literatūros žurnalas

Sandra Bernotaitė. Vyrai be ateities

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Romano „Akys chimeros“ fragmentas

 

Tada pro „Metropolio“ duris laukan ištrūko ponia Sofija, ką tik aplėkusi it apuoks visų svečių kambarius, beldusi į jų duris, meiliai išbarusi tuos balandėlius ir kukuliukus, ir išdykėlius, ir tinginukus – lenkiškai nesunku tapti malonybiniu. Bet nė vienas iš panovių, naktį leidusių su savo, o gal ir ne su savo antrosiomis pusėmis, krapštytis iš lovos neketino. Laimei, lenkų „desante“ būta ir vienišų moterų – teko kreiptis į jas, ne mažiau pagiringas, žadinti sąžinę. Tas poniai Sofijai sekėsi.

Ponia Sofija pakštelėjo prancūziškai į žandukus abiem laukiančioms ponioms, Halinai ir moteriai su praeitimi, ir nurūko, smarkiai mojuodama, šaukdama, jog tiki tvirtose rankose reikalą šį paliekanti, o jos pačios šiandien laukia didūs visuomeniniai darbai!

Pamažėle ėmė rinktis lietuviai, vietiniai vingių jonai. Iš miesto visų pašalių, kur kuris begyveno. Spauda išvakarėse melavo, esą dėl lenkų viešnagės žymūs lietuvių rašytojai suvažiavę iš visos Lietuvos. Bet atkeliavęs buvo tik vienas kitas. Kiti dangstėsi atostogomis, lankėsi kaime pas gimines. O kas dėl lenkų… Greičiau atvirkščiai – tokia proga dauguma taikėsi iš Kauno pabėgti.

Pirmasis atsliūkino juodus plaukus nuo kaktos viršun susilaižęs, po pažastim naujutėlį „Lietuvos žinių“ numerį pasikišęs redakcijos bendradarbis Jonas Šimkus. Blyškusis Šimkelis, amžinas raštininkas, kaip už akių jį vadino šaipūnai, literatūros rate buvo žymus tik tuo, kad niekada nevėluodavo, mažai gėrė, su pastanga darė viską „kaip reikia“, o savo begal nūdnuose ir netalentinguose eilėraštukuose – drįso vadinti save poetu! – mėgo daiktus ir reiškinius tiesiog išvardinti. Štai pavyzdys iš jo kūrinio „Menas pievoj“:

Rytas.
Pievoje menas.
Rafaelis, Rubensas ir Picasso.
Demokratiškų ožkų familija ganos,
ir kiekvienos ožkos barzdoj ½ litro rasos

Su jauna sužieduotine puse kojos gyvenantis kaime, Šimkus būtent dėl šio įvykio – lenkų viešnagės – atvyko traukiniu. Pažadėjo savo mielajai visus įvykius protokoluoti ir nedelsiant atsiųsti kožnos dienos ryte. Vos prieš gerą valandą su ja išsiskyręs, jautėsi jau mirtinai išsiilgęs – toks jau buvo jo sentimentališkas būdas.

Kolegos matė jame brandų vidutinybės užtaisą, dangstomą pragmatizmu, ir naudojosi tomis jo savybėmis kaip tik galėjo. Tokie pilki geraširdžiai tiko genijus aptarnauti, o genijų nūdien (tai yra 1939-aisiais) Lietuvoje netrūko, tad ir amžinų raštininkų buvo didelė paklausa.

Šimkus priėjo prie viešbučio durų ir jau ketino jas atidaryti, bet ūmai susizgribo, kad praskriejo nepasisveikinęs su dviem lauke lūkuriuojančiomis ir jam gerai pažįstamomis moterimis. Atsisuko, žengė kelis žingsnius jų link, ištiesė ranką moteriai su praeitimi, bet toji, tarsi bijodama išsiduoti, jog yra „draugė“, liko visais nagais įsikibusi į savo ridikiulį. Šimkus pajuto jos sumišimą, mitriai susigrūdo rankas į kišenius ir energingai linktelėjo kitai moteriai, Korsako žmonai, kresteldamas aukštyn ant kaktos juodą, pomada suteptą sruogą.

