Diana Latvė. Garmėjimas

2022 m. Nr. 7

Romano fragmentas

Uzdrów Panie!
Uzdrów Panie jego ciała!
Przez Twój Święty Krzyż i Twą Najdroższą Krew…

Senė apgraibomis užčiuopia gultą, pritūpia ant kraštelio, paliečia karščiuojantį kūną, atsargiai, pirštų galiukais brūkšteli sulipusius drėgnus plaukus. „Nebijok, nėra ko nerimauti, pasirūpinsiu, viską padarysiu kaip reikia…“ Lūšna skendi tamsoje, tuoj prašvis, paukščių riksmai skraidžios tarp medžių kamienų – čia neužklysta niekas – šviesos plūsmas bergždžiai bandys įveikti juodumą, plėšys suskeldėjusius sienojus. Tačiau senei šviesa nereikalinga. Jos rankos pažįsta kiekvieną kertelę, kojos užčiuopia aslos įdubimus, akmens vėsą, apgaulingą slenkstį, ausys klausosi tylos, pilnos kuždesių, vienišos pelėdos ūktelėjimu pertraukiamos. Miško tankmėje sučerška apsisapnavusi voverė, alsiai kvėpuoja tykinanti lūšis. Senė iš tolo jaučia svetimą pagal žingsnių virpesius, grumstų krūpčiojimą, pažeme šliaužiančią baimę. Baimė žmones sustingdo, paverčia demonais, spjaudančiais įniršiu, stipresniu nei gyvačių nuodai, nuodingesniu nei požeminių dvasių pyktis. Dvasias senė moka užkalbėti, bet yra bejėgė prieš akmenimis virtusių širdžių baimę. Tu nebijok, ji budės, savaitę, mėnesį, metus, kiek reikės, vargšas jaunuolis, niekam neleis jo nuskriausti. Drumstame vandenyje nugręžia skepetą, apšluosto ligonio skruostus, lūpas, užsimerkia ir meldžiasi. Po nušiurusiais kailiais vis krūpteli jos sudžiūvęs kūnas, maldoje kreta galva.

Uzdrów Panie…

Kada atsitrauks mirtis? Šiandien? Rytoj? Bjaurioms žaizdoms reikia laiko. Senė peiliu ranto kryželius eglės kamiene, uodžia orą, spėlioja bėgančių dienų tėkmę. Užverčia galvą ir ilgai žiūri į dangų pro medžio viršūnėje pakaruoklių kekėmis siūbuojančias skujas: kas jai šis vargeta, be gyvybės ženklų gulintis jos lūšnoje, juk nei vaikas, nei giminė… Atklydęs prašalaitis. Tik kodėl kas kartą, pažiūrėjus į baltą ligonio veidą, jai suspaudžia širdį? Et, senstelėjo, sukvailėjo… Grublėto medžio paviršiuje gausėja įrantytų kryželių – nenumaldomai lėtai slenkančio laiko pėdsakų.

– Aaaa, laike, zovada lėk, greičiau, – senė botagu pertraukia eglės kamieną. – Skubėk, budinkis, dykūne, kad tave kur bala įtrauktų, gink mirtį nuo mano lūšnos, šalin zovada, nuooo…

Prieš dvi savaites dangų aptraukė juodi debesys, atrodė, girios laja neišlaikys naštos, užgrius trobą kartu su šakų tankmėje susigūžusiais paukščiais ir kiškiais, drebančiais drėgnoje pašlaitėje. Prakeiktas lietus, kad jį kas sumautų, pelkė akimirksniu virto ruda dumblyne, iš tyrų plūstelėjo dvokiantis garas, dešimtys upelių kliokte nukliokė link lūšnos. Įsismarkavusi srovė prie durų sunešė nuskendusių lauko pelėnų gaišenas. Senė krovė jas krepšin ir vertė į duobę miške. Nuo lūšnos į kaimą pelkių pakraščiu nepastebimu pėdsaku vinguriavęs keliukas virto bjauria marmalyne. Bala nematė, ir sausu oru čia niekas nesirodo. Senė dirsteli į ligonį, atkemša murzina drobe apmuturiuotą butelį. Bjauri smarvė pasklinda lūšnoje. Lūpos tarsi kibios sraigės apsiveja butelio kakliuką ir sučepsi.

