Herkus Kunčius. Kaukazo belaisvis

2011 m. Nr. 12

Gruzijos dienoraštis

Vienas partinis literatūros klasikas yra pasakęs, kad pasaulyje visur sutiksi žydų, žvirblių ir lietuvių. Esama jų Indijoje, Sibire ir, žinoma, Kau­kaze, Gruzijoje.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje iš dviejų šimtų tūkstančių tuomečio Tifliso gyventojų net septyni procentai buvo lietuviai, latviai, estai, lenkai…

Įvairiais keliais tautiečiai čia po 1890-ųjų atkako. Dažniausiai likdavo bai­gę tarnybą carinėje armijoje, dirbdavo prie geležinkelio.

Prie geležinkelio, užimdamas Boržomio-Chašurio ruožo viršininko padė­jėjo, o vėliau ir vienuoliktojo ruožo viršininko pareigas, dirbo inžinierius, publicistas bei dramaturgas Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864–1903), pje­sės „Amerika pirtyje“ autorius, parašęs šį kūrinį, matyt, Boržomyje. Vaisti­ninko padėjėju kelerius metus Tiflise dirbo ir Antanas Vienuolis–Žukauskas (1882–1957) – „Prakeiktųjų vienuolių“ ir kitų „Kaukazo legendų“ autorius.

1905 metų rudenį Kaukaze lankėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), broliui Povilui rugsėjo 5-ąją laiške rašęs:

„Įsivaizduok, buvau Kaukaze. Pasikvietė mane atostogų pas save mano kolegos tėvai p. p. Volanai į Anapą, prie Juodosios jūros, ne tik pasikvietė, bet ir pinigą kelionei atsiuntė. Ką gi, gerai! <…> Mačiau kalnus, kurių galvas glostė debesys, mačiau ir išdidžias sniego viršūnes, kurios aukštai, virš debe­sų, laikė savo spindinčias karūnas, girdėjau šniokštimą Tereko, kurio vaga jau ne vanduo o putos teka, ir griaudžia, ir urzgia akmenys. Mačiau per 140 kilometrų Elbrusą, tarytum didžiulį sniego debesį, baltos kalnų grandinės priekyje. Mačiau, saulei tekant, Darkalo tarpukalnę tarp laukinių, pilkai žalsvų ir rausvų fantastinių uolų. Ėjome tuomet pešti, ir tas kelias, kaip sap­nas, visą gyvenimą liks atmintyje.“¹

 

Trečią kartą Gruzijoje lankiausi 2010 metų spalio pabaigoje. Tada Tbilisio oro uoste paryčiui įsėdus į automobilį, gabenusį mane į viešbutį, geranoris pasiteiravo, ar nenorėčiau čia atvykti ilgesniam laikui. Ilgesniam? Taip, ne savaitei ar dviem, bet galbūt – keliems mėnesiams, pusei metų… Sutikau nesusimąstydamas.

 

Ir štai vėl čia, Gruzijoje.

Kovo 31-osios naktį lėktuvas nusileido Tbilisio oro uoste. Iš jo, be svir­duliuojančių latvių, išlipo ir du personažai: nedidukas verslininkas ir aš. Tbilisyje Amerikos lietuviui verslininkui priklausančiuose apartamentuose gyvensiu du mėnesius.

Tad pirmąją naktį, kada apie ketvirtą valandą ryto oro uoste mus pasitiko geranoris, nudūmėme ne į namus, o į naktinę parduotuvę. Ta proga ame­rikiečių kilmės lietuvių verslininkas nupirko mineralinio ir butelį „Saperavi“. Aš taip pat neatsilikau. Prisidėjo ir geranoris, parūpinęs ir putojančio sekto.

Pakilę liftu į penkioliktą apartamentų aukštą ir pademonstravę titanišką valią, išgėrėme per valandą (!) trise (!) vyno butelį. Po to išsiskirstėme mie­goti kas kur.

 

Šeštadienio vakarą Gruzijoje viešinčius svečius vakarienei į savo rezi­denciją pasikvietė pasiuntinys. Vakarieniavome tą kartą itin saikingai, ne­skubėdami – septyni žmonės. Nors buvau gundomas lietuviška mišraine, plokštainiu su spirgiais, vynu (baltojo? raudonojo?) ir kitais dalykais, valdžiausi iš paskutiniųjų. Žinojau, pirmasis vakaras Tbilisyje tuo nesibaigs.

Pakylu švarus.

Ta proga, kad visi taip šauniai išsimaudėme, važiuojame į restoraną, į ris veikia ištisą parą. Čia, pasak šeimininkų, visada pilna žmonių, geriau valgoma, liberaliai rūkoma. Vieni čia suvažiuoja „nusibaigti“, kiti – paryčiais – „atsigauti“. Žodžiu, perpetuum mobile.

Prabundu geranorio namuose. Paryčiais atseit labai užsispyriau ir, apsaugok Viešpatie (!), nenorėjau važiuoti su verslininku į jo namus.

Pažvelgiu į veidrodį. Man po kaklu – pajuodęs nuo sieros „sidabras“. Ne. valingai atklysta M. K. Čiurlionio žodžiai:

„Kodėl Kazbekėlis liūdnas? Ar per mažai blizga Tavo brangieji akmenėliai, Tu baltagalve Devdorakėle? Žiūrėk, saulė merkia akis, žvelgdama į žydrus Tavo bri­liantus, o debesėliai baltina savo kaktas į Tavo snieginę suknelę, Tu mažoji mano karalaite. Matai, aš jau senas, perėjau pražūtingo kelio per bedugnę galą?..“

 

Sekmadienis

Neišvaizdžioje Lietuvos ambasadoje, įsikūrusioje duobėtoje rašytojo Tengizo Abuladzės gatvėje, pristatoma lietuviška juoda duona. Dalyvauju.

Liežuviai plaka, kad prieš savaitę Gruzijos TV parodė reportažą, kuriame y piktavališkai teigta, kad duona padažoma kenksmingais dažais, – turėta I galvoje gruziniška duona. Dėl šio reportažo atseit lemtingai krito lietuviškos f| duonos Gruzijoje paklausa. Lietuvių verslininkai baisiai panikuoja. Ką dary­ti?! Norėdami išsklaidyti piktus gandus, suinteresuotieji pasikvietė vietinius

žurnalistus, kad šie paneigtų pramaną.

Tada juodos lietuviškos duonos pristatyme–reabilitacijoje apsilankė ir monu­mentalus muzikantas Zaza, beje, labai panašus į Šreką. Susipažinome. Jis sek­madienį apie trečią valandą dienos pasikvietė geranorį ir mane į savo namus.

 

Atvykstame pas Zazą. Sėdime naujos statybos daugiabučio virtuvėje. Prie nesaikingai gruziniškais patiekalais nukrauto stalo malasi žmogėdros „Šreko“ žmona, baikščių akių smulkutis it degtukas sūnelis, jam turbūt še­šeri. Pamažu renkasi nepažįstami grupės „Zumbaland“ žmonės, guršnojame naminį vyną, geriame čiačią, maukiam degtinę. Ir keliame vienas kitam tos­tus: už Gruziją (!), už Lietuvą (!), už protėvius (!), už mamas (!), už vaikus (!)… Kažkurią akimirką beprotiškai įsigeidžiu muzikos…

 

…Šokinėja namo stogas. Didžiuliame daugiabučio kambaryje žmogėdros „Šre­ko“ kolega iš peties kala tam reikalui pasistatytus būgnus. Grupės lyderis Zaza, nutaisęs sentimentalią miną, pritariant dusliam bosui, lyriškai brązgina Havąjų gitara. Kada pasigirsta širdį verianti lopšinės melodija, aš užsnūstu kamputyje–

 

Ūkanota. Pirmadienis tveriasi itin ramiai. Slankioju po sterilius versli­ninko apartamentus, nevalingai primenančius ligoninės operacinę. Žval­gausi pro langus į aptriušusius lūšnynų stogus, į kalnus horizonte, dangaus platybes. Pabaigiu rašyti tekstą, kurį pradėjau dar Vilniuje. Jis šią akimirką vadinasi „Jaučiuosi lyg stovėčiau ant rojaus krašto“/

Sulaukiu geranorio. Jis atvelka mano striukę, kurią pamiršau išeidamas iš „Šreko“. Tiksliau, ne pamiršau, o išėjau vilkintis labai panašia, taip pat odine, prašmatnia. Dabar teisybė atitaisyta. Ramu. Sąžinė taip pat švari.

Apie vienuoliktą nakties pajudėjome ieškoti… pramogų. Geranoris ketino supažindinti su savo draugais gruzinais, kurie ką tik atvyko iš Prahos. Tad penkiese nueiname į pirtį.

Nesu dar buvęs gruzinų pirtyje. Prieangyje šnekučiuojamės, išgeriame iš turkiškų stiklinaičių arbatos. Laukiame, kol atsilaisvins mums skirtas „ka­binetas“.

Apsivynioję baltomis paklodėmis, it graikai vilkintys togomis, iškilmingai įžengiame į pirties patalpą. Čia – garuojantis karšto vandens baseinas. Veik verdantis vanduo, prisisodrinęs sieros.

Nepaklausau geranorio patarimo, todėl nenusiimu nuo kaklo savo juvelyri­nių „sidabrų“. Sušokame į vandenį. Stoviniuojame, kalbamės… Ir prakaituojame. Pirtininkas atneša alaus. Kažkuris užsimerkia, kažkuriam pasidaro silpna.

Kai „virti“ baseine pasidaro nebepakenčiama, palendu po šaltu dušu. Azer­baidžanietis pirtininkas mane čiumpa plaukuotomis rankomis ir be cere­monijų parverčia ant akmeninio gulto. Patiestą apipila verdančiu vandeniu. Išmozoja muilo putomis. Gremžia kempine. Maigo. Paverčia ant nugaros, vėl ant pilvo. Masažuoja nugarą. Vėl aplieja karštu vandeniu, Važiuojame su geranoriu „kažkur pasisėdėti“. Aš šį pirmadienį Tbilisyje nieko nenoriu, nieko nebenoriu…

 

Antradienis

Geranoris išvyko į Baku, galbūt iš Azerbaidžano keliaus į Iraną… Vers­lininkas, nenoriai palikęs apartamentų raktus, išskrido į Vilnių. Rūpestį manimi perima geradarė, ji jauna, energinga.

Prie „McDonaldo“ restorano susitinkame devintą ryto. Geradarė atvažiuo­ja panašiu į namą ar rentgeno kilnojamąją stotį džipu. Nevėluoja. Vyksime drauge į Boržomį, vėliau į Chašurį.

Mineraliniu vandeniu garsėjančiame Boržomyje ne vienus metus gyveno Antanas Vilkutaitis–Keturakis. Dabar čia nutarta pastatyti jam paminklą, įamžinti rašytoją biustu ar kokiu kitu stabu greta geležinkelio stoties.

Pakeliui pravažiuojame karo pabėgėlių stovyklas, architektūrine logika stulbinamai primenančias Aušvicą. Čia stūkso šimtai, iki begalybės horizontan nusidriekusių namų, nenoromis primenančių barakus.

Po oficialių procedūrų, aplankius Boržomio meriją, pagėrus šilto Boržomio bei pasikėlus į 150 m aukštį funikulieriumi, iš kur atsiveria Boržomio panorama, vykstame „pas kažką“ į svečius. „Jie“, sako, jau laukia.

 

Oras šį balandžio antradienį itin bjaurus: šalta, lyja, piktas vėjas. Privačios valdos kieme, kada užsiveria vartai, jau lūkuriuoja vaišėmis nukrautas stalas, bė­gioja tuzinas suplukusių žmonių. Lauko krosnyje mums kepa gruzinišką duoną.

Susispietus po stogeliu Boržomio meras ir miesto tarybos pirmininkas, di­riguojant balsingam namų šeimininkui, įduoda man puslitrio talpos sklidiną ragą. Išgeriu. Vėl įduoda. Išgeriu. Tada imu slapstytis už nugarų, nes nuojau­ta kužda, kad Chašuryje lauks užstalė.

 

Prisisprogę įvairiausių gruziniškų gėrybių, atsiduriame Chašuryje. Pasak vietinių, pačiame nykiausiame Gruzijos mieste.

Miestelio bibliotekoje vietiniai vaikai koncertuoja svečiams. Šoka gruzinų ir ispanų šokius, dainuoja gruziniškai ir lietuviškai. Pasiuntinys, išgirdęs širdį draskančią dainą „Laisvė“, pravirksta…

Restorane, panašiame į užvažiuojamojo kiemo ir tvirtovės hibridą, prie stalo susėda apie dvidešimt žmonių – Chašurio meras, ,jau“ pilnametis Gru­zijos parlamento deputatas, kiti garbūs šių apylinkių politikos bei ekono­mikos funkcionieriai. Soluoja guvus Chašurio meras, jis – tamada.

Stalas auga it dangoraižis. Jis netrukus virsta panašus į pikta valia atakuotą Tarptautinės prekybos centrą Niujorke. Nepajėgiu visų patiekalų paragauti

Netrukus restorano salėje atsiranda ir rūsčių veidų muzikantai, visi su­tartinai grublėtų rankų: būgnas, klarnetas, akordeonas, balsas… Kažkas iš jautresnių, išgirdęs hipnotizuojantį duduką, pakyla šokti…

 

Su jaunąja geradare grįžtame į Tbilisį. Nenumaldomai vakarėja. Iš gera­norio gaunu žinutę: „Ar jaunoji geradarė dar nešoka ant stalų?“ Ne, nešoka, vairuoja automobilį. Mūsų nuotaika šįvakar pakylėta, labai norisi aplankyti

dar keletą vietelių Tbilisyje.

Taip ir padarom. Deja, vienur nėra vietų, kitur mus keistai nužvelgia, trečiur neįleidžia. Šalia įstaigos „Show Girls“ paryčiais išsirenkame tuščią biliardinę. Ten lošiame (tik dviese) amerikietišką poolą. Gėdinga: pralošiu 1:2.

 

Nutaręs moraliai ir fiziškai atsigaivelioti, išsiruošiu pėsčiomis link Šota Rustavelio prospekto. Pirmyn einu valandą, grįžtu per dvi. Manei bičiulis – rašytojo Georgijaus Leonidzės literatūros muziejaus direktorius Laša Bakradzė, su kuriuo tariausi susitikti, atseit nebeturi laiko. Neturi, tai neturi.

Tbilisis užgrūstas automobiliais. Einant per perėją niekas nesustos, pėsčiojo nepraleis. O ir perėjos vos kelios. Tad jei nori išlikti gyvas– patartina gatves kirsti vimdančiai dvokiančiais požeminiais tuneliais.

Parkuojamasi keistokai. Ant kiekvieno gatvės kampo stovi ryškia liemene vilkintis suvargęs žmogelis. Jis retkarčiais pašūkauja, kartais paslaptingai gestikuliuoja rankomis, o dažniausiai nei ką sako, nei ką veikia. Tačiau visa­da, prieš išvažiuojant iš tariamo parkingo, vairuotojas jam įberia į saują ke­liasdešimt tetrių – smulkių pinigų. Už ką? Man tai kol kas paslaptis.

 

Vakare po valstybinių darbų į namus užsuka geradarė. Išgeriame baltojo vyno butelį. Aš atkemšu raudonojo…

 

Ketvirtadienis

Dėdulės „McDonaldo“ restoraną galima gerbti ne tik už tai, kad čia galima nemokamai pasinaudoti tualetu, bet ir veikia internetas. Naudojuosi šia paslauga, nes penkioliktam aukšte, kur gyvenu, internetu net nekvepia.

Grįždamas visada apsižiūriu, kad turėčiau penkių arba dešimties tetrių monetų. Tbilisio daugiaaukščiuose įrengti nepateisinamai godūs pinigams liftai. Kiekvieną kartą, norint pasikelti ar nusileisti, į privirintą lifte špižinę „aukų“ dėželę būtina įmesti monetą. Vos jai cvanktelėjus, liftas pajuda. Beje, jei labai nori, gali kilti laiptais, tačiau dieną. Mat laiptinėse nėra ne tik lem­pų užuominų, bet ir elektros lizdų.

 

Vakare, kaip ir pažadėta, einame į svečius pas geradarės bendradarbį. Aš jo nematęs, bet man tvirtinama, kad jis mane pažįsta.

Laiptinėje mane aploja sprindžio dydžio lietuviakalbis pudelis. Kai bendradarbis atidaro namų duris, jis atrodo monumentaliai piktas. Žiūri prisimerkęs, iš padilbų, grėsmingai suraukęs antakius. Tačiau vis dėlto vidun įleidžia.

Prie stalo erdvioje virtuvėje, kur vaišinama keptomis dešrelėmis ir „pažalia­vusia“ nuo gruziniškų žolių bulvių koše, bendradarbis prisipažįsta, kad „vargs­ta“ jau dvi savaites. Pripila ir man stikliuką, skaisčiai geltonai nudažytą šafranu.

Kada rūstusis bendradarbis pakyla nuo stalo ir it vaiduoklis nuslenka pailsėti, lošiame „Kingą“ su tautiečiais: geradarė, plikagalvis patarėjas, gū­ras teisėsaugininkas ir aš. …Kas aš?

Lemtingą akimirką, nespėjus įpusėti „Kingo“, pritrūkstame degtinės. Su žvitrių akių teisėsaugininku, netrukus būsimu pensininku, nusileidžiame į pačioje esančią parduotuvę.

Lygiai antrą nakties, užtrukę vos kelias minutes, grįžtame su monumentaliu gruziniškos degtinės litru. Prie kortų stalo man ima sektis. Konsultuojant jaunajai geradarei, aš laimiu „Kingo“ partiją. Deja, nesijaučiu pakylėtas.

 

Penktadienis

Tvirtai pasiryžęs pakeisti gyvenimo būdą, nuo ankstaus ryto išsiruošiu š Tbilisio zoologijos sodą. Jis šalia namų, dešimt minučių pėsčiomis.

Neįtikėtinai saulėta. Neįprastai šilta.

Ilsiuosi. Iki vidudienio veik atsigaunu nuo nelauktai užgriuvusios „Kin­go“ triumfo naštos.

Nešališku žvilgsniu stebiu žvėrelius už grotų, kalbinu angliškai: depresyvius liūtus, tingius tigrus, snūduriuojančius lokius, į vieną tašką įsistebei­lijusias beždžiones. Įvairiausių rūšių ir porūšių ereliai gigantiškuose narvuo­se per priešpiečius doroja peles. Betoninės narvų grindys nuklotos baltųjų pelių galvomis, uodegomis, žarnomis…

Užtektinai prisižiūrėjęs į mūsų jaunesniuosius brolius, gatvėje staiga užsinoriu gruziniško sūrio… su raudonuoju, sausu it Sachara „Saperavi“, ku­rio dėžę man padovanojo prieš išvykdamas į Baku geranoris. Apėjęs kelias parduotuves, gaunu, ko norėjęs – visą puskilogramį.

Namuose serviruoju liturginę mensą primenantį stalą, įsipilu į taurę vyno…

 

Laimė trunka neilgai. Pavakariu jau skambina geradarė, dalykiškai in­formuoja, kad eisime su vakarykštės nakties partneriais į barą.

…Gerai, eisime į barą.

Bevardžiame bare na Pierovskoj, kai gruzinų muzikantai gyvai užgroja „Led Zeppelin“ repertuarą, nesusivaldau. Po taurelės kitos pasiryžtu prisi­jungti. Sužinoję, kad esu iš Lietuvos, mane ir juodastriukį teisėsaugininką pavaišina degtine. Žinoma, išgeriame. Dar…

Bendradarbis, geradarė ir paslaptingasis vairuotojas Mirabas stebi mus nuo baro kėdžių. Su neslepiama užuojauta šypsosi. Po pertraukėlės mu­zikantai užgroja man (!) pažadėtą „Led Zeppelin“ „Kašmyrą“…

…Aš stoviu nežinia kur Tbilisyje ant baro scenos – su gitara ant krūtinės prie įjungto mikrofono, pasiruošęs it Robertas Plantas uždainuoti…

 

Šeštadienis

Prieš kelias dienas man buvo pažadėta, kad eisime į legendinį Rezo Gabriadzės režisuotą lėlių spektaklį „Stalingrado mūšis“. Be geradarės, šalia manęs teatre sėdi ir saksofonininkas iš Lietuvos, praėjusią naktį čia savaitei atvykęs koncertuoti; saksofonininkas snaudžia.

Kai pasibaigia dramatiški įvykiai lėlių teatro scenoje ir rusai Stalingrade nugali šimtatūkstantinę Fridricho Pauluso vokiečių armiją, vykstame į pa­siuntinio rezidenciją pavakaroti.

 

Sėdime, kalbamės. Įsidvasinęs saksofonininkas pasakoja apie savo sakso­fonus, švelnius ir aižius instrumentų garsus. Deja, prašomas groti nesutin­ka… Nors vieną improvizaciją?..

Susikaupusi geradarė, ketindama parodyti sektiną pavyzdį, ryžtasi pati sėsti prie fortepijono; ji, anot vietinių gandų, jau išklausė net kelias „pianino“ pamokas. Pakilusi išdidžiai nukaukši kulniukais link instrumento. Kai smiliumi užgauna klavišą, staiga pamiršta mintinai mokėtą „Edelveiso“ molodįją iš miuziklo „Muzi­kos garsai“. Ir vis dėlto iš publikos sulaukia audringų aplodismentų – už drąsą.

 

Sekmadienis

Mano įsisenėjęs noras aplankyti Mtschetą – senąją Gruzijos sostinę buvo gilus ir nepateisinamai įkyrus. Tačiau besaikis zirzimas davė savo vaisių. Geradarė sutiko mane ten nuvežti automobiliu – netoli, vos dvidešimt kilometrų nuo Tbilisio.

Apžiūrėję Tbilisio Nacionalinio muziejaus Aukso fondą, į Mtschetą vykstame keturiese. Prie vairuojančios geradarės, manęs ir džiazmeno saksofonininko prisijungia ir jo palydovė Kety – linksma, be priežasties vis pakikenanti muzikologė, tarnaujanti Šešėlių teatre, kuriame po kelių dienų saksą pūtinės džiazmenas.

 

Džipas užveža ant kalno. Ant jo stūkso iš smiltainio statyta Džavario (Kryžiaus) šventykla. Čia apie 327 metus meldėsi šv. Nino. Prieš akis atsive­ria stulbinantis vaizdas į Mtschetą – raudonų čerpių stogai, fone – dangų remiantys kalnai ir po kojomis, palei autostradą, dvi susikertančios upės – pilkai ruda ir netrukus pažaliuosianti.

Mtschetoje aplankome dar vieną šventyklą – Svetitskhovelio. Ten, po mar­murinėmis grindinio plokštėmis, saugiai suguldyti Gruzijos karaliai ir kiti šios šalies didžiūnai. Miestelis išlaižytas. Atrodo, paika valia nutarta jį pa­versti Disneilendu arba Las Vegasu.

Mtschetoje apžiūrėję pirmąjį Gruzijos moterų vienuolyną, kur šalia mi­niatiūrinės šventyklos ganėsi vieniša karvė (vienuolė?), saksofonininkas ima visais savo balsyno registrais birbti, kad mirtinai išalko. Ieškome jam resto­ranų. Pirmasis – užkimštas. Antrasis – remontuojamas. Trečiajame – nė vie­no žmogaus.

Patikinti, kad gausime, ko norime, penktajame susėdame prie stalo. Puo­lu maldauti jaunosios geradarės, kad užsakytų tik tiek, kiek pajėgsime suvalgyti. Ji prisiekia, kad taip ir bus: pomidorų salotos, kebabas, šašlykas, baklažanai, limonadas, naminis vynas, pirmasis litras, antrasis…

Vakarop atsiduriame Tbilisio „Literatūrinėje kavinėje“. Saksofonininkas iš Lietuvos dabar jau geidžia kavos, bet ypač deserto. Pagėrę espresso kavos, paju­dame link „Kala“ džiazo klubo, kur saksofonininkas rytoj turįs groti jam session.

 

Naktiniame „Kala“ klube prieš pat vidurnaktį muzikos klausosi vos keli džiazo mėgėjai. Groja gyva muzika – trečia sesija. Šio vakaro gruzinų džia­zas: saksofonas, kontrabosas, gitara, pianinas, būgnai. Lėkštes iš peties daužo itin panašus į poetą Donaldą Kajoką perkusininkas – žilas, su barzda, gudriai ir kartu atlaidžiai sau besišypsantis.

Džiazmenas iš Lietuvos, visur tampantis savo tenorą, nebetveria noru pagroti. Apsitaręs per pertraukėlę su klubo muzikantais, kabina tenorą ant krūtinės, užgroja veik užsimerkęs. Ir, žinoma, po valandėlės kitos susilaukia ovacijų. Tada dėkodamas lankstosi į šalis nepamesdamas budinčios Bredo Pito šypsenos. Pagyvėjęs sugrįžta ir atsisėda prie mūsų stalo. Vienu mauku ištuština baltojo vyno taurę. Atrodo, nusiramina.

 

Pirmadienis

Nacionalinės muzikos centre Aghmešenebelio gatvėje šį vakarą vyksta Gruzijos chorinės muzikos festivalis. Rūmas, kuriame įsikūręs Nacionalinės muzikos centras, o ir Tbilisio rajonas, esantis kairiame Mtkvario upės kran­te, atrodo solidžiai, t. y. ne provincialiai, o imperatoriškai. Pagal liniuotę nu­brėžtoje gatvėje stūkso penkiaaukščiai ir aukštesni Recesijos stiliaus pasta­tai – sunkiasvorės vilos, didingi gyvenamieji namai, anų laikų prašmatnūs gruzinų „patricijų“ rūmai. Didesnė jų dalis šiandien aptriušusi. Kiti – nese­niai pradėti ar ką tik baigti restauruoti. Panašus ir tas, kur vyks chorinės muzikos festivalis: iš išorės – padažytas, viduje – nugyventas.

Erdvų Nacionalinės muzikos centro holą, kur pakampėse sustatyta itin gausi peleninių sargyba, jau šurmuliuoja chorinės muzikos mėgėjai. Salėje yra daugiau kaip penki šimtai vietų. Ji netrukus bus perpildyta.

Į festivalio koncertą besirenkantys gruzinai – dvasiškai pakylėti, o jų vei­dai – itin džiugūs, nušvitę, be debesėlio liūdesio. Ir tai nestebina, nes visi cho­ristai, žinoma, drauge su savo vaikais, žmonomis, vyrais, draugais bei gimi­nėmis pasaulyje garsėja kaip solidariausia bendruomenė; todėl jie itin retai koncertuoja pustuštėse salėse.

Šio vakaro koncerto programoje, kuri prasidės septintą valandą vakaro, pažadėta, kad giedos ir dainuos Gruzijos nacionalinis choras, Tbilisio vals­tybinės konservatorijos choras, Kutaisio valstybinės operos choras etc. Tačiau, kaip įprasta, koncertą pradėti vėluojama.

Ir vis dėlto, nesuspėjus klausytojams pasisveikinti, išsibučiuoti, pasitapšnoti ar bičiuliškai susišūkauti, koncertas – dvidešimčia minučių vėliau, nei buvo skelbta – prasideda.

Tūpčiojančių ir tarsi nendrės vėjyje linguojančių dirigentų energingi mostai. Žilų ir jaunų. Apystorių ir praplikusių. Dainuoja ir gieda tvirtų sprandų gruzinų vyrai, skardžiabalsės, viena už kitą dailesnės moterys. Apranga – pabrėžtinai akademinė. Vyrauja juodos ir baltos spalvos elegan­cija.

Šio vakaro koncerto repertuaras – stilistiškai nenusakomas: nuo „auksa­rankių“ chorvedžių aranžuotų gruzinų liaudies dainų, moderniosios, rusų ir Vakarų Europos sakralinės muzikos, Mendelsono paikų kūrinėlių iki nepa­kenčiamai žinomo Verdžio operos „Nabukas“ vergų choro.

Po geros valandos stipriai įsidainavus Kutaisio valstybinės operos chorui, pasigirsta man pažįstama Pietro Maskanjo operos „Kaimo garbė“ melodika, suklustu. Įsispoksau į nežinia iš kur nusileidusią solistę – dailiąją Santucą, be sąžinės ir gėdos ūbaujančią avanscenoje. Ji – šio vakarėlio Santuca – it vaiduoklis iš ano pasaulio, it gyvas akademinio koncerto estetikai iššūkis – svirduliuoja pasilipusi ant stulbinančiai erektyvių aukštakulnių, delno plo­čio paauksuotos platformos. Nenoromis imu abejoti, ar ji šį vakarą nesupai­niojo scenų. Be to, turbūt paslaugaus dizainerio iš Kutaisio patarta, koncerto proga pasikabino kalakuto snarglį primenantį žabo, o virš jos įliemenuotos suknios lyg puokštė vysta rožinės spalvos plunksnos. Bet publikai ši solistė patinka. Ir nors Santuca vis varo pustoniu pro šalį, susilaukia ne menkesnių ovacijų, nei visi kiti.

Publika Gruzijoje baustinai geranoriška – klykauja, ploja, nesidrovi kuo garsiau šūktelti „Bravo!“. Ir tik nepažįstamas žilagalvis senelis – turbūt praeityje didis Gruzijos chorvedys – šalia manęs demonstratyviai muistosi, Piktai gestikuliuoja rankomis, gal taip norėdamas parodyti nenuovokiems kaimynams, kad aną kūrinį galima buvo atlikti šimteriopai tobuliau.

Po pertraukos Nacionalinės muzikos centro salė aptuštėja. Dabar ji man primena Kauno sporto halę. Sovietmeti u, pasibaigus krepšinio varžybų pertraukai, Kauno halė nugrimzdavo į paslaptingą ūką. Nenuostabu, nes penki tūkstančiai dėl „Žalgirio“ ir CASK batalijų susinervinusių sirgalių per pertrauką in corpore uždūmydavo hole. Todėl tik neišmanėlis galėdavo klaidingai spėti, kad ką tik piktavaliai halę atakavo dujomis ar kažkur netoliese kilo baisus gaisras. Panašiai ir čia – Tbilisio nacionalinės muzikos centre – antrą koncerto dalį choristai dainuoja tirštoje migloje, vieningai pasisiurbčiodami klausytojų per pertrauką išpūsto dūmelio.

Deja, išklausyti antros koncerto dalies nepasiseka. Vos sugiedojus Batumio valstybinio muzikos centro chorui „Aleliuja“, gaunu žinutę, kad manęs jau laukia. Keliausime į džiazo klubą „Kala“, kur vyks jam session, gros sakssofonininkas iš Lietuvos…

 

Pirmadienio vakarą džiazo klubas „Kala“ pilnas. Prirūkytoje salėje groja man jau pažįstami muzikantai + saksofonininkas Rezo, kaip du vandens lašai panašus į dailininką Joną Arčikauską. Alumi tonizuota svetimšalių publika linkčioja į ritmą, gruzinai užkandžiauja ir santūriai klega prie savo stalelių.

Greta mūsų vyksta audringa puota: dvi svetimšalės slavės gražuolės ir du tamsiaplaukiai vaikinukai, užsisakę kelis aukštus užkandos ir antrą dviejų litrų degtinės butelį (su dailia rankena), netrukus žada duoti valią geiduliams: Kai butelis jau ženkliai aptuštintas – trečiosios džiazo sesijos metu – mergaitė gulasi ant minkštasuolio, drąsinamai pražergia kojas… Gruzinas jaunuolis pa­kyla, elegantiškai pritupia, švelniai ima savo Svetai (?) glostyti galvą…

 

Apniukusį antradienį praleidžiu „McDonalde“. Iš čia lyg šv. Paulius parašau tuziną laiškų į Lietuvą. Vėliau užsibarikaduoju savo penkioliktame aušte ir niekur niekur (!) nenoriu išeiti. Aš kol kas niekur nenoriu nueiti! Aš šiandien ypač bijau žemės. Automobilių. Ir vėl atklysta M. K. Čiurlionis:

 

Žiūrėk, tarp snieginių kalną karūnų, šaunančių į viršų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę; ten, apačioje, vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas, bet debesys viską pri­dengė. Tyla.

 

Trečiadienis

Už lango lyja. Penkioliktame aukšte stūgauja vėjas.

Kelionė į Nikozijos kaimą, greta rusų okupuotos Pietų Osetijos, praside­da dvyliktą valandą dienos. Į šarvuočio išvaizdos automobilį, šalia saksofo­nininko ir jaunosios geradarės, įsisėda ir rūstaus žvilgsnio teatro režisierius Gela Kandelakis, jam turėtų būti apie septyniasdešimt. Jis mane tiriamai nužvelgia ir įvertina. Atrodo, lieka nepatenkintas, kad vykstu drauge.

Šnekučiuojuosi išskirtinai su jaunąja geradare, ji vairuoja. Kažkurią aki­mirką gaunu iš garbaus režisieriaus Gėlos Kandelakio pastabą, kad nutilčiau, mat jis dabar ketina kalbėti telefonu. Taip ir padarau, šiam kartui nutylu.

Mano prašymu autostradoje sustojame prie pabėgėlių stovyklos, noriu pa­daryti keletą nuotraukų.

Jie laukia džipe, aš neskubu. Darnu dešimt, penkiolika kadrų. Deja, vaiz­delis ekrane nepąjėgia perteikti dramatiškos beprasmybės, kuria alsuoja stovykla – šimtai tipinių barakų, kuriuose glaudžiasi žmonės, turbūt jau praradę viltį gyventi kitur ir kitaip.

Kai sugrįžtu į automobilį, režisierius Gela Kandelakis ima porinti, kad iš Abchazįjos ir Pietų Osetijos pabėgėliai gauna iš Gruzijos valstybės pakenčia­mo dydžio pašalpas, todėl būtų malonu, kad sugrįžtų į savo gimtąsias vietas, jei tik, žinoma, neketina likti našta valstybei. Pasiteirauju, ar tada šie gru­zinų pabėgėliai turėtų atsisakyti ir Gruzijos pilietybės, jei, tarkim, šiandien sugrįžtų į Abchaziją? Į šį klausimą Gela Kandelakis atsako vienareikšmiai: taip. Po šio žudančio teiginio pritylu. Daugiau politinių klausimų nebeturiu.

Prie bevardės benzino kolonėlės mūsų laukia paslaptingas juodas auto­mobilis. Gela Kandelakis pasišnopuodamas ropščiasi lauk, paima kažkokius šv. Petro raktus, kuriuos atseit turėtų perduoti šeimininkui (?)… Kas tas šei­mininkas, pavadintas „meupe“, – nesako. O aš neklausinėju.

Išsukę iš asfaltuoto kelio, važiuojame duobėtu vieškeliu. Keliamės pasi– pūškuodami aukštyn šlaitu. Pakėlus galvas į dangų remiančius kalnus, iš­vystame, kad mums drąsinamai moja iš namo balkono žmogysta, atseit teisinga kryptimi vykstame.

Netoli kalno viršūnės mus pasitinka ne Dievas ir ne beprasmis akligatvis, bet prašmatnus fabrikas – vyno. Ir uolios, labai baikščių žvilgsnių skarotos gruzinės. Vos įžengiame į drėgnas fabriko patalpas, moterys kaip užvestos pakuoja butelius, krauna į dėžes, šias į dar didesnes… Tų moterų gal dvide­šimt. O butelių!..

Prisistačius ir paspaudus rankas, fabriko šeimininkas Bachana Khalvašis veda labirintais lyg koks rusų Susaninas. Jo kabinete ant darbo stalo jau paserviruotos taurės, suguldytos lėkštės, patiestos servetėlės… Netrukus atsiranda ir vynelio. Susėdę it apaštalai aplink Paskutinės Vakarienės stalą, iš pradžių tylime ir kaupiamės ragauti „Binekhi“ fabriko gaminius…

Aš sėdžiu susitelkęs tarsi prieš lemtingas kautynes: kas ką? Iš nesenos patir­ties Gruzijoje žinau, kad padauginti pavojinga, savižudybė. Juolab kad sunku atspėti, kiek numatyta vyno rūšių mums šią popietę pateikti. Nieko nekalbu, nepostringauju nei apie literatūrą, nei apie dvasios ar materijos pirmavaizdį.

Degustacijos procesas prasideda. Pirštų spragtelėjimu pakviestas vaiki­nas papilsto vynelio į taures. Ant popierinės servetėlės aš dalykiškai paside­du rašiklį, kad šiandien, apsaugok Viešpatie, nieko nepamirščiau; nebesi– droviu Gruzijoje užsirašinėti.

Kachetijos vynų degustacija prasideda:

1. Baltas, saldus – „moteriškas“, su burbulais;

2. Baltas – pateliūškavus taurėje, koryako aromato;

3. Tirštai raudonas „Saperavi“ – primena moldavišką „Cabernet“ sovietų laikais;

4. Šiek tiek lengvesnis, bet ne mažiau sausas „Saperavi“;

5. Šleikščiai kvapnus, saldus „Kindzmarauli“;

6. Vimdančiai saldus, bet šiek tiek „sausesnis“ „Chvančkara“.

i) (…)

Paragavus užstalėje m ir n vyno rūšių, su fabriko savininku Bachana Khalvašiu įsišnekame. Jis – jam gėda prisipažinti – atseit buvęs kino režisierius, multiplikatorius, Gėlos Kandelakio mokinys, prieš trisdešimt metų apdairiai metęs režisieriaus amatą ir pradėjęs vyno verslą. Dabar devynių dešimt devyni procentai fabriko gaminių eksportuojami į ES. „Sveikinu! Sveikinu!“ – išsiveržia man netikėtai.

Po p ir r bei atradus bendrų draugų kino meno pasaulyje, atmosfera „Binekhvi“ vyno fabrike sušyla, nepasitikėjimo ledai atitirpsta. Dabar ir rūstusis šešėlių teatro guru Gela Kandelakis geranoriškiau į mane žvelgia. Įsi. drąsinu, mielai sutinku su batonu Bachana Khalvašiu užsirūkyti, nes jis mane patikina, kad jau galima – vyno šiandien neberagausime. Atseit ne­trukus bus degustuojama „stipresnė“ fabriko produkcija.