„Nespėjau nė rankos paduoti – raudonuoja kaip gimnazistas, – pamanė moteris su praeitimi. – Bijo į moterį žvilgį pakelti, ką jau kalbėti apie mažytį kontaktą.“

„Bijo prarasti sunkiai atgautą statusą, – mintyse teisino Šimkus moterį su praeitimi. – Kai susipažinome „Trečiojo fronto“ būrelyje, atrodė linksma, nerūpestinga, išlepinta savo poetinio talento, negodžiai ir neatidžiai klausėsi mūsų draugų minčių. Emocinga, bet nelabai protinga. Na, aš čia gal per stipriai kritiškas… Betgi tos aukštos mintys… mintys, kurios jai pasirodydavo svarbios, kai kurios vis dėlto įstrigdavo smegenėlėse, nes surimtėjusi jas pakartodavo ir pati sau pridurdavo: tas tiesa, tas tikra tiesa… Reiks būtinai užsirašyti, vėliau tiks memuarams.“

Beje, Šimkus rašė dienoraštį. Nuo seno rūpestingai fiksavo, ką kurią dieną veikęs, kas reikšmingesnio nutikę, su kuo bendravęs, ką skaitęs, trumpai įvertindavo jo dėmesį patraukusius visuomeninio gyvenimo reiškinius ir faktus. Tie aprašymai buvo kraštutinai nuobodūs, persmelkti savikritika. Prieteliams mėgo skųstis, esą jam niekaip nesiseka išsilaužti iš sauso stiliaus, išlieti mintis, kurios turėtų vertės ne tik faktinės, bet ir estetinės. Pats teisinosi dienoraščio puslapiuose: „Kaip aš keistai rašau. Dėlioju faktus, o tie faktai vargu kam reikalingi, neaplipdžius minkštimu – humoru ar šiaip švelnesniu pasakojimu. Bet mano bėda, kad aš visados belaikis, šimtadarbis, ir rašau tik didžiausio noro ir paskubos varomas. Todėl mano dienynas neįdomus.“

Kitąsyk vėl: „Turėjau šiandie gana puikų ūpą, gaila, kad nesunaudojau. Bet, žinoma, kam aš jį galiu sunaudoti? Jei kokią eilelę parašyčiau, tai ir viskas. Bet tos eilelės kas dieną reikalauja, kad jos, apart jausmo, ir daugiau dar ko nors turėtų, o aš vis kol kas to „kito“ maž neturiu. Rodos, savo sielos jausmą aš visuomet turėsiu, negut jis tik susilpnėtų, kai bus pilnum pilnas pilvas ir išsiilgtoji žmona po šonu. Bet nemanau! Kas įžiebta, tas, man matos, turi degti, iki sudegs kartu žibintas.“

„Aš jį pažįstu! Čia mūsų draugas Šimkus, ištikimas komunistų idėjai žmogus, tačiau visiškas biezdarius. Jau kad nedavė Dievas, tai nedavė“, – taip galvodama, žengtelėjo su juo kalbėtis Korsako moteris. Deja, Šimkus jau buvo atsukęs nugarą.

