Paula Urbonaitė. Mano batuose šalta. Tvanas

2018 m. Nr. 1

Mano batuose šalta

Batuose man kojos šąla net ir su vilnonėm kojinėm. Ryte apsimoviau dar šiltas, tik nuimtas nuo radiatoriaus, tačiau einant per sniegą batai peršlapo ir pirštai sustiro.

– Ar dar ilgai? – pašnibždom klausia mergytė už manęs.

Sesuo Kristina tyliai, vos praverdama burną, atsako:

– Dar tik dešimt minučių praėjo.

Mergaitė atsidūsta, kažką sumurma po nosim, o aš stebiu Povilą, berniuką, kurį myliu. Jis jau keletą metų eina į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, o aš – tris ar keturis mėnesius. Nusišypsau Povilui, jis nemato.

Mes skaičiuojam rožinio karoliukus.

Kai einu pas Kristiną, vis primenu sau, kad reikia sakyti ne „Laba diena“, o „Garbė Jėzui Kristui“. Ji turi atsakyti: „Per amžius, amen.“ Man baisu suklysti, tai būtų blogai, nes sesuo Kristina, nuleidusi akis į savo nutrintus odinius batus, atsakytų „Labas“, bet jai netinka taip sveikintis.

Pamatau Kristiną sėdinčią ant palangės ir skuduriuku šveičiančią blizginančią lango stiklą. Kad ta perkreipta nugara yra jos, suprantu iškart, galbūt dėl ilgų rudų plaukų, kurie dažniausiai būna susukti į kuodą. Tačiau šiandien plaukai palaidi.

– Garbė Jėzui Kristui! – šūkteliu iš gatvės, sesuo Kristina krūpteli. Jai iš rankos išsprūsta skuduriukas ir nukrenta ant žemės. Turbūt apie Jėzų Kristų reikia kalbėti tyliai, ir aš vėl susigėstu.

Žiūriu į seserų namą, tai vienuolynas – trijų aukštų pastatas, gelsvom sienom ir mažais langeliais. Vartus atidaro Kristinėlė, ištiesiu jai knygą, kurią man buvo paskolinus. Sesuo Kristina ją paima, padėkoja ir uždaro vartus. Užsitrenkdami jie tarkšteli ir tas garsas man primena, kaip kartą ėjom pro vienuolyną su drauge ir jos mama. Mano draugė užsispoksojo į tą namą ir paklausė, kas jame gyvena, o jai atsakė:

– Tokios keistos moterys.

Mano draugės mama niekada nenuleisdavo akių į savo blizgučiais išpuoštus batus.

Moku visas maldas ir man nebereikia laikyti lapelio, kuriame jos atspausdintos. Bet šiandien prižiūriu naują mergaitę, ji jaunesnė keleriais metais ir aš padedu jai susirasti kalbamą maldą. Mergaitė skaito lėtai, dėl to nespėja, o kartais suraukia antakius, kai neperskaito kokio žodžio. Sušnabždu jai į ausį:

– Paskui jau išmoksi mintinai.

– Išmoksiu?

– Išmoksi, – linksiu, – jei eisi į bažnyčią.

Mergaitė nusisuka ir toliau skaito maldas. O aš stebiu Povilą, jis šiandien patarnauja mišiose, galvoju, kad jam tinka raudona antpečių spalva. Spėlioju, ar matė, kad atlieku gerą darbą, padedu jaunesnei mergaitei, bet, atrodo, jis manęs nepastebi.

Gaila, kad sesuo Kristina niekad nekalba apie meilę, nors aš žinau, ji sakė, jog yra ištekėjusi už Dievo. Gal dėl to į bažnyčią eina du kartus per dieną – ryte ir vakare, dažniausiai žiūri į raudoną tabernakulio lemputę. Sako, kad toji švieselė yra Dievas, dar sako – Dievas būna ten, kur yra daugiau nei vienas žmogus.

Kartais nesuprantu, kodėl sesuo Kristina visad atrodo viena.

Kai eini šaligatviu ir žiūri į žemę, negalima užlipti ant plytelių sujungimų – toks žaidimas. Mano koja maža, trisdešimto dydžio, tad pataikyti į plytelės vidurį lengviau nei Kristinai, kuri šiandien mane lydi namo. Kristina jau po trečio žingsnio užmina ant tarpo ir santūriai juokiasi, kad vėl laimėjau, nors įtariu, jog ji pasiduoda. Jai netinka laimėti.

