literatūros žurnalas

Daina Opolskaitė. Riteriai

2021 m. Nr. 11 

Novelė

 

Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių, o kai nieko nesitiki, nelabai kas gali ir nugąsdinti. „Svarbiausia pasitikėti žmonėmis, – prisiminė išlydinčius tėvo žodžius. – Ir pačiam elgtis žmogiškai.“ Raktą rūpestingai ištraukė iš spynos ir iš karto pagalvojo, kad reikės kuo greičiau pasidaryti dublikatą. Žinojo, kad kambaryje jau gyvenama, tačiau vylėsi jį rasiąs tuščią – tai nuspėti leido apačioje budėtojos paduotas vienintelis ant vinies buvęs raktas.

Nors ir džiaugėsi, kad kambarys teko dvivietis, vis dėlto nedrąsiai kėlė koją vidun į svetimą teritoriją. Perėjęs nediduką (iš viso tebuvo kokie dešimt gerų žingsnių) kambarį nurašinėtais tapetais išklijuotomis sienomis, Nerijus negrabiai ant grindų pastatė išsipūtusią kuprinę, kuri bemat nuvirto jam prie kojų kaip pavargęs bendražygis. Priešais, nuo gretimos sienos į jį įžūliai žvelgė sujauktas guolis – atmesta į šoną antklodė ir susiraukšlėjusi paklodė, iš po kurios nepadoriai šiepėsi dėmėtas spyruoklinis čiužinys. Nerijus pažvelgė į greta stovinčią laisvą lovą, kurios galvūgalyje gūžėsi sumaitota pagalvė. Į akis krito pačiame jos viduryje išgulėta apvali įduba. Jei pagalvė ir buvo palikta jam, kažkas nuo jos neseniai buvo pakėlęs galvą. Širdimi nušliaužė šaltis – toji duobė, įduba. Netikėtai žaibo greičiu mintyse švystelėjo baugus vaizdas iš visai neseniai matyto istorinio filmo: viduramžių riterio galva, skriejanti šalin nuo vieno galingo kalavijo kirčio. Ji žnekteli prie kojų į žolę kaip į minkštas plunksnas. Prisiminęs tai Nerijus susiraukė. Nesąmonė, ir tiek. Vis dėlto atsargiai, lyg ko saugodamasis, ant lovos krašto greta pagalvės pasidėjo rudeninę striukę.

Jis buvo narsus karys, tikras riteris. Niekada neieškojo slėptuvių ir neprašė priedangos, visada pats buvo kovos sūkury. Negalvodamas apie tai, kad gali būti pavojinga į kovą stoti vienam, visada verždavosi į priekį, tik į priekį. Ištikimas žirgas jį nešdavo it pašėlęs. Skydą ir kalaviją laikydavo nukreipęs į tą pusę, kurioje plevėsuodavo vėliava. Sekė ja, vien ja. Jo drąsi širdis nežinojo, kas yra baimė, ranka nevirpėjo, o garbės jausmas neleido sudvejoti kritiškiausią akimirką. Dabar jo laukė naujas mūšis.

Atsegęs kuprinę Nerijus pirmiausia ištraukė surištus raišteliais sportbačius, švystelėjo juos ant geležinių lovos spyruoklių ir lengviau atsikvėpė. Tai reiškė: viskas, jei jau čia mano sportbačiai, vadinasi – lova mano, čia aš gyvenu. Antspaudas ir parašas. Čiužinį ir patalynę jam žadėjo išduoti vakarop. Ne jam vienam, žinoma, ir visiems kitiems, kurie per porą dienų suvažiuos į sporto mokyklos bendrabutį. Šiandien ryt – ir čia nebeliks tylos: aplink aidės jauni žingsniai, griaudės balsai ir juokas.

