literatūros žurnalas

Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras

2018 m. Nr. 10

Romano fragmentas


Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…

Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas… O tu pats? Popierinis lūzeris. Paperbook writer.

Jei laiku tą supranti, tai bent jau apynormalę novelę parašytą turi, bet kartais… tasai skurdukas savaime nuvysta išdžiūsta išdžiūva, subyra į miltelius. Nėra, ir neatsimeni.

Taip ir su tuo gyvenimu: teisingiau, kai kuriomis jo atkarpomis, laiko tarpais. Tarsi jų nė nebūta. Jų vietoje: vaiskus vakuumas. Tai gerai, net per gerai. Blogiau, kai tarsi juodu guašu tirštai ištepta. Blogiausia, kai neįskaitoma kažkokių ženklų raizgalynė, suveltas senos meškerės valas į gniužulą. Tiktai tas valas juodas. Tiksliau: tamsiai purvinai pilkas.

Kam čia paironizuosi… nebent sau.

Net ne ironija… maudžiančio danties mažutėlės skylutės padirginimas. Protą užklojantis šlapia nešvaria vata.

Net akys po to lieka tarsi nešvarios.

Viskas, žinoma, lieka, kaip ir buvo, tik su kažkokiu periferiniu irzuliu.

Sunku yra paskui atšvisti, atbalti, nebent tikras draugas priekabiai ir geranoriškai savo nuomone per tavo rašinį pereitų… Bet, patys suprantate, taip labai retai atsitinka.

Nes dažnai ir labai geras draugas to… negali…

Tokie papostringavimai užima smegenis, kai nieko neatsitinka savaitėmis. Nei buityje, nei mintyje, nei „jausmuose“. Visur ta pati tingi košė kaip ant stalo. „Šilkinė“. Jokio pasipriešinimo, jokio stimulo. Susraigėjimas.

Čia ne naujos visuomenės kritika. Tai tik seniems.

Tai kas gi įsimintinesnio atsitiko per tuos metus, kai „kartu“ gyvenom?

4 h nakties, gal ryto.

Juoda kava juodam puoduky moliniam.

4 h dienos, gal vakaro.

Guliu lovoje, gal net ką bloknotėly užsirašinėju – kaip… tik žvilgsnis, manyčiau, ne toks išklaikęs kaip H. Daumier „Poeto savo palėpėje“. Tas poetas labai tikras – panašus į Don Kijotą: pasišiaušusia barzda ir liesas, ir lova jo sujaukta, ir jis vienas, nors ir nupieštas…

Kadaise viršutinėj švarko kišenytėj nešiojausi keturkampį veidroduką ir vis pasižiūrėdavau, ar nepavirtau į kokią pabaisą. Ne. Paskui sužinojau, kam narkašos nešiojasi veidrodukus: pabarstyti „milteliams“, šniaupalui, – pasibjaurėjau ir to veidroduko atsisakiau.

Dabar žiūriu pro langą į kiemą, kuriame nieko nėra, ir visai nežiūriu į veid-rodį nei veidroduką. Kad aš ir be švarko. Apspurusiu megztiniu. Beformėmis kelnėmis išdubusiu užpakaliu. Su šlepetėmis.

Keli mėnesiai nebuvau išėjęs net į kiemą, o kada buvau gatvėn išklibėjęs pažiūrėt į Visų Šventų bažnyčios bokštą, vos beatmenu.

Visi Šventi – anapus gatvės…

Ne, apsivilkti šį tą turiu. Iš baracholkės, skuduryno, labdaruchos. Šiaip iš kažkokio kvailo užsispyrimo būnu žiemą vasarą su tuo pačiu megzsčiu ir kelnėmis…

Don Kijotas raudoname fone.

Kadaise Nepriklausomybės pradžioj norėjau taip pavadinti savo eilėraščių rinkinį, ar dar anksčiau – kokios perestroikės, o gal Sąjūdžio laikais. Bet pasirodė man tat esant tuo metu bereikalinga ironija. Paskui buvo laikotarpis pats tas, ir pavadinimas gana tiksliai išreiškė padėtį mūsų Lietuvoje, bet negalėjau, nes ne tas buvo svarbu visiems ir man. Turiu galvoje poeziją. Parašiau kita išraiška. Paskui…

Abejingas viskam pasidariau, tarsi būčiau koks litvakas ar litvinas. Aš Velnias Žinokas.

Jau sakiau jums aš, alcheimerinis, kad lyg ir gyvena manyje dvi atskiros gyvastys: lėtas tingus apatiškas ramus slunkius lietuvis, paniškai bijantis permainų, ir godus pastabus plėšrus, save pirma visų stumiantis ir keliantis žydas.

Tos dvi gyvastys ne visada taikiai sugyvena.

It sąstingio dumblynėje visą laiką konfliktuoja iššiepusios dantis.

– Hrrr… hrrr…

Šyptelėjau: jinai, Rozė, vėl tampa mano dopelgengeriu… Nereikia sau meluoti: jinai čia nelabai kuo dėta, nors tarsi jos šešėlis į mane atsitrenkia, vakarais tvieskiant saulei paįžulniai… Didžiuma tai aš pats viskuo dėtas: ir ta lėta apsilpusia quasišizofrenija. Ar pseudoparanoja.