Moteris su praeitimi susidomėjo savo baltų basučių dirželiais. Ji vis dar laikėsi nuošaliau, kai atėjo kiti du lietuviai: abu labu tokie, juos būtų buvę sunku ir atskirti, tik vienas išrodė truputį brandesnio amžiaus ir turėjo juodus husaro ūsiukus. Panašu, šitie dalyvavo vakarykštėje puotoje, kuri prasidėjo „Metropolyje“, o kaip kuriems baigėsi „Božegraikoje“. Atėjo su permestais per pečius švarkais, abu vilkėjo pilkomis kelnėmis ir marškiniais tvarkingai išlygintais, be kaklaraiščių. Veidai apglamžyti, bet visu stotu – frantai. Vienas iš jų, tas be ūsiukų, buvo Jonas Graičiūnas. Jo veidas atrodė žalsvas, gal dėl odos blyškumo – ant tokio galėjo atsispindėti kas tiktai nori, o gatvėje krito sodriai žalia šviesa nuo medžių lapijos. Juodieji husaro ūsiukai buvo kilmės bajoriškos, mat priklausė jie Fabijonui pavarde Neveravičius.

Abu pasisveikino su Šimkeliu ir, pasitraukę nuo jo į šalį, ėmė tingiai kalbėtis dūsaudami, graibydamiesi už kaktų, retsykiais pasigirsdavo ir žagsėjimas. Likęs vienas su savo laikraščiu Šimkus dairėsi į paunksmes, nes buvo ne taip seniai pasveikęs nuo jį galavusios sunkios ligos, kinkos pačios linko prisėsti kad ir ant grindinio, tačiau galantiškas stilius neleido tiek nusižeminti.

Moteris su praeitimi vis dar žiūrėjo į savo baltas, nepranešiotas basutes ir mėgavosi anonimiškumu. Ateinantys tiktai žvilgtelėdavo į ją ir, nepažinę ar nesupratę, kad ji laukia tos pačios ekskursijos, nusigręždavo į kitus pašnekovus.

Atlėkė it iš patrankos iššautas guvus pagyvenęs žmogus, samdytas ekskursijos vadovas. Atrodė tarsi smagus pamišėlis: susivėlęs, įtartinai aktyvus ir dar šveplas. Jo pavardė buvo lenkiška, Konradas Gorskis, profesorius iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto, žinomas literatūros istorikas. Apsidairęs įvertino situaciją – ekskursijos grupė jau turėjo būt susirinkusi ir pajudėti, o trūko bent pusės žmonių – ir šūktelėjo desperatiškai: „Nic nebendze!“ – kas išvertus reiškia „nieko nebus“.

Radosi dar neseniai pakirdusių ekskursantų – iš kažin kurios pusės materializavosi rusų kilmės estų poetas Aleksis Rennitas – tikra pavardė Dolgoševas, visai neprastai susikalbantis lietuviškai, mylintis lietuvių kultūrą. Tiesą sakant, pakako tik vieno žvilgsnio į jo dar visai jauną, auksiniais garbiniais padabintą graikiško etalono veidą, idant suprastum, kodėl tokį myli ir broliai lietuviai. Grožis atveria širdis! Aleksis, kuriam labiausiai patiko vyresnės moterys, užmetė akį į Korsako žmoną, bet rado ten bespalvystę ir net bauginantį ryžtą, tad nusipurtęs nukreipė žvilgį į jam pažįstamą moterį su praeitimi.

Ši jam labai patiko, jiedu net buvo kelis kartus apsimainę korespondencija. Tiesa, jos praeitis tokiam rytui atrodė kiek per sunki. „Gal vėliau, dar bus laiko šnektelti, – tarė sau Aleksis, – jeigu jau akivaizdu, kad visą dieną plauksim kartu…“ Todėl tik priėjo pakštelti jai į ranką, visai nefeministiškai leido sau šitai, o iliustruodamas faktą, jog ją gerai pažįsta kaip talentingą poetę ir laureatę, dar ir nusilenkė visu juosmeniu, tada, parodęs portsigarą, patraukė smardintis prie susirinkusios vyrijos.

