Monika Baltrušaitytė. 47 sekundės
2023 m. Nr. 3
Apsakymas
Kai pradėjau buriuoti, retsykiais leisdavau sau pasvajoti, kaip kada nors perplauksiu Ramųjį vandenyną ir Horno ragą. Tą siaubingą audrų užkalbėtą vietą, kur susiduria du vandenynai ir du žemynai – Pietų Amerika ir Antarktida. Pragarišką bangų skalbyklę, kurią perplaukęs gali švilpauti laive ir nebeatsistoti į kambarį įžengus Anglijos karalienei. Košmarišką praėjusių amžių kliperių maršruto tašką, kurio jie neišvengdavo iš Australijos į Europą gabendami vilną, grūdus ir auksą. Kartais net mėnesių prireikdavo, kol burlaiviai pagaliau išplaukdavo į saugesnius vandenis.
Anuomet kliperio vairininkams buvo užginta atsisukti atgal, kad nematytų, kas juos vejasi. Išvydus dešimtis kartų už laivą didesnį ledkalnį, nuo kurio putojančios keteros penkiasdešimties mazgų vėjas teškia vandenį, iš siaubo kepenys su inkstais gali susikeisti vietomis. Atšiaurioje bangų plakyklėje dreifuoja ledkalniai, o iš juodų debesų dažnai pasipilančiam lietui su kruša nepasipriešinsi. Neprarasti ramybės tokiomis sąlygomis geba tik iš tamsos išnyrantys albatrosai. Neskubėdami slysta oru, visai netoli laivo bėgių, kol audros burna juos praryja ir jie pranyksta tamsoje.
Albatrosai gyvena ten, kur daug vėjo, juos vadina buriuotojų draugais. Visai kaip jachta, štilio sąlygomis sustojanti ir nejudanti tikslo link, vėjui nurimus, jie supasi ant vandens paviršiaus negalėdami pakilti. Toks plūduriavimas paukščiams pavojingas, nes bet kurią akimirką jie gali tapti plėšrių žuvų maistu. Buriuotojams vandenyne štilis irgi ne į naudą – maisto atsargos senka, laikas bėga, o tu nejudi iš vietos, iki artimiausio uosto – galybė nenuplaukto kelio.
Sakytum, tik beprotis galėtų svajoti apie tokią kelionę, bet visi buriuotojai yra truputį bepročiai. Išgirdęs, kad du patyrę kapitonai renka įgulą, nė nemirktelėjęs sutikau prisijungti. Žmona mane palaikė, džiaugėsi, kad pagaliau išsipildys sena svajonė, tik truputį jaudinosi – pirmą kartą taip ilgam paliksiu ją ir vaikus.
Tėtis prieš kelionę įbruko man į delną akmenėlį.
– Ir aš tokį turiu, – prasitarė, kai atsisveikindami nejaukiai mindžiukavome virtuvėje su ataušusios kavos puodeliais rankose. Vamzdžiuose ūžė vanduo, mama prie kriauklės tarškino indais. – Gerą energiją į jį sukroviau.
Kiek patrypčiojęs pridūrė:
– Kai bus labai sunku, palaikyk delne, ir palengvės. Man padeda.
Kelionė nuo Naujosios Zelandijos iki Argentinos turėjo trukti mėnesį. Per Ramųjį vandenyną reikėjo nuplaukti šešis tūkstančius jūrmylių, o tai yra daugiau nei vienuolika tūkstančių kilometrų.
Įguloje, be manęs, buvo dar vienuolika vyrų, visi rimtai ruošėmės lemtingai dienai – 2017-ųjų gruodžio 12-ajai. Reikėjo kruopščiai suplanuoti meniu, tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokio maisto pasiimti. Juk pakeliui iki Horno nebus jokios salelės, kurioje galėtume sustoti.
Prisipirkome liofilizuotų befstrogenų, džiovintų uogų, kiaušinių, bananų, šokolado ir kokakolos. Žinojau, kad sotumą ir patogumus mėnesiui teks pamiršti. Žinojau, kad jei vidury vandenyno mums kas nors atsitiks, joks sraigtasparnis neatskris ir joks laivas neatplauks mūsų gelbėti, nes būsime per toli. Artimiausias laivas, tarkime, kad ir iš Panamos į pietus traukiantis krovininis, priplauktų nebent per savaitę.
