Petras Venclovas. Gentainiai
2011 m. Nr. 7
Apsakymas
Važiuojate į Biržus, į giminių susitikimą. Prieš mėnesį gavai pusseserės laišką su kvietimu: įdomu, kas jai pasakė tavo adresą? Tarkim, tavo sesuo: moterys labiau linkusios giminiuotis. Nepažįstu nei pusseserės Janinos, nei jos vyro Antano, kuriam kilo mintis suprašyti ne savo, o žmonos gentainius. Gal kada vaikystėje esi juos matęs, bet argi prisiminsi? Negirdėtas, nematytas sumanymas – giminių susirinkimas; gal tai nauja naujųjų laikų tradicija? Po daugybės metų žmonės vėl panoro bendrauti, surasti vieni kitus, mėginti prisiminti, kas vienų pamiršta, bet gal kitų atmintyje dar išlikę. Pamatyti kitus, patiems pasirodyti; paaimanuoti dėl nesėkmių, pasigirti, pasipuikuoti, jeigu yra kuo. Nelabai ko tikiesi iš šio susibūrimo; žinai, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų patriarchalinėje žmonių sąmonėje įvyko svarbus lūžis: kraujo linija beveik išnyko, draugai, pažįstami, darbo kolektyvas išstūmė giminaičius. Norim to, ar nenorim, vis labiau įsivyrauja profesinis, tarnybinis, visuomeninis bendravimas; šeimos institucija skilinėja, yra, artimiausi žmonės susvetimėja arba net tampa priešais; po skyrybų vyro ir žmonos gentys nutolsta, pasimiršta, praranda emocinį ryšį, užbraukiami juoda linija. Tos dvi buvusių sutuoktinių linijos nusidažo pilkšva užmaršties spalva. Lieka tik nuotrupos, nuoplaišos, nuopylos, dažnai ir nuoskriaudos. Skirtumas tik toks, kad kraujo giminystė, kartais net nežinoma, išnyksta neskausmingai, o šeimos skyrybos panašios į žemės drebėjimą arba griūtį kalnuose: triukšmas, bildesys, dulkės, namų skeldėjimas, akmenų ir purvo nuošliaužos, užpilančios komunikacinius plentus.
Labiau prisimeni motinos artimuosius: per atlaidus arba po sumos bažnyčios šventoriuje susirinkdavo keliolika baltas skareles ryšinčių moterų – babūnė, jos seserys, seserų dukros. Šnekėdavo, klegėdavo, juokdavosi, pasakodavosi. Vyrų kažkodėl nebūdavo; gal jie kur kitur susitikdavo. Tau ir jaunesnei seseriai, žinoma, būdavo nuobodu, bet motina tvirtai laikydavo jus už rankų ir neleisdavo lakstyti po šventorių. Tarškėdavo gerą valandą, pamiršusios namie nešertas kiaules ir nemelžtas karves; žinodavo, kad negreitai vėl susitiks. Babūnę ir senelį dažniau matydavote, kartais ir vieni patys nupėsčiuodavote pas juos paviešnagėti. Reikėdavo pereiti didoką mišką, kuris šiek tiek baugindavo: net saulėtą dieną ten tvyrodavo prieblanda. Bet paskui koks džiaugsmas: besijuokianti babūnė glėbesčiuodavo jus, senelis leisdavo pabučiuoti ranką. Didžiulis namas su paslaptingais, negyvenamais kambariais, uždarytomis langinėmis, pro kurias prasiskverbdavo tik šviesos dryželiai, prietema, kvepianti dulkėmis ir senais bičių koriais; vos aprėpiamas akimis sodas, serbentynai, mėlynai dažyti aviliai, dviejų galų klėtis, keli talpūs ilgi ūkiniai pastatai, diendaržis, pirtis, aidžiai lojantis gauruotas kiemsargis Klarkas, stora grandine pririštas prie klevo kamieno. Motinos tėvai prieš karą gyveno gana plačiai, net ir kolūkių laikais vis dar pusėtinai vertėsi, rasdavo kokių skanėstų jus pavaišinti.
Tačiau taip atsitiko, kad važiuojate į tėvo giminės susibūrimą. Prisimeni tik senelės laidotuves: tau buvo keleri metai; bažnyčia, karstas ant juodo calūno, verkiantys žmonės, nuo lubų nukarusios tamsios juostos, jos palengva siūruoja; tėvas tave pakelia ir liepia pabučiuoti velionę – tu rieti sprandą, kad tik lūpos neprisiliestų prie sustingusių balsvų senelės krumplių. Nuo tada bažnyčia tau pasidarė baugi, dvelkianti liūdesiu, senatve ir mirtimi. O kur dar Kristaus nukryžiavimo stotys, krauju prakaituojantis Jėzaus veidas, rūstūs ietimis ginkluoti vyrai? Kančia ir pyktis – koks gali būti atleidimas, atpirkimas, meilės spinduliavimas?
Tavo motina, kaip ir visos marčios, matyt, nelabai sutarė su anyta, nes kelerius metus joms teko stumdytis užpakaliais nedidelėje troboje. Motina, atitekėjusi iš pasiturinčios šeimos, visą gyvenimą iš aukšto žiūrėjo į vyro giminę: vienas toks, kitas anoks, ko su jais bučiuotis? Net kai su tavo tėvu nuvažiuodavo į Biržų turgų, įsidėtą paviržį geriau valgydavo ratuose, bet neidavo pas tikrą vyro seserį Magdaleną užsrėbti kokio karštimo: girdi, svainis Lionginas – labai mandras kriaučius, siuvantis miesto ponioms drabužius, – yra kažką užgaulaus pasakęs apie jūsų šeimą. Kaip tik ten jūs dabar ir traukiate, nors tavo teta Magdalena ir dėdė Lionginas senokai mirę.
Šiek tiek esi girdėjęs apie jūsų giminės pradžią; kas tiesa, o kas išmonė ne taip lengva atskirti, nes viskas skendi devyniolikto amžiaus miglose. Beveik mitinis protėvis Petras, be abejo, gimęs ano amžiaus pirmoje pusėje, buvęs tvirtas, geležinės sveikatos, atkaklus ir sumanus. Griuvus baudžiavai, nutarė pats ūkininkauti; gavo tarp miškų progumą, neregėjusią norago, užžėlusią krūmais; pasipustė delnus ir griebėsi darbo: pasistatė trobesius, kirto kerokšlius, pjovė medžius, degino kelmus, plėšė žemę, kasė griovius, mynė takus. Didėjo erčia girios apsuptyje, vis daugiau radosi laisvo dangaus. Šviesa, atsispindėjusi nuo medžių, balos maurų ir žolės, buvo žalia, tad vienkiemį protėvis pavadino Žaliąja. Būdamas ilgaamžis, pragyveno tris žmonas; ūkį paliko vienam iš sūnų – Aleksandrui. Pasakojama, kad ilgai po mirties Petras nenorėjęs persikraustyti į „geresnįjį pasaulį“: naktimis vis darbuodavosi savo vienkiemyje – žambiu suardavo pūdymą, išvalydavo prakasą, kad vanduo neprigirdytų pavasarį pradėjusių žaliuoti rugių, prajodydavo dveigę kumelę, iškuopdavo iš kūtės mėšlą, sustatydavo vėjo išvartytas javų gubas, nukasdavo kelias bulvių vagas, suimdavo atsiklojėjusius linus.
Aleksandras neturėjęs tiek sveikatos: mirė įpusėjęs šeštą dešimtį, kartu su savimi pasiimdamas šešiametę Julytę – juos pakirto Didžiojo karo, kurį mes vadiname Pirmuoju pasauliniu, pabaigoje siautėjusi vidurių šiltinė. Nežinia, ar dar spėjo sužinoti, kad Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma. Paliko našlę su aštuoniais vaikais, jauniausiam – tik dveji metukai. Nelengvas buvo tų vaikų gyvenimas: mergavo, bernavo pas stambesnius ūkininkus, siekė kaip nors įsigyti savos žemės rėželį. Tavo tėvas paveldėjo senelio vardą ir jo sodybą; vėl kirto krūmus, rovė kelmus, mokėjo dalis užkuriom išeinantiems broliams ir ištekančioms seserims. Vedė turtingą nuotaką ir jau tikėjosi prasigyventi, bet viską sugriovė Lietuvą užplūdęs „raudonasis tvanas“.
Prieš savaitę galutinai iširo tavo šeima: teismas judu su Kristina išskyrė antrą kartą. Pajutai palengvėjimą, kurio laukei pastaruosius dvejus metus: gyventi po vienu stogu su svetimu žmogumi, klausytis burnojimų, atlaikyti žaibakiavimą, neišgirsti bloga linkinčių žodžių, neatsakyti tuo pačiu – nėra taip lengva. Padovanojai žmonai pusę buto, likusį turtelį kaip nors pasidalysite – juk tau visiškai nedaug reikia: kėdės, stalo, lovos ir spintos, – ir gal ta moteris paliks tave ramybėje, liausis persekiojusi, kiršinusi vaikus. Vyresnėlis mielai sutiko važiuoti į Biržus, jaunėlis – šiek tiek padvejojęs. Ir štai jūs lekiate į Šiaurės Lietuvą, nuo Pasvalio pasukate į rytus. Jauti, kad širdis pradeda tankiau plakti: apylinkės darosi vis pažįstamesnės.
Automobilį pasistatėte turgaus pakraštyje; adresą turi – nebus sunku rasti. Dangus virš galvos – šiek tiek kitoks, nei, tarkim, Kaune ar Vilniuje. Vadinasi, tie du šimtai kilometrų šį tą reiškia. Arba tau tik taip atrodo? Ant aukšto postamento užkopęs jūsų krašto dainius, kurį patraukė kilnios rusų revoliucijos idėjos, tačiau buvo labai negailestingas sau. „Ave vita, moriturus te salutat“ – eilėraštis, įstrigęs dar vaikystėje. Drąsus ir ryžtingas žingsnis – mirtis po traukinio ratais, kad nesipainiotų po kojom sveikiesiems; tačiau galbūt kitiems šviesesnis gyvenimas. Ar dažnai apie tai pagalvojame, vis labiau įprantantys tik imti, kaupti, mainikauti, derėtis?
Keliolika automobilių prie žaliai dažytos statinių tvoros; už jos – tankiai sužėlusios vyšnios, čerpių stogai. Tikriausiai ten. Ten, kur nenorėdavo eiti tavo motina, bet turite žengti jūs, nes jūsų gyslomis teka šiek tiek tavo tėvo kraujo.
Kai pravėrei vartelius, ūmai dunkstelėjo nuojauta – esu čia buvęs. Nežinai kada, bet tikriausiai neatmenamais vaikystės metais. Be abejo, čia viskas pasikeitę: obelys ir vyšnios, šaligatvio plytelėmis grįsti takai, ilgas garažas, gal kada buvęs ūkinis pastatas, dabar virš jo įrengti kambariai ar salė. Turbūt ir dviaukštis mūrinukas perstatytas – po karo tokių buvo tik vienas kitas arčiau miesto centro.
Pašaliuose tai šen, tai ten stoviniavo žmonių būreliai – vyrų ir moterų sumišai. Rūkė, kalbėjo, juokavo. Ėjai su sūnumis prie vienų, prie kitų, pasisveikindavai, atsakydavo, bet ir toliau nekreipdavo į jus dėmesio. Slankiojote po erdvų kiemą nelyg šešėliai. Galiausiai paklausei vyresnių, kur rasti šeimininkus. „Eikite į vidų“, – trindamas padu nuorūką, atsakė kumpanosis vyriškis ir mostelėjo į mūrinį namą. Nužingsniavote prie laiptų, pasižvalgėte po tuščią virtuvę, vienos durys buvo užrakintos, nors girdėjosi balsai, kituose kambariuose šukavosi, dažėsi, avėsi moterys. Jos sužiurdavo į jus ir valandėlę tylėdavo: turėdavote patys suprasti, kad esate čia nepageidaujami. Laiptais aukštyn užlėkė keturios mergiotės. Užkopėte joms pavymui. Vėl durų durys. Vienos atlapos; kambaryje prieš didelį veidrodį staipėsi pusnuogė apkūni moteris. Pamačiusi už nugaros jus, kvyktelėjo ir ėmė moti rankomis, kad eitumėte sau. Tikriausiai ne šeimininkė, bet galbūt irgi turinti jūsų kraujo. Sutrikę apsisukote ir nutapsėjote žemyn. Velniava!
Staiga tau pasivaideno, kad patekote į situaciją, gana panašią į Luiso Bunjuelio filmą „Kuklus buržuazijos žavesys“, regis, taip vadinosi ta juosta: plevėsų būrelis nutaria ramiai pavakarieniauti, bet visur jų laukia netikėtumai – salėje pašarvotas restorano savininkas, kavinę, ūmai virtusia teatro scena, užplūsta kariuomenė, kurios karininkas pradeda pasakoti savo nesibaigiančius sapnus.
Trypčiojote kiemo vidury, nežinodami, ką toliau daryti. „Tėvai, ko mes čia atvažiavome, jeigu niekas tavęs nepažįsta?“ – paaugliškai mutuojančiu balsu paklausė jaunėlis sūnus. Vyresnėlis buvo šiek tiek korektiškesnis: „Gal ne tą adresą užsirašei? Parodyk lapuką.“ Išvertei kišenes, bet popieriaus skiautės neradai. Gal iš tiesų ne čia mums reikia? – pagalvojai. Keista, kad nieko nepažįstu ir niekas nepažįsta manęs: žmonės vaikšto, kažką kalba, skeryčioja rankomis, bet, atrodo, nemato mūsų. Vadinasi, arba jų nėra, ir tai yra vizija, miražas, arba nėra jūsų. Tarsi būtumėte prasilenkę laike ir patekę į devynioliktą amžių: visa tai jau buvę. Gal ne veltui važiuodamas prisiminei protėvį Petrą? Arba, atvirkščiai, – lėkėte pašėlusiu greičiu ir, pralenkę laiką, atsidūrėte dvidešimt pirmame šimtmetyje?
„Tėvai, ką galvoji?“ – nerimo jaunėlis. Valandėlę kvailai šypsojaisi, bet netrukus grįžo blaivus protas. „Eime į bažnyčią, ten gal rasime šeimininkus arba sutiksime mano brolį ar seserį su šeimomis.“ Sūnūs vangstėsi, jų visai netraukė bažnyčia. „Privalome dalyvauti mišiose, kurios aukojamos už mūsų giminės mirusiuosius“, – pasakei kietu balsu.
Bažnyčioje dūsavo vargonai, švietė į žvakes panašios elektros lemputės, aidėjo įeinančiųjų žingsniai. Daireisi pažįstamų veidų; įžvelgdavai jūsų genčiai būdingų bruožų, mėginai įsivaizduoti, kokie giminystės ryšiai jus sieja: gal niekada nematyti pusbroliai ir pusseserės, jų vaikai ir vaikaičiai. Kol kas svetimi, bendraujantys tik tarpusavyje, nelinkę aiškintis, kas sėdi tame pačiame klaupte. Gal per šį susibūrimą šiek tiek suartėsite?
Tavo vyriausias brolis atsisakė važiuoti į Biržus: girdi, ko jis ten nematęs? Vis labiau darosi namisėda: žmonos draugai yra ir jo draugai. O savų? Keli bendradarbiai; kam tos naujos pažintys, ką jos duos? Knyga, laikraštis, televizorius: iš ten visa informacija, kurios jam reikia. Jo nuomone, žmonių bendravimas yra paviršutiniškas, sporadinis, dažnai veidmainiškas. Antuanas de Sent-Egziuperi klydo – tai nėra vertybė, greičiau – saviapgaulė; visko matas turėtų būti asmenybė, jos potencialas, kruopštus kasdienis darbas. Tačiau tu tikiesi pamatyti vilnietį brolį arba šiaulietę seserį. Taip jau susiklostė, kad pasklidote po visą Lietuvą. Tokių šeimų, be abejo, daug: vaikų mokslai įvairiuose miestuose, paskyrimai, darbas, butas. Kol kas daugelis dar Lietuvoje, o vėliau kas bus? Bet nei brolio, nei sesers kol kas nematyti: jie atpratę nuo bažnyčios ir tik prispirti reikalo ten įžengia. Tą patį gali pasakyti apie save ir savo vaikus: ar būtina melstis Dievui ir lankstytis prieš jį? Tiesą sakant, jau motinos tėvas buvo laisvamanis, – tikriausiai dirbdamas Amerikoje, metalo fabrike, nutolo nuo bažnyčios. Sekuliarizacija lengvai perimama, o ypač jeigu ją skatina valstybė: jūsų karta buvo priverstinai pasaulietinama, o jūsų vaikai negrįžo atgal. Gerai, jeigu tas vakuumas kuo nors užsipildys. O jeigu ne? Apie išsiplėtusią tuštumą dvasioje stengiesi negalvoti, kartais gal net įsivaizduoji, kad jos apskritai nėra. Kas pakeitė religiją? Netikėjimas Dievu, abejingumas jam, žmogaus perstūmimas į pasaulio centrą? Yra vienas nepasikartojantis gyvenimas, ir viskas tuo užsibaigia. Nėra pomirtės; niekas ten mūsų nepasitiks: jokie artimieji ar gentainiai. Yra tik begalinis noras būti ir būti, mylėti tuos, kuriuos mylėjome, egzistuoti be rūpesčių, be kūno, kuris pririša prie materijos, prie žemės. Sveikas protas sako, kad tai – iliuzija, bet vis dėlto pasąmonė gaudo signalus, neva patvirtinančius Dievo buvimą. Godžiai skaitei klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių regėjimus, gal greičiau – įsivaizdavimus arba gestančios gyvybės vaizdinių žaismą. Nieko paguodžiančio; tikriausiai taip ir balansuosi iki gyvenimo pabaigos ties tikėjimo ir netikėjimo riba. Dabar kol kas nusveria netikėjimas, gal, metams bėgant ir aiškiau nujaučiant mirtį, nusvirs kita svarstyklių lėkštelė. Arba įvyks stebuklas. Arba susiklostys tokia ribinė situacija, kuri privers liautis abejoti.
Nužvelgei sūnus. Jie išsiblaškę, nelabai domisi, kas vyksta prie altoriaus. Jiems Dievas ir jo dogmos turbūt yra dar mažiau reikšmingos, nei tau. Ar jie retkarčiais pagalvoja apie mirtį? Neprisimeni, ar kada klausinėjo, gal jiems mirtis – toks pat tabu kaip ir seksas: apie tai geriau patylėti? O gal kada nors pasakei, kad nieko nežinai ir nieko neįmanoma sužinoti? Ar jiems to pakako? Gal jų kartos negniuždo mirties nuojauta? Gal tik tave, kiek pats save prisimeni, šiurpina pasitraukimas iš šio pasaulio? Vienąsyk nutvilkė naivi ir paprasta mintis, jog niekaip neapsaugosi savo vaikų nuo mirties, nuo senėjimo, kad ir ką darytum. Koks bejėgis pasijutai, kaip sugrudo širdis. Visi mes einame tuo pačiu keliu: neįmanoma sustoti, palaukti, apsisukti ir bandyti irtis prieš srovę. Laikas net ir didžiausius maištautojus sutramdo, sulanksto, sulygina. Labai norint, galima įsivaizduoti laiką esant Dievu: jo egzistavimas juntamas, jo niekaip nepaneigsi. Dievas, jeigu jis yra, slepiasi nuo mūsų, nesiduoda suvokiamas, žmogiškoji prigimtis neįstengia jo numanyti, tarsi taip būtų užprogramuota nuo pat amžių pradžios. Žmogui duotas tik tikėjimas. Arba neduotas.
Sesuo pasirodė baigiantis gedulingoms mišioms. Pajutęs jos žvilgsnį, grįžtelėjai į duris. Pamojavo ranka, nusišypsojo. Neprisimeni, kad būtum kada nors su ja susipykęs ar aršiai susiginčijęs; motina sako, kad iš keturių jos vaikų judu geriausiai sutariate. Jos vyras į bažnyčią neina; jis mat sentikis, laikosi principo, kad negalima veidmainiauti, lįsti į svetimą šventyklą. Bet anokie jūs katalikai? Gali kirsti lažybų, kad pusė ar net daugiau bažnyčioje esančių žmonių yra netikintys arba smarkiai abejojantys. Ir dar klausimas, kas Dievui labiau patiktų: sentikis ar laisvamanis? Tačiau jūs paklūstate tradicijai, ilgaamžiam papročiui, pasirinkimo laisvei: galiu eiti, bet galiu ir neiti, niekas manęs nepasmerks. Arba gerbiate tėvų ir protėvių tikėjimą. Sąžinės priekaištai – visai nedideli: kas įlįs į vidų ir nustatys, kad esi bedievis? Net jei pats to nežinai. Sumaištis kiltų, jei reikėtų griežtai rinktis. Prieš dešimt ar penkiolika metų būtum sakęs, kad esi netikintis, o dabar, pasikeitus laikams, turbūt tvirtintum atvirkščiai. Nes pasisukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių – kaip ir daugelis Lietuvos žmonių. Juk nesi nei fanatikas, nei rigoristas: pasikeitė aplinkybės, reikia prie jų taikytis, šiek tiek ir pačiam keistis. Juolab kad visą laiką neturėjai tvirto nusistatymo. Jeigu stovėsi vietoje, liksi kitiems už nugarų ir žiūrėsi į priešingą pusę. Ar tikiesi ten ką nors pamatyti?
Mintis, kad neapsaugosi vaikų nuo mirties, ilgai skaudino. Nelyg būtum prarijęs stiklo šukę. Norėjai juos apglėbti ir laikyti prie savęs, bet galiausiai turėjai paleisti. Beprasmis gestas. Pasimėgavai ar pasibjaurėjai gyvenimu – ir turi pasitraukti, nes tau ant kulnų jau lipa trokštantys būti. „Der Tod ist groß“, – kaip sakė Raineris Marija Rilkė. Bet tau atrodo, kad ji yra besotė, rajūnė, sudariusi su Dievu arba, tarkim, su gamta sutartį, kad eidama iš paskos skainios ir glemš mus tarsi žolę. Ir niekas negali pastoti jai kelio – netgi tėviška meilė.
Brolį su šeima sutikote šventoriuje. Jie irgi dairėsi pažįstamų. Jau buvote trys vienos šeimos vaikai – nedidelė salelė. „Ar tėvų neatvežėte?“ – paklausei sesers. „Tėvukas norėjo, bet mama neišleido. „Ko ten tau, senam, reikia? Susirinks jauni – pašoks, padainuos; dar kur numirsi – tik bėdos visiems pridarysi.“ Žinoma, pagalvojai, tėvas norėjo pamatyti dar gyvus vyresnę seserį ir jaunesnį brolį; bet mama geriau žino, ko jis gali norėti. O tėvą nuginčyti nesunku: jis nesispyrioja, nešoka daryti savaip, tik pakraipo galvą ir liūdnai atsidūsta lyg nuskriaustas vaikas. Tiesą sakant, nei jo brolis, nei sesuo nesiveržia pas jį atvažiuoti, nors galėtų. Tokia jau jūsų giminė. Gal kada ir užsinori susitikti, bet ar kas paiso senų žmonių užgaidų – ar namie negerai, kad tokią tolybę trenksies? Seniems tėvams nepridera turėti savų norų ir interesų. Tai turbūt praėjusių amžių sėslių lietuvių tradicija – seniams labiau tinka lindėti užpečkyje.
Prie jūsų prisijungia kadaise netoliese, už miško, augę pusbrolis Povilas ir pusseserė Dalia. Seniai matyti, bet dar pažįstami. Jūsų vaikystės daugmaž sutapo. Snarglėti, kaliošuoti, išduobtomis kelnėmis, iš motinos sijonų persiūtomis suknelėmis, su faneriniais vadinamaisiais karmonais ant nugarų žygiavote į pradinę mokyklą, vėliau – jau šiek tiek prakutę, paaugę – į vidurinę. Povilas į mokslus nelinko, jam labiau patikdavo ką nors meistrauti iš medžio, kaip ir jo tėvui Kazimierui. Dalia – tyli šviesiaplaukė, beveik nejausdavai jos buvimo – ji nei pritardavo, nei prieštaraudavo jūsų išdaigoms. Jie pakvietė prieiti būrelį jaunimo – keturis vaikinus ir paauglę mergiotę; tai esą jų vyresnės sesers Onos vaikai. Oną prieš porą metų sugraužė vėžys, o jos vyras, nebesugebėdamas be jos gyventi, „pasikabino“ ant šakos. Netvirtas buvęs, mėgdavęs išgerti. Tegu vaikai kaip nori manosi. Nors negali ir tokio tėvo pasmerkti: kai žmogui pasidaro lengviau numirti, nei gyventi…
Jūsų būrys dar labiau padidėjo, kai Povilas pristatė jūsų tėvo ir savo motinos jauniausią brolį Adolfą su žmona. Jis, pasirodo, esąs tavo krikštatėvis. Prisiminei, jog kokį kartą motociklu buvo atparpęs iš Biržų į jūsų Žaliąją. Vidutinio ūgio, žilas ir kiek praplikęs aštuoniasdešimtmetis vyras. Galvoji, ką tavo motina yra apie jį sakiusi? Turbūt ne pačius maloniausius žodžius. Be abejo, šiek tiek panašus į jūsų tėvą; tik, atrodo, labiau pasitikintis savimi. Žinai, kad jo jaunėlis – krepšininkas, buvęs „Žalgirio“ žaidėjas. Bet tatai tau nelabai imponuoja. Visi mes kuo nors esame arba buvome.
Kas automobiliu, kas pėsčiomis vėl patraukėte į sodybą prie buvusio turgaus, o dabar – pagrindinės miesto aikštės. Neklydote, pirma užsukę; bet namai ir aplinka šįsyk ne tokie pamėkliški – čia jau yra pažįstamų žmonių. Po mišių, regis, visi nušviesėję, nors kai kas atliko tik būtiną priedermę, tarkim, tu ir tavo sūnūs. Galiausiai susitikote ir su sodybos šeimininkais: Antanu ir jūsų pussesere Janina, kurios, gali prisiekti, niekada nesi matęs. Arba matęs mistiniais laikais, kai dar atmintis nefiksuoja išorinio pasaulio faktų. Antanas – energingas, tvirtas vyras, be abejo, geras organizatorius; Janina – lėtapėdė, apsiblaususi, galbūt negaluoja arba išsigando pamačiusi, kiek čia susirinko žmonių. Antanui talkina dar viena jūsų pusseserė, regis, Joana. „Važiuosime visi į Kupreliškį aplankyti senelių kapų, o grįždami užsuksime į Satkūnus, Žaliąją ir Papilį“, – išdėstė iš anksto aptartą scenarijų.
Pro dulkių debesį į priekį išsiveržė tavo vyresnėlis: Kupreliškį žino, ne kartą ten buvo. Gal ir neblogai, kad mėgsta pirmauti, šiek tiek pasipuikuoti prieš kitus. Tu esi slapukas: tokių ir dar blogesnių savybių turi aibę, bet sugebi jas užmaskuoti santūrumu ir užsisklendimu. Norom nenorom, prisipažįsti esąs motinos vaikas, nors tėvo būdas – tau mielesnis, suprantamesnis, priimtinesnis. O tavo sūnūs? Į ką jie? Juose susimaišę tiek daug visokio kraujo; yra net totoriško. Išoriškai panašūs, bet viduje, regis, dar verda, formuojasi, o kas paims viršų – nežinia. Negali manyti, jog kada nors juos geriau pažinsi – kaip ir visi tėvai bei vaikai tolsite, svetimėsite, vis mažiau suprasite vienas kitą. Kai pagalvoji apie savo tėvą – tarp jūsų didžiulis atotrūkis; nors gal yra dalykų, kurie jungia jus, bet tu jų nesieki pažinti, išsiaiškinti, aktualizuoti. Visi mes norime būti savimi, ypač jaunystėje: ar taip svarbu, koks ir kieno kraujas teka mūsų gyslomis? Ar ne taip ir prasideda genties skaidymasis, blaškymasis, nutolimas? Be abejo, ir tu troškai susikurti tik tau būdingą, unikalų savo vidinį pasaulį, nepakartojamą, vienu žvilgsniu neaprėpiamą. Aukštinai individualų tobulėjimą. Bet kažin ar tau pasisekė? Tiesą sakant, vaikystėje stengeisi niekuo neišsiskirti iš savo vienmečių ir tik paauglystėje kažkas krustelėjo, pašoko, apsivertė, persimainė: nebegalėjai ir nebenorėjai būti toks kaip visi. Bet turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad suvoktum, kas tau atsitiko.
Jūsų automobilis veržliai dūmė priekyje – tegu kiti nardo dulkėse, užsidarinėja langus, čiaudi ir kosti. Ne juokas, kai lekia trisdešimties mašinų kavalkada. Jūsų „Audi 100“ yra flagmanas, vadovaująs paradui. Kaimo žmonėms tai turėtų būti neregėtas vaizdas: kur taip skubėti, ką taip vytis? Ar ne šitaip trenkiamasi į pakelės stulpą, apsiverčiama, įgriūvama į griovį? Ar kas anksčiau taip lakstydavo?
Kupreliškio kapinių smėlis smulkus, gelsvas, lengvas – į tokį gal ne taip baisu gultis. Nors stengiatės išlikti tylūs ir susikaupę, bet vis tiek pasklinda klegesys. Motina vesdavosi jus prie savo giminių kapo: patvarkydavo, išraudavo žolę, pasodindavo kokią gėlę. Kad nenuobodžiautumėte, liepdavo nupėdinti prie šešurų kapavietės, atsiklaupti, sukalbėti poterius. Dabar vietoj suskeldėjusių cementinių antkapių pastatytas kuklus paminklas. Paklausei Povilo, kodėl iškraipytos pavardės: vietoj e ir o – i ir a? „Mes patikrinome, taip užrašyta bažnytinėse knygose.“ Kada ir koks raštininkas pakeitė tarmiškai tariamas pavardes? Taip nejučiom ir nutolstama nuo savo protėvių: raidė keičia raidę, dvasia mainosi, mokslai stiprina mąstymą, pasaulėjauta modernėja, atmintis klaiposi, praranda tikrumą.
Pagyvenusi tamsiaplaukė moteris – tikriausiai tavo pusseserė – paskaitė graudų eilėraštį; nesuprasi, savo ar kokio poeto. Įdomu, kur palaidotas protėvis Petras? Kur nors čia? Gal stovi ant jo kaulų? Jo maištinga dvasia turėtų būti nurimusi. Arba stebėtis – iš kur čia tiek žmonių? Tarsi iš trąšioje dirvoje pasėto žirnio, kuris gerai užderėjo: daugybė ankščių, kupina sauja vaisių. Krinta, byra, sklinda į visas puses. O kur dar kitų Petro vaikų palikuonys? Ūgliai, atžalos, atžalėlės? Keitę, pakeitę pavardes, sumišę su kitu krauju, nusiritę, nuriedėję tolyn, seniai praradę genties jausmą. Tarkim, medžio šakos, šakelės, metūgiai pažįsta šaknis, nes jos maitina juos, siurbia iš žemės syvus. O žmogaus? Mato ir pažįsta tik artimuosius?
Automobilių kolona pasuko į Satkūnus, vėl į kapines. Vadinasi, čia kažkas palaidotas iš jūsų giminės, bet tu nežinai. Kapinės netoli anais laikais buvusios pradinės mokyklos, kartkartėm po pamokų čia užklysdavote. Vienas niekada neidavai, bet su draugais – drąsesniais, smalsesniais… Tave stebindavo, kad jos padalytos į dvi dalis: aukštesne tvirtesne tvora aptvertos bambizų, o apgriuvusia, judančių akmenų – katalikų. Vėliau išsiaiškinai, kad evangelikai reformatai vertėsi geriau, buvo šiek tiek turtingesni už katalikus, tad ir kapinėmis labiau rūpinosi. Tačiau jūs, vaikai, perkopę per sieną, nesunkiai patekdavote į kitą pasaulį: bambizų kapinės buvo niūresnės, aukštesni antkapiai, gožiamos plačiašakių eglių; katalikų – šviesesnės, pavasarį čia žydi alyvos, daugiau medinių kryžių, smėlėti takai. Jose būdavo jaukiau, vaizdavaisi, kad numirėliai ne tokie baugūs ir kerštingi, nes savesni, artimesni.
Pasirodo, čia palaidotas tavo tėvo vyriausio brolio Kazimiero sūnus Juozas. Paminklo ar kryžiaus valdžia neleido statyti, jo kapas turėjo būti bevardis, o po kurio laiko visiškai išnykti. Neišnyko, nes juo rūpinosi Juozo sesuo Adelė. Jos sūnus Vytautas papasakojo, kaip viskas buvo: 1944 metais užėję rusai sugaudė Kadarų kaimo jaunuolius, tinkamus tarnybai sovietinėje armijoje, ir laikė užrakinę; jaunesni vaikinai – šešiolikmečiai, septyniolikmečiai – sužinoję, kada juos veš į Papilį ar Biržus, nutarė išvaduoti: apsiginklavę keliais šautuvais, griovyje laukė atvažiuojančio sunkvežimio su „rekrūtais“; vos spėjo kartą kitą iššauti, kai rusų kareiviai perliejo juos kulkosvaidžio ugnimi: septyni žuvo, tarp jų ir Juozas, keliems pasisekė pabėgti.
Dėdė Kazimieras pajuto, ką reiškia „rusų meškos“ letena: jo šeimą ištrėmė į Sibirą; žmona ten mirė, o jaunėliui sūnui amputavo lentpjūvėje sužalotas rankas. Grįžęs iš Altajaus krašto šešto dešimtmečio pabaigoje užsuko į jūsų namus; prisimeni jo pasakojimo nuotrupas; šaltis, sniegas, taiga, laukinis kraštas, sunkūs miško kirtimo darbai, pusbadžiavimas. Nebesitikėjo kada nors pamatysiąs artimuosius, jo sodybos nė žymės nelikę – ištisi kolūkio laukai, kur reikės galvą priglausti?
Nuo Satkūnų kapinių tik du kilometrai – ir jūsų gimtinė, arba, tikriau, vieta, kur jos būta. Sutaukšėjo automobilių durelės, gentainiai lipo į vieškelio dulkes, kalbėjos, dairėsi. Kiti čia niekada nebuvę, gal tikėjęsi ką nors pamatyti, nustebę žvalgėsi po tuščią lauką. Vienišas pasviręs gelžbetoninis elektros stulpas liudija, kad čia gyventa, būta žmonių. Tik jūs – Petro vaikai – galite parodyti, kur kadaise dunksojo prosenelio troba. Jos jau seniai nebėra; nebėra ir namo, kurį, šiek tiek prakutę, pasistatydino jūsų tėvai. Jį teko pusvelčiui parduoti, o visa kita nušlavė melioracija: iškirto medžius, tėvo rūpestingai veistą sodą, užvertė senovinį akmenimis grįstą šulinį, sugriovė iš molio ir šiaudų sukrėstą tvartą, rąstinę daržinę, sudegino pirtį. Viskas buvo buldozeriu sulyginta, užpilta, sunaikinta. Stovėjote tuščiame dulkėtais kiečiais apžėlusiame lauke. Tarsi čia niekada nežėlė švelni kiemo žolė, per Petrines nežydėjo pinavijos, nekvepėjo rūtos ir naktižiedės. Su seserimi mėginote nustatyti vietą, kur kitados kabojo lopšys, išsupęs jus gyveniman. „Čia ar čia?“ – klausinėjote vienas kito. Mažyčiai trobos langai, molio asla, nuo dūmų patamsėjusios lubos ir stori balkiai – šiek tiek aptašyti sienojai. Naktimis virš jų kažkas dunksėdavo; prabudęs klausydavaisi duslių garsų, tarsi kas pastogėje vaikščiotų: dunkst dunkst dunkst girgžt. Bijodavai net krustelėti, įsivaizduodavai, kad tas kažkas mato tave net tamsoje, glausdavaisi prie tėvo nugaros: vaikystėje jūs abu miegodavote vienoje lovoje. Gal ten lankydavosi nenuorama senolis Petras? Tačiau nei sesuo, nei broliai nėra sakę, kad naktimis ką nors girdėtų; kodėl tave buvo pasirinkę ir ką norėjo pa-sakyti? Nesupratai ir, žinoma, jau nesuprasi. Kur dabar turėtų būti senolių dvasios, kai čia taip tuščia ir nyku? Kur jos randa prieglobstį? O gal ir jas laikas išskyrė, nutolino, panardino į užmirštį. Ir jos nepažįsta viena kitos – kaip ir jūs, dabar esantieji?
Dauguma giminių net nėjo artyn: rūkė, šnekučiavosi, pažindinosi. Į ką žiūrėti tuščiame lauke, kur stypso aptrupėjęs gelžbetoninis stulpas?
Iš akmenų sukrovėte piramidės formos krūsnį, norėdami, kad liktų bent ženklas, jog čia būta Žaliosios vienkiemio, gyventa žmonių. Sesuo papasakojo, kaip jūsų tėvas, persikraustęs į Šiaulius, veržėsi atgal į gimtinę; nuolat prašinėjo žento, kad nuvežtų bent pasižiūrėti. Galiausiai jos vyras prisirengė. „Ar čia?“ – paklausė tėvas, negalėdamas patikėti savo akimis. Susigūžė, susitraukė, net nelipo iš „Moskvičiaus“. Mėgini įsivaizduoti, ką jautė tėvas, pragyvenęs čia aštuoniasdešimt metų, matydamas plyną lauką? Gimė, augo, vedė, augino vaikus, liko vienudu su motina, bet vis dar turėjo gabalėlį žemės, kur kasmet ką nors sėdavo, sodindavo; turėjo virš galvos pažįstamo dangaus skiautelę, kuri nesikeitė nuo pat kūdikystės. O dabar viskas prapuolę, išnykę, dingę. Dvasios sumaištį, baimę, liūdesį? Kaip skaudu turi būti žmogui, kai jis suvokia, kad viskas veltui, ką jis darė, kas buvo jo viso gyvenimo rūpestis. Nyku, graudu, neteisinga, šalta. Lyg būtum tik šiurkštus apdulkėjęs kietis, susitraukęs savin.
Valandėlę likai vienas. Ūmai pasivaideno, kad vėl stovi basas kiemo žolėje, čia pat stūkso per vidurį sulinkusi senoji jūsų gryčia, suskeldėjusiomis sąsparomis, šiaudiniu samanomis apžėlusiu stogu, kalkėmis dažytais persikreipusiais langų rėmais, numintu slenksčiu, prie kurio guli plokščias akmuo; girgžda svirtis, iš plataus akmenimis grįsto šulinio iškeldama teliūskuojantį vandens kibirą, bitėmis ūžia kupli šakota liepa, pats medunešis; rymo svirnas, trumpą šešėlį meta tvartas ir daržinė, kitapus sodybos plačiai išsižergęs stovi erdvus klojimas; už nugaros pasigirsta vaikų krykštavimas, basų kojų tapsėjimas takučiu nuo pirties, motinos balsas, kviečiantis vakarienės, gyvulių baubimas, avių mekenimas, girdomo arklio prunkštimas, Petrinių armonika, pirmas kūdikio riksmas, rauda prie karsto, atsisveikinimas prieš ilgą kelionę į nežinią, karą, sukilimą, tremtį…
Bet po valandėlės vėl grįžo šiurkšti realybė: sumedėjusi žolė, vienišas elektros stulpas, tamsus susvetimėjęs miškas, krūmais atšliaužiantis atsiimti to, kas jam priklausė prieš šimtą trisdešimt metų. Koks trumpas gyvybės plazdėjimas buvusioje progumoje dieviško laiko akimirką! Ir mes visi čia – jau atklydėliai, praeiviai, nueiviai, trypčiojantys apleistoje, sulaukėjusioje dykynėje, mėginantys iš laiko dugno išgriebti šiek tiek prisiminimų nuotrupų. Bet pirštai atsigniaužia; jiems reikia kabintis į atšiaurią dabarties sieną.
Toliau kelias suko į Papilį. Ir vėl kapinės? – pagalvojai. Kas ten galėtų būti palaidotas? Tačiau sustojote miestelio viduryje, paėjėjote taku tarp namų ir atsidūrėte keturkampėje lygioje aikštėje, kurios pakraštyje – tik aukštas medinis kryžius. Sužinojai, kas buvo slepiama daugelį metų, bet paaiškėjo Sąjūdžio laikotarpiu: čia būta specialiųjų sovietų institucijų, tai yra NKVD, MGB ir KGB kiemo; nukankintų, nužudytų pasipriešinimo dalyvių neatiduodavo artimiesiems, o tiesiog užkasdavo čia. Nelyg kritusius gyvulius arba nugaišusius benamius šunis. Bet sakydavo, kad jie išsiųsti į Biržus, Kupiškį, Vilnių. Dar vienas jūsų pusbrolis buvo pakištas po šio kiemo velėna.
„Įsidėmėk, – pasakė vilnietis brolis, – niekas iš mūsų giminės nesusidėjo su okupantais, netarnavo nei rudajam, nei raudonajam fašizmui.“ Taip, tai tiesa, pagalvojai pats sau, netarnavo, bet kad nekolaboravo – vargiai pasakysi; be abejo, dabar niekas neprisipažins, net prispirtas įrodymų šauktų, kad buvo slaptas disidentas, patriotas, didesnis už kitus. Tokia jau žmogaus prigimtis – neigti savo silpnumą, paklydimus, atsižadėti, atsižegnoti, nepripažinti savo kaltės. Kitas gali būti ir šioks, ir anoks, bet aš – niekada! Įvairiai žmonės gyveno: užsimerkę, praradę amą, bijodami savo šešėlio, paklusdami, nesikišdami, prisitaikydami, nebesuvokdami, kad gali būti kitaip, savo noru pamiršdami arba priversti pamiršti, tikėdami muilo burbulais arba niekuo daugiau netikėdami. Ar labai dėl to graužėsi? Kažin? Toks buvo metas, sako kai kas, kitaip negalėjome daryti, galvoti, kitiems aiškinti. Okupacija, ir tuo viskas pasakyta. Okupacijos sąlygomis galima neturėti savo pažiūrų, nebūti žmogumi, gyventi kaip sliekui. Bet užtat išlieka sveiki šonkauliai, nenušautas, nepakastas, neištremtas, o kartais dar ir kokį medalį gauni, kurį tau įsega toks pat prisitaikėlis, tik aukštesnio rango.
Biržuose, regis, visi lengviau atsikvėpėte, ypač jaunimas: gana tų kapinių, pokario sumaišties, alkanų metų. Ar tam čia susirinkome? Pavalgyti, išgerti, pasiklausyti muzikos, pašokti, padainuoti, jeigu kas moka, susipažinti, išsiaiškinti, ant kurios genealoginio medžio šakos kabi. Gavai ir tu tokią didžiulę schemą; vartei ir šiaip, ir taip, kol pradėjai suprasti. Viskas prasideda devyniolikto amžiaus pabaigoje nuo Aleksandro ir Magdalenos; anksčiau būta tik beveik mitinio prosenelio Petro. Tiek nedaug? Kokia trumpa mūsų atmintis: tik penkios kartos per šimtą metų. Sako, Europoje aristokratai nusipiešia tūkstančio metų senumo genealoginį medį. Nori ar nenori, turi pripažinti, kad esi buvusio baudžiauninko vaikaitis, provaikaitis ir taip toliau. Geidautum bent lašo aristokratiško kraujo, bet iš kur jo paimsi? Deja, jo nėra. Žinoma, galėtum sukurti sau ir vaikams legendą, kad esi kito tėvo ar kitos motinos. Iš bajorų giminės. Bet tada liktum tuščioje vietoje: nebeturėtum net baudžiauninko šaknų. Ir tavo sūnūs taip pat.
O dabar, žvelgdamas į šią schemą, gali įsivaizduoti, kad tai ne toks trumpas visos Lietuvos istorijos tarpsnis: devyniolikto amžiaus baudžiavinė, carinės Rusijos okupuota Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės dalis, arba, kaip jie sakydavo, Zapadno–Severnyj kraj, dvidešimto amžiaus nepriklausoma šalis, Rusijos, Vokietijos ir vėl Rusijos užgrobta teritorija, ir jau prieš penkerius metus vėl atkurta laisva Lietuvos valstybė. Iš šalies žiūrint, valdžios keitėsi greitai, tačiau koks nelengvas buvo žmonių gyvenimas, nepaisant to, kas juos valdė. Bet žmogus dažnai būna tvirtesnis už galingiausią valdžią; tarkim, tavo tėvas Petras pragyveno nemažai valdovų: carą Nikolajų II, prezidentus Aleksandrą Stulginskį, Kazį Grinių, Antaną Smetoną, „tautų vadą“ Josifą Staliną, pamišusį avantiūristą Adolfą Hitlerį, sovietinius gensekus Nikitą Chruščiovą, Leonidą Brežnevą, Jurijų Andropovą, Konstantiną Černenką ir net sulaukė nepriklausomos Lietuvos. Dvidešimtas amžius buvo karų, revoliucijų, perversmų, okupacijų, kovų už savo valstybę ir nepriklausomybę šimtmetis; įdomu, koks bus dvidešimt pirmas amžius? Ką dar teks išgyventi tau, tavo vaikams ir vaikaičiams? Gal jau gana kančių, netikrumo, pavojų, baimės ir neapykantos? Reikia tikėti, kad dar nebus pasaulio pabaigos, apokalipsės, paskutinio teismo, kad numirsite ramiai, be vilties prisi-kelti. Žmogui turėtų pakakti vieno vienintelio gyvenimo. Jeigu jis turėtų jų daugiau, nevertintų šito, gal net įsivaizduotų, kad kuris nors kitas bus lengvesnis, smagesnis, labiau pasiturimas. Bet žinodamas, kad šis gyvenimas – vienintelė egzistavimo forma, prieš pasirinkdamas ką nors kita, privalai gerai pamąstyti, neprisižadėti, kad kitąkart darysi kitaip, būsi kitoks, labiau branginsi tiesą, padoriau elgsies, o dabar gali leisti sau blaškytis, abejoti, meluoti, apgaudinėti, nusikalsti ar net žudyti.
Genealoginiame medyje radai apie du šimtus dvidešimt žmonių; kai kurie juodai pabraukti, vadinasi, mirę, nebūtinai seniausi: be pokariu žuvusių, mirtis pasiglemžė ir dar kelis gana jaunus: susirgo vėžiu, nuskendo, prasigėrė. Savižudžių, regis, tik vienas, ir tas – svetimo kraujo; juos turbūt reikėtų kaip nors ypatingai pažymėti. O gal mirusius nuo alkoholio irgi derėtų vadinti savižudžiais?
Jaunėlis sūnus suskaičiavo, kad aplinkui stalus susėdo šimtas dvidešimt svečių. Tavo kartos ar vyresnių – tik vienas kitas; dauguma jauni, gražūs, pasipuošę; yra ir keli plikai nuskustomis galvomis. Nepasakysi, kad jie – reketininkai, bet naktį nenorėtum tokių sutikti. Žmogaus kraujas, kaip ir visi skysčiai, linkęs lietis, tekėti įvairiomis kryptimis, maišytis, kryžiuotis, varvėti, galiausiai išgaruoti. Arba išsigimti, surūgti, pakeliui surinkti šiukšles ir purvus. Jį galima įsivaizduoti lyg upę, bet pradėti reikia nuo deltos ir kilti į aukštupius.
Šeimininkas Antanas mėgino jus supažindinti, skaitydamas iš sąrašiuko, nes, be abejo, ne visus ir jis pažįsta, tačiau, matydamas, kad svečiai ištroškę ir alkani, nelaukdami raginimo, suskato tarškinti lėkštes ir stiklines, numojo ranka: dar yra laiko, kas norės, sueis arčiau, pasikalbės, išsiaiškins. Kai susirenka krūvon tiek žmonių, nelengva jiems diriguoti. Klegesys, juokas, balsų maišalynė, vaikų erzėjimas. Tavo vyresnėlis maktelėjo dvi stiklines alaus ir jau pylėsi trečią. Sulaikei jo ranką: „Neskubėk, čia ne pirktinis, čia Biržų alus.“ Vaikinas pasimuistė, bet paklausė tavęs. Po valandėlės tarė: „Iš tikro mušė į galvą, apsinešiau.“ Priešais sėdintis vyras pilstė degtinę į taureles, pats išgėrė, siūlė ir kitiems, o ypač tau. Gal mano, kad esi mėgėjas, kad palaikysi jam kompaniją? Jūsų giminė niekad nespjovė į stiklą alaus ar į stipresnio taurelę; tau nesmagu prisipažinti, kad esi beveik abstinentas, tad šiek tiek siurbtelėjai. „Blogas iš tavęs būtų žemdirbys, – nusijuokė pusbroliu prisistatęs vyriškis, – aukštai rugius kerti.“ Taip, matyt, čia įprasta sakyti, kai per daug palieki taurelėje degtinės. „Man tokių dviejų visam vakarui pakaks“, – šyptelėjai sumišęs. „Nesveikas, ar kurį galą?“ – familiariai kamantinėjo kaimynas. „Nesu labai sveikas, – turėjai sąžiningai prisipažinti, – kartais motoriukas užsikerta.“ – „Bet kad nepanašus į ligonį: gal tik apsimeti“, – regis, nusivylė tavimi pusbrolis, bet paliko ramybėje.
Nors užmušk, negalėjai atsigosti, koks šio vyriškio tėvo ar motinos vardas. Jonas, Antanas, Adolfas, Emilija? O gal kurios nors pusseserės vyras? Galėtum žvilgtelėti į schemą ir išsiaiškinti, bet nenori pasirodyti esąs pedantas, priekabus knyslys. Gal ir tavęs jis nepažįsta, bet, demonstruodamas draugiškumą, pavadino pusbroliu?
Ištroškusiems ir išalkusiems viskas skanu: kažin ar kas spėjo nuo ryto užkąsti – bažnyčia, dvejos kapinės, gimtinės lankymas, pusbrolio kapavietės pagerbimas. Kaip artimieji atrinko jo kaulus, kas parodė, kur jis pakastas? Atgulęs į Lietuvos žemę, buvo laimingesnis už tuos, kurių kaulai tiek metų dūlėjo Šiaurės ir Sibiro platybėse. Sąjūdžio laikais daugybė lietuvių susiruošė į tolimą kelionę ieškoti artimųjų kapų. Kai kurie grįžo tuščiomis: laikas nugramzdino į dugną jų giminaičius, per keturiasdešimt penkiasdešimt metų miškai užaugo, krūmai, gailestingoji žolė, atsivėrė pelkių akys arba ėmė trykšti nafta, geležim juos prispaudė traukinių bėgiai. O ką kiti rado? Kaulų krūvelę, plaukų kuokštą, alkanos vargingos mirties kvapą? Bet gal nurimo mirusiųjų sielos, kai tie kauleliai parkeliavo į Lietuvos žemę, kuri jų ilgėjosi, laukė, nerimavo. Kaip ir mūsų visų, lietuvių, besiblaškančių po pasaulį.
Aplinkui žmonės linksmėja, garsiau kalba, o tau šis susitikimas – karti atmintis, kelionė į aukštupį, apmąstymai laiko tema. Pažadino moteriškas balsas: „Kur tavo žmona? Matau sūnus, o kur žmona?“ Pakėlei akis – kitapus stalo juodbruvė moteris šypsosi rudomis akimis; gali prisiekti jos nepažįstąs, nors ji familiariai tave tujina: turėtų būti artima giminaitė. Minutėlę sutrikai, nežinodamas, ką sakyti, bet netrukus pasirinkai nekaltą, visuomet pasiteisinantį melą: „Neatvažiavo, sirguliuoja. Prieš porą dienų buvo inkstų priepuolis.“ Jaunėlis nustebęs sužiuro į tave – juk viskas ne taip! „Argi neprisimeni manęs?“ – toliau domėjosi moteris. „Prisimenu, – vėl pagudravai, – jūs – mano pusseserė.“ – „Aš – Vanda, – prisistatė ji. – Po karo kurį laiką gyvenau pas jus, kai mano tėvas, radęs rusišką granatą, susisprogdino.“ Vadinasi, ji turėtų būti dėdės Antano dukra, pagalvojai šiek tiek pasirausęs po atmintį. Dėdės, žinoma, neprisimeni, bet kad tavo tėvas retkarčiais važiuodavo kažkur už Papilio, gal į Gajūnus, pas brolienę nudirbti vyriškų darbų, tarsi iš kažkur atskamba. Ji liko našlė su penkiais vaikais; kaip gyveno, kaip vertėsi tais alkanais metais? Negalėdavai suprasti, kodėl tavo motina būdavo nepatenkinta. Jai, atrodo, našlės keldavo įvairių įtarimų: nesvarbu, kad brolienė, bet – našlė! Pusseserė dar paklausinėjo apie tavo vyriausią brolį, su kuriuo kartu studijavo universitete: kodėl neatvažiavo, kaip jo šeima, kaip dukros, ar tikrai vedė antrą kartą? Informacija turbūt sklinda oru, pagalvojai; gal ir apie tave žino daugiau, bet neišsiduoda?
Pavalgėte, išgėrėte, apsunkote: laikas pajudėti. Pirmieji nuo stalo pakilo vyrai užtraukti lauke dūmą, paskui ir jaunimas. Kieme sudunksėjo muzika. Jauni žmonės be jokių kompleksų pažindinasi, pasisako vardus, nes puikiai žino, kad vienas kito nepažįsta ir to nereikia slėpti, gal net nemėgina aiškintis, kokia giminystė juos sieja: jų visų protėviai yra Aleksandras ir Magdalena – ir to visiškai pakanka. Kai kurie iš jų atkako su draugėmis ir draugais, išeitų, kad tie yra svetimi, bet kas kam rūpi tokioje didelėje draugijoje: gal bus giminės, o gal ir ne. Jau ir šoka, trypčioja, juokiasi, žvalgosi, šūkčioja vienas kitam.
Jūs, vyresnieji, esate atsargesni, nepuolate atvirauti ir glėbesčiuotis, ypač vyrai. Kai kas, regis, turi savų sąskaitų ir gana nemalonių. Matyti ir tokių, kurie per daug išgėrė ir jau šlitinėja, kiti spėjo susibarti tarpusavyje, treti – kukliau apsirengę, tad norėtų bendrauti su panašiais į save, ketvirti neutraliai šnekučiuojasi apie vasaros orus ir trijų hektarų, kuriuos davė Landsbergis, problemą, nes tai esąs grįžimas į kumečių laikus. Vilnietis brolis, aiškiai padrąsėjęs nuo degtinės, susikivirčijo su tavo krikštatėviu Adolfu. „Tamsta pasielgei kiauliškai, – išpoškino jis, – per blatą prilindęs atsirėžei pusę mūsų tėvo žemės!“ – „Ką čia prasimanai?“ – pyktelėjęs paraudo dėdė, bet vis dar nenorėjo išsiduoti. „Mes buvome žemėtvarkoje ir mums parodė popierius: tamsta už šešis hektarus prašai kompensacijos.“ Valandėlę krikštatėvis čiaupė lūpas. „Po teisybei, man priklauso ta pusė!“ – galiausiai atkirto. „Kaip priklauso? – atstatė krūtinę brolis. – Mūsų tėvas prie Smetonos išmokėjo tavo dalį litais. Tamsta tos žemės niekada nedirbai, ji tau nerūpėjo, mokeisi ir gyvenai Biržuose.“ – „Prapuolė tie litai, jų kaip nebūta, – jau lyg ir teisinosi žmogus. – Užėjo rusai ir nieko neliko.“ – „O kas dėl to kaltas? – provokavo ginčą brolis, – ar ne pats? Pasidėjai į banką, norėdamas pasidauginti litų, ir likai be nieko.“ – „Rusas kaltas, valdžia kalta“, – muistėsi Adolfas. „Nei rusai, nei valdžia niekada nebūna kalti, – ironiškai įsiterpei į jų pokalbį. – Visada kaltas tas, kuris nuo jų nukenčia.“ – „Negausi tos kompensacijos, – šaipėsi brolis. – O jei gausi – tai kelis šimtus! Mizeris! Mums tos žemės negaila, mums jos nereikia, bet tamsta prisipažink, pasielgei kiauliškai!“
Šeimininkas Antanas, išgirdęs, kad pokalbis tampa barniu, smagiai šypsodamasis, stambiais kietais delnais paplojo ginčininkams per pečius: „Ko kertatės kaip du gaidžiai: juk giminės esam. Eime geriau prie stalo.“ Brolis numojo ranka, girdi, pasakiau, ką norėjau, o dabar manyk, kaip tau patinka. Tavo krikštatėvis pasiguodė Antanui: „Matai, ko senatvėje sulaukiau: brolvaikis kaltina, kad jų žemę užgrobiau.“ – „Ė, vyrai, – nusijuokė šeimininkas, – kiekvienas gausim po sieksnį žemės ir bus gana.“
Vėl sėdotės prie stalų; šį kartą didesnėmis ar mažesnėmis kompanijomis, jaunimas – viename gale, vyresnieji – kitame; per tą valandą spėjote susiskirstyti, patirti, kas kam labiau patinkate. Tavo jaunėlis ir brolio dukra pasirinko jūsų draugiją: dukterėčia šiek tiek iš aukšto žiūri į kvatojančius vaikinus ir merginas – ji mat išsimokslinusi, dirba vyriausybės apsaugoje ir šiaip yra gana santūri. Tavo sūnus turbūt jaučiasi esąs dar paauglys, tad jaunimas jo kol kas netraukia. Kitapus stalo įsitaisė sesuo su vyru, bet kažkodėl nelinksmi: gal kokie nesmagumai – pasikalbėsite vėliau, kai kiti negirdės. Šnekučiavotės apie šį bei tą: sesuo spėjo atnaujinti ar užmegzti pažintis su keliomis pusseserėmis ir jų sutuoktiniais; paklaustas apie žmoną, apsimetei neišgirdęs; vis tiek anksčiau ar vėliau sužinos, kad tavo šeima galutinai subyrėjo. Sūnus vėl nustebęs žvilgtelėjo į tave – argi giminės neturėtų to žinoti? Brolis vis pakilnodavo taurelę; dukra ir žmona kartkartėmis jį įspėdavo: „Tėvai, tik nepasigerk!“ Žinojai, kad daugiau išgėręs brolis ima kvailioti, rėžti savo tiesą kitiems į akis. Jūsų tėvas niekada taip nedarydavo; padauginęs alaus, būdavo linksmas, šnekus, paglostydavo šunį ar katę, netikėtai imdavo domėtis, kaip jums sekasi mokslai ir ką veiksite užaugę, o paskui griūdavo į lovą. Net pamurmėti mėgstanti mama jam neužkliūdavo. Tavo vyresni broliai tikriausiai nusidavė į motinos giminę. O tu? Sunkiausia ką nors pasakyti apie save, nes visi stumia į priekį gerąsias savo savybes, o blogųjų neskuba parodyti. Iš aplinkinių žmonių reakcijos gali susidaryti iškreiptą nuomonę. Tad kuo pasitikėti? Savistaba, savianalize? Bet kažin ar įmanoma save vertinti objektyviai? Bemat nukrypsti į vieną ar kitą pusę: sėkmės atveju esi patenkintas savimi, o nusivylimai ir pralaimėjimai atveria žmoguje dumbliną dugną, po kurį šliaužioja polipai, hidros, mizantropijos lervos. Arba užsispyręs neigi savo žioplumą, servilizmą, tuščiagarbiškumą, arba didžiuojiesi menamais gebėjimais; kartais suvoki save tokį, koks norėtum būti, bet dažniausiai plūduriuoji it vandens primirkęs rąstas: nei iškyli į paviršių, nei nuneri žemyn.
Pavakare išsisklaidėte po sodybą. Vyresnis sūnus vis šoko su tavo mirusios pusseserės Onos dukra, regis, Edita; ji vilki tamsius drabužius, bet čia pat pamiršo, kad jos tėvas „pasikabino ant šakos“ prieš pusmetį: gal jai nederėtų taip linksmintis? Bet ar privalo vaikai gedėti savižudžio tėvo? Ir kas yra savižudybė? Gėdingas poelgis, išduodąs žmogaus silpnumą? Ir dar girtuoklis. Turbūt vaikai išbarstė paskutinius pagarbos trupinius. Bet ar tėvai negali klysti, būti silpni, tikėtis vaikų paramos? Ar turi vaikai teisę nusisukti nuo jų, atgręžti nugarą, o dar blogiau – pasmerkti? Kas žino, kokiame posūkyje, kokioje kryžkelėje jie patys gali paslysti, parklupti, išsižadėti savo artimųjų? Bet jaunystei – neįsakysi, kaip anksčiau buvo sakoma. Turbūt gera tikėti, kad tau taip nebus, kad būsi protingesnis, neklysi, neabejosi, kad turėsi daugiau pinigų ir draugų, daugiau pamatysi, suprasi, kad neišsigąsi gyvenimo, kad jis bus palankus ir be didelių rūpesčių…
„Ar čia tau smagu?“ – paklausei jaunėlio. „O tau?“ – skvarbiai nužvelgė tave. „Galime, jei nori, pasivaikščioti“, – atsakei.
Perėję aikštę, kurioje nuo aukšto postamento vienišas poetas žiūri į žmones, nežinia, ar pritardamas, ar smerkdamas juos, pro raudonplytę evangelikų reformatų bažnyčią, pasukote prie Širvėnos ežero. Sakoma, kad XVI amžiuje kažkurio Radvilos rūpesčiu, patvenkus Apaščios ir Agluonos upes, jį iškasė valstiečiai; užtat jis toks negilus, o dugnas dumblėtas. Pakrantės gluosniai sumerkę šakas į vandenį, kurį rausvina nusileidžianti saulė. Sulipote į valtį; ji prirakinta, tik šiek tiek siūbuoja. Atsiridenančios bangelės pliuškena į bortą, šiugžda tarp nusvirusių šakų, teliūskuojasi į durpėtą krantą.
„Kaip tau mūsų giminaičiai?“ – pasiteiravai sūnaus. „Žmonės kaip žmonės, bet aš nieko jiems nejaučiu.“ – „Esi viena šios genties atžala ir tau reikės ją tęsti, išsaugoti mūsų pavardę.“ – „Ar tai taip svarbu?“ – „Turėtų būti svarbu, – šiek tiek dvejodamas atsakei. – Įsivaizduok, kad prieš šimtą ar net prieš penkiasdešimt metų giminystė buvo vienas iš žmogaus gyvenimo pagrindų: ištikus nelaimei, sudegus, likus našlaičiu, galėjai tikėtis, kad gentainiai užjaus, sušelps, parems, priglaus, paskolins. Už giminių buvo tik dangus ir Dievas. Giminės gyveno gana sutelktai, per kelis kaimus. Tik po karų, amerikų pradėjo sklaidytis. O anuomet aplinkiniuose kaimuose visi visus pažinojo: norom nenorom, turėjai paisyti giminių ir kaimynų nuomonės: žmogus turėjo būti skaidrus, beveik perregimas – niekur nieko nepaslėpsi, anksčiau ar vėliau viskas išaiškės. Kaimas buvo tarsi savotiška teatro scena, tačiau be jokių užkulisių: viskas matoma ir girdima. Mieste žmogus įgyja privatumo: retas tave pažįsta, gali elgtis kaip tinkamas; nors žmonių daug, bet dažnai lieki vienas; bendravimas sutrumpėja, darosi atsitiktinis – nebūtina susitikti akis į akį, galima parašyti laišką, pasikalbėti telefonu.“
„Ką nori, tą ir sakai“, – pertraukė tave sūnus. Jo balse nugirdai paauglišką ironiją. Tačiau vis dėlto ryžaisi kalbėti toliau: „Turėtum suprasti, kad buvo nelengva mums, jūsų tėvams, mūsų kartai, išsiplėšti iš savojo kaimo, iš savos aplinkos, ir kaip mus viliojo miestas. Kiti, ne tokie drąsūs, taip ir liko namuose, nes nepajėgė įveikti jų traukos, pabijojo vienu mostu perkirsti nusistovėjusius ryšius. Arba tiesiog neįsivaizdavo savęs kitokioje aplinkoje.“ – „O kas jus taip viliojo į miestą?“ – „Pirmiausia – mokslas, žinių troškimas, prasmingesnio gyvenimo nuojauta; antra, noras ištrūkti iš kolūkio, kuriame vergiškai, beveik be atlyginimo buvo verčiami dirbti mūsų tėvai. Žinoma, didesnė laisvė ir galimybė gyventi kitaip, kitokių patirčių geismas, švarus, inteligentiškas darbas, lengvesnė buitis, bendravimas su įdomiais žmonėmis. Ir dar daug kitokių dalykų.“ – „Ir visa tai radai mieste?“ – „Kai ką radau, kai ko nepanorau, atsisakiau. Bet tikėtis iš gyvenimo reikia daug, nes kitaip… Jeigu netrokši, nieko ir negausi. Įsitvirtinti reikia, sukurti savo aplinką, kad nebūtum visą laiką kitų stumdomas arba priklausomas nuo jų malonės.“ – „Vadinasi, man pasisekė, kad gimiau mieste?“ – „Taip, tau pasisekė. Tačiau atsimink, kad miestas pats savaime nieko neduoda, tik sudaro galimybes ką nors gauti. Bet jeigu būsi ištižėlis, vėpla, mėmė ir bestuburis, miestas tave sutryps; kaimas tokius pakenčia, gal net pateisina, o miestas nustumia į žemutinį – valkatų ir benamių – luomą, nužmogina, paverčia pusiau gyvuliu. Patriarchalinis kaimas buvo gailestingesnis, šiek tiek užjautė nelaimėlį ar bėdžių, o miestas vertina stiprius raumenis, tvirtą protą ir valią. Mieste labai greitai gali nusiristi į dugną – girtavimas, tinginystė, narkotikai, palaidas gyvenimo būdas. Miestas griežtai baudžia už tai, įtraukia į savo vilkduobę, iš kurios retam pasiseka išsiropšti. Galimybės didesnės, bet ir pavojų daugiau. Tad, būdamas miestietis, negali per daug džiūgauti: turi pranašumą, bet tikėtis, kad taip visą laiką bus, neverta. Ir apskritai gyvenimas dažniau kaišioja koją silpniesiems.“
Valandėlę tylėjote kas sau; palengva temo, vanduo pilkšvėjo, padvelkė vėsa. Vis nebūdavo progų pasikalbėti su jaunėliu. Ar jam kas nors įstrigs iš tavo žodžių? Pastaruoju metu pajusdavai, kad jis žiūri į tave nepatikliai. Bet ar gali kam nors patikti, kai namuose toks pragaras?
