, jog nebepajėgs pareiti. Kartą beveik taip ir pasitaikė: begrįžtant ėmė temti, ir jis nepajuto, kaip nuklydo į šalį. Kitąsyk, priėjęs gilų griovį, kuriuo į upę plūdo pavasarinio vandens srovė, ketino peršokti, tačiau įkrito. Išsiropštęs apsidairė – aplinkui tuščia, nė pėdsako žmonių gyvenimo, o žemė dingojosi tokia svetima, negailestinga, jog apėmė siaubas. Tai – gimtinė? Ir kur tik nesidairė – ir į pietų pusėje abejingai dunksančias kalvas, ir į dangun smingantį miesto bažnyčios bokštą vakaruose, ir į juoduojančią tolumoje girią – viskas dvelkė širdį gniaužiančiu atšiaurumu. Net ir ranka pasiekiamos pusbrolio trobos atrodė nebepažįstamos. Ir kaip laukdavo, stačiai maldaute maldaudavo, kad tik pasigirstų mobilaus telefono skambutis ir jo šeimos nariai ar dabartinė globėja surastų jį šioje tartum svetimoje dykvietėje!..

Taigi menkiausia viltis pasiekti kalną pamažu blėso, jis suprato, kad kuo toliau, tuo labiau ji darėsi neįgyvendinama. Tačiau pamažu ir susitaikė – juk ne sykį gyvenime taip būdavo, kad, siekdamas kokio nors tikslo, bet suabejojęs ar pristigęs valios, o gal – įsikišus piktoms lemties jėgoms – suklupdavo. Apie slaptą savo ketinimą tiek ir teprasitarė, kiek andai užsiminė pusbroliui. Mat toks ketinimas ne tik giminaičio, bet ir jo paties akims ne kartą jau rodėsi panašus į keistą, vaikišką užgaidą. Todėl visada, kai tik jiedu, kaip buvo pamėgę, stoviniuodavo ir kalbėdavosi kieme, stengdavosi nė slapčia nežvilgtelti į kalną, būgštaudamas, kad neatsiskleistų jo paslaptis. Kita vertus, pusbrolis, kad ir gerbdamas mokytą giminaitį, negalėjo niekuo padėti, nes neturėjo automobilio, o kalną tegalėjai pasiekti aplinkiniu, labai tolimu keliu. Bet, svarbiausia, ir jis pats pasijusdavo kaltas dėl to, jog kadaise, kai buvo jaunas ir sveikas, užimtas šimtais darbų ir reikalų, švilpdavo automobiliu Lietuvos keliais, bet niekada jam neatėjo į galvą mintis užlipti į jokį, net ir vaikystėje išsvajotą, kalną.

Tačiau visai netikėtai, kaip kartais pasaulyje atsitinka, atsirado geradarių, pasirengusių pagelbėti. Kaip tik tuo metu, kai po ilgokos giedros ir šilumos ėmė gesti orai – atšalo, iš žiemvakarių, iš už girių, stumiami galingo vėjo, išvirto sunkūs griozdiški debesys, kurie tai prapliupdavo šaltu lietum, tai paberdavo ledo grūdelių ar snaigių. Gražių ir šiltų pavasario dienų beliko tik prisiminimas. Sakytumei ankstyvas, iš didmiesčio išviliojęs pavasaris apgavo: sustingo jau pradėjusi žaliuoti žemė, tapo pilka ir nyki kaip dangus. Nuo šiauraus ledinio dvelksmo negalėjai niekur pasislėpti, jis gėlė per drabužius, o žmonės, jei nereikėjo būti lauke, kiūtojo prikūrentose trobose. Išėjęs pasivaikščioti, jis, nepaisydamas priešinio vėjo, patraukdavo nebe į tuščius, be gyvybės laukus, bet į kitą pusę, ir nukakdavo į miestelį, kurio aikštėje, supamoje senų medinių trobų, net pilkame ore atgydavo mieli vaikystės prisiminimai. Pats miestelis, priešingai, senąjį sugrįžėlį sutikdavo nesvetingai, netgi nedraugiškai – namų langai, atspindintys šaltą dangaus šviesą, atrodė svetimi ir tartum sakė: tavo čia nieko nebėra, pats esi nereikalingas. Kai kurie jų buvo ir suvisai užkalti. Keturkampė, kadaise tokia plati aikštė rodėsi sumažėjusi, tartum susitraukusi. Žmonių, kuriuos kadaise pažinojo, kurie dabar dingojosi taip arti ir taip aiškiai, jog girdėjo jų balsus, tarsi niekada ir nebūta. Jei ir pasitaikė kokių praeivių, tai jų veidai, pamėlę nuo žvarbos, kupini tokios pat nykumos, kaip ir viskas aplinkui, buvo nepažįstami. Jie taip pat jo nepažinojo, nors ir nužvelgdavo su atsainiu smalsumu. Tarsi jų akimis išvysdavo save patį – susikūprinusį, besiramstantį lazda, sunkiai kojas pavelkantį senuką ir liūdnai šypteldavo.