Įeina Olga, jos geriausia draugė, labai nori man atrodyti jauna. Tai matosi iš pasitinkavimo, iš kosmetikos, kurios daug.

– Kaip gyveni? – klausia ta jaunyva draugė. – Gal šventai?

Seniai ji čia bebuvo – gal dienos penkios ar keturios.

– Tai, – sakau, – paklausei. Aš jau prisišvenčiau. Seniai seniai.

Olga pasistaipo, apeina apie mane lyg aplink Onegos ežerą ir grįžta pas Paliktą Rozę įlįsti į muiluotą ekraną: Soap opera culebron.

Aš lieku, ramus ir savarankiškas:

Lyg nuo asilo nulipęs,
tolimas nuo tobulybės.

Bet kas gi buvo svarbesnio? Bent emociškai. Be: aš, tu ir kiti čia nesantys arabai. Kokia Olga bimbam retkarčiais ar dar retkarčiau per kiemą prašmaklinantis Vasika da Gama…

E lygu C kvadratu. Einšteinas kažką niurnėjo apie emocijas. Skamba panašiai. Dar kažkas sakė, kad minties greitis daug didesnis nei šviesos.

Tarsi aš vėl tame kaimo (atsiprašau, provincijos) durnonamy, ir nesu toks autokritiškas, kaip vienas smagus tarpukary gimęs žydas apie save pasakė:

Ja triždy durak Sovetskogo Sojuza.

T. y. triskart buvęs, o pakliuvo ten stengdamasis gauti leidimą, šibosetą, į tėvynę Izraelį. Kai perskaitau, nes reta išgirsti, kur nors žodį „optimistas“, tuoj ir prisimenu jį, pusamžį Vilniaus žydą.

Taip, kaimo gūdžiame beprotnamy dvakinėdavo tokia šlepsinčia eisena beprotėlės, aukštai, beveik iki krūtų užsitempusios nuskalbtas pižamų kelnes, pirmyn atgal, man kildavo vienintelė asociacija: nėščias tango.

Pamenu, buvo rinkimai. Ir beprotnamy ant juoko ar psichoterapijos tikslu organizavo balsavimo apeigas. Ir už ką gi balsavo beprotėlės, kurių buvo trys ketvirtadaliai gal? Už „apylinkės učastkovą“, policininką, buvusį milicininką, beje, rusą. Jis apsilankydavo „gydymo įstaigoje“ ir garsiai užtikrindavo, kad niekas jų neskriaus ir neprievartaus.

Jų besmegenėms galvelėms jėgos struktūrų atstovas rodės tikras ir nuoširdus užtarytojas – tarsi kūmas ar vyresnis brolis, žodžiu, batia.

Tai buvo tikras įrodymas, kad durnyne kiūkso vis dėlto „nastojašči durniai“.

Aš pasisakiau, kad turiu teisę nebalsuoti, jei nenoriu, ir tat buvo palaikyta sveikimo simptomu.

Tasai policininkas turėjo patirties dar iš sovietmečio, kai balotiravosi selsoveto deputatu, tad užsukdavo į jo ginamajame plote esančią įstaigą, paflirtuodavo su moteraitėmis, prižadėdavo neleisiąs niekam net gėlyte joms per šikną suduoti.

Jis tad surinko daugiausia balsų. Po jo – didžiausias durnyno klounas, žadėjęs pyragus ir nenuilstančią kovą su priešais.

Ką čia gyvas žmogus bepaaiškinsi… Kuo čia nustebinsi.

Ko gi reikia žmogui? Man.

Abstrakčiam žmogui.

Totaliniam žmogui. Vyrui moteriai? Kaip Alis Kuperis.

Oro, nes, andų andai išropojęs iš to šilto vandenyno, jis be to negali.

Bet vandens – skysčio – jam irgi reikia – toks jau atavizmas, tačiau svarbiau bene yra valgyti ėsti, tada jau atsigerti ko nors tyro, kad geriau veiktų virškinimo aparatas.

Mūsų platumose – ir apsirengti, čia ne Indija, kur visi vaikščioja be kelnių kaip Mahatma Gandis. Nuogas numirsi. Neėdęs numirsi. Negėręs numirsi, pijėnyčia. Kvėpavimas toks svarbus, kad priklauso Rytų išminties sričiai. Ar pusryčių. Bet vandeny numirsi, ugny numirsi etc., pvz., sieros rūgštyje ar smoge.

Seksas libido. Be to galima gyventi. Atseit. Toks ten ir gyvenimas. Pasipirsčiojimas kanopuoto žolėdžio. Kad ir mėsėdžio aštriadančio. Šiuo kartu tas pat.

Labai pamąstyta. Iš pašaknų užgriebta. Ir kas čia naujo. Abėcėlė. Net įrodymo nereikalaujantys pradmenys. Nereikalaujančios įrodymo lemos aksiomos. Gyvas–negyvas. Negyvas – turbūt neegzistuojantis, arba mažai svarbus kaip koks kupstas. Dar šiek tiek esąs kitų (keleto) atminty. Antkapio raidėse. Bet jei ne daugelio atmintyje, tai kas tos raidės, kas tos datos, tie skaičiai arabiški… Kodėl užėjo noras apie tai galvoti neskubant, smulkiai… Lyg tokie pamąstymai ką nors paaiškintų, duotų naujos informacijos, bet kad nieko. Nihil novum sub lunae. Vanitas vanitatum, netgi ne poetiška. Šioje situacijoje nė Meno nėra. Jo taurinamojo poveikio… Jaunystėje buvo daug naujų dalykų. Dabar nedaug. Gal net nėra.