Tada iš „Metropolio“ ėmė lįsti užsimiegoję, užtinę lenkų rašytojai, ištisa jų delegacija. Viso atvyko trisdešimt du kultūros ir literatūros veikėjai iš Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Vilniaus: rašytojai, redaktoriai, kvadrigistai, poetai laureatai, senieji pokariniai romanistai, batalistai ir marinistai, įžymūs kritikai, filosofai, akademijos nariai, telegramų agentūros redaktoriai, draugijų steigėjai, apysakininkai ir dramaturgai, garsūs feljetonistai, rašytojų profsąjungos nariai, generalinės sekretorės, literatai, humoristai ir satyrikai, žymiausi reportažų plunksnos meistrai, leidyklų direktoriai, eseistai, literatūros agentūrų vedėjai, kaip minėjom, kas su žmonomis, o kas ir be žmonų. Visi tie garbūs asmenys dabar po vieną virto pro duris išbalę, šlapi tarytum varškė, iš sūrmaišio kratoma.

Atvažiavę į Kauną vakar – pirmadienį – liepos 24-osios dienos rytiniu (devynios dvidešimt) Varšuvos traukiniu, lenkų rašytojai ketino išbūti Lietuvoje devynias dienas. Viešnagės metu jie apžiūrės Kauną ir jo apylinkes, pamatys Suvalkiją ir Žemaitiją, pasidžiaugs Palanga ir Šventąja, apžiūrės darbo talkos stovyklas ir našlaičių vaikų prieglaudas, Raudonę, Veliuoną, Kulautuvą, Birštoną, Punią, Veisiejus, Alytų, Marijampolę ir kitas vietoves, pagal turtingai parengtą programą.

Moteriai su praeitimi dingtelėjo, kad galėtų ramiausiai pasukti link Karo muziejaus ir pabėgti iš čia. Praleistų dieną ant Santakos smėliuko… Arba iš pradžių užliptų paslampinėt po Žaliakalnį, kol oras dar neįkaito galvažudiškai, išgertų kavos pas Konradą. Tokiu planu susigundžiusi nė nepajuto, kaip sumojavo atsisveikindama draugų pulkui ir apsisuko ant vieno kulniuko pasišovusi dingti.

Tai buvo klaida. Keli lenkų rašytojai tą pastebėjo. Visų pirma ekskursijos gidas Gorskis puolė prie jos ištiesęs dramatiškai rankutes, o iš paskos prišoko du žilagalvėliai su savo antrosiomis pusėmis. Prasidėjo pakšėjimai ir čepsėjimai, užsimezgė pokalbis lenkų kalba, kuri moteriai su praeitimi buvo suprantama, bet ne itin pasidavė jos liežuviui – tas vargino. Na, bet šito reikėjo tikėtis. „Ir taip bus visą dieną iki penkių?!“ – su siaubu ji žvilgtelėjo į laikrodėlį ant kairės rankos. Nuo tos minutės, regis, rodyklės arba visai sustojo, arba judėjo letargiškai apsnūdusios. Pastebėkime: dar tik aštuonios ryto.

Visi kažko dar laukė. Ir aišku ko. Ogi dar trūko Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko ožiškosios, pasak ponios Sofijos, barzdos. Kaipgi be jos?

Po vakarykščios regimai sumažėjo lietuvių rašytojų skaitlingumas. Moterų padaugėjo, o vyrai štai krito nelygioje kovoje su banketo meniu. Šimkus rodė atvertęs laikraščio puslapį, kuriame puikavosi didžiulė nuotrauka su dviem ilgiausiais stalais. Kažkuris suskaičiavo – jeigu vien lenkų kadre buvo daugiau nei trisdešimt, o dar bemaž tiek iš lietuvių pusės… Kitas prisiminė „Lietuvos aide“ vakar skaitęs, kad lenkų atvyko ne trisdešimt du, o lygiai trisdešimt. Ar laikraštininkai tuos du suapvalino? A tobiš, pani, mūsų žvalgyba du suėmė? Ei, nekalbėk lenkiškai, dar išgirs…