Tiktai prie krautuvės vyko šioks toks gyvenimas: stovėjo keletas automobilių, atremti į sienas stirksojo dviračiai, varstėsi durys. Jis pajuto nenugalimą norą sušnekti su kuo nors gyvu. Galbūt šitaip norėjo prieš ką nors, veikiausiai prieš save patį apsimesti ir pasiteisinti, jog atkeliavo ne veltui, bet priverstas būtinybės. Dairėsi, lyg kažko ieškotų, į lentynas, bet nieko neprašė parodyti, nesiteiravo, o atsitraukdamas į kažin ką atsitrenkė. Tai buvo dviratis invalido vežimėlis, kuriame pusiau skersas vos tilpo jaunas, petingas, linksmo veido vyras. Atsiprašė, bet šis nepiktai, netgi draugiškai šyptelėjo ir, nusipirkęs butelį degtinės, šnektelėjęs su vienu kitu pažįstamu, išriedėjo pro duris. Nieko taip ir nepirkęs, tik persimetęs žodžiu su krautuvininku, jis išėjo į gatvę, kur už kampo, užuovėjoje, tarsi laukė vežimėlio vairuotojas. Atkimšęs degtinės butelį, jis patraukė gurkšnį ir kalbėjosi su pažįstamu. Pamatęs svečią, apie kurį, matyt, jau buvo šį tą girdėjęs, darsyk šelmiškai šyptelėjo. Jau buvo beužsukąs kamštį, tačiau kilstelėjo butelį ir pamerkė keistajam ateiviui.

Paimsi? – klausė.

Ačiū, ne, – padėkojo šis.

Sakau, gal būtų šilčiau, – ištarė neįgalusis. – Važiuotas?

Ne, – vaistus geriu.

Aš irgi, – nusijuokė vyras, kurio ilgos negyvos kojos buvo nuleistos ant vežimėlio paminos. – Štai mano geriausi vaistai!..

Šitaip, važiuotas, ir atvaro nusipirkti savo degalų, – rodė didelius dantis jo draugas.

Štai su kuo man reikia pasikalbėti! – apsidžiaugė jis, kaip visada, kai tik pasitaikydavo proga, kaip pats sakydavo, pabendrauti su paprastais žmonėm. – O girtuokliai – atviri, draugiški pašnekovai…“

Bet tuščiai neleido laiko nė abu vietiniai: išklausinėjo, o ir jis pats, išsiilgęs žmonių, noriai leidosi į kalbas.

Kaip sugedo oras, – gailavo svečias. – O jau buvo tikras pavasaris!..

Tikrai, šalta, – sutiko jo naujasis pažįstamas, vėl išsitraukdamas butelį. Pamėlęs nuo šalčio jo veidas ėmė palengva rausti.

