Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys
2015 m. Nr. 4
* / ankstybieji
Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.
Paskui vaikai parodė man nuotrauką laikraštyje, nelaimių skyrelyje: įjuodusiame kambaryje, suodžiuose, tarp suanglėjusios lovos spyruoklių, panarinęs galvą sėdėjo sudegėlis akinamai baltais marškiniais. Kažin, ar pats fotografas matė, ką pagavęs?
Kartais tame kambaryje nei iš šio, nei iš to sukyla nuožmus vėjas. Draskydamas jau ir šiaip palaikę plėvelę, jis pro langą išsiveržia laukan, po visą kvartalą išnešioja paišus. Štai ir dabar matau juos sūkuriuojant palei pliką gruodą, girdžiu lange įnirtingai plazdant juodas driskanas.
* / skaudieji
Jodvi su mama pirko silkę. Pardavėja kilstelėjo iš statinės išgriebtą žuvį ir paklausė:
– Tiks?
Sidabriniais žvynais ir žieduotais moteriškės pirštais varvantis sūrymas sužibėjo, sutvisko vėlyvoje spalio saulėje, ir tas reginys nedylamai įsirėžė mažosios Aidos atmintin. Vėliau ji it stebuklingą vaistą prisimins jį nelemtomis valandomis – bus jų daugel, oi daugel. Tirpdys ji tame įstabiame švytėjime juodą gėlą. Lyg žiburiu šviesis nevilties ir vienatvės dykynėse. Šios atrodys bekraštės, o laimės akimirkos – tokios trumpos…
Pardavėja susuko žuvį į rudą, standų popierių ir padėjo ant svarstyklių lėkštės. Silkė svėrė 218 gramų.
* / vėlybieji
Degiau iš gėdos, bet vis tiek nepajėgiau atsikratyti minčių apie tai, kaip įspūdinga būtų aprašyti šį tunelį: palubėje kabantis vamzdis apvyniotas izoliacine vata, vienur kitur kadaruoja atsiknoję jos gaurai; vienur kitur vamzdis bebaigiąs prakiurti ir ant nudrengto, raukšlėmis susimetusio grindų linoleumo papsi sunkūs, tamsūs lašai; didžiuma lempučių po apskretusiais gaubtais – perdegusios.
Žingsniavome prieblandoje. Vežtuvus stūmiau aš. Kassyk, kai jų tekinukai šoktelėdavo ant grindų rukšlų, krestelėdavo ir iš po marškos išsprūdęs kuokštas žilsvų mamos plaukų.
Prie lavoninės durų slaugė ūmai susizgribo nepasiėmusi raktų.
– Aš tuoj, – tarstelėjo ir nuturseno ilgu tuneliu atgal.
Mudu su mama likome jos laukti. Už kelių žingsnių po nudaužtu gaubtu nykiai spingsojo lemputė. Durys buvo ką tik nudažytos – žaliai, ir viršutiniame kairiajame jų kampe galavosi į dažus įklimpęs ilgakojis voras. Tūpčiojo, lyg ruošdamasis šuoliui, bet, užuot išsilaisvinęs, tik dar giliau smego. Viena laiba koja virpėjo atsiskyrusi nuo kūnelio.
Mamą dengianti marška buvo pasmukusi žemyn ir iki vešlių, pasišiaušusių antakių atidengusi išgeltusią kaktą. Nuo vamzdžio palubėje ant jos nutiško ruzgano vandens lašas.