Hiperrealistinis abstrakcionizmas… Raudoni apvalūs kubai, išrasti M. K. Čiurlionio meno mokykloje praėjusio šimtmečio gal kokiais šešiasdešimt aštuntais metais.

Jeje. Mąstymas mūsų primityvus, todėl ne visada teisingas. Cieli raudoni olandiški ridikėliai a la Piet Mondrian, kubais supjaustyti pomidorai, smetona etc.

Apie ką čia aš? Nuklydo protas nesavais keliais. Nuklidų ieškodamas. Atsiprašant. Ne.

Fu, viskas šlykštu kaip muiloperėje. Culebrone. Netgi ne gyvuliškas seksas. Plačiausi, niekingai ir daugelio išnešioti kaliošai. Emocijos pėdoms ir padams. Ir nuospaudoms su nuoskaudomis. Nieko nėr pasibjaurėtiniau, kaip itin primityvūs jausmai… Vartoja erzacą ir jaučia egzaltaciją.

Egzaltacija irgi „jausmas“. Tikrieji lietuviai stebisi:

– Kaip gali būti per saldu? – jei taip pasako koks lenkas. Lenkams būna per saldu.

Rusams kaip ir lietuviams:

Sladkoje vkusnoje, krasnoje – krasivoje.

Ekspresyvios tautos Rytų Europoje. Rozovejet Vostok, Jesenino audėjėlė virš ežero. Raudono arklio maudymas. Kandinskio sibirotartarrien abstrakcionizmas. Ką tas Čiurlionis su savo Švendubrės šilų koloritu…

Vėl pripratau prie jos kaip išsivalkatavęs ir sugrįžęs katinas. Katinai! Katinai! Vėl prisipratinai? Prie vietos? Ar prie moteriškės. Nejaugi, nejaugi? Baik tu kniaukęs, Kaspariuk. Gaspard de la nuit.

Les avoines d’ aout. Rugpjūčio avižos. Tos, kuriomis atiduosi visas skolas šioje žemėje tuo laiku. Jau „tuo“.

Sakė Queneau:

Jaunyste, jaunyste,
nuskinta nuo
pirmadienių

Prisimenu tą paprastutį Antano Alfredo sąmojį, kaire puse lūpų šypteliu:

– Nebeskiriu pirmadienio nuo penktadienio. Na ir kas, juk ne aš juos sugalvojau.

Čia kaip: aktorės skundas Faustui Latėnui prie taurelės kiršo.

Du lapukai iškrenta iš knygos… Vienas – savotiškai išverstas Baudelaire’as:

XXII
Kai vieną naktį aš gulėjau prie siaubingos žydės,
Prigludęs išilgai tarsi lavonas prie lavono,
Ėmiau svajot prie to parduoto kūno
Apie gražuolę liūdnąją, kurios nebegeidžiu.
Aš įsivaizdavau jos įgimtą didybę,
Jos žvilgsnį, grakštumu, jėga ginkluotą,
Kvapnius jos plaukus, kuriuose kietumas slypi,
Vien jų prisiminimas viltį duoda.
Jei aš galėčiau su aistra bučiuoti kūną liekną,
Šviežias tavąsias kojas lig juodų kasų,
Gilių glamonių lobį man išpindama,
Jei tu galėtum kurį vakarą spontaniška rauda,
O, tu, žmonių žiauriųjų karaliene,
Užtemdyt juodą spindesį šaltų akių šviesų.

Kiekviena eilutė prasideda didžiąja raide. Aišku, vertimas, ir prisiminiau, kad Baudelaire’o. Mano paties eilėraščiai surašyti paprasta prozos tvarka, kaip ši parafrazė:

Bodleriškasis
Nes esi ne mano.
Vytautas Mačernis
Gražioji žyde, viešnamio princese,
buku balsu dudenanti VOODOO,
ir juodas katinas, pusiau išdvėsęs,
ir mira, timiamas, ir saldu…
Ant apmušalo subtilus pelėsis
po tobulu ketureiliu meilužio,
čia peri blakės nuo ano gegužio,
o tas pelėsis iki kojų plėsis.
Gražioji žydė kerpasi trumpai,
jos geros krūtys šviečia atlapai:
Užtenka! Naują filmą rodyk!
Gražioji žydė daros negraži:
Lietuviškai mekenantis ožy,
ant: cheminė blondinė. Eik ir nusinuodyk.

Tokius prisiminimus reikia užgniaužti. Kitoniškai kuoktelėjusius.

Pirštų galais išrauti vos išdygusius. Smulkius. Tada purvini teliks pirštų galai.

Nuoviro marmalo putos paviršinės. Pasemk šaukštu ir tėkšk pro atvirą langą…

Jei staiga prisimeni, o ir sau garsiai gali skaityti prisimintus eilėraščius: tai koks tada čia psichinis reiškinys?

– Smegenų sklaida, – trumpai apibrėžia Romas Daugirdas.