Kiek tik atsimenu, čia tankiai ir būdavo toks pavasaris, – kalbėjo svečias, paglostytas vyrų draugiškumo.

Vietinis? – paklausė neįgaliojo draugas.

Jau daug metų kaip nebe. Tiktai čia gimęs, augęs.

Ir tuo metu lyg tyčia atsidengė platus skaisčiai mėlynas debesų tarpas, nušvito saulė ir balta šviesos vilnis nusirito pietine žemės puse.

Kaip kalnai matyti! – nejučiom apsidžiaugė svečias. – Rodos, visai čia pat.

Ir netoli yra, – pritarė neįgalusis ir perklausė draugą: – Kiek, Petrai?..

Gal kokie penkiolika, – atsakė šis.

Galima ir pėsčiom numinti, – išsitarė svečias.

Kas tau pėsčias dabar šitiek vilksis, – suniekino jį neįgalusis.

Kai buvau jaunesnis, taip mėgau vaikščioti, kad dešimt ar penkiolika kilometrų būdavo niekai! – pasigyrė svečias.

Kam tiek toli plumpinti pėsčiam, jei geriau ir greičiau važiuotam? – samprotavo neįgalusis. – Jei tik yra reikalas… Arba kad ir šiaip, noras pasivažinėti, – jis įdėmiai nužvelgė svečią ir šiam dingtelėjo, kad įspėjo jo slaptą norą. – Išsikviesk miesto taksi. Arba, dar geriau, tarkis su juo, – kurstė, net sugriebė už rankos pašnekovas, – jo paties ranka buvo kieta it geležinė. Kryptelėjo galva į raudonąjį, kaip pasirodė, draugo automobilį, ir tik dabar svečias suvokė, kodėl šis negeria. – Na kaip, Petrai?.. Nuvarytum?..

Kad tiesiai nėra kelio, – abejojo šis. – O aplinkui – bus kelios dešimtys.

Nėra kelio!.. – nusijuokė neįgalusis. – Aš ir su savo mašina nulėkčiau!.. – patapšnojo vežimuką, net pasukiojo tekinį, tarsi jau ketintų riedėti.

Okei, turėsim omeny, – ištarė Petras, ir jie išsiskyrė.

Jis neteikė pokalbiui didelės reikšmės, tačiau įsidėmėjo ir, tarsi paakintas naujųjų pažįstamų, dar ilgokai stebeilijo į pietinę pusę, kur ant kauburiuoto, iškilusio į dangų akiračio liejosi šalta popietės šviesa. Viena kalvų virtinės kupra buvo išmarginta šešėlių ir iš tiesų panaši į dryksantį padarą, kuriam, atrodė, tereikėjo pajudėti, kad persikartų per akiratį ir nusileistų šen. Jam net dingojosi, kad tas keistas tvarinys stebi apylinkę ir smalsiai dėbso į jį patį.

Taip, liga tebuvo atsitraukusi trumpam, iš tiesų gudriai jį apmovusi: atsinaujinę skausmai laužė kaulus, per kūną ritosi deginančios karščio bangos. Sieloje darėsi taip pat nyku ir skaudu kaip gulint ligoninės palatoje: veltui naršė padrikas, uždaru ratu besisukančias mintis, iškylančius praeities prisiminimus, norėdamas užsikabinti už kokio nors šviesesnio vaizdo, susirasti paguodą, nusiraminti, tačiau šie tartum atsigręždavo tamsiąja puse, kėlė liūdesį, sąžinės graužatį, net apmaudą. Nubudus naktį apimdavo klaiki baimė, ir jis klausdavo save: kurgi atsidūrė? Čia ne jo tikrieji, bet pusbrolio Liudvio namai!..

