Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje (Pradžia)

2009 m. Nr. 4 

Eseistinė apysaka

Jeigu nori, kad gyvenimas tau neapkarstų
Ir neprarastų prasmės,
Ieškok Dievo net tada, kai nebesitiki Jį surasti.

Tu šį rytą pabudai be galo gerai nusiteikęs. Taip gerai, jog net nepagalvojai, kaip visuomet rytais, kad būtina kuo greičiau apsirengti, kadangi nelabieji, kurie tremia žmones į Sibirą, mėgsta juos užklupti pusnuogius. Ir buvo taip linksma, kad visa gerkle užtraukei savo mėgstamą dainą: „Ant kalno mūrai, joja lietuviai…“ Tik daug vėliau, kai jau pasimankštinai, iki juosmens nusiprausei šaltu vandeniu, žvilgsniu palydėjai už lango skrendantį balandį, tu vėl prisiminei visu savo gyvenimu išbandytą taisyklę, tapusia kone aksioma: „Jeigu tau be regimos priežasties pasiutusiai linksma, žinok, kad tavo pėdomis jau seka kipšas ir laukia patogios progos tau kepštelėti. O kipšo kepštelėjimas tolygus nuodų taurelės maktelėjimui.“

Prisiminei tą nei iš šio, nei iš to nuolat išnyrančią pasiutaksiomą ir, užuot ramiai sėdęs prie kavos puodelio, tu pamažu, beveik nejučiomis ėmei ieškoti to nesuprantamo linksmumo priežasties.

Savo laimei ar nelaimei, netrukus ir nesunkiai tą priežastį suradai. Ir ne bet kokią, o svarią kaip Diogeno samprotavimai iš statinės dugno apie nepriklausomą gyvenimą ir mąstymą. Tau linksma šį rytą buvo dėl to, kad kiaurą naktį skridai. Skridai plasnodamas rankomis it sparnais. Skridai virš laukų ir miškų, medžių ir namų, upių ir ežerų… Žmonių ir gyvulių. Skridai ir niekas tau netrukdė. Nei bažnyčių bokštai, nei fabrikų kaminai, nei vėjų gūsiai, nei lėktuvų sparnai, nei kalvos, nei kalnai… Absoliučiai niekas! Skridai… nugalėjęs savo žmogišką ribotumą. Tą ribotumą, kurį tau įvarė ilgametė draugystė su rusišku žurnalu „Voprosy filosofiji“. Ką tai reiškia? Ogi tą, kad ten ne vienas straipsnio autorius, gvildenantis Vakarų filosofų pažiūras – net tokio rango išminčių, kaip Hėgelis ar Sartras, nepraleisdavo progos pažymėti, jog jiems pasiekti to, ką yra pasiekę Marksas, Engelsas ar Leninas su Stalinu, sutrukdė mąstymo ribotumas. Ne kartą sutikęs tą Vakarų filosofų „ribotumą“ sovietinių „išminčių“ raštuose bei straipsniuose, tu ne juokais pradėjai domėtis Marksu, Engelsu, Leninu… Be didelio vargo, kadangi skaitai ne tik lietuviškai, rusiškai, bet ir prancūziškai bei vokiškai, į tavo rankas pateko „Komunistų partijos manifestas“, „Kapitalo“ ištraukos, „Gamtos dialektika“, „Materializmas ir empiriokriticizmas“ ir daugelis kitų kelrodžių, vedančių į to ribotumo giljotiną. Ši sunki, daug jėgų, azarto bei atsidavimo reikalaujanti kelionė tęsėsi tol, kol įstrigo garsiame Karlo Markso teiginyje: „Die Philososophen haben die Welt nur verschieden interpretiert, es kommt aber darauf an, sie zu verändern“ (Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet uždavinys yra jį pakeisti – vok.)

 

Verändern?! Pakeisti?! Pakeisti?! Pakeisti?! Tu tada visa kita pamiršęs kartojai lyg apdujęs. O ką reiškia – pasaulį pakeisti? Viską pradėti nuo žmogaus prigimties pakeitimo. Visa tai, ką mes turime dabar, pasiųsti po velnių, pristeigti konclagerių, sargybos postų, ar kaip kitaip? O iš žmogaus sukurpti Čapeko robotą? Atsakymų į šiuos klausimus tu nesuradai ir negalėjai rasti, tik neaiškiai jutai, kad po didžiųjų genetikų Mendelio, Veismano ir Morgano atradimų apie sėkmingą žmogaus prigimties pakeitimą negali būti rimtos kalbos.

Visa tai šį rytą tu prisiminei, kai ką apgalvojai ir vėl sugrįžai prie pagrindinio klausimo – kodėl pabudai toks linksmas, taip gerai nusiteikęs, kaip dar niekada. Nejaugi vien dėl to, kad sapne skridai? Po to sekė ir kitas, pats svarbiausias klausimas: nejaugi žmogus savo ribotumą nugali tik sapne?

Su šiais klausimais, su tuo neaiškumu tu tąsyk ir išėjai iš namų. Bet išėjai ne taip, kaip pernai, užpernai ar dar seniau, kai išsiruošdavai į panašią kelionę. Mat šį kartą tu buvai parvažiavęs į Vilnių tik trumpam – reikalų spaudžiamas. O dabar sėdai į troleibusą Nr. 2, kad jis tave nuvežtų prie taupomosios kasos, kur tavęs laukė indėlis. Antrukas lėkė pasišokinėdamas it koks paauglys ir iškratė visas tavo mintis apie tą nelemtą ribotumą ir palaimingą skrydį virš laukų, miškų, upių bei ežerų. Ir tu sėdėjai kaip lėktuve. Bet tik tol, kol tavo akys susitiko su kreivanosio tipo akimis. Tada prisiminei, kad jau seniai esi sekamas ir panūdai artimiausioje stotelėje išlipti. Taip ir padarei, bet judviejų akys vėl susitiko. Tik šį kartą vieno iš gatvės, kito – iš troleibuso. Tavo liežuvis nespėjo paklusti protui ir iššoko iš burnos, o jis, it apspjautas, nusišluostė atpakalia ranka kreivą nosį. Į taupomąją kasą įžengei kaip į ritualinių paslaugų biurą ir kurį laiką nesusigaudei, kodėl stovi už tų prakaituotų nugarų. Prieš akis staipėsi daugiaveidis seklys ir šluostėsi nebe kreivą nosį, bet prakaituotą kaktą. Tave pažadino nekantrus balsas:

– Stoju i mečtaju o tech, kotoryje v more (Stoviu ir svajoju apie tuos, kurie jūroje – rus.), – ramių ramiausiai atsakei ir pats nusistebėjai, kodėl taip ramiai ir keistai tau išėjo.

 

Pasiėmei vieną šimtą rublių ir, vargais negalais susiradęs pardavėją, kurios anksčiau lyg ir čia nebuvo, nusipirkai porciją ledų. Sulaižei tą šaltą daiktą ir galva vėl pradėjo veikti kaip ką tik iškėlus koją iš namų. Ir, nepaisant to, ji, ta galva, vis ieškojo prie ko nors prikibti. O tam netrukus atsirado ir tinkama proga, kai tu nežinia kodėl, užuot sėdęs į troleibusą ir pasiekęs užmiestį, kad ten susirastum „balsuodamas“ prie plento kokį sunkvežimį ar automobilį, kuris tave pamėtėtų į Pasvalį, iš taupomosios kasos patraukei Kalinausko gatve aukštyn. Ir jau iš tolo, ko gero, ne tiek pamatei, kiek pajutai tuos Santuokų rūmus, kurie, pamynę po kojomis buvusias garsias liuteronų kapines, įžūliu balzganu balnu iškilo ant Tauro kalno, tau tapo ne tiek vyro bei moters jungtuvių, kiek žmogaus beširdiškumo ir niekšybės simboliu. Juk dar taip neseniai tu nerimo ir skausmo valandomis čia vaikštinėjai skaitinėdamas vokiškas epitafijas.

Taigi, iš tikrųjų tavo galvoje netilpo ne tiek tie Santuokos rūmai, įžūliu balzganu balnu iškilę ant mirusiųjų kaulų, kiek tos barbariškai panaikintos liuteronų kapinės, kurių paminklų granitas, marmuras ir metalas buvo išgabentas žinoma ir nežinoma kryptimi, kiek sovietinės valdžios su niekuo nesiskaitymas, panieka amžių patikrintoms vertybėms. Ir tave tai nuteikdavo ne tik liūdnai, bet ir slegiamai, priešiškai. Ir jau nuo pat studijų meto. Ne paskutinę vietą užėmė ir tos valdžios baimė. Ypač universitetinės. Mat, stodamas į šią aukštąją mokyklą, nuslėpei, kad karo metu atlikai Vokietijoje Reicho darbo tarnybą, nes be jos negalėjai įsigyti brandos atestato ir studijuoti. Jau vien tas faktas, kad buvai užsienyje ir matei, kaip ten žmonės gyvena, tarybinei valdžiai sukeldavo įtarimą, nepasitikėjimą ir nenugalimą norą kuo greičiau tokį subjektą izoliuoti arba net likviduoti. Todėl ir tavo kiekviena diena universitete galėjo būti paskutinė. O tam atsirado net ir konkrečių ženklų, pavyzdžiui, – ilgi ir lipnūs vienos fakulteto komjaunimo veikėjos žvilgsniai, kurie bet kurią akimirką galėjo pavirsti rūsčiu priekaištu: tu iš aukšto žiūri į mus ir paniekinamai stebi visa tai, ką mes darome studentų labui. Žinoma, viso to tu negalėjai ignoruoti, bet negalėjai ir nepastebėti, kaip koks nors vyr. dėstytojas Kostelnickis dedasi visų galų meistru ir skraido ne tik universiteto kiemais bei koridoriais, bet nevengia ir miesto griuvėsių. Štai dėl ko tu, užuot visą laiką sėdėjęs auditorijose ar kabinetuose, neretai klajodavai po miestą, užsukdamas į jo bažnyčias ir kapines. Čia atgaudavai prarastą dvasinę pusiausvyrą ir sutvirtindavai pašlijusį įsitikinimą, jog niekas tau nepadės, jeigu neišmoksi padėti pats sau. Padėti net ir atsidūrus prie išsiveržusio ugnikalnio. Stiprus tas, kuris randa atramą ne kituose, o pats savyje.