Į kadrą visi užstalės ponai netilpo. Ir tai dar buvo ne šventės įkarštis, tik pietūs, ačiū Dievui, dar nereikėjo slėptis. Pirmame plane keli veideliai iškaitę ir blizgantys nuo krupniko. Lenkai su vietiniais ir vakar užstalėje, ir šiandien iš paties ryto per daug nesimaišė, nes jau vieni nuo kitų, sakytum, ėmė pavargti. Ypač po to, kas įvyko Karo muziejuje po LDK žemėlapiais…

Šįryt nepasirodė tą mūšį užvirę lenkai anei lietuviai. Kai kurie kyštelėjo po kambario durimis raštelį su „Nic nebendze!“, kad apsispakajintų tas neraliuotas moskitas Gorskis, išvakarėse kėlęs tostą už būsimą ekskursiją ir žadėjęs švelnius, tik švelnius ekskursantams kankinimus. Dabar jis lakstė šūkaudamas „Nic nebendze!“ – jautė vargšelio širdis, kad nuo pat ryto įvykiai krypsta ne į gera. Patraukti į prieplauką jų mišri delegacija turėjo… jau prieš pusvalandį. O kas dabar? Nė to kurvos pirmininko dar nesimato, keikėsi mintyse žmogus.

Kol draugai literatai laukė ožiškosios barzdos, antai atšliaužiąs dar vienas lietuvių poetas, leisgyvis po vakarykštės. Vienas gyvasis klasikas jį pavadino užpešiotu žvirbliu, o šįryt žvirblelis atrodė ne tik užpešiotas, bet dar ir pervažiuotas. Tai būta Jono Aleksandriškio, pasivadinančio kartais kaip nors įmantriai, pavyzdžiui, Kossu. O mes jį vadinkim lietuvių kalba, paukštiškai – Kuosa.

Prie „Metropolio“ vis labiau įsitriukšmaujanti publika patraukė aplinkinių dėmesį. Iš netoliese atsidariusios kontorėlės – tame pačiame pastate, kur prieš kelis metus buvo įsikūrusi Užsienio ministerija, ėmė kyščioti ir dairytis plikės, akutės šaudė, rankutės dangstė iš nuostabos išsižiojusias burnas. Maištas? Sąmokslas? Provokacija? Ypač valdininkai išsigando atpažinę minioje priešais viešbutį kai kurias žvalgybos sekamas marmūzes iš kairiosios spaudos.

Pasidairykime laikraštininko, mūsų ekskursijos korespondento. Kas jis galėtų būti? Koks nors nežymus veikėjas, kaip nors susijęs su literatūra, iš veido nedaug kam pažįstamas, kronikose nepaminėtas? Senas, jaunas ar vidutinio amžiaus? Su apskritais akiniais, kaip tais laikais dauguma trumparegių ir toliaregių? Išvakarėse infiltruotas ar tik šįryt atbėgęs į  iškylą? Kitos dienos rytiniame „Lietuvos aido“ numeryje po reportažu pasirašys „kl“.

Kol kas paspėliokime: tas nežinomas, dviem raidėmis pasirašęs laikraštininkas vakar kartu su visais krupniką sriaubė, zrazus su raugintais agurkais ėdė, tik neišsidavė, kad moka puikiai ne tik lenkų, rusų, gudų, bet ir vokiečių su prancūzų, o anglų kalbos – geri pagrindai. Kaip oficiozinio „Lietuvos aido“ korespondentui, visai suprantama, jam priklausė mojuoti bloknotėliu ir paišeliu rašinėtis pastabas apie lenkų rašytojų įspūdžius Lietuvoje. Tik vakar jau ne vien bloknotėlis mojavo, ir pats jo savininkas keliavo namo lyg per denį laivo, audringą naktį išplaukusio pro jūros vartus, kibdamas nagais į pakelėje pasitaikančius turėklus… Aplinkui svyrinėjo tokie pat, iš girto rūko išnirę, audroje pasiklydę, jūrligės vimdomi pakeleiviai.