– Kristina, tu man pasiduodi? – neiškentusi paklausiu.

– Ne, – ji lyg atsidūsta, žiūri į žemę, jos lūpų kampučiai įsitempia, ir man atrodo, kad ji bando kažką nuslėpti. – Žaidžiam dar.

Ji stengiasi laimėti, dėlioja kojas atsargiai, kad tik neužmintų ant sujungimo, o aš be jokio vargo žingsniuoju per plyteles ir vis spartinu žaidimą. Galiausiai Kristina dar kartą pralaimi ir, jai pasitaisius abitą, kišenėj sužvanga centai. Tai grąža, kurią gavo nupirkusi man šokolado plytelę. Šiandien nespėjau pavalgyti, visą dieną praleidau su Kristina, o vakare, kitoms mergaitėms išsiskirsčius, kartu ėjom į vakarines mišias. Kristina visą laiką žiūrėjo į lempelę tabernakulyje, o aš į Povilą. Jis šiandien pastebėjo mane ir blankiai šyptelėjo. Atsisukau į Kristiną, bet ji vis dar žiūrėjo į lempelę, žinau, ji mano, jog ten – Dievas.

Bet Dievas jai niekad neatsako.

Zakristijoj persirengiam, mūsų, adorančių, kampelis yra rūsyje, į kurį nusileidi laiptais. Pirmas kambarėlis skirtas patarnautojams, ten kabo albos ir antpetės, kurias berniukai dėvi tik sekmadieniais ir švenčių dienomis. Mūsų, mergaičių, kambarėlis yra toliau, kiek paėjus koridorium. Čia ant vamzdžio sukabinti apsiaustai – geltoni mažiausioms, žali – vidutinėms ir mėlyni, skirti aukščiausioms.

Ateinu anksčiausiai, iki mišių dar valanda, nėra nė vienos mergaitės, nėra ir Kristinos. Ant stalo padėti balti lapai ir spalvinimo knygelės, čia kartais ką nors piešiam, laukdamos mišių. Gražiausiai piešia Kristina, daug kas sako, kad ji galėjo būti dailininke ir tikrai būtų tapusi garsi. Kristina kukliai nusijuokia – ne, nebūtų, bet kuris tikras tapytojas rastų jai priekaištų. Nors kai nužvelgiu rūsio sienas, išklijuotas mūsų veidais, kuriuos nupiešė Kristina, kartais nesuprantu, kodėl ji taip, – visad, kai ką nors gero pasakom, atsako „Ne“. Arba, kai Kristiną kas nors pavaišina saldainiu, ji atiduoda jį kitai. Visada viską išdalina, nieko nepasilieka sau, ir aš vis bandau atspėti, kokią dovaną Kristina priimtų.

Išgirstu, kad kažkas atėjo į rūsį, greičiausiai berniukas, nes žingsniai nutilo maždaug ties jų kambariu. Bet po kiek laiko žingsniai vėl pasigirsta ir duris atidaro Povilas.

– Kristinėlės nėra? – klausia jis.

– Nėra, – sugūžčioju pečiais.

Šiandien Povilas labai gražus, dėvi žalią storą megztinį, kuris tinka prie jo akių ir tamsių trumpai kirptų plaukų.

– Kas gero? – klausia manęs ir atsisėda ant kėdės priešais.

Sutrinku, galvoju, ką man atsakyti, galbūt prisipažinti, kad jį myliu? Bet mes kalbamės pirmą kartą.

– Viskas gerai.

– Anksti atėjai, – sako ir pagriebia pieštuką nuo stalo.

– Aha, – burbteliu, neturėdama ką atsakyt.

Povilas irgi tyli, ranka pridengęs lapą, piešia. Tikiuosi, kad piešia širdutes, gal kokią gėlę. Tiktų ir gėlė, tiktų bet kas, noriu išsiplėšti tą piešinį ir parsinešti namo. Noriu pasidėti po pagalve ir užmigti žinodama, kad po ja yra lapelis, prie kurio lietėsi jo ranka.