Tokių ir panašių minčių nešamas ir stabdomas, tu, nejusdamas lagamino svorio ir saulės, pakilusios kone į zenitą, kepinimo, pasijutai pačiame Tauro kalno viduryje, kur visas saulės šutinamas miestas atsidūrė tau po kojom. Iš pradžių išpūtęs akis dar spoksojai į dangų, o paskui visa galva vėl atsitrenkei į tuos Santuokų rūmus, kurie dabar atrodė kaip prakaito lašas ant to kreivanosio, likusio troleibuso viduje, kaktos. Žiūrėjai, stebėjai, bet nebesibjaurėjai, kol staiga it aidas iš begalinės tolumos atklydo epitafijos išmintis: „Was wir bergen in den Särgen, ist den Erde Kleid. Was wir lieben ist geblieben bis zur Ewigkeit“ (Ką mes guldome į karstą, tai tik žemės rūbas. Ką mes mylime, per amžius išlieka – vok.).

 

Toji epitafija, atklydusi iš tų tolimų, tarsi nerealių studentavimo metų, tave sukrėtė lyg antausis ir praregėjimas ar dvasinis nušvitimas. Tu, pasidėjęs ant žemės lagaminą, net atsisėdai tiesiog ant žolės. Sėdėjai ir kone su neapykanta žvelgei į … SANTUOKŲ RŪMUS.

Žvelgei, kol tave pažadino žodžiai. Ne, ne žodžiai, bet iš kažkokių aukštybių nukritęs klausimas:

Tu pasimuistei lyg pažadintas iš miego.

– Vis dar sėdi ir nepažįsti? Ar nenori pažinti?

Tu išplėtei akis. Prieš tave stovėjo juodas, didelis it kalnas vyras su skaudžiai geltona lazda. Tasai geltonumas tiesiog akino. O dar tie žodžiai „Was wir bergen in den Särgen, ist den Erde Kleid…“ vis ruseno galvoje. Nevalingai rankos mostu tu užgesinai tą rusenimą, skiausčiu delnu patrynei vieną akį, paskui kitą ir vėl įsižiūrėjai. Vytautas! Jis buvo dar labiau sustorėjęs, nesveikai įraudęs, glotniai sušukuotais juodais plaukais, prisimerkęs, ko gero, mintyse atsisveikinęs su viena ir kita diabeto suniokota koja. Stūksojo priešais tave pasirėmęs ta savo geltona it milžiniška askaridė lazda. Tasai geltonumas juodame fone atrodė kažkoks paslaptingas ir kartu sopulingas.

– Vytautas! Vytautas! Kaip čia atsiradai?

– Va ėjau ir atėjau, – pasirėmęs į lagaminą, tu atsistojai ir padavei jam ranką.

– Kas nežino nuo ko pradėti, perfrazuojant Kromvelį, tas daugiausia pasako.

– Ko gero, pataikei į patį dešimtuką.

– Aš viskam pasiruošęs. Kariuomenėje už taiklumą buvau gavęs atostogų.

– Bet vis abejoju, ar iš viso būtina tau sakyti.

– Ne laikas abejoti, kai reikia kovoti, – bravūriškai atkirtai ir net pasitempei kaip kareivis, laukdamas vado įsakymo. Bet ilgai jo nesulaukei.

– Jeigu jau taip, tai galėjai prieš mane ne stovėti, bet gulėti.

– Na, na! – tu ne juokais jau susidomėjai ir paraginai. – Varyk toliau!

Tada Vytautas pasisuko į vieną, į kitą pusę, apsidairė, kone visa krūtine atsirėmė į tą geltoną lazdą ir vos girdimai tarė:

– Šitoje, na gal kiek ir kitoje vietoje, žodžiu, ant Tauro kalno tave, Joneli, daužė ir spardė.

Paskubomis sugavęs jo nusuktas į šalį akis, tu nekantriai pakėlei balsą:

– Turi galvoj enkavėdistus, kagėbistus ar kokią kitą šutvę? Kalbėk aiškiau!

– O tu nesikarščiuok ir nešauk. Negi nežinai, kad ir sienos ausis turi?

– Žinau, gerai žinau, bet, Vytautai, neturiu laiko čia su tavim pilstyti iš tuščio į kiaurą.

– Iš tuščio į kiaurą?! – pakėlė balsą ir Vytautas M. – Kalba eina apie žmogaus, tai yra tavo gyvybę. Koks čia pilstymas iš tuščio į kiaurą. Aš tavęs nesuprantu, Jonai.

– O aš tave, Vytautai, jau seniai perkandau.

– Oho! – kažkaip keistai visu stambiu kūnu nusistebėjo jis. – Net šitaip?

– Nors esi mėtytas ir vėtytas, bet kartais negali atsispirti pagundai žmogų pakankinti.

Tu, užuot atsakęs ir toliau pešęs iš jo žodžius, nekantriai pasisukai ir žengei žingsnį į priekį:

– Kur?! Kur skubi? – čiupo jis laisvąja ranka tau už alkūnės, kone desperatiškai šaukdamas. – Kurgi tu šitaip aklai nuskubėsi?

Tu, valdingos jo rankos sulaikytas, sustojai lyg įbestas, o jis, nervingai stuksendamas ta savo geltonąja lazda į grindinį, tiesiog prapliupo, prieš tai dar suskubęs priekaištingai pažvelgti tau į akis. Ir taip prapliupo, jog žodžiai iš jo burnos ėmė verstis vienas per kitą, tarsi juos kas būtų šluota šlavęs.

Iš to žodžių srauto tu supratai tik tiek, kad toje vietoje, kur dabar stovit, na gal kiek arčiau buvusių liuteronų kapinių – kažkokie banditai mirtinai sumušė žmogų. Ir daužė, mušė, spardė jį tol, kol paaiškėjo, kad jis ne tas, tai yra ne tu, bet visai kitas, tik panašus į tave žmogus.

– Kas tas… ne tas, o kitas? – iš pradžių nesusigaudei tu. – Kaip reikia tai suprasti?

– Suprasti reikia taip, kad jie vietoj tavęs mirtinai prikūlė kitą pilietį. Tik panašų į tave.

– O kas tie jie? – sukluso ir sunerimo ne tik tavo ausis, bet ir širdis, nors nebe pirmą kartą šiandien susitinki su tais nelemtos ateities pranašais.

– Kas? Kas? – pakartojo jis kelis kartus. – Ir vėl tas pats. Tarsi gyventum ne Tarybų Sąjungoje, kur triumfuoja komunizmo darkytojo kodeksas.

– Tai tu įsitikinęs, kad šuva pakastas ne kur kitur, o tik sudarkytame komunizme?

– Tuo įsitikinęs ne tik mąstantis komunistas, bet ir apsiskaitęs katalikas.

– Turi galvoj pirmuosius krikščionis? – tu iš karto susidomėjai tuo netikėtu minčių posūkiu. – Gali man plačiau paaiškinti?

– Kodėl ne, tik gaila tavo laiko, kuris ką tik taip spaudė tave, – priekaištingai šyptelėjęs, sutiko jis.

– Laikas ne kiškis – nepabėgs, – pats nepajutai, kad susidomėjimas tuo nauju minčių posūkiu pasiekė tokį įtartiną tau laipsnį.

– Tu nori pasakyti, kad laikas, būdamas ne kiškis, nepabėgs, o toks Vytautas, būdamas paskutinio laipsnio diabetikas, gali ne tik pabėgti, bet ir kojas pakratyti? – tai ištaręs jis su švilpesiu atsiduso, suėmė abiem putliom rankom tą savo geltonąją lazdą-askaridę, pakėlė ją prie drimbančio per diržą pilvo ir kažkaip keistai subliūško, suglebo. Tačiau tai truko tik sekundę kitą, paskui vikriau, negu galima buvo iš jo tikėtis, atlošė glotniai sušukuotą galvą ir paklausė: – Juk taip, Jonai?

– Ne, Vytautai, ne visai taip, – pasiskubinai tu paneigti. – Atvirai pasakius, mane sudomino ne kas kita, o tik netikėtas mūsų pokalbio posūkis – nuo konkretaus fakto, konkretaus nusikaltimo prie idėjinio, politinio ir net religinio apsisprendimo. – Gal aš čia kiek ir utriruoju, bet manau, kad supranti mane.

– Tikiuos, kad suprantu, nes visuomet didelę prasmę ir reikšmę skyriau tavo pačiu juodžiausiu visiems metu viešai ištartus žodžius: „Audiatur et altera pars“ (Tebūnie išklausoma ir kita pusė – lot.).

 

– Iš kur tai? – kone išsižiojai iš nuostabos girdėdamas šiuos žodžius iš „stuk…“ Vytauto M. lūpų.

Jis, it koks jautrus kamertonas, pastebėjęs ar pajutęs nuostabą ar sutrikimą, užuot pasakęs pavadinimą knygos, kur tuos valdžiai baisius žodžius tu įdėjai į kunigo lūpas, ėmė lyg ir teisintis ar priekaištauti:

– Tai tu manai, kad aš tavęs neskaitau, kad esu kažkoks ne toks, kaip tu ar kiti?

– Ne, nemanau, Vytautai, tik nustebau, kad taip gerai viską prisimeni, net ir atskirus dialogus.

– Kaipgi neprisiminsi to, kas griauna kruvinos imperijos pačius pamatus. Nejaugi tu manai, kad mūsų grobikai nežino tokios patentuotos aksiomos: kas melu buvo sukurpta, tas tiesa bus sugriauta. O kas okupantui gali būti baisiau, kaip suteikti žodį ir oponentui.