Elegiškasis poetas Kuosa, beje, pernai gavęs Valstybinę premiją už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys“, prisiartinęs prie viešbučio apstulbo nuo šitokios „monstracijos“. Jam ir taip po vakar galvoje katės niovėsi, o čia dabar kas?..

Vyrų grupelę priėjęs, toliau nelindo, lenkų pusėn nespoksojo, buvo savo sopa užsiėmęs. Užmetė akį į atverstą Šimkaus laikraštį ir kone susivėmė, išvakarių gėrybes nuotraukoje ant stalo pamatęs. Šimkus tačiau nesišaipė iš jo, nors nemėgo kaip laureato ir priklausė ideologinių priešininkų stovyklai, o kiti likimo draugai Kuosą per petį plekšnojo:

– Ale tu dar apsimesk, kad nedaug tepakeli! Vakar gėrei kaip verbliudas, patys matėm!

Kuosa tik plešia jųjų rankas nuo savęs ir spjaudosi:

– Pasigėdykit, jūs degeneratai, ar neturėjot vakar ko veikti, kad mano čierkas skaičiavot? Negėriau aš nieko, tostus kai kėlė, tik suvaidindavau, kad geriu, zūbus sučiaupęs, ir paskui vazone fikusą laisčiau. Jei netikit, galim nueiti ir pažiūrėti – augalėlis iki šiai valandai neišsiblaivęs! Eisiu, nunešiu jam bent kaušelį vandens…

Ir eis jau į viešbutį. Kompanija žviegia:

– Kur kur? Kur tu dabar suki? Kai jau visus, ką galėjo, iš ten iškrapštė, kas tave ten priims, vakar reikėjo veržtis pas pani dramaturges ir romanistes nakvoti!

Chebra vis šaipėsi, esą Kuosa – vyras be ateities – mat niekas nėra jo matęs su moteriškąja gimine. Pats jisai apie savo išvaizdą buvo kritiškos nuomonės, tad nė vienas, jį per dantį patraukęs, jo paties apsibūdinimo vis tiek nebūtų perspjovęs. Šit prie savo draugo poeto krikšto dukters lopšio lenktis net nepanoro: dar išsigąs mergaitė! Kitąkart vėl, ar juokais, ar rimtai, nesuprasi, sunku patikėti tokia žmogaus savinieka, sako: „Būčiau pas jus užėjęs, bet per nemaloniai atrodžiau, tai vengiau sutikt gerų žmonių…“

Ne tik jis pats save, bet ir kiti jį taip matė: mažas ūgis, kregždėtas veidas, rudi plaukai, noselė riesta ir trumputė, lūpos ištinusios, kaip irklu trenktos. Pečiai siauri, kostiumas jų net vizualiai nepraplatina. Spalvas eilutės renkasi kaip užkeiktas, vis kad būtų musmėriškai žalsva. Prie tokių atspalvių jo plaukai jau net ne rausvi, o supelijusio šieno spalvos atrodo. Vos žodžio iš kokios moters sulaukia, veidukas iškart paraudonija kaip geležinkelio semaforas.

Mėgo kentėti Kuosa, ir kas galėjo iš jo atimti tą paskutinį gyvenimo džiaugsmą – kančią? Aną rudenį, grįžęs iš studijų Grenoblyje, perėjo miestą, nerado nieko pažįstamo, net „Božegraikoj“ suvis nieko, ogi norėjosi pasisakyti kam nors, kad egzistenciškai liūdna ir jaučiasi katastrofiškai vienas. Tad išėjo žmogus į Ukmergės plentą ir nužygiavo iki Karmėlavos. Nepastebėjo, kas darėsi su dangum, mat žvilgis buvo vidun atsuktas. Atsipeikėjo visas sulytas ir permirkęs, gaubiamas tik „morbidiškojo mirties paveikslo, tragiško ir sunkaus gamtoje“. Kaip ordinarūs poetai kurdami įgauna naujus sparnus, jei sėdi apžergę sparnuotą kumelį Pegasą, taip šitas paukštelis kūrė iš nugeibusių sparnų įkvėpimo – vilko juos per šlapią žemę žagsėdamas, ašaromis skiestus snarglius šluostydamas, be priežasties nemylimas, bet su priežastimi mylintis.