„Ar tave labai skaudina mūsų skyrybos?“ – paklausei supratęs, apie ką dabar mąsto sūnus. „O kaip manai! – stačiokiškai atkirto jaunėlis. – Mama sako, kad tu greitai mus paliksi, atsižadėsi mūsų.“ – „Taip, aš nieko kito ir netrokštu! – pyktelėjęs pasakei. – Man rūpi tik patvirkusios mergos! Arba iškrypę vyrai!“ Sūnus įtariai dėbtelėjo į tave. „Žinau, taip sako tavo motina. Ir ne vien tik tau – ji visiems taip trimituoja. O kaltinti mane pederastija – tai protu nesuvokiama viršūnė. Arba ji serga psichine liga, arba apsimeta serganti. Gražiuoju prašiau nueiti pas gydytojus, pasiaiškinti, pasitarti, bet ji dar labiau siunta. Nenori suprasti, kad repulsija – bjaurėjimasis žmonėmis – kyla iš jos pačios, o aplinkiniai čia niekuo dėti. Su tokia pat neapykanta ji užsipuola ir tavo brolį dėl visokių smulkmenų, tyčiojasi iš savo brolio ir jo žmonos, nepripažįsta jų vaikų. Ką, tavo nuomone, turėjau daryti?“ Jaunėlis pasimuistė žiūrėdamas į šalį. „Gal jos žodžiuose yra teisybės?“ – „Nesiginu: anuos trejus metus, kai buvome išsiskyrę, turėjau moterų. Bet tada tu dar nebuvai gimęs.“ – „O kodėl susitaikėte?“ – „Kristina, tavo motina, atsiprašinėjo, prisiekė būti visiškai kitokia. Gal ji pati tuo tikėjo, tačiau aš taip nemaniau. Man jos pagailo, nes jos gyvenimas, kaip sakoma, būtų nuėjęs šuniui ant uodegos, netrukus ji būtų visiškai degradavusi. Nenorėjau, kad žemintųsi prieš mane, nes ir aš nesu „aukso gabalas“, ir…“ – „Kiek prisimenu, jūs vis baratės.“ – „Kai tu gimei, laikinos paliaubos baigėsi, ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Kentėjau sukandęs dantis, nes nenorėjau prarasti judviejų – tavęs ir brolio. Anais, sovietiniais, laikais teismas be jokių kalbų po skyrybų vaikus atiduodavo motinai, vyrui jų prisiteisti buvo neįmanoma. Tu jau beveik suaugęs, o vietos namuose visiems užteks, – niekur neketinu išeiti. Pasikeis tik mudviejų su Kristina santykiai, o visa kita – liks, kaip buvę. Tu ir tavo brolis – mano sūnūs, o išsižadėti savo vaikų, savojo kraujo – didžiausia kvailystė. Sukursite savo šeimas ir, kaip sakiau, turėsite tęsti mūsų giminę. Žmogus privalo žinoti savo vietą po saule: kas jis toks, kokie jo protėviai ir kokie jo ainiai. Antraip jis yra nelyg benamė kosmoso dulkė, kurią pervartų vėjai skraidina iš vieno žemės pakraščio į kitą.“
Baigei gana iškilmingai ir jau manei, kad sūnus daugiau neklausinės. Jis persisvėrė per valties bortą, kyštelėjo ranką į vandenį ir, regis, įdėmiai stebėjo, kaip nuo pirštų krinta lašai. Taip, kosmoso dulkė ir ežero vandens lašas yra identiški, tokie pat, neturi skiriamųjų bruožų. Pasaulyje vargiai surasi tokį pat žmogų; jeigu išoriškai dar gali būti tapatus, tai dvasia, jausmai, visuomeninė padėtis, galiausiai genealoginis medis bus skirtingi. Futurologai retkarčiais prabyla apie žmogaus dublikatą, klonavimą, bet tokia galimybė yra bauginanti: mes taptume moliniais kinų imperatoriaus kareiviais. Skirtingumas yra žmogaus egzistavimo prielaida. Kitaip mes būtume susinaikinę.
„Jeigu gyvensime kartu, kam reikėjo skyrybų?“ – žymiai ramiau paklausė jaunėlis. Bet tu nejučia suirzai: „Kristina, kaltindama mane pederastija, antrą kartą peržengė neleistiną ribą – to man buvo per daug. Ir tikriausiai tai darė sąmoningai: ji – angelas, o aš – iškrypėlis!“ Sūnus tiriamai pažvelgė į tave: „O kuo ji nusikalto, pirmą kartą peržengusi ribą?“ – „Prieš dvidešimt metų buvo įsitaisiusi meilužį ir visur su juo demonstravosi. Pareikalavau liautis ir gyventi dėl sūnaus, o ji atšovė: „Ką tu man padarysi? Aš taip noriu. Tu esi klipata ir džiaukis, kad dar su tavimi gyvenu.“ Jeigu tau įdomu, pastaruoju metu pasibardami, pasikeiksnodami, vos pakęsdami vienas kitą, gyvenome tik dėl tavęs ir tavo brolio. Bet kiek ilgai tatai galėjo tęstis?“
Matei, kad sūnus nusiminė: be abejo, jam tai buvo naujiena. „Motina yra motina, – tarei jau be pykčio. – Turi į visa tai žiūrėti blaiviai – nesakau, kad aš niekada neklydau: per gyvenimą visko pasitaiko. Tačiau nepamiršk, kad ji gali ką nors panašaus iškrėsti ir tau arba tavo broliui. Nesuvokiamu būdu ji sugeba sukurti pragarą ir tapti to pragaro įkaite. O iš pragaro išėję žmonės būna paišini, pikti, įtarūs, kupini neapykantos, kuri gali bet kada prasiveržti. Ir, žinoma, jaučiasi nelaimingi, įskaudinti, apkaltinti be kaltės, praradę pusiausvyrą. Bet tu neturi teisės nusigręžti nuo savo motinos. Nei dabar, nei kada nors ateityje. Gal net privalai užjausti, rūpintis ja, nors ji savo rankomis sukūlė gražaus gyvenimo viziją. Nuskurdino ir pažemino save. Ir jai sopa. Bet ji nenori to pripažinti. Iškelta galva – dar nereiškia, kad žmogus pasitiki savimi, kad jaučiasi laimėjęs. Greičiau atvirkščiai. Nenoras prisipažinti klydus – didelė žmogaus silpnybė, galinti sugriauti visą asmenybę.“
Ir vėl supratai kalbąs pernelyg pompastiškai. Bet kaip kitaip visa tai išdėstyti? Situacija gana banali, o banalybė dažniausiai reikalauja skambių nuvalkiotų žodžių. Arba mąstai klišėmis, arba nesugebi būti nuoširdus, savas, artimas. Kartais pajunti, kad tai – gana sunku.
„Bet sakei, kad mama gal tyčia taip darė?“ – paabejojo jaunėlis. „Tegu ir tyčiomis – esmė nesikeičia: ji jaučiasi nuskriausta, atskirta, nesuprasta, ignoruojama. Neišsiduok, kad tiek daug apie ją sužinojai: taip geriau bus jums abiem.“
Sutemo. Vis dar sėdėjote palengva sūpuojamoje valtyje. Aplinkui įkyriai zyzė uodai, ištroškę jūsų kraujo, ir taikėsi cvanktelėti į pažeidžiamiausią vietą. Iš sūnaus reakcijos nepajėgei suprasti, ar priartėjai prie jo, ar dar labiau nutolai. Norėjai pasiteisinti, išblaškyti jo abejones, bet gal tavo žodžiai sukėlė jo širdyje tik sumaištį ir jis dar įtariau žiūrės į tave? Rodos, anksčiau buvo linkęs labiau tikėti Kristina. O dabar? Antra vertus, jam jau metas pratintis suvokti, kad gyvenime nebūna vienos teisybės. Anksčiau ar vėliau reikia išmokti atsirinkti, kas yra tiesa, o kas – tik tiesos regimybė. Tarpas tarp viena ir kita yra labai nedidelis – gal tik koks žingsnis. Žengtelėsi neteisingą žingsnį ir pakliūsi į iliuzijų apsuptį. O jos nelyg lipnūs voratinkliai gali ilgai neleisti išsivaduoti. Moklini per dirvonus ir sąvartynus, o įsivaizduoji žingsniuojąs žydinčia pieva. Gal kitam to ir pakanka? Gyveni ne savo, o kažkieno gyvenimą. Įpranti, prisitaikai ir pamažu pradedi manyti, kad savąjį…
„Grįžkim, – pasakei, – gal jau mūsų pasigedo?“ – „Kas?“ – jaunėlis prietemoje atsisuko į tave. „Teta, dėdė, brolis. Turėtum jausti, kad jie myli tave: juk tu protingas, gero būdo, nekonfliktiškas. Neturėtum galvoti, kad esi tik mamos sūnus. Esi reikalingas mūsų giminei, iš tavęs mes tikimės kai ko daugiau.“ – „Ko?“ – „Mažiausiai, kad būsi šviesus žmogus, pasieksi daugiau, nei tavo tėvas. Laikai pasikeitė, visos sąlygos būti kitokiam, daugiau galimybių.“ – „Manai, kad mums lengviau, nei tau?“ – „Žinoma! Tu žymiai gabesnis už mane ir savo brolį – tik reikia norėti.“
Prisiminei seną psichologijos dėsnį, jog tėvai tikisi, kad vaikai realizuos jų neišsipildžiusius užmojus, siekius, svajones. Ir tuo tarsi užkerta jiems kelią būti savimi. Tačiau stipri prigimtis turėtų nepasiduoti, įsiklausyti į save ir pasirinkti reikiamą kryptį. Tavo jaunėliui jau penkiolika metų, jis turėtų žinoti, ką veiks gyvenime.
„Kam mane čia atsivežei?“ – reikliai paklausė sūnus, kai ėjote pro poeto postamentą. „Norėjau, kad pasijustum esąs visumos dalelė. Kad įsivaizduotum, kas yra genealoginis medis ir kaip jis šakojasi. Tarp čia suvažiavusiųjų, be abejo, yra visokių žmonių; mes jų nepažįstame ir nesiveržiame pažinti, bet pamatyti gal ir verta“, – tarei, net pats abejodamas tuo, ką sakai. Bet, atrodo, jaunėliui pakako tokio tavo atsakymo.
Jaunimas šoko pagal ritmišką muziką, senimas kiurksojo prie stalų. Taip ir turi būti, pagalvojai: jauniems rūpi pasilinksminti, pašėlti, jiems žodžiai nelabai reikalingi, vyresnieji – daugiau kalba, pasakojasi, turi ką prisiminti. Tu ir jaunėlis nelinkstate nei prie vienų, nei prie kitų, tačiau buvote pakviesti prie sesers ir brolio giminės. „Nemokyk ir savo vaiko mandrumo“, – pusiau juokais tarė brolienė. „Jam reikia susipažinti ne tik su giminėmis, bet ir su Biržais“, – atsainiai atitarei. O pats sau pamanei, kad vaikystėje pažintos vietovės labiau traukia, nei mįslingi kraujo ryšiai su nematytais arba ilgainiui nutolusiais žmonėmis. Be to, vietovės ne taip greitai keičiasi. Labiau pasikeitė jūsų gimtinė… Iš jos liko tik akmenų krūsnis ir dulkėti kiečiai. Ją tikriausiai prisiminsite amžių dienai dilgsinčia širdimi, nes jumyse dar glūdi valstietiškas prieraišumas.
Veikiausiai išsiskirstėte; prie stalo liko murksoti tik keli vyrai, turbūt dideli alaus mėgėjai. Jaunimas, užsiėmęs nemažą kiemo dalį, vis dar trypė į taktą: tikra diskoteka, tik šviesos blankios. Sulindote į vyresnėlio automobilį, stovintį prie vartų, ir mėginote pusiau sėdomis užmigti. Kalbėtis nebenorėjai, nes būtum pasakęs, ko nereikia. Tegu sūnus įsivaizduoja, kad tau nesopa. Vyriškumo pamoka, ar ne?
