literatūros žurnalas

Akvilina Cicėnaitė. Dvasios

2022 m. Nr. 1

Romano fragmentas

 

Rausvėjant vakaro dangui įsukau į apšepusio Kobaro motelio aikštelę. Registratūros vaikinukas atrodė nustebęs mus matydamas, tarsi dėl kažko atsiprašinėdamas įteikė raktus. Pastačiau automobilį priešais kambario duris. Šalimais į sieną atsišliejęs rūkė išblyškęs it šmėkla jaunuolis ilgais juodais plaukais, liesomis tatuiruotomis rankomis ir kojomis. Prieš atidarydama kambario duris nesąmoningai spragtelėjau automobilio užraktą, lyg būčiau išsigandusi tos motelio pakampy rūkančios šmėklos. Nuo kada tapau tokia baugšti, pagalvojau. Ar tai dėl to, kad dabar turiu ką prarasti.

Kambario durys buvo neužrakintos. Ilgą, išsidriekusią it vaivorykštė akimirką stovėjau sustingusi, įsitvėrusi durų rankenos, uosdama pigaus tabako kvapą, nelyg Prusto madlena perkėlusį į kitą laiką ir kitą salą. Negali būti, kad praėjo dešimt metų. Anuomet buvau doktorantūros studentė, savo disertaciją rašiau Velingtone, mieste toli nuo likusio pasaulio, Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje, kuri kartais užmirštama pažymėti žemėlapiuose. Dirbau profesoriaus asistente, kursas vadinosi „Death, Dying and Religion“. Per seminarus studentams pasakodavau apie mirtį, mirimą ir religiją – dalykus, apie kuriuos pasiskaitydavau naktį prieš paskaitą ir apie kuriuos nieko neišmaniau. Iš universiteto plaukuose išsinešdavau mirtį. Mirtis buvo negatyvas, bet gyvenimas tuomet atrodė spalvingas. Vėlyvais vakarais valydavau biurus, ankstyvais rytais – moterų prieglaudos patalpas. Koridoriuose sutiktos moterys gailėdavosi manęs, kaip šunį už pavadžio besivedžiojančios dulkių siurblį, o aš gailėdavau jų, išėjusių iš kalėjimo, pabėgusių nuo vyrų, kurie jas mušė, bandančių susigrąžinti vaikus. Tas gailestis buvo beprasmis, jis negalėjo nieko pakeisti, todėl imdavau dar smarkiau mojuoti šluoste, lyg norėdama nutrinti nevilties pėdsakus nuo šių namų grindų ir sienų, ištrinti kraują, smurtą, neteisybę, nuovargį, nusikaltimus, pasimetusias motinas ir pamestus vaikus. Kaip ir dabar, tuomet tikėjau, kad išorinė tvarka prilygsta vidinei. Anuomet dar buvau jauna, tik to nežinojau. Maniau esanti brandi ir išmintinga. Slapta dvejodavau, ar tikrai turiu ateitį, ar visa, ką geriausio galėjau patirti, liko praeityje. Kartais vis dėlto vildavausi, kad ten, tolimoje ateityje, prasidės tikrasis mano gyvenimas, nesvarbu, kad man jau trisdešimt. Vėlai naktį išeidavau iš nuomojamo kambario, kurio langai vėrėsi į įlanką, kirsdavau gatvę, nužingsniuodavau pakrantės molu, atsisėsdavau atsišliejusi į betono blokus pačiame molo gale ir stebėdama kranto šviesas prisidegdavau cigaretę. Antai horizonte lėtai juda mirksinčios šviesos – gal kelto iš Pietų salos, grįžtančio namo. Manęs niekas niekur nelaukė. Buvau vieniša, jaučiausi laisva, ir toji laisvė man atvėrė nesuskaičiuojamas galimybes. Nieko neturėjau ir tas neturėjimas mane išlaisvino. Tais vakarais tìkra atrodė tik šlapi pakrantės akmenys, murmantis vanduo, tirpstantys dūmai, tik Velingtonas, atsitiktinis mano miestas, kuriame nei dieną, nei naktį nesiliauja vėjai. Vis dėlto esti kiti miestai, kur keliausiu, kur gyvensiu, kur rašysiu, kur sugalvosiu sau naują vardą. Tada nieko neturėjau ir tais drėgnais vakarais jaučiausi savimi labiau, nei kada nors anksčiau ar kada nors vėliau. Atradau save nė negalvodama ieškoti savęs. Atradau, kad buvau ir liksiu tokia – nerandanti savęs, visada ne savo vietoje, visada viena, atsirėmusi į pakrantės akmenis, besiklausanti tamsių bangų teškėjimo, viena koja anapus.