Baigęs piešti jis prieina prie manęs, pasilenkia ir pabučiuoja į lūpas. Aš žiūriu į jį išraudusi, galvodama, kad jį myliu, bet atrodo, kad mums negalima bučiuotis. Tyliu, o Povilas išeina.

Pažvelgiu į tai, ką jis nupiešė, ir paskubom grūdu į šiukšlinę.

Man atrodo, kad mūsų rankos susitepę – Povilo ir mano. Nesuprantu, kaip jis gali paduoti kunigui vyną ir vandenį ir kaip kunigas nejaučia tos nešvaros.

Mergaitė priešais mane, toji, kurią prižiūriu, kad sektų maldas, rodos, dar jų neišmoko, varto lapelį sutrikusi. O aš stoviu jai už nugaros, žvelgiu per jos petį ir bijau padėti. Bijau, nes mano rankos susitepusios.

Kristinėlė nesupranta, kas man darosi, tik žvilgteli ir parodo mergaitei, kur skaityti, tada suneria rankas ir nuleidusi galvą atidžiai klausosi mišių. Kai Povilas skambina varpeliu, aš nusipurtau, tai bjauru, netikra, noriu bėgti iš čia kuo toliau, bet dirsteliu į Kristiną, kukliai nuleidusią galvą, ir padarau tą patį. Stebiu savo keliukus, klūpančius ant žemės, ir pasidaro kiek ramiau, tik labai šalta kojoms.

Pakeliu akis į Dievą ir įsivaizduoju, kad man šilta, kad jo šviesa man šildo pėdas.

Vis dažniau žiūrėjau į žemę, vaikščiodavau plytelėm stengdamasi neužminti ant sujungimų arba tyčia užmindavau ir žaidimą pradėdavau iš naujo. Tiksliai žinojau, kiek laiptelių reikia nulipti, jei nori nusileisti į rūsį, kuriame kabo mūsų apsiaustai. Buvau suskaičiavus net žingsnius nuo stalo iki šiukšlinės, kur tada išmečiau Povilo piešinį. Pakėlusi galvą žvilgtelėdavau nebent į Kristiną, bet ji dažniausiai irgi stebėdavo savo batus.

Dėl batų viskas paprasčiau ir suprantamiau, tik kojos šąla. Jei pakeldavau galvą, gailėdavausi taip padariusi. Kartą per mišias užmečiau akį į Gerdą. Ji vyresnė, dėvi mėlyną apsiaustą ir labai gerai skaito skaitinius, daro reikiamo ilgumo pauzes ir raiškiai kalba. Kartą statėm spektaklį, ji vaidino pagrindinį vaidmenį, o dabar
perjunginėja dainas savo grotuve, kai klūpom ir žiūrim į kunigą arba, kaip kad Kristina, į raudoną švieselę, kur, sako, slepiasi Dievas.

Dar kartą pasigailėjau pakėlusi galvą, kai išvydau Gerdą ir Povilą susikibusius už rankų, o vėliau – bučiuojantis berniukų kambaryje.

Po kelių mėnesių Kristinėlė pasakė, kad ją išsiunčia į Vilnių. Buvo paskutinis sekmadienis su ja ir mes vėl klūpojom per mišias. Mano rankos vis dar atrodė nešvarios, stengiausi į jas nežiūrėti, bet ta nešvaruma vis tiek jautėsi, tarsi būčiau su pirštinėm. Gerda vėl skaitė skaitinį ir Kristina jai pritariamai linksėjo. Povilas vėl patarnavo mišioms ir niekas nematė, kokie jie abu nešvarūs. Lygiai kaip aš. Per mišias sakiau „Esu kalta, esu kalta“, bet lengviau nepasidarė. Galiausiai žiūrėjau į raudoną tabernakulio lempelę, bandydama įsivaizduoti, kaip ji šildo mano pėdas, bet vis tiek buvo šalta.

Nusivilkau apsiaustą, padėjau ant suoliuko ir, kunigui dalinant komuniją, išėjau. Taip, kaip vaikščiojo mano draugės mama – nežiūrėdama į savo batus, iškėlusi galvą. Girdėjau, kaip Gerda ir Povilas kikena, girdėjau, kaip Kristinėlė sako: „Palauk“, o mergaitei, kurią globojau, iškrito iš rankų lapas.