* / bevardžiai
Turėjo jie arklį ir šiokios tokios naudos iš jo, mat darbymetį gyvulio prisireikdavo kaimynams – soduose ir daržuose. Kartu nuomininkai tą sartį ir pašerdavo. Kitaip kažin ar ilgai būtų tempęs. Dar jie turėjo kelis serbentų kerus ir pusę kiaulės. Daugiau nieko. Vaikų toje šeimoje buvo gal keturiolika. Gyveno netoliese, tad draugėn sueidavome. Sykį man pasitaikė būti jų namuose per pietus. Kėdžių visiems neužteko, todėl sutūpėme, susėdome, suklaupėme kas kur. Tų vaikų motina atsinešė puskibirį lydytų taukų ir kepalą duonos. Šią suraikė ir pradėjo dalinti „pietus“. Paduodama taukais apteptą riekę, riebaluotu mediniu šaukštu kiekvienam brūkštelėdavo per kaktą – šitaip pažymėtasis į antrą porciją taikytis negalėjo. Davė riekę ir man – nenuskriaudė, tik per kaktą kažkodėl nebrūkštelėjo. Gal įžvelgė kitokį, nei jos vaikų, mano likimą… Jeigu tada mūsų būrį kas nors būtų nufotografavęs, dabar į tą nuotrauką žiūrėtume nejaukiai. Buvau apsuptas būsimųjų vagių, prievartautojų, žmogžudžių, kurių daugumos biografijos nutrūko anksti ir panašiai: nuteistas mirties bausme, perdozavęs, nužudytas, apsinuodijęs neaiškios kilmės skysčiu… Nors nežinančiam tokia fotografija tikriausiai neatrodytų kuo nors ypatinga: na, kupeta vaikų apsmukusiais treningėliais ir žvilgančiomis kaktomis. Ir aš tarp jų – nepažymėtas…
* / vėlybieji
Išsukę iš vieškelio, nusėdome nuo dviračių ir, varydamiesi juos, kemsuotu, seniai nebevažiuojamu keliuku patraukėme į buvusią Alėksio sodybą, iš visų pusių apstotą aukštų, kuplių eglių. Pintinės su grybais tabalavo ant ragų. Šviesiame rugsėjo danguje virš eglyno kabojo vienišas juodas debesis.
Piktžolių apkėstame kieme tvyrojo gūdi tyla. Alėksio namo sienos, kadaise – dar prisiminiau – gražiai geltonos, dabar buvo išblukusios, dažai nusilaupę, langai išdaužyti, kaminas gerokai aptrupėjęs, vietoj ūkinio pastato stogo žiojėjo skylė.
Dviračius palikę kiemo pakraštyje, tylėdami žingsniavome sodybą juosiančiu eglynu, dairėmės rudmėsių. Po kojomis gurgždėjo perdžiūvę spygliai. Treškėjo lūždamos šakelės. Ramybė buvo vėsi, dilginanti. Staiga kad uždūduos! Nutirpę sužiurome į apleistą sodnelį už namo. Ten, tarp senutėlių, šakomis susikibusių obelų, nurudusioje žolėje mažne iki juosmens, stovėjo Alėksis ir pūtė savo dūdą. Buvo mat muzikorius, pūsdavo vestuvėse ir budynėse, kartais ir be progos – iš malonumo. Dūdavo užsimerkęs, iš širdies, graudžiai ir kartu iškilmingai. Net ir blausią, be saulės, dieną instrumentas tviskėjo lyg auksinis. Išraitęs melodiją iki galo, Alėksis nuleido dūdą į žolę ir, atgalia ranka brūkštelėjęs per suskirdusias lūpas, nusišypsojo.
* / žieminiai
Buvome ką tik palaidoję Violetos Š. tėvą. Begalinė širdperša vijo ją į kosmosą. Pasišoviau lydėti.
Ant viršutinės trapo pakopos atsigręžiau ir nužvelgiau teritoriją – gal paskutinį kartą… Prie pat raketos tamsoje dūlavo iš storų geležinių strypų suvirintas dramblio pavidalo karkasas, tolėliau – eile išrikiuotos sūpuoklės. Po jų skersiniais kabojo lašų girliandos – buvo atodrėkis. Primityvi karuselė – nei arkliukų, nei liūtų, nei slibinų, tik keturios lentutės atsisėsti – klimpo sniege. Šis beregint težo. Šlumštelėjo žemyn balta, plukni kepurė, pūpsojusi ant raketos smaigalio. Iš prodebesio pažvelgė blyškus mėnulis. Jo šviesa slystelėjo aplamdytomis, nusvidintomis šliuožynėmis.