Į Naująją Zelandiją atskridau likus penkioms dienoms iki kelionės pradžios. Padėjau supirkti maistą, stebėjau paskutinius įgulos pasispardymus tvarkant laivą. Girdėjau, kad perplaukti Horną buriuotojui yra tas pats, kaip alpinistui užkopti į Everestą – artėjant link tikslo, kiekviena diena būna vis sunkesnė. Laivui tolstant nuo Naujosios Zelandijos krantų ir stumiantis link vandenyno vidurio, oras kasdien šals, vėjas stiprės, dangus niauksis, kils vis didesnės bangos. Bandžiau įsivaizduoti, kas manęs laukia.
Abu kapitonai – tikri vilkai, o Linkus aplink Horną plaukia jau ne pirmą kartą. Jis gyvena šiame laive, puikiai jį pažįsta, juo galima pasikliauti. Kiti įgulos nariai – irgi ne iš barų surankioti piemenys. Visi, įskaitant mane, turi bent pirmos eilės vairininko teises, buriavime ir gyvenime – ne žali, šio bei to pasiekę, šen bei ten įsitvirtinę.
Buvau prigąsdintas, kad Naujojoje Zelandijoje knibždėte knibžda gyvačių, bet vietiniai nuramino – visos gyvatės gyvena Australijoje, o baisiausias sutvėrimas čia – rykliai, kas antrą dieną ką nors papjaunantys. Išplaukę nejučiomis vis dairėmės iš vandens kyšančių pelekų, ir kai pagaliau juos išvydome, nebuvo jauku.
Oras pasitaikė fantastiškas, žydrame, nė menkiausio debesėlio nedrumsčiamame danguje nuolat spigino saulė, bet apie jokias maudynes, nors ir kaip norėjosi, negalėjo būti nė kalbos. Kai tie grėsmingi pelekai suka ratus aplink laivą, net kojų, prisėdęs laivagalyje, į vandenį neįmerksi. Jokios atgaivos, tik kaitra, rykliai, kartkartėmis sužvejojamas tunas ir sunkiai paaiškinamas jaudulys, kuriuo visi alsavome dar labiau įkaitindami orą.
Pirmąsias dienas plaukėme išsirengę iki pusės – deginomės. Ne juokais nusvilau ir paraudau kaip Bavarijos paršelis, todėl likusias dienas teko vilkėti pilkus buriavimo marškinius ilgomis rankovėmis, po kuriomis upeliais sruvo prakaitas. Baisu pagalvoti, kaip atrodysime kelionės pabaigoje, mėnesį išbuvę be dušo. Jau šeštąją kelionės dieną plaukai sulipo lyg dredai, o nešvari oda riebiai blizgėjo.
Atšventėme Kalėdas. Ruošiantis kelionei kažkuris parūpino dirbtinę eglutę. Gražiausią žiemos šventę sutikome kukliai – visi kartu, bet kiekvienas atskirai. Vis labiau tolstant nuo kranto, rykliai iš akiračio pagaliau prapuolė ir juos pakeitė delfinai. Regėjome visą būrį, atletiškai šuoliuojantį per bangas. Traukėme iš kišenių telefonus bandydami įamžinti akimirką, bet nė vienam nepavyko padaryti gražios nuotraukos.
Plaukėme vachtomis, ant denio nuolat dirbo keturi vyrai. Kai įlipau į laivą, turbūt pusę žmonių, su kuriais teks perplaukti vandenyną, sutikau pirmąkart. Negalėjau nė įtarti, kokių staigmenų pateiks kelionė, o pirmasis išbandymas laukė jau po savaitės, kai sugedo šaldytuvas. Lapė pirmasis pastebėjo, kad jis neveikia.
– Bus balius, – konstatavo. – O tada – pagirios.
Teko greitai tuštinti visas atsargas, nes kitaip maistas būtų sugedęs. Valgėme atsidėję, aikčiodami ir aimanuodami, dirginome skonio receptorius mėgaudamiesi kiekvienu kąsneliu. Po mūsų puotos liko tik džiovinti vaisiai, dvidešimt keturi kiaušiniai ir liofilizuoti befstrogenai – juos užpylus vandeniu, prėska, bekvapė masė tampa panaši į maistą, teikiantį reikiamą baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekį, reikalingą gyvybei palaikyti. Bet koks liofilizuotas patiekalas – troškinys, lazanija ar kepsnys – buvo tokio paties skonio, vienintelis skirtumas – paveikslėlis ant pakuotės, apmulkinantis alkaną protą ir leidžiantis patikėti, kad valgai tai, kas nupiešta.