Kad savo kilmę ir neigė, prietelių mygiamas, buvo jis suvalkietis, žemaičių ir dzūkų skūpu laikomas. „Aš ne nuo tos Nemuno pusės! Anapus, kur mano gimtinė, tai jau Aukštaitija, brolyčiai!“ O tie vis tiek susiriesdami tyčiojosi: „A tu dą mums tę atsikalbinėsi, Jablonskio sūnėne?“

Turėjo mūsų Kuosa Kauno mieste įsižiūrėjęs mergaitę. Ne bet kokią – smulkią ir skaisčią, geltonplaukę linų mėlynumo akim, perliniais dantukais, mielinėm rankelėm, turtingo tėvelio dukrelę. Regėdavo ją retsykiais Laisvės alėjoje, o prasilenkdamas nedrįsdavo net akių pakelti, tik atsigręžęs nusivydavo žvilgiu, nepasivydamas, aišku, nors toji visai lėtai pražingsniuodavo.

Flegmatikė buvo, o tokios, kaip ne sykį patyrė, jam sukeldavo aistrą. Cholerikių ir sangvinikių nemėgo, net bijojo. Ypač neramino chimeros, kurios tik apsimetinėjo flegmatikėmis ir melancholikėmis. Patsai savo liūdesio grūdą nuosekliai, jautriai augino iki maginio pumpuro, iš kurio vieną dieną išsprogs dar ne viena galinga elegija, bet nekentė kitų eilėse pamatyti savo autentiško liūdesio imitacijų.

O kad jo nusižiūrėta mergelė – iš aukštesnio, poniško sluoksnio, tai teko priemonių imtis. Atsirado gera priežastis prie savo sulenkintos pavardės prisidurti nemūsiškai skambantį vardą, liudijantį aristokratijai artimą kilmę (kas ten patikrins?). Atsirado gera priežastis mesti tarnybą banke ir iškeliauti į Prancūziją darytis diplomo, kurį pamačius bet kuriam bemoksliam turtuoliui atimtų žadą. Ve jums į veidus! Vieni pinigus moka kalti, o kiti užsiėmę amžinosiom vertybėm!

Humanitarinių mokslų daktaras… Juk niekas ten nesupaisys, kokį dalyką gydai, kai užrašyta, kad daktaras. Saviškiams Rumšiškių kaime vis negalėjo išaiškinti, kad negydys nei karvių, nei vištų, podagrą ar džiovą palieka jei ne daktarui, tai bent klebonui. Į kunigėlius mamytė iš pradžių irgi galvojo jį leisti, bet prabudo jos gal kiek ir sujauktas (taip buvo manoma kaime), o retsykiais vis dėl to net labai sveikas suvalkietės protas: „Kurgi tu eisi į kunigus su tokiu stotu, Jonyti. Nei veido, nei ūgio, nei balso Dievulis nedavė. Bent būtum juodų plaukų, kaip tavo sesės kuosos! Dabartės, tai Viešpatie Dieve, prie bulvių su kastuvu rankose alpsti. Eik, eik skaityti tas savo knygas, kol su grėbliu kupron negavai!“

Bet sugrįžkim prie įėjimo „Metropolin“. Fabijonas su tuo pažaliavusiu prieteliumi Graičiūnu, beje, irgi poetų veislės, juokaudami Kuosai užkirto kelią į viešbutį „laistyti fikuso“. Iš tiesų tasai nusilengvint norėjo, bet garsiai nedrįso tokios vulgarybės sakyti. Et, pakentės. O ko taip labai vėluoja pirmininkas? Patsai Kuosa vėlavo, nes dar užsuko prižadinti prieteliaus, irgi poeto, Miškinio. Iš to, kad vienužis atvėblino, akivaizdu, jog ano neprikėlė. Jautėsi nusivylęs baisiausiai, jei tik būtų žinojęs, kad teks vienam čia sukiotis, būtų ir pats likęs lovoje. Apsižvalgė: Dieve, na ir suėjo publika… Ir kaip visi ruošiasi į tą motorinį laivelį sutilpti?