Pabudai saulės šviesoje, pažadintas paukščių čirškimo – pešėsi varnėnai, nepasidalydami sirpstančių vyšnių. Sūnūs miegojo; vyresnis net paknarkdamas. Jeigu jų nebūtų, jaustumeisi žymiai silpnesnis ir dar labiau nuo visko atitolęs. Troškino, tad įkiūtinai į sodybą, kuri po vakarykščio ūžesio atrodė lyg išmirusi. Kur galėjo sutilpti šimtas dvidešimt žmonių? – paspėliojai. Tarkim, vietiniai išsiskirstė į namus; jaunimas miega mašinose, vyresnieji turbūt susigrūdo į dviaukštį namą, kai kas gal snaudžia virš garažo, apsikabinęs stalą. Beveik visi – tavo gentainiai. Šiek tiek neįtikėtina, bet… Pasidairei šulinio; ant rentinio stovėjo kibiras, jame dar buvo likę truputis vandens: turbūt naktį sukaitęs jaunimas gėrė. Tačiau niekur nematei nei puodelio, nei stiklinės; lyg arkliui teko kišti vidun galvą ir lūpomis gaudyti vandenį. Tave pajutęs, už garažo ėmė dusliai amsėti šuo. Nelemtas padaras – pribudins pavargėlius.
Prie laiptų sėdėjo senyva žilutėlė moteris ir žiūrėjo nematančiu žvilgsniu. Pamanei, kad pusiau akla, bet ji išgirdo ar pastebėjo tave. Pamojo kaulėtu pirštu prieiti artyn. Ūmai vėl pasijutai, lyg būtum grįžęs į vakar dieną; beveik nereali, nepažįstama aplinka, sodas su vienu kitu prinokusiu obuoliu, senutė, vilkinti tamsią devyniolikto amžiaus kirpimo suknelę, aplinkui, už sienų, miegantys žmonės, saulės spindulių juostos. Viena jų apšvietė moters galvą; senolė atrodė tarsi su aureole. Atžingsniavai prie jos ir pasisveikinai. „Kieno būsi?“ – paklausė. „Petro sūnus.“ – „Ar ne tu buvai sudegęs?“ – „Kad ne“, – papurtei galvą. „Kai buvai mažas, neatsimeni?“ Prisiminei: prieš keturiasdešimt septynerius metus. „Aha, aš.“ – „Niekas nebegalvojo, kad atsigausi.“ Įdomus dalykas – tu pamiršai, o kažkas atsimena; senolei metai turbūt dar labiau suspausti, suvaryti krūvon, bet, keista, neprapuolę.
Iš krepšio išsitraukei rankšluostį ir nupėsčiavai prie ežero; vanduo per naktį nebuvo atvėsęs. Daugoka dumblo, reikėtų paieškoti smėlėtesnės vietos; kad tik neužlipus ant butelio šukės. Priešais, vietinių vadinamoje saloje, nors tai yra pusiasalis, ryto saulės nutvieksti, baltuoja Astravo dvaro pastatai. Anksčiau čia buvo gero kilometro ilgio medinis lieptas, – juo biržiečiai vaikščiodavo į ten esančias gamyklas. Kadaise ežere nuskendo tavo pusbrolis, regis, dėdės Jono sūnus; arba nuslydo nuo liepto, arba drožė tiesiai per netvirtą ledą. Tikriausiai buvo gerokai „paėmęs“, nes dirbo prie fermentuojamo vyno cisternų, kurių čiaupus galėdavo atsukti ir pasilenkęs nukreipti srovę tiesiai į burną. Rado tik pavasarį, kai aptirpę ledai išnešė į pakrantę. Tai tik dar vienas epizodas iš tavo genties žmonių gyvenimo. O kiek nežinai? Ne-žinai, ką išgyveno protėvis Petras ir trys jo žmonos, kokia buvo jų kasdienybė ir kokie sekmadieniai, ko jie laukė ir tikėjosi; nežinai, kokias aistras, pykčius, neapykantas, baimes ir verksmus patyrė tavo dėdės ir tetos, jų vaikai ir vaikaičiai. Turėtum daugiau žinoti apie savo tėvus, brolius ir seserį, bet manai pakankamai žinąs. Jūsų šaknys glūdi po žeme, kaip ir visos šaknys – nematomos, negirdimos, bebalsės. Turėtum jas jausti, nes esi to medžio šakelė; bet ar junti, ar girdi, ar mėgini atsišaukti, atsiliepti? Lengviausia atsiduoti laikui, užsisklęsti savyje, ignoruoti aplinką. Jaunystėje tave dažnai užklupdavo solipsizmo priepuoliai: esu tik aš – mąstantis subjektas, o ko negaliu matyti, išgirsti, patikrinti juslėmis – to gali ir nebūti. Tad visiškai būdavo nesunku įsivaizduoti, kad viskas prasideda nuo tavęs, gal dar nuo tavo tėvų, ir viskas baigsis kartu su tavimi.
Po poros valandų jau visi buvo gyvi, sėdėjo už stalų, kramtė, kas likę nuo vakar, kilnojo stiklines alaus ir stipresnių gėrimų taureles. Artėjo atsisveikinimo valanda, tad kiekvienas senolio Aleksandro šakos atstovas turėjo tarti žodį. Kas deklamavo graudžius eilėraščius, kas sakė smagius linkėjimus, kas neištvėrė nepasigyręs savo šeimos laimėjimais. Vilnietis brolis stuktelėjo tau į pašonę: „Nuo mūsų tėvo giminės kalbėsi tu!“ – „Kodėl aš? – pasimuistei. – Kodėl ne tu? Esi vyresnis, tau labiau priklauso.“ – „Tu geriau moki, tau geriau išeina.“ Velniai griebtų, kad aš žinočiau, ką reikia sakyti? – pagalvojai. Jeigu kalbėsiu, ką iš tiesų jaučiu ir manau, niekam nepatiks ir tikriausiai bus nesuprantama. Teks suokti, kaip sako jaunimas.
Kai atėjo tavo eilė, atsistojai, bet valandėlę tylėjai; kol visi pradėjo gręžiotis į tave, o brolis nekantriai kumštelėjo. Ir tada prabilai; pats pajutai, kad tave įveikė patetika, bet negalėjai nieko padaryti: turbūt tavo prigimtyje glūdi neišsemiamos gražių banalybių balos. Kalbėjai apie mitinį protėvį Petrą, kuris pasėjo gerą sėklą, tarkim, tai buvo gilė, iš jos išaugo tvirtas kuplus ąžuolas, kurio viršūnėje gieda jauni paukščiai, ant šakų tupi jų tėvai, o šaknyse glaudžiasi protėvių dvasios. Tai okupacijų šalčiams ir negandoms, laikų pervartoms atsparus medis, išdygęs, sulapojęs, išsikerojęs ir įsitvirtinęs lietuviškoje žemėje, gausiai vedantis gerus vaisius. Nesvarbu, kad kai kurie iš jų be laiko atitrūksta nuo šakos, nukrinta ir supūva, nepalikdami nė ženklo, tyliai sau pridūrei. O baigei dar iškilmingiau: „Noriu palinkėti, kad šis ąžuolas ir toliau stiebtųsi aukštyn, skleistų tvirtas šakas į šalis, keltų padangėsna visada žalią vainiką, brandintų gausų derlių ir galingai oštų mūsų tėvynei Lietuvai.“ Padarei trumpą pauzę ir kaip tikras aktorius „paėmei aukščiausią natą“: „Nes tik taip mūsų gyvenimai, mūsų džiaugsmai ir kančios, mūsų mirtys ir mūsų gimimai įgauna prasmės.“ Kai pasigirdo garsūs plojimai, šyptelėjai: regis, būsiu „perspjovęs“ visus.
Paskui fotografavotės, pasak Martinaičio Kukučio, „labai ryškiai šypsodamiesi“, atskiromis kartomis – tėvai, vaikai, vaikaičiai ir ant rankų laikomi verksmingi provaikaičiai, artimiausiomis giminėmis ir dar kaip sumanydami. Vos tilpdavote į fotoaparatus. Spaudėte rankas, plekšnojote per pečius, artimesni atsibučiavote; burzginote automobilių variklius, šūkčiodami vienas kitam, sėdotės į salonus, trinkteldavote durelėmis; sukėlę dulkes ir garsiai signalizuodami išsilakstėte įvairiomis kryptimis: Šiaulių ir Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno, Rokiškio ir Vabalninko link, Latvijos pusėn. Vietiniai liko stovėti ir žiūrėti jums pavymui.
Tavo vyresnėlis nuspaudė „Audi 100“ akceleratorių iki dugno ir kriokdamas perlėkė per Biržus. Tik apie Pasvalį pastebėjai, kad spidometro rodyklė mušasi į dešinį pakraštį ir rodo „260”. „Koks nelabasis tave gena?“ – suniurnėjai nepatenkintas. „Sėdėk ir tylėk, tėvai: spidometras sugedęs.“ – „O kodėl visus lenki, lyg jie stovėtų vietoje?“ – „Noriu būti pirmas!“ – „Esi. Ir kas iš to? Nori pirmas į grabą?“ – „Nebijok ir pajusk kaifą, tėvai!“ Jaunėliui irgi patiko toks pamišėliškas lėkimas, jis šokinėjo iš džiaugsmo ant galinės sėdynės. „Ko nelenki to džipo?“ – „Tegu varo prieky: jei policija jį stabdys, spėsim numesti greitį.“
Priešpriešiais važiuojančios mašinos kelias akimirkas tavaruoja prieš akis ir kauktelėjusios dingsta už nugarų. „Mūsų keliai nepritaikyti tokiam lakstymui, – pasakei sūnui. – Tu pasitiki savimi, bet ar žinai, kaip pasielgs kitas?“ Tavo klausimas liko be atsakymo. O jei ištikšime kaip paperai? – pagalvojai. Mūsų šaka bus nuplėšta nuo ąžuolo ir nusviesta į šalikelę; žaizda užsitrauks, surambės, apsamanos. Ką reiškia tokiam plačiašakiam medžiui kelios atžalos, kad ir labai gyvastingos? Nebent pretenduotumėte į viršūnę… Mažytis atsitiktinumas gali viską sujaukti.
Pamąstei apie namuose likusį brolį, kuris nevažiavo į Biržus. Gal jis teisus: ar verta belstis du šimtus kilometrų, kad pamatytum minią nematytų, svetimų žmonių? Persimestum keliais mandagumo žodžiais? Susipažintum ir tuoj pat pamirštum? Pasižiūrėtum, kaip jie valgo ir geria? Linksminasi arba žeria vienas kitam nieko nereiškiančius priekaištus? Užsidaręs savo tvirtovėje, tiek metų apsiėjai be jų, kodėl dabar turėtum atlapoti širdį?
Pamatęs tiek gentainių, turėjai jaustis tvirtesnis, sutelktesnis, gal net atsakingesnis už savo veiksmus: esi šaka, turinti ošti savo medžiui, esi grandis grandinėje, tavimi teka šaknų syvai: pasisukus laiko ratui, pats tapsi šaknimi, pagrindu, stiprybės laidu, jungtimi tarp žemės ir saulės. Tačiau kažkodėl labiau jutai praradimą, nepasiteisinusias viltis, prasivėrusią nepaaiškinamą tuštumą. Tarsi jau dabar būtum atplyšusi džiūstanti šaka. Nors šalia tavęs sėdėjo sūnūs, regis, be baimės šešėlio žiūrintys į priekį. Nekantrūs, skubantys, trokštantys tiesių ir teisingų atsakymų. Kitokie nei tu? Labai to norėtum, bet ar taip bus?
2010