Reikės paskambinti tėvams, kai tik įsikurs. Bet ko gi trūksta, ar jis dar neįsikūrė? Tačiau Nerijus sąmoningai delsė – norėjo bent kiek apsiprasti naujoje vietoje, apšilti nors kojų pirštus, kaip sakoma, iš tikrųjų patikėti tuo, kad gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo, ir kuo ilgiau pratęsti tą džiugų kutenantį virpulį. Išsiblaškęs ir neturėdamas kuo daugiau užsiimti, jis ėmė skaitinėti tapetų grafičius. Tapetai buvo tragiškai seni, o įrašus ant jų palikusios rankos jau seniai vaikė kamuolį didžiausiuose šalies klubuose, gal net už Atlanto. O gal ir nevaikė visai, maža kaip susiklosto. Keiksmažodžius ir kitas nešvankybes jis praleido, taip pat ir įkyriai akis badantį Gena myli Godą, o ji jam neduoda. Nerijaus dėmesį patraukė juodu flomasteriu nupieštas krepšinio kamuolys, ant kurio puikavosi gerokai nuo saulės išblukę žodžiai: Tavo galva yra kamuolys, kamuolys yra tavo galva. Žodžiai buvo juokingi ir kartu labai protingi. Nieko sau, pagalvojo Nerijus, nieko sau, apstulbęs nuo tokio atradimo. Tas, kuris tai sugalvojo ir parašė, tikrai turėjo galvą, ir dar kokią! Besidairydamas toliau jis pamatė nupieštą vėliavą ir, žinoma, garsaus kalambūro eilutes: Ant kalno mūrai… joja joja lietuvaičiai… Greta vėliavos puikavosi skydas ir ietis. Nerijus tik spėjo pagalvoti, kad dailininko būta tikrai neprasto, kai tarytum pervertas žvilgsnio instinktyviai žvilgterėjo per petį atgal. Pojūtis, kad yra stebimas iš už nugaros, buvo toks tikras ir stiprus, kad buvo pasiruošęs tą kažką išvysti. Tačiau į jį aklai žvelgė vien įdubos apvalumas pagalvėje.

Riteris akimirksniu suprato, kad vos negavo smūgio iš pasalų. Visai netyčia išsisuko nuo jo, kai išsprūdus iš rankų žirgo pavadžiui pasilenkė jo pačiupti. Nepažįstamas juodo riterio veidas tik sušmėžavo jam prieš akis ir čia pat išnyko. Iš kur jis atsirado? Ir kur vėl dingo? Greitai pasislėpė tarp tamsių žirgų ir žmonių kūnų. Nevalia paleisti jo iš akių, nes ir vėl smogs. Riteris tai žinojo. Jis turi būti apdairus ir nesiduoti užklumpamas. Akis temdė rūkas ir dulkės, kylančios iš po arklių kanopų, kad ir kiek dairėsi, jis nieko nematė.

O, sveikas gyvas! Jau atvažiavai? – už nugaros, nuo durų pusės staiga sugrumeno nepažįstamas balsas ir Nerijus dar kartą atsisuko. Nejaugi tikrai jį stebėjo – smilktelėjo nuojauta. Tarpdury nuo slenksčio į jį žvelgė vaikinas – iš pažiūros bendraamžis, tik šiek tiek kresnesnis ir gerais dviem centimetrais žemesnis – įgudusi Nerijaus akis netruko greitai pasimatuoti ūgį. – Na, ką tu, ką tu? Aš Adas.

Vis dar jausdamasis nejaukiai, Nerijus pakratė ištiestą ranką. Naujojo pažįstamojo akys žėrėjo – gyvai ir karštai, ranka buvo tvirta, paspaudimas užtikrintas. Nerijui toptelėjo, kad toks temperamentas aikštelėje – kiekvieno trenerio svajonė, šimtą kartų tai teko girdėti jam, pernelyg atsargiam ir vengiančiam bet kokių rizikingų ėjimų. Priekaištus dėl to jis išklausydavo ramiai ir taikiai, nesiginčydavo. Ką padarysi, kad atakų metu jis buvo labiau linkęs pasikliauti taktika, o ne improvizuoti.

Lengvoji atletika? Ir tavo?

Aha… – santūriai patvirtino Nerijus.

Tai pagyvensim, gyvensim… – naujasis jo bendras čia pat nusispyrė batus ir be jokių ceremonijų su visais drabužiais griuvo į sujauktą guolį. – Žėk, aš ir mikrobangę atsivežiau!