Tai skamba labai įtikinamai ir pasibaisėtinai. Belieka pagarbiai patylėti. Laukti.

Nuo įkyrumo niekur nepasidėsi. Kaip ir nuo irzlumo. Styro viksvos, pajunti – tampi svetimas pats sau.

Juk ne apie karines avantiūras, kadaise nutikusias, galvoju, ir giriuosi sau. Ne apie tai. Apie tai, kad senatvėje nesinori atsiminti bjaurasties, tau atsitikusios gyvenime. Nuskęsta tat atmintyje tiesiog. Todėl, kad tau norisi, kad būtų nebuvę.

Užmiršt ir tą kvazipasaulį, „kur jis buvo nemirtingas, o ji niekada nepaseno“ (R. Shackley).

Mergos, kurios skaito damų romanus, argi jos ką supranta apie literatūrą. Juk tai vien patarimai, kaip maivytis. Kaip muilo operos. Galėtų tos mergos būti net neraštingos. Nedidelis nuostolis.

Madam Boiselier, taip? Klonavimo motina Lakšmė-Durga.

– Maži vaikai gražūs, – tai Rozė taip. Aš su ja visiškai sutinku, nes taip yra. Taip.

Vyrams Tikriems, sako, kad ne. Įsižiūrėk, durake.

Kas jaunystėje buvo poetas, tas gal ir nėra tikras vyras.

Nu.

Tų ašarų tas suturėjimas.

Az jesm, tu jesi, on, ona jest’, my jesim, vy jesite, oni sutj.

Tai ne šiuolaikinė nuasmeninta rusų kalba, kur visi jestj – ironizuoju kaip V. Hugo. Kartais ilgesingai norisi, kad viskas o viskas būtų aišku kaip dvylikamečiui berniukui. Tai tokia būsena jausena. Pilnatviška, netgi palaiminga, bet neamžina.

Dvylikamečio Jėzaus Kristaus Dievo Mintis. Tokia gili, kad gal ligi galo nesuprantama, nors to nė nereikia.

Senovės graikams begalybė ir nesąmonė buvo sinonimai.

Smegenys… veidu nubėga nervų skruzdėlė. Gyvenimas mano buvo nuotykingas ir baisynebingas, bet organizmas išmoko blokuoti smegenis ir atmintį.

Buvo gyvenimo mėnesių, per kuriuos atsitikdavo daugiau įvykių ir pokyčių nei per katruos penkerius metus. Gyvenimo įdomus laikotarpis, todėl jis atmintyje išsitempia tarsi penkeri metai.

Sako, kažkas panašaus yra giliai Azijos kalnuose, kurie vidury dykumų, yra ten vietų, kur laikas ima padūkusiai suktis tarsi elektros skaitiklis, įjungus krosnelę su dviem rinkėm.

Bet atsimenu ir lėtus lėtus metus, kai dirbau kokioj kaimo mokyklėlėj ar Mažosios sostinės laikrašty. Ypač metus atokiam bažnytkaimy, kai lemties buvo leista pamažu per žiemą perskaityti Thomą Manną, kelis kartus Donelaitį, Dickenso „Pasakojimą apie du miestus“, Gałczynskio ir Tuvimo eilėraščių, Baudelaire’o „Spliną“. Nejuokauju.

Prisimenu priešpaskutinę žiemą Stalino laikų, visi tame mūsų dzūkų kaime tarsi grįžo į senus baudžiavos laikus: dvasinė terpė tarsi Andajaus amžiuje – matės tik protarpiai languos tarp žiemos gėlių šerkšnotų ir kažkodėl norėjosi vėlais vakarais balanas žibinti, įkišus į sienos plyšius, baisias pasakas poryti ir klausyti, prietarus prisiminti, senų tikėjimų nuotrupas, būtybes visokias nežemiškas raistiškas, net ir ne lietuviškas – kikimoras: kas jos, kaip atrodė, o galas žino, kad nieks gerai ir neįžiūrėjo… O kas nors lyg ir žinojo, prisimindavo mažas iš prosenės girdėjęs… Valgyti (ir kad skanu!) sušalusius girinius obuoliukus, rudenį apdairiai surinktus sušalvėjusius šermukšnius ir putinus. Prisimenant, kad barščius ir iš garšvų galima virti, iš dzengelių litvarų, ir kur tos garšvos auga (tik į senatvę sužinojau, kad archangelika šventagaršvė yra vienintelis augalas, kurį valgo Grenlandijos eskimai). Dar lazdyno riešutai buvo neišpasakyta gardybė. Atsargas tokias taisė: kopūstų statinės dugne guli dideli raini burokai, perpus perpjauti, esą pavasarį būsią skanūs ir taip, ir išvirti su sauja dilgėlių. Ten jie ir rūgo su sveikom nedidelėm kopūstų galvelėm gale kubilo kopūstų rauge, o tos galvelės buvo rausvos. Rytais blynus tarkių morkinių kepdavo, ypač vaikams skanius, ir miežinius blynus kepdavo, kamaroj girnelėmis šviežiai pasimaldavo. Tie dar net ir skanūs, kol karšti: ir morkiniai vaikiški, ir miežiniai irgi, čigūnėly pašutinti su smetona, tss.