– Tu taip drąsiai, nevyniodamas žodžių į vatą, šneki, jog man net baisu pasidarė.

– Manyti tai gal ir nemanau, o pagaliau, kas tave žino.

– Juo labiau, kad kai kam esu ir „stukačius“. Negi ne?

– „Stukačius kaip stukačius“, bet kad kažkokių reikalų su jais turėjai ar turi, ne vienas pasako ar įtaria.

– Nesiginu, pakinkytas buvau, bet sąžinės nepardaviau ir neparduosiu, – pasakė Vytautas ir lazdos smūgiu į šaligatvį savo žodžius tarsi užantspaudavo. – Ypač dabar, kai mano giesmelė jau sugiedota.

– Tikiu, bet mes per toli nuklydome nuo reikalo esmės, – pažvelgęs į laikrodį ant rankos, susirūpinai tu. – Iš viso to, ką man pasakei, kokią padarytum išvadą?

– Tu pasmerktas, – iš karto, neišsisukinėdamas, ištarė jis – Virš tavo galvos kabo Damoklo kardas.

– Kaip tu apie visa tai sužinojai?

– Aš turiu vieną draugą, kuris šventai įsitikinęs, kad, ten tarnaudamas, Lietuvai atneša daugiau naudos, negu desidentai.

– Ir jis buvo to įvykio liudytojas, o gal net dalyvis?

– Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo, bet jo žodžius galiu perduoti gana tiksliai, – šniokšliai išpūtęs orą, jis įsidėjo į burną kažkokią tabletę, nurijo, apsilaižė lūpas ir varė žodį po žodžio it kokias pakrikusias žąsis į tvartą: – Trumpai drūtai šnekant, pirmiausia jie tą nelaimėlį lazdos smūgiu į galvą apsvaigino, partrenkė, spardė, daužė ir… iškrito jo piniginė, paėmė, surado joje pasą, nusviedė, lyg nudegę rankas, ir… į kojas. Kaipgi kitaip? Tik taip. Jiems juk nereikėjo nei jo paso, nei pinigų. Jiems reikėjo tik jo gyvybės, kad daugiau neviauksėtų, nejuodintų tarybinės tikrovės, kaip tu sau leidi. Juk visiems jau pranešta, kad esi pagrindinis tarybinės tikrovės juodintojas. O visam tam, tikriausiai tu net nežinai, pradžią padarė genseko Sniečkaus parankinis Genrikas Zimanas, kai jis, pasirėmęs tavo „Kūdikėliu“, apšaukė tave banditų ir banditizmo Lietuvoje reabilituotoju, – baigęs šią ilgą savo tiradą ir vėl šniokšliai atsidusęs, jis atsilošė ir taip kurį laiką stovėjo didingas, grasus ir sopulingas, tarsi laukdamas iš tavęs prieštaravimo ar pritarimo.

Nebesusigaudydamas mintyse ir savyje, tu irgi tylėjai. Tuo tarsi pasinaudodamas pro šalį ėjęs žmogus, išraudęs nuo karščio ir tvankumos, palietė Vytauto M. alkūnę ir tarė:

– Jei nieko prieš, lauksiu tavęs prie „Minties“.

Abu žvilgsniais pasekėme jį, nueinantį didingų Profsąjungos rūmų link. Kai nepažįstamasis atsitolino, tu paklausei:

– Žinau tik tiek, kad jie, ką nors pradėję, nesustoja pusiaukelėje.

– Tą ir aš žinau. O ką darytum mano vietoje tu pats?

– Aš? Aššš… ko gero, sprukčiau iš Vilniaus. Ir kuo toliausiai. Gal net ir į užsienį.

– Gera pasakyti. Aš ne Venclovos sūnus.

– Svarbiausia – nesimaišyti jiems akyse. O tai bus kaip kunigams… Laurinavičiui ar Zdebskiui… Ir ne tik jiems.

– Bet, bet… tegul tas BET pasilieka tik man.

– Kažko svarbiausio tu, Jonai, nenori man sakyti, – atkišdamas prakaituotą ranką atsisveikinti, graužėsi jis.

– Nenoriu, nemoku ir… ne tik tau, bet ir sau.

Juodu išsiskyrėte nei šiaip, nei taip. Tiesą pasakius, tu jį palikai bestovintį ant šaligatvio.

Tave pažadino iš kažkur išlindęs ilgas, kaip staiga užėjęs kosulys, autobusas ar troleibusas, kurio languose žmonių galvos atrodė lyg įvairiaspalvės ledų porcijos. Plačiai pravėręs akis, tu žvelgei į tas „porcijas“, kol kosulys pavirto aštriu, maudžiančiu troškuliu, vėsos, švarumo ilgesiu. Ir kartu niekaip negalėjai nei pradėti ir užbaigti kažkokios minties, nei nuryti seilės. Tu sudejavai ir atsirėmei į artimiausią tvorą. Stovėjai ir spoksojai į buvusias liuteronų kapines, kur ramiai ganėsi kažkieno balta ožka.

Ir staiga tave nuo tos geležinės tvoros atplėšė drąsi, netikėta, atskridusi iš studijų metų epitafija: „Wer das Leben verachtet, fürchtet den Tod nicht“ (Kas niekina gyvenimą, mirties nebijo – vok.).

 

Ir tada, žvilgsnį atrėmęs į tuos ne vietoje patupdytus, šventvagiškus Santuokų rūmus, garsiai pats savęs paklausei:

Niekas tau neatsakė ir negalėjo atsakyti, tik už kelių žingsnių pakilo į orą juodų paukščių būrelis ir it sudegusių trobesių plėnys sklandė bežadėje tyloje. Bežiūrint į jų alsų, nevikrų skraidymą tavo galva prakiuro ir pasipylė klausimai: Argi tu niekad netampei meškos už uodegos ir ūsų? Juk savo „Kūdikėliu“ tu nedviprasmiškai parodei, kad tavo simpatijos yra „banditų“, bet ne liaudies gynėjų pusėje. Ką gi byloja tavo garsusis „Audiatus et altera pars“? Ir dar įdėtas į „tamsybininko“, tai yra kunigo, lūpas? O argi Šimulio laidotuvių aprašymu tu nepasišaipei iš garbingų tarybinių aktyvistų? Argi neteisus buvo Vytautas Sirijos Gira tavo „Laisvę už horizonto“ pavadinęs fašistiniu romanu? Ir dar kur? Rašytojų Sąjungos plenume. Argi čia ne provokacija? Argi ne meškos tampymas už uodegos ir ūsų? Argi čia ne žaidimas su mirtimi? Ne panieka jai? O kam? Kam visa tai?

Tu ir pats nepajutai, kaip garsiai pasakei:

– Kam? Kam? O tam, kad neužmigtų, nesuniekšėtų Lietuva. Kad ji nestatytų Santuokų rūmų ant mirusiųjų kaulų.

Tai ištaręs ir užgniaužęs savyje apmaudą ir nerimą dėl viso to, kas ką tik įvyko, tu palikai staiga pasunkėjusį lagaminą ten, kur stovėjai, ir susiradai tokią vietą, iš kur atsiskleidė tie Santuokų rūmai visu savo nekenčiamu grožiu ir svarbumu. Žvelgei ir plačiai atvėręs akis, ir prisimerkęs, o mintys vijo viena kitą, kol jas visas nustelbė kategoriškas, likiminis klausimas: kaip gyventi toliau, kai viskas šitaip keistai susiklostė, kai aš čia ir dabar stoviu tik per laimingą atsitiktinumą? Apmaudų kai kam nesusipratimą. Juk aš jau pasmerktas. Ir dar nežinia, ar iš čia išnešiu sveiką kailį.

Tavo nerimas, apmaudas, baimė, nepasitenkinimas savimi dar labiau išaugo, kai sugrįžęs ten, kur palikai lagaminą, jo neberadai. Neberadai, bet ieškojai, tarsi jis būtų pavirtęs pinigine ar įdedamu į kišenę ir iš jos ištraukiamu daiktu.

– Čia dabar! – sugriežei dantimis ir beviltiškai ėmei akimis klaidžioti po buvusias liuteronų kapines, lyg ieškodamas į ką nors bent žvilgsniu atsiremti. Niekur nebesimatė net tos baltos ožkos, kuri ką tik ramiai ganėsi išniekintoje žemėje.

Ir dar ilgai tu akimis klaidžiojai po šitą vietą, niekur nesurasdamas tokio daikto, į kurį žvilgsnis galėtų atsiremti. Visi daiktai, medžiai, namai ir žmonės sprukdavo nuo tavęs lyg nuo raupsuotojo, išsigandę ar pasidarę gyvesni už gyvus. Vien tik tamsa žemėj, ore ir danguj. Tu nejučiom persižegnojai, lyg gindamasis nuo piktosios dvasios. Ir staiga tavo ausyse nuskambėjo aiškus, tvirtas, neatšaukiamas it pati mirtis balsas:

– Niemand stirbt vor seinem Tage (Niekas nemiršta anksčiau savosios dienos – vok.).

 

Šie žodžiai atsimušė į Santuokų rūmus ir vėl aidu sugrįžo pas tave.

Iš amžių glūdumos atskridusi epitafija tave atgaivino it šalto oro gūsis. Galva suskato dirbti aiškiai, šaltai, tiksliai. Kaip visada. Kieno šitie žodžiai? Aišku, kad fatalisto. O rasi dabar okupuotoje Lietuvoje, kur sekamas kiekvieno piliečio žingsnis, tik fatalistas, nesigrauždamas ir negrauždamas kitų, ir gali gyventi. Gyventi, stumti dienas ir nesikraustyti iš galvos. Na dar giliai tikintis katalikas, kuris ne apaštalauja, o tik poteriauja.