Keletą dienų dar sekėsi nuslėpti krizę, kitiems ir sau pačiam nuduoti, jog tai tik sloga, pasigauta atšalus orams. Nebeišeidamas į lauką, įsijungdavo kompiuterį ir stengdavosi dirbti. Taigi ir tą, paskutiniąją, viešnagės naktį, kai taip klaikiai ūžavo sodybos medžiai, jam vaidenosi, kad toje svetimoje kaimo pastogėje guli vienui vienas, visų apleistas, nugyvenęs tuščią, klaidų kupiną, niekam nereikalingą gyvenimą, kuris štai dabar, šią pat akimirką, gali nutrūkti. Ne, mirties nebijojo, susitaikė su ja dar tada, kai sužinojo diagnozę, tiktai graužėsi, kad nežinia ko čia atsibastė ir niekuo dėtiems žmonėms pridarys rūpesčių. Neįtarė, kad šeimininkai, apimti baimės, jau patys viską suprato ir davė žinią jo namiškiams.

Galiausiai jis pasieks savo kalną!..

Galbūt sugrįš vaikystės, kai jis taip pat sirgdavo ir karščiuodavo, sapnai, kuriuose klampodavo prie jo, tačiau kažin ar pasiekdavo – tai kelią pastodavo gilus, šniokščiančio vandens sklidinas griovys, tai pats turėdavo nešti kulnis vejamas piktų šunų ar svetimų kaimų piemenų, tai nebeatsimindavo kelio. Dar daug kas tuose sapnuose jam keldavo siaubą – ir baisusis Rainių miškas, ir apleistas Kipro Petrausko dvarelis, kur po tankia žole apaugusia velėna guli nužudyti žydai, ir tartum iš po žemės išdygstantys rusų enkavėdistai, kurių vienas, su stačia karininko kepure, raudonu piktu veidu, atrodydavo ypač baisus: vos tik prisidėdavo prie peties šautuvą ir imdavo į jį taikytis, jis kraupiai surikdavo ir praplėšdavo akis.

Ir tą neramią naktį, kai jis vis dėlto išgėrė ypač stiprių nuskausminamųjų, nugrimzdo į juodą nebūties prieglobstį ir tarsi nešamas vėjo ėmė skristi į pietinę pusę, kur, prigludęs prie akiračio, dunksojo senasis kalnas.

Štai, – apsidžiaugė, – dabar suvisai prisiartinsiu ir užlipsiu ant tavęs!..“ Bijodamas, kad šis nelyg koks gyvas padaras gali nubusti, ėmė sėlinti patyliukais vis arčiau ir arčiau. Kai jau buvo visai prie pat, kalnas – žvėris staiga pabudo, pasiraivė guolyje ir, šiepdamas plačius nasrus, šiurpiai išsižiojo. Ir jis klaikiai, iš visų jėgų suriko.

Kai atsimerkė, kambaryje degė šviesa, abu šeimininkai išsigandę stovėjo prie jo lovos.

Karščiuoja, – ištarė moteris, delnu palytėjusi kaktą.

Rytmetį, po audringos nakties, kieme, kur gulėjo prilaužyta galybė medžių šakų, suūžė automobilis. Šeimininkai apsidžiaugė: jo namiškiai!..

Tačiau tai buvo ne jie: iš raudono, seno, apsilaupiusio automobilio išsirangė visiems pažįstamas vyriškis nuo krautuvės, o kitas, taip pat matytas, nevaikštantis, sėdėjo šalia ir šelmiškai šypsojosi.

Atvažiavome, kaip sutarę! – pasisveikinęs pranešė vairuotojas.

Su kuo sutarę? – nesuprato pusbrolis.

Su jūsų ponu iš miesto.

Kokiu reikalu?

Kad nuvešime prie kalno, – paaiškino neįgalusis, pravėręs mašinos langą.

Aaa, – susivokė šeimininkas ir šypsodamasis paklausė: – Kur jūs matote kalną?

Antai, pietuose!..

Nėra jokio kalno… – visi pasisuko į pietų pusę – tai suprato ir viską girdintis ponas iš miesto – kalnas iš tiesų buvo pradingęs!.. Toje pusėje akiratį dengė tirštas rūkas, lynojo. – Varykite, vyrai, namo!..

