Regimantas Dima. Dviratis aliuminio rėmu

2020 m. Nr. 3

Aš, REGIMANTAS DIMA, gimiau Vilniuje 1961 metais. Mirsiu Vilniuje, metų nežinau. Gyvenu su šeima mažame namelyje Aukštutiniame Antakalnyje, Vilniuje. Filologijų nebaigiau ir nieko bendro su literatūra neturėjau. Baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą praeitame amžiuje. Dirbau įvairių verslo įmonių direktoriumi arba prekybos vadovu. Gyvenau gerai. Bet Dievo keliai nežinomi ir man smegenyse kažkas spragtelėjo po penkiasdešimtmečio jubiliejaus. Pradėjau rašyti. Tris mano popierines knyga išleido geroji leidykla „Tyto alba“, vieną elektroninę – leidykla „Naujas vardas“. Bet turėjau baisų apsileidimą: nepasiūliau solidiesiems „Metams“ savo tekstų. Tai vėlokai debiutuoju „Metuose“ – tik dabar…

Končius meiliai glostė savo dviračio rėmą. Tokių dviračių dabar nė su žiburiu nerasi. Saugojo savo pavargusius ratus, neiškeitė į naujus blizgučius. Dviratis buvo lengvas kaip pūkas, nes aliuminio rėmu. Į ketvirtą aukštą neuždusęs galėjo su juo užlėkti. Kai buvo vyro aukso amžiaus – trisdešimt trejų. Padangas pakeitė į nesusprogstančias, taip bent žadėjo dviračių meistras, daug už jas sumokėjo, todėl per tiek metų ir nesprogo. Končius pasiusdavo, kai brangus daiktas neveikdavo, tada keikdavosi rusiškai bei garsiai. O dėl šio dviračio niekada keiktis neteko.

Septyneri metai – tomis pačiomis padangomis. Aišku, ne kasdien, kasdien barškėdavo automobiliu. Bet savaitgaliais, kai taip gera nuo darbų pravėdinti galvą, nebuvo smagesnio dalyko už šiuos du ratus.

Sūnų irgi kartais išsitempdavo, bet tik tada, kai amžinai nelaimingos žmonos kalbos apie vaiko auklėjimą įsiskardėdavo po visą butą. Jis įtarė, kad būna geresnių žmonų, ne tokių nelaimingų, bet ką padarysi – galima taikstytis ir su šiuo loterijos bilietu. Kartais būdavo visai smagu, ji prunkšdavo iš Končiaus juokelių – koks tu man juokingas. Ir kartais pati pakviesdavo – noriu, ateik.

Sūnus buvo silpnas, „išmanusis“, jei atvirai. Žąsele nepaeidavo. Taip ūmai visa vaikų karta prarado raumenis. Na, bet mindamas savo dviratį paskui tėvą įsisiautėdavo, pamiršdavo – švilpdamas nuo kalno su vėju – savo išmanųjį.

Končius anais metais net labai dažnai išlėkdavo palaigyti dviračiu. Jį graužė nerimas. Dėl Krymo ir dėl to, kiek toli nueis rusai Ukrainoje. Kelis kartus tomis dienomis virš Vilniaus žemai praskrido rūsčiai ūždami kariniai lėktuvai. Tikrai labai geri, geresni už rusiškus, juos išgirdęs smagiai pagalvodavo Končius. Mūsų ugnies galia anuos bekelnius viršija keliolika kartų – nusiramindavo vyras ir tėvas.

Bet sykiu prisimindavo senų žmonių pasakojimus, kaip atėjo rusai. Karininkų žmonos pasipuošė naktiniais ir išėjo į Laisvės alėją. Nes buržuaziniuose apdaruose nesusigaudė. Alkani rusų kariai vilkėjo prastomis, skylėtomis uniformomis. Ir ką? Perėjo pusę Europos, savo kūnais nuklodami visus mūšių laukus. Bet perėjo.

O kaip būtų dabar, kartą pagalvojo, žiūrėdamas į bundesvero karius „Makdonalde“. Vienas nesiskutęs, su gyvaplaukių barzdele, kaip paauglys, kuris džiaugiasi pirmaisiais savo vyriškumo ženklais, kitas atrodė kiek drūtesnis. Gal iš valstiečių.

– Kariai, – parodė sūnui, – čia vokiečių kariai, geriausi pasaulyje.

Sūnus net nustojo kramtyti burgerį. Jis žiūrėjo ir dėjosi į galvą. Gyvaplaukių barzdele apžėlęs vokietis išsiterliojo padažu ir bejėgiškai žvalgėsi servetėlių. Vaikas padavė jam vieną.

– Vikingai baisesni, – grįžęs prie stalo padėjo tašką sūnus.

Tėvas nieko neatsakė, tik pataršė sūnui plaukus. Pasėdėjo nekramtydamas ir sugalvojo, kaip apginti vokiečius:

– Vokiška technika geriausia pasaulyje.