– Aaaa, macnybė, prinoko sūtrauka, aaa… – Po akimirkos kilsteli ligonio galvą, prispaudžia butelį prie sukepusių lūpų, paragina: – Gerk, mielasis, siurbtelk gurkšnelį…

Žodžiai yra žodžiai ir pasako ne viską, ką norėtų pasakyti, prie švelnybių ji nepratusi. Ligonio veidą apsklinda žilų plaukų kaltūnas. Vaikinukas – smulkutis, dar visai vaikas, vieni kauleliai. Pirštais senė įsikabina į kaklą, spusteli išsišovusią kremzlę, pakylančią ir besileidžiančią jaunuoliui neritmingai kvėpuojant, brūkšteli nykščiu, ir dvokiantis gėralas, bala žino kuo užtaisytas, nevalingai nuslenka ligonio gomuriu. Senė atsargiai pamasažuoja kaklą. Surukusiame veide pamažu plečiasi lūpų brūkšnys, išspausdamas kreivą šypsnį. Taip, ji moka magiškais būdais žmogaus gyvenimą pratęsti ilgiau, nei šiam skirta likimo. Dar vaikystėje šito gebėjimo tėvas išmokęs, sakė, šiukštu niekam nepasakok, nepiktnaudžiauk, gudrauk kiek tinkama, likimo nepergudrausi, tik bėdą prisišauksi: atgijusio gyvenimas bus netikras, valkiosis sau žemėje gyvas negyvėlis vilkolakiu virtęs ar kitokį pavidalą įgavęs. Bet jei matysi, kad ligonis dar neperžengė anapusybės ribos, bandyk. Girdėsi balsus, kalbančius apie žmogaus praeitį ir ateitį, sapnuose matysi, kas dar tik įvyks, regėsi tai, kas plika akimi kitiems neregima, tylėk, nė žodeliu neprasitark. Žmonės labai smalsūs, maldaus išpranašauti ateitį, bet tu tylėk. Tik anuomet ji buvo jauna ir kvaila. Tas paprašė, kito pagailėjo, gydė, visiems stengėsi padėti. Ilgainiui žmonės ėmė jos baidytis, šnabždėjosi, kad ji naudojanti velnio kerus ir burtus, supykusi galinti net prakeikti, paversti rupūže, kuri visą likusį gyvenimą vems ir atkosės kirminus. Žmonės – negailestingi, trumpos atminties, iššiepia dantis manydami, kad šypsosi, ir pasitenkina tuo, jog nejaučia nei skausmo, nei džiaugsmo. Žmonės mato, ką nori matyti, arba nemato ničnieko: nei Dievo, nei velnio.

– Greičiau vykim raganą iš kaimo, – rėkė. – Dievas čia niekuo dėtas.

Ir ji išėjo. Prisiglaudė girioje. Susirentė lūšną pelkių pakraštyje, vienišumu atsitvėrė nuo priešiško pasaulio. Kurį laiką gyveno ramiai. Tik kad mūsų žemė labai turtinga ligotų ir vargšų. Paslapčia iš aplinkinių kaimų į girią ėmė slinkti luošiai, netekę vilties ligoniai, nudrykusia seile, nusėti pūliuojančiomis žaizdomis, apnikti kirmių, karščiuojantys ar kosulio draskomi. Kad juos kur bala… Senė nutyla. Įprato kalbėtis su savimi. Su medžiais gi nesikalbės, tiek dar neišprotėjo. Prieš keletą metų jos lūšnon priklydo bailus šuo, toks bėdžius, alkanas, visas suvargęs. Priglaudė, pamaitino, bet kalbinti vengė – atprato nuo gyvų padarų. Po pusmečio šuo dingo, tylos neištvėręs. Senė ištempia ausis, klausosi bundančio miško garsų, nubraukia delnus į ožkeną, pirštų galiukais sugriebia ligonio voką, kilsteli, ilgai žiūri į balzganą vyzdį ieškodama kažin kokio ženklo, tik jai vienintelei aiškaus atsakymo, po to užsimerkia ir, švokšdama senomis plaučių dumplėmis, giliai įkvepia, paskui, tarytum ketintų įpūsti likutį savo pačios gyvasties, lūpomis priglunda prie ligonio lūpų, delnus priglaudžia prie vaikino delnų, bet tuoj atšoka, kniūbsčia parpuola ant aslos ir spigiai rikteli:

Uzdrów Jego serca!
Przez Twój Święty Krzyż i Twą Najdroższą Krew…

Guliu užsimerkęs. Girdžiu balsą. Žodžių nesuprantu. Nubudau, bet atsimerkti nesinori. Jei atsimerkčiau, ar suprasčiau, ką čia kalba? Ar suprasčiau iš akių gelmės, iš lūpų judesio, smakro virpėjimo? Verčiau neklausinėk, tėve, žinau savo vardą, verčiau neklausinėk, supyksi išgirdęs, kad gyvenau lengvabūdžio gyvenimą. Turėjau galimybę rinktis iš daugybės kelių: teisingų ir neteisingų. Mokei, kad kiekvienas blogas pasirinkimas atvers kitus, nežinia ar gerus kelius. Nesužinosiu, tėve, kol iki galo nenueisiu, nesužinosiu. Aš daug ir tuščiai klaidžiojau, kol atsitrenkiau į sieną. Atrodo, pasiekiau akligatvį.

– Kelk juodas bures, Martinai, plauk namo.

Tėvo balsas skaudžiai nudiegia pakaušį, įstringa kaukolėje, sukasi gerklėje, suspaudžia krūtinę. Ausyse žliugsi it kiauruose batuose, kakta žliaugia vanduo, skruostais teka iki pažastų, juosmens, kojų. Kūną tampo drebulys, plūstantis iš vidurių, dantys taukšena – dievaži, tuoj sutrupės – susiraukiu. Nenoromis atmerkiu dešinę akį. Aštrus blyksnis nutvilko vyzdį. Jaučiu šalia plevenančią šilumą – žvakė. Pagrabinė?

– Po vvvelnių, nummiriau… – švokščiu drebėdamas.

Pasiutusiai šalta, lediniai nagai čiupinėja mano krūtinę po marškiniais, stumiu nuo savęs šaltas, svetimas rankas. Mirties rankas. Nėra jėgų. Štai ir baigta. Ne taip įsivaizdavau pabaigą. Visai ne taip. Prakaitas nesiliauja žliaugęs.

– Kalba, Dievuli maloningas, kalba, dėkoju tau, Viešpatie.

Ant sienos šmėsteli šešėlis, šokteli ir sumažėja, tik ant kabančio kryžiaus kruta jo tamsūs dryžiai.

– Dėkui, gailestingasis… Galvojau, guli jau ne mano guolyje, o prie Aukščiausiojo kojų, Dievuli maloningas, tu vienintelis regi mano triūsą, nuolankiai tau lenkiuosi. Šviesiausiomis dienomis ir juodžiausiomis naktimis ligonio lūpas vilgiau vandeniu, šluosčiau jo kaktą, pagulėk, mielasis, nesikelk, krūtinė degė liepsnose, stačiai dusai: ttrrrr – oras ėjo vidun, uch – veržėsi laukan, trrrrr, uch, trrrrr, uch – akys krauju pasrūdavo, maniau, galus atiduos, Dievuli maloningasis, tu vienas žinai, kodėl surėdei tokį stiprų žmogaus kūną, net nelaboji mirtis jo neįveikia, bausk mane už piktžodžiavimą, nusidėjau galvodama, kad mirtis – įžeidi, negalėdama žmogaus įveikti, pasiunčia jam kančias: kankina kaulų skausmais, raumenų traukuliais, ir mėgaujasi būsima pergale – štai kokia ji mielaširdinga, tuoj išlaisvins iš kančių, priešmirtinių traukulių, tuoj maloningai pažymės nelaimėlio lūpas savo antspaudu – pomirtine šypsena. Būna, žmogus kamuojasi, pats negali numirti, būna – aš jam padedu, atleisk man, Viešpatėli, – sienoje vėl ima blaškytis šešėlių atplaišos. – Pats žinai, pas tave luošiams daug geriau nei žemėje, nepalyginamai geriau.

Uzdrów jego, Panie!
Uzdrów jego ciała!
Uzdrów jego serca!
Daj im życie !

– Ką čia paistai, velnio boba, galva man sprogs.