Kai jau pasisukai eiti iš šios nelemtos vietos, išvydai ant tvoros atbrailos, prie kurios ką tik stovėjai, tvarkingai sudėtus baltinius ir ant jų patupdytą juodą beretę. Tu sustojai it įbestas. Juk tai tavo manta, kurią vežeisi į klėtelę prie kapelių! Vadinasi, vagiui reikėjo tik lagamino ir dovanų, skirtų motinai. O kam jam svetimi baltiniai? Išrankus velnionas! Tačiau ir kultūringas rupūžgalvis – neima to, ko jam nebūtinai reikia. Tokį subjektą reikėtų net pagarsinti spaudoje. Na kad ir tokia antrašte: „Vagis, kuris nepaklausė Stalino ir neatsikratė sąžinės.“ Arba dar geriau šitaip: „Vagis, kurio chimera-sąžinė atsilaikė net prieš Tautų Vadą.“ Arba – trumpai drūtai: „Balta varna.“

Tas netikėtas radinys ir jo sukeltos mintys tave galutinai atgaivino, ir tu, susidėjęs baltinius, beretę ir dantų šepetėlį į raizginę, kurią visuomet nešiojaisi, kone linksmas patraukei ieškoti troleibuso, vežančio į užmiestį. Tokį troleibusą netrukus susiradai, o persėdęs į „pirmuką“ atsidūrei Žvėryne, iš kur į Ukmergės plentą – tik keliolika žingsnių. Čia prie žinomo vienaaukščio namelio užėmei savo įprastą vietą ir ėmei „balsuoti“. Bet šią vėlyvą popietę sunkvežimiai, lengvosios mašinos ir kitokie ratuoti padarai lyg apduję ar apakinti skrido vis pro šalį ir pro šalį ir niekas nekreipė dėmesio į tavo pakeltą ranką.

Kai tu, suprakaitavęs, išsikamavęs svilinančioje saulėje, ėmei prarasti bet kokią viltį iš Vilniaus išsikapstyti, prie tavęs tarsi iš žemės išdygo šiaudine skrybėle tipas ir lyg niekur nieko pasakė:

– Matau, kad jau kiaurą valandą čia balsuoji ir niekam neužkliūvi.

Tave nustebino ne tik netikėtas jo pasirodymas, bet ir kiek familiarus, bravūriškas balsas.

– Kas jūs toks? – paklausei, leidęs suprasti, kad nenori su juo prasidėti.

– Tas, kuris nepraeina pro žmogų lyg pro kokį daiktą. Ar ne? Ir nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėjęs.

Paskutiniai trys žodžiai, pasakyti kiek luktelėjus, tave tiesiog sukrėtė. Juk juos, tuos žodžius, kaip tavo pasmerkimą mirčiai, prieš valandą kitą ištarė Vytautas M. Ir dabar žodžiai „Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję“ ne tiek tavo ausyse nuskambėjo, kiek Damoklo kardu virš galvos pakibo. Todėl ir pats nepajutai, kaip pakėlei balsą:

– Sakau, gal pasėdėsi kartu su manim kokioje vėsesnėje vietoje, nes atrodai kaip šlapia višta, šiukšlyne pamesta.

– O jūs su ta savo šiaudine skrybėle atrodot kaip gaidys, tos šiukšlyno vištos išbrokuotas.

– Tai nesutinki? – tarsi neišgirdęs šių paniekos žodžių, paklausė.

– Kaip sau nori, kaip sau nori, bet kai suims pilvą ar širdį, bus per vėlu.

– Kuo čia dėti mano pilvas ir širdis?

– Pyktis pirmiausia juos pašalina iš rikiuotės, – kone grasinamai pasakė ir atsikabino. Bet nuėjo nuolat atsigręždamas, tarsi norėdamas visam gyvenimui įsidėmėti tavo veidą ar laukdamas, kad tu jį dar pasivytum.

Tam tipui dingus iš akių, tave vėl prislėgė tie žodžiai: „Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję.“ Ką tai reiškia? Nejaugi jie, šitie, šitie… taip tave supakavo, jog kad ir kur tu pasisuktum, visur atsitrenksi į akliną sieną. O tu net nebandei to tipelio ilgesniam laikui sulaikyti ir bandyti kai ką išsiaiškinti. Na kad ir tai, iš kur jam šovė į galvą tie žodžiai, kuriuos jau šiandien girdėjai. Žinoma, išsiaiškinti ne tiesmukai, bet taip pamažu, nejučiom, pasinaudojus prancūziškų detektyvų bei romanų subtilumu. Ne, šito nebuvo. Tik buvo, kaip ir visada, vien laiko deficitas, amžinas skubėjimas į niekur net ir tada, kai naujas ar senas pašnekovas gali, žada ir neslepia turįs ką pasakyti daugiau, negu galima iš jo tikėtis. Va ir dabar, užuot pabėgęs pusvalandį nuo svilinančios saulės į pavėsį, kaip tau buvo pasiūlyta, ir išgirdęs iš nepažįstamojo lūpų tai, ko tau šiuo metu labai reikia, tu arogantiškai jį suniekinai ir pasiuntei po velnių. Argi šitaip daro ir elgiasi žmonės, kurie bent kiek dar turi sveiko proto ir suinteresuoti sveiku kailiu? Juk pagaliau šitaip atsikratęs tavim susidomėjusio pašnekovo, dar nežinia ką ir pats ant savo galvos užsikrovei. Argi dabar, kol tu čia stypsai, neateina tau į galvą tokia paprasta mintis, jog po viso šito, kas jau šiandien čia ir kitur atsitiko ar įvyko, gali prie tavęs sustoti mašinėlė paslaugiai praviromis durimis ir…

Ši mintis, pavirtusi net vizija, tave supurtė nuo galvos iki kojų. Dar ją lyg tyčia papuošė to kreivanosio iš troleibuso paslaptinga šypsena. O dar už minutės kitos, lyg mostelėjus burtininko lazdele, prie tavęs sustojo naujos laidos moskvičius, prasivėrė durys ir išniro plika, įdegusi, plaukuota ranka:

Tu instinktyviai atšokai toliau nuo tos čiumpančios rankos ir sumurmėjai:

Moskvičius, paskandinęs tave troškiuose dūmuose, nuvažiavo, o tu, čiaudėdamas ir ašarodamas, nudūlinai toliau nuo tos užburtos vietos. Nusišluostęs ašaras, atgavęs kvapą, garsiai savęs ir viso pasaulio paklausei:

– O dabar, dabar, ką daryti čia ir dabar? Nejaugi tik sakyti: kvailas, kvailas ir dar kartą kvailas!

Žinoma, niekas tau neatsakė ir negalėjo atsakyti, tik gerokai nustebai suvokęs, jog vis dažniau pasikalbi pats su savimi. Ir dar labiau nusistebėjai, kad jau kuris laikas nestabdai pravažiuojančių mašinų. Stovėjai kaip pasamdytas ir žvelgei į NIEKĄ, kaip pastaruoju metu vis dažniau tau atsitikdavo.

Ir dabar atsitiko tai, ko nelaukei, nesitikėjai iš savęs: užuot toliau žvelgęs į NIEKĄ, tu užsimetei ant nugaros tuos staiga pasunkėjusius marškinius, beretę bei kitus daiktus ir patraukei į artimiausią troleibusų stotelę. Patraukei iš anksto ramindamas save, kad žmona su sūnum Palangoje ir niekas niekur tavęs neklausinės, kas ir kaip. Be to, galėsi ten pasiimti ir atsarginį lagaminą, ir pasirūpinti naujomis dovanomis motinai, kuri viena ten grytelėje prie kapelių kovoja su žiurkėmis.

Saulė, perkopusi zenitą, droviai pasislėpė už aukštesnių medžių viršūnių. Apsidžiaugei, kad „Žvėryne“ ir troleibuse nesutikai nė vieno pažįstamo, kuriems parūpsta, kodėl tu šunti mieste, kai visi protingi žmonės maudosi ir gaivinasi jūroje.

Todėl dar lėkdamas į Antakalnį troleibusu nusprendei savo kambarėlyje atsigaivinti „kristaline“, kurios butelį juodai dienai laikei sekcijoje tarp knygų. Atsidūręs savo pastogėje, pajutai ne alkį, bet troškulį. Vos spėjęs nusimesti nuo pečių naštą, čiupai už pakarpos tą „kristalinės“ butelį ir ėmei gaivintis. O ji, nelaboji, užuot gaivinusi, vis pikčiau troškino. Tą troškulį malšinai kaip niekada. Susikaupęs ir įniršęs. Nepasidavėt nei vienas, nei kitas. Užpuolė pasiutęs žagsulys. Ik ir ik! Kiaurą pusdienį prisikankinęs, tu atsargiai it kūdikis, ką tik išmokęs vaikščioti, iš trečio aukšto nuslinkai į gatvę ir nupėdinai į vaistinę.

– Gal turite nuo… gal turite nuo… – niekaip tas pasiutėlis nesileido pavadinamas tikruoju vardu.

– Žinom, žinom, – atsakė vaistininkė, kone paauglė.

– Ne išlaužti, o išlaukti, – nusijuokė lyg kokia sadistė paauglė.

– Ko? Ko?.. – tu dar bandei ieškoti teisybės, bet tuo metu įėjo į vaistinę toks džinsuotas subjektėlis, ir vaistininkė pamiršo tave.

Vėl vargais negalais parsiradęs namo, apžiojai čiaupą ir kiek apsiraminai, bet žagsulys dar ilgai nepraėjo. Tik tada, kai išgėrei kefyro butelį, vėl prisiminei, ko čia sugrįžai. Užsirūkei, įsižiūrėjai į NIEKĄ, pasijutai, kad dar gyvas ir pasidarė geriau, bet ir liūdniau.