Eini?

Einu.

Vyro balsas kaip visada sugrąžino į realybę. Nuspaudžiau rankeną ir žengiau per slenkstį, kambarys tvokstelėjo pelėsių, neišdžiūvusių skalbinių ir svetimo prakaito kvapais. Tai buvo net ne kambarys, o kalėjimo celė. Kadaise tamsiai mėlynas, dabar išblukęs kilimas, nutryptas milijono pėdų, grotos ant vienintelio langelio, numirėlio blyškumo plytų sienos, grasinančios miegant užgriūti ir palaidoti. Kambarys buvo tiek kartų naudotas, kad neteko savo veido, jo vietoje bolavo kaukolė. Kampuose renkasi ghosts, išvykusiųjų dvasios, tada gali girdėti trūksmingą jų alsavimą. Šis kambarys išsiurbs iš tavęs gyvybę, ir kai kitą rytą išeisi, nebebūsi toks pat. Jis priminė Takaši kabinetą, kuris tada, prieš dešimt metų, buvo greta manojo tame universitete nesibaigiančiais koridoriais, išklotais kraujo raudonumo kilimais, kad nesimatytų, kaip į juos sunkiasi doktorantų ašaros ir kraujas. Takaši kabinete visada tvyrojo prieblanda, palangė buvo nukrauta budistiniais raštais, kuriuos jis skolindavosi iš bibliotekos ir negrąžindavo. Takaši rašė disertaciją apie tuštumos prigimtį, jo akys buvo tuštumos akys, neperprantamos, bedugnės. Kabinetą jis dalijosi su amerikiečiu vardu Tonis, kuris su kiekvienais doktorantūros metais vis labiau blyško. Tonis naktimis kraudavo prekes vietiniame prekybos centre, per pertraukas kimšdavo pigius mėsainius su bulvytėmis, o Takaši naktimis sėdėdavo ant palangės tarp budistinių raštų ir pešdavo suktinę išpūsdamas dūmus pro langą, įsmeigęs akis į tuštumą. Dieną jis dirbdavo neaiškius darbus, o vakarais eidavo į pusiau pogrindinį muzikos klubą dainuoti. Kalbėdamas angliškai Takaši mikčiodavo, bet uždainavus mikčiojimas išnykdavo, dingdavo net akcentas, likdavo tik jo balsas, galingas kaip cunamis, kaip tuštuma nežinantis nei ribų, nei krantų.

Tais metais cunamis užgriuvo gimtąją Takaši Japoniją. Žemės drebėjimas ir cunamis nusinešė tūkstančius gyvybių. Universitete visi sulaikę kvapą stebėjome BBC kadrus, kuriuose milžiniška banga tarsi sulėtintame kino kadre užgriūva pakrantės gyvenvietes, su savimi pasiglemždama stogus, automobilius, žmones.

Tomis savaitėmis Takaši leido kabinete ištisas naktis. Pro ploną sieną girdėdavau, kaip jis dainuoja tamsoje nejungdamas šviesos, kaip degdami tyliai spragsi budistiniai raštai, pagaliau atskleisdami tuštumos prigimtį. Takaši dainavimas priminė raudą. Taip rauda tūkstančiai japonų, netekusių namų. Taip rauda cunamio bangos, nerandančios krantų.