Seni žmonės sakė:

– Grįžom tarsi šimtą metų (ar net du?) atgal, panašiai yra, kaip tada buvo, ką pasakojo mums mūsų seniai, – ir tada buvo taip baisu dėl gyvybės, gyvent gūdu, prievarta baudžiavinė – va kas ta kolchozinė, atgal gyventi žmonės pradėjo visur.

Jų klausdavo:

– Ar tiesa, kad senovėj senus žmones anūkai žiemą rogutėmis išveždavo nepažįstaman miškan, „ant lapių“?

Tada seniai ir senės nutildavo, sukąsdavo dar esamus dantis ir tylėdavo, retai kada katras iš jų prakošdavo pro lūpas:

– Tiesa.

Visą vakarą tylėdavo susiraukę ir į anūkus žiūrėdavo, o žiūrėjimas tai nebuvo piktas, bet aš nežinau koks, nemoku pasakyti.

Dabar pats jau senas, kai prisimenu tą pasakymą „ant lapių“, tai irgi nežinau nemoku, o kai žiūriu, tai savęs nematau, neinu prie veidrodžio.

Sako, kad eskimai turėjo tokį paprotį. Dzie, eskimai.

Štai šią žiemą, kai dienos veik ir nėr… užmerkiu akis… „Žalios, beprotiškai žalios spalvos dugne įtūžęs Rionis Kaukazo saulės spinduliuos.“

Ir vėl vidunaktį ant sienos
gėlės šešėlis kaip mana dalia –
trumpi sapnai tavy, o siela…
…numirti, būdamas gėle…

Kai pagalvoju apie ją, apie visą mūsų bendrą gyvenimą, tai: buvo valandų, dienų, mėnesių, gal net sezoniukų, kai viskas rodės tarp mūsų švaru, ir aplink švaru, šviesu ir gal net teisinga tarsi vasarvidžio priešpietė Nidos kopose – vien tik meile laime sotūs ir dar vieversio giesme, virš tų kopų, ko tikrovėje gal net nėra, nėra giesmės nei žiemą, nei vasarą virš tų kopų, mergelės Neringos milžinės krūtų.

Tačiau dualizmas: kitos valandos, kiti sezonai – purvini, ne tas žodis, tiesiog šūdini. Jei visas jusles suvestum į vieną – kvapą, tai gautųsi neapsakoma agresyviai išsimušanti smarvė, būtent: mudviejų abiejų ir daugelio visokių padarų, apsupusių mus ir sadistiškai laimingų, kad gali kenkti patyliukais arba viešai, versti atgailauti – tas jiems tarsi medus su degutu.

Taip skanu, patinka: smarvė, dvokas, krokodilų pliurza – sąstingis.

Ne persiškas šviesos – tamsos dualizmas, Ormuzdas ir Arimanas, Ahūra Mazda ir Aingro Mainjus: du persišku katinu: juodas, baltas – kaip Gałczynskio katinai, su kuriais jis nužingsniavo į dangų.

Ne, man su ja buvo panašiau, kaip sakė viena mano uošvė, nujausdama savo dukters ir mano susiniovimą:

– Va, ateina du lūšiu,
ale vienas su kušiu.

Žmona, jos duktė, ne, ji ne Rozė, kita mano žmona, A. A., nuo šio dvieilio atsitokėdavo kartais, aš dažnai irgi, tad sąlyginai tapdavo ramu. Bet, kaip sakė Šolom Aleichemo bobutė:

– Ilgai ramu pabuvo…

Gut.

Argi tai gyvenimas, jei visą dieną sėdi apsirengęs (visą parą?) ir beprasmiškai žiūri pro langą. Arba skaitai, atseit sovietinės sociologijos (cheche) tomą iš jos bibliotekos. Jinai žiūri įtariai ir nepatenkinta (milžiniškai) į tokią mano ironiją (ironijos išraišką). Jos vietoje aš irgi taip žiūrėčiau.

Kartą iš tos jos vienos knygos (ją perskaitė turbūt tiktai pats autorius, ją rinkę (bet kažin, tiejie gal tą atlikę automatiškai mechaniškai) ir redagavę asmenys… tie sausi kaip džiova paistalai…, taigi, iš tos knygos, sklerotininke tu vienas, iškrito ranka parašytas lapelis. Rosinantės arija iš operos (neįskaitoma).

Tat yra tiesa, kad aš ją kartais pavadindavau Rosinante. Jai tai netgi patiko. Nepyko.

Juoko aukojimas. Hebrajiškai Izaokas reiškia „juokas“. Savotiška apeiga, ar ne, gerbiamieji?

Čia tai dar ne didžiulė problema, tik retkarčiais. Pvz., rimtieji lietuviai – tai tikrai kažkas tokio šiurpaus.

Literatūrinė realybė man beveik adekvati buitinei, toks aš praktiškas. Kartais netgi svarbesnė. Ne tas žodis: teisingesnė, protingiau paaiškinta.

Galiu ir aš pasakyti kaip tasai romėnas:

Odi profanum vulgum.

Nes to netgi ir reikia.

Pitagoras sakė, kad tikėjimas teigiamai veikia mūsų dvasią ir kūną.

Buvo toks Titonas, nemirtingasis Eos (Aušros) meilužis, nukriošęs senėkas Trojos karalaitis. Ea pamiršo išprašyti jam amžinos jaunystės. Nemirtingumo tai ne, neužmiršo.