Šiaip taip nurijęs ar sustabdęs žagsulį, nulingavai į „Kregždutę“ ir ten, užsigerdamas žiguliniu alum, sukišai į gerklę porciją gruziniško šašlyko. Akys prašviesėjo. O kai išmetei dar šimtą gramų baltos, padarei svarbią išvadą – likimas dar man palankus. Juk išlakęs ant tuščios tokį „kristalinės“ butelį, galėjai įsitaisyti ne tik žagsulį, bet ir nukeliauti pas Abraomą. Tad nenukabink nosies, spruk iš čia ir važiuok ten, kur vakar nenuvažiavai. Tik ten, o ne kur kitur tu atgausi pusiausvyrą ir dvasinę ramybę. Pusiausvyrą ir dvasinę ramybę? Dabar, kai mirties nuosprendis tau jau priimtas? Kai pats jų papročių ir veiklos metodų žinovas Vytautas M. įspėjo, kad jie ką nors pradėję pusiaukelėje nesustoja? Ir tu dar neatsikratei iliuzijų, kad gali kur nors Lietuvoje rasti ramų kampelį?

Slidi, tarsi netikra būtis ir buitis vėl kaip grėsmingas kalnas iškilo prieš tave. Todėl sėdėjai ir žvelgei jau nebe į NIEKĄ kaip paprastai, bet į tą grėsmingą kalną, kuris kaleidoskopiškai keitė savo parametrus ir spalvas. O kai prisistatė restorano oficiantas, apkūnus ir nuo kojų iki galvos juodas, tu jį palaikei Vytautu M. ir kone džiaugsmingai šūktelėjai:

– Nei Vytautas, nei karalius Mindaugas, tik savo pareigas atliekantis Knistautas, – prisistatė oficiantas ir padėjo ant stalo firminį lapelį.

Tu beregint atsikvošėjai ir, užuot atsiprašęs, karštligiškai ėmei naršyti po visas kišenes, kiek jų tik buvo švarke ir kelnėse. Ne, nėra. Tuščios, kaip iššluotos. O buvo dvi didelės ir viena maža. Piniginės. Nebėr! Nebėr! Na ir pats kipšas Belzebubas iš tavęs tyčiojasi.

– Kas bus? – stebėdamas tavo desperatiškus judesius, paklausė oficiantas. – Pas mus dar ne komunizmas.

– Velniop visus tuos komunizmus ir komunistus! – išsprūdo tau iš lūpų mirtinai pavojingas keiksmažodis ir tik galutinai atsikvošėjęs pamatei ant savo rankos laikrodį. – Galiu tą, – nupuolusiu balsu pasiūlei.

– Tiek to. Nereikia, – didžiadvasiškai pasakė oficiantas. – Sumokėsit, kai Laisvė nušvis ne tik už horizonto.

– O kaipgi. Aš viską jūsų skaitau.

Galva tau nušvito, ir prisiminei, kad eidamas į „Kregždutę“ apsivilkai kitą švarką. Dar neapvemtą.

Išėjai iš „Kregždutės“ beveik linksmas, dainuodamas „Kur lygūs laukai, snaudžia šviesūs miškai…“ Kai baigei šį posmą, savęs paklausei:

– Kaipgi aš neprisiminiau, kad važiavau į Rygą?

 

Atsitikimai ir prisiminimai kelyje

 

Namie tu neužsibuvai – viens, du, trys, ir rankose viskas, ko reikia tolimai kelionei, kur tavęs laukia klėtelė prie kapelių. Ir troleibusas atūžė lyg užsakytas. Ir nesėdėjo jame, ir nežiūrėjo į tave joks kreivanosis. Važiavai ir nebeįstengei net vienoje vietoje nusėdėti. Pustuščiame troleibuse puldinėjai nuo vieno lango prie kito, norėdamas ne tiek atsisveikinti su pažįstamais namais, medžiais ir daiktais, kiek išvysti virš jų laisvės brėkšmą.

Kaip gerai, kaip puiku, kad žmonės per tiek vergijos metų dar neprarado vilties sulaukti aušros, vėl gyventi laisvėje. Gal apie tai pakalbėti su Vytautu M., kuris visuomet domėjosi tavo kūryba ir net brukte bruko savo draugystę? Įdomu, pravartu būtų sužinoti ir jo nuomonę apie daug ką. Juk tai, kas įvyko ant Tauro kalno, kone apvertė tavo gyvenimą aukštyn kojom. Argi šitoks susidorojimas su panašiu į tave piliečiu yra ne šiaip sau įspėjimas, bet ir rimčiausias nedviprasmiškas pasmerkimas? Dabar, kai tavo nuotaika tokia pakili, ne prošal būtų ir užsukti pas jį. Juk žinai, kur jis jau kiek laiko glaudžiasi. Stukačius tai stukačius, bet dar nereiškia, kad visiems jis yra Judas Iskarijotas. Juo labiau tėviškėnams, kurie niekada jam kojos nepakišo ar skersai kelio neatsistojo. O pagaliau niekas jo ir nenutvėrė nešvaraus darbo dirbančio ar jį planuojančio. Žmogus kaip žmogus, nebent kai kas gali prikišti tą saltomortale nuo ateitininko iki ateisto. Ir tas jo ateizmas, ko gero, tėra buvusio klapčiuko trumpalaikis išskirtinumo troškimas. Ne kitaip.

O be to, tau jis visada buvo draugiškas, geranoriškas ir itin paslaugus. Ir gerų, tavo savimeilę glostančių žodžių negailėjo. Tik tu pats jo atžvilgiu nebuvai toks, koks galėjai būti atsilygindamas tuo pačiu. Ir dėl to niekada nejautei nei sąžinės priekaištų, nei kokio nesmagumo. Tarsi normalūs žmonių santykiai gali būti ir tada, kai vienas jų kuo nors įsipareigoja, o kitas tuo pačiu neatsilygina.

Tu išlipai iš troleibuso gana žvalus, neįsipareigojęs. Ir galvodamas jau nebe apie Vytautą M., bet apie džiūstančią burną, kurią reikėtų sudrėkinti. Tačiau niekur nesimatė tokios parduotuvės, kur galėtum išgerti alaus ar mineralinio vandens. Todėl vėl teko sėsti į troleibusą ir nuvažiuoti net į geležinkelio stotį, kur šito gero nereikėjo ieškoti lyg adatos šieno vežime. Džiūstančia burna išsmukęs iš tvankaus, perpildyto troleibuso, tu, užuot lengviau atsipūtęs, vos nesusidūrei su Vytautu M., kuris, abiem rankom pasirėmęs į tą savo lazdą-askaridę, žvelgė į tą vietą, kur dar ne taip seniai stovėjo Stalinas.

– Skubi, vis skubi? – lyg pavydžiai, lyg priekaištingai tarė jis. – O kur tu nuskubėsi?

– Neduos meluoti pats Trockis. – Nesitikėjęs tokio kalbos posūkio, tu, it žado netekęs, nutilai, o jis dar pridėjo: – Po viso to, kas įvyko ant Tauro kalno, tu turėtum būti atsargesnis, budresnis ir nesišvaistyti po miestą.

– Jeigu patį Trockį jų ranka pasiekė, tai…

– Tai dar nereiškia, kad nepasiekiamų vietų iš viso neliko, – baigė jis ir pasisuko į priešais jį sustojusį pulkininko uniforma kariškį.

Tau nieko kito neliko, tik atsisveikinti.

Sėdai į čia pat sustojusį „pirmuką“ ir už gero pusvalandžio atsidūrei vėl toje vietoje, kur vakar taip nesėkmingai „balsavai“. Buvai pasirengęs sėsti net į kokį barškantį kledarą ar karišką mašiną, kad tik pasijustum jau kelyje į savąją įkvėpimo žemę, kur tavęs laukia klėtelė prie kapelių, atlaidi senos motinos šypsena ir tylios susikaupimo akimirkos žvelgiant į žvaigždėtą dangų. O kokios gražios būna tos dienos ir naktys, kai tvyro virš tavo visos esybės it apreiškimas, it nuskaidrėjimas, it palaimingas būties prasmės atsiskleidimas!

Tave, jau iš anksto paskendusį įkvėpimo žemėje prie rašomojo stalo, pažadino atidaromų zilo durų spragtelėjimas. Tu, tarsi iš miego pabudęs, pakėlei galvą ir ne tiek išvydai patį vairuotoją, kiek jo žodžius:

– Sadis’! – trumpai, neišimdamas cigaretės iš burnos, tarė senyvas diedas odine kepure ir tatuiruota ranka.

Tu, nieko daugiau nelaukdamas ir neklausinėdamas, apibėgai sunkvežimį ir iš kitos pusės įkopei į kabiną. Ir iš karto pajutai, kad čia daug vėsiau negu ten, kur stovėjai. Tau tik to ir reikėjo – atsikvėpei su didžiuliu palengvėjimu. Dar bandei vairuotoją kalbinti – iš pradžių lietuviškai, paskui rusiškai, – bet jis, tavo džiaugsmui, į ilgas kalbas nesileido. Aiškiai galėjai matyti ir jausti, jog jam užtenka ir savų minčių, ir savų rūpesčių. O dar vėliau, kai jis vos neįvažiavo į griovį, tu supratai, kad jis tave įsisodino vien tam, kad neužmigtų. Tai kodėl nekalba? Tu jam pridegei dar neišspjautą, bet jau užgesusią cigaretę ir paklausei:

– Brata pachoronil, dve noči nespal (Brolį palaidojau, dvi naktis nemiegojau – rus.), – trumpai paaiškino ir šniokšliai išpūtė dūmus.

– Pavesilsia. S ženoj pasporilsia. (Pasikorė. Su žmona susivaidijo – rus.)

 

Vos spėjo tai pasakyti, ir sunkvežimis atsidūrė giliame griovyje. Tačiau nei tu, nei vairuotojas nenukentėjo, tik zilo motoras užgeso. Vairuotojas, užuot išlipęs pažiūrėti, kas atsitiko, sukniubo prie vairo ir užknarkė. O tau nieko kito neliko, kaip išlipti iš sunkvežimio, vėl atsistoti šalia plento ir „balsuoti“. Visa tai atsitiko dar šiapus Širvintų. Tavo „balsavimą“ nutraukė milicijos patrulis. Nuo sustojusio motociklo nulipo du uniformuoti vyrukai. Vienas užkalbino tave, kitas pasuko prie riogsančio griovyje sunkvežimio. Tavęs ilgai netardė, nes iš karto suprato, kad tu čia niekuo dėtas, bet vairuotoją privertė išlipti iš kabinos ir pasigrožėti patogiai nosimi įsirėmusiu į griovio šlaitą sunkvežimiu. Vairuotojas savo jausmus išreiškė spyriu į zilo ratą ir patentuotu rusišku keiksmažodžiu.