Plonytė siena dabar skyrė nuo išblyškusio jaunuolio, kuris parūkęs užsidarė kambaryje, aiškiai girdėjosi, kad jis žiūri žinias, pranešėjos balsas vardijo didėjantį užsikrėtimų skaičių Viktorijos valstijoje. Be žodžių susižvalgėme su vyru. Galėjome susikrauti daiktus atgal į automobilį, pagiežingai įteikti raktus mielų akių vaikinukui, kuris – dabar jau supratau kodėl – registratūroje pasitiko tarsi atsiprašydamas, sankryžoje pasukti į dešinę ir ieškoti geresnės vietos nakčiai. Tik viena naktis, gūžtelėdama pečiais sumurmėjau vyrui ir nusispyriau batus. Diena buvo ilga ir tvanki, pasijutau pralaimėjusi, bet nebenorėjau niekur važiuoti. Prisiminiau, kaip vyras prieš kelias dienas rezervavo šį motelį, kaip skaitė atsiliepimus. Vonios kambaryje papsėjo vanduo, bet čiaupo užsukti buvo neįmanoma. Kaip gali būti, paklausiau, kad čia, sausros įkarštyje, iš nesutaisyto čiaupo laša vanduo? Kiek jo prilaša per valandą, parą, savaitę? Kaip galima į tai numoti ranka, paklausiau vyro, o gal norėjau klausti, bet balsu neištariau, nes oras tarp mūsų spragsėjo nuo įtampos; kodėl negalėjai užsakyti ko nors geresnio kodėl tu nevairuoji kodėl viskas turi būti pagal tave kodėl tu kartais būni senas šiknius kodėl gyvename šitoje uždarytoje šalyje šitame šlykščiausio pasaulyje motelio kambaryje kur naktį iš sienų ims lįsti kirminai gyvatės vorai žiurkės ir šmėklos iš praeities apnuogins trupančius dantis tu tu tu viskas tavo kaltė net pandemija ir ta jei nebūčiau už tavęs ištekėjusi viskas būtų kitaip nežinau kaip bet kitaip kartais tavęs nekenčiu kaip kad šįvakar.

Užsidariusi vonioje pakišau delnus po drungna neužsičiaupiančia srove. Apmusijusiame veidrodyje virš mažytės kriauklės atsispindėjo mano pavargęs veidas. Kada spėjau pasenti, ištariau savo atvaizdui suskirdusiomis lūpomis, kada laikinumą iškeičiau į saugumą? Anuomet, universitete, laikinumas buvo tapęs kasdienybės dalimi. Dieną doktorantai laikydavosi už oro, naktį sapnuodavo nesibaigiančius sapnus. Sapnuose universiteto sienas supurtydavo žemės drebėjimai ir užliedavo cunamiai, ilgi raudoni koridoriai virsdavo griuvėsiais. Netekę savo paskutinių namų, mes apsigyvendavome tranzitiniuose miestuose, vakarieniaudavome pigiose užkandinėse, o naktimis rašydavome dulkinose laikinų nakvynės namų erdvėse prie didžiulių langų, atsiveriančių į geležinkelio bėgius.

Tomis dienomis ir aš rašiau disertacijos skyrių apie tuštumos sampratą Rytų ir Vakarų filosofinėse sistemose. Vieną vakarą, berūkydama su Takaši prie universiteto durų, paklausiau, o kas, jei man niekada nepavyks perprasti tuštumos prigimties. Takaši linktelėjo, iš naujo prisidegė užgesusią suktinę, patylėjo, o tada pasakė, kad, jo nuomone, neteisūs tie budizmo ekspertai, kurie tikina, kad neperpratęs tuštumos prigimties niekada neperprasi budizmo mokymo. Tai yra požiūris, su kuriuo, khem, aš drįstu nesutikti, kostelėjo jis. Vadinasi, man dar liko vilties, paklausiau. Sunku pasakyti, diplomatiškai atsakė Takaši. Bet, kiek pamenu, net Dalai Lama teigė, kad pažinti tuštumą yra ne taip jau būtina. O jis, drįstu pasakyti, atrodo kiek labiau patenkintas gyvenimu nei kai kurie kiti, save tituluojantys budizmo žinovais.

