Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Saulė afelyje
2015 m. Nr. 3
Romano fragmentas
Žemė yra… ateityje, perskaičiau kalendoriaus lapelyje. Visada iš ryto skaitau tos dienos kalendorinę išmintį. Kartais nepatikiu.
Atsitraukiu per žingsnį. Vėl skaitau. Antroje eilutėje skliausteliuose parašyta: toliausiai nuo Saulės 21 val. Na, ateityje būti tik dvidešimt pirmą valandą vargu bau įmanoma. Tai tik mano progresuojančios silpnaregystės pokštai.
Negaliu sakyti – senatvinės.
Tiesiog negaliu.
Skaitau toliau.
Saturnas česnakus į sriubą… Imu kvatoti, nes visai nemanau, kad į viską reikia žiūrėti dramatiškai.
Žemė yra teftelyje, o Saturnas į sriubą beria česnakus… Šitaip su manimi pokštauja mano metai. Ir tai puiku. Laikas užmezgė su manimi ryšį. Rytais ir vakarais prajuokina nerastais dar žodžių ar prasmių junginiais. Štai vakare, prieš užmigdama, ko tik neperskaitau… Ir ko tik paskui nesusapnuoju…
Patrinu akis ir dar sykį skaitau.
Sutaurintus česnakus…
Labai tauru, kilnu ir netgi oru. Klonuosime ne česnakus, o orumą.
Ką gi. Kalendoriaus lapelį palieku šviesesniajai dienos pusei. Šiandien manęs ir taip laukia prakilni diena. Šiandien mano buvusiojo (visai neseniai dar jis buvo tiesiog mano vyras, o visas laikas buvo esamasis paprastasis), taigi, mano buvusiojo sesuo išteka už ketvirto vyro. Labai kvietė. Sakė, aš jai kaip sesuo. Melavo. Bet ne todėl eisiu į vestuves. Nenoriu, kad jie visi šnabždėtųsi, kad pabūgau.
Apsivilksime šviesias sukneles ir abi su mano nuostabiąja Unyte ateisim. Orios ir laimingos. Juk šiandien Žemė yra. Šitie žodžiai tai jau tikrai buvo užrašyti kalendoriaus lapely. Žemė yra… Ir taip lengva iškart pasidaro. O jei taip atsibustum, o jos… nėra. Nutolo, nuplaukė, išslydo… Na, gal ir buvo išslydus, bet grįžo. Žemė visada grįžta. Žeme, nepalik savo vaikų. Buvo toks filmas. Sovietmečiu. Kartais jau atrodo keista, kad išvis buvo toks metas.
Bet grįžkime prie šviesių suknelių. Toks jau nuotakos Quadrans, žaismingosios Elenytės, reikalavimas. Na, kad ji žaisminga (gal kiek isteriškai), abejonių nekyla. Vienas iš jos eks, atrodo, Rokas, sakė, gerai bučiuojasi. Neaišku tik, kodėl po kelerių metų visiems tiems vyrams bučiniai apkarsta.
Regis, darausi pikta. Ar pašaipi. Pašaipiai pikta. Piktai pašaipi… O juk buvau pasiryžusi ugdyti savo asmenybę. Nei pykčio, nei pavydo, nei kitokių menkaverčių jausmelių į savo taurią (taurėjančią) sielą neįsileisti. Moters ginklai – ne ašaros ir ne isterija, ir jokiu būdu ne pyktis. Tik orumas ir kantrybė. Dar elegancija. Štai ir aš pabandysiu šiandien atsisėsti taip, kaip gražuolė mecenatė Audrey Butvay-Gruss iš Statkevičiaus knygos. Deja, nepaaiškinta, į kurią pusę tas kojas derėtų išsukti.
Dėl suknelių tai irgi visokie malonūs nesusipratimai. Bepigu Unei. Apsivilks išleistuvinę.
O aš…
Mokytojos atlyginimas tikrai neleidžia risnoti po parduotuves, ieškant suknelės vienam vakarui. Štai jau buvau susitaupiusi akiniams. Netgi atėjau į „Vision Express“. Deja, pusę septintos jau nebuvo gydytojos, galinčios parinkti man akinius.
O pinigai degino kišenę.
Taigi.
Jų paprasčiausiai neliko.
Ir ką jau ten labai aš nusipirkau? Kelias poras kojinių su korsetėliu (velniam man jo reikėjo?), kūno šveitiklį (už trisdešimt litų!), dar paprašiau (nė nemirktelėjusi, tarsi pirkčiau tuos įstabius produktus kas antrą dieną) aliejaus su „jojoba“. Kas ta „jojoba“? Augalas. Simondsija. Pardavėja pasitaikė itin nemaloni, iš tų, kurios savo jauną amžių tikisi pelningai investuoti į vyrų amžiaus vidurio krizę.
Skilandį dar nusipirkau.
Ir saldainių dėžę.
Ir nė truputėlio nesigailiu. Dabar žinau, kad Žemė yra. O kur? Argi tai svarbu. Po kojomis jos dar šiek tiek esama.
Taigi, atidarau spintą. Be graudžiai drausminančio pilkšvai žalsvo kostiumėlio dar turiu penkias blyškias palaidines ir nesulaikomai žemyn šliaužiančias kelnes.
A… Turiu čia ir tokią suknelę. Pirktą prieš dvidešimt metų. Labai mielos žalsvai rausvos puokštelės tokiame pusiau perregimame audiny. JIS man tą suknelę nupirko mūsų vestuvių pirmųjų metinių proga. Bet jau penkiolika metų teįstengdavau ją užsinerti ant kaklo.
Kelnės čiuožia žemyn, tai…
Tilpau.
Laisvai ir elegantiškai.
Jeigu ištiesiu nugarą (na, reikia tiesiog išsitiesti, nuo pat pirštų galiukų, tarsi siektum pačios Saulės, kalendorius rašė, ji toliausiai dvidešimt pirmą valandą), atrodysiu kaip pusė Audrey Butvay-Gruss. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Bloga tik tai, kad šmaikščioji Elenytė šitą suknelę matė ir netgi žino jos amžių.
Šiaip ar taip, turiu skrybėlaitę, kurios niekas nematė. Man ją padovanojo Elvyra, nesavanaudiškiausia Žemėje draugė (labai, beje, abejotinas teiginys, nes tokių būdo bruožų moters prigimtyje paprasčiausiai nėra). Iš tikrųjų tai jai skrybėlaitė veržė kaktą. Tai ir padovanojo man. O mano galvytė maža, ir smegenų ten nedaug.
Unė nupaišė man veidą. Sėsk, sako, ir užsimerk.
Kai atsimerkiau, iš veidrodžio į mane žvelgė visai miela nepažįstamoji.
Nusišypsojau jai.
Ir užsivožiau skrybėlę.
Ir pasistiebiau. Viduje.
– O dabar paprašyk gerųjų miško dvasių atnešti tau žavesio apsiaustėlį, paslėptą trečiame Pelenės riešutėly.
Na, ta mano Unė ir prisigalvoja. Devyniolika metų, o vis dar žaidžia su fėjomis.
Prieš išeidama dar sykį pažvelgiau į kalendoriaus lapelį.
Žemė afelyje.
Vidury dienos mano akys visa ima regėti skaudžiai ryškiai.
Afelyje.
Didingas žodis.
Užtat žinutė apie česnakus buvo kur kas mažiau poetiška.
Sutrintus česnakus į sriubas patariama berti tik virimo pabaigoje.
Taip ir padarysiu. O dabar – Žemė AFELYJE.
JIS už parankės vedėsi ją. Na, gal keleriais metais ir vyrėlesnė už Unę.
Mano mergytė piktai sušnarpštė.
– Šypsokis, – tariau jai. – Tavo ginklas – elegancija ir orumas.
– Baniuteeee!.. Dievulėliau, kaip atrodaiii!.. Ar čia ne ta pati suknelė, kur?.. Ir raukšlių po bryliais neįžiūrėsi!.. Ir pamėlusių paakių…
Taip, šypsojausi sau tyliai. Ne Elenytei šypsojausi ir net ne sau, tik Žemei afelyje. Raukšlių neįžiūrėsi, nes jų ir nėra. Niekada nebuvo. Dar gali vardinti nubėgusias kojinių (kurių neužsimoviau) akis ir net nežinau ką.
– Baniute, aš tikrai nemaniau, kad jis ją atsives, – Elenytė prigludo prie ausies, šnabždėjo, gyvatiškai šnypšdama. – Suprantu, kaip tau nemalonu. Bet negi dabar kelsi skandalą?