Tu jau nebestabdei lekiančių pro šalį mašinų, nes kaip visų čia įvykių liudytojas ir dalyvis jautei moralinį įsipareigojimą laukti vienokio ar kitokio finalo. Žinoma, ir sulaukei: po kokios valandos atlėkė iš Ukmergės kitas zilas ir savo bendravardį ištraukė iš griovio. Kai jis, vieno milicininko vairuojamas, o kito motociklu lydimas, dingo iš akių, tu viduryje didelio miško likai vienas, vildamasis sulaukti laimingesnių ratų.

Apžiūrėjęs įvykio vietą ir neradęs nei kraujo lašų, nei kitų nelaimės ženklų, išskyrus gilius randus molžemyje, tu pagalvojai, kad viskas galėjo baigtis kur kas blogiau ir kone su džiaugsmu prisiminei savo draugo, žuvusio kovoje už Lietuvos laisvę, partizano „Vyturio“, gyvenimiškąją konstantą: „Net pats likimas yra bejėgis prieš tą, kuris nelaimėje randa laimę.“

Netrukus suradai ir tu tą laimę: sustojo naujausios laidos moskvičius, prasivėrė durys ir pasigirdo malonus balsas:

Žinoma, tu nedelsei. Prie vairo sėdėjo jauna, graži, bet tau nepažįstama dama. Pažinčiai skirtas klausimų ir atsakymų srautas, atrodo, vos spėjęs išsilieti, bet nepasiekęs kulminacijos, netikėtai nutrūko Panevėžyje. Ir čia tavęs laukė ne mažesnė staigmena – autobusų stotyje tarsi iš žemės išdygo pusbrolis Petras ir, spustelėjęs alkūnę, paklausė:

– Tad sėsk ir lekiam, nes vėluoju.

– Į vedybas ir krikštynas. Bendradarbė Rita keičia pavardę.

– Ar ta Rita, kuri, pradžios mokykloje broliukui pravirkus, pradėdavo verkti ir ji?

– Ta, ta, tik dabar daugiau dainuoja, juokiasi ir teisia, negu verkia. Tiesą pasakius, ne tiek teisia, kiek kaltina.

– Jo. Vedybos ir krikštynos be bažnyčios, be kunigų ir visų kitų.

– Ir dar kokia: priešakinių moterų organizatorė ir vadė.

Pasvalyje tu nebespėjai į perpildytą autobusą, kuris pasišokinėdamas veža keleivius į Žeimelį ir ne vieną jų palieka Kyburiuose, iš kur nuo kalnelio jau matosi kapelių medžiai, užstojantys ir globojantys tavąją klėtelę.

Tu apsisprendei nebelaukti kito autobuso, į tėviškę, į tą savo klėtelę prie kapelių savomis žirklėmis patraukti. Gal todėl, kad prisiminei savo gimnazistiškas šeštadienių ir švenčių dienų keliones? Gal ir todėl, kad išvydęs sausakimšą autobusą jo nė nestabdei? Bet, atrodo, vien todėl, kad iš daugelio metų praktikos jau patyrei ir įsidėmėjai, jog neklusnias, iškrikusias, pasišiaušusias bei prieštaringas mintis geriausiai tau sekasi nuraminti ir surikiuoti, kai prieš tavo akis atsiveria ne sienos, ne užtvaros, bet erdvė, platumos, tolių toliai. Juk atsiveriantys toliai ne tik tavo mintims suteikia sparnus bei sužadina jausmus.

Kai nedidelis autobusas, paleidęs pilkai mėlynų dūmų sruogas, užlindo už artimiausio kampinio namo, tu net apsidžiaugei savo sprendimu. O ką man reiškia tie trisdešimt kilometrėlių! Dienos dar marios ir kojos dar tarnauja neką blogiau, kaip tada, kai pusę to kelio bėgdavai, o ne pėdindavai. Droši ir su snūduru nesipyksi, ir visus pliusus bei minusus į krūvą sudėsi. Ko negalėjai daryti, kai šalia su savim kovojo tasai apšepęs zilo vairuotojas, arba kai tarp Ukmergės ir Panevėžio linksmai, nerūpestingai čiulbėjo toji Rašytojo gerbėja.

Tu nepasukai, kaip buvai nusprendęs, kai autobusas dingo tau iš akių, pro gimnaziją, kur prieš daugelį metų mokeisi, bet nuėjai Vilniaus gatve, ten stovi namas, kuriame vokiečių laikais buvusios bibliotekos vedėju dirbo Albinas Vaitkus, vėliau – Marius Katiliškis, puikaus apsakymo „Švento Juozapo alus“ autorius. Tačiau tu, nesulaikomai dangumi slenkančios saulės raginamas, drožei nesustodamas, net neužsukęs į Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje ir pats prieš daugelį metų buvai paženklintas kryžiaus ženklu. Tiesa, tave, atsidūrusį ant tilto per Lėvenį, minutę kitą, o gal sekundę kitą, sustabdė anų laikų gimnazistų Johano Štrauso valso ritmu atklydusi, ausyse nuskambėjusi daina: „Pasvaly, Pasvaly žiba žvaigždės Lėveny…“ Ji, toji daina, kupina ilgesio, prarasto laiko ir tolumų nostalgijos, tave ne tiek sugraudino, kiek supurtė, ir tu paspartinęs žingsnį praėjai pro buvusią kleboniją, kur „kruvinaisiais Smetonos diktatūros laikais“ slapta rinkdavosi ateitininkai, pro geležinkelio stotį, į kurią atvažiuodavo ir išvažiuodavo laukti ir nelaukti svečiai, pro didžiules kapines, kur tave ne per seniausiai sujaudino naivūs, ką tik išrašyti ant vieno paminklo žodžiai:

Ramiai miegoki – šviesios žvaigždės rymo!

Ir kryžiai čia kas naktį vis budės!

Beržų graudaus liūliuojančio ošimo

Ir taip kone tekinas nuskubėjai iki Antano Smetonos tilto per Mūšą. Neee, jis, tas tiltas, nūnai bevardis, tik tau liko ir pasiliko Lietuvos Prezidento Antano Smetonos tiltas, o ne Ustukių, kaip visiems kitiems. Gal kaip tik dėl to čia ir sustojai atsikvėpti. Atsikvėpti? Ne, ne, tik susigraudinti – kiek akys užmatė į pietus ir į šiaurę upėje mūru stovėjo meldai, viksvos ir visokios piktžolės, o vienur kitur blizgantis vandenėlis atrodė lyg ašaros, ištryškusios iš žmogaus nuskriaustos gamtos. Ir tu nusibraukei ašarą.

Tu nesustojai, kaip visada tuo keliu traukdamas, ir prie Vytartų dvaro rūmų, paskendusių šimtamečių liepų ir kitokių medžių apsupty, ant buvusios švarios, o dabar užžėlusios Mūšos kranto, nors čia mokytojavo tavo geras draugas Adolfas Kereilis, kuris atsisveikino su šiuo pasauliu tuoj po to, kai išlošė moskvičių ar stambią pinigų sumą. Garsus šis dvaras ir tuo, kad jame gimė ir augo Antano Smetonos žmona Sofija Chodokauskaitė. Nors ir nebuvai dėl to tikras.

Nuo Vytartų dvaro, kuriame naktį tavęs vos nesugraužė blakės, kai apsinakvojai pas Adolfą, tu nuskubėjai, jau nebepaleisdamas saulės iš akių, tiesiai į šiaurę. Ir skubėjai niekur nebeieškodamas senų pažinčių.