Kai praėjus keliems mėnesiams po to pokalbio susipažinau su vyru, už kurio vėliau ištekėsiu, tą skyrių jau buvau parašiusi, bet vis tiek paklausiau, ką jis galvojąs apie tuštumą. Vyras prisipažino niekada per daug apie tai negalvojęs, bet pridūrė, kad, pasak vokiečių aviacijos inžinieriaus Maxo Munko, sukūrusio orlaivio sparnų teoriją, tuštuma virš sparno priverčia lėktuvą skristi, ir toji tuštuma atveria neišmatuojamas galimybes.

Einam?

Einam.

Paskubomis persirengiau švarius marškinėlius ir įsispyriau į sandalus. Vyras laikė kambario raktą taip, lyg šis būtų egzotiškas vabzdys, bet kurią akimirką galintis įgelti. Lauke dangus vis labiau rausvėjo, leidosi švelni prieblanda. Motelio aikštelė atrodė gūdi, negyva, kaip ir pats kambarys. Miestelio centras prasidėjo vos kirtus kelią, jis pasitiko mus uždarytomis krautuvėlėmis – vienų darbo laikas baigėsi, kitos buvo visam laikui užvėrusios duris, baltavo laikraščiais ir kartonu apklijuotomis vitrinomis. Žinojau, kad Kobare turėtų gyventi apie keturis tūkstančius žmonių, bet kol kas mačiau tik keturis, neskaitant išblyškusio ilgaplaukio ir motelio prižiūrėtojo. Pagyvenusi moteris vedėsi per gatvę du pitbulius ir taip pat atrodė atsidūrusi čia per klaidą. Senyva stereotipinė amerikiečių turistų pora, abu apsitaisę šviesiais šortais ir baltais marškinėliais, regis, ieškojo, kur pavakarieniauti. Jauna moteris šviesiai dažytais plaukais už baro vietiniame RSL klube paprašė vyro nusiimti beisbolo kepuraitę – tokia šalies kultūrinė taisyklė, kurią vis pamiršdavome. Ne, paklausta atsakė moteris, virtuvė šiandien nedirba, bet galima pavakarieniauti šalimais esančioje alinėje. Ar čia toji, kurios veranda, apjuosusi antrąjį aukštą, yra ilgiausia visoje Australijoje, paklausiau vyro, bet jis nežinojo. Toji alinė pasitiko nuogomis sienomis, plytelėmis išklotomis grindimis, tropikų interjeru, nė vienos nereikalingos detalės, nieko, ką galėtų sugadinti karščiai ir tvankumas. Dezinfekcinio skysčio kvapą permušė aliejuje kepamos žuvies aromatas, numirėliškame valgomajame sėdėjo keli pusiau gyvi žmonės.

Perėjome pagrindine gatve dairydamiesi į devyniolikto amžiaus architektūrą. Vienintelė priežastis, dėl kurios čia atsirado pastatai ir žmonės, kurie juos pastatė, buvo varis ir auksas. Vario atrasta prieš šimtą penkiasdešimt metų, įkurta viena didžiausių vario kasyklų Australijoje. Kartu su šachtininkais atsikraustė smuklininkai ir kiti, norėję prisiliesti prie blausaus vario spindėjimo. Bet dabar žmonės atrodė likę tarsi per klaidą, lyg būtų ne gyvieji, o dvasios, ieškančios ir neberandančios savo buvusių namų. Net užėjus į maisto krautuvėlę neapleido tragedijos nuojauta, jausmas, kad čia nutiko kažkas nepataisomo. Iš parduotuvės pasukome į muziejų, bet ir tas buvo uždarytas, ant durų prilipintas raštelis skelbė: užsidarėme dėl pandemijos. Nužingsniavę šalikele priėjome didžiulį ženklą Cobar. Prieš kelionę pasiskaičiusi apie Kobarą žinojau, kad šis pavadinimas kilęs iš ngiyampaa genties žodžio. Nuo Sidnėjaus mus skyrė maždaug septyni šimtai kilometrų, rytoj trauksime link Vilkanjos ir Vait Klifso, bet šiandien nieko nebereikėjo daryti, tik dar sykį apsukus ratą aplink miestelio centrą grįžti į motelį ir kristi ant milijono kūnų išgulėto čiužinio, tokio minkšto, kad visą naktį negalėsiu užmigti, tarsi sūpuočiausi kelte iš Naujosios Zelandijos Pietų salos, keliaučiau į šiaurę kirsdama Kuko sąsiaurį, nešama milžiniškų bangų.