Šaldytuvo gedimas sukėlė nerimą, supratome, ką kiekvienas nujautėme jau seniai – nuo šiol kasdien bus tik sunkiau. Tarsi koptum į kalną.
Po kelių dienų laukė dar viena staigmena – pamatėme, kad dujos eikvojamos sparčiau, nei planuota. Buvo nutarta taupyti karštą vandenį – per parą kiekvienas gali suvartoti aštuonis šimtus mililitrų. Pusę litro pasiglemžia sausas davinys, lieka trys šimtai – puodelis arbatos.
Lapė pasiūlė „susimesti ant vandens“ ir išsivirti kiaušinius. Dvidešimt keturi kiaušiniai, dvylika žmonių, kiekvienam po du. Šaunus planas, bet paskutiniajam kiaušinio kažkodėl neliko. Pirmą kartą tarp mūsų kilo įtampa. Buriuotojai – patyrę, savo karjeros zenitą pasiekę direktoriai ir įvairių padalinių vadovai pasidarė irzlūs ir tulžingi. Kaskart, vachtoms keičiantis, išgirsdavai kurį nors apmaudžiai bambant apie tą pavogtą kiaušinį. Kodėl kažkas gali nuspręsti, kad jam maistas reikalingesnis nei kitiems? Kuris iš mūsų tai padarė? Kuris yra vagis?
Nujaučiau, kad šioje kelionėje man daug kas klius ir nepatiks, bet nutariau patylėti ir pakentėti, į konfliktus ir santykių aiškinimąsi nesivelti, savo tiesų niekam neįrodinėti. Juk turime bendrą tikslą ir kaip nors reikia jį pasiekti.
Pasidžiaugę delfinais, vėliau ilgą laiką akyse jokios gyvos dvasios neregėjome. Stūmėmės link vandenyno pusiaukelės, kurioje iki artimiausios sausumos – daugiau nei du tūkstančiai kilometrų. Ne tik žmogaus ar laivo neišvysi, bet ir jokia žuvelė uodegos nekyštels. Ši vieta – tarsi vandens dykuma, kurioje išgyventi nėra jokių prošvaisčių.
Vieną rytą nubudęs patikrinau koordinates ir pamačiau, kad esame beveik prie pat Nemo taško, vandenyno nepasiekiamumo poliaus. 1992-aisiais ši vieta buvo pavadinta kapitono Nemo iš „20 000 mylių po vandeniu“ vardu. Pasiekti ją sunku ne tik dėl atstumo, bet ir dėl keturių galingų vandenyno srovių, sukeliančių Pietų Ramiojo vandenyno verpetą. Jos trukdo žmonėms ir gyvūnams čia patekti, neleidžia formuotis florai ir faunai, o dėl verpeto ant vandenyno dugno negali nusėsti nuosėdos.
Kosmoso agentūros kartais nuskandina čia įvairias lūženas – palydovus ar per didelius erdvėlaivius, kuriais rizikinga atsikratyti kitose akvatorijose. Kai esi Nemo taške, artimiausias žmogus yra ne Žemėje, bet kosmose, tarptautinėje kosminėje stotyje, kuri yra maždaug už keturių šimtų kilometrų virš tavo galvos.
1997-aisiais okeanografai panašiose koordinatėse užfiksavo itin žemo dažnio garsą, sklindantį iš pat gelmių. Jis buvo per stiprus, kad jį skleistų mėlynieji banginiai, didžiausi jūrų padarai. Galbūt Lovecrafto aprašytas netoliese gyvenantis monstras Kthulhu pagaliau sujudo išgirdęs užkeikimus? O gal jį pažadino kosminės lūženos, lyjančios ant galvos?
Visai prie pat Nemo taško užgulė keistas jausmas. Supratau, kad, be mūsų, čia daugiau nieko nėra. Atrodo, net vienatvė tapo fiziška. Gerklę gėlė jos įkvėpus, nes oras pasidarė kietas, jame atsirado aštrių kraštinių ir smailių kampų, netaisyklingos formos trikampių, tarsi erdvė būtų pripildyta dužusio veidrodžio šukių, apdaužytų keraminių plytelių, švitrinio popieriaus lakštų. Per visa tai teko brautis lyg per neregimas juvelyro dirbtuves, prigrūstas apdulkėjusių replių, metalinių spaustuvų ir žiedų matuoklių.