O tas kelelis, vieškelėlis! Iš pietų į šiaurę. Iš Pasvalio miesto per plačius laukus, sodžius, pro vienkiemius, per mišką vedantis į namus prie kapelių netoli Ratkūnų kaimelio. Kiek kartų juo keliauta, kiek kartų skubėta. Ir dieną, ir naktį. Ir saulei kepinant, ir lietui lyjant, ir sniegui sningant. Ir dainas dainuojant, ir vargelius rokuojant. O tų vargelių tavo jaunystėje ir vaikystėje niekada nebuvo tiek daug, kad neberūpėtų visokie pinokiai, daktarai dolitliai, noniai, mažieji nilsai, robinzonai, islandijos žvejai ar raiteliai be galvų, kuriuos ryte rijai ne tik prie žibalinės lempos, bet ir mėnulio šviesoje. O kai susipažinai su Vinetou, visas pasaulis pavirto kanjonais ir prerijom, po kurias skraidė ant mustangų skalpų lupikai ir jų medžiotojai. Bet tasai įspūdingas nuotykių pasaulis tada kvietė ne tiek keliauti, kiek dar giliau pasinerti į knygų marias. Žinoma, ir pasinėrei. Skaitei, ryte rijai viską, kas tik patekdavo į akiratį ar rankas, net pamiršdamas miegą, pamokas, valgį ar ganomus galvijus, kurie, pasinaudodami tavo užmaršumu, neretai nusiaubdavo daržus ir pasėlius. Be vargo tos knygos nustelbė ir molį, kuris ankstyvoje tavo vaikystėje, daugelio suaugusiųjų nuostabai, pavirsdavo paukšteliais, žvėreliais, žmogiukais ar legendų bei pasakų personažais. Tais, su kuriais susitikdavai knygose, arba kitokiais išraiškingais molinukais. Nekovojo su knygomis ir Don Kichotas. Tačiau ilgiausiai knygoms nepasidavė vaizduojamasis menas, kuris tolydžio vis įbrukdavo į tavo rankas pieštuką, dažus ir teptuką, kad baltas popieriaus lapas ar kartono lakštas pavirstų įvairių daiktų, figūrų ir spalvų pasauliu. Kartu su dideliu polinkiu skaityti nejučiom subrendo ir potraukis pačiam ką nors parašyti. Ir pirmasis toks bandymas įvyko dar tau besimokant gimnazijoje, kai per vasaros atostogas tu, patogiai įsitaisęs klojime ant šieno strėkio, parašei apsakymą apie dviejų broliukų dramatišką kelionę ant ledo lyties į platųjį pasaulį. Bet… parašei, perskaitei ir… pralaimėjai. Tai yra aiškiai pamatei ir supratai, koks didelis skirtumas tarp gebėjimo jausti, regėti ir mokėjimo visa tai iškloti ant balto popieriaus lapo. Šis pralaimėjimas ilgam tave atbaidė nuo kito panašaus bandymo. Naują impulsą rašyti davė Reicho darbo tarnyba, atlikta Vokietijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Ten patirti išgyvenimai ir įspūdžiai buvo tokie neįprasti ir stiprūs, jog prašyte prašėsi užfiksuojami ne pieštuku ar teptuku, bet rašikliu. Tačiau pirmoji tavo knyga, kuri išėjo tik 1960 metais, buvo skirta ne tiems įspūdžiams, patirtiems Vokietijoje per karą, o įvairios tematikos bei problematikos apsakymams. Jų rinkinys buvo pavadintas „Senis po laikro-džiu“. Tie apsakymai iš karto susilaukė didelio dėmesio. O jau tuo metu plačiai žinomas rašytojas Jonas Avyžius recenzijoje „Puiki pradžia“ šią apsakymų knygą įvertino kaip neeilinį reiškinį lietuvių literatūroje. Gražių žodžių ji sulaukė ir iš rašytojų Mykolo Sluckio, Raimondo Kašausko bei kitų plunksnos brolių. Kai kas siūlė ją net pristatyti valstybinei premijai. Tačiau tu pats giliai širdy knyga buvai nepatenkintas, kadangi (nors ji galėjo pasirodyti tik „chruščiovinio atodrėkio“ metu, kai cenzūros varžtai buvo šiek tiek atleisti) duoklės oficialiai politikai ir tau ten nepavyko išvengti. Ypač skaudu buvo dėl tos duoklės, nes apie dvidešimtį metų rašei tik pats sau, kaip sakoma, į stalčių. Tiesa, toji duoklė buvo nedidelė – viename apsakyme sureikšmintos Lenino idėjos, bet ji kartais pavirsdavo gyvu priekaištu ir versdavo naktį net pašokti iš lovos. Žodžiu, bet koks žingsnis, žengtas į kairę, sąžinėje nelikdavo nepastebėtas, neaptartas. Juk viskas pasaulyje prasideda nuo nereikšmingo lašo, nuo pirmojo žingsnio ir ypač nuo pastangų prisijaukinti sąžinę. O paskui viskas jau eina, juda savaime. Belieka tik aklai drožti ir nesidairyti į šalis, nors ardomasis asmenybės darbas jau prasidėjo.

Ir drošiu, ir nesidairysiu. Ir niekas manęs nesulaikys. Bet tik čia, kelyje link klėtelės prie kapelių. O kaip gerai, kad kelias toks tuščias ir svetimas. Niekas nesulaiko, nekalbina, neguodžia, negąsdina. Ir į dūšią nelenda, nesibrauna. Tik tas lagaminėlis vis dažniau save primena ir reikalauja prisėsti, atsipūsti, užsimiršti… Užsimiršti?

– Jie nesustoja pusiaukelėje ką nors pradėję, – staiga nuskambėjo tavo ausyse žodžiai. Tu net apsidairei: visos keturios pasaulio pusės – ir pietūs, ir žiemiai, ir rytai, ir vakarai – buvo tylūs, sustingę ir nieko gero tau nežadėjo. O toliau, o vėliau, kai jau atsidursi toje savo klėtelėje prie kapelių? Kas? Damoklo kardas? Damoklo kalavijas? Nesvarbu! Kad ir kaip tu jį pavadintum, visur atsitrenksi į tą pačią anatemą. Tad sudiev ir ten, vientulyste! Sudiev, užuovėja nuo visų idėjinių-politinių pagairių! Sudiev, rami viešnage toli nuo Vilniaus! Ir ten, kur tu surasdavai mėnesiui kitam ramybę, dabar turėsi ne rašyti, ne ilsėtis, bet dairytis, kankintis, nerimauti. Ir kas rytą, kasdien iš naujo pratintis gyventi. Gyventi ir kalti sau į galvą mintį – tegul ir visi velniai pragare sukyla, lengvai nepasiduosiu. Nepasiduosi? Kalbi kaip šlapias nedega, pasakytų motina. Tau niekas net nesuriks: rankas aukštyn! – tik tyliai prieis ir kilpą ant kaklo užners. Ir nieko tau čia nepadės nuo pat jaunystės ugdytas atkaklumas, drąsa ir ryžtas. Akistatos ryžtas su visom pragaro galybėm, kai įžengęs į nepažįstamą tamsų kambarį sušukdavai: „Kad ir kas tu būtum, aš tavęs nebijau. Ateik čia ir įsitikinsi savo galva!“ Ne, nepadės – bailiai puola slapta ir tyliai.

Ne, tu jau neberasi ramybės ir klėtelėj prie kapelių. Dieną ir naktį tave lydės nerimo ir siaubo šešėlis. Jis tai užslinks tau ant akių, tai seks tave kaip piktas nelojantis šuva, tai drieksis virš galvos kaip nuodingas debesis. Ir niekada tu nebegalėsi išdidžiai sakyti: kiti pasigenda draugų, moterų, pramogų, aš – ne. Man užtenka ir paties savęs. Ir tai dar per daug. Kiaurus metus aš galiu bendrauti ir draugauti su savais vaiduokliais. Vaiduokliais? Dabar ten bus jau nebe vaiduokliai, o Damoklo kardas, kuris kas akimirką gali kristi ir kartą kris tau ant galvos. Ir vėl toji mintis, kaip prieš valandą ar dvi, nustelbdama ar tiesiog išvaikydama kitas, vis suko ir suko ratu, gręžte gręžė it kokiu aštriu grąžtu galvoje skylę, vis atkakliau brovėsi prie širdies, kol staiga įstrigo prie to vairuotojo, kurio brolis pasikorė. O juk iš pradžių tau patiko stebėti, kaip per padūmavusį ir lyg nesveikai sustingusį horizontą strimagalviais it išprotėję bėga, kažkur sprunka gyvi ir negyvi daiktai, medžiai ir namai, ir iš mokyklos ar į mokyklą einantys vaikai. Stebėjai, žiūrėjai ir visu kūnu jautei lyg iš anksto žinomą trumpalaikę palaimą, kad tas rečiuotu veidu, knerpta nosimi ir apšepusiais skruostais vairuotojas, įnikęs visom dvasinėm ir fizinėm jėgom į kažkokią jį kamuojančią mintį ar sumanymą, jaučia panašiai kaip ir tu. Ir todėl spaudžia, vis didina greitį, kad tą nesiduodančią suvirškinti mintį, tą nepatogų balastą pamestų, paliktų pusiaukelėje, o pats patektų į dangų ar kaip nugalėtojas nusileistų į pragarą. Tegul! Jo reikalas, užgniaužei tolesnį tos minties vystymą. Bet tik tam kartui.

O tu prie to „pragaro“ įstrigai ne juokais. Ir pirmiausia apsidairei – horizontas nieko bloga nepranašavo. Bet nesiūlė ir nieko gera. Nebent tai, kad tavo dangus ir pragaras prasidėjo kartu su kūryba. Tiesą pasakius, kartu su tos kūrybos išėjimu į areną, į viešumą. Bet ar tai buvo toji tavo kūryba, apie kurią dieną naktį galvojai, svajojai, sapnavai? Vargu bau. Juk pirmasis tavo apsakymų rinkinys „Senis po laikrodžiu“, nors ir paglostė akį ir širdį, išėjo su tam tikra duokle nekenčiamai santvarkai ir bailiai valdžiai. Ir išėjo po to, kai daugiau negu dvidešimt metų rašinėjai pats sau beveik niekam nerodydamas. Ir rizikuodamas anksčiau ar vėliau būti sučiuptas, demaskuotas ir… supakuotas. O tokių personažų tada, kai tu mokeisi (iš tikrųjų studentavai, nes kiekvieną dieną galėjai būti demaskuotas už pagražintą praeitį), buvo ne vienas.

Žinoma, už tą duoklę sovietų valdžiai kurį laiką baudei save griežta savidresūra ir net badmiriavimu. Apsipratai netgi su mintimi apie nusikryžiavimą. Ir ši saviplaka tęsėsi tol, kol sustojai ties riba, kurios tu peržengti jokiomis aplinkybėmis negalėjai. Peržengsi ją – ir padėk kryžių ant savo asmenybės. Žodžiu, amen jai, tai asmenybei. Bet kaip tą ribą nustatyti? Kokiu matu? Kokiais kriterijais? Ilgai negalvodamas pasirinkai sąžinę, kuri griežtai vadovautųsi Dekalogu. Vėliau sąžinę dar sustiprinai Kanto Kategoriškuoju imperatyvu. Tai padaręs ir apmąstęs, tu prisiminei, nuo ko viskas prasidėjo. O prasidėjo nei šiaip, nei taip. Tau nelauktai ir netikėtai, kai 1946 metais Saločių valsčiaus mokytojai, suvaryti į to valsčiaus Vykdomąjį komitetą, tave išrinko Politinio lavinimosi ratelio vadovu. Juk tada, kai visi tie pagyvenę, daug patyrę, iškentėję ir visai jauni dar reikiamai neapsiplunksnavę, nesusitupėję pedagogai visi kaip vienas pakėlė rankas, kad tu, o ne kas nors kitas juos mokytų politinės abėcėlės, buvo pasirašytas nuosprendis tavo žmogiškajai nepriklausomybei. Kodėl jie pasirinko tave? Gal dėl to, kad dirbi centrinėje valsčiaus mokykloje – progimnazijoje. Ir dėstai istoriją, prancūzų ir vokiečių kalbas. Gal ir todėl, kad ne per seniausiai buvai atlikęs Vokietijoje Reicho darbo tarnybą ir turėjai galimybę plačiau negu kas nors kitas susipažinti su pasauliu, jo problemomis. Be viso to, susipažinti ne tiek savo noru, kiek okupanto valia. Tad ar buvo tuomet valsčiuje koks nors kitas pedagogas, pajėgus nešti tokią naštą?