Užbaigė viltingai. Skandalas – kaip tik tai, kas pagardina kiekvienas vestuves. Tik kad nesulauksit, mielieji ir mielosios. Žemė afelyje, o aš – ori, nepriklausoma ir charizmatiška.
Beje, Elenytei neištariau nė vieno žodžio.
Ir užsižaidžiau.
Tylėjau. Šypsojaus. Lyg būčiau davus slaptus įžadus.
Na, metrikacijos biuro pareigūnė (ar kaip ten ją pavadinti?) graudeno, sakė tikinti, kad vieną sykį šie du žmonės surado teisingąsias puses. Ir panašiai.
Paskui visi nuvažiavome į laivą. Pasisupti ant bangų.
Pasiėmusi vynuogių ir sūrio vėrinėlį, romantiškai nutūpiau ant kėdės. Galiniame laivo denyje. Pabandžiau išsukti kojas. Į dešinę. Atsisėdau, beje, irgi ant paties kėdės kraštelio, nes suknelė, kad ir tilpau, vis dėlto glėbė mane tampriai.
Mano EKS (na, oficialiai mes dar neišsiskyrę) priėjo ir atsisėdo šalia.
– Nemaniau, kad būsi tokia įžūli ir štai šitaip šypsosies. Matau, širsti dėl tos vargšės mergaitės, – aiškiai priekabiavo.
Šypsojaus, vėjui atgręžusi veidą. Nieko nesakiau. Lūpomis nusegiau nuo vėrinėlio vieną vynuogę.
– Frumentos laukia studijos! Ji ir taip įsitempus…
Frumenta. Na ir vardelis. „Vargšės mergaitės“ laukė ne tik studijos, bet ir nemenkas studijų mokestis. Teks dosniajam jaunikiui pasiimti dar vieną paskolą.
Bet visa tik mintijau. Šypsojau laisvajam vėjui. Kai esi su skrybėle, gali juo džiaugtis nevaržomai, niekas tau plaukų nesušiauš.
– Kodėl taip atrodai? Su kuo susitikinėji?! Kas jis?! – mano vyras (jau nebežinau, ar tikrai eks) griežė pro sukąstus dantis.
– Kodėl dabar su ja kalbiesi?! Juk pažadėjai man, kad nė žodelio! O dabar…
Ji dar ilgai kalbėjo. Toji „vargšė mergaitė“. Sužinojau dar, kad lovoje mano vyras, atsiprašant, gadina orą. Ji pasakė dar aštriau. Ir dar aštriau. Ir dar…
Aplink mus susirinko vestuvininkai.
Aš šypsojausi. Rankiojau nuo vėrinėlio tai sūrio kubelius, tai vynuoges. Kojos kaip buvo išsuktos, taip ir liko. Jos paprasčiausiai nutirpo. Bangos romantiškai putojo. Buvo taip gera.
Paskui man tikrai nusibodo tas triukšmas. Pajudinau kojų pirštus, pasukau kojas ir… atsistojau. Lengva ir grakšti kaip Eifelio bokštas. Apžvelgiau visus besiplūstančius ir aksominiu balsu ištariau:
– Žemė afelyje.
Mano vyras kažką šūkalojo: kas jis? astronomas? prisipažink! ar paprasčiausias sinoptikas?
Nieko neatsakiau, nė neįsivaizduoju, kuo jam užkliuvo sinoptikai. Beje, tai visai nesvarbu.
Ėjau iš lėto. Elegantiškai. Ginkluota iki pat dantų plombų.
Vasara ėjo į pabaigą. Filosofiškai džiaugsmingai. Kasryt, tiesa, atsibusdavo, išpilta šalto siaubo, bet tuoj susitvardydavo, apsimesdama draugiškai šilta ir rami. Aš kuris laikas nubusdavau vidury nakties. Vilko valandą. Todėl viską žinau apie vasaros agoniją. Naktimis regiu jos veidą, pilką, aplipusį voratinkliais, šlapią nuo ašarų, o gal siaubo, šalčio rasa išopėjusia oda. Nežinau, kuri kurią raminame besapniais kliedesiais. Kurį laiką vidine ausimi stengiuosi sugauti maldos toną. Man vis atrodo, kad tai turi būti garsas, aštrus ir aukštas, kad pradrėkstų mus visus apvožusią inerciją ar abejingumą, gimstantį iš patologiškai vaisingų pilkos kasdienybės įsčių. Ji vis gimdo ir gimdo pilkas gleivėtas būtybėles, neįstengiančias savęs suvokti, bet prigimtinio instinkto verčiamas čiulpti visą, kokią tik randa, gyvastį. Malda turi būti garsas, kurio niekaip neįstengiu sugauti, tai keliuosi ir cimbrinu į virtuvę, užsikaičiu arbatos, atsiverčiu knygą, kuri turėtų tapti paguoda, bet kažkodėl stumteli mane vandenin.
Tai nėra keista. Žemė – vandens planeta, o ir mumyse pačiuose kietųjų nuosėdų nėra taip jau daug.
Toje knygoje ji palieka batus ant kranto ir leidžiasi plaukti kalnų upe.
Ir aš batus paliksiu ant kranto. Nors ne. Nukleipti, sudilusiais padais bateliai tikrai nėra tinkama vizitinė kortelė, kurią būsimai undinei derėtų palikti pasakos prieštakty.
Atsidarau barą, išsiimu kone artipilnį džino butelį (manasis eks paliko savąją vilko valandą, eilinį kartą susiniovęs su Frumenta) ir nuryju pratisą gurkšnį. Jaučiu, kaip alpėja ir kaista plaučių alveolės, kaip suvirpa prieširdžio skilveliai (ar kas ten?), šiaip ar taip, kairiojoje krūtinės pusėje pražysta margas bijūnas.
Gurkšteliu darkart, ir bijūnas ima kvepėti žvaigždynais, nors kas ten žino, kaip anie cukruoti kvepia, gal anyžiais ir nakties portjeromis, užkritusiomis žmogiškai tuščias akių raineles.
Gurkšteliu darkart ir apsiaunu savo nukleiptuosius batelius. Dešiniojo sagtelė kažkur prašapo. Užtat kairiojo pasidabino bronzine rūdies gėle.
Mano pižama primena sportinį kostiumą, todėl nesivarginu ir nepersirenginėju, tik susisupu į skarą.
Butelį pasiimu su savimi.
Jau žinau, kur tavoji problema, mesteliu besigaluojančiai vasarai, praeidama pro džiūstančius kaštonus, vidinį identitetą tu painioji su biologiniu amžiumi. Man keturiasdešimt penkeri, kalbėjo toji moteris iš televizoriaus, bet atrodo, kad visas šimtas. Tavo, vasara, biologinis amžius – naivumo krizės identiteto ritualinės laiko tėkmės sąnašų tvenktyje.
Nesupratau, ką čia tai vasarai pasakiau, tai gurkštelėjau dar.
Tu, mieloji, supraski, būtina save reflektuoti, o tu elgiesi kaip prasmės išsižadėjęs sakinys, kaip nedrįstantis lizdo ar inkilo palikti paukštis, sparnai jau tvirti, norėtųsi vėjų ir audrų patirčių, tik labai nedrąsu, suprantu, jautiesi taip, tarsi tai, ką išgyvenai, tau iš tikrųjų priklausytų, gal ir priklauso, visi tie blyksniai ir žaibai, jie jau susuko savo lizdus kamieninėse ląstelėse, dabar iš jų gali laukti bet ko, bet tik tada, kai užmirši anąsias patyrus, gražuole vasara, kai užmirši…
Vėl gurkšteliu.
Pusę butelio nulieju svaigiajam kaštonui.
Ar tu manai, vėl kalbinu kaštoną (šiandien, tiksliau šiąnakt, man reikalingas pašnekovas, ypač toks gamtiškai artimas), mudu su Gailučiu nemylėjome vienas kito? Tai nemanyk, mudviejų meilė visą laiką suposi horizonte. Keistas nuotolis. Priartėti tai niekaip neįstengi. Lygiai kaip prie vaivorykštės. Tos tai apskritai moralinės bestotės tramvajų linijos – dialektikos klaidos. Matai, drauguži, kokia aš, kokių įdomių žodžių moku. Net pati nežinojau.