Vakare jie jau šnekėjosi kaip tikrai seni draugai. Sulakstę iki artimiausio prekybos centro parsinešė traškučių, sūdytų riešutų ir šaldytą picą, kurią nelaukdami švystelėjo mikrobangėn. Adas iš skardinės siurbčiojo savo energinį, o Nerijus pasitenkino kola be cukraus. Jį kone pykino aštrus, į vaistus panėšėjantis energinio gėrimo kvapas, pasklidęs po visą kambarį. Niekaip negalėjo suprasti, kaip Adas gali jį gerti, o ir fizinio pasirengimo treneris, žinojo, už tai nepaglostytų, išrašytų moralą kaip reikiant. Juk jie privalo sveikai maitintis ir palaikyti gerą formą. Šiukštu jokių pusfabrikačių ir kitokios bjaurasties. Matyt, ilgainiui nuo daug ko reikės atprasti.

Turiu paskambinti tėčiui, – staiga prisiminė Nerijus. – Visai pamiršau. Aš tuoj.

Jam kalbant telefonu, Adas visą laiką kreivai šypsojosi. Kai Nerijus paklausė, ar jis neketinąs skambinti savo tėvams, Adas užtikrintai papurtė galvą: ne, tikrai ne.

Kodėl? – nuoširdžiai nustebo Nerijus.

O kam? – savo ruožtu gavo atsakymą. – Mano gyvenimas – ne jų reikalas. Pats susitvarkysiu. Na, krentam miegot.

Pirmoji savaitė Nerijui pasirodė kaip ištisas mėnuo. Naujas tvarkaraštis, nauji reikalavimai ir žmonės, griežta dienotvarkė ir labai mažai laisvo laiko, ne, beveik jokio laiko sau. Treniruotės išsunkdavo visas jėgas. Gerai, kad dar mokydamasis vidurinėje jis niekuomet negailėjo savęs, buvo dėkingas ir tiems, kurie negailėjo jo jėgų, tad prie nemenko krūvio buvo įpratęs. Vis dėlto atsisėdus ant suoliuko raibdavo akys, rodėsi, kad štai ims ir apalps, o kojų raumenis nuolat negailestingai rakino mėšlungis.

Jau pirmo susitikimo metu visi jie iš karto gavo po du visiškai naujus sportinės aprangos komplektus. Vyriausiasis treneris buvo vyresnis nei vidutinio amžiaus, gerokai žilstelėjusiais smilkiniais ir savo orumu Nerijui labai priminė tėvą. Kalbėjo ramiai ir santūriai, bet akyse žėrėjo neslepiama aistra. Tą pačią aistrą kaip negęstantį deglą jis privalėjo perduoti jiems, penkiolikmečiams ir šešiolikmečiams, palikusiems namus ir tėvus ir stojusiems greta jam vadovaujant nešti tos ugnies.

Aikštelėje, brangieji, kaip mūšio lauke, reikia atiduoti visą save, – pabrėžė treneris.

Nerijus pajuto, kaip nuo tokios minties malonus šiurpas perbėgo nugara. Garbė ir pasididžiavimo jausmas pirmąkart taip stipriai užplūdo jo širdį. Atiduoti viską, kaipgi kitaip! Jis atiduos visas savo jėgas be menkiausios dvejonės.

Dar vienas dalykas, bičiuliai. Kaip ir bet kuriame mūšyje, čia svarbiausia garbinga kova.

Kažkas iš besiklausančiųjų norėjo lyg ir replikuoti, bet treneris, grėsmingai iškėlęs pirštą, papurtė galvą.

Vien tik garbinga kova, nieko daugiau, girdite?

Niekas nedrįso prieštarauti. Sustoję ratu jie įdėmiai klausėsi kiekvieno jo žodžio. Nerijus nusprendė, kad stengsis nieku gyvu nenuvilti, pateisinti keliamus lūkesčius. Iš karto pajuto tam žmogui didžią pagarbą – tikriausiai dėl protingų ir įkvepiančių žodžių. Nustebo, kad ir pats greitai buvo pastebėtas.

Puikiai atakuoji, – jau pirmos pertraukėlės metu sulaukė pagyrimo ir jam buvo paplota per petį.

