literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12

Novelė

 

Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių. Viskas, kas slypi už daugiabučio sienos – tai lyg nesibaigiantys apšiltinimo sluoksniai, sugeriantys garsus, sunaikinantys kvapus, nesibaigiantys niekur, sukloti sluoksnis po sluoksnio – vata, putoplasto burbulai, gipskartonis, fanera ir velniava, įvardyta kaip naujausios technologijos.

Jeigu išeitum, norėdamas prasiblaškyti, tai nė velnio neprasiblaškytum, o tik įsmigtum lyg medvaržtis į kurį nors sluoksnį. Gali būti, kad pakibsi tuštumoj tarp plastiko ir gipskartonio – tada šiurpiai nusmelks nebūties skersvėjis.

Kostas dėbtelėjo į veidrodį ir susiraukė, pagavęs blausiame veidrodžio stikle savo žvilgsnį.

Žvilgsnyje slypėjo alkis. Beviltiškas, nenumalšinamas ir, žinoma, beprasmiškas.

Kam dabar šito reikia? Kas supras?.. Kas užrašys, tarškindamas rašomosios mašinėlės klavišais – paukšt raidė, paukšt kablelis, paukšt šauktukas, paukšt dvitaškis, paukšt paukšt paukšt. Žmogus juodu odiniu paltu – mandagus, ilgais pianisto pirštais. Švelniai sakantis: metaforų nereikia, deminutyvai nebūtini. Tai tik neorganizuoti beprotiškai besisukančių elektronų sūkuriai. Visa kita gerai. Detalės, pasakojimo įkarštis, entuziazmas. Pastarąjį ypač reiktų pabrėžti – nes būtent entuziazmas sukuria prasmę.

Dujų ūkus, sproginėjančios materijos debesis, išryškėjančią tamsiąją medžiagą. Kačių akis, laumžirgių sparnus, arklių kanopas, pirmykščių milžinų kepenis, ančių kiaušinius, raganų plaukus – be entuziazmo visa tai liktų nesujungta, išblaškyta, chaotiška ir nekeltų pasididžiavimo.

Kostas dėbtelėjo į prietemos gaubiamą sieną – seniau ten stovėjo fanerinė sekcija, už stiklinių durelių švietė du mediniai gremėzdiški meškiukai, tvatijantys tokiais pat mediniais kūjais į tokį pat priekalą. Šią skulptūrėlę jam padovanojo Ania. Mokykloje, per apsikeitimą dovanomis Naujųjų metų išvakarėse. Senio Šalčio suknia buvo mėlyna, Anios blauzdos po nailono kojinėmis – irgi, ką bekalbėti apie ūkvedžio nosį ir koridoriaus prietemą, įžvarbusią nuo standžių popierinių snaigių, sukabinėtų sunkiomis girliandomis.

Ir meškiukai švietė. Nuodingos strėlikės smigo į akių obuolius, perverdamos vyzdžius ir įsipainiodamos tinklainėje.

Prieš kurį laiką Ania sekciją su meškiukais išmetė. Siena, žinoma, neliko tuščia – ant jos Ania tuoj pat pakabino tapybos darbą, pirktą Pilies gatvės turgely. Moteriškė su turbanu, panašiu į milžinišką sraigės kiautą. Rankose – nužydėjusi pienės galvutė, apačioj – parašas: Absoliuti ramybė.

Absoliuti ramybė, cha! Bet ir karvė tu, Ania. Ar neprisimeni nerimastingų valandų, kai vakaras lyg eteris kaupėsi po debesim? O pilnatis, dar nepatekėjusi, žadėjo pasiimti visus mirusius ir nė vieno neatiduoti jūros vėjui?.. Laukėm prie dermantinu išmuštų durų, kiekvienas savo eilės, nežiūrėdami vienas į kitą, apsimesdami esantys svetimi, ir tau šitai puikiai pavykdavo. O man nelabai. Vis magėjo į tave pažiūrėt – į pamėklišką sniegą tau virš galvos. Popierinių snaigių girliandą, mėlyną, vėsią ir sunkią.

Tik nesakyk, kad pamiršai. Kad nugalėjo ta, po velnių, absoliuti ramybė.

Už lango stiklo, suskilinėjusių rėmų padalinto į keturis kvadratus, lėtai nusileido klevo lapas, apsunkęs nuo rudens chloroformo.

Kostas užsimerkė. Gėlė kairiąją akį; atrodė, lyg medinis meškutis bubintų ją mediniu kūju, bandydamas išmušti iš akiduobės. Ir Kostas pasidavė – nuniro į tamsą, kurioje nebuvo nieko, tik pojūtis, kad pamažu skaidaisi į vis mažesnes ir mažesnes dalis, kol lieka tik aguonos grūdelis, vadinamas sąmone.