Kurį laiką stovėjau apsikabinusi kaštoną, klausydamasi, kaip šniokščia jo kamienu visos gyvenimo sąlygos ir sąlyginumai. Paskui abu dar padarėm po gurkšnį, ir aš palikau jam saugoti savo nukleiptus batelius. Sumėtysiu, sakau, pėdas. Ieškos manęs medžio viršūnėje, jiems nė į galvą nešaus, kad aš – laisva sapnų undinė, išėjusi atsisveikinti su miestu. Ir kažkodėl kojos pačios žinojo, kur joms eiti. Įveikusios kelis kilometrus per parką ir keistai susikryžiavusius bėgius, pro raudonplytį universitetą jos mane nešė kažkokios susapnuotos viršukalnės link, vietovė pasitaikė kalvota ir netgi kalnuota, tai tik stebėjausi, kaip naktis ir stebuklingas džinas butelyje sugeba pakeisti peizažą. Čia augo šventyklos ir pynėsi žiedais aplipusios lianos, rangėsi akmenimis, o gal sūriais grįstomis gatvelėmis, ir aš labai susierzinau, juk visa, kas valgoma (ir net nelabai), praris kokia besotė koserė, ogi jei nebūtume tokie rajūs, tai ir mūsų biologinis amžius tiksėtų vietoje, ir vienądien aš ir Frumenta rastume bendrą kalbą, na, toje vietoje, kurioje būtis ir buitis išsikristalizuoja į tikėjimą, kurio aš atseit beviltiškai stokoju, o ji, dievota mergaitė, švytinčią tikėjimo vėliavą iškėlusi virš mano vyro galvos, nuves jį į šviesią ateitį. Žinau, labai negražu yra savintis žmogų, negalima sakyti mano vyro, nors net Dešimtyje Dievo įsakymų patariama (ne, įsakymas nėra patarimas, tai kur kas ryžtingesnis veiksmas) nesigviešti svetimo turto, vyro ar moters, bet tu, kaštone… Ūmai pastebiu, kad mano sudžiūvėlis bendrakeleivis kaštonas, pašnekovas, suokalbininkas, kažin kur prašapo ir greičiausiai išdavė mane teorinės pajautos tyruose. Negaliu pakęsti tos medžių arogancijos, kaip niekas kitas įsišakniję būtyje ir buityje, jie dar geba žiūrėti į mus iš aukšto, tas jų tylus smerkimas (netgi tada, kai šlamesiu dedasi pritariantys), tie visi nutylėjimai, išsižargstant danguje tingiomis formomis, tas rudeninis švaistymasis auksu, gebėjimas kas pavasarį apsipilti žiedais, ir mums, žmonėms, diktuojant spalvas ir nuotaikas – visa o visa neleidžia mums susikurti savų – žmogiškų – tradicijų. Esame beviltiški imituotojai. Ir jie tai žino.
Visas tas gamtos susimokymas buvo toks akivaizdus, kad privalėjau tuojau pat viską papasakoti Gailučiui, juk kažkada panašiomis temomis prašnekėdavome ištisas naktis. Bet dabar jo nuostabusis protas išėjo (povestuvinių? bet vestuvės dar neįvyko; priešvestuvinių? naiviai tikiu, kad jos niekada neįvyks; priešskyrybinių? Kad ir kaip gaila, tai panašiau į tiesą) atostogų, kurios nuo akademinių skiriasi įsiklausymu į visai kitus lygmenis, tarytum jo protas būtų sutekėjęs į pirštus, jauno kūno tvinksniuose besitikinčius aptikti paslapties įminimą.
Ir čia pajutau, kad nebepakeliu atsiveriančios tiesos.
Kaip mes, šitiek kalbėdamiesi, rodos, apie abiem svarbius dalykus, pasėjom vienatvę.
Argi ne obuolį nuo pažinimo medžio buvome nusirėškę?
Gerai, sakau, kad palikau batelius po kaštonu. Nersiu į upės dugną. Klausysiuos žuvų.
Ir jos man mamos balsu kuždės: argi aš tau nesakiau.
Ir jos burbuliuos į mane tėčio optimizmą: niekada nenusimink, visada stenkis įžvelgti šviesiąją dalyko pusę.
Tą ir padarysiu, tikiuosi, vanduo bent paviršiuje bus šviesus.
Imu apgailėtinai gailėtis savęs (neliteratūriška, bet labai teisinga), vis sriūbauju ir keikiu vis dar nedrįstančius užsimigdyti žiemai žiogus, spardančius man kojas.
Užsimigdysiu. Kai iškilsiu į paviršių, gal bus jau žiema, upę bus užklojęs ledas, ir mano rainelės poledinės žūklės mėgėjus stebins naivumo stoka. Šitokia vidinė klausa, sakys jie, ir še tau – įšalo.
Tarytumei jie po širdim nešiotųs žvaigždyną.
Kažkodėl prisimenu metamedžiagą, nukreipiančią šviesą, Gailutis anuomet kažką pasakojo apie šviesos suslėgimą ir laisvą elektrodų tekėjimą, o aš stebeilijausi į pilką jo megztinį, tiksliau, į nuspėjamą raumenyną, su kuriuo, galima sakyti, mano mintys vibravo unisonu, gal todėl, nugirdusi žodžius apie šviesos judėjimo laisvę, pirštais palytėjau Gailučio krūtinę, jis krūptelėjo, o aš sumurmėjau kažką apie nematomas dulkes.
Gurkšteliu, išplaudama jas iš atminties, ir neriu.
Stačia galva.
Po akimirkos jau stoviu.
Vandens iki kelių.
Keista, kad nenulūžo sprandas.
Tiesą sakant, iš pradžių nebuvau tuo tikra. Šlapia. Plaukai prisivėlę smėlio. Kažkokia dyglė sklastyme. Akyse sudužusių laivų skeveldros. Dar žvaigždžių dulkės, – šios visada užpila akis.
Kažko, žinia, netekau. Gal kalbos dovanos?
Pabandžiau mykti.
Vargonai.
Imsiu štai dabar ir nueisiu pas Gailutį.
Nieko nesakysiu. Tik myksiu.
Betgi jis tuojau pat nuveš mane į ligoninę. Atsikratys.
Frumenta gal išvirs sultinio.
Ji studijuoja vokalą. Už Gailučio pinigus.
Aš mykiu.
Brendu laiptelių link, ir čia mane ūmai pagauna srovė. Vanduo vis kyla, tarytum kažkas būtų praurbęs šliuzą. Porąsyk gurkšteliu tepaluoto šalčio, tas apsemia alveoles, ir šios virsta tobulomis snaigėmis, karpytais žiuželiais kutenančiomis savimeilę.
Ne, aš išplauksiu. Išsikepurnėsiu iš skęstančio savo gyvenimo garlaivio, iš salstelėjusios, sentimentais aplipusios, atgyvenusios nesėkmių klasikos, pasenę ten žemių drebėjimai, išsekę gyvybės šaltiniai, doktrinų irklais pasimosuodama, iššliaušiu į neaprašytą dar pasaulį, saulė ten gal niekada nepatekės, bet aš žaisiu pagal savas taisykles, maža to, diktuosiu savas taisykles, būsiu paskutinė (cha cha) Europos barbarė, atliekanti savo vaidmenį kaip tobuliausią paveikslą, kuriame, žinia, begalė spontaniško įniršio ir vaikiško (gal net žvėriško ar paukštiško) naivumo, kuriuo kiti, žaidžiantys pagal nusistovėjusias taisykles, perkrimtę jas ir įvaldę apsimetinėjimo ir prisitaikymo technikas, virtuoziškai grodami visais gyvenimo registrais (nuo dulkės dulkėtos iki kliedinčio karo vado) mokės pasinaudoti, jie perstatys mano miestus, perrašys mano dienas – tegu…
Jų gyvenimo drobė visada stokos gyvybės.
Kabinuosi į laiptelius, atbrailas ir – keista – užsiropščiu ir vieną sekundės dalį perskrodžia visiška gyvenimo pilnatvė – tai tik blyksnis, ir net šešėliai, apsupę, aptūpę iš visų pusių, atrodo draugiški ir motiniškai kantrūs, skubėk, kužda jie į ausį audros paribių balsais, bėk, kol laikrodžiai neišpylė ant tavęs viso savo smėlio, jeigu tik užmigsi, net mes nebeįstengsime tavęs išsaugoti. Keliuosi ir bėgu, tiksliau, plazdu, kaip gęstanti naktis, kurios trasa irgi baigias, kitos nakties gal net nebus, mane užmuš trečiąjį vergovės kursą įpusėjusi diena.
Tą pasakau ir Elenytei, mane palikusio vyro seseriai:
– Mane užmuš trečiąjį vergovės kursą įpusėjusi diena.
– Baniute, – ji ištrina mano kojas kažkokiu tepalu, nuo kurio padai ima tvinkčiot, – dėl to aš tave ir myliu. Kad nusišneki.