– Patylėk, mielasis, nešvaistyk jėgų, Twojej ręki moc, leisk pasimelsti Viešpačiui suprantama kalba ir žodžiais, skirtais Dievui, paklausyk manęs, nesimuistyk, durnas vokietpalaiki, ar kaip ten vadiniesi, Martinai. Iš kur žinau? Esu sena. Vienintelis senatvės privalumas yra tas, jog per ilgą gyvenimėlį sukaupi išminties, kuria gali pasinaudoti… hii… hii, jei nėra per vėlu. Žmonės čiulba lyg paukščiai įvairiausiomis kalbomis. Girdėjau visokiausių. Susikalbu lenkiškai, kelis žodelius galiu ištarti vokiečių ir švedų kalbomis. Kai kankinamas karštinės ginčijaisi su tėvu, iš tavo klejonių supratau tik vardą. Patylėk, Dievas nesupranta lietuviškai, nesupranta ir vokiškai, tačiau lenkiškai jis kuo puikiausiai girdi. Kai dar buvau vaikas, gaudavau rykščių, per mišias maldoje prabilusi lietuviškai, ačiū tau, Viešpatie, kad išmokei savo maldų kalbos. Patikėk, Martinai, maldoje slypi gili paslaptis, jei uoliai melsiesi, vieną dieną ji atsiskleis ir gyvenimas susiklostys tinkamai. Klausi, ar man pavyko? Hmm… hii hii. Tikriausiai. Dievui geriau žinoti, todėl ir meldžiuosi. Nors kuo ilgiau gyvenu, tuo man regisi keistesnis žmogaus gyvenimas, o susideda jis iš dar keistesnių dalykų: vienas – Viešpaties ranka, kitas – kvailas atsitiktinumas, trečias – paties žmogaus pastangos – šitaip klostosi jo likimas, kuris mano kvailai galvai jau atrodo ne kas kita, kaip ištisa atsitiktinumų virtinė, žvelk į šio rožinio karulius, – man prieš akis senė iškelia nubrizgusią virvelę su nuzulintais medžio karoliukais ir tokiu pat kryželiu, – vienuolio dovana. Išgydžiau nabagą nuo šunvočių, kad jas kur sutrauktų… Štai taip atrodo vieno žmogaus gyvenimas. Užgimsti, ir karulių virtinė nuveda tave ratu per gyvenimą, kad pabaigoje sugrąžintų į pradžią ir tvarkingai pabaigtum savo kelionę – ilgesnę ar trumpesnę, nepasirinksi. Dievui geriau žinoti. Vieno kelionė užtrunka, kito apkarsta, trečias net nespėja jos pradėti, tačiau be Aukščiausiojo valios niekam nevalia kelionės sustabdyti, karulius sutraukyti ar išbarstyti. Visko gyvenime nutinka, kartais jautiesi viską praradęs, sutrūkęs, pasimetęs. Tokiais atvejais privalu iš naujo susiverti, gyventi toliau ir melstis. Vienuolis sakė, kad malda padeda. Senė atsikrenkščia ir užtraukia:

Proszę Cię o to, Panieeee, przezmoc Twoich Świętych Rannn,
Przez Twój Świętyyyy Krzyż i Twą Najdroższą Krew…
Aby oni także stali się świadkami Twojej pomocy i Twojego miłosierdziaaaaa.

Mane apgaubia jūros migla ir meiliai lyg motina sūpuoja savo glėbyje. Užmiegu.

Zirzimas įkyriai skverbiasi per lūšnos stogą, plyšius, per kailį ant durų angos, per visas keistojo būsto poras, kvėpuojančias laukine gyvybe ir miško dvasiomis. Gyvas. Galėčiau surikti, kad įsitikinčiau: „Aš esu gyvas.“ Man skauda, todėl tyliu. Skauda galvą, šonus, kojas, rankas, pirštus, skauda odą. Mano kūne nėra nė mažiausio plotelio, kurio netvilkytų skausmas. Skausminga net mirksėti. Slapčia stebiu senę – tikrų tikriausią dvasių motiną, naktimis jas gimdančią. Galėčiau apsimesti, kad nematau, galėčiau apsimesti, kad nejaučiu, galėčiau apsimesti, kad miriau, tuomet jos paliks mane ramybėje. Akies krašteliu seku aplinką. Matau trobą – sutrūnijusių rąstigalių lūšną, regis, suręstą dar prieš pasaulio atsiradimą ir seniausiai atsidavusią gamtos gyvenimui: pro stogo plyšius skverbiasi vijokliai, raizgosi įjuodusiomis nuo dūmų palubės sijomis, nuvinguriuoja sienomis žemyn ir, netekę atramos, išsipleikia duobėtoje asloje, čia pat, vėjo įpūstose sąnašose, skubiai suleidžia šaknis, stiebiasi, tįsta, krauna žiedus, bet, prieblandai pagavus, lieka stypsoti išblyškę, nusiminę. Pačiame lūšnos centre niūriai lyg antkapis dunkso apgriuvęs akmeninis ugniakuras. Čia palaidotas gamtos ryžtas, dvasių motinos nugalėtas. Ruošdamasi virti valgį senė pataiso akmenis, sutvirtina ugniakurą, skelia ugnį. Dūmas kaip nusenęs šuo nenoromis keliasi iš guolio, tingiai vinguriuoja aukštyn, pasiekia palaikį stogą ir, neradęs doro išėjimo, grįžta, telkiasi viduje, griaužia gerklę, akis, kol vargais negalais pro plyšius ir skylę stoge išsiveržia laukan. Senė užsikosi, nežiūrėdama atgalia ranka nuo durų angos nutraukia kailį, klupteli prie girnų akmens, mala grūdus ir džiūgauja kepsianti paplotėlius:

– Liežuvį prarysi iš skanumo, kentėk kentėk, vokietpalaiki, kad tave kur… koks ten tavo vardas, aaa, Martynas, vadinsiu tave Marčiu, kentėk, dūmai naikina parazitus.

Tikra tiesa, užklydę vabzdžiai viduje ilgam neužsilaikydavo. Blyškiažiedžiai žolynai irgi skubėjo išbarstyti asloje bevaises pažiedes, dvi vištos pripuolusios mikliai surinkdavo kritusias muses, karksėdamos kaulijo maisto likučių ir dėjo kiaušinius kur papuolė. Senė pavydžiai saugojo vištas. Susiruošusi miškan, duris užremdavo karklų pinučiais – bergždžias reikalas – lapės pasikasdavo po rąstinių pamatų trūnėsiais. Išvartydavo puodus, sudraskydavo vištas ir čia pat jas suėsdavo palikdamos kruvinos puotos pėdsakus – sutriauškintas galvas ir plunksnų kuokštus. Ilgainiui pamatiniai trobos rąstai virto trąšia juoda žeme, joje krutėjo sliekai, o tarpurąsčiuose, kadaise nuo vėjų ir šalčio kruopščiai užtaisytuose samanomis, veisėsi pelės. Naktimis jos šnareno tarp vijoklių keldamos šiurpulį, lyg tragiško likimo vėlės. Gulintį prie ugniakuro mane kartais apnikdavo kalbantys gyvuliai ir žuvys skraiduolės, iš sienų plyšių išlįsdavo gyvatės, glaustydavosi gličiais šonais, o aš drebėdavau iš šalčio ir šleikštulio. Paryčiais susikaudavau su nuodingomis nuokanomis, kurios bėgiojo dviem kojomis vietoje šaknų ir iš savo nuostabių porcelianinių taurių siūlė man atsigerti šlykštaus gėrimo. Karštinei įsisiautėjus regėjau save baltais apdarais gulintį rojaus prieangyje. Šventieji žvelgė į mane liūdnomis akimis, kvepėjo smilkalais ir dieviška ambra. Man lovą atstojo plati ir ilga gal kokių trijų sieksnių lenta, užmesta ant dviejų kaladžių. Viename lentos gale kūpsojo seni skudurai, kandžių sukapotas vilkenos gabalas, kitame – aš pats. Bandžiau pajudinti galūnes, tačiau jos buvo bekaulės, panašios į tą vilko išnarą. Savo bejėgiškumą suvokiau labai gerai: mes – du nelaimėliai skudurai, nudrėbti ant suolo bevaliai likimo broliai. Antrąjį lentos galą naktimis užimdavo pati būsto šeimininkė. Ruošdamasi ji ilgai kuisdavosi, kriuksėdavo ir murmėdavo keistąja kalba. Rudeniop, į girią atslinkus šalnoms, senė trobon susivedė avis. Sapnavau ją plačiu žynės apsiaustu, daužančią į šonus suledėjusias rankas ar sukišusią iki riešų į tankų avies kailį, jaučiau šiltus, švelnius besiglaustančių ėriukų kūnelius, girdėjau gailų mekenimą. Tuomet vėlės nurimdavo. Jos nemėgo avių draugijos. Galiu apsimesti, kad nematau, galiu apsimesti, kad nejaučiu, galiu apsimesti, kad miriau, tuomet visi paliks mane ramybėje.

Uzdrów Panie jego ciała!

– Išgerk dubenėlį, atgausi jėgas.

Prieš mano nosį garuoja drumzlinas skystis. Smarvė užgniaužia šnerves, sutąso.

