literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Novelės

1991 m. Nr. 2

Aikštė

Ne taip jau reta Lietuvoje miestų ir miestukų, kurie kilo, stum­dėsi rangėsi ir plito aplink vienut vienintelę stačiakampę aikštę. Viskas o viskas prasidėdavo ir baigdavosi čia – turgūs, sambrūzdžiai, paradai, mitingai, niautynės. Juk tokioj Aikštėje ir vyksta visa miesto politika, juolab kad ir valdžios namai, ir nuovada – čia pat, už kelių žingsnių. Patys žiūrėkit: paštas, stotis ir prievartos institucija – anks­čiau policija, dabar dar milicija. Vis tokia pat – žiauri menkam triukš­madariui ir virpinanti kelius prieš plėšiką ar žmogžudį.

Aikštė, kurią tariuosi pažįstąs, pasikeitė per vieną žmogaus gyve­nimą, netgi greičiau. Laiko girnos – ne tik Dievo – irgi mala smul­kiai: jau komunistmečiu mūrytų namų plytos daiktais sueižėję, o iš be­tono išlindus armatūra. Jei šiai dabar čia staiga atklystų 1944 metais su frontu išdundėjęs miesto patriotas, tarkim, tikras lietuvis, tuometis gimnazistas, šitos Aikštės jis tikrai nebeatpažintų – aikčiotų ir stvarstytųsi už širdies. Ne, ne iš nuostabos, arba kaip tik iš nuostabos. Ir taip pagalvoju: ot, imtų iš, netolimų kapų atsikeltų ir ateitų čion koks prieškario gyventojas – ir tokiam nejauku čia būtų. O gal ir jauku… Iš kapų atsikėlus viskas jauku.

Prisigalvoti, žinoma, galima visko. Faktas, kad Aikšte vaikštinėjo caro kareiviai ir žandarai. Kaizerio karininkai su smailiais šalmais Pirmieji Lietuvos kariškiai, lenkai tai ne. Čia lakstė ir tie komisarai su rombeliais tada, 1940 metais, o jau 1941 metų birželio 22 dienos popietę vermachto karininkai tikriausiai nuėjo į parko restoraną išmes­ti kufelio alaus. O paskui vėl – raudonieji, raudonieji, vieni už kitus raudonesni nuo kraujo ir degtinės, – jos čia, atrodo, visais laikais ne­stigo,

Kai komunizmo statytojų karta rimtai ėmėsi šios aikštės, grįstos lauko akmenimis, su tašytų akmenų juosta per vidurį, nieko visko čia ir neliko. Neliko iškilių medinių išviečių, kepyklos, redakcijos, benzino kolonėlės, žibalo krautuvės, teismo, viešbučio, knygyno, arbatinės, batų krautuvės, tiro, senojo restorano, sifonų pripildymo punkto ir dar aibės „įžymybių“, dėl kurių dūsavo ne vienas senbuvis. Užtat iškilo restoranas. Paskui neva rotušė. Bet Aikštė pasidarė lyg ir nebe Aikštė… Lyg ir nebe.

Aikštė prisižiūrėjo visko – vėliavų, mitingų, vežimų ir automašinėlių. O ir vardus ne sykį keitė – čia visos valdžios ne tinginės – tekšt lenčiukę ant sienos, ir vardas!

Jau ir 1988-ieji. Vasario šešioliktoji. Oi nerami diena, oi nelengva kai kam. Ką čia, visiems nelengva, bet kai kam – ypatingai. Aikštė kaip aikšte – statybų pastoliuose, aptverta tvorom, pribarstyta spalvo­tų kioskų, o pačiam jos kamputy, ankštam pusrūsyje, tebeošia vienin­telis alaus bariukas, kažkodėl „Vaidila“. Jau kelinta žiema nebežiema, ir kas prigėręs alaus dar turi keletą rublių, keliasi ir eina į restoraną, į „Šimanskio barą“, kaip jį vadina čia, mieste, dirbantys vokiečiai. Jie niekuo nesistebi, jie dirbę visur – Argentinoj, Sirijoj ir Kinijoj, Jie sako: o nieko, būna ir dar blogiau! Šitiek „šampanskoje“! O ir žmonės daugiausia malonūs, danke!

Tik tie vokiečiai gal ne nežino, kad ne visi žmonės tokie malonūs. Kur ten! Jie pikti, įsitempę, sėdi savo kabinetuose surauktais veidais ir švampia cigaretes su filtru. Čirškia ir čirškia telefonai, ir uniformuo­ti, o ir neuniformuoti vyrai gauna vis naujus nurodymus ir įsakymus, dažniausiai įsakymus kad nebūt jokių vėliavų! jokių lapukų, jasno?! Saugumo viršininkui primena tada ir tada ant restorano stogo iškėlė! Nebijok, prisimenam Kad nieko panašaus nebūt! A, sako viršininkas į ragelį. A, taigi ten tas valkata buvo, jis dar ir šiandien tupi, penkis ga­vo už chuliganizmą! Banditas, ginklą laikė, pardavėjas gąsdindavo. Baigt kalbas, sako ragelis. Jokių valkatų! Tu dar syki klausyk, ką aš tau sakau jokių vėliavų! Jokių lapukų! Ar supratai? Geriau užsirašyk. Ir jokių pasiteisinimų! Ar tu tinai, kad Gardino plente jau buvo susišau­dymas? Ne? Tai dabar žinok!

Susišaudymas, sako viršininkas savo pavaduotojui, susišaudymas buvo, ką tik iš Vilniaus skambino… Čia, blia, nebe juokai! Tu man žiū­rėk! Svarbiausia – Aikštė!

Ir partijos vadas draugas Baibakovas, čiabuvis, tikras lietuvis, jau čia. Vyrai, šaukia jis, ar jau girdėjot?) Man iš Vilniaus… Žinom, žinom, kerta saugumo vadas, jis čia dabar vis tiek pats vyriausiasis vadas, susišaudymas septyniasdešimt aštuntam kilometre. Vyrai, sako partinis, vyrai, jei naktis praeis be „ČP“ – statau! Ei bogu, statau! Visiems! Pastatyk savo… – burbteli saugumietis; jie čia visi savi, nėr ko cackintis. Ir tęsia: geriau, aišku, jei būtų ir jei mes visus susemiam, viską iš­siaiškinam! A? Capt, capt ir į požemiuką! A? Tai teoriniai sampro­tavimai, sako partijos vyras, kaip sau norit, aš pats einu į Aikštę, bent jau už Aikštę turiu atsakyt. Man irgi skambino – jokių listovkių! Duok man porą savo vyrų, aš pats noriu būt Aikštėj.