Kitą kartą abu nuėjo žiūrėti amerikonų karių. Šitiems jau ant snukių buvo parašyta, kad servetėlių suglumę neieškos. Jei padažas arba snargliai kliudytų, tai nusišluostytų visa letena. Didžiausias buvo lyg ir maoris, bet tikriausiai iš Samoa salos. Samoa sala kažkaip politiškai susijusi su Amerikos kariuomene. Ar pusė salos. Ten gyvena tie buvę žmogėdros, kurie šoka haką, o didžiausi Europos vyrai dėbso į juos nustėrę.

Keli juodaodžiai buvo aukšti ir stambūs.

Net baltieji, nors ūgiu nesiekė Samoa ar juodukų, atrodė kariškai pasausę ir gniaužė savo ginklą meiliai kaip merginą.

Teksasas koks nors, arba Tenesis. Jie ten kalnų krūmuose iki šiol munšainą varo, kai netarnauja kariuomenėje, smagiai pagalvojo Končius.

Mažiukas amerikonas nuo pėstininkų mašinos viršaus taikliai ir tiksliai lyg su artileriniu taikikliu pro retus priekinius dantis spjovė ant balandžio. Balandis suspurdėjo lyg peršautas. Kvailai vartė akis. Nutrepeno į šoną. Sūnus, užėjęs už amerikonų pėstininkų mašinos, irgi mėgino apspjauti balandį. Nepavyko. Abu vyrai sustojo, ir tėvas lapų kuokštu, peštelėtu nuo krūmo, nuvalė sūnui striukę.

– Nieko tokio, aš irgi švilpti iki šiol neišmokau, – paguodė.

Sūnus dėbtelėjo į tėvą. Šis norėjo dar ką nors pridurti, bet taip nieko ir nesugalvojo. Lyg vartininkas, praleidęs vienuolikos metrų baudinį. Tiesiog taip atsitiko.

– O tu, tėti, norėtum būti Amerikos kareiviu? – atsargiai, beveik nesitikėdamas atsakymo paklausė sūnus.

Tėvas neatsakė. Patylėjo. Norėtų.

Kitą savaitgalį jie vėl išvažiavo dviračiais. Abiem buvo taip lengva dardėti miškų takeliais. Pavargsti, pabėgi nuo darbų ir namų. Kojų raumenys virsta geležimi ir plienu. Jei labai sunku minti į kalną, tai geležėjantys raumenys ir vėjas, pučiantis į veidą, išvaiko iš galvos mintis apie paskolą, apie ateitį, apie karą. Vienas protingas žmogus pasakė Končiui – istorija parodo, kad karas būna dažniau nei taika. Koks kvailys gali tikėtis išvengti karo? Ir dar tas žmogus pamokė, kad artilerijoje ramiau nei pas šaulius ar pėstininkus – daugiau galimybių išlikti gyvam. Artileristu gal ir galima būti – matematika jam nesvetima, Končius greitai skaičiuoja mintinai, stebindamas kitus. Bet jų visų supratimas apie karą – tik iš filmų. Viskas kitaip šiais laikais. Kaip kitaip? Ukrainiečiai atsakytų.

Ant kalno viršūnės palaukė vaiko. Ką reiškia dviratis aliuminio rėmu… Sūnus pumpavo iš paskos. Štai, vyras beveik, pasidžiaugė. Sūnus nepasidavė. Nesustojo, ir dviračiu, gerokai sunkesniu už tėvo, užinkštė antru bėgiu iki pat kalno viršaus.

Gal tikrai iš sūnaus kas nors gausis. Patapšnojo jam per pečius. Sūnus suprato tėvo pagyrimą, tik labai sunkiai kvėpavo ir nemokėjo atsakyti į tokį retą vyriško draugiškumo ženklą. Atgavęs kvapą jis tiesiog nusišypsojo.

Tėvas atkišo savo gertuvę. Sūnus siurbtelėjo gerą gurkšnį ir toliau šypsojosi.

– Namo?

Sūnus linktelėjo. Pavargo.

Per ilgą šešių juostų perėją jie varėsi dviračius pėsčiomis, pagal visas taisykles.

Automobiliai sustojo ir kantriai laukė. Tėvas žengė pirmas, išdidžiai varydamasis dviratį aliuminio rėmu. Pasiekęs saugumo salelę gatvės viduryje, atsisuko, nes sūnus užkliuvo lipdamas nuo kelkraščio. Automobiliai, nors jų daugėjo, ramiai laukė, kol abu dviratininkai praeis.