Man visada sakė, kad neturiu pakankamai ryžto, trūksta staigių prasiveržimų prie krepšio… – nedrąsiai numykė Nerijus nuleidęs galvą.

Nesąmonė. Kas taip sakė? Drausmingas žaidimas kur kas vertesnis už bet kokią drąsą, tuo labiau beprotišką. Pasitikėk savimi!

Na, ką tau sakė? – prisigretinęs prie jo paklausė Adas, iš kitos aikštelės pusės pastebėjęs vykstantį pokalbį.

Niekis, tik pagyrė… – nusišypsojo Nerijus.

Vakarais jiedu iš tikrųjų krisdavo į savo lovas kaip kariai, sugrįžę iš mūšio lauko. Kartais net nepajėgdavo pasiekti dušo, kad nusipraustų. Palikdavo tai rytui. Kambario tamsoje užmerkęs akis Nerijus tebegirdėdavo įkyriai bumbsint kamuolį, tebejausdavo kibias priešininko rankas, siekiančias jį išplėšti, ir sumišusį aitrų prakaito kvapą – savą ir svetimą. Adas miegodavo ramiai, tik retkarčiais kažką piktai sumurmėdavo versdamasis ant kito šono ir nevalingai suduodavo smūgį pagalvei, lyg gindamasis. Prakaito kvapas kaipmat atgydavo tamsoje, aštriai sukutendamas Nerijaus uoslę.

Vakarui leidžiantis ant pečių riteris suprato, kad verta juo pasikliauti. Jis seks juo it šuo nenumaldomai žvangant ginklams ir dunksint skydams. Prakaito kvapas – štai kas neleis jam paklysti. Čia pat giliai patraukė šnervėmis uosdamas orą. Kairėje vos už keliolikos žingsnių buvo laukymė su ryškėjančiais medžių siluetais, nieko daugiau. Jis atsikvėpė prieš iškeldamas savąjį kalaviją ir ūmai sustingo. Aštrus svetimo prakaito kvapas perkirto jam gerklas, vos bepajėgė kvėpuoti. Tai jis, juodasis riteris! Dabar aiškiai išskyrė jo siluetą tarp saviškių. Nieko nelaukdamas stipriau paspaudė pentinais, metėsi į priekį ir čia pat sutrikęs sustojo. Veltui niršiai uodė orą ieškodamas to svetimo, aštraus prakaito, kurį būtų išskyręs iš milijono. „Nusiramink, – sudraudė save. – Tu linkęs pernelyg greitai pasiduoti panikai.“ Jis apsuko žirgą pavėjui ir nudžiugęs vėl spustelėjo pentinus: ten, laukymėje. Tikriausiai kur nors už kreivų medžių siluetų. Pasitraukdamas iš lauko paskutinį kartą žvilgtelėjo atgal. Vėliava bolavo toli priekyje kaip blanki nosinaitė.

Pagaliau jie gavo visiškai laisvą savaitgalį. Bendrabutis ištuštėjo, daugelis išsivažinėjo namo – pirmą kartą po kelių ilgų mėnesių. Sekmadienio vakarą Adas netikėtai pranešė:

Puoškis, eisim į svečius!

Pamatęs Nerijaus akis kvatojosi net susiriesdamas.

Na, ko tu? Netoliese yra muzikių bendrabutis, mergos ten mokosi grot. Porą jų pažįstu. Gal ir mums pagros, kaip manai? Todėl ir sakau: puoškis, eisim į svečius. Na, ko tu?

Nerijus nežinojo, ko, bet Adui verkiant reikėjo kompanijos, tad nesipriešino. Mergaitės, atrodo, jų laukė, nesikratė sulaukusios, tik vylingai šypsojosi. Viena jų pakvietė užeiti vidun. Nerijus iš karto pastebėjo du odinius smuiko dėklus, atremtus į spintą. Adas jautėsi drąsiai, beveik kaip namie, klestelėjo ant gėlėtos sofutės, prieš tai petimi pastumdamas Nerijų, kad ir tas atsisėstų. Čia pat iškraustė iš maišelio lauktuves: sidrą, limonadą, traškučius ir „Rafaelo“. Lyg tarp kitko mestelėjo:

Susipažinkit: čia Nerka!