Štai kaip, mieli ponai iš „Schimanski Bar“, o jūs geriat šampaną ir viena akim blėsčiojat į raino barmeno (tai tik jo liemenė) įjungtą klipą viršum baro. Jūs teisūs, jums tai ir neturi rūpėt, tegul tas vėliavas kelia kad ir virš jūsų galvų – jūs turit Europos pasus ir nesikišat į šiuos ketinius reikalus, ja, Heinz? Eben, sako Heinz, wir sind hier, leider, nur Gaste!

O Baibakovas jau skuodžia temstančia Aikšte. Šiandien trečiadienis: savaitės vidurys, dar atidarytos parduotuvės ir kai kurios įstaigos, štai kad ir fotografijos ateljė. Čia jis įlekia šaukdamas: Valūnai! Valūnai! Kur Valūnas?! Pastovėkit lauke, nieko! Tai jau specvyrukams – tokie vinį dantimis perkanda. Iš raudona šviesa užlietos laboratorijos išlenda ūsuotas vyras ir iškart apsimeta kvailiu –– fotografuositės, sekretoriau? Tai jau ir šitas tyčiojas? Valūnai, bliaka muka, neištveria sekretorius, tu ką, nežinai, kokia šiandien diena? – Trečiadienis, murma fotografas, bet traukiasi atatupstas: žinau, žinau! Išdrąsėjo jie čia visi, ištvirko, o man vienam atsakyt! Valūnai, susitvardo vadas, iš tavo dirbtuvių – tik iš tavo vieno!– čia yra išėjimas ant stogo. Tai žinok: jeigu šiąnakt kas iškels vėliavą – pats žinai kokią! – atsakysi kaip geras! Tai kas, kad naktį nedirbi… padirbėsi! – Betgi, sekretoriau, jau rimtai sako meistras, juk yra ir gaisrininkų kopėčios, ką aš… – O čia jau ne tavo reikalas, šaukia sekretorius, čia jau mano! Ir susigriebia: tai nejau jis ir stovės pernakt prie tų kopėčių? Pasikartų jie su tom vėliavom! Galva plyšta. Tu, Valūnai, žiūrėk, burbteli dar išeidamas, – aš tau viską pasakiau! Ir išlekia.

Vis tamsiau ir tamsiau Aikštėje. Kaip niekad anksti baigiasi alus tam vieninteliam bariuke. Restoranas, tiesa, veikia, bet ten gal tuzinas lankytojų ir pusė iš jų – savi vyrukai. Ką čia restoranas, ką čia alinė, ką čia kažkokia fotoateljė! Visur gi neįlįsi, – Baibakovas dar nesuvaikėjo, kad prie kiekvieno stulpo statytų po sargą! Tai ką daryti? Ką dary­ti? Dar Nikolajus Cernyševskis taip klausė, dingteli jam visai ne vietoj. O gal vietoj? Paskambinti į desantininkų pulką vadui, juk padėtų, juk ir ten savi? Duotų Miša vyrų kiek reikia. Medžiojam kartu, geras žmo­gus… Tikras rusas, o tikri rusai visai kitokie žmonės. Tai ne šitie užsili­kę, apsitrynę, viskuo nepatenkinti. Teisybė, sekretorius Baibakovas ir­gi lyg ir tikras rusas, bet jis vėlgi kitoks – jo bočiai jau nuo Katrynos laikų aria Aukštaitijoj. Desantininkai… Aišku, jie padėtų, betgi nesu­derinta, gali tik blogiau išeiti. Visus jie čia išgąsdintų, o jau kalbų! Kam to reikia! Vienas dalykas, kai koks praporas su ta dėmėta palaidine eina alaus prie gelžkelio lakt, ir jau visai kitas, jau visai kitas… Ne, taip nie­ko neišdegs, o specvyrukų per maža. Ai, o dėl jo, sekretoriaus, tai bai­saus čia rarito – iškeltų vieną, na du tokius skudurus, na tris, ne dau­giau! Ir kas gi atsitiktų? Ogi nieko, absoliučiai nieko! Pakabėtų iki ry­to, o ryte ir nurankiotų. Tfū! Nebe Stalino laikai! Aišku, būtų gerai, jei ką nors sučiuptų, – pagirtų. Pozicijos centre sustiprėtų, nelinksniuotų per konferencijas. Dėl to, atvirai pasakius, ir laksto kaip šuva liežuvį iškišęs po Aikštę. Tikrai, va įlėkė į tą alinę pro užpakalines duris, vos prisibeldė. Viešpatie, taigi trys mentai su padavėjom sėdi! Alaus juk kiek nori, vos prieš kelias valandas visa cisterna iš Utenos atriedėjo, atpūkštė. Tai tik nurodymas toks – nėra! O tie bernai jau apduję, nenori jo nė klausyt– „tu mum ne načialnikas!“ Na, palaukit! Vienas gyvulys net bokalą kiša – nu, sekletoriau, suslakam ir ainam! Reikėtų ir čia vyrukus užsiundyt, nieko, kitą kartą! Ne, per šitas vėliavas ir šventes durnyne gali žmogus atsidurt. Vasario 16–oji! Ir sugalvok tu man, vidury žiemos, vasarą negalėjo? Ką aš čia paistau, ką aš čia paistau! Ne, reik eit namo, į savo vilą. Reikia eit namo. Girdėt, kaži koks savininkas atsirado kitam Lietuvos kampe. Išgrauš! Čia jau nuo 1945 metų tik sekretoriai ir gyvena – neišdegs! Bet ir pats asilas, ėda save Baibakovas, asilas aš, ir baigta! Koks velnias truktelėjo už liežuvio pasakyt Aikštę atsakau galva! Atsakai, tai ir lakstyk, gąsdink valūnus, kazlauskus ir kitokius! Kiek jis matė tų vėliavų, dar savo miestuky už Molėtų! Tiek ir tiek! Vis tykiai apsieidavo, vis beveik gražiuoju. Kas čia labai nori terliotis? Ne, pasauly kaži kas keičiasi, anksčiau taip nebūdavo! Jei jau dėl kažkokios vėliavos visa milicija, visas saugumas sukelti ant kojų, autoinspekcija kryžkeliuos budi… vaikai įbauginti namie tupėti… O jau 1988-ieji! Tai gal ir vėl iš pradžių? Gal ir vėl iki vagonų prieisim? Nu ne, mąsto sekretorius, taip gal ir nebebus, bet tuos gaivalus reikia laikyt saujoj, oi reikia! Bet va, sulaikyk, kad geras. Su­sišaudymas… o gal ten kas kita? Fu, kaip sušilau! Kur tos mano uode­gos? Aha, ateina… Kurgi jie dar galėtų iškelti? Ant naujo vykdomo bokš­to? Nu niet, neišdegs, iskliučieno! Ai, einu į komitetą, maktelsiu lašą konjako, nuims gal tą velnio įtampą! Tuos tris paleisiu ratu, gal nieko neatsitiks!