Mintyse sugrįžau į namų virtuvę, dabar tokią neapsakomai tolimą, likusią kažkur kitoje dimensijoje, kurioje žmona kepa žuvį, vaikai prie stalo kažką piešia, šnypščia virdulys ant spintelės ir žyra žvynai iš po peilio, ir spragsi aliejus keptuvėje, o televizorius transliuoja žinias. Pakvimpa šviežiai užplikyta kava, jos aromatas pasklinda po namus lyg lašas dažų, patekusių į švarų vandenį. Šią akimirką tai atrodė kaip kadras iš praeito gyvenimo. Išsitraukiau akmenėlį iš kišenės ir stipriai suspaudžiau.
Įveikę vandenyno pusiaukelę, kasdien vėstantį ir vis atšiauresnį orą jutome savo kailiu, nes dangus darėsi vis tamsesnis, kilo bangos, artinosi audros. Lapė pasiūlė paeksperimentuoti – išmesti kartoninę dėžę per bortą ir pasižiūrėti, kiek laiko ją regėsime. Sviedėme bananų dėžę ir stebėjome ją sparčiai tolstančią, mėtomą bangų. Po keturiasdešimt septynių sekundžių dėžė dingo iš akių. Tarp purslų tiesiog ištirpo. Šiurpas nukratė supratus, kas nutiktų, jei kuris mūsų iškristų už borto.
Atrodė, visa amžinybė prabėgo nuo tada, kai regėjome delfinus. Viena po kitos slinko ilgos, vangios, vienodos dienos, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip džiūgavome išvydę iš kažkur atsiradusius paukščius, kurie tai suko ratus danguje, tai nusileisdavo ant bangų paviršiaus. Dvylika dėdžių kone verkė iš laimės išvydę paukščiukus! Spėliojome, kas tai per paukščiai: atrodė kaip pingvinai, bet pingvinai neskraido. Net jei ir skraidytų, buvo per toli nuo kranto, kad galėtų įveikti tokį atstumą.
– Negerai, – pasakė Linkus. – Greičiausiai kažkur netoliese yra ledkalnis.
Išsigandę pasukome kiek įmanydami toliau į šiaurę. Vėliau paaiškėjo, kad neklydome: toje pačioje akvatorijoje paskui vyko „Volvo Ocean Race“ lenktynės ir palydovinė nuotrauka patvirtino, jog maždaug dviejų šimtų jūrmylių atstumu nuo mūsų buvo ledo zona. Du šimtai jūrmylių mūsų laivui – para. Laiku supratome, kad paukščiukais geriau nesidžiaugti.
Jau kurį laiką mūsų plaukimas tebuvo sprukimas nuo audrų. Jų neišvengsi, nes užklupdavo kas kelios paros, bet stengdavomės neatsidurti audros centre, labiau laikėmės pakraščio. Bangos jau buvo tokios didelės, kad mūsų laivas leisdavosi nuo jų glisuodamas. Ištisas dienas plaukimas buvo lyg važinėjimas amerikietiškais kalneliais – kopėme ir leidomės, kopėme ir leidomės, tik kopti kasdien užtrukdavo vis ilgiau. Vieną dieną, taip besigalynėjant su stichija, lūžo vienas iš dviejų jachtos vairų.
Žinoma, sulūžo antvėjinis, aukščiau esantis vairas, prie kurio stovėti patogiausia, nes matomumas daug geresnis, o ir įgula krienuoja1 čia pat. Teko griebti žemiau esantį vairą ir vesti laivą į kursą stovint pasvirusios jachtos apačioje, kai jūra į tave vis pila ir pila vandenį, o žuvys gali įsmukti pro striukės rankovę, perplaukti išilgai ir išnerti pro kelnių klešnę.
Maždaug dvidešimt penktą plaukimo dieną, likus kelioms dienoms iki kelionės pabaigos, prie Horno patekome į rimtą audrą. Bangos siekė daugiau kaip dvylika metrų, pūtė dvidešimt aštuonių mazgų vėjas. Kaip visada, ant denio buvome keturiese. Manęs paprašė perimti vairą. Kai tokiomis sąlygomis perimi vairą, reikalingas didelis susikaupimas, kad nepasuktum jo netyčia į dešinę ar į kairę, nes net menkiausias judesys gali apversti jachtą ar sulaužyti stiebą.