Nerijus kažką sumurmėjo.

Na ko tu? – ir vėl baksnojo jį Adas. – Ar žadą praradai? Viešpatie, su tavim… Žiūrėk, čia Lina, o ten Sima.

Jam iš karto į akį krito Sima, žavi šatenė žibančiomis apvaliomis kiauniukės akimis. Nerijus pajuto, kad šypsosi vien nuo to, kad jos žvilgsnis tarytum švelnus žvėrelis kabarojasi jo kaklu, nosimi, kakta, nyra už apykaklės, galiausiai šmurkšteli kažkur žemyn, prie batų. Kiauniukė, kažkodėl mintyse kartojo jis, kiauniukė.

Sėdėdamas ant aptrintos gėlėtos sofutės merginų kambarėlyje Nerijus nelabai žinojo, ką pasakyti, bet kuri į galvą atėjusi mintis atrodė netinkama ištarti. Mieliau būtų buvęs aikštelėje, ten tai jau tikrai žinojo, ką daryti, o čia jautėsi tarytum surištas belaisvis, laukiąs malonės. Vienas Adas, rodos, nėrėsi iš kailio kaip įmanydamas: skaldė neskoningus juokelius, maivėsi ir žybčiojo akimis į kairę ir į dešinę. Nerijus pajuto, o gal jam tik pasirodė, jog Adas daug ką atiduotų, kad tik kiauniukė prie jo priglustų, pakutentų jam nosį ir plaukus, o gal net susirangytų ant kaklo kaip švelni apykaklė. Tačiau Sima tik prunkštė iš jo juokelių, vis droviai ir greitai žvilgterėdama į Nerijų. Jis svaigte svaigo nuo naujo, dar nepatirto jausmo.

Neblogai, a? – spirgėjo Adas vėlai vakare jiems išnėrus iš bendrabučio laiptinės į tirštą tamsą. – Betgi Simai tu patinki, aišku kaip dieną, kad patinki, patikai iškart! – ir jis kvatodamas šelmiškai niuktelėjo jam į petį. – Patinki, patinki, nesigink!

Man taip pat patinka Sima, – atvirai, nesigindamas prisipažino Nerijus, bet po tų žodžių Ado entuziazmas, rodos, akimirksniu išblėso, o ranka tarsi pati nukrito jam nuo peties. Jei ne toji ranka, Nerijus būtų prisipažinęs, kad Sima labai, labai jam patinka, gal net labiau nei jis jai… Bet staiga užsičiaupė, tarytum kumštelėtas į šoną. Į savo kambarį jie grįžo tylomis. Adas gūrino įtraukęs pečius, suraukęs kaktą, kažką rimtai mąstydamas. Nerijus norėjo paklausti, apie ką jis visą kelią galvoja, bet nesiryžo. Kažkas jam tarytum pakuždėjo, kad geriau to nedaryti. Parsiradę į savo kambarėlį tylėdami užkando ir persimetę vienu kitu žodžiu nuėjo gulti.

Ryte apie merginas nebuvo kada galvoti. Jiedu išlėkė net nepusryčiavę, nes pirmadienio rytą pramigo ir jau vėlavo į svarbiausias ketvirčio rungtynes. Ilgus mėnesius ruošėsi joms, o dabar pramigo! Tai gaus pylos! Abu atlėkė paskutinę minutę, be kvapo, galima sakyti, tiesiai į rikiuotę. Galutinai Nerijus atsipeikėjo tik suvokęs, kad iš tikrųjų vilki baltus marškinėlius su savuoju numeriu. Ado marškinėliai buvo juodi. Nors sunkiai suvaldė jaudulį, vis dėlto įpusėjus antram ketvirčiui pajuto, kad jam sekasi. Jautėsi kaip niekad lengvas, kūnas sklandė lyg paukštis ore. Pakildavo ir nusileisdavo. Juodi Ado marškinėliai šmėkščiojo čia ir ten. Staiga atsirado visai arti, išniro priešais akis, Nerijus pasisuko ketindamas jų išsilenkti ir tuojau pajuto jam pakištą koją. Jis griuvo, visu ūgiu išsitiesė ant salės parketo, skaudžiai grikštelėdamas dantimis. Girdėjo pašėlusiai spiegiantį teisėjo švilpuką ir sustojusiųjų šalia kvėpavimą, tik nieko nematė. Iš pradžių akyse keistai kibirkščiavo, paskui ėmė plisti didelės juodos dėmės – visai kaip ką tik šmėkščioję Ado marškinėliai. Po kurio laiko jis atsipeikėjo ant atsarginių suolelio, atsimerkęs sugavo neramų trenerio žvilgsnį, o kažkas švelniai rankšluosčiu vėsino jam kaktą, siūlė atsigerti. Dantys, laimei, visi liko burnoje, bet apie grįžimą į žaidimą nebuvo ko ir galvoti. Stebuklas, kad pavyko išvengti rimtos traumos.