Iki starto buvo likusios kelios sekundės. Gūždamasi ankštoje raketoje, Violeta Š. metalofonu skambino atsisveikinimo melodiją.
* / skaudieji
Klaidžiais Akamenų miško takais jis sėlino be garso, lengvu žingsniu. Šakelės, minamos minkštais mokasinais, net nesutreškėdavo. Retsykiais jis stabtelėdavo, pauostydavo orą, įsiklausydavo. Dvelkė grybiena, kerpėmis ir – vos vos – dūmais. Ošė medžiai, toli vakarų pusėje ūbavo apuokas. Ant samanų įmantriausiais ornamentais krito pro šakas srūvanti mėnesiena. Jis pasitaisė už galvaraiščio užkištą erelio plunksną ir vėl nėrė į tankmę. Sykį tamsoje už poros žingsnių piktai sukriuksėjo pabaidytas šernas. Virš galvos sparnais suvasnojo apsisapnavęs paukštis.
Apsukęs troškiai pradvisusią pelkę, Algis sulėtino žingsnį. Gaižiai trenkė dūmais, pro retus medžius buvo matyti besiplaikstanti liepsna. Proskynoje aplink laužą sėdėjo, tikriau sakant, atsipalaidavę drybsojo keturi blyškiaveidžiai. Iš alavinių puodukų sriūbčiojo ugninį vandenį, nerūpestingai šnekučiavosi. Algio brolis surištas gulėjo atokiau, palei vežimo ratą. Liepsnos atšvaitai mirgėjo berniukui ant veido, ir atrodė, kad belaisvis vaiposi ar raukosi iš skausmo. Algis tvirčiau suspaudė tomahauko kotą ir, karingai rėkdamas, šoko iš užuoglaudos. Iš pasalų jis niekada nepuldavo.
* / turtingieji
Valgė jis nelabai gražiai – šliurpė. Bet ne skubėdamas, lyg kas kėsintųsi atimti, ne springdamas, o lėtai, pasiskonėdamas. Kitas berniukas, jau pavalgęs, nekantravo bėgti į kiemą, o jis vis dar žiūrėjo, kaip balti lašai nuo šaukšto kapsi į tamsrudį dubenėlį. Nei tada, nei kada nors vėliau, jau tapęs Žiogu – tempdamas vieną begalinį sroką nutriušusiuose bendrabučiuose, sudvisusiuose pritonuose, įkartusiose zonose, – jis nesuvokė, kad buvo pakerėtas banalios pieniškos sriubos tamsiai rudame dubenėlyje grožio. Bet aną, jį papenėjusį, berniuką prisimindavo su dėkingumu. Jų keliai galiausiai išsiskyrė, ir nei vienas, nei kitas nenutuokė, kiek daug jų gyvenimuose lėmė tas pasisėdėjimas mažoje virtuvėlėje. Saulėtą pavasario popietę, liepose palei gatvę čirškaujant žvirbliams.
* / žieminiai
Džiugas J. be žodžio sustabdė automobilį, ir mudu lyg susitarę išlipome. Lauke buvo ne ką šalčiau nei žigulių salone. Krūmai ir medžiai abipus kietai suplūkto keliuko brydojo pusnyse, atkišę baltas rankoves. Pro jų sampynas, lyg iš už grotų, mus stebėjo sielvartingasai mėnuo. Markstėsi viena, kita žvaigždelė. Palikę šešėliais išdabintą automobilį – kad nesutrikdytume įstabios tylos, – toliau žingsniavome pėstute. Mudviejų jeknos funkcionavo sutartinai. Maniškės valė iš kraujo kenksmingas chemines medžiagas, sintetino organizmui būtinus baltymus, Džiugo J. – gamino cholesterolį, vitaminą A bei tulžį, reguliavo cirkuliuojančio kraujo kiekį. Taigi, ir vienos, ir kitos darė gerus darbus. Prieš leisdamiesi nuokalne, stabtelėjome. Kiek žemiau plytėjo stora, melzgana antklode uždengti Pavilnio gyventojų daržai, šen ten švietė blausūs žiburiukai. Matyt, suuodęs prašalaičius, netoliese užskalijo šuo.