Jau ir dvylikta. Dar ramu, bet juk iki ryto visko gali būt. Baibakovas skambina šen, skambina ir ten: ne, daugiau jokių susišaudy­mų! Ne, ačiū, sekretoriau, ramu. Yra dar padorių ir mandagių žmo­nių! Et, trauksiu namo, sako jis sau, ir tyčia vienas, ir tyčia pėščiom, – stribaudamas nieko nebijojau, tai ko čia! Penki šimtai žingsnių, ir na­mie! Teisybė, per mišką, bet koks gi čia miškas – miško parkas! Plekšt per švarką – patranka savo vietoj.

Dar apsuka Aikštę – tą garsiąją, tiek mačiusią, girdėjusią, tiek atlaikiusią. Ramu, tylu.

Antai žybsi jo vaikinų cigaretės. Kažin ar Valūnas paklausė, dir­ba? Tie tai stovi, rūko. Gerai, ties viešbučiu. Visokių gali būt privažia­vę. Gal palydėt, sekretoriau? Šnapseliu trenkia gyvatė, bet ką jam pa­sakysi, pats kauštelėjęs… tai kas, kad konjako. Nors imk, tikrai, nors imk ir liepk jiems patiems iškelt, patiems nulupt… et! Per vėlai sugal­vota, tiek to! Nū, ja pašol, būkit, vyručiai!

Ir jau eina kaip kokiais 1951 metais: vienas, per mišką, į užduotį. Vienas, per mišką, į užduotį! Aišku, nėr ko ir lygint, – visur lempos. Išsitraukia iš kišenės plokščią butelį ir dar trukteli – vis tiek namo ei­na. Ir ko gi čia bijotis? Uch, gerai nutekėjo… užkaito pilve. Juokas – vėliavėlę iškels! Tepasiunta, tatata ta! „Vypil ja stakan siropu!“, ne­garsiai traukia sekretorius, eidamas per mišką. Namai jau tuoj už sta­diono. „Vypil ja stakan syropu… tramtaram cyganku v žopu!“, ot vel­nias, po.šitiekos metų vis tiek imi ir prisimeni kokį stribišką brudą! Tfu! Pyksta ant savęs sekretorius, oi pyksta, juk negalima šitaip. „Vypil ja stakan syropu!“ Ladna! Matai, namie dar langai dega, o jau tuoj pirma. Laukia, vadinasi, jaudinasi, žino… Ek, kad jau dabar būtų rytme­tys!

Ūmai sekretorius pasileidžia ristele: jis moka, jis rytais dar pabė­ga, jis dar ne visai sukriošęs. Bet kad ir bėgti yra ko! Ką gi jis ten išvy­do? Ogi vėliavą! Prie savo namo! Prie sekretoriaus namo! Įkištą, kur visa­dos kišama, į vėliavos lizdą! Trispalvę! Uti – tata! Stakan siropu! Jis pykteli per dekoratyvinę tvorelę, per veją lekia iki namo, išlupa vėliavą lizdo! Pats ją, aš ją pats! Drykst! Stipri, rupūžė! Peiliu ją, kojom! Snukin jai! Taip ir galą galima gaut! Snukin! Stakan siropu! Niekam nė žodžio! Nei žmonai! Nei sūnui! Nei tarnaitei! Nei šoferiui! Jis eina prie namo durų šviečia blausoka elektros lempelė – ir praskleidžia audeklą bog japonski! Taigi čia mūsų, m ū s ų trispalvė! Va – raudona, va – balta, va ir žalia… Nu, kaip nesiskeisi? Mūsų! Mūsų vėliavą gyvatės pakabino! Mūsų!

Tikras anekdotas!

Žmonai jis tikrai nieko nesako, juk ji pati viską ir mato, ir supranta. eina į savo kambarį ir susiranda vos pradėtą butelį degtinės. Šįkart jau degtinės. Vypil ja stakan siropu… Būk sveikas, Serioža, sveikina save. Su šventėm!


Novelė poeto atminimui

„Boulevard“, „bolivar“ ir „bon vivant“ jaunajam poetui tokie visai jau nežinomi ar svetimi žodžiai, jis suvokė juos tik rašydamas mąslias eiles apie nemigą, draugą ar ledonešį, žinoma, niekad jų nevartojo. Bet kuriančiam žmogui kiekviena beprasmybė vis tiek turi kokią nors prasmę, kad ir pačią menkiausią. Tad poetas, nors ir nedėvėjo bolivaro (iš kurgi gautų?), niekad nevengė antraeilių kavinių, knibždančių plevėsomis, kino žmonėmis, pilnų nevykėlių ir vykėlių poetų, žurnalistų, mergaičių, svajojančių suvaidinti Ofeliją ar bent Paskenduolę.

Poetas, apie kurį noriu trumpai papasakot, nes plačiau gal nieko ir neišeitų, buvo nedidukas, liesas, studijavo gal tik porą metų – užtat perdėtai rimtai, o nusivylęs studijomis daug skaitė vienatvėje ir savo silpnybes dangstė pabrėžtinai atsainiu tonu bei kandumu „pripažin­tiems“ kolegoms, iš kurių eilių taip ir tvoskė mašinine alyva ir jau­no tekintojo arba mūrininko prakaitu. Šnekėdamas poetas raukydavosi, o cigaretė tarp plonų pirštų virpėdavo. Jam būdavo koktu ginčytis su tokiais plunksnabroliais, bet vis tiek ginčydavosi – metus studijas, lais­vo laiko pakako viskam. Patys anų skambių eilių kūrėjai trenkė nešviežiu alumi, prastai išskalbtom puskojinėm ir valgyklos kopūstais. Gal dar prikūrentų kambarių slogia šiluma, tabaku ir surstelėjusiu priemies­čio vėju. Kaip ir jis pats, beje. Tik tokie garsiai teisindavosi, kad dirbti ir valgyti vis tiek reikia – esą nėra kūrybos be nuostolių. O kiti ir niekuo nesiteisindavo, anot jų – teisinasi tik kalti. O kuo gi kalti jie?

Poeto kolegos buvo greiti ir talentingi prasimanyti vis naujų (tai jiems taip atrodė) išdaigų, stichiškai surengiamų puotų: štai vos ne pa­ryčiu pakeldavo iš miegų visą svajingą filologių kambarį bendrabuty­je – užgriūdavo su buteliu, versdavo kepti kiaušinienę, kaip tikri miš­ko broliai, ir klausytis savo kūrybos bei svetimų eilių. Tokiais įsū­niais vizitais merginos netgi būdavo patenkintos – „demimondas“ humanitarams visad prie širdies – ne tik kažkas paslaptingo, bet ir patrauklaus. Be to, bus ką prisiminti mokytojaujant tipinėj vidurinėj kur nors palatvėj ar palenkėj. Kas žino, gal kuris iš šitų naktinių naktibaldų tikrai talentingas? Tačiau ar tie vyrukai, atlėpusiom ausim kertantys kiaušinienę, jau „demimondas“? Aptriušęs poeto paltelis buvo tikro ne vaisius, o ne padūkusi bohemiška poza. Kad ir miglotai, jaunasis poetas jau tuomet vokė, kad ir tariamoji bohema, kaip ir vaidinamas „demimondas“, yra tik eretiškos kaukės, nevykusios iškamšos, pusiaukelė į miesto morgą ar neišgydomą girtuoklystę. Bet nelabai visa tai ėmė į galvą, nes bent anuo, postudijiniu metu, jokios kitos išeities nematė. Kuo gi visą šitą tuštybę pakeisi? Nebent eremito poza ir nesuvokiamumo šydu. Tokia buitis, o eilėraščiai palauks, gal kada ateis ir geresni laikai? Kas žino! Betgi tą šydą nubraukus lyg voratinklį, nieko juk ir nebelieka, arba lieka tik lavonas miesto morge, kurį, mostelėjęs menzūrėlę gryno spirito, jau ruošias užsiūti pusamžis morgininkas. Menki juokai! Kuo pridengsi savo skaudžią būtį, o ir buitį, jei ne eilėm? Tai kas, kad jų kratosi net studentų laikraštis. Tai kas, kad poezijos konsultantas jo rankraščiuose neapčiuopia „gyvenimo pulso ir realybės“? Tik jau neužmirškim, kokį metą gyvenam, sako jam nesenas dar konsultantas. Kur jau čia užmirši. Kiekvienas fasadas, kiekviena tvora primena. Beje, už tokias pastangas konsultantas ima neblogą algą. Jaučiasi visai neprastai. O kaip jaučiasi jis, poetas, sukrapštęs šimtui gramų trauktinės ir kavos puodeliui „Literatuose“? Šimtas gramų – devyniasdešimt kapeikų, kava – aštuonios, grąžos nereikia! Jei pavyks iš aktoriaus skaitovo pa­siskolint tris rublius, vakaras bus tiesiog puikus, nuolat pusbadžiaujančiam daug ir nereikia. Taigi poetas jaučiasi visai neblogai, neverkš­lena, nes nėr dėl ko ir verkšlenti. Juk jis net panelės neturi! Panelės? Kokios? Tokios, su kuria galėtų pasėdėti kavinėje ar pasivaikščioti skurdžioj mėnesienoj. Neturi net tokios viską suprantančios draugės. O gal ir turi, kas jį žino. Niekas jo neklausia, o pats ir nesipasakoja, ne toks.

Ne, aktorius skaitovas vaizdingai i š s i r e i š k i a, kad jis varg­šas, kaip bažnyčios pelė, kad jam – liesosios karvės metas. Nieko, an­tai atplevėsuoja du plevėsos, du „bulvarinio“ laikraštėlio vyrai – abu jau pakaušę ir iš tolo moja: eikše, poete! Garsiai sako jie „poete“, su vos juntama pagarba ir tikra ironija. Bet jie nieko, jie nepikti vyrukai, patys kitados rašę eiles – kai buvo įsimylėję ir tarnavo kariuomenėj. Raštingi! Dabar jie garsiai nagrinėja problemas ir įvykius. Pseudoproblemas ir pseudoįvykius, visai teisingai pamano poetas, bet jis jau sėdi prie jų stalelio, prisistūmęs penktą kėdę. Jam kiek nesmagu, bet po trečios taurelės jau ir gerai, jau gerai. Kokia čia gali būti gėda, juk ir jie, ir jis – plunksnos broliai, na, bent pusbroliai. Šitoj žurnalis­tų kompanijoje yra ir vienas visai rimtas vyras – jis rašo apie sporto varžybas, mat ir pats sportavęs, buvęs netgi Lietuvos rekordininku (es­tafetė 4 X 400 m). Štai jis, eksrekordininkas, ir nesišaipo iš poetiškų am­bicijų, juk ir jis – ką čia slėpt! – rašė eiles. Sporto vyras mirkteli ir užsako dar vieną grafiną – juk supranta, kad iki tam tikro laipsnio ši­tie degalai įkvepia, atpalaiduoja nuo rutinos. Ir ne tik patį žmogų, bet ir jo nematomą vidinį cenzorių – patį bjauriausią ir pikčiausią nedrau­gą! Tuomet, jei dar turi įniršio ir kruopą talento, gali gal ką ir paskaito­mo parašyt. Kad bent prieš patį save nebūt gėda.

– Semionai! – sako jau užkaušęs poetas. – Semionai, ačiū, kad bent tu supranti!

Buvęs rekordininkas visai ne Semionas, Semionas jo draugas, sė­dintis šalia, eksbėgikas, ačiū Dievui, Mindaugas! Bet jis neširsta, kva­toja, jis jau toksai – visai neišdidus. O poetas nutyla ir rūko, nes rū­ko čia visi, netgi tie, kurie nerūko.

– Ela Ficdžerald, – oriai sako Leonardas, imčių meisteris, – aš juk žinojau!

Tai tik dėl to, kad būtent jis įmetė į „Hi–Fi“ aparatą penkiakapeikį ir pradėjo suktis kažkokia plokštelė. Gal ir Elos Ficdžerald.

Bliodseris, žydas, stropiai piešia tik prieš mėnesį pagarsėjusį barzdotą prozininką, ir jie abu – dailininkas ir rūstus modelis – nieko daugiau aplink nemato. Ne, prozininkas it aklasis atsargiai tapnoja pirštais po stalą, apčiuopia taurę ir vienų mauku ją išgeria. Nusibraukia rau­donas lūpas ir pozuoja toliau. Kažkoks tipelis Bliodseriui už apykaklės įkabina ant servetėlės nupieštą Dovydo žvaigždę, bet Mindaugas tuoj pat nuima popiergalį ir dar pasiūlo kabintojui į snapą. Bliodseris piešia, poetas stebi – jam patogu stebėt, – ir jam atrodo, kad prozininkas. tikras l i e t u v y s, Bliodserio piešinėlyje kažkodėl darosi vis pana­šius į žydą, ko gero, į patį Bliodserį. Čia jau tikra kūrybos mįslė, šaiposi jis mintyse jau kaušdamas. Viskas h i p e r t r o f u o t a! Juk negali būt, kad grafienės Granovskos akys (portretą jis įsidėmėjo Galerijoj) tikrai buvo tokios išsprogusios! Čia irgi lygiai tas pat.

Prie stalo atsvyruliuoja Ptenčikas, bando prisėsti, bet Mykolas, jaunimo problemų skyrvedys, atstato delną – stop! Nepriimam! Ptenčikas jau buvęs aktorėlis, nors jam vos dvidešimt treji. Dar gražus. Dar gali pašiurpinti eilėm fukses ir mergaites iš Kultūros mokyklos! Jos čia ateina ketvertukais, apsėda visą stalelė, užsisako du tris kavinukus kavos, butelį sausvynio ir droviai, bet godžiai dairosi. Kad yra į ką! Vien tas pozuojantis barzdočius ko vertas! Netikėtai viena tokia prieina prie poeto, kiša apglamžytą laikraštį su dviem netrumpais jo eilėraščiais.

– Pasirašykit… – prašo mergaitė. Droviai prašo, nevaidina.

– Nesirašysiu, – šypso tas. – Rašomasi tik ant knygų.

– Bet… – sako ji, ir poetas pasirašo automatiniu koteliu juodu rašalu (kotelį visad turi vidinėj švarko kišenėj), pasirašo ir apsidairo – gal niekas nepastebėjo? Laidys paskuitės liežuvius. Čia visi pažįstami, nekenčiami ir pasiilgstami, čia visi vienas apie kitą viską žino viską, netgi tai, ko apie save dažnai nežino net aptariamasis asmuo.

– Atidavė Povilas žmonai honorarą, – sako Grigaliūnas, kažkokios informacijos skyriaus vedėjas, – o po valandos uždusęs parbėgo namo ir atėmė!

– Visą? – pasibaisėjusi klausia „kokotė“ Marina Vladi (jai atsi­rado ir šeštoji kėdė!). Kiekvienas čia žino, kad tikrasis jos vardas Lina (kirčiuoti reikia LinA!). Niekas jos klausimo negirdi, jai pila sausvynį, ji tikrai panaši į būsimą Vysockio žmoną, ji geria ir net iškišus liežuvio galiuką atvirai spokso į bundantį prozos genijų, kuriam iš šalies sėdi bręstanti kritikė ir jau subrendęs literatūrologas (keista profesija, pa­mano poetas). Anie kalba lėtai ir rimtai, lyg prieš mirtį, kai kiekvie­nas žodis svarbus. Poetui net juokas: kalba, matyt, ir iš esmės, nes pašaliais nesidairo, ir grafiną jiems Marytė keičia vos kuriam pirštą pa­kėlus.

Poetas pajunta silpnumą po krūtine, jis jau nuo mažens negali pa­sigirti tvirta sveikata. Nei akmenskaldžiu, nei duobkasiu jis negalėtų dirbti vien dėl fizinės negalios. Nespėtų lygiai su kitais nei akmenų ta­šyti, nei gilių duobių kasti – kas ne, tai ne! Daug mieliau suvalgytų „boeuf Stroganoff“ už rublį trylika – tokį sotų patiekalą su kepintom bulvėm „fri“, gausiai aplietą rusvu, skaniu padažu… Fe, net seilių prisi­rinko! Bet tokia jau meno žmonių mada: stato – gerk, o apie befstro­genus nė negalvok! O pigiosios valgyklos vakarais tai neveikia.

Kai paliko universitetą (Gėtė jo irgi nebaigė!), poetas per dienas tūno respublikinėje bibliotekoje, stengiasi apie jokius valgymus negalvoti. Verčia tenai Pasternaką ir Bloką. Varto senesnes, prieinamas ir paprastam žmogui knygeles. Rūko laiptuose. Kartais panelė Domą nusiveda ji į specfondo skaityklėlę ir atneša jam pavartyt vieną kitą įslaptintą leidinį. Jis tik stebisi – kas gi čia slapto! Juk visi šitą žino, ir tokie skaitymai trumpučiai, dažniausiai tik per pertraukas ar kai sanitarinė diena. Ir vis tiek Doma stovi prie durų, kad niekas neužkluptų. Ot senmergė, galėtų gi užrakinti!

– O kas bus, kai mudu vieną kartą ims ir demaskuos? – vis juokom klausia jis Domą. – Kai tu s u d e g s i? Man tai kas, aš vėjo pamušalas, o tu?

– Tylėk! šnypščia Doma. – Nepatinka, neateik daugiau!

Bet jis ateina ir ateina, kur daugiau dėsis. Juk žino, kad labai jau prispyrus Doma „paskolins“ rublį, o algų dieną duos ir tris. Tai tada jau šis tas? Jei Doma neturėtų šeštokės dukros, gal viskas būtų kiek kitaip, abu tai jaučia. O dabar taip, ir viskas. Į „Literatus“ Doma su juo neina, į parką irgi, į kiną – tik retai ir nenorom, į dieninius seansus – jei ištaiko. Nes nieko tarp juodviejų nėr – negali būti. Gal kada ir bus. Kai šeštokė užaugs, kai gal ištekės, o jis jau bus žymus poetas ir jie gaus gerą būseną. Taip bent Doma galvoja, ji juk gera moteris, jei savo aštuoniasdešimčia rublių išsisuka iš visų gyvenimo kilpų. A, tiesa, ji dar mašinėle spausdina.

– Kam jie laiko aikštėj tą Vensbergą! – šaukia Leonardas, imty­nininkas. – Tai kas, kad ilgas, kas?!

– Ana tas, prie baro, – tyliai parodo Mindaugas poetui, – aš gi sakiau tau…

– Kas? – nubunda iš savo godų poetas ir tuojau susivokia: – Aaa… Žinau. Tai kas. Visi žino, kam reikia. Ir kam nereikia!

Tikrai, nevykėlį VSK žmogelį visi pažįsta, nebent koks idiotas ar studentėlis užkimba ant jo negudraus jauko. Daug anam ir nereikia – puikiausiai tenkinasi anekdotu apie Lionios antakius ir naujausiu „fin­tu“ apie komunizmo ar BAM’o statybą. Jam irgi reikia užsidirbti kelis rublelius stikliukui ir užkandai. Kitas dalykas – kokia kaina.

– Geriau jau jis kur kitur eitų, – negarsiai sako tikrasis Semio­nas. – Oi neturi jie kadrų!

– Tu tik nebijok, – sako kažkuris. – Dar ir kokių turi! Tik tu ne­žinai. Galėčiau lažintis, kad ir čia, prie šito dosnaus stalo…

Visi tikrai nejaukiai nutyla, netgi Marina Vladi nudelbia dideles akis. Leonardas vėl užveda šneką apie sportus, bet kad ir šita tema nėra jau tokia nekalta, priešingai! Nejau atvirai džiūgausi, kad kažko­kie čekai vėl nukelnėjo „zbornają“? Taip, taip, ledo ritulininkai! Ką, čekai draugai? Kaip kam. Po šešiasdešimt aštuntųjų jie jokie draugai! Na, baigiam, baigiam…

Poetas smakso kėdutėj ir rūko. Ko dar? Alkis jo jau beveik visai nekamuoja, iki kavinės uždarymo dar gera valanda, o ir gyventi iki pa­vasario dabar jau turi kur. Pavasarį, kai iš mokslų Maskvoje grįš sofos savininkas, teks nešdintis lauk, bet dabar nėr ko sukti galvos – iki pa­vasario dar daug vandens po ledu nutekės! Ir mokėt ten nieko nerei­kia, o kai visi išeina į savo darbus, „rūmų statyt“ – kaip patys juokiasi, jis ikipiet gali ramiai rašyt. Nemėgsta jis rytinių rašymų, nelimpa, bet kitaip irgi neišeina: perpiet pareina trumpam moterys – ir ramybės nebėr. Tada ir traukia į biblioteką, o iš ten į „Literatus“. Kad ir pinigo neturėdamas eina. Aštuonias kapeikas kavai visada sugraibysi.

Eilėraščiai kaupiasi, sau jis tikrai negailestingas, pats iš savęs nuo­lat tyčiojasi. Bet popierių nedrasko, kam gi tada rašyti. Geriau jau dar­syk grįžt prie to paties eilėraščio, pavartyt rankose, gal dar sušildysi? Gal įpūsi. Jei ne, tai irgi ne. Darosi šalta prisiminus vėl atmestą rinkinio rankraštį. Subtiliai atmestą! Viską jie rado: ir „savimonę“, ir origina­lią mąstyseną, pagarbą žodžiui ir „netikėtus“ rimus. Kam netikėtus? Štai atsakymas: rankraštis spaudai netinka, prie jo dar reikia padirbėti, „apvalyti nuo svetimo tarybiniam žmogui nihilizmo“. Be to, argi taip jau verta dabar poetizuoti tą 1863 metų sukilimą? Galim būti neteisingai suprasti… Et cetera, užbaigia mintyse šitas tiradas pats Poetas.

– Tau tai gerai, – sako jam sykį toks aukštas kino vyras raudonom nuo nemigų ir trejų devynerių akimis. – Parašei eilėraštį, tarkim, niekas jo nespausdina. Bet jauti – gerai parašei, a! Paskaitei draugui, paleidai per rankas… O man ką daryt? Ką? Kam aš parodysiu savo filmuotus juodraščius? Žmonai su uošve? O ar žinai, kiek kainuoja šimtas metrų kino?

Sena daina, nors režisierius, aišku, teisus. Čia, prie baro, visi teisūs, neteisių nėra! Tas, kuris neteisus, sėdi kalėjime. Pažįsti tokį Henrį? Aha! O kas iš jo teisumo? Kas iš to rašymo į stalčių?

– Draugai! Ne vieno mūsų jaunojo poeto posmai serga anemija! Vis tie patys hedonistiniai paistalai! – taip, rodos,, per vieną jaunų plunksnos bičiulių susirinkimą kalbėjo diktas vyras su šviesiu kostiumu, tamsiu kaklaryšiu ir ežiuku subrauktais plaukais. Toks nežemas, judria burna. – Kur kraujas, kur?

Ir jis priminė laikus, kuriuos gyvenam. Ne, jau nebe tie laikai, kai kiti už tave vedžiotų plunksną. Užtat ir kala galvon aptakias frazes. „Parškolose“ tų dalykų neblogai išmoko. Laužia juos ten – kur kraujas?

– Vaikinai! – džiugiai sako Marina Vladi. – Vaikinai! Važiuojam visi į mūsų bendrabutį! Mergaitės nustebs ir apsidžiaugs!

– O komendantė ar apsidžiaugs? – kandžiai klausia poetas, jo niekas negirdi – idėja tai nebloga, ryt šeštadienis, honorarai dar kišenėse, kodėl gi nenuvažiuoti?

Semionas nevažiuoja, eksrekordininkas irgi, poetas svarsto ir nutaria važiuoti, juolab kad tas bendrabutis jam pakeliui. Bet jau privažiavus taksiui su žalia lempele, jis apsisuka ir eina sau, kas žino kur.

Toks liūdnas, kiek kauštelėjęs jaunasis lietuvių poetas, ironizuoja jis pats save…

Pašalęs sausio vakaras, žnaibo šaltukas, kodėl gi neužėjus į tą dar šviečiančią daržinę? Kavai pakaks. Geriau, nei brautis į nepažįstamą kambarį ir klausytis tų pačių šnekų. O gal paskambint Domai? Irgi ne, Ką gi jis jai pasakytų?

„Daržinėj“, o iš tikrųjų centro kavinėje, poetas sutinka mane su dviem nepažįstamais vyriškiais – šlubu pusamžiu ir visai dar jaunikai­čiu, su ūsiukais. Aš irgi jų nepažįstu, paprašiau tik leisti prisėsti – jie leido. Švarko kišenėj turiu aštuonis rublius, o labai slaptoj kišenėlėj (tai aš taip manau)– dar trisdešimt. Gavau keturiasdešimt rublių už kadų kadės atliktą darbą, jau buvau pametęs viltį juos gauti, ir štai! Tad ir užsukau pavakarieniauti – jau užsakiau jautieną su kadagių padažu, arbatą ir du šimtu gramų. Ketvirta kėdė kaip tik laisva.

– Sėskis, sėskis, – sodinu jį. – Aišku, kad laisva, tūpk!

Jis oriai „tupia“, oriai remiasi alkūnėm ant stalo, bet nieko nesako.

Tik:

– Mačiau tavo eilių „Studente“.

Ir viskas. Matė. Daug kas matė!

Kai mums atneša grafiną, šlubis visąlaik įdėmiai mus žvalgęs ir, rodos, netgi klausęsis mūsų šnekos apie naujausius socrealizmo lai­mėjimus, staiga ima ir sako:

– Jeigu nieko prieš, galim susipažint, labas vakaras! Guzas man pavardė, chemikas esmi.

O kadangi mudu su poetu tik linktelim, jis paaiškina:

– Įdomiai šnekat, vaikinai!

– Galim, aišku, ir susipažint, – sako poetas. Jis trejais metais vyresnis už mane. – O kas iš to?

– Oho!– kvatoja šlubis. – Iškart naudos ieškot, jaunuoli? Gal bus ir naudos!

Ir nejučia, žodis po žodžio, labai sumaniai pasuka kalbą apie… kapus, lavonus, karstus, lavonų kremaciją… baisingai apleistas Rasų kapines ir vargšus tenai palaidotus rašytojus… Ant mūsų dar jaunų galvų suverčia visą kalną antkapių ir vainikų! Apstulbina giliu tų dalykų išmanymu – junti, kad žmogui tai rūpi, iš širdies kalba. Poetas betgi šypso, pusgirtėj kavinėje mirtis visai neatrodo baisi. Ji galėtų netgi ateiti čia ir prisėsti šalia. Taip jis ir pasako:

– Poniai Mirčiai būtų smagu pasiklausyti jūsų kalbų, tamsta.

Šlubis kvatoja ir net neklausęs mūsų užsako butelį degtinės, Pasisakom vardus, išgeriam susidauždami ir toliau laidom sąmojus Giltinės adresu. Pritariam (kaipgi nepritarsi!), kad kremacija neišvengiama ir tik laiko klausimas, kada ji pagaliau pas mus prasidės. Rodos, būtų gatavas krematoriumas, tiesiai iš čia žygiuotume į jį ir išlėktume pro kaminą!

– Tai aišku kaip dieną, – sako šlubis, – bet aš jums, vaikai, va ką pasakysiu.

Ir laukia tylos. Sulaukia.

– Jūs, literatai (šitą jis jau žino), tiesiog žavitės mirtim ir kapais, patylėkit, palaukit, leiskit pasakyt! Naudojatės jais savo kūryboje. Kiek kartų apdainuotas ir aprašytas vinių kalimas į grabą ir grumstų dunk­sėjimas į jo dangtį? Šimtus! Tūkstančius! Tai šit, ponai, greit jūs neteksit bent pirmojo įvaizdžio!

– Kodėl gi taip? Jūs atimsit? – kandžiai teiraujasi poetas. Jam jau patinka toksai gyvas pokalbis apie mirtį.

– Ogi todėl, mano jaunasis drauge, – šlubis irgi kandus, – kad mano firma visai neseniai sukonstravo tokius karstus, kurie ir be vinių labai sandariai užsivožia! Verstehen Sie?

– Ganz gut! – atkerta nesutrikęs poetas. – Tai ką jūs tiems gra­bams padarėt, leiskit paklaust?

– Ogi kaištis įšoka į skylę, klapt! Ir tu, dovanokit – aš, jau užda­rytas. Amžinai. Gatava!

Ir kvatoja šlubis, tarsi būtų pasakęs geriausią gyvenime sąmojį. Tik ūmai surimtėja, šypsenos nervas sustingsta. Veidas kone rūstus.

– Mirtį reikia gerbt, – visai blaiviai sako jis. – O mes skiedžiam nežinia ką. Gerai. Gerai, sakykit, mano mieli, kur palaidota mūsų po­ezijos lakštingala? Tikiuos, suprantat, apie ką aš?

Mudu linktelim. Jis, aišku, tikisi, kad mes atšausim – kur dau­giau, jei ne Rasose! Drauge su visais savo kolegom.

