literatūros žurnalas

Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Romano fragmentas

 

Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko kepurė.

– Pamačiau prie Jovaro stotelės, – pasakė. – Paskui grįžau iš kito miesto galo, kad paimčiau. Nesąmonė.

Mašina lėtai slinko per Vilnių. Toks apgailėtinas greitis kėlė jausmą, kad jiems trūksta veržlumo, o jausmas, kad nėra veržlumo, neleido nepaisyti ribų. Užburtas ratas.

– Gal nori pavairuoti? – paklausė Alexas, kai jie išvažiavo į tuščias Naujamiesčio gatves.

Ne, ji nenorėjo. Tąsyk sutiko, nes tai buvo kas kita nei vairavimas. Tai buvo skrydis virš bedugnės. Nesantis, niekada nebuvęs tiltas. Taiklus smūgis į centrą. O dabar jis siūlė tiesiog pasukioti baranką.

– Ar tu manai, kad ji ką nors reiškia, ta kepurė? – paklausė ji, kai jiedu degalinėje pirko kavą.

Kol kas nieko.

Kaip patyręs žaidėjas jis žinojo, kad prasmė atsiveria lėtai, – svarbiausia jos neskubinti, neprievartauti, nesiekti išaiškinti. Gali būti, jis netgi jautė, jog tai, ką reiškia nykštuko kepurė, kažkokiu būdu yra įsiterpę tarp jų, sukėlę stygių arba trūkį, neleidžiantį jiems iki galo vienas kitu pasitikėti.

Abu žiūrėjo į ant strypelių besisukančias dešreles, kurios, blizgėdamos nuo riebalų, atrodė nepadoriai. Buvo jausmas, kad kažkas išbando jų kantrybę lėtumu, užlaikymu, suvaržymu.

– Galvoju apie vargšą Vycką, – pasakė Alexas.

Tai buvo vienas bendrabučio personažas, Visagino rusas, kuris, mylimajai išdavus, užsirakino mašinoje įjungtu motoru ir nusinuodijo.

Alexas jį prisimindavo, kai norėdavo pasakyti ką nors simboliško, bet nežinodavo, ką būtent.

– Vycka buvo didvyris, jis nužudė savo priešus. Kitaip ir būti negalėjo… – Patylėjęs pridūrė: – Jis ir buvo pats didžiausias savo paties priešas.

Jie lėtai pakilo į kalną, nuo kurio vėrėsi bekraštė nakties juoduma, trikdoma vos kelių iš paskos judančių mašinų šviesų – miesto žiburius užstojo kita kalva. 101. Vienišos lempos apšviestas kelio numeris paslaptingai žibėjo šalia juodų sudegusio pastato grebėstų.

Šviesa išryškino atskiras detales, ir atrodė, kad visa naktis, – kaip tai, ko turėti jiems neskirta, – yra iš nuodėgulių sudurstyta struktūra, subyrėsianti vėjui papūtus.

Kai jie išsuko iš kelio ir automobilis smėlėtu keliuku ėmė riedėti į laukus, ji pamanė, kad Alexas ieško nuošalios ir romantiškos vietos pasimylėti. Tačiau sustojęs ir užgesinęs šviesas, kurios, anot jo, trukdė pamatyti „tamsos vidų“, įjungė muziką.

Kjūrai skambėjo niauriai – jos nuomone, likęs su šaltu įmantriu skambesiu, Alexas elgėsi akiplėšiškai. Juo labiau kad jis iš tikrųjų klausėsi muzikos, ne jos toje muzikoje ir ne savęs.

– Nepatinka muzika? – paklausė, pasukdamas galvą jos pusėn, bet neatitraukdamas akių nuo tamsos, kurios sodrumui, matyt, jautėsi įsipareigojęs. – Turi patikti. Nes tai gera muzika.

Vos tai pasakęs išlupo kasetę iš magnetolos ir įkišo kitą. Iš garsiakalbių smogė kažkokia balkaniška melodija, anksčiau girdėta tik Kusturicos filmuose, ji pulsavo desperacija, sumeluotu arba tiesiog egzotišku veržlumu, koks jos gyvenime neegzistavo.

Ji demonstratyviai išlipo lauk ir uždarė dureles. Muzika nutolo, liko viduje, girdėjosi tik slopus, laikrodžio tiksėjimą primenantis ritmas, prasimušantis pro stiklą. Tačiau vos jai prisidegus cigaretę, mašinos langas prasivėrė ir muzika ištrūko į lauką, ėmė daužytis kaip aklas ir erdvėje pasiklydęs šokėjas.

– Tu neklausai. Tu turi klausyti, – pasakė Alexas. – Argi tau nepatinka?

Šarlotė numetė cigaretę ir grįžo į automobilį.

– Gal norėtum biškį patildyti? Tiesą sakant, man sunku įsijausti.

– Ar tu užmiršai, kad mums linksma? – jo balsas juvelyriškai tiksliai užpildė tylos tarpą tarp dviejų dainų.

Vaizdas jos akyse persisuko. Pakelės degalinė, Lėja, didelis čipsų pakelis. Be abejo, Alexas žaidė – bet ne su kokia nors abstrakčia prasme, kurią jiedu drauge išplėštų iš aplinkybių ir ryžto joms nepasiduoti, o su ja, iš jos.

Jis pagarsino muziką ir atidarė duris.

– Mes džiaugiamės! Jėėė! Jėėė! Jėėė! – pliaukšėdamas į taktą delnais Alexas išlipo iš mašinos ir ėmė šokti. Jo šviesi nugara nakties juodumoje priminė beformę trūkčiojančią dėmę.

Vieną mirksnį atrodė, kad jam pasimaišė protas, bet, žinoma, jis buvo įskaičiavęs ir tai, kad ji taip pamanys (ir – be abejo – tai, kad tuo nepatikės).

Alexas įlindo į mašiną ir dar pagarsino muziką. Tada sučiupo ją už delnų ir po sekundės paleido, nučiuoždamas jos pirštais – lyg tikrindamas, ar ant jų neatsirado naujų žiedų.

– Tu irgi šok. Reikia šokti, – pasakė. – Tu niekaip nenori pripažinti fakto, kad mums linksma.

Jo balsas skambėjo liūdnokai, ir ji pajuto: jei ji nenusileis ir neis su juo šokti, jis padarys nesąmonę. Kokią – nesvarbu, bet tai bus didelė, galbūt nepataisoma klaida.

– OK, šokam.

Ėmus judėti viskas nutolo – mašina, naktis, Alexas. Ji nebegirdėjo muzikos – jautė savo kaulus: kokie jie tuščiaviduriai ir kaip juose skamba muzikos aidas, kaip minkštai į žemę atsiremia kojos – žemę, kuri taip pat yra kaulai, daug kaulų, daug trūksmingų agonijos judesių, ji yra puvimas, trūnijimas, tęžmas, šūdai, šūdai, šūdai, daug šūdų. Pasaulis yra mitybos ir puvimo ciklas. Šūdai ir chlorofilas, chlorofilas ir šūdai. Žalia ir ruda, ruda ir žalia.

Jie net neprisilietė vienas prie kito. Reikėjo šokti su savim, su savo maistu pilve, su krauju, kuris suko juose absurdišką ratą.

Nerimas virto azartu, naktis prisipildė nuojautos, kad prasmė – yra. Jo ranka slystelėjo juosmeniu ir sugavo besiblaškančią šaltą jos alkūnę.

– Varom, – sušnabždėjo.

Ji žinojo, kad Alexas neturi tikslo. Tikslo apskritai nebuvo. Jis turėjo rastis iš pastangų jo siekti, iš jo neįmanomumo – jei taip galima pasakyti. Tuo Alexas jai buvo artimas – artimiausias iš visų kada nors sutiktų žmonių.

Mašina išriedėjo takeliu į plentą, ir tada Alexas nuspaudė greičio pedalą. Abudu staiga pasijuto išsivadavę iš lėtumo, iš to tempo, kurį uždavė besisukanti dešrelė degalinėje. Viršum plento pakibęs pilnas mėnulis brėžė ant kapoto spindintį taką.

Jaukiai šniokštė ventiliatorius.

– Man kartais vis dar atrodo, kad Vycka gyvas, – pasakė Alexas.

Tik po kurio laiko ji suvokė, kad mašina juda ne į tą pusę – tolyn nuo miesto.

– Tuo geriau, nereikės mažinti greičio, – jis neatrodė nustebęs. Už lango pralėkdavo ženklai su keistais vietovardžiais – Vėliučionys, Šatrininkai. „Kena 10“.

– Nenuvažiuosim toli, ten Baltarusija.

– Tada įlipsim į medį ir pažiūrėsim, kas Baltarusijoje. Galėsim ten ir pasidulkinti. Dar niekada nesidulkinau medyje, spoksant Baltarusijos pasieniečiams.

Buvo sunku suprasti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai.

– Gal parūkom?

Alexo ranka išsitiesė link lentynėlėje gulinčios kaukolytės-žiebtuvėlio, ir tą akimirką, su keiksmais jo lūpose, automobilis pašoko į orą ir metėsi į šalį, nuslydo kelkraščiu ir, pavojingai kelis kartus apsisukęs aplink savo ašį, sustojo.

Alexas iššoko iš mašinos ir instinktyviai, tarsi važiavimas dar tęstųsi, pabėgėjo kelis žingsnius į priekį.

– Kur ji, po galais? Kas čia darosi?

Taip, tai skambą keistokai, bet: ar ji nemačiusi voverės?

Sustojo pro šalį važiavusi mašina. Jos žibintai apšvietė juodus vingiuotus brūkšnius, kuriuos ant asfalto paliko jų automobilio padangos.

– Gal reikia kuo nors padėti? – paklausė pro atsivėrusį langelį ramus, beveik nuobodžiaujantis vyriškas balsas.

– Ne, ačiū. Mes stebime voveres, – skubiai tarė Alexas. Jis norėjo, kad gelbėtojai greičiau dingtų ir paliktų jį vieną su savo vizija.

Langelis užsidarė. Tai, kas prieš akimirką buvo veidas ir turėjo burną, pasislėpė už jo. Mašina nuvažiavo praktiškai be garso, tarsi nusklendė oru.

– Ji buvo čia. Ji tikrai tupėjo čia, – jis bedė pirštu į tašką asfalte. – O paskui – čia. Nebuvo taip, kad aš apie tai tik pagalvojau. Aš tai mačiau.

Jam (jei teisingai jį suprato) voverė buvo tamsus siaubas, iki galo neatsiskleidusi, į laisvę ištrūkusi metafora – „tai“. Voverė – šuolis, kuriame natūraliai, be jokios minties prievartos egzistavo struktūra, sujungianti pradžią su pabaiga, kairę su dešine, priekį su galu.

Bet jis, pasišviesdamas kaukolyte, vis tiek kruopščiai patikrino ertmes tarp korpuso ir ratų – matyt, slapčia vylėsi (arba slapčia bijojo) pamatyti sutraiškytą ir suplotą voverės kūnelį.

Paaiškėjo, kad išlinko ašis – pradėjus greitėti, ratas imdavo baladotis į korpusą ir tekdavo stabdyti mašiną, kad ši nepradėtų laužyti savęs. Didžiausias greitis, kokį buvo galima pasiekti pernelyg nerizikuojant saugumu, buvo keturiasdešimt kilometrų per valandą.

Staiga viskas tapo toli – net prasmė, bet kokia prasmė.

Jai pasirodė, kad mato ano vairuotojo, kitados vežusio juos pro tvenkinius, veidą – inercijos veidą, savęs nesuvokiančio skausmo veidą; veidą uolumo, lydinčio save prie kapo duobės.

Žaidimas tapo didesnis už juos, apskritai už bet ką, ką jie būtų galėję išgalvoti.

Alexas sustabdė mašiną pakelėje ir užsirūkė.