Lauke man pasirodė, kad šiandien šilta. O gal buvo taip šalta, kad net šilta, nežinau.

– Kas čia? – rodydamas į bažnyčią paklausė berniukas mamos.

Aš noriu užrikti, kad čia eina keistos moterys ir keisti vyrai, bet tyliu.

Nuleidžiu akis į savo batus, tolstu nuo bažnyčios.

Kitą dieną nuėjau išlydėti Kristinėlės, žinojau, kad daugiau nepasimatysim. Ji kėlė lagaminą į bagažinę. Lagaminas, aišku, nedidukas, aptrintas, toks, koks tiko Kristinai.

Ji žiūrėjo į žemę, kai pasisveikinau ir pakišau po nosim porą vilnonių kojinių. Kristina nusijuokė, trumpai, nevalingai, jai neįprastai garsiai.

– Pasilik, man ir su jom šalta.

Ir sesuo Kristina išvažiavo, man nespėjus pasakyti, kad pažįstu tą šaltį ir kad jis ne nuo sniego.

 

---

Tvanas

Mama, tu neatsimeni, bet kartą radau tave keturiom stovinčią ant kilimėlio prie lovos. Buvai nuoga ir aš viską mačiau. Paskui atkišai koją į priekį, lyg pasirengusi bėgti, ir pradėjai šlapintis. Man rodos, kad liepei nežiūrėt ir atnešt dubenį. Nubėgau į virtuvę, paėmiau sriubos indą, tokį geltoną su ausele, bet tu mane aprėkei. Sakei, kad čia sriubai, negalima tokio.

Kito paimti nebebuvo reikalo ir mums liko tik juoktis, man, nukritusiai prie tavo užpakalio, ir tau, padėjusiai galvą ant kilimo.

– Lyg koks tvanas, – tarstelėjau ir kitą rytą išvažiavau.

Gyvenu dešimtam aukšte, kad tik toliau nuo žemės. Mašinų aikštelė po mano langais atrodo kaip nedidelis ežeras, o per jį iš gimnazijos lyg laivelis pas mane plaukia kaimynų vaikas. Šiandien lyja ir jis slepia galvą po kapišonu. Žiūriu ir nesuprantu, kaip jis nebijo nuskęsti.

Nojus pats atsirakina duris ir įeina. Numeta raktus ant stalelio su veidrodžiu, viską daro tiksliai, taip, kaip prisakiau atiduodama savo namų raktus. Batus palieka prie sienos, aplink juos atsiranda bala. Atnešu skudurą ir puolu valyti.

– Turiu, – sako, kai viską iššluostau, – dvyliktokas nupirko.

Nojus iš kuprinės ištraukia vyno butelį ir paduoda. Patikrinu užrašą ant etiketės, linksiu galva. Dar duoda sumuštinių ir visko, ko buvau prašius nupirkti. Jis rausia savo kuprinės kajutes ir aš prisimenu, kaip kadaise bandė mane įkalbėti, kad pati nusileisčiau į tą tvaną, bet kai pradėjau pasakot, ko bijau, jis nesuprato. Tačiau daugiau nebesispyriojo ir klusniai plukdė man maistą.

Statau taures, bet Nojus purto galvą.

– Negersiu, – sako, – užuos.

Paglostau jam galvą, taip sušiaušiu žemuogių šampūnu kvepiančius plaukus, ir įsivaizduoju, kaip jis, būdamas keleriais metais jaunesnis, guli vonioj ir mama jam plauna galvą, o Nojus skundžiasi ir trina akis, kai į jas pribėga šampūno. Žiūriu į jį gal minutę, o jis lenkiasi prie manęs atkišęs lūpas. Sumurmu, kad jis mažas vaikas, ir einu į balkoną. Nojus seka iš paskos, aš sėdu ant kėdės, jis – ant sulyto bulvių maišo.

– Kas čia? – klausia rodydamas į maišą su morkom – jos papuvusios, smirda, bet vis tiek neišmetu.

– Mama, – atsakau, – bulvės po tavo užpakaliu – irgi.

– Tai tavo mama pūva, – juokiasi.

Aš irgi nusijuokiu, prisidegu cigaretę. Nojus nerūko, tik pasitaiso bulvių maišą, kad būtų patogiau sėdėti.