Kai vairuodavome viršuje, prie antvėjinio vairo, kapitoną dažniausiai prisegdavo įgulos nariai arba jis pats prisisegdavo radęs tinkamesnę progą, bet tuo metu, kai perėmiau vairą, šalia nieko nebuvo. Vyrai sėdėjo viršuje, o aš atėjau vairuoti į apačią. Vieta, prie kurios turėjau prisisegti, buvo užsemta, jos net nesimatė. Veikiausiai pabijojau, buvo nepatogu, o gal tiesiog pamiršau prisisegti. Manęs daug kas klausia, kodėl neprisisegiau, bet tą akimirką aš to tiesiog nepadariau. Galvoti apie tai nebuvo kada, nes kone iškart užpylė banga.
Ji buvo didžiulė. Du buriuotojai sėdėjo ant borto, juos nuplovė kaip museles ir jie pakibo ant savo gelbėjimosi lynų. Gale sėdėjo dar vienas vyras. Užpilta vandens, išsiskleidė jo liemenė, o banga jį nubloškė prie virvių.
Laikiausi už vairo iš visų jėgų, banga visą kūną iškėlė į viršų. Ištiesiau rankas lyg supermenas, bet vairo nepaleidau.
Tada pajutau, kaip įtampa rankose nutrūko ir atsidūriau vandenyje. Lūžo antras mūsų vairas ir kartu su juo išskridau į vandenyną. Dar spėjau išgirsti, kaip kažkas sušuko: „Žmogus už borto!“
Mintys pasidarė aiškios, atrodė, galiu skaityti jas iš dešinės į kairę. Gyventi. Kuo ilgiau išlikti gyvam ir nesušalti. Pradėjo tiksėti keturiasdešimt septynios mano sekundės. Instinktyviai pabandžiau pajudėti laivo link, bet jis tolo nuo manęs per greitai. Pavyti nebuvo jokių galimybių.
Iš pradžių mačiau visą laivą, sparčiai nuo manęs tolstantį, paskui regėjau tik stiebo viršutinį trečdalį. Mūsų stiebo ilgis – dvidešimt aštuoni metrai. Bangos be perstojo lūžo ant mano galvos, vis išspjaudavau vandenį ir toliau akimis sekiau laivą. Jis tolo. Tikėjausi, kad jachta apsisuks ir sugrįš manęs gelbėti, bet jie galėjo nuspręsti kitaip. Apsukti laivą tokiomis sąlygomis reikštų rizikuoti vienuolika gyvybių. Jie tikrai galėjo nuspręsti kitaip.
Vandens temperatūra nesiekė nė septynių laipsnių, visą kūną badė mažomis adatėlėmis, o aš labai norėjau gyventi. Norėjau grįžti į savo virtuvę, susėsti su vaikais prie stalo, išgerti kavos su žmona, apkabinti tėvus ir dar daug ką nuveikti, ko per savo gyvenimą nespėjau. Plūduriuodamas taip toli nuo kranto, nelabai ką galėjau padaryti, nes buvau priklausomas nuo likusiųjų laive.
Nusitraukiau storas pirštines, pradėjau rankomis skleisti liemenę – kai įkritau į vandenį, ji neišsiskleidė. Kai liemenė išsipūtė, susikišau rankas už jos apykaklės ir šildžiau, kad pirštai kuo ilgiau išliktų nesustirę. Laivas ir toliau tolo nuo manęs, regėjau tik trečdalį stiebo. Tada susiradau švilpuką ir, įsikišęs į burną, ėmiau nesiliaudamas švilpti, nors žinojau, jog tai beprasmiška. Niekas manęs neišgirs, bet jei tai – vienas iš veiksmų, padėsiančių gyventi ilgiau, aš švilpsiu.
Vėjas buvo stiprus, jis skuto bangų keteras ir taškė jas į purslus, kurie sklaidėsi į miglą. Tokiomis sąlygomis žmonės ne nuskęsta – jie sušąla. Žinojau, kad man liko valanda, geriausiu atveju – dvi. Sako, kai atsiduri tokioje situacijoje, visas gyvenimas prabėga pro akis, bet niekas man neprabėgo, protas išliko aštrus, tą akimirką galėjau išspręsti kvadratinę lygtį su diskriminantu.
Įsmeigęs akis stebėjau tą stiebo trečdalį, siūbuojantį tolumoje tarp purslų, ir sustirusiu kailiu jaučiau, kaip tiksi mano laikas, kurio jau nebuvo prasmės karpyti į metus ar mėnesius, dienas, valandas ar minutes, galėjau tik žiūrėti į stiebą ir laukti.