Civilizuota šalis, visi lauks, kol gatvę pereis vaikas su dviračiu, spėjo pasidžiaugti tėvas, bet tada išvydo, kad laisva trečia juosta, arčiausia saugumo salelei, atrieda sena sena gelda. Stingdamas iš siaubo, Končius suprato – gelda nesustos. Vaiko nemato. Jis metė savo dviratį ant perėjos, tikėdamasis šitaip mašiną sustabdyti. Gelda riedėjo kaip riedėjusi, tik išsisuko nuo atlekiančio dviračio aliuminio rėmu, kryptelėjusi į tą juostą, kuria artinosi jo sūnus.

Jis vijosi tėvą, suprato per daug atsilikęs ir įlėkė į trečiąją juostą.

Sugirgždėjo.

Trakštelėjo.

Nukrito.

Sucypė geldos stabdžiai.

Tėvo dviratį apvažiuodama, gelda užkliudė vaiko dviratį. Tėvas spėjo akies krašteliu pamatyti – sūnus nukrito, tačiau vėl stojasi. Dviratis kėpso nublokštas, moterys, iššokusios iš automobilių, puolė rūpintis jo vaiku. Končių perskrodė mintis: sūnui viskas gerai, bet kur tas mėšlo gabalas geldos vairuotojas? Anas pravėrė dureles, lyg ir norėjo išlipti. Končius šoko prie mašinos, ir jos vairuotojas, išgirdęs, kaip švokščia Končiaus plaučiai, greit užsidarė.

Vyras, kurio vaikas ką tik tįsojo perėjoje, raute išrovė geldos duris.

– Tu ką darai?

Vairuotojas, mažas žmogelis su dviem blizgančiais auksiniais priekiniais dantimis, rusiškai paklausė, ar vaikas gyvas. Nevykęs vyriokas su kvailu pūkais apsivėlusiu megztiniu.

– Gyvas, blet, – atsakė Končius ir užvažiavo vairuotojui per snukį, bet automobilio viduje nebuvo kur užsimoti, tad ištempė jį už krūtų laukan.

Rėkė:

– Kas čia tau, Doneckas, kad važiuoji perėjoj ant vaikų? A?

Vyriokas atkišo tuos savo du auksinius dantis ir staiga atsigavęs pragydo:

– Doneckas. Mes ten ant jūsų dėjom.

Nereikėjo to sakyti.

Končiui lyg dugną pramušė. Karas, naikintuvai, kaukiantys virš Vilniaus, kieti amerikonai kariai, snargliuoti vokiečiai „Makdonalde“, „Putin – chuilo“, skambantis stadione, ukrainietis, iškėlęs virš barikados Maidane pistoletą šaudo nesitaikydamas į Berkutą, ir jis, ranka prilaikydamas doneckietį, kad tas nepabėgtų, keliais spardo jam šikną, tas griūva, jį vėl kelia. Rankas staiga užplūdo pasiutusi jėga, lyg laisvalaikiu mėtytų žmones cirke.

Atsivedė spardydamas doneckietį iki perėjos. Kažką rėkė. Rusiškai, lietuviškai. Ką rėkė, pats nesuprato. Tai buvo panašu į bobos isteriją. Vairuotojas jau inkštė. Žmonės puolė iš savo automobilių. Švelniais rankų mostais, lyg dirigentai, diriguojantys valsą, ramino Končių: nusiramink, neužmušk visai to žmogelio.

Moteris paklausė:

– Ar reikia pagalbos? Liudininkų?..

Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.

Ne, svarbiausia sūnus. Jis gyvas, ir netgi, atrodo, sveikas. Žiūri į tėvą – tokio jo niekada nematė. Sūnus neverkia. Jam naujiena ir avarija, ir tėvo išpuolis. Sūnus tik žiūri.

Paskutinį kartą Končius įspyrė gaideliui į šikną ir suriko:

– Begi otsiuda nachuj!

Tas nelaukė. Nukepėstavo iki savo geldos pasišlubčiodamas ir nuvairavo. Naujai atvažiavę automobiliai jau nekantriai signalizavo. Įvykio liudininkai laukė, ką vyras pasakys. Tas pačiupinėjo vaiko pečius, rankas, kojas. Vaikas stovėjo kaip mietą prarijęs. Tada Končius susirinko dviračius, nusinešė į kitą gatvės pusę. Sūnus jau nė per žingsnį neatsiliko.

Nuo šaligatvio pamojo automobilių eilėms ir jie, lyg sulaukę karininko įsakymo, visi vienu metu rovė iš nemalonios vietos.

– Mes apie tai niekam nepasakosim, – pasakė tėvas, ir sūnus, visai kaip ant kalno, tylomis linktelėjo galva.

Abu žinojo, kad taip ir bus. Vienomis istorijomis galima girtis, o kitomis – ne. Dviratis aliuminio rėmu liko visiškai sveikas. Sūnaus – įlenktu sparnu. Bet tėvas keliais rankos judesiais jį ištiesino. Tik labai atidus stebėtojas galėjo įžiūrėti, kad dviratis ką tik buvo patekęs po automobiliu.