– Dar tik antroji lenkų vizito diena, – nuobodžiaudamas užvedė kalbą estų poetas Aleksis Rannitas, ant grindinio patogiai išsidrėbęs, trečią jau papirosą rūkydamas. Panašu, kad žavusis ekscentrikas šiandien nesijautė taip jau blogai.

– Jau gyventi mažai norisi, – atsidūsėjo Graičiūnas. – O ką kalbėt apie tai, kad tuoj per visą Laisvę reiks savo kojomis eiti… Karštis tik kyla…

– Dar liko aštuonios dienos, nors aštuntoji – šiandiena – kaip ir praimta, – atsiliepė Fabijonas. – Bet tu teisus. Dieve padėk.

– Ar tamsta po vakar pasikeitei apatinius baltinius?

– Kodėl tamsta klausi?

– Šiandien gali tekti parodyti juos viešajam pliaže.

– Neveliju nusirengti prieš žmones, man pakaks ir stebėti.

– Nagi, taip jau mes ir rodysimės priešais tamstą. Turėsi lygiai su visais maudytis. O aš jau ir dabar mielai nerčiau į gelmę…

Į gelmę, į gelmę… Egzistencinio nerimo vis labiau purtomas Kuosa plešia iš Šimkaus dar šiltą rytinę spaudą, kurios paprastai stengiasi nevartyti, ir randa puslapį su „Metropolio“ baliaus nuotrauka. Gerai, kad daryta iš pietų meto, ne iš vakarienės. Ieškojo savo marmūzės – laimei, į kadrą (ir vėl) nepateko.

Skaito artikelį garsiai:

– Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas pasakė sveikinimą, kuriame pažymėjo, kad lietuviai ir lenkai turi skirtingas kalbas, bet tos kalbos turi ne skirti, o vienyti mūsų tautas į bendrojo sugyvenimo, žmoniškumo kelią bei tikslą. (Kad šitaip būt sakęs, nepamenu.) Leidėjų vardu kalbėjo „Sakalo“ bendrovės direktorius (Tas pamišęs dėl knygų Kniūkšta! Geras žmogus. Gaila, kad šiandien jo čia nėra.), kuris konstatavo Lietuvos leidyklų išleistų vertimų gausumą ir pareiškė viltį, kad ir lenkai leidėjai laikysis abišalumo ir daugiau išleis lietuvių raštų. (Kur jau, kur jau.) Atsakydamas į kalbas lenkų rašytojų pirmininkas apibūdino rašytojo uždavinius ir pabrėžė, kad lenkų tauta gerbia kitų tautų laisvę ir teises. (Dabar jau gerbia.) Ten pat buvo suruošta lenkų literatūros vertimų parodėlė, kurios rinkinį lietuviai rašytojai įteikia lenkų rašytojų draugijai. (Rodos, mano šlapimo pūslė tuoj pasieks išsitempimo ribą.) Po to svečius priėmė Lenkijos ministro pavaduotojas. Vakare rašytojai padėjo vainiką prie nežinomo kareivio kapo, o šiandien laivu išvyko lankyti panemunių.

Kaip įdomu, žiūrėdamas į vis gyviau sprogstamaisiais priebalsiais besispjaudančią lenkų rašytojų gaują, galvojo Kuosa.

– Jeigu šitie lenkai jau išvyko lankyti panemunių, tai gal mes esam laisvi keliauti pas „Božegraiką“ vaisvandenių?

Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8-9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,