Man labai pasisekė iškristi iš laivo dieną, kai buvo šviesu. Tuo metu buvo penkiolika valandų ir keturiasdešimt penkios minutės, o šešioliktą valandą laive keičiasi vachta. Vadinasi, kai iškritau, jachtoje buvo daug nemiegančių žmonių: ant denio dirba tie, kurie dar budi, miegojusieji kajutėje tokiu metu jau būna atsikėlę ir ruošiasi lipti į viršų, o budintieji irgi nemiega, nes dar nėra keturių.
Kai atsidūriau vandenyje, Lapė iškart nuspaudė MOB mygtuką, laivo kompiuteryje pažymėjo mano koordinates ir sukėlė visus ant kojų. Linkus ėmė vadovauti gelbėjimo operacijai. Jis nutarė, kad į tą pačią vietą grįžti neverta, nes banga jau seniausiai bus mane nusinešusi.
Nors atrodė, kad pratiksėjo visa amžinybė, gelbėjimo operacija tetruko dvidešimt minučių. Plūduriavau susikišęs į burną švilpuką, spjaudžiau vandenį ir atsidėjęs švilpiau, kai pamačiau, kad laivas apsisuko. Linkus taip tiksliai apskaičiavo mano buvimo vietą, jog jachta iš pradžių atsitrenkė į mane. Prisilietė švelniai, net kiaušinio nebūtų sutraiškiusi.
Tada apsuko dar vieną ratą, išmetė virvę. Gerai, kad mano rankos dar nebuvo sustirusios, gerai, kad vaikystėje lankiau baseiną, nes tuos dešimt metrų nuplaukiau padaręs kelis didelius grybšnius. Spėjau apsivynioti virvę aplinkui liemenį, nes laivas net ir be burių vėjo nešamas judėjo dideliu greičiu.
Pajutau stiprią įtampą, panirau po vandeniu, vėl pajutau veržlų timptelėjimą, tada – vėl panirau. Keturi vyrai traukė mane iš bangų, kol galiausiai atsidūriau laive. Tą akimirką, kai nugara tėškiausi ant denio, šaltas protas išgaravo akimirksniu, lyg nuspaudus šviesos jungiklį. Keturiomis nuropojau į vidų, verkiau, širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ėmiau kandžioti savo rankas bandydamas įsitikinti, kad nesapnuoju. Mane apžiūrėjęs laivo daktaras davė migdomųjų; kritau į gilų, dvidešimt valandų trukusį miegą.
Paskutinių kelionės dienų beveik nepamenu. Išsimiegojęs bandžiau stoti prie vairalazdės, bet keliai linko, rankos drebėjo, nieko negalėjau padaryti. Nejau daugiau niekada neburiuosiu? Negi ši kelionė bus paskutinė?
Išsilaipinę Horno saloje, aplankėme švyturį ir albatroso paminklą – ant kalvos stovintį, į vandenyno begalybę žvelgiantį memorialą žuvusiems buriuotojams atminti. Kai po ilgo laiko kojomis paliečiau tikrą žemę, vienu kartu mane užplūdo milijonai kvapų: saldžių, aštrių, įelektrintų, švelnių, pavojingų, didžiulių lyg bangos, kuriose tik keturiasdešimt septynias sekundes buvau matomas, švininių, šiurkščių lyg žvynai, subtilių ir sudėtingų kaip laikrodžio mechanizmai. Suspaudžiau akmenėlį delne, supratau, kad esu gyvas. Gyvas ir išpildęs savo svajonę.
Ant paminklo buvo užrašyti žodžiai. Sunku dabar juos tiksliai prisiminti, bet turbūt skambėjo šitaip: „Aš esu albatrosas, kuris laukia tavęs pasaulio pakrašty. Esu užmirštos jūreivių sielos. Jie perplaukė Horno kyšulį, bet nepražuvo įsiutusiose bangose. Šiandien jie plaukia ant mano sparnų amžinybės link, į paskutinę Antarktidos vėjų audrą.“
Stovėjome prie paminklo nebylūs ir sustirę, o tada jis, taip, tas pats, kurį visi seniai įtarė, bet kurio vardo negaliu išduoti, pagaliau prisipažino:
– Tai aš pavogiau tą kiaušinį.
1 Jūreivių žargonu „krienuoti, krenavimas“ yra įgulos svorio perkėlimas į priešvėjinį bortą, kad būtų atsvertas laivo pasvirimas pavėjui.