Vieną poezijos rinkinį norėjau pavadinti „Don Kijotas raudoname fone“. Aliuzija į tautos herbą. „Liko rankraščiuose.“ „Rankraščiai nedega.“ Dingsta… Komunizmas – pensininkų visuomenė, kur nuo kūdikio iki galudienio – visi emeritai… Kur visi norai patenkinami, kiekvienam pagal poreikius. Tie poreikiai turi vis mažėt ir mažėt. Tie poreikiai privalo būti apriboti – kitaip visiems neužteks, ką čia visiems – daugumai, – skeptikas mintija patylomis… Mano kartą, buvom tada pionieriai, užvertė paistalais, vos pradėjusius protauti tyneidžerius vertė tikėti kaip religija, rimtai ir be jokio kritiškumo – reikia tikėti Žmogumi! Vertė mintinai iškalti „Komunizmo statytojo kodeksą“… Keista, neatsimenu nė žodžio… „Aurea prima sata est…“ atsimenu… „Sponte su asine lege“, o „Komunizmo kodekso“ ne, sprangus labai…

– Kodėl tas statytojas toks svarbus? – šnabždėjo skeptiški vaikų protai – gal dėl to, kad komunizmas bus statomas amžinai.

Ir taip neįdomu viskas pasidarydavo. Taip taip, dviem rankom komunizmo nenukalsi. Čia reikia keturiom, paprastai pasakius, dviese… keturiese… daugiese… Kaip skaičiuoja Amazonijos indėnai: vienas, du, daug…

Pusė galvos uždūksta, pradeda eiti ratais, ką ten ratais, spiralėmis, cikloidais, ciklonais ir anticiklonais… Silpsta silpsta silpsta… sąstingis. Vėjo varpeliai ant mūsų kryžių, mūsų pakelėse, mūsų kapinėse, stebuklingi.

Taip, Roze, prieš mirtį patekau pas tave į Geinomą. Skaistyklą. Purgatorijų. Protestantai, rodos, skaistykla netiki, jie kategoriški. Siūlė man baptistai suaugusiam krikštytis, sakė:

– Pas mus viskas paprasčiau, kondensuočiau, logiškiau.

Lieku kataliku. Katalikybė poetiškesnė.

Rimai: mažens, nužengs, nusilpus, ilgesingas ir blyksi lyg silkės, kai Advente ištraukia iš statinės. Amžinas skatikas irgi blyksteli it klystžvakė.

Skandalai ir intrigos. Esame skandalistų ir intrigantų tauta. Jei jų (skandalų ir intrigų) nėra, tada niūru, neprokur, tad apie senus barzdotus juos ir jąsias be perstogės kalbama, šnekama, plepama, liežuvaujama etc. Negalvojau, kad lietuviai tokie… Turbūt dauguma. Smulkmeniški žemų polinkių vergai. Taigi taigi, kaipgis, blogio ir pas mus yra, ir dar kiek… bet tuo didžiuotis ir net džiaugtis… tai jau iškrypimas. Apie kokią turgaus lygio šlykštynę švarkš nežinia kiek, neatsiklausys kaip toji „melomanė“ eltėeserinės popsinės dainos, „tik jos vienos… klausyčiau ir klausyčiau“… Krachoboriški „liaudžiai“. Liaudžiai – tai tokie padarai. „Kam tos knygos, pilna biblioteka tų knygų, niekas jų neskaito.“ Niekas – tai jis ar ji. Jie – liaudžiai. Jie tokie.

Susišyzinau, kaip sakydavo mano jaunystėje… Paimu iš lentynos sociologinį tomą, atverčiu, iškrinta keturkampavai sulankstyti du mašinraščiai ir dar vienas atskirai. Pasižiūriu:


MAŽOJI ŽOLIŲ GIESMĖ

Rytmetį jaučiu ant kūno šleikščią vyno rasą,
šalčiu šerkšnotą, obuolio girinio skonį,
kiek iškvailėjau, gerdamas „Už drąsą“,
tiek apgailėjau, grauždamas dantim medinį skobnį.
Nėr didesnės ir karštesnės žolės už drebulę,
nebent tėvynė iš didžiosios raidės,
kurios pavėsyje numiršta mažos voveraitės,
laižydamos medaus pripiltą Ilgių stebulę.
Ar Trims Karaliams, devyniems paraliams,
ar niekam nereikšmingoms paralelėms,
mažiems paukšteliams, viešpaties purpleliams,
nulems tris grūdus Laimės pirštai,
kad šviesoje atmintinai, tamsoj užmirštai…
Ką sakė paskutinis Plieno saulės pateptasis,
ką ūkė Dylančio Mėnulio mergos:
Kaip išnara pasaulis tavo margas,
besielis, ir besaulis, ir bedvasis.
Kai susitraukia vienišon rauplėn
viršum galvos ovalinis ir pilkas liukas
ir taškosi metalas pykčio gabaliukais,
tu nei blogai, bet nei gerai nekeiki plieno.
Žiūrėk į mėnesį pro taurę rausvo vyno –
savajai skaldei, ką tu ten priskaldei –
teužsidirbai lentai, desėtkai gramų švino.
Pro plačią šalį nužlega kohortos:
tai tau dėmėtas ropliškas eskortas –
ne ponas Dievas įdavė tau kortas,
tris abejingas įžūlias damas:
ispaniškai paklausęs: – Nada mas?
Senų alyvų sidabrinis guotas,
paunksnėj Kretos bulius seilėjas raguotas,
į Šiaurę prašosi pavargęs protas,
Eurazijos ir tunturio tauta“:
Žyny belabis, aš juk nekalta,
kad nežuvau, nesudegiau nuo tavo geismo,
gyvenimo, gajumo, gemalo…
Ir vėl tas blyksnis balto amalo,
šaltasis žvilgsnis Paskutinio Teismo:
matau čežiai šerkšnojančią salietrą
ant mėlyno akmens, rudosios geležies:
pelėdiškai pelėsišką laukinę plėtrą,
kurion, uždrausdamas save, veržis,
nuvežęs Saliamonui paskutinįjį Libano kedrą
ir pirmutinį Altayro tetraedrą
su dviem lašais gyvatiškos tulžies.
Mergos kasa, o tau vaidenas kalavijas,
šalta buza ir palšas švokščiantis galvijas,
akmuo akmuo akmuo, šalta žuvis,
pluoštelis dumblių, verkiantis vėžys,
šarvuotas vargšas, ponas karžygys.