– Gerk, gerk, vokietuk, nesiraukyk. Ar galiu tave vokietuku vadinti? Pameni, praradai sąmonę mudviem dar nepasiekus lūšnos, kad balon kur įtrauktų. Užritinau tave ant gūnios, pasikinkiau avį, šiaip taip partempiau. Tu niekam neprasitark, kad avis kinkau, kaimiečiai užjuoks, pirštais negyvai užbadys. Aš nebijau, galiu juos blusom užleisti, bet dėl visa ko patylėk. Ginklas žudo akimirksniu, o žodis gręžiasi lėtai per mėsas gilyn iki paties kaulo. Slampinėsi sau nei gyvas nei miręs su kaule įstrigusiu žodžiu, iki gyvenimo galo neišsitrauksi. Aš sena, kalbos manęs neveikia, bet tau gali pakenkti. Varge, varge, ir kuo gi jus kareivinėse maitino, gal vandeniu? Kūnas sumenkęs, žaizdos negyja, ypač koja, pėda ištinusi kaip kaladė, maniau, reiks kirviu nukirsti, dėkui tau, Viešpatie mielaširdingas, išsaugojau su tavo pagalba. Dar palakstysi, vokietuk, dar pašoksi. Viena dienelė, kita, ne tik kojos, gyvybės būtum netekęs, kad balon kur… baisiausiai pūliavo ir dvokė.

Geriu senės marmalą nekvėpuodamas, kad nesupykintų, vykdau nurodymus: iškeliu rankas, šlapius marškinius ji keičia sausais, atsisėdu. Ne, galva nebesvaigsta, kojas judinu, taip, jaučiu abi, taip, atmenu, kaip čia atkakau, bet nieko daugiau, tik vištų karkesį ir paklydusių vėlių šnarėjimą naktimis. Pelės? Girdėjau dūmų šnypštimą ir keistą maldą, norėjau pasimelsti už vėles, bet maldos žodžių nepažinau. Lenkiškos? Ne, neteko girdėti. Moku švedų, vokiečių, lietuvių maldas. Ja, ja, gerai išgirdai, lietuvių, Mėmelyje turėjau auklę lietuvę…

– Gerai padarei, vokietuk, kad nuo manęs nebėgai, būtum žuvęs pelkėje ar nuo pūlingos žaizdos galą gavęs, visi pražuvo, kurie per pelkes bėgo… – senė nutyla, pasikaso kaltūną. – Moku išgydyti įvairiausias ligas. Kartą gydžiau vieną kilmingą poną, išrodė aukštos kilmės karališkasis ministras ar kancleris, kad balon kur įtrauktų, užuodžiu tokius, jei net skarmalus vilkėtų ar mėšlais būtų išsitepęs, – senė prisideda nykštį prie šnervės, skambiai nusišnypščia. – Įnoringas nebuvo, priešingai, kalbėjo švelniu balsu, tyliai, mandagiai, toks išauklėtas ponas. Tik drebėjo kaip drugys voro pinklėn įkliuvęs ir be perstojo kosėjo, galvojau, praris jį giltinė, tačiau ponas buvo klusnus, gėrė mano antpilus ir karštis atlėgo. Vos tik nugeso pirma pilnatis ir patekėjo jaunas mėnulis, prie lūšnos prilėkė rogės, išlipo stambus liokajus, kad jį balon… susupo aukštąjį poną į sabalų kailius, nutrenkė kapšą su auksinais man po kojomis ir nurūko, tik baltas sniego debesėlis mėnulio šviesoje sublizgo paskui roges. Užkasiau tuos auksinukus, kad plėšikai neužtiktų, bėda, nepamenu kur, sena mano galva, kad ją kur balon…

Senė kažką mala apie bėdą prišauksiančius auksinukus, karališkąjį švedų herbą ant rogių, bumbena lenkiškus užkeikimus, lesina vištas. Bruzdesį nustelbia verdančio vandens kunkuliavimas, paukščių klegesys ir šiluma. Guliu ir negirdžiu, galvoje pokši muškietų šūviai, aidi praeities garsai, jaučiuosi senas, lyg nugyvenęs šimtmečius. Nenoriu galvoti, nenoriu net klausytis, užsimerkiu ir žiūriu atgal, tarsi regėčiau ateitį – ji ateina iš mano praeities. Verčiau neklausinėk, tėve, nusivilsi, gyvenau lengvabūdžio gyvenimą.