Ar ji buvusi Šumske? Ten esanti bažnyčia su dideliu lotynišku užrašu – Jesu in te confido ir dvaras, taip pat buvęs dominikonų vienuolynas. Gal jie galėtų pabandyti jame apsinakvoti?

– Ten visi kalba lenkiškai, o maisto parduotuvėje gali įsigyti Jėzaus ir Marijos statulėlių.

Jis neabejojo, kad ji pritars.

– Varom.

Miestelyje nebuvo nė gyvos dvasios, neveikė net degalinė, kurioje Alexas ketino įsigyti sausainių. Bažnyčios vartai taip pat buvo užrakinti, bet Alexas vis tiek trumpai išdėstė jos istoriją, prakišęs ranką pro vartų virbus ir rodydamas frontono detales, vos vos apšviečiamas gatvės žibinto.

Jo transformacija į gidą atrodė šiek tiek fantasmagoriška, o miestelis – netikras, kažkuo primenantis žaislinį klijuojamą miesto maketą, kurį iš dėdėero jai vaikystėje parvežė dėdė, todėl rodėsi, kad netrukus ore pasklis jaukus silikatinių klijų kvapas.

Caro valdžia 1865 metais bažnyčią pavertusi cerkve, o tris šimtus parapijiečių prievarta užrašiusi stačiatikiais. 1866-aisiais ji pašventinta jau kaip cerkvė. 1917-aisiais grąžinta katalikams, bet pamaldos čia laikomos tik lenkų kalba. Beje, 1812 metais čia visai neblogai pasidarbavusi Napoleono kariuomenė – išvogti liturginiai reikmenys, apgriautas vienuolynas…

Atrodė, kad tapęs smulkmeniškas jis nori nusiplauti nuo avantiūrų, į kurias jiedu galėtų įsivelti.

– Ar mes lipsime į medį? – paklausė Šarlotė, jausdama, kaip jos žodžiai išsisklaido vėsiam ore, nesusijungia, nepradeda reikšti to, ką ketino pasakyti.

– Ne, – jis perbraukė delnu sau per plaukus. – Juk mums ir taip linksma, ar užmiršai?

Kadangi Šarlotė buvo alergiška silikatiniams klijams, jai neleido klijuoti savo miestelio – maketas kartu su jam priklausančia žaislinio geležinkelio atkarpa atiteko sesei, neturėjusiai problemų nei dėl klijų, nei dėl guašo, nuo kurio Šarlotės veidą taip pat išmušdavo keistomis raudonomis dėmėmis.

Ji verkė ir klykė, iš nevilties apkandžiojo rankas tėvui, paskui bobutei, ir taip pasiekė nedidelę pergalę – jai atiteko visos įvairių biurgeriškų profesijų atstovus vaizduojančios figūrėlės, skirtos papuošti ir apgyvendinti plastikinį miestą. Aida liko su vaiduokliškai tuščiu, negyvu miesto pavidalu, – ir niekada jai už tai neatleido.

Trenkė mėšlu ir kažkuo panašiu į agurkus.

– Negi jie visi išmirė? Dar tik vienuolika – realiai dar niekas negali miegoti, ką tik baigėsi „Vakaro žinios“.

Alexas paskambino vienuoliui, kuris prižiūrėjo piligrimų namus.

Zarezerwowaliśmy pokój w Waszym hotelu. Dwuosobowy. Jedna noc. Tak, tak. Dziękuję bardzo. Będziemy za pięć minut…

Nė nebandė slėpti, kad planas apsistoti vienuolyne – ne spontaniškas. Arba buvo tikras, kad ji nesupranta nė žodelio lenkiškai.

Tai buvo mažas, nejaukus kambarėlis, į kurį vos metęs akį galėjai suprasti atsidūręs provincijoje – per ryški, natūraliai susiformavusią paslapties atmosferą griaunanti sienų spalva, pigios apdailos medžiagos ir „paveikslai“ – į plastikinius rėmus įvilktos žurnalų nuotraukos, dvi ankštos lovelės, ypač nepatogios sustumti, bet iš pažiūros per siauros, kad būtų įmanoma dviem žmonėms normaliai sutilpti vienoje.

Viršum stalelio, ant kurio buvo padėtos dvi stiklinės, dvi lėkštelės, tačiau tik vienas puodukas, kabojo Švenčiausios Marijos abrozdėlis, kuriame ji buvo vaizduojama su aukso karūna kybanti viršum kažkokio miesto – regina mundi. Net aukso tvykstelėjimas, jo reikšmė šioje buities banalybėje neturėjo prasmės svorio – tai (kaip ir neva paauksuota pigaus puoduko ąsa) tiesiog nieko nereiškė. Wszystko jak sen wariata śniony nieprzytomnie, – viskas kaip sapnas, susapnuotas be nuovokos esant.

Alexas vaikštinėjo po kambarį pirmyn ir atgal, – rodos, labiau mechaniškai, atkartodamas ciklą, į kurį papuolė mintis, nei ko nors ieškodamas. Priėjęs prie lango, pervėrė pirštus pro užuolaidų tinklo kvadratines kiaurymes ir juos įtempė; veide pasirodė kvailoka šypsena.

Neturėdami ką mąstyti, jie viską išbandė pirštais. Kelissyk įjungė ir išjungė elektrinį virdulį, kuriame buvo šiek tiek vandens, ištyrė lovos užtiesalą. Kaip aklieji, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, kurią žūtbūt privalo prisijaukinti, iščiupinėjo sienų apmušalus ir staltiesę. Lytėjimas buvo paskutinė viltis įveikti fiziką, žengti anapus nykybės, kurią įkūnijo įsivaizduojama anksčiau čia nakvojusių piligrimų eilė, sąmonėje pati virstanti nerangia, banaloka struktūra, negalinčia paaiškinti nei pasaulio, nei savęs.

Tačiau vienas prie kito neprisilietė – liesti vienas kitą atrodė pernelyg banalu.

Daugiau nieko nebuvo: nebuvo jaudulio, kuris kyla, kai sėlini prie prasmės, kai jau tarytum ją matai, bet dar negali pastverti, nebuvo išblaivinančio, kryptį rodančio tikslo.

Alexas pabarbeno į sienas ir kėdžių atkaltes. Tada įvirto į lovą ir pabandė joje išsitiesti, ir tai jam beveik pavyko, nors kojos ir galva stipriai įsirėmė į jos galus.

– Puiku, – pasakė jis. – Tiesiog labai puiku.

Tarytum jo balsui paveikus, už sienos kažkas atsikabino ir sunkiai lyg į grindis dunkstelėjo. Pasigirdo kūdikio klyksmas.

Alexas sukluso. Matyt, jį užvaldžiusi mintis, kad būtų galima gražiuoju arba klasta įsiveržti į kambarį, kuriame yra kūdikis, ir sunaikinti, bent jau pakeisti reikšmę, pasisotinti tuo, kad jų sąmonėje motina su kūdikiu virstų prasmės gniutulu, kurį jiedu kaip kregždės lizdą iš purvo gabaliukų būtų sulipdę iš baimės, kad liko vieni.

Galbūt netgi ėmė kurti scenarijų, kaip tai padaryti: koks galėtų būti pretekstas? Ką pasakytų tai mamai, kurios kūdikis sudrumstė tylą? („Būkite tokia miela, gal nusukite galvelę savo kūdikėliui? Visai negalime užmigti. Dziękuję bardzo.“)

Buvo neįtikėtina, kad jis tai išgirdo – kas buvo jos, į ką turėjo teisę ji viena.

– Ar čia kas nors buvo? – paklausė Alexas.

Ji papurtė galvą. Pasakiusi, kad tai buvo kūdikis, ir parodžiusi, kad girdėjo tą patį, ką ir jis, būtų jautusis pernelyg atsivėrusi. Tai rodė, kaip giliai vienas kitame jie buvo – jo intuicija gaudė teisingus signalus, bet ji net ir jam negalėjo suteikti teisės į savo pasąmonę. Be to, jis jau per daug nežinojo – t. y. ji per daug nuo jo nuslėpė, – kad tai, ką išgirdo (arba ką išgirstų – jei ji nuspręstų jam papasakoti apie Sofi, tėvą, Thomą; apie tai, – turbūt labiausiai apie tai, – kad neįstengia pamiršti to žiedo, išriedėjusio iš jo rankinės), jis galėtų priimti be išankstinių nuostatų.

Kišenėje pyptelėjo mobilus telefonas. „as tave miliu, – rašė Sofi, – uzknisa kiekviena minute kai nera taves kiekviena valanda ira sudas viskas sucks.“

Šarlotė atsargiai atsigulė šalia Alexo – keista, bet ankštoje lovelėje, kurią jie atėję įvertino kaip netinkamą miegoti dviem žmonėms, užteko vietos gulėti nesusiglaudus. Vis taip pat nepaliaujamai, kaip seilėmis užspringdamas garsu, kuriame skambėjo įniršis ir priekaištas dėl gimimo, dėl pačios būties, suteikusios jam plaučius, už sienos žviegė kūdikis. Aklas, įdūkęs, nuo savęs paties pakvaišęs riksmas apraizgė kambarį ir įtraukė juos į save, jie buvo du riksmo kūnai, du vienodomis, bet nelabai suderinamomis reikšmėmis iškritę kauleliai.

Vienu metu šalia kūdikio riksmo – ar net riksme – pasigirdo kažkas panašaus į meilės aimanas; atrodė, kad savo gimties siaubo draskomas kūdikis pradeda save savo tėvų ristynėmis ir tuo pat metu jau gargaliuoja savo būsimoje agonijoje. Šio riksmo fone glaustis, liestis, patirti net ir nekaltą intymumą atrodė šventvagiška. Jų laukė ilga bemiegė, beaistrė naktis – su plevenančiu mirties šešėliu ir pro langą makabriškai žvelgiančia pilnatim.

– Thomai, – pasakė ji ir pati užspringo savo balsu, jausdama, kad pasakė kažką, ko ir pati iki galo nežinojo, netgi nebuvo išdrįsusi pamėginti suprasti; kažką, ko, anot jos, vos spėjusios mintyse išsprūsti iš jo šiltų delnų, nebuvo.

Alexas nekrustelėjo, apsimetė negirdėjęs arba iš tikrųjų buvo tiek įsigilinęs į kūdikio riksmą, kad nesuvokė žodžių.

– Mes šiandien nemiegosime, tai neįmanoma, – tarė ji, ir tarytum išpirkdama kaltę už tai, kad supainiojo jo vardą su vardu žmogaus, kuris jai visada liks svetimas (ir ji tai suvokė skausmingai aiškiai), švelniai pridūrė: – Alexai.

Tą akimirką kažkas triokštelėjo palei grindis ir, netekusi atramų, lova iš lėto nusviro, jiedu abu atsidūrė ant žemės.

– Neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina, – pasakė Alexas.

Jis nusileido į kiemą, kur stovėjo automobilis, ir po kurio laiko grįžo su plaktuku ir trim skirtingomis vinimis. Lova netrukus vėl stovėjo ant kojų – ir daug tvirčiau negu prieš tai.

– Žaisime kauleliais, – pasakė.

Buvo sunku suprasti, ar tai klausimas, ar sprendimo, kurį priėmė jis vienas, įvardijimas. Bet ji ištraukė iš savo kuprinėlės kauliukus ir padėjo ant stalo – šalia plaktuko.

Jie dažnai žaisdavo „Yatzi“, kurį vadindavo „pokeriu“ arba „kaulų pokeriu“ – tai buvo vienintelis būdas užpildyti tuštumą, kai nežaisdavo menkės.

Kūdikio žviegimas dar pagarsėjo ir užpildė visą kambarį, bet tylos, kaip rodėsi, sustingusios viršum jo (arba jame pačiame – negirdimuose riksmo tęsiniuose, tame, ką ji pavadino „riksmo galiukais“), kraupybė – liko: garsas jos neveikė – jis tik išryškino jos didybę, rodė, kokia ji baisi ir neaprėpiama.

Iš delno ant stalo plokštumos išbirę kauleliai staiga prarado savo fizinį kūną ir virto žvangesiu, sudrebinusiu kūdikio, o gal ir ne tik kūdikio – pačios būties, troškimo pelnyti, ko nevertas, – balsą. Jai iškrito daug skirtingų nedidelių skaičių, iš kurių nesusidarė jokia kombinacija, o suma buvo niekingai menka.

– Na, paskutinius kelis mėnesius tau nesiseka, tu gi žinai, – paguosdamas pasakė Alexas, nors jis, aišku, suprato, kaip mažai jiems abiem rūpėjo pergalė arba pralaimėjimas.

 Jo balsas nuskambėjo kaip liūdna ištarmė, pasmerkianti ją, juos abu klyksmui, susaistanti su paūmėjimais ir trumpais atokvėpiais, kuriais jis tęsėsi. Atrodė, kad klyksmas kaskart kaip kauleliai išmetamas ir išbyra ant didžiulės viršum įsivaizduojamos bedugnės pakabintos skardos. Ranka, kuri jį meta, – nematomo kūno, priklausančio tai bedugnei, kryčiui, neįmanomybei pasakyti žodžiais, dalis.

Alexui irgi iškrito, jo žodžiais tariant, „kažkokia nesąmonė“.

– Išbrauk mažąją seriją, – iki galo išklausęs krintančių ir ant stalo plokštumos besivartančių kaulelių garso, pasakė jis.

Jis bijojo pripažinti, kad metimo vertė slypi ne skaičiuose, bet tame, kaip garsiai ir ilgai jie barškės.

Laikas slinko neįtikėtinai lėtai, naktis nesitraukė – netgi pradėjus brėkšti, mėnulis liko danguje, tik ėmė blykšti ir blukti.

Krintančių ir ant stalo šokinėjančių kaulelių garsas susipynė su kūdikio žviegimu – atrodė, kad visas vienuolynas purtosi ir žvanga.

– Tai yra nykiausias šūdas, kokiame esu buvęs. Nekenčiu piligrimų. Nekenčiu Kristaus.

Alexas atsistojo ir ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal, stabtelėdamas ties Marija, kuri sklendė virš miesto jo akių aukštyje. Nebuvo ką pasakyti vienas kitam – abu jautė, kokia nevykusi šįsyk menkė ir kaip sunku bus pripažinti, kad nieko neišėjo – nei žaidime, nei (turbūt) kaip porai.

Tikriausiai neturėdamas kur dėti rankų, Alexas pravėrė spintos duris ir šūktelėjo:

– Pažiūrėk, kas ten yra!

Vienos iš lentynų gilesniame kampe, dešinėje pusėje, gulėjo baltalukštis kiaušinis.

– M dydis. O gal vis dėlto L.

Mintis apie dydį leido pabėgti nuo didesnės problemos, nuo paties fakto, kad kiaušinis yra čia ir dabar, kažkoks kiaušinis.

Realybė kaip visada pranoko fantaziją, – arba tai buvo pačios realybės, visa ko, per ką jie dar galėtų nutiesti tiltus link vienas kito, fantazija.

– Dabar jau aišku: pirmiausia atsirado kiaušinis, ne višta.

Ją išmušė karštis.

Alexas paguldė kiaušinį vidury stalo – jis tapo visatos centru, geografijos ir laiko lopšiu, lėtai balansuojančiu ant savo atramos taško. Pilnaties liekanos danguje švietė pro langą kaip jį padėjusios kosminės vištos akis.

Už pertvaros arba, kaip dabar labiau atrodė, ore, išsiskaidęs į molekules ir susigėręs į brėkšmą, žviegė kūdikis. Ant sienos, tarytum bandydama pateisinti paveikslo siužetą, siūbavo Marija. Jai čiūžtelėjus į saulės nušviestą plotą, blykstelėdavo karūna.