Valhala! Berserkiškas eilėraštis, kiek gediškas, bet mano. Kada tatai? Buvau… poetas. Čia iš to ciklo… Gumilioviškas, savižudiškas.

Tomis fatališkomis akimirkomis, kai neatlaikai, neapgini savęs, kai sprendžiama tavo ateitis… Ir lieka tau verdiktas, lyg ir nieko baisaus: likai gyvas, būsi poetas… Senas poetas, gal daugiau rašytojas… Ir vargšas biednas neturtingas. Šie jaunam nelabai reikšmingi žodžiai ir brandoje nereikšmingi. Tie trys sinonimai savu laiku viską ir nulemia: tu nieko negali.

Kaip „Solidarumo“ laikų baladėje:

Kiedy patząc obojętnie na scianię

Moglbym powiedziec: – jest jak jest1.

Aha, dar vienas iš to ciklo:

ARIJAI JUDĖJOJE

Tarsi diemedis ramunę, Ruta, globianti Boozą… Prieš artėjantį samumą2 stabat Mater Dolorosa… Jis jum atneša, Mirjam, visaspėjantį kartumą – kviečiantį juodam naujam tarsi žvilgsnis į Saturną. Žengia Lacijaus kariai, keturi centurionai, kur jų žvilgsniams atkariai raudonuoja balakonai. Kaip tarnaitės Asmodėjaus, žiū, kvatojasi blondinės, bliauna asilas, uždėjęs dvi kanopas ant grandinės. Dvokia dūmai, liepsnos spengia, ietim pervertas ožiukas rėkia ties tava palange, ant palangės tupi žiurkė. Įsispraudusi į kampą, niekaip negali suprasti, kuo pasaulis šitas tampa, o Mirjam, o mano sese… aš tik barbaras iš Šiaurės, Dievo užmačia atklydęs čion į šitą kraštą žiaurų, vedamas žalių žalstvyklių…………………….

Stoviu aš prie tavo durų, nemanyk, kad nuolankus, ar suprasi mostą niūrų, prisiminus dvynukus? Ir tą tiesų kalaviją svidintais ašmenimis, idumėjišką leliją kurs nukirto ties jumis…………………………..

Prisiminiau pojaunio arogantiško fanfarono repliką kadaise lit. spaudoje: „Aš asmeniškai nelaikau…………….. dideliu poetu.“ Mane, pamenu, tat slegiančiai paveikė… Skaitei tu mano, galima pagalvoti, kaipgi, jau skaitei, kad nespausdinti. Nekelk, Ramai, uodegos, eik mosuodamas ta savo laikina uodega.

Iš kur jaunimas, rodomas televizijoje, taigi, kvazirealus virtualus, turi tiek hit-lerjugendiškai komsomolistiško entuziazmo? Sacharininės saldybės?

Štatniškai-hitlerjugendiškai komsomolistiško. Entuziazmu žėrinčiomis akimis. Gatvėmis dar tokie, ačiū Viešpačiui, nevaikšto.

Kai mokiaus vidurinėje, tai tas „aktyvus mokinys“ mums buvo it keiksmažodis. Visi bevelijo būti pasyvistais. Ir painkšti. Lietuvis nepainkštęs negali.

Kurgi dingo tasai mielas žavus jaunimo kvazi(erzac)cinizmas? Kur virtualūs peizažai ir kreivos erdvės?

Lietuviškose muilo operose silpnai išreikšta personažų isterika ir psichopatija (isterija ir psichopatika), todėl jos ne tokios fascinuojančios kaip žėvo meksikonų.

Turbūt ir mūsų vėliava rodo, jog visiškai neturime skonio? Iš kur tokios papūgiškos spalvos? Estų gražesnė.

Viskas išsenka: ir laikas, ir norai.

Langas buvo kiek praviras.

– Pzoo pzoo! – dvėsavo pro tarpą vėjokšlis. Per kiemus, per kiemus atbėgo, pro kampą, pro bromą? „Pzoo pzoo“ jokia kalba nieko nereiškia. Jokia pasaulio kalba.