Tvinkčiojančias, bet vis dar nelabai jautrias mano kojas suvysto į kailinį pledą ir imasi nugaros, žnaibo ją ir trina kažkokiu brudu, nuo kurio, įtariu, nueisiu šunvotėm ir pūslėm.
– Manau, tavyje gyvas kūrybinis pradas, kurį atkakliai žudai mokykloje. Toji įstaiga ne tau. Atleisk, Baniute, bet tu neturi valdingumo, na, gal ir ne visai tinkamas žodis, man, prisipažinsiu, jų stinga, tai gal labiau tavo, bet ir šie dvesia mokykloj, kur tavo kūrybinis karštis paprasčiausiai išgaruoja. Tavo lepšiškai prigimčiai reikalingas šiltnamis.
Ji vis trina. Tikriausiai mano nugaroje jau ne skylės, bet kur kas gilesnės kiaurymės, pro kurias paviršiun rangosi atsiminimų ornamentai ir visokios neišbaigtos temos, kurias paslapčia nuo manęs gvildeno manieji stuburo slanksteliai, nervų skaidulos ir kitas kamšalas. Kažin ar lepšiai auginami šiltnamiuose, norėčiau paprieštarauti, nes tikrai nuoširdžiai manau, kad buvau per mažai gyvenimo grūdinta, taip, mama mane nuolat peikė ir grūdino savaip, niuksai, šleptelėjimai, diržas, lenk medį, kol jaunas, už vieną muštą dešimt nemuštų ar kažkas panašaus – vargu ar tai grūdinimas. Bet aš ne lepšė.
– Mane prikels trečiąjį vergovės kursą įpusėjusi diena, – sakau.
Ir Elenytei šauna į galvą išganinga mintis:
– Palik tą mokyklą, – sako ji. – Gana vergauti. Parašyk man pasaką, su kuria mudvi abi užkariausime visus šalies darželius.
Užkariausime. Kariauti. Šis žodis stringa. Kariauti aš nemėgstu. Man mielesnis žaidimas. Pagalvoju ir susigėstu. Kaip vaikiška. Ne, šimtą kartų blogiau. Vaikas žaisdamas ko nors išmoksta. Aš tik bėgu. Žaisdama bėgdavau nuo mamos priekaištų. Būdavau karalaitė, su kuria mano žaidimuose visi elgdavosi ne taip, kaip tikrovėj. Nebuvau karžygė. O juk keista. Žaidimas kaip meno kūrinys, plaukiantis pavėjui, keičiantis formą. O juk keista. Turėtų būti kitaip. Žaidimas kaip tikrovės perkeitimas – argi ne šitaip turėtų būti? Ką mama išties sugebėjo many sunaikinti – prigimtinį, kaip sako Nyčė, poreikį viešpataut ir valdyti. Liko tik bėgimas. Kuo toliau nuo valdančiųjų. Į paribį. Bet ir savo gyvenimo valdyti – moderuoti likimo? – neišmokau. Moderuoti. Šlepsėti nurašytais, apleistais, apžėlusiais, apsemtais pasakos prieangiais, vis labiau susitaikant su modifikuojamomis pažiūromis.
– Darželyje galima išmokti žaisti, – sakau.
Bet Elenytei mano nusišnekėjimų jau gana. Ji paleidžia savo tiradą, iš kurios išaiškėja, kad:
aš beviltiškai tebemyliu Gailutį, nes juo kvėpavau;
aš beviltiška, nes mudviejų santykiai buvo mano maistas;
aš vystu, nes Gailutis įsišaknijęs mano sąmonėje, ogi dabar, kai ši šaknis nukirsta…
aš privalanti įsišaknyti kažkaip kitaip, bet…
Elenytė padėsianti man susigrąžinti Gailutį, todėl…
aš privalanti susikurti sau gerovę pati…
Ir sukurti gerovę jai – Elenytei (paskutinįjį punktą išmintijau pati).
Dabar suprantu, ką tylėjo mano girdomas kaštonas.
Iš tikrųjų, žinoma, kvaila (apgailėtina, nedovanotina, pagaliau, gėdinga) emociškai ar kaip kitaip nuo kitų priklausyti. Skaitysiu didingąjį Nyčę, kad įgaučiau valios viešpatauti bent jau pati sau, nesgi, kai gerai pagalvoji, ne toks jau menkas ūkelis yra žmogus su visa savo sąmone ir pasąmone bei organizmo išdaigom, ką kalbėti apie kultūrinį sluoksnį – išsilavinimą bei ano spragas, giliausias tradicijas, naujausias mados bei higienos tendencijas. Ugdysiu visa ir puoselėsiu, vedžiosiu po parodas ir kitaip grūdinsiu, pažabosiu visus sąmonės ir pasąmonės vėjus, numelioruosiu, patręšiu, apsėsiu grynosios poezijos grūdais, kad vienądien JIS nusigraužtų nagus.
– Kvaila, žinoma, šitaip plėšytis dėl kažkokio vieno žmogaus, – galų gale visą ankstesnę savo tiradą perbraukia Elenytė, bet…
Aš jau prarijau kabliuką, todėl kai ji įpila šampano ir pasiūlo išgerti už naują pradžią, paprašau vandens. Savo smegenų, už kurias esu atsakinga ir kurios atsakingos už mane, daugiau nežudysiu. Ir mano biologinis amžius vienądien sutaps su vidiniu identitetu.
Ji įsimylėjusi, ta mano dukra. Ir anksčiau sunkiai rasdavome bendrą kalbą, ypač po to, kai tėvas paliko. Ne, žinoma, ne ją tėvas paliko. Vyras paliko mane, bet kažkodėl toks jo veiksmas papildė mano minusų kraitę. Unė sako (ne, nieko ji nesako, tyli, bet labai garsiai), kad net ir baigusi mokyklą negali pradėti savarankiško kelio, nes vienatvė mane pražudys, tik nežinau, kuo gelbsti jos tylus priešiškumas. Dabar bent žinau jos užsisklendimo priežastį. Anksčiau ji tik linkčiodavo galva. Nesiklausydavo. Tyčia. Mano intelekto koeficientas jai visada atrodė per menkas. Kur jau ten, juk nieko neišmanau nei apie hologramas, nei apie metamedžiagas, apie tuos dalykus ji taukšdavo su tėčiu. Ir ne tik apie tuos. Kai jau turi bendros kalbos, gali kalbėtis kad ir apie miglas ar lietų, bendras supratingumo lygmuo, matai, yra toks aukštas, kad, deklamuodamas meniu, lyg ir nagrinėji gyvybės kitose galaktikose temą. Įsimylėjusi ji man suprantamesnė. Štai paklausiau, kokias valgys salotas, su aliejumi ar majonezu, o ji man atsako:
– Sapnai vaduoja iš intelekto vergijos.
Tema man artima. Gvildenu:
– Ir filosofai teigia, kad vergija – ne socialinė, o intelektinė kategorija.
Į ką Unė atsako:
– Kiekviena diena prasideda rytu.
Kaip giliamintiška.
Ji kalbasi su manimi. Ir aš jau už mus atitvėrusios sienos. Aš jau jos žaidimų lauke. Įgyju jos akis. Esu JOS saugas. Pagaunu jos tiesą už uodegos. Esu priimta į žaidimą, ir akimirką atrodo, kad pasaulis – ant žuvies uodegos besisupanti futbolo aikštė, ne, ne futbolo, tik vaikiško kvadrato, visa labai paprasta: sviedi kamuolį iš visų jėgų, kiti gaudo (kaip tavo mintis, tavo žodžius), ir tik juokas, juokas tumulais sūkuriuoja padangėje, ir jau nesvarbu, ant ko – žuvies uodegos, trijų dramblių ar ant kaulinio vėžlio kiauto – laikosi pasaulis, esi priimtas į komandą, budi, būdrauja kiekviena ląstelė, tavyje įvyksta grandininė reakcija, ir tavo gyvastis (na, visa, kas ten, viduje) ima dūgzti unisonu, vakare paprašysiu Unės paaiškinti tas jausenas iš fiziko pozicijos ar pozos, ne, geriau pati pabandysiu visa išeksponuoti mokslinio pagrindo šviesoje, o dabar…
Įsispiriu į batus, kurie mano kasdienybei vis atrodydavo per prabangūs. Tik ne šiandien. Šiandienis mano užkulnių taukšėjimas į grindinį – malda už vilčių sėją, ir kiekvienas mano žingsnis šiandien suskirsto dienos kakofoniją į taktus, suteikia jai tinkamą ritmą ir tempą, sudėlioja minties akcentus, ir štai jis, įprasmintas, suvaldytas chaosas, virsta poema, kurią vakare jau turėsiu teisę pasikloti kaip minkščiausią paklodę, prasmingas nuovargis juk ir yra prabangiausias guolis. Bet viso to aš, žinoma, niekam nepasakosiu, visiems atrodys, kad mano diena niekur nenutrūko galvos, tik…
Užeinu tiesiai pas direktorę. Šiandien ji (kaip, beje, ir vakar, ir užvakar, ir prieš dešimtį metų) atrodo kaip išblukusi nuotrauka, bet kažkodėl visą sąmoningą savo gyvenimą bijojau būti per ryškia dėme. Šiandien šitame beveik bespalviame, užgniaužtų emocijų išblukintame kambaryje jaučiuosi kaip šešėlių tramdytoja.