Vakare Adas bandė juokauti, bet Nerijus nebuvo tam nusiteikęs. Be to, šiek tiek svaigo sutrenkta galva. Pagaliau nutaikęs valandėlę, kai Adas nuėjo į dušą, jis paskambino motinai, nors iš tiesų geriau būtų buvę pasikalbėti su tėvu. Su juo pokalbis būtų trumpas ir konkretus, pasakytų, kad jam gerai sekasi, viskas labai gerai, tiesiog nuostabu. Tėvas juo patikėtų. Bet kažkodėl paskambino motinai. Kaip įmanydamas smagiau papasakojo apie treniruotes, nemenką krūvį, skaudančius kojų raumenis, lyg tarp kitko užsiminė apie muzikių bendrabutį ir, žinoma, apie kambarioką Adą. Motina irgi papasakojo, kad namie netikėtai dviem dienom buvo dingęs vanduo, teiravosi, ką jis valgo, žadėjo kitos savaitės gale pervesti į sąskaitą pinigų. Jis stengėsi klausytis jos balso, bet iš tikrųjų įsitempęs laukė, ar nepokštelės koridoriaus gale dušinės durys.

Ar kas negerai, vaikeli? – tarytum ką pajutusi net per telefoną paklausė motina.

Pasiilgau namų, – leptelėjo jis visišką nesąmonę, dėl kurios, žinoma, buvo gėda, bet tik taip galėjo išsisukti.

Ir greitai atsisveikino.

Kitos dvi savaitės buvo keistos. Kitaip Nerijus jų nebūtų galėjęs pavadinti. Jis jausdavosi laimingas vakare sulaukęs Simos atsakymų į savo žinutes, ir tos paskutiniosios „Labanakt!“, po kurios niekaip negalėdavo užmigti. Tačiau jį slėgė nesuprantamai pasikeitęs Ado elgesys. Jis tapo nepakantus, dažnai suirzdavo. Treniruočių metu žaidė grubiai, vis taikydamas parblokšti, prispausti priešininką ar pulti iš pasalų. Už tai susilaukdavo ne pagyrimų, o skardaus švilpuko ir nuobaudų. O kartą net buvo pašalintas iš žaidimo ir turėjo sėdėti ant suoliuko padavinėdamas rankšluosčius. Penktadienio vakarą Adas pasiūlė Nerijui atsipalaiduoti. „Mižnius!“ – mestelėjo, kai tas suabejojo, ar verta. Nerijus nusekė paskui jį tiesiog nenorėdamas pyktis. Jis nepažinojo tų, pas kuriuos Adas jį nusivedė, jam nepatiko jų juokas ir kalbos, bet tyliai kentė, įterpdamas į bendrą kalbą vieną kitą žodį, stengėsi neišsiskirti ir prisiversdamas gurkšnojo šleikščiai saldų sidrą. Žinojo, kad bus bloga, o vakarui baigiantis greičiausiai nieko neprisimins. Kai Adas užsimanė parnešti daugiau, Nerijus sugalvojo, kaip dingti.

Varom kartu prie bankomato, nusiimsiu pinigų, – tarstelėjo jis Adui. – Tėvai į sąskaitą įmetė.

Kiek?