Bestoviniuojant prie Cobar ženklo pravažiavo kelių traukinys, didžiulis vilkikas, trūktelėjęs sustojo, variklis gaudė kaip atūžiančios miško gaisrų liepsnos. Ugnis išdegino žymę šiame miestelyje. Ne taip seniai sudegė alinė, veikusi daugiau nei šimtą metų, neįmantri užeiga, kurioje vyrai rinkdavosi po darbo išgerti pintos, šeimos ateidavo sekmadienio kepsnio, o per regbio varžybas visu garsu plyšaudavo televizoriai. Per gaisrą užvirtus sienai žuvo ugniagesys. O dar prieš šimtą metų gaisras kilo vienoje šachtoje. Liepsnojo po žeme, ugnies nebuvo įmanoma suvaldyti, mat įsiplieskė medinės šachtos atramos, degė taip įnirtusiai, kad teliko kasyklos įėjimo angą uždengti plieno dangčiu. Bet liepsnos buvo nenumaldomos, ištirpino plieną, prireikė dar vieno dangčio. Ugnis po žemėmis liepsnojo šešiolika metų. Smuklės užsidarė, iš miestelio beveik visi išsikraustė – niekas nenorėjo gyventi virš degančių požemių.

Vėliau rado aukso, atsidarė naujos kasyklos. Į miestelį grįžo žmonės. Bet leisdamasi kalva negalėjau negalvoti, kad galbūt dabar, šią minutę, giliai man po kojomis liepsnoja žemė, ugnis gaudžia kaip kelių traukinys, gal tai ne liepsnos, gal tik seniai užgesusių liepsnų fantomas, jų ghost, nes niekas to gaudesio nebegirdi, bent jau apsimeta negirdintys.

Žingsniavome tuščiu keliu užlieti liepsnojančio saulėlydžio. Liepsnos atsispindėjo akyse, žvelgiančiose į raudoną horizontą. Tuštuma tokia, kad spengė ausyse. Visi miestelio žmonės išmirė, liko tik jų dvasios. Vėl prisiminiau Takaši, tamsą jo kabinete, degančių popierių kvapą. Prisiminiau pasakojimą, kad po žemės drebėjimo ir cunamio ištisi regionai buvo visiškai sunaikinti. Tūkstančiai žmonių nerasti iki šiol. Bet kai tik į regioną pamažėle grįžo gyvenimas, kai iš miestelių pradėjo gabenti milijonus tonų griuvėsių, kai ėmėsi taisyti kelius, tiltus ir jūros molus, kai duris vėl atvėrė parduotuvės ir mokyklos, kavinės ir bibliotekos, sugrįžo ir dingusieji be žinios. Taksi vairuotojai ėmė dalintis istorijomis apie keleivius, kurie įsėdę pradingdavo. Kaip toji jauna mergina, šiltą vakarą vilkėjusi žieminį paltą ir paprašiusi nugabenti ją namo. To kvartalo nebėra, atsakė jai vairuotojas. Mergina kelias akimirkas patylėjo, tada paklausė – ar aš esu mirusi? Bet kai vairuotojas atsigręžė, ji jau buvo dingusi, tik vis dar sukosi įjungtas taksi skaitiklis. Dvasios, kurios nežinojo, kad yra mirusios; dvasios, kurios tik norėjo sugrįžti namo; dvasios, kurios nežinojo, kad namų nebėra. Tai potrauminio streso sindromas, aiškino psichiatrai, kai vis daugiau vairuotojų ėmė pasakoti apie išnykstančius keleivius, apie norinčiuosius grįžti į sugriautus namus. Bet gal tai ne sielvarto haliucinacijos ir ne potrauminio streso sindromas, gal tiesiog mirštama dalimis, po truputį, pamažu vis atsiskiriant nuo kūno sluoksniais.