– Laba diena, – sakau, mano balsas pustoniu aukštesnis nei paprastai. – Išeinu.
Direktorė kurį laiką žiūri į oranžiniu šilku aptrauktas mano batelių sagteles. Stebeilijasi taip, kad šios palengva ima smilkti, todėl, gelbėdama savo apavo reputaciją, beriu toliau:
– Mokykla neturėtų būti medžioklės plotas, kur laisvesnė mintis užspeičiama ir nudaigojama, o bet koks gilesnis upokšnis numelioruojamas…
Supykstu ant savęs, kad niekaip neišsivaduoju iš metaforų, kai turėčiau kalbėti aiškiai ir dalykiškai.
– Niekas čia neturi būti plėšomas į gabalus, – tęsiu dar labiau painiodamasi. – Kandžiojimasis – štai jūsų dieta. Bet mokytojas yra tas asmuo, kuris visada neša saulę, netgi jei jūs paverčiate ją muliažu ir dažote kaip sugalvoję.
Paskui pasisuku ant puspirščių, draugiškai pamoju nesulaikomai blunkančiai direktorei ranka ir iškaukšiu į savosios dienos uvertiūros pabaigą. Teprasideda opera.
Kaip pensininkė primadona galiu tiesiog išeiti „verstu“ žingsniu. Nelauksiu aš tų dviejų privalomų savaičių. Velniop. Bet kelią užtveria panelė Citata, svetimais žodeliais pasišviečianti rūsčios kasdienybės tamsumose, ir kažkas galugerkly kažkodėl ima ir įsiperši, tarytum ūmus anginos priepuolis ar išsiderinę prieširdžio virpesiai, kažkoks visiškai netikėtas pamesto raktelio dzingtelėjimas, spynos klaktelėjimas, kaži kas atplyšta gal nuo vienintelės ląstelės membranos, bet tai jau pradžia, ir aš ūmai iš dievų amžiaus, kuriame tarnavau pilkakailiu pelės tipo atnašautoju, peršoku į herojų katakombas, nes herojams pavojinga išeiti į viešumą. Bet būtina.
– Panele Citata, – sakau šitai mergiotei, nuolat stumdavusiai mane nuo scenos citatų lavina ir versdavusiai spėlioti, kas ką kada pasakė (amžinai nepataikydavau). – Nuplėšytos žodžių plunksnos virsta šiukšlėmis.
– Kas pasakė? – tuoj suklūsta knygų graužikė.
– Na, – nusišypsau jai santūriau už Džokondą, – tu mergaitė nepėsčia, surasi.
Įsivaizduoju, kai ji tempia iš bibliotekos auksinių minčių rinkinius, prisikimšusi jų į rezginę tiek, kad vos pavelka, akimirką man net pasidaro jos gaila – juk neras, nes tai aš, Baniutė (post)-ienė, išsivadavusi iš privalomųjų tramdymų, pasakiau. Beje, jau ir pamiršau. Mano mintys lakios kaip kiauros sekundės. Kas pasakė? B. EKS. Ir vėl užmiršo.
Bet štai į ją jau atšniokščia Garbanotas Bosistas, ne tas, iš ansamblio, bet dar labiau garbanotas visomis prasmėmis. Jis pusmetriu už visus aukštesnis, o jaunatviško šėlo, matyt, bus užrūkęs prieš pamokas ar kaip kitaip pasikrovęs. Jis kažką vograuja, ir net putos, susimetusios jaunų jo lūpų kampučiuose, atrodo žaviai.
– Gražūs batai, – sako jis ir apsilaižo.
Kaip sfinksas, pažadintas netikėtai geidulingos minties.
Galėjau sugruzdėti ir virsti pelenų krūvele. Tokia baigtis mokykloje visada galima, net ir apsišarvavus mokytojams primygtinai rekomenduojama atstumties forma, už kurios paprastai ir slėpdavausi, pro saugų tarpą kyšteldama kokį nelabai svarbų juslių žiuželį, kurį praradusi ir toliau galėjau gana sėkmingai orientuotis mokyklinėje erdvėje. Bet šiandien įvyko didžiosios kraustynės, tiesa, nelabai išmanau, į kokias erdves.
Dar galėjau apsimesti, kad nemačiau, kaip laižosi sfinksas. Galėjau mokytojiškai padėkoti vaikui už pastabumą. Bet žingtelėjau pirmyn ir apsilaižiau. Ir užsimerkiau, jausdama, kaip egiptietiška saulė pakuteno lūpų linkį.
Ir viskas. Dabar galiu jau eiti.
Nesugruzdėjau.
Keista.
Nežinau, ar visai nesu tinkama mokyklai, vaikus myliu, dirbu kūrybiškai, bet šiai įstaigai gerų norų nepakanka, be to, yra dalykų, kurie trukdo, pavyzdžiui, kelionės. Esu prisiekusi keliautoja laiku, patirtimis, kultūromis ir subkultūromis. Tas perspektyvos kaitaliojimas, nuolatinis kilnojimasis iš tautosakos į pasakas bei dar atokesnius pasąmonės regionus, žinia, praplečia mintį ir teikia tam tikro neapčiuopiamo žavesio, bet šis visur lydintis daugiabalsis choras, veiksmų ir atoveiksmių orkestras, gaudžiantis už kasdienybės širmos, tuose paslaptinguosiuose užkulisiuose, kur verda tikrasis, neišeksponuotas scenoje veiksmas, vargina. Labiau, žinoma, mokinius, kurie – ak, jų klausos aparatėliai itin jautrūs vidiniam gaudesiui – iš visų jėgų stengiasi išgirsti tą pritildytą melodiją, bet tai juos neramina, jaudrina, audrina ir kitaip išbalansuoja tėvų bei kitų, nuoseklesnių, mokytojų konstruojamą gyvenimo modelį, kuriuo jie gal per daug ir nesidžiaugia, bet priima kaip teisingą. O aš, išgirdusi žodį teisingas, tuojau pat pasišiaušiu, nes tai, kas vieniems atrodo gera ir priimtina, kitus trikdo kaip akivaizdi beskonybė. Manyje nuolat vyksta karas (tegu naudojant žaislines patrankėles), todėl, nualinta vidinių kovų, leidžiuosi aneksuojama, atplėšiant gražiausius kaulų čiulpų sapnus. Kartais mane apima kūrybinis šėlas, ir aš per naktį pastatau savyje miestą su siuvinėto lietaus užsklandomis ir visiems atvirais maldos namais, dar iš ryto, per pirmąją pamoką man išsprūsta kelios frazės, kurios, drįstu tikėti, vaikus užburia ir stumteli snieguotos viršūnės link, bet jau per pertrauką pati negailestingai savąjį miestą sugriaunu (kaip stokojantį konkretumo, politinių ambicijų ar pernelyg atvirą subkultūrų vėjams) ir į kitą pamoką įžengiu su šimtapūdžiu vėzdu ant pečių. Sakau, nesu patikima, nesgi visos mano gynybinės sienos – miražas, lengvai išsklaidomas testų lentelėmis su nesuskaldomo tvirtumo atsakymais. Mano vaikai rašydavo įdomius rašinius, bet neišspręsdavo nė vieno testo, kur atsakymų variantai tik du – taip arba ne. Todėl šįsyk sakau „ne“ savo buvimui mokykloje. Iškeliauju miražo taku.
Mano vyras testuose nepadarydavo nė vienos klaidos. Netgi tada, kai atsakymo nežinodavo. Mokykloje rašydavau giliamintiškus (anot mokytojos, tikėjusios mano literatūrine ateitimi) rašinius, per fizikos pamokas alpėdavau iš keistos nuobodulio ir jaudulio maišaties, tarytum pasaulis, šiaip jau kupinas paslapčių ir nelogiškumų, būtų ketinęs čia pat išsilukštenti iš rūkų ir spėlionių, nuojautų ir dvejonių. Kaži ar to norėjau. Manau, kad, darydama su Gailučiu kokį eksperimentą, tyčia sujungdavau ne tuos laidelius, o ir visa kita jaukiau pasąmoningai, bet tikslingai. O Gailutis net spirgėdavo iš nekantros nudrėksti nuo apsimetėlės esaties romantinį šydą. Visa slypi metamedžiagoje, sakydavo jis, kai sugebėsime ją sukurti, visą medžiaginį pasaulį perorganizuosime savo naudai. Nesuprasdavau, apie kokią naudą jis kalba, bet eksperimentuodamas Gailutis tarytum ūgteldavo, o iš lūpų, įgavusių ypatingai ryškų kontūrą, rodydavos, tuoj tuoj išsprūs apreiškimo tiesos. Visa klasė su juokingai vaikiškomis intrigėlėmis bei niekinga geresnio pažymio medžiokle virsdavo prietemoje skendinčia erdve, kurioje Gailutis išryškėdavo kaip žaibo nutviekstas vaizdinys, tarytum jaunas Baironas jis stovėdavo rūstus ir susitelkęs, ir tik besiplaikstantys plaukai (šie visada man primindavo pasaulį čiuopiančias, gaudesį gaudančias antenas) liudydavo žmogišką jo kilmę. Sykį, pamenu, išpešiau jo plaukų kuokštą (visiškai lengvai, beje, net pati nustebau), paskui žliumbiau pusę nakties, nes įsivaizdavau, kad jis greitai nupliks, ir jau visi mano galvoje ūžaujantys vėjai neberas prieglobsčio besiplaikstančiose Gailučio garbanose. Eksperimentus jis atlikdavo ir darželyje (kompotą jungdavo su sriuba, skraidindavo kotletus ir sausainius), manau, kad dar ten, auklėtojai Rasai pešant, raunant šepečiu mano neklusnius plaukus, užgimė tasai keistas jausmas, kurį drįsau vadinti meile. Šukuojama kartą įkandau auklėtojai į pirštą. Ne dėl to, kad būtų labai skaudėję, ne. Man vis atrodydavo, kad garbanose slepiasi mažytės, į drugelius panašios būtybės – mano draugės ir gynėjos. Auklėtoja pastatė į kampą. Plaukai, iššukuoti ir supinti į standžią kasą, net čežėjo iš bejėgiškumo. Tuomet jis, Gailutis, atskraidino man sausainį, kurį pasidalijau su nuskriaustomis Zirzekle ir Gėle, dviem mylimiausiom savo plaukų fėjomis. Ir štai dabar jos, Zirzeklė ir Gėlė, sugrįžo.
Galima sakyti, įsiveržė. Paėmė mane už rankos ir išsivedė iš kampo.
Štai jis – pasaulis su beprotiška neonine karūna ant parduotuvės stogo ir suspardyta bandele po kojom.
Nejučia klumpteliu. Kažin ar būčiau siekusi tos bandelės. Nors žinau, kad turėčiau pakelti ir pabučiuoti. Bet nesu tokia drąsi.
Ačiūdiev, benamis, tvoskiantis laiko sąnašų prisigėrusia aura, stveria bandelę ir pradangina bedugnėje gerklėje.
Padėkoju jam, ir jis žvelgia į mane supratingai. Už tą supratingumą paaukoju jam penkis litus. Žinau, kad alus ar kitas koks mažiau taurus gėralas nuplaus bandelę aplipusias žemes ir kitas nuosėdas, gal net spalvas.
– Elenyte, – šaukiu į mobiliojo telefono ekraną, tarytum mane kas vytųsi ir ketintų nušauti. – Išėjau iš mokyklos. Noriu vaidinti su tavimi pasaką apie Zirzeklę ir Gėlę.
– Gerai, gerai, – sako Elenytė. – Ataušk. Vakare ateisiu pas tave. Pasisiūsime sceninius kostiumus.
Ir aš juokiuosi. Norėčiau apsikabinti tą supratingą benamį, nepaisydama erškėčiais apaugusios jo auros ir visų purvo gėlių kvapų puokštės, bet jis jau kažkur prašapęs, ak, štai, jau nešasi iš parduotuvės žalzganą butelį, net du butelius su laiko džino ašaromis, jau tekančiomis į kiauras rankoves.
Belieka sukurti pasaką.
Aha…
Nagi, apie tai, kaip fėjos nubudo, bet…
Ar pasaka neturėtų turėti kokio moralo ar bent graudulio?
Zirzeklė. Aš tai žinau, kad ji yra atgijusi fontano nimfa.
Bet kaip tai parodyti? Gal tiesiog pasakyti: aš esu fontano skulptūrėlė. Dabar man atostogos, tai ir atėjau.
Na, taip, fontanai žiemą miega.
Gėlė yra tiesiog gėlė. Jos esmė žydėjimas.
Abi jos įsimyli vėją.
Bet, kiek žinau, Elenytės auditorija – darželinukai. Ar ne per anksti jiems – apie meilę vėjams?
Paskui užeinu į parduotuvę, nusiperku ryšelį šparagų (nors ketinau daryti salierų salotas), ant prekystalio palieku skėtį, lyg ir girdžiu, kad man šaukia, bet Gėlė vejasi į atšiaurius kraštus išlėkusį Auštrinį, kuriam tenai nevalia, ir aš iš paskos, bet argi spėsi su vėju, gal elnias…
Praeina laukimo ruduo ir ilgesio žiema. Tai labai paprasta, vienas pasuka miško takeliu, juk visi žinome, kad rudenys pareina miškais, dar Marius Katiliškis pastebėjo, pro ten turėtų ir išeiti, ogi žiemos paprastai užgriūva baltomis paklodėmis, kuriose dažniausiai negrabios siuvėjos prismaigsto šalčio adatų, ne, adatomis vaikų nebadysime…
Reikia dainelių.
Nesunkių, bet gudrių.
Ir aš bėgu ūmai suledėjusiomis balomis, jos skamba, dužūs akordai braižo batų padus, bijau, kad pamesiu oranžines sagteles, apsiaviau kaip į išleistuvių balių, visai pamiršau, kad kiekviena pabaiga yra ir nauja pradžia, užklumpanti kaip atgijusi fontano nimfa ar ūmai sulaukėjusi gamta, viena ranka globianti, kita varveklio smailiuoju galu stumianti nežinomos ir nepažinios ateities link, viskas bus gerai, sako ji, pamesi, tiesa, vieną kita kauliuką, pražildysiu tave, bet užtat apipinsiu raukšlėmis, saugoki jas ir brangink.
– Labas, Une, – metu vos įbėgusi pro duris, įkaitusi, bet krečiama šalčio, – negaliu dabar, turiu sukurt pasaką apie Zirzeklę, tu jos negali atsiminti, ji mano, mhm, pažįstama.
Bet virtuvėje prie stalelio sėdi keistas vyrukas. Švarkelį jis nusimetęs, marškinėlių rankovės atraitotos, ant bicepso, o gal tricepso (žmogaus raumenyną reikėtų patyrinėt spec. žinynuose) išbadytas katino snukelis. Negrabiai ištatuiruotas. Snukelis labai jau žmogiškas ir vaikiškai naivus. Kalėjimo menas, ne kitaip.
Įdomu, už ką ten pakliuvo. Vaizduotė negailestingai ima darkyti nusistovėjusį tikrovės veidą, po jos įdiržusiu luobu puvėsiai ir dvokiančios paslaptys.
– Tikriausiai manote, kad kiekvienas šiame gyvenime kovoja savo karą? – paklausiu netikėtai kaip ūmai iš slėptuvės šautuvą kyštelėjęs snaiperis. Šis mano manevras (kaip ir žodžiai) netikėtas net man pačiai, kitu atveju būčiau vaidinusi nieko nenutuokiančią namų šeimininkę, bet šiandien viskas kitaip, nes – ką aš žinau? – viskas kitaip, nes mane palieka artimųjų jausmai, tiesą sakant, nelabai suprantu kodėl, gal jiems tiesiog nelemta išgyventi sezoninių atšilimų ir atšalimų, autobusų maršrutų kaitos ir kitų kataklizmų. Silpnos, neužgrūdintos jausenos, isteriškos būsenos, išsivadėjus būtis – vis tat nuleistos vėliavos, liudijančios kapituliaciją ir kitokius perplakimus. Štai dėl tokių perplakimų jis ir sėdi čia, nešvankią tricepsų tapybą skleisdamas į anksčiau jam nepriklausiusias erdves. – Nueikite pas tatuiruočių meistrą, žinau tokį. Galima sakyti, dailininkas, beveik genijus.