Vairuotojas įsėdo į savo lūženą, ši suburzgė, sudrebėjo ir išriedėjo iš kiemo. Tik šeimininkė įkandin palydėjo juos piktu žodžiu:

Atsirado, mat, draugai!.. Pajuto, kad gali apmulkinti negudrų žmogų, ištraukti pinigų degtinei. – Ir garsiai, kad girdėtų įnamis, pridūrė: – Ir susidėk tu su šitokiais!..

Gerokai įdienojus jis atsikėlė, pažvelgė pro langą: švietė saulė, skliautai buvo išsigiedriję, iš vakarų greitai plaukė balti apdriskę debesys. Smarkus vėjas tebetaršė senų sodybos klevų šakas. Pietų pusėje, užlieta baltos šviesos, kalvų ketera atrodė visai susmegusi į žemę, o didysis kalnas nebepanašus į jokį gyvą padarą, netgi niekuo neišsiskiriantis, žaliavo tarp kitų gūburių. Atsikėlė, rengėsi eiti į lauką, bet kojos buvo sustingusios, it nesavos, žengęs žingsnį susvyravo ir nugriuvo.

Jis nekantravo, kada sūnaus vairuojamas automobilis, padaręs didelį lankstą, tartum vis kilęs aukštyn ir senokai turėjęs pasiekti pietinę keterą, apstos, ir jis galės išlipti, atsisveikinti su vaikystės kalnu. Tačiau, keista, kelias vis taip pat bėgo į priekį, tiktai niekas nesikeitė, ir nei kalvos, nei ant akiračio dryksantis gyvūnas nesirodė. Jis pabūgo, kad viskas gali taip nejučiom pralėkti, ir paprašė stabdyti. Kai sūnus sustojo ir padėjo išlipti, jis apsidairė – aplinkui švelniai bangavo žemė, kūpsojo daugybė didesnių ir mažesnių kalvų kalvelių, o šiaurėje, kur driekėsi platoka, į gilią daubą panaši lyguma, girios fone baltavo išsibarstęs miestelis, pilkavo vieniša, turbūt jo giminaičių sodyba. Tai jį suglumino.

Tai argi čia atvažiavome? – paklausė sūnų ir net suirzo: – Kurgi tasai kalnas?!.

Ar nematai, kiek čia daug kalnų? Kas gali pasakyti, kuris jų – tas?.. Tokio kalno, kurį tu, tėte, matydavai, paprasčiausiai nėra, – paaiškino sūnus.

Bet buvo!..

Tai tik tau, žiūrinčiam iš apačios, taip atrodydavo.

Jis ilgokai neatitraukė akių nuo šiaurinės žemės pusės, sakytumei norėdamas kažin ką išvysti gilioje lenkėje, galbūt aukštyn žvelgiantį vaiką.

O aš tikėjau, kad yra… Visą gyvenimą… – sunkiai atsiduso, palingavo galva ir ištarė ryžtingai: – Tai ir važiuojam!..

Sūnus pamatė, kaip jo akyse sužibo ašaros.

Raimondas Kašauskas. Laikas

2023 m. Nr. 5–6 / Pabunda iš bauginančio sapno, kurio gerai negali prisiminti, ir išgirsta tolimą traukinio žvangėjimą. Į rytus ar – vakarus? Ačiū Dievui, į rytus, dar ne keleivinis. Prekinis, toks sunkus, kad net virpčioja žemė.

„Metų“ anketa. Rimvydas Stankevičius, Raimondas Kašauskas

2013 m. Nr. 11 / Kristijonui Donelaičiui – 300. Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Alfredas Guščius. Ir stori romanai – nenuobodūs

2010 m. Nr. 8–9 / Raimondas Kašauskas. Badmetis, arba Žali akiniai arkliams. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 456 p.