Minutėlei prieš antrą dalį nusiplaunu į tualetą. Apsišlakstau veidą ir kaklą šaltu vandeniu. Dar kartą apsišlakstau. Tokiu būdu keliskart „apsi­krikštijęs“, žiūriu į veidrodį, nežinia kodėl padarau itin kvailą grimasą. Nu­sivalęs rankas į rankšluostį, kelis kartus pasitikrinu, ar užsegtas mano kel­nių antukas. Apsižiūriu, ar nepalikta išdavikiškų dėmių ant kelnių klešnių. Dar kartą žvilgteliu į veidrodį, išsišiepiu it vampyras. Giliai įkvepiu. Ir kaip bebaimis sumo meistras prieš lemtingą kovą šnypšdamas iškvepiu orą.

Po pertraukėlės: |

1. 1. Čiačia (sausa it obuolių spiritas) – batonas Bachana Khalvašis patikino, kad keturiasdešimt trijų laipsnių stiprumo;

   2. Gintarinės spalvos čiačia iš ąžuolo statinių, primenanti man šiandien lenkišką „Stumbrinę“ – keturiasdešimt penkių laipsnių stiprumo, taip pa­sakė pilstytojas;

   3. Šiek tiek švelnesnė čiačia, labai gardi;

   4. Dvidešimties procentų alkoholio trauktinė, – pakrikštiju ją „Nalewka babimi“ vardu, t y. negeriamu dalyku.

   5. (…)

   6. (…)

Paragavę i pakylame nuo stalo. Lauke, sustoję eilėn, fotografuojamės prie fabriko tvoros. Nuotaika, atrodo, kelionėje bus itin pakili, juolab kad iš ba­tono Bachanos gauname dovanų – po keletą butelių raudonojo „Saperavi“ (Nr. C) ir nebegertino, pusiau saldaus „Kindzmarauli“ (Nr. E).

Kada į džipo bagažinę batonas Bachana Khalvašis su savo fabriko darbi­ninkais įridena penketą bidonų raudonojo vyno, skirto paslaptingajam „meu­pe“, važiuojame į Nikoziją prie Pietų Osetijos sienos, visai šalia Tschinvalio, kur ir šiandien stovi rusų tankai.

 

Kelionėje jaučiamės pakiliai. Su Gela Kandelakiu šnekučiuojamės apie neutralius dalykus: apie šešėlius, orą, medžius, teatrą ir režisūrą. Atrodo, kad jis galutinai atitirpo. Pasižadėjo, kai tik sugrįšime į Tbilisį, padovanoti savo dokumentinio filmo apie Gruziją kopiją; man tai turėtų būti įdomu. Žinoma, neprieštarauju, įdomu. Šiandien man viskas įdomu. Pradedant pra­važiuojamu kaimu, kur prieš dvejus metus septyniolika gruzinų vaikinų ištisą parą atsilaikė prieš rasų kariuomenės batalioną; pirmieji, žinoma, visi žuvo.

Prie blokposto į Nikozijos kaimą mus sustabdo AK automatais ginkluoti gruzinai. Gela Kandelakis ir vėl pamini paslaptingąjį „meupe“. Susižvalgę kareiviai trumpam dingsta krūmuose, o kai sugrįžta, leidžia važiuoti – už­kardos pakeltos, kelias laisvas; nuo čia iki Rusijos okupuotos Pietų Osetijos Tschinvalio – vos keli šimtai metrų.

Įvažiavus į suniokotą Nikozįjos kaimą, prie Dangun Ėmimo cerkvės, sta­tytos penktame mūsų eros amžiuje (čia palaidotas pirmasis Gruzijos kanki­nys Rodinas – Gruzijos karaliaus Vachtango persės žmonos mokytojas), mus pasitinka paslaptingasis „meupe“ – gruzinų bažnyčios vyskupas Isajas. Jis kaip ir dera juodu stačiatikių šventiko apdaru, žila, pilvą siekiančia barzda.

Vyskupas Isajas – pavydėtinai žydrų akių, paakiuose matyti raudonos kraujagyslės, jam apie penkiasdešimt metų. Palaiminęs ranka keleivius, kviečia vidun. Čia, šalia Dangun Ėmimo cerkvės įkurtame vaikų centre, Gela Kandelakis vadovauja Nikozijos kaimo vaikų šešėlių teatrui, mano, kad tai prasminga.

Kol Gela Kandelakis repetuoja centre su kaimo vaikais, „meupe“ Isajas pa­sakoja neseną Nikozijos istoriją. Antai ten, kur dabar atstatomas vienuolynas, prieš dvejus metus krito rusų bombos. Vienuoliai su vyskupu atsitiktinai buvę cerkvėje, tad išliko gyvi. O štai čia, kur greta šventyklos matyti tos didžiulės išmuštos duobės, taip pat rusų bombonešių darbas. Retkarčiais ir šiandien iš Tschinvalio paleidžiami pavieniai šūviai, – maža ką, jie galvoja, gal pataikys…

„Meupe“ Isajas kalba ne apie Dievą, šv. Kalėdas ar šv. Velykas, o tik apie karą. Jo veide – nė debesėlio veidmainystės ar sukčiaus saldėsio. Pasakoja, kad čia, kada Nikozijoje šeimininkavo rusai, sąmoningai pasiliko.

„Meupe“ Isajas kalba ramiai, tačiau jam sunku nuslėpti širdgėlą. Kažku­rią akimirką, kad jam netektų, aš pats susigraudinu. Slėpdamas po tamsiais akiniais ašarotas akis, vis linksiu it mahometonas galvą. O „meupe“ dabar pasakoja, kaip, sustatyti prie savo namų sienų, buvo šaudomi šio kaimo gy­ventojai gruzinai. Pasakoja, kaip jam, vyskupui, vėliau teko bendradarbiau­ti su Rusijos „taikdariais“…

Ir vis dėlto „meupe“ Isajas mato viltį. Jis tiki, kad padėtis pasikeis. Jo nuomone, būtina esantiems Tschinvalyje – vos už kelių šimtų metrų – pa­matyti, kad gyvenimas Nikozijoje nestovi vietoje, o keičiasi į gerąją pusę.

Kol braidome po purvą, kol „meupe“ vedžioja po atstatomą vienuolyną ir vyskupo rūmus, kol šaltoje it kapas celėje klausomės, kaip Nikozijos vaikai muzikuoja, aš sustyru į ožio ragą. Bėda, kad vilkiu tik marškinėliais ir kuk­lute striuke. Supratęs tai, „meupe“ Isajas pažada, kad po valandos kitos mes sušilsime. Ir išties, nepraėjus ir trims valandų, kai su „meupe“ buvo apeita visa Nikozija ir nuodugniai išpasakota Šios vietovės praeitis, šventoriuje pakylame į čia stūksančio pastato antrą aukštą.

Erdvios patalpos pakampėje, mano laimei, stovi išpampusi „buržuika“. Prie jos pripuolu kaip prie artimo savo. Tačiau trumpai džiaugiuosi šildančia kūną laime, „meupe“ Isajas jau ragina sėstis prie stalo, be didelių ceremonijų papilsto čiačios ir ragina išgerti iki dugno. Nesimaivau. O kai pasiūlo dar, neatsisakau. Taip sėdint prie stalo ir patarnaujant buvusiai aktorei, o dabar vienuolei Irinai, su „meupe“ įsikalbame apie nenuspėjamus Viešpaties kelius.

„Meupe“ išgirdęs, kad esu rašytojas, staiga prisipažįsta, kad visada svajojęs buto menininku, o štai dabar tapo vyskupu., deja… Tada aš pasiteirauju i kurią meno sritį linko anuomet „meupe“, o jis nė kiek nesutrikęs atsako, kad turi kino režisieriaus, animatoriaus diplomą. Nežinau, ar čiačia kalta nebėra kaltų ir pakaltinamų, tačiau imu įtarti, kad Gruzijoje gyvena tik buvę animatoriai ir visi jie – Gėlos Kandelakio mokiniai.

Taip svarstant apie paslaptingus Viešpaties kelius, į vyskupo Isajo valgomąjį pasibeldžia. Prasivėrus durims, išvystu akiniuoto vaikino galvą. Tai Teonas – baltaodis amerikietis. Jis čia – prie Pietų Osetįjos sienos bei rusų tankų – moko Nikozijos kaimo vaikus anglų kalbos, savanoris. Negana to, dar gyvendamas Amerikoje tobulai išmoko gruzinų kalbą, todėl, nors į būdamas miknius, jis nesunkiai čia pritapo. Vaikšto atseit kasdien it povas apsirėdęs tradiciniais gruzinų kario drabužiais, užsikišęs durklą. Ir visi, ir visur Nikozijoje, kai tik verda čiačią, kviečia Teoną į namus – paragauti, įvertinti. O be to, Teonas yra kompozitorius… Kompozitorius? Taip, jis mielai dabar atsisėstų prie pianino ir sugrotų savo kūrinį.

Mano giliai nuostabai, Teonas išties pakyla nuo stalo ir sėda prie pianino. Po pirmųjų garsų suprantu, kad jis kažką velia. Kažką neatleistinai vy­nioja ir prakaituoja. Ir tada aš nevalingai pagalvoju, kad taip – tai išties JAV „kompozitorius“. Trisdešimtmetis „kompozitorius“ Teonas, reziduojantis vos du šimtai metrų nuo okupuoto Tschinvalio, rusų įgulų, kasdien vilkintis gruzinų kario drabužiais.

 

Įsibėgėjus nakčiai, kada svečius palaiminęs „meupe“ Isajas išlydėjo na­molio, režisierius Gela Kandelakis ima primygtinai reikalauti, kad, atvykę į Tbilisį, tiesiu taikymu eitume į jo trupės vakarėlį. Esame visi pakviesti, todėl atsisakyti būtų mirtinas įžeidimas. Taip ir padarome.

Už stalo standartinio daugiaaukščio bute sėdi gerokai apgirtę vaikinai. Merginos, iš veidų matyti, taip pat jau yra linkusios šokti. Virtuvėje, kur su­sirinkę per tuziną jaunų žmonių, groja labai keista muzika – kažkas pana­šaus į nepaklausomą free džiazą. Ant stalo – saikingai padėta maisto ir nesaikingai daug vyno. Stipresnių gėrimų, iškart pastebiu, nėra.

Visa ši kompanija – Abchazijos pabėgėliai, kuriuos Gela Kandelakis pasikvietė dirbti į savo teatrą. Jie atrodo labai draugiški, it kačiukai glaus­tosi vienas prie kito; antras prie penkto, šeštas prie antro, vaikinas prie mer­ginos, mergina prie merginos… Atrodytų, suvienyti bendro likimo, jie jaučiasi virtę vienu kūnu. Tiesa, kaskart įgaunančiu vis kitokias formas.

Po valandėlės, Gėlai Kandelakiui išėjus namolio, aš susivokiu, kad labai noriu pamatyti Džoną Lenoną, išgirsti jo „Angelą“. Ir tai yra neabejotinas ženklas, kad pats laikas kilti. Sakau: „Džono Lenono daina „Angelą“, skirta komunistei ir teroristei Angelai Davis – tai pavojinga riba.“ Man pritaria ir saksofonininkas.

Tačiau, išėjus iš teatralų vakarėlio, sukyla toks nenumaldomas, begalinis, nepakeliamas, stačiai metafizinis geidulys nusiprausti, kad apie išsivaikščiojimą po namus nebelieka minčių. Dumiame taksi. Tiesiai į pirtį.

 

Ketvirtą valandą ryto pirtyje mus pasitinka maloniai – kelios moterys. Sukrentame nuogi į verdantį, sieros prisodrintą vandenį. Sočiai pasikaitinę susėdame prieangyje, garuojamo, neskubėdami gurkšnojame azerio atneštą arbatą.

Vėl sugrįžtame į burbuliuojančio vandens baseiną.

Išsiprausus vis tiek dar nesinori į namus. Ir miegas neima. Ir idėjų yra. Tad važiuojame į restoraną… šeštą valandą ryto.

Restorane esame ne vieniši, aplink zuja dešimtis padavėjų. Su saksofoni­ninku sėdame už stalo, nedvejodami užsisakome chinkalių (gal dešimt?), už­geriame baltuoju vynu.

Apie septintą valandą ryto, kada čia ordomis užplūsta panašių polinkių gruzinų broliai, palinkstame prie čiačios. Ir it vilties aukuras garuojančio srėbalo – chašo lėkščių, viso Kaukazo girtuoklių prisikėlimo ir amžinos gyvy­bės eliksyro.

 

Neatsipaipaliojęs, todėl pasisvyruodamas ketvirtadienį iš pat ryto skubu į romantišką pasimatymą. Ji laukia manęs. O aš neatleistinai vėluoju…

Gatvėje pagaunu taksi, lekiu. Jaučiuosi gėdingai apsiglamžęs, mat pamie­gojau vos kelias valandas.

Nesusikibę rankomis leidžiamės pėsčiomis nuo kalno. Lankome Tbilisio šventyklas – užsukame į cerkvę, į mečetę. Gavęs iš paslaugaus rabino kipą, užeinu ir į sinagogą. Vėliau sėdime senamiesčio kavinėje. Man atneša rasotą baltojo vyno taurę…

 

Pavakary skambina iš Baku sugrįžęs geranoris. Susitinkame? Žinoma, taip!

Jis atvažiuoja prie mano namų. Sukinėjamės Tbilisio gatvėmis, užkylame į parką ant kalno, nuo kurio atsiskleidžia dar viena Tbilisio panorama.

Leidžiantis nuo kalno, geranoris lyg tarp kitko pasiteirauja, ar nenorė­čiau vyno – dešimt, dvidešimt litrų?..

Nedrįstu prieštarauti. Netrukus automobilio bagažinėje nusėda dešimt litrų – du nefiltruoto baltojo vyno bidonėliai.

Ta proga, kad parduotuvėje sėkmingai įsigijome naminio vyno, prie mūsų prisijungia ir piktasis bendradarbis. Jis atlinguoja ne tuščiomis – maišuose neša ne šiaip užkandą, bet visą „penkiasdešimtmečio“ balių: desertus, picas, mėsas, paskrudintas bulvytes, kurias taip mėgsta geranoris.

Kada su šiais Kaukazo gastronominiais turtais pakylame į penkioliktą aukštą, vakarėlis vyrų draugijoje ir vėl įgauna pagreitį.

Nebesuprantu kaip ir kodėl, tačiau atsitokėju naktiniame restorane, ta­me pačiame kaip ir vakar. Rankomis valgau chinkalius, pasičepsėdamas geriu vyną, maukiu čiačią, vėliau srebiu deginantį gomurį chašą…

 

Penktadienis

Gruzijos nacionaliniame dramos teatre, įsikūrusiame Šota Rustavelio prospekte, šiandien bus rodomas Gėlos Kandelakio režisuotas Šešėlių teatro spektaklis „Džiazo istorija“. Su keturiais Tbilisio džiazmenais gros sakso­fonininkas iš Lietuvos. Spektaklį žiūrės ir pasiuntinys su žmona.

Beveik sausakimšoje, keletą šimtų žiūrovų talpinančioje teatro salėje artis­tai glaustai pirštais papasakoja juodžių džiazo istorijos nuotrupas. Kažkas papūtinėja dūdą, kažkas sulenda į dūdą. Už nugaros sėdintys rusakalbiai kaukaziečiai aikčioja iš džiugesio, tačiau didesne publikos dalis lieka abejinga amerikiečių džiazui bei jo šlovingąjai istorijai. Ir vis dėlto, pasibaigus veiksmui visi atsistoję ilgai ploja. Atrodo, lieka nenusivylę koncertu vaidinimu.

Ta proga, kad grojo panašus į Bredą Pitą saksofonininkas iš Lietuvos, pasiuntinys po spektaklio neapdairiai pasikvietė į savo rezidenciją Šešėlių teatro trupę. Jis, naivus žmogus, tikriausiai nė neįtarė, kuo tai gali baigtis.

 

Kada artistai šešėliai ir jų draugai, įkaušusi giminė ir iš matymo pažįstami įtartini tipai suguža rezidencįjon, užvalgo ir gerokai įkaušta prasideda dar vienas koncertas. Du į rezidenciją užklydę saksofonininkai, bosistas bei čia pasipainiojęs Zaza („Šrekas“) imasi džiazuoti. Netrukus prisijungia ir alavinio kareivėlio išvaizdos Prancūzijos pasiuntinys, laisvalaikiu mielai pūtinėjantis sopraną, todėl šiąnakt į rezidenciją atėjęs taip pat ne vienas.

Po valandėlės kitos atmosfera rezidencijoje tampa itin nesuvarzyta. Gro­jant muzikai, apdaužius indus, pabarsčius ant grindų šukių ir stalo įrankių, jaunosios Šešėlių teatro aktorės, jau gerokai įkalusios, imasi organizuoti šo­kius. Trupės vaikiniai vis dar nori pasirodyti šiek tiek santūresni, tačiau ir jie netrukus jau uoliai daužo lėkštes bei sausina pasiuntinio pasiūlytus gėrimus.

Šioje vienas kito nepažįstančių žmonių spūstyje, kur malasi apie penkiasdešimt žmonių ir galima atpažinti Šveicarijos bei Olandijos ambasadorius su žmonomis, iki tol linksmiausiai Šešėlių teatro aktorei pasidaro labai bloga. Jos pusėn nežiūriu, tačiau man pasidingoja, kad ji paslapčiom, ne­spėjusi nubėgti į tualetą, apvemia rezidencijos svetainės kampą.

Atrodytų, jau gerokai po vidurnakčio ir visi turėtų pamažu skirstytis. Tačiau kur tau. Spėju, kad pasiuntinys ir jo žmona gal tik trečią kartą per gyvenimą turi reikalų su Melpomenės tarnais. Jie nenutuokia, kad į namus pasikvietė… artistus.

Kai abu sutuoktiniai demonstratyviai atsistoja prie laukujų durų, tuzinas įsilinksminusių artistų šešėlių, jų draugų ir giminių apsimeta nieko nesu­prantančiais, todėl laido juokelius, klykčioja, žvengia ir it sfinksai nejuda iš vietos. Pagaliau išsinešdina tik apie ketvirtą ryto. Tuomet, kaip visada po panašių renginukų, „savi“ lengviau atsipučia.

 

Bet veiksmas tuo nepasibaigia. Su geradare bei šiandien artimiau man pažįstamu teisėsaugininku nutariame, kad mes nieko prieš užsukti į naktinį restoraną. Čia atseit normaliai – kaip žmonės – išgertume, užkąstume, jau­kiai pasisėdėtume. Pastaroji ketvirtos valandos ryto mintis pasirodo tokia prasminga bei patraukli, kad penktą valandą išties jau sėdime restorane, kur – atsitik gi taip – sutinkame ir saksofonininką iš Lietuvos bei ištvermingesnius Šešėlių teatro aktorius.

Siautulingoje užstalėje, nors po kelių valandų turėtų skristi į Vilnių, sak­sofonininkas ima vograuti, kad mielai pasikeistų lėktuvo bilietą ir pasiliktų Tbilisyje dar kelioms dienoms. Šešėlių teatro aktoriai pagyvėja, puola pritariamai ploti, o geradarė imasi veikti – skambinėti kelionių agentūroms telefonu.

Pagėrę ir pavalgę, nutariame saksofonininką iš Lietuvos su visais jį lydėsiančiais aktoriais šešėliais užvežti į viešbutį. Čia jį valandėlęi paguldome, o patys užsukame pas mano gurkštelti penkioliktame apartamentų aukšte vynelio,

Septintą ryto geradarė, teisėsaugininkas ir aš atvykstame į viešbutį. Ištempiame saksofonininką iš kambario ir vežame į oro uostą.

Tbilisio oro uoste mūsų jau laukia Šešėlių teatro aktoriai, trypčioja. Aš pasiskolinu bare kamščiatraukį. Geriame iš kakliuko animatoriaus batono Bachano Khalvashio dovanotų vynų, Ir tada nebežinau kodėl, tačiau šūdniekių ir suvenyrų parduotuvėje už trisdešimt larių nuperku saksofonininkui iš Lietuvos monumentalią Gruzijos vėliavą. Ja it Dievo Molinos skraiste apgaubęs, lydžiu link pasienio posto,

Namuose, lyg būčiau Puškino dykaduonis Eugenįjus Oneginas, atsirandu devintą valandą ryto. Užsnūstu lovoje. Žinau, kad po valandos subirbs ža­dintuvas – manęs šį šeštadienį laukia kelionė į Pankisą.

 

Šeštadienis

Į kalnų suveiktą Pankiso slėnį – grota Čečėnijos sienos – vykstame auto­mobiliu. Po geros valandos kelio prie mūsų prisijungia kitas automobilis. Jame sėdi keturi kietasprandžiai, Geranoris manęs šelmiškai klausia, kiek metų aš duočiau Alikui – vienam iš mus lydinčio džipo keleivių. Veidmai­niaudamas ir gerokai pamažindamas sakau, kad jis atrodo trisdešimt sep­tynerių. Taip ir yra, sako gudriai šypsodamasis geranoris, jom – dvidešimt penkeri. Stipriai pliktelėjęs Alikas – melioratorius, Šiuo metu drenuojantis Pankisą, susipažinę jie prieš porą metų per Gruzijos–Rusijos karą. Apie ap­linkybes aš neklausinėju.

Pankiso slėnio Džokolos kaime, kur mus pasitinka naujos statybos meče­tės ir pasveikina pilki minaretai, prio kompanijos prisijungia profesorius (?). Karingai šūktelėjęs „Salamaleikum!“, pažada garbiems svečiams parodyti tarpukalnės slėnius ir papasakoti šio regiono istoriją,

XIX amžiuje, nebepąjėgianti apsiginti nuo abrekų, vietinė gruzinų valdžia pasikvietė iš Čečėnijos vieną iš dvidešimties teipų, kad šis už teisę gyventi šiame regione gintų nuo nesibaigiančių puldinėjimų, Taip jie – kištai – čia pasilikę. Visi yra sunitai, tačiau Pankiso šiuo metu tapo itin populiarus vahabizmas, todėl Telanio universiteto profesorius (?), buvęs Šio regiono vicegubernatorius, su vahabitais polemizuoja, Tiesa, radikaliai pasaulietinių pažiū­rų profesorius (?) sakosi turįs net septynias žmonas, o abu jo broliai gyvena Grozne. Vienas atseit yra aukštosios mokyklos rektorius, kitas…

Kada profesorius (?) pasakoja apio antrą brolį, aš įsižiūriu į Duisio kaimo gatvele tipenančias kištų moteris. Jos neturi ir aštuoniolikos, vilki pabrėžti­nai rytietiškais apdarais, galvas apsivyniojusios baltomis ar juodomis skare­lėmis. Jaučiu, kaip smalsiai mus nužvelgia, kai su jomis kelyje prasilenkiame.

 

Nacionaliniame parko pasivaikščiojome po Pankiso senį, lyja. Tykiai guli akmenys, netoliese šniokščia kalnų upė, Nufotografuoju keistą medį, ant kurio šakų – nesuprasi – spygliai ar išsigimę lapai. Ilgiau neužsibuvę, kai džipai mus perkelia atgal per kalnų upę, grįžtame į Duisio kaimų, ten laukia užstalė.

 

Ta proga, kad atvyks svečiai, namo Šeimininkas paskerdė ėriuką. Dabar jo kruvinai nudirta oda kabo ant ištemptos namo kieme vielos. Vartai užsiveria.

Šaulių nuotaika itin džiugi, todėl ir man jie pasiūlo keletą kartų pykštelti – į dangų, kalnus, tolį, kur šviečia pavieniai žiburėliai. Atsisakau, įsivaizduodamas, kaip nenuspėjama kulka rikošetu sminga į greta stovinčio kilt kaktą arba „atsitiktinai“ kliudo už kelių kilometrų gyvenusį vaiką…

 

Tbilisyje, vos įvažiavus į miestą, labai trokštu pamatyti Tiną. Tai ji pas pasiuntinį privėmė. Prieš jai prarandant sąmonę, apsikeitėme telefonais.

Skambinu. Teiraujuosi, kaip jaučiasi. Blogai, sako, ji jaučiasi. Labai blogai. Ir vis dėlto sutinka šiąnakt su manimi pasimatyti.

Apie vidurnaktį su Tina pakylame į mano apartamentus. Susėdę prie stalo gurkšnojame geradarės bendradarbio padovanotą čiačios litrą.

Tina šiąnakt nenori pasakoti nei apie savo tėvus, nei apie brolį, kuris yra „niekas“, nei apie močiutę, su kuria gyvena. Tik po ilgų įkalbinėjimų priverčiu paskambinti draugei, su kuria vakar susipyko.

Kai po pusvalandžio tauškalų Tina šios atsiprašo ir, mano pamokyta, nusižeminusi prisipažįsta buvusi kalta, merginos veidas pragiedrėja. Mes, skambant FM radijo stoties muzikai, apsikabinę šokame…

 

Niūrų sekmadienį leidžiu horizontalioje padėtyje, drebu. Už lango pliau­pia lietus, pragiedrulių prošvaistė – minimali. Temperatūra Tbilisyje – artė­jant balandžio viduriui – vos trylika laipsnių šilumos.

Mano lūpomis dabar vėl kužda M. K. Čiurlionis:

„Juk tu miela esi. Tokia maža mažytėlė, o žiūri iš po surauktų antakių, taip rimtai, kaip sfinksų ir piramidžių karalaitė žvaigždėtos nakties tyloje. Žiūri, tarsi beribės dykumos gale būtum pastebėjusi mažą skorpioną. Nerauk antakių, mažyte, leisk skorpionams gyventi Tavo tyruose. Juk žinai, kad grei­tai jie mirs, pasiriję savais nuodais. Ta naktis yra Tavo, girdi, mažytei Klau­syk, klausyk atidžiai, sulaikius kvapą, klausyk. Girdi? Kaip tyliai tyliai kalba žvaigždės: ta naktis yra Tavo, mažyte.“

 

Pirmadienis

„Auksele, nieko nebijok. Matai tuos du akmenis – per juos drąsiai galima pereiti, tiktai duok man ranką. Šaltinis dedasi grėsmingu pokštininku. Žiūrėk, dargi tos ramunėlės nieko nebijo, palenkė savo galvutes ir žiūri į spalvotus akmenėlius, gulinčius ant jo dugno, pokštininko šaltinio dugno. Koks jis gražus, tiesa? Švarus toks, juokiasi, čiurlena, šnabžda, maivosi ir vėl juokiasi ir lei­džiasi bėgti. Nebijok, mažyte, duok ranką. Na, matai, ar nesakiau, ne taip jau baisu? O dabar – į kalną! Kaip gražu, kaip gerai, kaip ošia eglės, ak, kaip ošia eglės, betgi Tu rausti, mažyte, nes žinai, ką šlama tos eglės, apie ką jos kalba.“

 

Už sienos nuo ryto bumbsi, repetuoja paslaptinga roko grupė. Įtariu, kad nekoncertuojanti. Šiandien turbūt mano gimtadienis, nes apninka skau­dulingai lyrinė nuotaika. Ypač po to, kai už langų, lietui pliaupiant ir svetimkalbe ūkaujant įsisiautusiam vėjui, žinutėmis ir skambučiais sveikina savi, pažįstami ir šiaip prisiminę mane žmonės.

 

Vakarop, be didelės prasmės pasistumdžius iš kampo į kampą, geranoris, geradarės bendradarbis ir visi kiti įsisodina mane j automobilį. Veža nežinia kur, netaupiai apšviestomis Tbilisio gatvėmis. Taško pakeliui balas. Ir tikina, kad nesijaudinčiau, viskas bus gerai.

Atsiduriame kažkuriame Tbilisio restorane. Kuriame?.. Tiek to, pavadin­kim „Medžiotojų“. Prie durų pasitinka stambių formų plikagalvis šeiminin­kas (?). židinyje spragsi malkos, sienos nukarstytos nagais ragais, laukia vaišėmis nukrautas stalas.

Atvykus guviam staptajam patarėjui ir jo draugų kvartetui, prasideda skausmingai pažįstamas ritualas. Dešimtą kartą it vanka–vstanka pakilęs nuo stalo, su baltojo vyno taure rankoje klausau plikagalvio tostų, nebežinau ar beprasmingų kalbų.

Stumiamės pirmyn. Stumiamės… Mano nugarą maloniai šildo iš židinio sklindanti šiluma.

Akimirkai slaptasis patarėjas sąmoksliškai pritupia prie plikagalvio šeimi­ninko, stalo tamados. Aiškina šiam, kad jo draugai architektai šiąnakt su­grįžta į Lietuvą. Todėl jis labai norėtų, kad paryčiais šie į lėktuvą įliptų be sąmonės, atseit tik tada išsiveš deramus prisiminimus apie Gruziją.

Plikagalvis supratingai palinksi galvą. Spragtelėjus pirštais, padavėjai jam atneša keletą ragų. Tačiau slaptasis patarėjas prieštarauja. Įtikinęs plikį, kad iš antai tokių menkų ragų niekas negersiąs, tai būtų mirtinas įžei­dimas. Tegu neša didesnius. Pačius didžiausius, kokius tik čia galima rasti.

Ant stalo gula sidabru kaustytas „motininis“ ragas. Matau, kaip plikšis supila į jį šešias vyno stiklines. Galima būtų ir daugiau.

Šalia plikagalvio sėdėjęs geradarės bendradarbis ragą ištuština iki dug­no, vienu mauku. Visi sutartinai ploja, sukelia geradarės bendradarbiui ova­cijas. Vėliau ir geranoris ištuština ragą, ir svečiai iš Lietuvos…

Apėjus puošniajam ragui antrą ratą, pro ūką regiu, kaip įraudusių skruos­tų architektas pakyla sakyti tostą; man pažįstama ši būsena.

Vėliau architektas dar kartą stojasi su sklidinu ragu, išdrožia Gruziją šlo­vinančią kalbą. Tada prisėda, grakščiu mostu nusibraukia nuo krūtinės vyną, jau šelmiškai šypsosi… sau.

Turbūt ir aš jau šypsausi. O gal tyliu, gal kažką ir pezu… Pakėlus tostą „Už vaikus!“, aptemsta sąmonė.

 

Apsičiupinėjęs susivokiu, kad guliu lovoje, esu namuose. Nusvirduliavęs virtuvėn atrandu iki tol nematytą penkių litrų vyno bi­donėlį. Ir paslaptingą, svetimos rankos paliktą įrašą mano užrašų bloknote: „Konstantine“… bei trejetą pakeverzotų telefono numerių.

„Konstantine…“ Ką tai galėtų reikšti: Jis, ji, jos… Gal tai Čiurlionis?

 

Antradienis

Geranoris jau ne pirmą savaitę gundo amerikiečių kilmės lietuvių verslininkui, kurio apartamentuose gyvenu Tbilisyje, pasiųsti į Lietuvą tokio turinio žinutę: „Baldus jau pardaviau. Gyventojai įsikėlė, Už durų laukia dar vienas čigonų taboras…“

Dvejoj u. Nežinau, kokių gelmių yra lietuvių kilmės iš Amerikos (arba atvirkščiai) verslininko humoro jausmas. Antra vertus, nenorėčiau jo išgąs­dinti.

Tbilisyje gan populiarios „Literatūrinės kavinės“. Jose, be vis rečiau parduodamų knygų, prekiaujama įvairiausiais saldėsiais, kava. Yra vyno, degtinės, veikia internetas. Ir visur, žinoma, rūkoma.

„Literatūrinėje kavinėje“ susitinku su Laša Bugadze – trisdešimt dramaturgu, senu pažįstamu. Laša yra pavydėtinai guvus žmogus, be perstojo juokiasi, laido sąmojus. Jis nepajėgia atsispirti pyragaičiams, todėl primygtinai įkalbinėja, kad ir aš juos valgyčiau. „Tik pažiūrėk, – sako, – kokie, bliat’, gražuoliai.“

Deja, šiandien antradienis ir pyragaičiai mane mažiausiai domina. Užsisakau rasotą taurę baltojo vyno. Solidarizuodamasis su manimi, Laša taip pat užsisako vyno. Tačiau po minutėlės nebeištvėręs, čepsėdamas kemša šokoladinį pyragą ir aimanuoja, kad graužiasi dėl antsvorio.

Prie mūsų prisėda „Literatūrinių kavinių“ tinklo savininkė – pusamže Nina. Ji – keistomis aplinkybėmis mirusio Gruzijos premjero našlė. Netrukus prisijungia ir optimistiško veido Rati Amaghlobelis – rašytojas ir polįtinio kultūrinio žurnalo redaktorius.

Papūtinėdami vienas kitam cigarečių dūmus, vystome „Literatūrinėje kavinėje“ temą „JŪS… ir MES“.

Visi trys mano pašnekovai itin kritiškai nusiteikę dabartinės Gruzijos valdžios atžvilgiu. Prisipažįsta nusivylę, nes tikėję, kad pokyčiai šalyje bus spartesni. Be to, vienu balsu it papūgos tvirtina, kad specialiosios Gruzijos tarnybos įrašinėja jų pokalbius telefonu. Todėl jie – prisiekiu! – net neketi­nantys kažkada bendradarbiauti su valdžia. In corpore savo šalies valdžiai linki kuo greičiau sužlugti. Tema išsemta. Amen.

 

Prisikimšęs pyragaičių, Laša pabėgo į radiją – ten dirba – įrašinėti laidos apie operą. Ta proga, kad likome dviese, Reti Amaghlobelis pakviečia mane į į banke vyksiantį posėdį. Ten atseit jau laukia mūsų garbi komisija, rinksianti geriausias praėjusiais metais Gruzijoje išleistas knygas. Komisija aptar­sianti aštuonias nominacijas: prozos, poezijos, dramaturgijos, publicistikos, eseistikos… Ir „už gyvenimo nuopelnus“. Kiekvienoje nominacijoje laimėju­siam autoriui klius po penkis tūkstančius larių, tai maždaug po du su puse tūkstančio dolerių.

Prašmatniame banke, kurio salėje posėdžiauja literatūrinė komisija, ma­tau ir vėl maistu nukrautą stalą: kelių rūšių šašlykus, gigantiškus kebabus, daržoves, chinkalius, „Tarchuną“, „Boržomį“… Trys įvairaus amžiaus vyrai ir saikingai patrauklių moterų tercetas karštligiškai čiužena popieriais, ginčijasi dėl pliusų ir minusų, kurie atseit per kitą posėdį – kai jis įvyks – klius į nominuotiems autoriams. Atidus Reti Amaghlobelis, beje, nepamiršta papilstyti pakeliui į posėdį nupirkto vyno. Prisipažįsta, kad posėdžiauja jie nerečiau kaip du kartus per mėnesį… jau pusę metų.

Po trijų keturių valandų užtrukusio posėdžio visi sukyla eiti. Sutemus atsisveikinu su garbios komisuos nariais prie banko durų, iš čia mane turi pasiimti geranoris – kažkur veš.

 

Automobilyje pasveikina pažįstama lietuvių kompanija: vairuojantis dži­pą geranoris, paprastasis patarėjas, geradarės bendradarbis bei slaptasis patarėjas, šį vakarą, beje, nusiteikęs nemažiau dalykiškai kaip ir vakar. Nugirstu, kad važiuojame į pirtį.

Tvankioje pirtyje, kur nebesijaučiu žioplu naujoku, be alaus bei siera alsuo­jančio vandens, sulaukiu masažo. Šį kartą pusnuogis azeris masažuotojas ne tik basomis kojomis pasivaikščioja mano kempine nugremžta nugara, bet ir su­riečia į ožio ragą. Aikteliu, kai sąnariai trakšteli. „Nieko tokio“, – patikina.

Vyrai šiąnakt nusiteikę radikaliai kaip ir vakar. Po pirties vieni važiuoti, o kiti pėsčiomis nutipename į pažįstamą restoraną. Jis šalia, t. y. tas, kuris veikia ištisą parą.

Išsirikiavę prie durų kelneriai sveikinasi ne tik su geranoriais, bend­radarbiais bei pažįstamais patarėjais, bet ir su manimi.

Prie stalo geradarės bendradarbis imasi iniciatyvos. Nors ir įkalbinėja­mas draugų apsiraminti, tačiau užsako ne dvi, o keturias porcijas bulvių, ta­da šiek tiek kebabų. Taip, ne vieną, o dvi lėkštes šašlykų. Begalybę chinkalių. Būtinai (!) paskrudintų.

Po kelių stiklinių vyno ir puokštės tostų, kai prie užstalės prisijungia plikagalvis iš vakarykštės dienos ir jo kolega, sulaukiu pasiūlymo pasėdėti rytoj šalia konsulo pasiuntinybėje prie langelio. Ten atseit, prašydami vizų, ateina įvairiausio plauko personažai. Jie galbūt man būtų įdomūs.

Žinoma, sutinku! Dar restorane nustatau telefono žadintuvą, turėsiantį mane pakelti aštuntą valandą ryto, kad devintą su geradarės bendradarbiu pasiuntinybėje išgertume kavos, o dešimtą atvertume langelį. Sutariame. Ta proga, jau kylant nuo stalo, su geradarės bendradarbiu išgeriame po pen­kiasdešimt mililitrų gruziniško konjako.

 

Pavėžėtas prie namų durų, lipu iš automobilio. Atsisveikinu su atvežusiu geranoriu ir geradarės bendradarbiu. Patvirtiname, kad rytoj – jau šiandien – devintą ryto susitiksim.

 

Antrą valandą nakties iš geranorio gaunu žinutę: „Rytoj į konsulatą neik. Reikalai susiklostė dramatiškai.“

Paskambinęs geranoriui sužinau, kad šalia savo namų sumuštas gera­darės bendradarbis. Guli ligoninėje, užpuolė penkiese, daužė galvą akmeni­mis; žaizdos praplautos, daro tomografiją, galvą teks siūti trijose vietose.

(Bus daugiau)