Grįžus į kambarį įjungiau visas šviesas, bet jis vis tiek liko pustamsis. Dirstelėjau į dušo kabiną ir nusprendžiau geriau miegoti nesipraususi, kriauklėje nusiploviau tik rankas ir pėdas, išsitiesiau ant čiužinio ir prasmegau lyg į juodąją skylę. Kaip ir reikėjo tikėtis, kambario kampuose pamažu ėmė burtis išvykusiųjų dvasios – yra dvasių, kurios neturi namų, todėl įsitaiso miegančių žmonių kūnuose, gaudo jų įkvepiamą orą, puotauja jų iškvepiamais prisiminimais. Tą naktį ilgai negalėsiu užmigti, galiausiai pasiimsiu telefoną norėdama be tikslo panaršyti internete. Į ekrano šviesą puls naktinis drugys, įsivels man į plaukus. Klyktelėsiu prislopintu balsu, vyras nubudęs paklaus, kas atsitiko, o aš pamiršiu, kaip angliškai naktinis drugys, todėl riktelsiu – mouse! mouse! Kur pelė, pro miegus suniurnės vyras, lovoj? Jis įžiebs savo telefono ekraną ir pats ims mosuoti rankomis, gindamasis nuo skraidančios naktinės „pelės“.

Bet kol kas dar neišjungėme šviesų. Kaip kelionė, mirktelėjo draugės žinutė. Džinė, pirmoji mano Sidnėjaus draugė, menininkė, kurianti instaliacijas iš tualetinio popieriaus, – ji atrodė nenusakomo amžiaus, galėjo išsinerti iš jo kaip gyvatė iš odos, keisti jį pagal orą, nuotaiką, savaitės dieną, metų laikus, mėnulio fazes, su korėjietiška kosmetika ir be jos. Džinės veidas buvo tuščia drobė, kurią galėjai užpildyti pageidaujamu vaizdiniu, – laki, atspindinti aplinką, liūtis ir spūstis traukiniuose. Kartą, Džinei belaukiant stotyje, priešais artėjantį traukinį ant bėgių nušoko žmogus. Aš juk ten buvau, vis kartojo ji surinkusi psichologinės pagalbos numerį, kurį išvydo ant to paties traukinio, aš kalta, kad jo neišgelbėjau. Tu nieko negalėjai padaryti, atsakė jai psichologė, ji neturėjo veido, tik balsą kitame ragelio gale, man labai gaila, bet mes nieko negalime padaryti, jei žmogus nei iš šio, nei iš to įsibėgėjęs visu greičiu bloškiasi ant bėgių priešais artėjantį traukinį. Net jei tai mūsų žmogus.

Noriu, kad niekada nesibaigtų, atrašiau Džinei, nors sėdėjau šūdiniausiame pasaulio motelyje šalia vyro, kurio prieš porą valandų nekenčiau. Nėra namų be dūmų, girdėjau vaikystėje, bet kai kuriuose namuose nėra dūmų, kai kurių namų šachtose tik daug metų dega neužgesinamos liepsnos.