– Aš myliu jūsų dukrą. Mes tuoksimės bažnyčioje, – kalba taip, lyg žodžiais kastųsi apkasą.
Jam atrodo, kad geriau išmano, kas yra karo taktika ir strategija, bet ir mano ūmus puolimas davė savo vaisių, dabar jau žinosiu tai ir pasinaudosiu ateityje, pulti reikia net pačiam sau netikėtai, tik šitaip nelauktai gali atrasti dar nenutiestą kelią ir dar neišrastą ginklą.
– Tuokitės, – iššnypščiu kaip pabaidyta angis, bet ūmai pritrūkstu oro, tai ir užsidarau vonioje, juo labiau kad Unė, matau, ne taip jau labai trokšta stebėti mūsų karinius manevrus.
Tuojau pas mane ateis Elenytė ir viską išspręs.
Bet ar aš, pasukusi itin slidžiu savarankiškumo keliu, neturėčiau prisiimti atsakomybės?
Štai imsiu, susikaupsiu, sustyguosiu vidinį gaudesį, jau tekantį į ašarų latakus sentimentais ir kitokiais lipnumais, suderinsiu visas tas stygas mažoro derme ir sugalvosiu tokią pasaką, kad visi vaikeliukai, prieš kuriuos rytoj staipysimės, krykš iš laimės ir plos delniukais, ir tai bus ryškiausias jų vaikystės prisiminimas, bet kažkodėl užplūsta miesto vaizdai, nevaldomoje atminties ruletėje sukasi paaugliško šurmulio pilnos kepyklėlės, skraido vienkartiniai puodeliai kavai, pigios suknelės vitrinoje rėžia akį begėdiškai ryškiomis spalvomis, audinius derina parduotuvės dailininkė, o gal šiaip pagalbinė darbininkė, jos oda mėlsta neoninės saulės spinduliuose, belieka tik stebėtis, su kokiu entuziastingu įkyrumu daiktai skverbiasi į mūsų mintis ir dar gilesnių išgyvenimų klodus, tik iš pirmo žvilgsnio ši prisiminimų painiava atrodo nekalta, nes būtent iš jų randasi keisčiausi veikėjai (kad ir Zirzeklė su Gėle), trokštantys naujų iššūkių ir netikėtų gyvenimo posūkių.
– Ką čia siuvi? – klausia Zirzeklė.
– Argi nematai? Juk turi akis, – atsako Gėlė, ji nėra atžari, tik pabrėžtinai nuoširdi.
– Ar tai apykaklė?
– Ne. Sijonas.
– Taip ir maniau. O kam ta kilpa?
Bet šis žodis, išsprūdęs iš mažos Zirzeklės burnytės, kažkodėl (nėra, beje, jokio logiško paaiškinimo) primena Gailučio pažadus mylėti ir gerbti ligoje ir sveikatoje, turte ir skurde. Juk negali tvirtinti (neturi tiek moralinio nihilizmo), kad kalinio, kurį dedasi įsimylėjusi Unė, pažadai truks trumpiau, taigi pamanau, kad pedagoginiu aspektu būtų gal teisingiau sekti vaikams liūdną pasaką apie dar liūdnesnį gyvenimą, kurį tvarko lietaus debesų savivaldybė, neišskirianti pievai vandens. Zirzeklė vis zirzia, o Gėlė kantriai ir oriai laukia.
Ateina Elenytė, ir aš imu jai sekti pasaką.
– Jodvi gieda liūdesio maldelę…
– Gerai. Sugalvok ką nors, kad ir vaikai dainuotų.
Negaliu štai taip imti ir iškart sugalvoti, o ir Elenytės kuitimasis mano rūbų spintoje nepadeda. Užsidarau virtuvėje. Užkaičiu virdulį. Niūniuoju, šiam pritariant šnypštimu ir burbuliavimu. Maža juoda skruzdėlyyyytė / Stiebu ropščiasi dangun, – murmu, įsivaizduodama, kaip mes visi apsimesime gėlėmis, laipinančiomis į dangų skruzdėlytę. Ji turi pasiekti Lietaus vartų sargo ausis, į kurias suteka šitiek daug visatos ūžesių, kad šis nesulaikomai kursta. Nagi, skruzdėlytei pranešus apie Lietaus sargo negalią, vaikučiai turėtų sudainuoti griausmų giesmę – mažais savo padukais jie šauksis griaustinio, aukštai iškėlę rankas mosuos Lietaus sargui. Stiebsis kiek tik galės, kad pakutentų tam įsidangojusiam barzdylai paausius. Ūmai susizgrimbu, kad nepastebėjau, ar Unės mylimasis turi barzdą. Žinoma, pastabumo stoka neatleidžia nuo atsakomybės, iškraipius gyvenimo faktus, ką gali žinoti, gal ir negrabiai išbadyta katės galva ant bicepso (o gal tricepso?) mano neatsakingą pasąmonę verčia klijuoti nepageidautinas etiketes. Derėtų būti tolerantiškesnei.
Unė su kaliniu kikena ir vis gurkšnoja arbatą (jau penktą arbatinį). Ne, visai aš neprasivardžiuoju, jeigu jis ir nėra kalinys (na, tegu tik metaforiškai – jausmų įkaitas ir t. t.), dedasi kalėjimo prižiūrėtoju (vargšelis, jis dar nežino, kad tarp šių dviejų sąvokų galima dėti vingiuotą lygybės ženklą – maždaug). Aniedu jau turbūt užplikė visas virtuvėje rastas arbatžoles, bet vis tebekikena. O mudvi su Elenyte tebekurpiame savo pasaką, tebesiuvame Gėlės piesteles ir kuokelius, tebeklijuojame Zirzeklės sparnus.
– Žinai, Baniute, – sako man Elenytė, grimzdama į trumpą besapnį miegą, – tu būsi puiki Gėlė.
Ir aš užmiegu, stovėdama prieš veidrodį. Susapnuoju patį gražiausią savo sapną. Mano identitetas (žaizdotas, gal todėl ir aptvarstytas pilku bintu) stovi saulės (tikros saulės ir tikro gyvenimo) šviesoje. Šešėliai tokie ryškūs, pilkšvai violetiniai, bet šviesa dar ryškesnė, skaisti ir bespalvė. Ir šitiek tikėjimo žydėjimu ir kitomis identiteto paralelėmis.
Tą naktį jis niekur neišėjo. Įsikūrė ant čiužinio po karpytalapiu, mėsingomis žaliomis plaštakomis saugančiu nuo visko ir visų. Taigi dabar savo svetainėje turiu nedidelę svetimos kariaunos užimtą salelę, kurią savo vidiniuose žemėlapiuose žymiu balta dėme su klaustuku.
Taigi, kad su klaustuku. Jeigu klaustuko nebūtų, nekreipčiau į ją jokio dėmesio.
Bet dėmesys ir dėmė susiję net šaknimis, netgi jei tos šaknys tik trupančios meldų ataugos, todėl vieną rytą, užuot ėjusi turkštis į vonią ir šepečiuoti neklusnios plaukų kupetos, aptikau save stoviniuojančią po karpytalapio vėduoklėmis.
Kvėpavo jis negiliai ir labai tyliai, lyg būtų bijojęs išsiduoti.
Barzda apaugusi baltais šeriais. Apatinė lūpa kiek prikąsta, tarytum net sapne kažin ko atsiprašinėtų.
Dešinysis vokas virpa taip, lyg žinotų mane čia stovint.
Ir tik ausis, tobula garso kriauklė, įstengianti sugauti tolimiausius pasąmonės virpesius, rodos, būdrauja ir sąmoningai klaidina, ir tau ima atrodyti, kad šis žmogus pasaulį girdi taip, kaip tu, bent jau panašiai. Visur tau ima vaidentis tas įžūlus kremzlės linkis, išduodantis nesugriaunamą tikėjimą pasaulio neklaidingumu, nes – kad ir kaip būtų keista – pasaulį valdo protas, ir visa, kas vyksta, yra jo, bėgančio pirma mūsų nepaslankumo ir trumparegiškumo, įtakota arba bent jau leista. Man tereikia tik dar šiek tiek pasistengti, sako šita kremzlės ketera, ir aš perprasiu esmę.
O ausies landa, šita juodoji skylė, viską paneigia.
Ir praryja.
Ne, kasryt nestoviniuodavau prie baltosios karpytalapio salos, tik palikdavau vieną kitą mylimą knygą. Neutraliuose svetainės vandenyse: ant rašomojo stalo po artipilne kartumynų taure, ar tiesiog stikliniame balkono karste, kur spausdinta išmintis, susimokiusi su priklydusiomis sėklomis, virsta plėšriašakniais berželiais keružiais.