Kai atsimerkė, skausmas buvo nuslūgęs, kambario durys praviros, o tarpdury, netoli kabyklos, stūksojo ilgas tamsus siluetas. Kostas nematė įėjusiojo akių, bet, pajutęs įdėmų žvilgsnį, nudžiugo.

Laba diena, laba diena, – maloniai pasisveikino Kostas, nepaisydamas tirštos rudens tamsos, griūvančios pro langą. Diena, naktis, vakaras, pavakarys ar parytys – nereikšmingos smulkmenos, neturinčios jokios įtakos. – Gal norėtumėt prisėst?

Siluetas nejudėjo. Kostas numojo ranka.

Et. Sėdėt, stovėt… koks skirtumas. Svarbiausia, kad kalbėtų su tavim maloniai. Ir išklausytų. O jei dar ir užrašys viską, ką papasakosi, vadinasi, tavo pastangos ne veltui. Alkis bus numalšintas, geismas patenkintas. Įkūnyta žmogiškumo prasmė.

Ore dvelkė vos juntamas šaltmėtės aromatas, primenantis odontologo kabinetą.

Siluetas žiūrėjo į jį, ir, nors nieko nesakė, Kostas juto jo dėmesį. Širdį užliejo šilumos banga. Kostas pasijuto besąs gyvas ir veržlus. O kadangi iš prigimties buvo linkęs į dėkingumą, be abejo, troško atsidėkoti.

Ir ne bet kaip, o iš visos širdies.

Todėl nebetramdė savęs ir papasakojo viską. Kokia jinai pasidariusi smulkmeniška. Amžini priekaištai dėl nedeklaruotų elektros skaitiklių duomenų ir nesumokėtų mokesčių už neišvežtas žaliąsias atliekas. Knarkia naktimis – tiesiai į veidą, su pašvilpčiojimais, kaip tolimųjų reisų traukinys. Kadaise buvo tokia liekna, liemenį dviem delnais apimdavai, o dabar… kur dingo jos romantiškas alkis? Pyragėliai rytais, pyragėliai vakarais… Ir dar jai galvoj pasimaišė dėl turgelio tapybos – perka vieną paveikslą po kito. Po šitiek metų sužinoti, koks prastas jos skonis – ne, tai nepakeliama!

Pasakykite man, negi galima užlydyti atminties korelius taip, kad juose nebeliktų nė lašo to kvapnaus, nuodingo eterio, svaiginusio juos kadaise ir leidusio matyti pasaulį taip, kaip jiems atrodė teisinga – aštraus, surūdijusio kraujo spalvos, kertančios kiekvieną dieną kaip negailestingas dienovidis, atveriančios paslaptis ir krūtinių ląstas, ištaškančios žalius tulžies maišelius ir purpurinius rudens vakarus, uždegančios puikybės ugnį tuščiose kaukolėse ir vėlių žvakeles ant kapų – ne iš vaško, ne iš parafino, o iš geltonos lavonų varškės!..

Jeigu taip bus ir toliau, Kostas neištvers.

Jis įsikibo siluetui į skverną, maldaudamas tiesos žybsnio. Tegu ir baisaus. Tegu ir negailestingo.

Jis smogė taip netikėtai, kad Kostas vos neapako.

Pro duris žiūrėjo Ania.

Ko sėdi tamsoj kaip apuokas? – rūsčiai tarė, atitraukdama ranką nuo elektros jungiklio.

Kostas sučiaupė lūpas. Nesiruošė nieko sakyti, bet Ania ir neklausė.

Ir ko į mano paltą įsikirtai? Dar apipūkuosi, – nukabino paltą nuo kabyklos. Televizorių geriau įsijunk.

Trinktelėjo durimis ir paliko jį vieną.

Kostas kurį laiką spoksojo į aklinas duris. Paskui lėtai atsistojo, išjungė šviesą ir nusliūkino prie lango.

Gatvėje jau degė lauko žibintai. Ania, apsitempusi paltu (jis gerokai jai per siauras, ką ta moteriškė sau mano!), tipeno šaligatviu, mosuodama šlykščios rausvos spalvos rankinuku, panašiu į išlukštentą moliuską.

Turbūt vėl eina pirkti absoliučios ramybės, užuot sėdėjusi tamsoje ir ištikimai alkusi. Ne, šitaip toliau negali tęstis.

Kostas sukando dantis. Nuslinko į vonią, tamsoj nusišlapino. Pagrabaliojo gyvatuką. Tasai apsivijo pirštus, slidus ir plokščias, vos girdimai sušnypštė.

Kostas nusišypsojo.

Juodas kaip sepijos rašalas, slidus kaip nailonas, vėsaus mėlyno kraujo.

Ir mirtinai nuodingas.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.