Skaitydama korėjiečių literatūrą nejučia lygindavau pagrindines veikėjas su Džine, mėgindama ją suprasti, tarsi mudviejų pokalbiuose būtų buvę per daug tylos ir per mažai žodžių. Literatūra nėra išsigalvojimas, literatūra yra tai, kas nutiko iš tikrųjų, tolimuose miestuose, kadaise, ne mums. Dar paauglę Džinę tėvai išsiuntė į Sidnėjų. Čia ji baigė mokslus, čia ir gyveno, kol galiausiai ėmė svarstyti, ar jai grįžt į Korėją, pas šeimą. Trumpam parvykusią į Seulą Džinę motina nusivedė pas savo šamanę, žinančią atsakymus į visus klausimus. Bent jau taip tikėjo motina, ji kiekvieną savaitę lankydavosi pas šamanę, mat kiekvieną savaitę iškildavo klausimų, į kuriuos pati negalėdavo atsakyti. Ką man daryti, paklausė šamanės Džinė. Likti ar grįžti? Šamanės akys atrodė baugiai, neįžvelgiamai juodos. Pasilik Australijoje, atsakė ji. Nebegrįžk į Korėją. Čia tavęs laukia ghosts, piktosios dvasios, jos tave susargdins. Tada tu ir mirsi čia, Korėjoje. Tavo namai Australijoje, važiuok iš čia ir niekada nebegrįžk. Korėjoje dvasios tau kelia pavojų, bet jos nenuseks tavęs į Australiją. Dvasios negali kirsti vandenyno.

Ar tiki dvasiomis, po apsilankymo pas šamanę paklausė manęs Džinė, paskambino sutrikusi, nepaisydama laiko skirtumo. Skaipo ekranas įrėmino jos veidą, už nugaros matėsi vaikystės kambarys rausvais, smulkiomis gėlytėmis išmargintais tapetais, per juos, regis, persišvietė kita šalis – rožinių skaistalų, vaikiško nekaltumo. Galvojau, ką jai atsakyti. Galvojau, ar ir draugė grįžusi į vaikystės namus vėl pasijunta trylikos. Ar ir jai vaikystės kambariuose ima kraujuoti atsivėrusios senos žaizdos, ar aplanko seni sapnai. Galvojau, kaip Džinei pasakyti, kad dvasių būna visokių. Kai žmonės išvažiuoja, jie išsiveža ne tik lagaminą su drabužiais, bet ir tuos, kuriuos palaidojo, taip pat tuos, kurių nespėjo palaidoti; tuos, kuriais tiki, ir tuos, kuriais netiki. Ir nors jie atsiduria už tūkstančių kilometrų, už vandenynų, įsikelia į naujutėlaičius namus baltomis sienomis ir grindimis, kuriuose dar niekas negyveno, pasislepia už durų su dvigubu užraktu, kaip ir už netikėjimo anapusybe, dvasios juos vis tiek gali surasti. Joms ne kliūtis pakeistos pavardės, adresai ir žemynai. Joms ne kliūtis nei laikas, nei mūsų netikėjimas. Dvasios, kuriomis verta tikėti, gali kirsti vandenyną. Jos smelkiasi į kaulus, caksi mirusių šunų pėdutėmis, šmėkščioja lyg šešėliai kambarių kampuose, dejuoja už lango su paukščiais ir vėju. Jos anksčiau ar vėliau sugrąžina mus namo. Galvojau, kaip Džinei pasakyti, kad galima mirti iš lėto, sluoksniais, nepastebimais atsisveikinimais, o gal ir visai neatsisveikinus, gal išvis nė nepastebėjus. Mirti penkiais būdais. Kristi į tuštumą, atsiduoti cunamio bangai, tykiai, negirdimai sudegti požemiuose. Kaip jai pasakyti, kad jei ji negrįš į Korėją, mirs Australijoje. Tik kitaip.

Akvilina Cicėnaitė. Tekstas kaip randas

2024 m. Nr. 8–9 / Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys.

Akvilina Cicėnaitė. Pasimatuoti mirtingumą

2024 m. Nr. 1 / Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai.

Viktorija Ivanova. Amžinybės žodyno beieškant

2023 m. Nr. 2 / Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 320 p.

Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“.

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys