literatūros žurnalas

Eglė Frank. Tas vyras

2022 m. Nr. 12

Novelė

 

Nežinau, ar ateis tas vyras“, – pasakė tądien Jonas. Tas vyras buvo jo pacientas, ateidavęs po manęs ir kartą įsiveržęs į kabinetą, kai pusnuogė sėdėjau nugara į duris, o Jonas spaudinėjo įsitempusius mano sprando raumenis. Apie tą vyrą Jonas užsimindavo dažnai ir aš nesuprasdavau kodėl. Tuo metu smarkiai įmygdavo kurį nors tašką mano nugaroje ar, be ceremonijų nubraukęs nuo sprando plaukus, tempdavo jo raumenis išilgai. Jonas buvo pirmas vyras, kuriam leidau prisiliesti prie manęs po operacijos. Beje, iki tol gyvenime niekas manęs nemasažavo, – taip ir pasakiau Jonui. „Tada aš būsiu pirmas“, – tarstelėjo ir ėmėsi darbo.

Pusiau klūpom įsitaisydavau keistame kėdę primenančiame hibride, veidą priglaudusi prie ovalaus dirbtine oda aptraukto rėmo. Dažniausiai būdavau užsimerkusi, o atsimerkusi matydavau baltas Jono kelnes, kai atsistodavo priešais mane išmasažuoti pečių juostos. Seanso metu kalbėdavom ką nors nereikšminga – pastebėjau, kad Jonas nemėgsta tylos.

Kai po pusvalandžio pakildavau nuo kėdės, akyse mirgėdavo šešėliai. Jonas atsisėsdavo prie stalo, nugara į mane, kol apsirengdavau marškinius. „Tas vyras jau turbūt atėjęs“, – kartais pasakydavo – lyg sau, lyg man. Ir tikrai, išėjusi iš kabineto, pamatydavau laukiantį smulkaus sudėjimo juodbruvą vaikiną.

Fizioterapijos kabinete, kuriame turėdavau lankytis kartą per savaitę, būdavo vėsu dėl skersvėjų ir nuolat vėdinamų patalpų. Išklerę aparatai tiksėdavo, pypsėdavo arba pratisai zvimbdavo ir, regis, ne gydydavo, o kenkdavo, kol visa pašiurpusi nepatogiai gulėdavau ant šaltų ceratinių pagalvių. Personalas, užuot prižiūrėjęs pacientus, mieliau spiesdavosi kabinete, kuris buvo vienintelė šilta patalpa visoje baltoje aidinčioje erdvėje, suskaidytoje pertvaromis iš užuolaidų. Aptarinėdavo patiekalus arba kosmetiką, o kartą atėjo moteris, pardavinėjanti apatinį trikotažą. Gulėdama girdėjau, kaip seselės renkasi liemenėles ir kikendamos matuojasi čia pat, laisvose kabinose. Įsivaizdavau, kaip nėriniuoti glotnaus šilko kaušeliai apgaubia jų krūtis – abi. Prispaudusi rankšluostį prie rando, atsikėliau apsirengti.

Į rūbinę eidavau pro laboratoriją, kurioje priimdavo ir šlapimo bei koprologinius mėginius. „Ką atnešėm?“ – laborantė be ceremonijų garsiai klausdavo kiekvieno susinepatoginusio, įslinkusio į kabinetą su maišeliu. Paslapčių čia nebuvo, koks skirtumas, ar tai kraujas, ar kiti skysčiai – viskas juk natūralu, viskas iš kūno, viskas nuo Dievo, viskas ten ir iškeliaus.

Kažin, kur dabar mano nupjauta krūtis – ir kiek Dievui ji berūpi.

Daug kartų stovėjau namuose prieš veidrodį ir pratinausi prie savo naujo atvaizdo. Galiausiai lioviausi. Nebuvo jokios prasmės mėginti susitaikyti su tuo, su kuo niekada nesusitaikysiu. Bendradarbiai nieko nežinojo – vaikščiodavau su specialiu įdėklu liemenėlėje ir atrodžiau kaip seniau. Apie tai, kad krūtį su speneliu man pašalino visiškai, žinojo tik sesuo ir Lina. „Juk gali baigti ir su viena“, – pasakė, kai po operacijos pirmą kartą susitikome mieste. Ir gurkštelėjo vyno. Pakėliau taurę. Linos cinizmas man tiko, daug labiau nei būtų tikęs gailestis ar nutylėjimas.

Pradėjusi lankytis pas Joną, pajutau, kad po daugelio savaičių vėl noriu pamatyti save veidrodyje. Stovėjau ir pirštų galiukais liečiau, melsvai raudoną surambėjusią odą, tarsi įdagu žyminčią mano kūno broką. Ar taip pamanytų ir Jonas, jei pasirodyčiau jam su viena krūtim ir didžiuliu randu vietoje kitos?

Masažo kabinetai buvo atskirame poliklinikos priestate. Kaip ir į akvariumą panaši salė, kurioje vykdavo mankštos užsiėmimai. Per stiklinę sieną matydavau įvairaus amžiaus ir kūno sudėjimo moteris. Jas siejo skausmas įvairiose kūno vietose – dėl ydingos laikysenos, traumų, ligų ir senatvės. Žvelgdavau į jų nugaras, mėgindama nustatyti skausmo priežastį, o salės gilumoje veidrodyje atsispindinčiuose veiduose išskaityti amžių. Keletui buvo panašiai tiek, kiek man. Priekabiai apžiūrinėjau jų figūras, iš paskutiniųjų norėdama įspėti klastą – liemenėlėje paslėptus įdėklus, sumaniai apranga užmaskuotus, iš tikrųjų neegzistuojančius iškilimus. Liguistas noras minioje atpažinti tokias pat kaip aš jau buvo tapęs manija. „Yra pokalbių svetainių, kur jungiasi moterys po tokių operacijų. Nemanai, kad tau būtų į naudą?“ – siūlydavo Lina. Bet aš nenorėjau kalbėti su tokiomis moterimis. Pasijusti normaliai man negalėjo padėti netekusios to paties, ko ir aš.

Tą kartą, Jonui baigus masažuoti ir nuėjus prie stalo, neskubėjau rengtis. Paprastai jis palaukdavo, kol apsivilkdavau palaidinę. Kai Jonas atsisuko, tebestovėjau iki pusės nuoga, taisydamasi išsidraikiusius plaukus. Jo akys nuslydo mano kūnu, o išraiška išliko nepakitusi. Mėgindama paslėpti rankų drebulį, nuo kėdės skubriai nutraukiau marškinius. „Tas vyras jau tikriausiai atėjęs“, – pasakė Jonas lyg niekur nieko. Besisagstydama rankogalių sagas, išpuoliau iš kabineto. Už durų nieko nebuvo.

Grįžusi namo, niekaip negalėjau nusiraminti. Prisileidau vonią ir kurį laiką gulėjau, spoksodama į lubas. Ką reiškė jo žvilgsnis – galbūt jam iš gailesčio pavyko neparodyti pasibjaurėjimo? Bet aš juk mačiau, kad jis žvelgė į mane taip, lyg būčiau normali, lyg man nieko netrūktų. Gal net pagalvojo, jog mėginu jį suvilioti.

Išsimaudžiusi ir įsipylusi vyno įsijungiau kompiuterį. Sistema pateikė keletą asmenų su tokiu pat vardu ir pavarde, bet nė dėl vieno nebuvau tikra. Minėjo, kad yra vedęs, turi mažą dukrą. Kas jo žmona, ar jis masažuoja ją vakarais po darbo? Uždariau ekraną. Jaučiausi kaip maniakė. Paskambinau Linai. „Kaip manai, aš išprotėjau? Rodausi savo masažuotojui nuoga, nes noriu pasijusti kaip anksčiau!“ „Žinai, tau tikrai reikia prisijungti prie tos grupės, o gal užsirašyti pas psi….“ Šveičiau telefoną į kampą. Linai paskambinau kitą dieną ir atsiprašiau. Taip, ji suprantanti, mano vietoje dar nežinia kaip elgtųsi. Pažadėjau užsiregistruoti pas psichologę ir galbūt pamėginti prisijungti prie grupės. Iš tikrųjų nusprendžiau daugiau nieko jai nepasakoti.

Jaudindamasi laukiau ketvirtadienio – antrą valandą popiet turėjau būti Jono kabinete. Atėjau kiek anksčiau ir atsisėdusi koridoriuje stebėjau akvariume besimankštinančias moteris. Įdomu, kuri iš jų irgi masažuojasi pas Joną. Panorau sulaukti momento, kai moterys išeis iš salės, ir įsitikinti, kad jos ne tokios kaip aš. Norėjau suprasti, ką pajusiu – pavydą, neapykantą ar abejingumą. Tuo metu iš Jono kabineto išėjo pagyvenęs vyras ir ilgiau delsti nebegalėjau.

Jonas sėdėjo prie stalo, nugara į mane. Nusirengusi įsitaisiau ant masažinės kėdės, užsimerkiau. Girdėjau, kaip jis prieina, atsuka buteliuką su aliejumi, pašildo tarp delnų. Po to jo plaštakos nusileidžia ant mano kūno. Keista taip būti liečiamai kito vyro ne sekso tikslais. Jono pirštai švelniai, bet reikliai trynė taškus paausiuose, turbūt susijusius su nuolatiniu geliančiu skausmu sprande. Kiek vyrų iki tol lietė mano ausis? Vaikystėje smuiko mokytojas, dvokiantis nešvaraus vyro kūno šutu, nuolat liesdavo mano veidą, taisydamas galvos padėtį.

Mano pirmas smuikas buvo ryškios medaus spalvos. Ryški medaus spalva man niekada nepatiko – turėjo vos įžiūrimo žalsvo atspalvio, kažkuo nuodingo. Smičius buvo juodų ašutų, o aš svajojau apie baltus – tokiais grodavo suaugusieji. Kai po penkerių metų gavau tokį kartu su nauju didesniu smuiku, man jau kalėsi krūtys. Tada pirmą kartą pajutau, kad be regos, uoslės, pirštų galiukų, turėsiu dar kai ką, kuo likusį gyvenimą netiesiogiai čiuopsiu aplinką – du jautrius spurgelius, įelektrintom nervų galūnėlėm reaguojačius į kintančią temperatūrą, neatsargų prisilietimą, sustandėjančius nuo malonumo, streso, stipresnio garso. Pertraukiau naujais balintais, kanifolija įtrintais ašutais per stygas – salsvo sakų kvapo debesis pakilo ir vos įžiūrimom dulkėm nusėdo ant smuiko paviršiaus. „Nešvari lia“ – sako mokytojas ir bukais trumpais pirštais čiumpa smuiką iš manęs, skaudžiai užkliudydamas krūtį. Tą krūtį. Derindamas stryku braukia per lia stygą, kol ji tampa švari.

Jonas kvepėjo masažo aliejumi, gulėdama mėginau atkurti jo veido bruožus ir žvilgsnį, kuriuo žiūrėjo į mano kūną. Gal papasakoti apie smuiko mokytoją ir kodėl „lia“ man dabar skamba kaip skausmas.

Ką manot apie naujas šilumos kainas? Negi jie tikisi, kad žmonės su tuo taikstysis?“ Atsimerkiau – mačiau baltą Jono kelnių audinį, jis stovėjo priešais mane, sukamaisiais judesiais masažuodamas pečius. Nejau neturėjo pasakyti ko nors kito, kad ir apie paskutinį kartą. Kita vertus, ką tikėjausi išgirsti? „Parduotuvėse dabar prietema, aną savaitę pamaniau, kad pamečiau dukrą. Labai išsigandau, bet ji stovėjo šalia. Viena akim nematau, kita – labai silpnai. Orientuojuosi pagal šešėlius.“

Atsakydama numykiau kažką neutralaus – kad apgailestauju, ir kaip idiotė vos nepridūriau, kad būna dar blogiau. „Tas vyras, – pasakė Jonas – šįkart kažkur nukeltas.“ Nors jis man pusnuogei masažavo paausius, buvome labai tolimi. Tas vyras buvo grandis, kuri mus siejo.

Šiandien labai skubu, ar galite baigti anksčiau?“ Jis sumurmėjo apie įsitempusius raumenis, galbūt patiriamą stresą, ir pridūrė, kad iš tokio trumpo masažo – jokios naudos. Atsistojusi kurį laiką stebėjau jo nugarą. „Kitą savaitę tuo pačiu metu?“ – paklausiau.

Norėjau, kad jis atsisuktų.

Rasa Aškinytė: „Jaučiu save kaip grandį tarp praeities ir ateities moterų“

2023 m. Nr. 12 / Rašytoją Rasą Aškinytę kalbina Eglė Frank / Su Rasa Aškinyte susitinkame prie pakelės kryžiaus – ji važiuoja mašina iš savo sodybos, aš laukais einu jos pasitikti iš savosios. Kol kalbamės verandoje, aplink mus skraido įvairiausi paukščiai.

Eglė Frank. Kankinio kojinė

2023 m. Nr. 10 / Prieš metus su šeima įsikėlėme į gremėzdišką kotedžą, vešlia augmenija apaugusį inkliuzą blokinių namų narnijose. Ruduo ritosi į spalį, dienos slinko niūryn, o po lapkričio užsklandos ir visai neprašvisdavo.

Lina Buividavičiūtė. Be tilto per bedugnę

2023 m. Nr. 2 / Eglė Frank. Mirę irgi šoka. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Eglė Frank. Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės

2020 m. Nr. 11 / Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai – tik patekėjusį mėnulį uždengdavo dusnūs debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti keistus vaivorykštinius ratilus…

Eglė Marija Frank. Pasimatymas

2019 m. Nr. 4 / Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi…