Valius Tursa. Ciklonas

2024 m. Nr. 4 

Esu Valius Tursa. Didžiąją dalį gyvenimo praleidau paprastų, kasdiene buitimi besirūpinančių žmonių apsuptyje. Apie juos ir bandau rašyti. Šiuo metu vis dar tobulinamas novelių romanas „Ciklonas“ – vienas iš tokių tekstų. Tai pirma vieša mano grožinės kūrybos publikacija.

 

Romano fragmentas

 

Antradienį šalies orus lems žemo slėgio sritis – iš pietų keliaus gilus ciklonas. Pirma dienos pusė numatoma sausa ir saulėta. Po pietų, pradedant rytiniais rajonais, daugės debesų, ims lyti, vietomis galima perkūnija. Vakare lietus sustiprės, jį lydės stiprus pietryčių krypties vėjas. Vėjo greitis gūsiuose iki 20 metrų per sekundę. Pirmoje dienos pusėje oro temperatūra kils iki 21–26 laipsnių šilumos, po pietų šiluma ims greitai trauktis: vakare temperatūra daugelyje šalies rajonų nukris iki 7–12 laipsnių. Naktį vėjas nurims, tačiau lietus nesiliaus. Rytoj…

Rimutis išjungė radiją. Buvo po šešių penkios. Supratęs, kad nebeužmigs, atsikėlė ir nuėjęs į virtuvę užkaitė virdulį. Tuoj pasigirdo traškesys, perėjęs į prognozę skaitančio diktoriaus balsą primenantį duslų ūžesį. Tik lietaus ir trūko, liūdnai pagalvojo žvelgdamas į roletui kylant atsidengiantį vaizdą už lango.

Miegojo prastai. Pirmąsyk pabudęs pusę trijų, likusią nakties dalį prasivartė lovoje taip normaliai ir nebeužsnūdęs, todėl virdulio šniokštimas erzino. Neapsikentęs nukėlė neužvirusį. Arbatos nepritrauks, nusprendė pačiupinėjęs vos pašilusį plastikinį šoną. Praplėšė pailgą trys viename pakelį. Beriami milteliai prilipo prie drėgnos puoduko sienelės, tad užpylęs vandenį turėjo ilgokai maišyti nenoriai tirpstantį gumulą. Pasirausęs šaldytuve rado Virgos pirktų lenkiškų zefyrų. Šiaip ji stengėsi laikytis dietos ir nelabai mėgo saldumynus, bet kai Rimutis išvykdavo, iš prieš pusmetį greta namų atsidariusios „Aibės“ kažkodėl pirmiausia parsitempdavo būtent jų.

Ištraukęs iš tolimojo lentynos kampo porcelianinę lėkštutę su zefyrais, atidžiau apžiūrėjo šaldytuvo turinį. Tarp bomžpakių su užpilamais makaronais gulėjo keletas stropiai užrištų maišelių, prigrūstų senstelėjusios duonos ir batono, praplėšta žuvų pirštelių dėžutė, pora bambalių stipraus alaus ir daug į popierių suvyniotų prapjautos dešros, sūrio, lašinių ir apdžiūvusių mėsgalių likučių. Maistas aiškiai buvo neliestas bent dvi savaites – sumuštinis, kurį pamiršo įsidėti paskutinį kartą išvykdamas, tebegulėjo priekyje ant stiklo lentynėlės, pavožtas emaliuotu bliūdeliu. Vaizdas darsyk privertė Rimutį sudvejoti, ar jam nesant Virga apskritai ką nors gamindavosi: pastarąjį pusmetį grįžęs iš ilgesnio reiso vis rasdavo konteinerį prigrūstą picų dėžių ir zefyrų pakelių, o šiukšliadėžę pilną saldainių ir keksiukų popierėlių.

Besisagstydamas marškinius, atsikando lipniais lašeliais nuberto zefyro ir iškart pasigailėjo, pajutęs burnoje šleikštų saldumą. Aiškiai kokiu nors brudu dažyti, susinervino žiūrėdamas į cheminę lėkštutėje pūpsančių gličių kauburėlių spalvą. Nuėjęs prie šiukšlinės išspjovė kąsnį ir, prisileidęs iš čiaupo vandens, praskalavo burną.

Kaip ji tai valgė? Nenuostabu, kad dėžutės kelioms savaitėms užtekdavo, mintyse burbėjo Rimutis, prisiminęs ir Virgos drabužius – pastaruoju metu turbūt kas mėnesį traukdavo iš spintos ir nešdavo pažįstamai siuvėjai „pataisyti“ bene dešimtmetį nedėvėtus skudurus. Dabar kitaip suprato bendradarbių pagyras pernai vykusiame šefo jubiliejuje, kai seniau Virgą mačiusieji stebėjosi, kaip ji atjaunėjusi. Prisiminė, kaip ruošdamasi baliui ji staipėsi prieš veidrodį: nematydama, kad Rimutis spokso pro praviras svetainės duris, suimdavo lyg maišą kabančią suknelę tai iš kairės, tai iš dešinės, lygino rankomis ir kažką murmėdama vis labiau raukėsi. Anksčiau nebuvo tų dalykų susiejęs, bet dabar neabejojo – per dienas sėdėjo nevalgiusi, pasitenkindama iš alaus gautomis kalorijomis. Kur neatjaunėsi, kai perkarus visa, – mestelėjo pats sau, malšindamas besikaupiantį įniršį. Prisiminė ir vieno iš laidojimo firmos atsiųstų vyrukų nuostabą, kilstelėjus lavonmaišį:

– Turbūt ilgai sirgo? – paklausė žvelgdamas į Rimutį, o šiam piktokai dėbtelėjus pridūrė: – Lengva labai. Gal nė keturiasdešimties nesveria…

Kavą gėrė prisėdęs ant taburetės prie lango. Anapus stiklo čirškė žvirbliai, išskridus pirmajai vadai, tvarkinėjantys po atsilaupiusia skarda verandos pastogėje įrengtą lizdą. Vienas paukštukas vis atnešdavo snape sausų šapų ar nusišėrusio šuns kailio kuokštą, kitas, tupintis ant netoliese esančios pavėsinės, kažką garsiai aiškino žvirblių kalba, vis pašiaušdamas viršugalvio plunksnas. Šita aiškiai moteriškė, – pagalvojo kiek pralinksmėjęs, bet akiai užkliuvus už paukščių apkakoto verandos lango šypsena greitai dingo. Gerai dar, kad į kiemo pusę – nors pro šalį einant nesimato, svarstė žiūrėdamas į neapkaltą stogo kraštą. Bet vis tiek negražu. Jei ne Virga, seniai būtų sutvarkęs šitą jovalą… Šiemet tiek to, o kitąmet reiks būtinai apskardinti. Uždarysim tą paukščių mylėtojų klubą, – ryžtingai nusprendė, siurbtelėdamas jau beveik šalto birzgalo gurkšnį.

Bandė galvoti apie Virgą. Prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė tą keistą merginą pelenų spalvos plaukais. Vienos iš draugių rudens pradžioje atitempta į pedagoškės diskoteką, Virga stovėjo kampe netoli durų kokioj trečioj eilėj. Salėje, kaip įprastai, buvo panų perteklius. Dažniau besilankančios žinojo – nenorint nuobodžiauti reikia brautis link vidurio, todėl prie įėjimo buvo nuolatinė spūstis. Kažkas bandė susirasti patogesnę vietą, kažkas spraudėsi lauk, ketindamas parūkyti ar gurkštelėti už kampo vynelio, kai kurie, susimetę didesnėmis kompanijomis, jau mėgino ištrūkti, norėdami pratęsti vakarą mieste ar gretimuose barakuose… O ji tiesiog stovėjo tame šurmulyje, per daug nesidomėdama nei muzika, nei veiksmu – pasisukusi šonu ir nukreipusi žvilgsnį kiek aukščiau, lyg tyrinėtų grubiai tinkuotos sienos raštą virš durų. Tada Rimutis taip ir nedrįso prieiti, nors iš lėto, stengdamasis nekristi į akis, slinko artyn, bandydamas geriau įžiūrėti blyškų nepažįstamosios veidą. Likus porai metrų, kai jau beveik norėjo ją užkalbinti, iš salės vidurio staiga atvarė kelios panos.

– Virga, eisi? Autobusas už dvidešimties minučių, – paklausė kažkuri.

Ši linktelėjo galva, pasisuko, ir visos drauge išnyko už durų.

Dabar, virtuvėje stebėdamas žvirblius, stengėsi mintyse atkurti Virgos siluetą: įsitempusio kaklo linija, ryškūs skruostikauliai, atsikišęs smakras. Bet galutinis paveikslas taip ir nesusiklijavo, – galvoje, tai priartėdama, tai nutoldama, ūžė padrika garsų ir vaizdų karuselė. Ausyse vis skambėjo apie cikloną kalbančio orų pranešėjo balsas, o akyse mirguliavo keisti vaizdai – veidrodinio rutulio blykčiojimą tamsioje diskotekos salėje primenantys audringų debesų žybsniai, kurių fone pramaišiui sukosi picų dėžės, senos Virgos suknelės, aprasojusios zefyrų lėkštutės, tuščios skardinės ir bambaliai…

Už lango garsiai purptelėjo žvirblis – Rimutis atsitokėjo ir krūptelėjo. Šūdas, tyliai pamanė sau, suvokęs, kad pastarosiomis dienomis jau ne pirmąsyk susiduria su smarkiai nuo tikrovės nutolusiais reginiais. Prisigyvenom, betrūksta pradėt pas psichiatrus vaikščiot…

Akys vėl nukrypo į langą. Pamėgino iš naujo prisiminti Virgą. Kažkodėl norėjo įsivaizduoti ją nuogą – gal todėl, kad per dvidešimt bendro gyvenimo metų beveik nebuvo tokios matęs. Net jaunystėje, kai po kelių savaičių reiso Rimutis grįždavo vidurdienį, Virga, pašildžiusi iš vakaro gamintus šnicelius, užplikiusi kavos, įdavusi naują rankšluostį ir prileidusi jam karštą vonią, nuskubėdavo aklinai užtraukti miegamajame užuolaidų. Tuomet nuomojosi butą sename name su aukštais arkiniais langais. Kino studijoje dirbusi šeimininkė buvo juos uždangsčiusi nuo pat lubų krintančiomis storomis portjeromis, pasiūtomis iš filmams naudotų dekoracijų. Miegamojo užuolaidos buvo dvipusės: žiūrint iš kiemo – pilkos, viduje – vyšninės, su dirbtinio kailio raštu, vietomis – lyg tas ant šakos tupintis žvirblis – pasišiaušusios ilgesnių plaušelių kuokštais. Užtrauktos jos priminė teatro kulisus, už kurių vyksta slaptas spektaklis: storas audeklas saugojo ne tik nuo šviesos – pro jį neprasimušdavo joks garsas, tad gyvenimą anapus ir šiapus lango skyrė aiški riba.

Baigusį praustis ir kruopščiai išsivaliusį dantis (ką darydavo tikrai ne kasdien) iš vonios išėjusį Rimutį išsyk pasitikdavo sutemų karalija: Virga būdavo spėjusi užtaisyti paskutinius miegamojo langų plyšelius. Blanki šviesa prasiskverbdavo nebent pro siaurą tarpą po užvertomis durimis iš koridoriaus gale esančios virtuvės, kurios langą, skirtingai nei kitus, dengė išsiklaipiusios metalinės žaliuzės. Jos nebuvo pritaikytos išlinkusiam skliautui, todėl, net iki galo jas nuleidus bei užrėmus ant palangės sustatytomis gėlėmis, Virgai tekdavo susitaikyti su viršuje liekančia keliolikos centimetrų prošvaiste. Pasukus link miegamojo ir su kiekvienu žingsniu tirštėjant aklos apčiuopos pagundai, tamsa, rodos, imdavo tvinkčioti.

Jau koridoriuje Rimutį apimdavo jaudulys. Po ilgesnio nebuvimo kartais būdavo sunku prisiminti sienų kontūrus ir baldų išdėstymą, bet jis visad stengdavosi ateiti pas Virgą tyliai. Tokiomis akimirkomis ji bijodavo šaižių garsų ir staigesnių judesių – viskas aplink turėjo būti nebylu, aptaku, minkšta, kaip tas aksominis apklotas, gaubiantis laukimo sukaustytą jos kūną. Užsiklojusi iki pečių ji visada gulėdavo ant pilvo, pasukusi galvą sienos link. Virgai patikdavo, kai pirmi atsargūs prisilietimai tarsi vogčia nuslysta nugara. Tai buvo savotiškas ritualas: Rimučio rankoms apčiuopus menčių iškilumus ji vos krūpteldavo, jam braukiant žemyn antklodę vis pešteldavo ją atgal, bet galiausiai nusileisdavo, ir jis atidengdavo jos nuogą nugarą. Ji prispausdavo išskėstus delnus prie paklodės ir sustingdavo laukdama. Rimučiui lėtai glostant jos pečius ir kaklą pradžioje girdėdavosi tik delno šiugždesys, vėliau, pirštų galiukams užklystant į pažastų daubas ir rankoms slenkant žemyn, pasigirsdavo jos patankėjęs kvėpavimas. Virga iš paskutiniųjų stengdavosi nekrutėti, mėgaudamasi po apklotu įslydusių jo delnų svoriu ir kaskart glaudžiau prie nugaros besišliejančio kūno šiluma, laukdama, kol viską užlies saldokas samanų kvapas, pasklisdavęs dar prieš pajuntant kirkšnimis plintančią drėgmę…

Prisiminimą netikėtai nutraukė telefono skambutis. Skambino Inga – Virgos sesuo. Dar neišsivadavęs iš geidulingų minčių Rimutis tylomis išklausė tradicinių Ingos klausimų apie savijautą ir miegą tiradą bei ilgoką aiškinimą apie su kunigu suderintas laidotuvių detales. Kiek atkuto, kai kalba peršoko prie orų. Ingai paminėjus artėjantį lietų, Rimutis pritariamai numykė. Žvelgdamas į apžėlusią pakelę prisiminė, kad Inga turi raktus nuo šarvojimo salės. Ji gyveno prie pat laidojimo namų, tad vakar juos užrakindami sutarė: raktus verčiau pasiims ji – vis viena ateis pirma.

– Šiandien gal kiek vėluosiu, – greitomis įsiterpė į akimirkai nutrūkusią Ingos kalbą.

– Kas atsitiko? – paklausė ji sunerimusi.

– Nieko. Žolę noriu nupjauti.

– Gal nešienauk šiandien – tokia diena visgi… – nedrąsiai paprieštaravo Inga.

– Reikia, paskui lietus užeis!

Duslus girgždesys paskutiniuose Rimučio žodžiuose išdavė, kad su juo geriau nesiginčyti. Nervingas mikčiojimas persekiojo jį nuo vaikystės: susijaudinus iš pradžių imdavo virpėti apatinė lūpa ir sprandas, vėliau smakras, tada sutraukdavo apatinį žandikaulį, ir žodžiai imdavo beviltiškai strigti. Virga dar prieš vestuves juokavo, kad, uždėjusi antkaklį su skambaliuku, visada tiksliai žinotų, kada Rimučiui ir vėl užėjo.

Tuoj numes ragelį ir nebeatsilieps, suprato Inga. Tiek to, gal nors šiandien neužgers, pagalvojo, ramindama patikino:

– Gerai, pjauk. Aš atrakinsiu. Pabūsiu kiek reikės.

Baigęs kavą, Rimutis dar kartą žvilgtelėjo į pūkų gniutulais snapuose nešinus žvirblius, kursuojančius tarp šuns būdos ir pastogėje tvarkomos lizdavietės, įkišo į šaldytuvą likusius zefyrus ir išėjo į kiemą. Įsispyręs į ant laiptų gulėjusius mėlynus kroksus, kelissyk brūkštelėjo koja per žolę tikrindamas, ar nėra rasos. Įsitikinęs, kad sausa, atrakino garažą, sėdo į traktoriuką ir nuvairavęs link gatvės pradėjo pjauti veją.

– Ot velnias! Ir vėl! – burbtelėjo panosėje, kai žoliapjovė užkabino seno kriaušės kelmo likučius. Šiemet jau antrą sykį už jo užkliūva ir vis neprisiruošia išrauti.

Bjauriausia, kad tas medgalys stirkso sklypo viduryje – gražiausioje vejos vietoje. Rimučio terasos sieną ne šiaip sau puošė kelios padėkos blizgiuose rėmeliuose, tai buvo seniūnijos įvertinimas už puikų aplinkos tvarkymą – jo kiemas buvo labiausiai iščiustytas visame kvartale. Langus nuo pašalinių žvilgsnių dengė kiaušinio formos tujų kupolai, o už namo augančios obelaitės buvo apkarpytos taip dailiai, kad ant jų, negalėdami patikėti ažūrinio šakelių rašto tikroviškumu, net vengė tūpti paukščiai. Plyšiuose tarp skaldytų akmenų, kuriais buvo grįsti kiemo takeliai, nesimatė nė žolytės: ravėdama gėles Virga kas antrą vakarą keliais apšliauždavo visą sklypą, o grįžęs namo Rimutis dar prasieidavo su gremžtuku ir šepečiu, tikrindamas, ar kur neatsirado samanų.

Kaimynai tarpusavyje dažnai pašiepdavo perdėtą Rimučio tvarkingumą, pasakodami būtas ir nebūtas istorijas apie pincetu iš žolės rankiojamus spyglius ir liniuote matuojamą tujų lajos plotį, bet sakyti ką nors į akis vengė. Vejoje kėksantis stuobrys jam buvo tarsi priekaištas – įrodymas, kad gyvenime nuolat rasis kliūčių, trukdančių džiaugtis užbaigtu darbu. Pradžioje, kol kelmas buvo aukštesnis, vasarą Virga pastatydavo ant jo vazoną su plačiai išsikerojusia svyrančia fuksija, taip paversdama nedailų kliuvinį dekoro elementu. Vėliau, šiam ėmus dūlėti, Rimutis kas mėnesį prigręžiodavo kelmo viršuje skylių ir gausiai pripildavo į jas salietros, bet, nors pakraščiuose mediena gerokai aptrūnijo, galutinai išnaikinti tos bjaurasties taip ir nepavyko.

Rimučiui jis buvo atgrasus ne tik todėl, kad darkė vaizdą ir trukdė normaliai pravažiuoti žoliapjovei. Kelmas jam tarsi priminė Virgos dėdės, ankstesnio namo savininko, gyvenimo tvarką. Negeriam, nerūkom, tai ir gyvenam gražiai: mokykitės, dirbkit – pamatysit, gyvenimas pats susitvarkys, – kasmet postringaudavo šis, statydamas ant stalo ąsotį naminės kriaušių giros, Virgai su Rimučiu užėjus pasveikinti jo su gimtadieniu. Gira visada būdavo prarūgusi ir Virgai nuo jos susukdavo pilvą. Kartais Rimučiui dingtelėdavo, jog dėdė su dėdiene specialiai darė viską atžagariai, siekdami, kad vėliau niekas neįveiktų jų paliktos betvarkės. Ar normalus žmogus sodintų vidury kiemo medį, lapais teršiantį gražiausią veją ir drabstantį pūvančius vaisius ant alpinariumo? Ta prakeikta kriaušė ne tik kad nedavė naudos – vaisių, iš kurių dėdė gamindavo savo išliaupsintą girą, minkštimas paruduodavo jiems nė nespėjus sunokti, – bet ir nuolat kėlė rūpesčių. Kai Virga paveldėjo namą ir jie čia atsikraustė, medis dar stovėjo, tad pirmus penketą metų, vasarai įsibėgėjus, tekdavo kone kasdien plauti gličiais puvėsiais nutaškytą šalia esančio šiltnamio galą. Kai beliko tik kelmas, vis tiek ilgai negalėjo pamiršti rusvom dėmėm nusėto stiklo, iš tolo trenkiančio rūgščia broga, ir aplinkui zvimbiančio širšių debesies.

Šįsyk užkliuvęs susinervino kaip reta. Iš pykčio virpindamas lūpą, Rimutis nulipo nuo traktoriuko ir nuėjęs į malkinę susirado kirvį. Išsirinko senesnį, kad nebūtų gaila, jei kapojant šaknis netyčiom pataikys į akmenį ar brūkštels geležte per grumstą. Anksčiau vis nesiryždavo gadinti vejos, bet dabar apsisprendė – reikia baigti! Net jei išdarkys palei stuobrį kelis metrus žolės, vis tiek išraus. Porą kartų sudavė pentimi į kelmo šoną, tikrindamas, kur link nutįsę šaknų likučiai, tada apsuko aštriąja puse ir ėmė iš visų jėgų kapoti po žeme išsiraizgiusias medžio gyslas. Savo nuostabai jau po ketvirto smūgio pajuto, kad kirvis prašoko ataugą kiaurai, giliai susmigdamas į dirvą.

Matyt, gerai papuvo per žiemą, nudžiugo Rimutis, dar po kelių kirčių sėkmingai išspyręs koja pagrindinę kelmo dalį, kartu išversdamas ir tris ilgokas, žemėmis aplipusias šaknis. Keliose vietose buvo prikibę riebūs apsigleivėję šliužai. Šūdas, sumurmėjo stebėdamas, kaip vienas jų lėtai slysta žemyn nukarusiu lipniu snargliu. Kirvakočiu atsargiai nubraukė šlykščius gyvius nuo šaknų ir koja stumtelėjęs link šviežiai išverstos žemės kauburio juos sukapojo. Atskiros šliužų dalys dar raitėsi… Ot brudai, pagalvojo jis, trypdamas žemę guminiu šlepetės padu.

Į darbą susiruošusių kaimynų pora kitapus gatvės kaip tik lipo į automobilį. Pamatę ūkyje triūsiantį Rimutį suglumę susižvalgė, iš tolo sveikindamiesi pamojo rankomis ir greit susėdo į vietas.

– Ar ne šiandien Virgos laidotuvės? – užvedęs mašiną klustelėjo vyras.

– Šiandien, – palinksėjo galva kaimynė, per tamsintą šoninį langą atsargiai nužvelgdama Rimutį: vienoje rankoje šis tebelaikė žemėtą kirvį, o kita, įsitvėręs už šaknies galo, kėlė aukštyn šviežiai išrautą kelmą.

– Tam tai būtinai žolę nuo ryto pjauti – gyvent be to negali, – gūžtelėjo kaimynas sukdamas iš kiemo.

– Nu jo… Per šermenis…

Abu net atsisukę dar pasižiūrėjo į tolstantį Rimutį.

Įdėmūs kaimynų žvilgsniai paskatino tvarkytis greičiau. Šiaip jie su Virga nekreipdavo dėmesio į visokius prašalaičius. Rimutis neabejojo, kad paskalas apie jų pedantiškumą skleidžia tinginiai, pavyduoliai ir apsileidėliai, bet nelikdavo patenkintas kam nors iš šono ilgėliau dairantis po jo valdas. Tempdamas išrautą drūtgalį į ūkinę kiemo pusę ir grūsdamas į statinę, kur sandėliavo tinkamas deginti, bet dar neišdžiūvusias šiukšles, pagalvojo apie jau kelintus metus planuojamą tvorą: teks akliną daryti ir aukštesnę, kad nevėpsotų visokie…

Apžiūrėjo kirvį – keliose vietose matėsi bakstelėjimo į gargždą žymės. Reiks pagaląsti, nusprendė jis ir, apvyniojęs geležtę malkinėje rastu suplyšusiu maksiminiu maišu, nunešė link džipo. Bagažinės spynelė tebebuvo užsikirtusi nuo praeito antradienio, kai buvo užgėręs ir, apkvaitęs nuo daugiadienių, gerą pusvalandį bandė įkalti į ją namų raktą. Pakišo maišą tiesiog po vairuotojo sėdyne. Rytoj nuvežęs į darbą duos vyrams iš dirbtuvių: turi vokišką diską ant staklių, patvarkys – bus kaip naujas. Kartu ir dėl bagažinės klustelės, – gal dar atgaivins, negi spynelę keisi…

Susitvarkęs grįžo ir baigė pjauti žolę. Lyg ir neužtruko, bet kai sukdamas paskutinį ratą pažvelgė į laikrodį, buvo beveik pusė vienuolikos. Nustebęs, kad taip sugaišo, pyktelėjo ant Virgos – per tris savaites aiškiai bus nė sykio nešienavusi. Įvarė traktoriuką. Užrakino. Dar kartą apėjo plotą, įsidėmėdamas, kur reikės papildomai palyginti su trimeriu. Šiaip buvo patenkintas – veja atrodė neblogai, o ypač džiaugėsi išrautu kelmu. Nebeklius daugiau, – po lietaus naujai apsės, tai ir ženklo neliks. Jau žengdamas į namus staiga atsirūgo salsvu zefyrų skoniu.