– Nori, pamokysiu susisukt cigaretę?

Nojus gūžteli pečiais ir perbraukia savo pusilgius plaukus. Man patinka jo plaukai ir barzda, niekaip neatsistebiu, kad jau želia, vis juokiuosi, kad mane metais pavys.

– Žiūrėk, iš popierėlio išlankstyk laivelį, tik stebėk, kad lipni pusė būtų viduj.

– Nojaus arka, – šypsosi jis.

– Sudėk tabaką, – komanduoju.

– Paskui susukt?

– Ne, dar užkimšk laivą kamščiu, – aiškinu, – kad keleiviai nenuskęstų.

Nojus įdeda filtrą, palaižo popierėlio kraštą ir bando sukt, bet pirštai negrabūs ir filtras iškrenta.

– Visi nuskendo, – sako ir pakelia galvą į mane.

Atsisėdu jam ant kelių, pauostau kaklą – kvepia. Nojus sako, kad nesikvėpina, ir aš tikiu, nes užuodžiu moteriškus kvepalus, greičiausiai jo mamos. Dar jaučiu skalbimo miltelius nuo megztinio taip aiškiai, lyg būtų ką tik nukabintas nuo džiovyklės švelnių motinos rankų, suteptų ramunėlių kremu. Dar stipriau įsikniaubiu į megztinį, bet kremo neužuodžiu.

Nojus pasiūlo eiti į vonią, kaip visada, kai suirztu. Seniai žino, kad įmerkusi kūną į šiltą vandenį pralinksmėju. Netgi nupirko vonios putų, bet jų atsisakiau. Atrodė, kad šiltam vandeny nuo Nojaus odos geriau sklisdavo jo namų kvapas ir aš galėjau juos įsivaizduoti. Kartais, man užsigalvojus, Nojus tyčia imdavo kelti vilnis ir taškytis, o aš šypsodavausi, nes tose bangose jis atrodė saugus ir nepajudinamas.

– Ar būsi mano pora? – klausia.

Nieko neatsakau, ir kol tyliu, atrodo, kad vonioj padaugėja vandens, – jis įteka į mano ausis, nosį ir jau siekia akis.

Kambary perdegė lempa. Sėdžiu ant sofos ir pilu vyną į taurę, o Nojus, pasilipęs ant kėdės, suka naują lemputę. Įsivaizduoju, kaip jis tai daro namuose, o jo motina, galbūt irgi gerdama vyną, žiūri į jo bambą, kuri pasimato iškėlus rankas.

– Va ir viskas. Bus šviesu, – sako.

Vynas tinkamas, baltas, sausas, už tris ar keturis eurus. Jo kuprinėj guli mamos sutepti sumuštiniai, sako, kad galiu pasilikti, nes pats nevalgys. Vieną paragauju, skanu, su sūriu ir margarinu. Duodu atsikąsti ir Nojui, bet jis spyriojasi.

– Dėl manęs, – paprašau ir atsikanda.

– Ne taip ir skanu.

– Kaip iš namų, – sakau godžiai kramtydama.

Matau, kad jam prie lūpos liko kruopelė margarino, bet nieko nesakau, jam tinka. Lyg vaikas sėdi ant mano grindų, kramto mamos sumuštinius, negeria mano vyno, nerūko mano cigarečių. Jam tinka tas margarino trupinys prie lūpos, kaip tinka ir pakeist perdegusias lemputes. Ir žinau, kad patalpoj su mažais langeliais, kur dienos šviesa beveik nepatenka, su juo būtų šviesu. Kartais atrodo, kad jis ir pats stengiasi tai parodyt.

– Kas už tai? – klausia.

– Už lemputę?

– Aha, – Nojus prisislenka artyn.

Pabučiuoju į skruostą, jis atsitraukia, liūdnai šypteli, viena ranka pasitaiso pusilgius plaukus. Atrodo gražus.

– Žinai, ne toks jau vaikas aš.

– Tikrai? – klausiu.

– Žinoma, – atsako ir vėl pasilenkia.