* / turtingieji
Pavėsinės statramsčiu ropoja boružė. Dingsta sueižėjusios medienos plyšyje ir vėl pasirodo. Atkakliai kopia aukštyn. Po stogeliu virš įėjimo kabo voratinklio hamakas. Altanos sienelės ir suoliukai palei jas, ir stalas – įjuodę, tik grindys nuzulintos, nutrintos iki gelsvumo. Į sprogius tarp stalviršio lentų pribyrėję trupinių trupinėlių, mažyčių sėkliukių, pripustyta žiedadulkių, jau bergždžių.
Prie stalo sėdinti pilkų akių mergaitė mėlynais marškinėliais pasitaiso akinius, pakrutina užtirpusius basų kojų pirštus.
Už pavėsinės šakas svarina geltonšoniai obuoliai. Vienas šlumšteli į žolę. Tolumoje, kitapus Merkio, dunkso padūmavę miškai. Kažkur – nesuprasi, šioje ar anoje pusėje – amsi šunys. Padvelkia vėsus apyvakario vėjelis, sušiurina lapus. Gabrielė skaito knygą.
* / bevardžiai
Jis, panarinęs galvą, sėdėjo ant plytgalių krūvelės prie stebuklingai išlikusios viralinės. Troba buvo sudegusi lig pamatų. Jautė, kaip vis dar rusena ilgesni barzdos šeriai, raitosi plaukų galiukai ant pakaušio. Būtų pakakę brūkštelėti rankove, bet jam nerūpėjo. Perštėjo akis. Po žliuginą kiemą vaikščiojo darbą baigę ugniagesiai, rankiojosi savo mantą. Greitoji buvo jau išvažiavusi. Aitriai trenkė drėgme ir degėsiais. Staigiai pasisukęs vėjas po purvynę nešiojo suodžius, kažkokius nesudegusius draiskalus. Kaimynuose, vienoje ir kitoje pusėje, ilgesingai kaukė šunys. Jis išsiėmė sulamdytą pakelį „Primos“ ir vėl užsirūkė.
* / rudeniniai
Dainora T. darbavosi suplukusi. Minkė, skalavo, gręžė – skubėjo apsiskalbti, kol neužsuktas vanduo. Pirmoji partija skalbinių jau džiūvo ankštame balkonėlyje, bet moteriai atrodė, kad nešvarių drabužių kaugė nė kiek nemažėja. Be paliovos gargiantys vamzdžiai varė ją į neviltį, erzino klibančios grindų plytelės. Maudė pasmilkusias strėnas.
Su kaupu prikrovusi išgręžto žlugto pintinę, Dainora T. atsitiesė. Panižo išbrinkusią rankų odą. Ji patrynė delnus į chalatą. Kadaise šio būta gėlėto. Valandėlę stovėjo užsimerkusi. Paskui nejučia dirstelėjo į veidrodį ir nustėro. Iš prieškambario į ją žiūrėjo pražuvėlis vyras. Sulysęs, apšepęs, bet vis dėlto nuo tada, kai prieš septynerius metus po eilinio barnio išėjo iš namų, beveik nepasikeitęs – vis toks pat mąslus žvilgsnis, kreiva šypsenėlė. Balažin kokio impulso paakstinta moteris griebė už kraštų sklidiną vonelę ir pakėlusi – iš kur staiga tiek jėgos? – iškliokė pamuiles ant veidrodžio. Tada nutrenkė vonelę į kampą ir, prikandusi lūpą, nusigręžė. Dalis vandens sugurgėjo į kriauklę, bet daugiau išsitaškė ant grindų, veidrodį apdribo putos. Kai jos nusliaukė stiklu žemyn, Dainoros T. vyro prieškambaryje nebebuvo.