Taip ir mes, stveriam kokį nors visiškai įsišaknijimui netinkamą pamatą ir veliamės į jį mintimis, jaukdami tai, kas Dievo seniai suplanuota, na, gerai, ne Dievo, kasdienybės smulkmenos išbyra iš personalinių bylų ar kitų kokių suvartoto laiko konteinerių ar abejotinų faktų perdirbimo sąvadų. Visi menkučiai, rodytųsi, mūsų nusivylimai, pasibjaurėjimai kokia pablyškusia tau skirto žodžio spalva, visos abejingumo grimasos ir susidomėjimo kaukės ima ir sukrenta į tavo portfolio, dūzgia ten, keičiasi paskalomis ir strategine informacija, o vienądien suputoja. Štai ir dabar nesuprantu, kaip galėjau aną sykį (tiesa, tai buvo pirmoje klasėje, mes ką tik buvome išmokę rašyti, gal net ne visas raides) parodyti savo didžiausiai draugei ir priešei viename asmenyje Gailučio laiškelį. Tiek ten ir buvo: susytykimė prie stūlpo. Kikenome abi su linaplauke mėlynake Raimonda, nosis sukišusios į klijais kvepiančias afišas. Vėliau (daug vėliau, jau buvome susituokę, pamenu, laukiausi) gyniausi tenorėjusi pasidžiaugti jo raštingumu, pasipuikuoti gal. Menka išdavystė? Menka, vaiko sąmonėje sukrešėjusi liūdnu vitražu, šiek tiek keičiančiu džiugesio spalvą ir iškreipiančiu spindulio kelią. Štai ir dabar žiūriu į baltosios salos Robinzono laužtą nosį ir mąstau, kiek dulkėtų vitražų laužia jam skirto spindulio kelią ir kokius makabriškus vaizdinius jo sąmonės skliaute suformuoja laužtas meilės spindulys.
O vakare, man jau grįžus iš darželių (Gėlė žydėjo tik pirmame, antrame ėmė vysti, o trečiajame ją pakando kurtumos aidas), mus aplankė dar vienas asmuo, baltosios salos Robinzono bendras, ne kitaip. Jis vilki ilgarankovius marškinėlius, bet pliki riešai apraizgyti tokia negrabia keverzone, kad baisu net pagalvoti, kokie kūno puošybos elementai slepiasi po rankovėmis. Mano vaizduotė, matyt, irgi bus pasiligojusi, nes piešia tikrai ne frezijas ir ne tulpes. O, šeimininkėlė, prašom prisėsti, gan atsainiai mosteli į kėdę su gulbių kojom (lipdėme jas, tapėme drauge su Une) įsibrovėlis, jums, burokėli, vis reikės bėgioti į virtuvę, ir aš nutupiu, užmiršusi susičiaupti, tegu, sakau, teka pro mane, per mane gyvenimo lajos, kas man, praradusiai Gailučio fizikos teisingumo apsaugas, belieka. Po trijų žydėjimų itin gyvose vaikų darželių scenose įstengiu stebėtis tik burokėliu, įsiterpiančiu kas du trys žodžiai. Tai jis, Gintarėlis (pagaliau susipažinau su Unės mylimuoju), privertė mane keiktis burokais, į mano nebylų klausimą atsakė Ridikėlis (kas man uždraus prasivardžiuoti mintyse?). Jie gurkšnojo arbatą, tokią juodą ir tirštą, kad galėjai ja lieti akvareles, pilnas kalėjimo fantomų, kuriuose ne tik arbata, daugiau gal baimės prakaito, siaubo neištverti (ne tik – netgi ne tiek – aplinkos, kiek savęs), įmesto į duobę, bet gal dar tikinčio, kad viduje rusena ugnis. Kas jums ten buvo svarbiausia, paklausiu pusbalsiu, atsakymo nė nesitikiu, nes, jaučiu, žodžiais to neišsakysi, todėl tasai R. ir pasakoja visokius niekus apie matomus ir nematomus laimės kauliukus, žaidimą garbe ir kitokius savęs adymus bei siuvinėjimus, na, taip, sako, burokėli, kai tave skandina unitaze, privalai išnirt su karūna, antraip tau galas, jeigu jau ką nors išduosi, net jeigu anas nėra tavo draugas, greičiau, burokėli, atvirkščiai, vis tiek turi susideginti ir pakilti iš pelenų.
Tuomet aš ir išėjau į virtuvę. Ašarų nusibraukti. Tegu, sakau, šitie du feniksai (galas žino, dėl ko sudeginti ir susideginę) prisimena savo tyliąsias maldas ir išrėktus užkeikimus, tegu, sakau, tylutėliai griauna savo tvirtovių, gyvenimo dugnuos pasistatytų, sienas. Išvirsiu, tariau, jiems dar arbatos, tokios stiprios, kad galėtų lieti naujas akvareles, tokios saldžios, kad ir vėl patikėtų kojine, saldžioms gyvenimo pasakoms prieš Kalėdas rastis.
…boluoja kauleliai…
Pirmoji nuogirda blykstelėjo pakvaišusia pilnatim. Įtempiau ausis.
…tu, burokėli, žinai, reikaliukas rimtas…
…atleidau jau… nebegrįšiu…
…argi tau, burokėli, bus atleista…
…dantis už dantį, net išklibusį…
…galvok apie pilvą…
…nesu pilvas…
Žodžiai vėlėsi, susiedami tokius pasaulius, kurie gyvenime prasilenkia, praskrenda nutolusiomis orbitomis, galia, jėga, trauka ir atostūmis, nuoplaišos, draiskanos ir menas visa suklostyti, suglostyti į vieną paveikslą. Ir vėl kaži kas apie vaikus, jų netikrą laimę netikrame pasaulyje, kur motiną galima parinkti pagal turimų kambarių kiekį, o tėvą pagal sąskaitą banke, burokėli, burokėli, vis garsiau aidėjo, vis dažniau, matyt, Unės Gintarėlis, baltosios salos Robinzonas, jau bus perskaitęs „Mažąjį princą“, kurį anądien palikau virtuvėje prie virdulio, taip, jo draugas lapė, bet jis jau turi ir rožę, gyvenančią po stikliniu gaubtu, tiesa, kiek įskilusiu. Tai gal čia dabar jo namai? Kažkodėl užsinoriu, kad taip ir būtų, na, tik nesugalvok jo priregistruoti, įteisinti, įžeminti, tarytum mes visi būtume suleidę šaknis į tokią gelmę, kad jau neišrausi, štai aš dabar nė nežinau, kur mano namai, Unės prieširdžiuos, į kuriuos jau susikraustė šitas baltasis Robinzonas, po kaštonu, su kuriuo anądien girtavau ir kuriam ištylėjau visas savo liūdesio gelmes, antra vertus, tasai Robinzonas, burokėlis tasai ar Gintarėlis, ar tik nebus naujasis spindulys, gebantis įspįsti pro mano suskilusį sielos vitražą. Taip noriu kažko jį pamokyti (bet ką aš pati moku?), taip noriu…
– Padėk man sukurti pasaką, – sakau grįžusi į svetainę. – Aš būsiu gėlė. Turiu jau kostiumą. Pati siuvau. Daug dirbau.
Jis žiūri į mane taip, lyg būčiau prakalbus kažkokia senąja kalba, kurios jis nesupranta, bet lyg ir nutuokia esmę. Paskui gudriai nusišypso ir sako:
– Visos gėlės turi šaknis. Šiokias tokias.
Štai ir grįžau į savo vėjų namus, kur man jauku ir lengva. Paleisiu sėklą su baltu skėteliu, su savo nužydėjusia širdim. Taip, būsiu įsišaknijusi čia, į tapetuotas kambario sienas, į apsipūkavusį kilimą, kuriuo kažkada didžiavausi kaip asmeninių pasiekimų garantu ar dar kuo, užklojančiu supleišėjusias išduobtas grindis, tylos tamsumas ar kokias pamestas kryžkeles, jei pasuksi kairėn, sutiksi žiogą, žaliu žingsniu prisirišusį gyvatėlę, tik šios neatrišk, jei eisi dešinėn, įkrisi į duobę, bet tai nebūtinai blogai baigsis, jei tiesiai… Bet kad ir kokia laužyta būtų gyvenimo linija, ji vis tiek yra pasaka, vyniojama ant senos laumės verpstės, ji negirdi tavo širdies, bet apčiuopia gyvenimo siūlo mazgus, juos ir skaičiuoja, paskui pasitrina ausies kremzlę, kurios linkis išduoda nesugriaunamą tikėjimą pasaulio neklaidingumu.