Nojus uždeda delną ant mano šlaunies, jo pirštai virpa, ir aš noriu juoktis, sakyti, kad iš tiesų jis vaikas, kaip ir aš, nes mano rankos lygiai taip pat virpa, kai už lango lyja ir bijau paskęsti ir dėl to noriu prie jo glaustis. Noriu pasakyti, kad man patinka jo kvapas, nes nuo jo dvelkia namais ir motina. Susiglaudžiam, jis mane bučiuoja, o aš uostau jo kaklą ir megztinį, vis įsivaizduodama jo motinos rankas, kai prausdavo jį mažą vonioj; kai tepdavosi rankas ramunėlių kremu arba kai bučiuodavo išeinantį į mokyklą. Nojus čiulpia mano spenelį, o aš galvoju apie jo motiną, ir pamažu jos kvapas nyksta. Ir kai lemputė nustoja šokinėti akyse, to kvapo nebelieka nė pėdsako.

Gulim ant grindų, jis uždusęs. Atsisuka, paima mano ranką ir atrodo, kad dabar turėtume eiti kartu, – kažkur, kur einama porom.

Ir vis nenustoja lyti.

Guliu tuščioj vonioj, buto durys atsidaro, girdžiu, kaip Nojus nusiauna batus. Pašaukia mane, bet negaliu pajudėt, tik ranka trinkteli į vonios kraštą. Jis atveria vonios duris.

– Ką čia darai? – klausia.

Pradedu juoktis.

– Tai kaip tas tavo laivas?! Trys šimtai ulnų ilgio ir penkiasdešimt pločio?! – rėkiu.

– Koks laivas?

– Laivas, tvanas… – bandau aiškint, bet liežuvis pinasi.

– Stokis, – sako rimtai, o aš šypsausi.

Nojus bando iškelti mane iš vonios, bet aš spyriojuosi, o kai galiausiai pastato ant kojų, man ima svaigti galva ir tikrai atrodo, kad plaukiam. Darosi bloga, sakau:

– Man turbūt jūrligė.

– Ne, tu prisigėrei, – aiškina.

Žiūriu į jį, bet akyse liejasi, o kambarys lengvai supasi. Nojus laiko mane, turbūt visada laikė, sakydamas: lipk į mano laivą ir mes nenuskęsim, visi sėdėsim porom, kol nuslūgs vanduo, ir kada nors pasieksim savo namus. Žiūriu – vis dar banguoja, bet jis, atrodo, tolsta nuo manęs, tarsi plauktų vienas, ir aš suprantu, kad man visai nesvarbu,
ar išsigelbėsiu.

– Nenoriu aš į laivą, – spyriojuos.

– Kokį dar laivą, nėra jokio laivo ir nėra jokio tvano, nėra jokio…

Nojus kalba ir kalba, bet galiausiai pamato, kad į vonią nubėga geltona srovelė. Vis dar šypsausi.

– Tvanas, – sakau ir pirštu parodau į vonią.

Mano motina gyvena pirmam aukšte, šiandien vis dar lyja, balos, atrodo, tuoj susijungs į vieną ir užlies mus. Užtraukiu užuolaidas ir atsisuku į motiną. Ji sėdi prie dujinės, uždegusi visas keturias kaitvietes, šildosi rankas.

Geriam antrą butelį vyno, aš jau sunkiai renku žodžius, o ji žiūri tik į savo rankas, grakščiai judindama jas virš ugnies.

– Papasakok, – sako man.

Nežinau, ką jai sakyti, koks gyvenimas dešimtam aukšte, žinant, kad lietus tavęs nepasieks, kad tau pastatys laivą ir sueisit visi porom, kad išgyventumėt.

Atpjaunu jai sūrio ir pridedu prie lūpų.

– Kąsnį, – raginu.

Mama juokiasi ir atsikanda, tada pati pjauna sūrį ir prideda prie mano lūpų.

– Kąsnį.

Mes dažnai viena kitą kartojam: maitinamės ir juokiamės. Paskui paliečiu mamos kaklą, oda minkšta ir raukšlių daug daugiau nei pas mane. Mano oda stangri ir tik dvi raukšlės.

– Papasakok, – kartoju.

Ji neatsako.

Atsigulam virtuvėj, žiūrim į butelius ir susiglaudžiam nugarom. Girdžiu, kaip už lango smarkėja lietus.

– Po tvano man neliks namų, – sakau jai.

Mama neatsako, ir aš vėl kartoju ją, – tylėdama.