Jie nebeturėjo jėgų priešintis tam, kas nesuvokiama. Į tą bespalvį, neramų pasaulį nebuvo įmanoma nei įsibrauti, nei jį paaiškinti.

Alexas stumtelėjo kiaušinį ir šis ėmė suktis aplink savo ašį.

– Į kurį atsisuks smailusis galas, tas.

Pasakė skubriai, bijodamas, kad ji nepaklaustų, ką turįs galvoje, – jis tik parodė kryptį link finalo, stumtelėjo nuo savęs kažką, nežinodamas nei ką stumia, nei kur pataikys, nei turbūt ir to, ką tai gali lemti. Mirksnį jai dingtelėjo, kad kiaušinio galui atsisukus į Alexą, šis išsitrauks iš kišenės pistoletą ir šaltakraujiškai, lyg atlikdamas eilinį jogos pratimą, ištaškys sau smegenis.

Šarlotė dar spėjo dirstelėti pro langą: kylanti saulė virš kaimo pašiūrių ir trobesių, išsidėsčiusių palei vienintelę gatvę, švytėjo kaip gaisras.

Ji paėmė plaktuką ir, kiaušiniui nespėjus sustoti ir parodyti į kurį nors iš jų smailiuoju galu, tvojo. Visata sprogo – jos plazma aptaškė jųdviejų pirštus ir veidus. Staiga pasidarė kraupiai tylu – jie girdėjo vienas kito kvėpavimą, girdėjo, kaip į vėsų ryto orą skverbiasi saulės spinduliai.

Jie buvo laisvi.

Susirinkę daiktus, greitai išėjo iš kambario ir nusileido, kone bėgte nubėgo į apačią.

– Mes nemokėsim už nakvynę, – pasakė Alexas vienuoliui, paslaugiai paėmusiam iš jo raktus. – Jūsų viešbutyje vaidenasi kiaušinis.

– ?

– Baisus kiaušinis, kurį mes užmušėm plaktuku.

Czterdzieście litów, proszę Państwa… Co się tyczy…

– Eikite velniop. Fuck off, idź do dupy, – pridūrė, matyt, pagalvojęs, kad vienuolis gali nemokėti lietuviškai.

Išvažiavus į laukus, Alexas sustabdė automobilį pakelėje ir jiedu kurį laiką sėdėjo jausmingai susiėmę už rankų, žiūrėdami į didelį reklaminį skydą – nelyg sulėtėjusiame, greitai išplėšti malonumo neleidžiančiame laike, iš kurio, jei jame užsibūtum ilgiau, negu dera, niekuomet nebeištrūktum.

– Alexai, Alexai, Alexai, – kartojo ji norėdama, kad jis suprastų, jog prisimena jo vardą, nepainioja su kitais.

– Ar tu supranti, kas nutiko? – paklausė jis, rišdamasis ant kaklo jos skarelę. – Tai yra, ką mes nužudėme?

– Ne.

„Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“

2020 m. Nr. 7 / Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja…

„Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

„Pogrindis egzistuoja visur ir visada“

2019 m. Nr. 8–9 / Rašytoją, vertėją Aleksandrą Fominaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Kadangi literatūros žurnale ir taip nemažai prirašyta apie literatūrą, labiau norėčiau kalbinti Tave kaip individą, stebintį kontrkultūros procesus…

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis. Romano fragmentas (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Andrius Jakučiūnas. Lietuvių rašytojas

2017 m. Nr. 7 / Gyvename mokslo ir pažangos amžiuje – taip mums kalė į galvas sovietmečiu. Ir mes tikrai matėme tą pažangą – visas mokyklos trečiojo aukšto koridorius buvo nukabinėtas propagandiniais plakatais…

„Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

Andrius Jakučiūnas. Urlaganas

2015 m. Nr. 7 / storija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį, kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia.

Renata Šerelytė. Daugiareikšmiškumo spąstuose

2012 m. Nr. 3 / Andrius Jakučiūnas. Lalagė: apsakymų vainikas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 210 p.