– Kad tave! – žagtelėjo. – Prisiperka visokios chemijos…

<…>

Šarvojimo salės prieblandoje, jam įžengus, sėdėjo trise: Inga ir dvi Virgos kursiokės. Jis klestelėjo šalia Ingos. Priėjusios pareikšti užuojautos Virgos draugės nepraleido progos paklausinėti, kaip viskas nutiko. Rimutis mėgino atsiminti jų vardus… Atsivelka visokios… Su Virga gal penkiolika metų nesimatė, – plūdosi mintyse, mechaniškai kartodamas nuo vakar mintinai išmoktą prakalbą:

– Radau jau atšalusią… infarktas… per skrodimą nustatė… Bent jau nesikankino… Televizorius įjungtas buvo… gal prie šaldytuvo ko ėjo…

Pradėjo rinktis kaimynai ir Ingos bendradarbiai: netrukus daugelis palei sienas sustatytų kėdžių buvo apsėstos, o iš kampe stovinčio grotuvo sklidusią tylią melodiją užgožė prislopintų balsų šnabždesys. Pasirodė ir kelios vietinės davatkos – Virga prie jų buvo trumpam prisišliejusi prieš gerą dešimtmetį, kai pavargusi ir išstorėjusi po gydymo nesėkmingai mėgino rasti tinkamą užsiėmimą, vis mėtydamasi tarp šunų dresūros, dainavimo chore, siuvinėjimo, psichologijos kursų, daržininkystės, šventoriaus priežiūros ir papuošalų gamybos. Bažnyčios draugių atneštas krepšelis išsiskyrė iš kitų ilga šventraščio citata apie žengimo dangun prasmę ir keistu parašu „Viešpaties malonės vainikėlio poteriautojos“.

Rimutis vos nesuprunkštė. Viešpaties vainikėlio… Perskaičius užrašą ant juostos, galvoje iškilo drėgnos paklodės vaizdas, likdavęs, kai Virga pakildavo ir išeidavo į vonią, o jis atitraukdavo miegamojo užuolaidas…

Tamsoje nevalingus jos geismo verpetus išduodavo tik kūno tvinksniai: net kai Rimutis priguldavo šalia ir Virga atsisukdavo, ji išlikdavo tyli. Tarsi medžiojanti katė, iš paskutiniųjų besistengianti nepasiduoti puolimo instinktui, kol neprisėlino prie grobio reikiamu atstumu, ji tramdėsi gniauždama antklodės kampą, slopindavo stiprėjantį geidulį atšlydama link lovos krašto. Galiausiai Rimučio nugarą surakinusių blauzdų trūkčiojimas įgaudavo vienodą ritmą, pašiurpusi jos oda badydavo jam delnus, tarsi palietus sniegą. Sprangios dusulio prieblandos prisotintas oras tapdavo permatomas: atrodė, kad kiekviena tamsos molekulė švyti, išleisdama visą lig tol susikaupusį nerimą – kartais Rimučiui vaidendavosi, jog keistame spindesyje mato nepridengtą Virgos kūną: vis mėgindavo įžiūrėti, ar ji atsimerkusi. Jis jusdavo, kaip išalsuota aistros kaitrybė skverbiasi į šnerves, geriasi vidun per prakaito sluoksnį ir gniaužia kvapą, trikdydama glamonių taktą… Šių akimirkų Rimutis visada laukdavo labiausiai…

Prisiminimus sužadinęs keistas užrašas ant gedulo juostos jį netikėtai sujaudino. Dūra tu, dūra! Jei ne tie sušikti hormonai, gyventume laimingi, – pagalvojo trindamas pirštais netikėtai aprasojusias akis.

<…>

Atvyko Rimučio šefas su keliais bendradarbiais. Zigmas, su kuriuo kelerius metus – kol jį iš tento persodino prie šaldytuvo vairo – pakaitom vairavo tą pačią fūrą, prisėdo šalia. Dainius ir viršininkas su ekspeditore įsitaisė atokiau. Kalba nesimezgė. Pajutusi besitvenkiančią nejauką Inga pakvietė visus kavos – greta įrengtoje virtuvėlėje laukė užkandžiai ir saldumynai.

– Kelintų Virga gimimo? – sėsdamas už stalo tyliai klustelėjo Dainius.