Citat. Gražiai sėdėti, saldžiai bezdėti.

Gražiai.

Pirštai ant klavišų kaip stirnos per gruodžio lauką, kaip kirai virš šylančios kovo dirvos.

Gražiai.

I jest mi tak dobrze, jakbym byl pozlaconym orzechem“3 (K. I. Gałczynski).

 


CODA

Šit smėlduobė. Čia kadaise degindavausi saulėje. Pavasarį, vėlyvą vasarą. Ar taip iš tikro buvo? Piečiausiame Vilniuje, Vilniaus kuškoje.

Aš čia, pietiniame Vilniuje, įsirausęs į baltą sausą smėlį, giliai negiliai.

Iš visų juslių veikė tik šilumos pajutimas. Nei vaizdo, nei kokių spalvotų raštų, užmerkus akis, nei garso nei kvapo, net nei kokių vibracijų.

Juntu tik, kad šilta. Kyla noras judėt: kuistis pirmyn kaip kokiam sliekui. Labai greitai, dešimt tūkstančių metrų per penkiolika minučių. Taip man rodos. Štai aš jau pagudėj. Jau Gudijoj Baltarusijoj.

Jau Sibire turbūt. Kasuosi ir pasuku į dešinę kaip konservatyvus sliekas.

Jau turbūt Himalajai, nostalgiškoji lietuvių protėvynė.

Va dabar… užklumpa depresija. Apatija, netgi abulija. Judėjimo poreikis išnyksta, ne, čia ne sapnas, išnyksta bet kokios prasmės, nors iš tikro greičiausiai esu įsirausęs kalvoj šalia Žirnių gatvės, išdegintoje saulės šventagaršvių kalvoje. Smėlis sausas, šiltas ir savas.

Tada susisukau į kamuoliuką ir numiriau.

 


1 Žiūrėdamas abejingai į sieną galėčiau pasakyti: yra kaip yra (lenk.).
2 Autoriaus pastaba: sausas, karštas vakarų, pietvakarių vėjas, pučiantis Šiaurės Afrikos ir Arabijos pusiasalio dykumose; smėlio audra (arab.).
3 „Ir man taip gerai, tarsi būčiau paauksuotas riešutas“ (lenk.).

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / Ne, privalai – žiūrėk – jie plėšosi tarpe pamėklių, / atsitiktinių ryšių ir aukštos įtampos – tu – drugys / virš akmenų.

Ramūnas Kasparavičius. Pusryčių išmintis

2016 m. Nr. 11 / Pusryčių išmintis yra paprasta: Valgyk sūrį, gerk kavos Ir nepyzdink Lietuvos. Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė…

Ramūnas Kasparavičius. Lapai be medžių

2015 m. Nr. 11 / Mėnulis trečią valandą nakties
blausus prašvito pro užuolaidą
ir pilnas klausia: – Kaip jauties?
Ir apgaulingą reiškia tau užuojautą.

„Metų“ anketa. Kristina Sabaliauskaitė, Rolandas Rastauskas, Ilzė Butkutė, Ramūnas Kasparavičius

2014 m. Nr. 3 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 2 / Ėjo izvergai iš rojaus,
iš tos dundančios Rygos,
nešėsi krepšeliuos duonos
be pradžios ir pabaigos.

Ramūnas Kasparavičius. Paskutinieji vyro metai

2013 m. Nr. 8–9 / Imu ir atsimenu… ne tokius senus dalykus – ne senesnius kaip prieš savaitę, tada irgi ėmiau ir atsikėliau. Vis dar ne visai „przytomnas“, su savo krepšiu, pautais ir sąžine, likučiais jos… ir išėjau pro duris. Laiptų aikštelėje kvėptelėjau…

Ramūnas Kasparavičius. Don Kichotas raudoname fone

2013 m. Nr. 4 / al todėl daug tautiečių traukia Ispanijon apelsinų raut. Ar save parodyt? Alonso Kichanos tėvynėn. Nesang, L. v. riteris, būkime tiesūs, didžiu protu nepasižymėjo, nebent originalumu.

Jacques Prévert. Bandymas aprašyti galvų vakarienę Paryžiuje, Prancūzija

2013 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Ramūnas Kasparavičius, paaiškinimus parengė Monika Nemanytė / Jacques’as Prévert’as (1900–1977) – žymus prancūzų poetas, kino scenaristas, jaunystėje priklausęs menininkų siurrealistų grupei.

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 11 / Iškūrenęs savo pirtį,
aš sėdėjau nuobodus,
kankinau nekaltą svirplį,
kad jis kaltas, kam lietus.

Elžbieta Banytė. Apie meilę, mirtį, vyną ir medikus

2012 m. Nr. 2 / Ramūnas Kasparavičius. Decameron medicus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 2011. – 136 p.

Ramūnas Kasparavičius. Trys novelės

2011 m. Nr. 10 / Milda buvo visai jaunutė, dar nė penkiasdešimt neturėjo, kaip kažkada sakė Džordžas Kjukoras apie Katerinę Hepburn. Milda dirbo gimdymo namuos (gimdykloje) slauge valytoja, jos darbas buvo kruvinas…