Atrodo, tris šimtus. Sakė: iškart visam mėnesiui.

Tamsa sugėrė jo žodžius. Jiedu sparčiai nužingsniavo už kampo. Sutartinai, tarytum rikiuotėje, Adas neatsiliko nė per žingsnį. Net tada, kai Nerijus palinko prie švytinčio langelio, kad paimtų išnirusį banknotų pluoštelį, jis buvo pernelyg arti. Pinigus Nerijus susigrūdo į džinsų kišenę ir, stumtelėjęs Adą krūtine, pasuko namų pusėn. Adas mynė jam ant kulnų.

Riteris pasuko į medžių giraitę ir užsiglaudė už kamieno. Blausiai mirkčiojo žvaigždės, spiegė svirplys. Prigludęs skruostu prie medžio žievės jautė grubią ir kietą jos odą, tarytum ranką, spaudžiančią jam žandikaulį. Neabejojo, kad ilgai laukti neteks. Ausimis įtemptai gaudė kiekvieną garsą, pats stengėsi net nekvėpuoti. Po savimi jautė virpantį žirgo kūną. Priešas buvo čia pat, jis tai žinojo. Vis dėlto tikėjosi garbingos kovos – jiedu susirems vienas prieš vieną ir lai nugali stipresnis. Juk jie abu kariai, abu riteriai, garbė jiems šventas dalykas.

Bendrabutį Nerijus pasiekė jau gerokai apdujęs. Kažin ar būtų ištraukęs iš spynos raktą. Kai užtrenkęs duris Adas pastūmė jį ant lovos, pajuto, kaip galva švelniai ir minkštai įkrinta į pagalvės duobę. Riteris nespėjo įkvėpti oro. Jam smogė tiesiai į veidą ir jis nespėjo išsilenkti, nusisukti, nors aikštelėje buvo gerai įvaldęs įvairius manevrus. Smūgis buvo stiprus ir staigus, trenkė tiksliai, vis dėlto nebūtų galėjęs pasakyti, ar tai kumštis, ar skydas, ar tik sunki vėliava. Kalavijas iškrito iš rankos ir nuskendo kažkur tamsoje. Akyse žaibavo prisiminimas: štai ji, vėliava, ant atsarginių suolelio ja mosuoja vienas iš keičiamųjų žaidėjų. Dar ji kyla salės palubėje ir ten pakimba. Kai guli parblokštas kovos lauke, ji plevėsuoja tau tiesiai virš galvos, nuo jos mirgėjimo merkiasi akys. Mama, pagalvojo jis, mama, tas riteris. Už ką jis man šitaip, iš pasalų, visiškai beginklį?

Juodasis riteris apsigavo: kalavijo nebuvo. Nerijus nekovojo. Jautė jo kietas ir grubias rankas, graibstančias kelnių kišenes. Adas naršė jo drabužius tankiai kvėpuodamas, net švokšdamas, godžiai grobstydamas orą praverta burna. Suvyniotus į ritinėlį banknotus iš džinsų išlupo greitai – Nerijus tai pajuto. Kaip ir tai, kad sparčiai tinsta kairioji akis. Pajuto ir suprato, tik negalėjo nė žodžio ištarti, apsvaigintas šleikščiai saldaus gėrimo ir stipraus smūgio. Pagaliau Adas atsitraukė, palikdamas jį ramybėje – daugiau nebejuto jo kūno svorio, negirdėjo jokio garso, buvo tylu kaip mūšio lauke pasibaigus kovai.

Prieš sąmonei panyrant į miego tamsą, Nerijus skaudžiai suvokė, kad riteris nužudytas. Kai išaušus rytui jiedu kaip įprastai pakirs iš miego rytinei treniruotei ir pradės naują dieną, jis nebeprisikels.

Ramutė Skučaitė: „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“

2021 m. Nr. 10 / Poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė / Spalio 27 d. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei, mylimai vaikų ir suaugusiųjų poetei, vertėjai, daugybės operų ir operečių libretų autorei Ramutei Skučaitei…

Daina Opolskaitė. Miške

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Daina Opolskaitė: Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5–6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.

Daina Opolskaitė. Karūnos

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…