– Septyniasdešimt devintų. Ketveriais už mane jaunesnė, – liūdnu balsu nutęsė Inga, dėdama į puoduką arbatos pakelį. – Visai jauna dar…

– Tai kaip aš beveik… Jooo… niekad negali, žmogus, žinot, – pritariamai palinksėjo ekspeditorė. – O taip gerai atrodė paskutiniu metu.

Kliedesiai, klausydamas pokalbio niršo Rimutis. Jau po antro karto matėsi, kad geruoju nesibaigs – išėjusi iš ligoninės pradėjo visaip durniuoti… Tokioms, kaip tu, aišku, žinot ir nereikia. „Kaip aš beveik“, pakartojo mintyse bendradarbės ištartą frazę, šnairomis ją nužiūrėdamas. Tau iki jos kaip iki mėnulio, – toliau siuto Rimutis. Nieko, ilgai šefui ant kelių nebesėdėsi – ras jaunesnę, piktdžiugiškai nusprendė apytikriai įvertinęs ekspeditorės amžių.

Pajutęs, kad ima nervingai dilgčioti sprandas, ramindamasis pažvelgė pro langą. Už jo augantis krūmas užstojo didžiąją dalį vaizdo, bet iš debesų spalvos tolumoje matėsi, kad artėja lietus. Sausom nenuvešim, liūdnai pagalvojo. Pilko dangaus fonas mirgėjo, raižomas vėjyje linguojančių krūmo šakų, savo atspalviais primindamas Virgos jaunystės žvilgsnį – tą dar neprigesusių akių žalumą… Iš arti į jas buvo įsižiūrėjęs vos sykį – jiems antrąkart susitikus – bet ir to trumpo švystelėjimo užteko. Prisiminė, kaip anuomet iškvotęs kursiokes ir išsiaiškinęs, kad pilkaplaukė panelė šokiuose buvo su kompanija iš kultūrkės, pasigyrė bernams besiruošiantis ją susirasti.

– Ten, žinok, visos kumelės – neišjodysi! – išlydėdami Rimutį pro duris žvengė kambariokai.

Patys tokie, nervinosi jis, po pakelta golfo apykakle slėpdamas vis labiau įsiaudrinančio gomurio šokį, kai galiausiai rado kultūrke pravardžiuoto kolegijos menų fakulteto bendrabutį. Deja, prasmukti pro budinčią tetulę – nors visas jos dėmesys atrodė sutelktas į mezginio akių skaičiavimą – nepavyko. Bandė aiškinti einąs pas draugę, bet buvo nutrauktas:

– Raz sam nežyvioš, tak i lazitj nečego!¹

Iš povyzos nesunkiai suprato, kad, esant reikalui, solidžios kompleksijos moteriškė pasiryžusi pakelti nuo kėdės plačią sėdynę ir ja užtverti duris.

Nutarė laukti. Diskotekoje spėjo įsidėmėti tik jos plaukus, todėl labiausiai bijojo, kad gali nepažinti. Kelis kartus apėjęs raitytos formos raudonų plytų pastatą, galiausiai ėmė trypčioti kieme palei duris. Žiūrėjo gatvės pusėn, tikėdamasis išvysti pareinančią nuo stotelės, todėl už nugaros pasigirdęs balsas išgąsdino:

– Virgos lauki?

Atsisukęs pamatė pro laiptinės langą kyšančią garbanotą panelės galvą. Kol sutrikęs svarstė, ką atsakyti, garbanų savininkė išbėgo į lauką.

– Šiandien jai repeticija – grįš apie devynias, – prisiartinusi sušnibždėjo į ausį, paskleisdama aplink aitroką rūkalų aromatą. – Faina, faina jinai – nepaleisk! Mačiau, diskotekoj ilgai spoksojai, – žemu balsu tarstelėjo nueidama.

– Bet ir tu nieko, – jau garsiai pridūrė atsisukusi už gerų dešimties žingsnių. Staigaus judesio įsukta suknelė apnuogino įdegusias kojas, švystelėjo šviesus kelnaičių kraštelis. Šita tai tikra kumelė, nusprendė Rimutis.

Po kelių valandų laukimo išvydo taku pareinančią Virgą. Ji vilkėjo džinsus ir gelsvą gėlėtą palaidinę. Žvelgiant iš tolo siluetas nepriminė šokiuose matyto vaizdo, bet merginai artėjant išryškėjo smailas smakras ir ant peties neklusniai vis užkrintantys akmens pilkumo plaukai. Rimutis jau neabejojo: priešais – ta pati mergina, anądien taip netikėtai išnykusi už salės durų. Apsidžiaugęs ryžtingai atsistojo kiemo viduryje.

– Labas, – tarė jai priartėjus, ir iš karto apsidžiaugė, kad balsas nesudrebėjo.

Tikėjosi, kad jį išgirdusi Virga sustos, bet ši nekreipdama dėmesio ėjo toliau.

– O žinai, aš – Lietuvos čempionas… Barjerinio bėgimo, – staiga išsprūdo jam.