Poetas labai trumpai ir dalykiškai pasako, kur palaidota lakštinga­la ir kaip atrodo antkapis. Še tau, klastūne, še!

– Labai gerai, – šypsos mirties specas, – tiesiog puiku. Ne visi jus dar sugedę, ne visi… keista! Na, už tai ir išgerkim!

Atsisveikinant jis dar sykį geraširdiškai primena, kad mūsų pos­muose neaidėtų plaktukų dūžiai į užkalamą karstą. Ir geriau būtų, kad nedunksėtų grumstai. Iki pasimatymo gyvųjų tarpe!

Nuo ano vakaro praėjo (praslinko?) dvidešimt metų. Aš tebesu gyvas, o mano bičiulis poetas jau seniai nuskriejo iš balkono į nežinomybę. Kaip jam ten sekasi? Kas žino…

Kremacija vis dar ateities dalykas. Deja. „Literatai“, kitados tikrai literatūrinė karčema, jau seniai išsigimė į pižonų ir maklerių saliūną. Tai kas kad ant durų užrašyta „High class cafe“. Kas iš to! Ten viskas netikra: pseudopegasai, pseudograikiškos vazos, pseudogėrovai. Kartais kad ir padavėjos, durininkas, metrdotelė – pseudo.

Šlubio aš daugiau neregėjau, o su tuo nebyliu jaunikaičiu, kurs aną vakarą nepratarė nė žodžio (nors aktyviai kilojo stiklą!), mudu susidūrėme psichiatrinėje ligoninėje. Tik aš ten buvau sanitaras, o jis – pacientas, tiesa, nesunkus. Įtariau, kad jis tik simuliuoja atminties praradimus – matyt, kažko visiškai nenorėjo prisiminti, ir tiek. Juk mąstė daug blaiviau ir logiškiau ne tik už sanitarus, bet ir už didžiumą gydytojų. Šiaip jau, prisimenu, kaip maro vengė kietai virtų kiaušinių ir bijojo uždarų patalpų – neidavo vienas net į tualetą.

– Žinai, – pasakė man jis, kai keičiau paklodę gretimai gulinčiam debilui, – o tas šlubis savo pasiekė!

– Ką pasiekė?– nesupratau.

– O! Jį tikrai paguldė į kaiščiais užšaunamą karstą ir nuvežė į krematoriumą. Berods net į Rygą, mudu jau nebedirbom kartu.

– Tai mirė?

– Tai mirė. O kaip tavo anas bičas?

– Jo irgi nebėr… Išskrido į dausas.

– Ką?! Sakyk kaip žmogus, nedurniuok!

– Taigi ir sakau. Atsidarė balkoną ir išskrido. Amžiams.

– Tu matai! Žinai, man atrodo, jis jau tada buvo paženklintas.

Nieko jis nebuvo paženklintas! Toks kaip daugelis. Tik jautresnis, dirglesnis, uždaresnis. Tik labiau žinojo, ko nori. Labiau jautė, kad jokio tunelio galo nesimato. Vėliau vis mažiau šnekėdavo, ypač be reika­lo. Sirguliavo. Jam dar porą kartų atmetė knygelės rankraštį, o jis ir nelandžiojo klausinėti – kodėl, gal dar galima ką pataisyti. Dar sutik­davau jį ir dar persimesdavom žodžiu kitu, kol… Kol tikrai vieną naktį jo nebeliko.

Parėjęs iš budėjimo ligoninėje pradėjau tvarkytis ką tik išsinuo­motame pusrūsyje. Knygų buvo nelabai daug, bet vis dėlto. Po vieną dėjau jas į neobliuotų lentų stelažą nupūsdamas dulkes, kai kurias ir pavartydamas. Radau ir visiškai pamirštą savo „svečių knygą“ – buvau tokią kitados įdomumo dėlei užsivedęs. Tarp daugybės banalių, girtų įrašų radau ir seną ano poeto: „Si muero, dejab balcono avierto. Federico Garcia Lorca. Vilnius, Visų Šventų dieną“. Data. Parašas, nesunkiai įskaitomas. Rašyta praėjus šešeriems metams po susitikimo šlubiu. „Kai numirsiu, atidarykit balkoną.“ Nejau jis būtų jau tada ką nujautęs? Vargu. Netikiu! Tai ką reiškė toji potekstė? Gi tuomet jos ir nebuvo. Gal jis tikrai buvo „paženklintas“? Irgi niekai! Bet ne, Lorką jis tikrai labai mėgo. Vis kalbėdavo, kad kada nors sės jį versti. Bet taip ir neišvertė…

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Jurgis Kunčinas. Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau

2000 m. Nr. 8–9 / Ne kiekvienas rašytojas yra knygų rijikas. Ne kiekvienam tai išeina į sveikatą kaip rašytojui. Labai apsiskaitęs žmogus šiandien gali pasirodyt netgi truputėlį nepadorus. Pernelyg viską išmanąs.

Almantas Samalavičius. Ironiškas pasakojimas apie šiandieną

1998 m. Nr. 2 / Jurgis Kunčinas. Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 1997. – 272 p.

Almantas Samalavičius. Novelės romano šešėlyje

1997 m. Nr. 3 / Jurgis Kunčinas. Menestreliai maksi paltais: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 221 p.

Liudvikas Jakimavičius. „Gal tu nori, kad čia taurieji elniai vaikštinėtų?“

1996 m. Nr. 7 / Jurgis Kunčinas. Laba diena, pone Enrike! apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996. – 296 p.

Jurgis Kunčinas. Kraupi dvidešimto amžiaus pasaka

1996 m. Nr. 6 / Edgaras Hilzenratas. Pasaka apie paskutinę mintį. Vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Am­žius, 1995. – 414 p.

Renata Šerelytė. Margas prisiminimų aitvaras

1996 m. Nr. 4 / Jurgis Kunčinas. Baltųjų sūrių naktis: apysaka. – Vilnius: Amžius, 1995. – 207 p.

Jurgis Kunčinas. Laikai ir sezonai

1995 m. Nr. 10 / Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.

Jurgis Kunčinas. Juozo Erlicko literatūros pamokos

1995 m. Nr. 10 / Juozas Erlickas. Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu: kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1995. – 303 p.