Virga pristabdė. Virpantys kietai sučiauptų lūpų kampučiai išdavė viduje sunkiai tramdomą šypsnį. Žengtelėjusi kiek į šalį, pakėlė akis. Rimutis iki šiol atsimena iš jų plūstelėjusį spindesį: pamažu slysdama aukštyn tiršta žaluma tarsi šiluma gaubė jo kūną. Žvilgsniams susitikus abu sustingo. Rimutis mintyse keikė save dėl nevykusiai pradėto pokalbio ir sunkiai tramdydamas karštligiškus gerklės trūkčiojimus skubiai kurpė planą tam atvejui, jei bus išjuoktas.

– Arbūzo nori, čempione? – netikėtai paklausė Virga.

Rimutis dar nebuvo spėjęs dorai atsipeikėti, kai ji jau dingo viduje. Po kiek laiko, persisvėrusi pro pirmo aukšto langą, Virga iškišo dubenį su keliomis dryžuotomis riekėmis.

– Laikyk! Panos paliko išvažiuodamos – paskui prarūgs, – sukomandavo atsirėmusi į palangę. Nelabai suprasdamas, kas vyksta, Rimutis klusniai priėjęs tvirtai suėmė indą. Netrukus ant laiptelių vėl pasirodė pažįstamas siluetas.

– Eime, kur ant suolo prisėsim, ar ką, – tarė žvilgsniu parodydama į netoliese esantį skverą. – Budėtoja sakė, ilgai jau čia stypčioji, – klausiamai pridūrė jiems žingsniuojant taku.

Rimutis nieko neatsakė. Sukoncentravęs žvilgsnį į arbūzų sultis, kapsinčias nuo rasoto dubens (keli lašai net tykštelėjo ant batų ir kelnių), kurį laiką negalėjo pakelti akių. Jųdviejų susitikimą įsivaizdavo tikrai ne taip, todėl neabejojo susimovęs. Buvo beveik įsitikinęs, kad Virga nori pasivesti jį toliau nuo svetimų akių, kad atskaitytų moralą apie netinkamą elgesį – išvadins jį liurbiu ir pasakys, kad su tokiais neprasideda…

Kai mokėsi Panevėžyje, klasiokės, sulaukusios nepageidaujamo dėmesio, tyčia atviliodavo vyruką į parką, kuriame laukdavo kelios iš anksto pasislėpusios draugės, ir visos drauge iš jo išsityčiodavo. Sklido kalbos, kad porą metų jaunesniam pacanui, pabandžiusiam kabinti vienuoliktokę, būrelis įsismarkavusių mergų liepusios nusimauti kelnes ir viešai įrodyti savo galimybes, o šiam nesutikus – išplakusios dilgėlėmis…

Skvere įsitaisė atokiau, pasirinkę pro bendrabučio langus nematomą suolą. Rimučio nuostabai Virga nieko neaiškino. Paklaususi, ar skanus arbūzas, nelaukdama atsakymo pareiškė, kad ji labiau mėgsta cepelinus su varške, o ne su mėsa, paskui staigiai peršoko prie muzikos, klausdama, ar jam patinka „Fojė“, o galiausiai pritrenkė vis dar neatsigavusį ir rišlesnės frazės nesurezgantį Rimutį klausimu apie barjerų aukštį.

– Tu gi čempionas – turi žinoti! – pareiškė išsišiepusi, delnu prisidengdama burną, kad neištykštų arbūzų sultys, ir ėmė pusbalsiu kvatoti.

Po pusvalandžio abu ne tik žinojo vienas kito vardus, bet ir buvo spėję pasipasakoti, iš kur kilę, ką mėgsta ir ko ne. Rimutis niekada nebuvo su kuo nors taip atvirai šnekėjęs: galiausiai jie aptarė net tai, kiek laiko trunka kiekvieno jų kelionė autobusu namo ir pro kokius miestus tenka važiuoti.

Dorojant paskutines arbūzo riekes, susilažino, kas toliau nuspjaus sėklas.

– Matei? Aš tai spjaudymo čempionė, – linksmai pareiškė Virga, kai dvi paskutiniu spjūviu paleistos rudos sėklos nuskriejo kelis metrus už asfaltuoto tako krašto. – Tavo nė viena net į samanas nepataikė, – pridūrė atsisukdama.

Kairiame nuo sulčių sudrėkusių jos lūpų kamputyje blizgėjo smulki balkšva sėklytė. Nežinia kodėl Rimutis panoro ją nubraukti ir atsargiai ištiesė ranką – lyg tyčia tuo metu Virga apsilaižė. Pirštų galiukais nelauktai slystelėjęs jos liežuvis privertė pakelti akis. Virga atrodė sumišusi – žali vyzdžiai keistai blizgėjo, o veidas staiga iškaito. Rimutis kaip užburtas vėl pabandė ranka priliesti jos skruostą, bet Virga susitvardė pirma:

– Gerai, neįsijaučiam, – tarė atsistojusi, braukdama nuo kelnių prikibusias arbūzų sėkliukes…