Tu, sujaudintas, išgąsdintas, tiesiog priblokštas tokių kur kas daugiau patyrusių pedagogų dėmesio ir pasitikėjimo, kone netekai žado ir iš pradžių negalėjai ištarti nė žodžio. Galva svaigo ir ūžė lyg bičių avilys, rijai ir negalėjai nuryti seilės. Kaipgi šitaip galėjo atsitikti? Juk mokykloje tu dirbi tik antrus metus, o tavo mokslas – tik plika gimnazija. Na, dar vieno mėnesio mokytojų kursai Vilniuje, kur visiems laikams tave nustebino ir sužavėjo filosofo Levo Karsavino dėstyta Kultūros istorija. Ir viskas. Tiesa, dar buvai visame valsčiuje spėjęs pagarsėti kaip geras sportininkas, aktorius ir ypač dailininkas. O dabar? Kaip kokiame košmariškame sapne. Kai tau kolegos spaudė ranką tarsi kokiam bėgikui, laimėjusiam maratoną, tu tik kažką lemenai, lyg iš medžio iškritęs. O kai vienas senis šią tekusią tau naštą apibūdino banaliu kalambūru vox populi, vox dei (Liaudies balsas – Dievo balsas, lot.), tu pats nepajutai, kaip tavo lūpomis prabilo gerbiamas lotynų kalbos mokytojas Benediktas Kazlauskas: „Senatores boni viri, senatus mala bestia“ (Senatoriai geri vyrai, bet senatas – bjaurus žvėris, lot.). Ir atsukai seniui nugarą.

 

Žodžiu, tu dėl tokių garbingų, bauginančių ir netikėtų pareigų kurį laiką jauteisi lyg neišmokęs gerai plaukti, įmestas į gilų vandenį. Netgi bandei protestuoti, spurdėti, ieškoti teisybės, bet niekas nenorėjo tau padėti. Nenorėjo ir suprasti. Kai kas net ir džiaugėsi tavo sutrikimu, bandė traukti per dantį. Nesigėdijo netgi priminti, jog laukia tavo kažkokios padėkos.

O tu? Ką darei ar bandei daryti tu? Iš pradžių, kaip jau sakei, bandei protestuoti, rašyti, spurdėti. Niekas nepadėjo. Tada kreipeisi į apskritį, bet ir ten sulaukei ne tiek supratimo, kiek tuščių padrąsinimų ar pažadų padėti, pasiųsti į tobulinimosi kursus… Svarbu nenuleisti nosies, nepulti į paniką.

Po truputį apsipratai su mintim, kad niekur nuo likimo ir savęs nepabėgsi, pamažu susitupėjai ir apsiraminai. Juk pagaliau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Be to, nors buvai dar jaunas, kone geltonsnapis, bet šiokį tokį patyrimą, kaip sau ir kitiems įsakinėti bei vadovauti, jau turėjai. Juo labiau, kad Vokietijoje kartu su ta darbo tarnyba buvai praėjęs ir paspartintą, ir griežtą karinį apmokymą. O už taiklią akį šaudykloje buvai sulaukęs net poros savaičių atostogų. Tad ko daugiau reikia? Nebent suimti save į nagą.

Ir vis dėlto svarbiausia dabar tavo padėtyje yra tai: jeigu jie padarė tave politruku, tai ir būk politrukas, bet ne šuniukas. O kaip kitaip išbrisi pakelta galva iš šito liūno? Tik neprijaukinta, nesutepta sąžine.

Liūnas! Pelkė! Akivaras! O kaip ten nenugrimzti, nenugarmėti skradžiai žemės? Norint nepaskęsti, nenugarmėti, pirmiausia būtina gerai ištirti gruntą, tą pagrindą, ant kurio statomas… bolševikinis rojus. Žodžiu, tas gruntas, tas pagrindas, ant kurio tave iškėlė vox populi.

Tad nuo to grunto, nuo to pagrindo tu ir pradėjai. Į naują tau mokslą įžengei per trumpą komunistų partijos istoriją, o paskui kibai į Marksą, Engelsą, Leniną ir Staliną. Iš pradžių tai darei sukandęs dantis, tiesiog per jėgą įbrukdamas sau į rankas knygą, brošiūrą ar laikraštį, pasikeiksnodamas ir nebesipriešindamas minčiai, kuri diena po dienos vis stiprėjo, – spjauti ant visų tų marksų, engelsų, leninų ir stalinų, išsikasti dar karo pradžioje patikimai palaidotą šautuvą, dviejų rūšių granatas ir patraukti pas miško brolius, tarp kurių turėjai ne vieną pažįstamą ir net klasės draugą. Žodžiu, kovoti su okupantu ginklu, o ne liežuviu. Taip, kaip visi tikri vyrai dabar daro. Taip būtum ir pasielgęs, jeigu ne tas netikėtai sutiktas Šiksnosparnis, gimnazijoje gilią šaknį knisęs Mindaugas Rateika. Jis tave sustabdė ant Dariaus ir Girėno tilto tą vakarą, kai grįžai aplankęs netikėtai susirgusį vieną savo auklėtinį. Tu žinojai, kad jis dieną kartu su komjaunuoliais ir nepartiniais komunistais iki užkimimo dainuoja: „Į saulę, į saulę laisvi sakalai teišskris, laimingą tėvynę tesaugo budri staliniečio akis“, o naktimis susitinka su garsiu „banditų“ vadu Arpu.

– Ar nušoktum nuo šitos tilto vietos į „Magdutės“ duburį? – nei iš šio, nei iš to paklausė jis.

– Kodėl klausi? – ne tiek nustebęs, kiek vogčiom apsidairęs, panūdai tu sužinoti.

– O aš šiaip sau nieko nedarau ir nesakau, – nejučiom pakeltu balsu atkirtai tu.

– Jeigu jau šitaip, tai ir nedaryk, ir nesakyk, – nusileido jis, atrodo, vien tam, kad pratęstų su tavim pokalbį.

– Bet aš norėčiau žinoti, kokios nuotaikos tenai?

Tu, nejučiom vėl metęs žvilgsnį į vieną ir kitą pusę, sutramdei jo uolumą:

– Sekmadienį? – Jis, pridėjęs pirštą prie lūpų, sekundę kitą dvejojo. – Na gerai! Sekmadienį – prie Radvilų, kur ir visada.

Tu norėjai dar kažką sakyti, bet jaudulio spazmas užgniaužė gerklę, todėl tik be žado žvelgei, kaip gęsta Mūšos melduose saulėlydis ir tirštėja sutemos. Kai Šikšnosparnis, kurio slapyvardį gimnazijoje žinojai tik tu vienas, pasisuko jau eiti į priešingą pusę, tu išspaudei:

 

Į Biržus tą sekmadienį, kaip jau ne kartą, tu nulėkei dviračiu ir, Šikšnosparniui tarpininkaujant, susitikai su Arpu. Tik ne prie Radvilų pilies griuvėsių, o Biržų girioje. Tu jau iš seniau pažinojai Arpą. Jis buvo gerokai pasikeitęs, apšlubęs ir susenęs, iš jo kalbos dingo tos jaukiai melancholiškos gaidelės, taip gražiai intonavusios jo logiškus samprotavimus. Dabar Arpo kalba tapo dygi ir net nuožmi. Ypač kai negailestingai kritikavo ir teisė Vakarus, anglosaksus ir ištižėlius čerčilius, ruzveltus ir trumenus kaip bailius išdavikus bei pardavikus. O kai jis užsiminė apie Rytprūsių tragediją, negalėjo sulaikyti ašarų. Tik visiški bepročiai galėjo taip pasielgti, kaip pasielgė anglosaksų lyderiai, lįsdami į Stalino, didžiausio svetimų žemių grobiko ir žmonių žudiko, užpakalį.

Arpo kalba apie miško brolius buvo trumpa ir rūsti – mes esame pasmerkti. Tačiau į jo šneką vėl grįžo tos jaukiai melancholiškos gaidelės, kai jis dar blizgančiom nuo ašarų akim tarė:

– O tu, brolau, mokykis. Jei gali, stok ir į jų universitetą. Ir studijuok. Pažink tą, su kuriuo kovoji, Lietuvai reikia ne tik mūsų lavonų, bet ir gyvų patriotų. Ir tegul per tave ir kitus tokius kaip tu visi žino, kad mūsų kova buvo nors ir beviltiška, bet ne beprasmiška.

Atsisveikindamas ir vyriškai atsibučiuodamas, tu visu kūnu ir siela pajutai, kad išsiskiriat visam laikui.

Tačiau Arpas tave, jau atsisveikinusį ir gerokai nutolusį, vėl pašaukė, klibikščiuodamas pribėgo ir kone dusdamas, tarsi norėdamas kuo greičiau su tuo dusuliu atsisveikinti, greitakalbe išliejo:

– Žinok, brolau… Tu turi žinoti ir tai, kad viena iš didžiausių blogybių, kurias padarė žmonijai per savo viešpatavimą sovietinis, bolševikinis komunizmas, yra ta, jog jis išdavė, išniekino ir paskandino kraujo marėse švie-siausius komunizmo idealus. Tuos idealus, dėl kurių žmonija tiek sudėjo vilčių ir aukų. Tuos idealus, kuriais daugelis šviesiausių bei kilniausių protų grindė pasaulio ateitį ir kuriais taip gražiai ir sumaniai vadovavosi pirmykštė krikščionių bendruomenė. Tau reikia žinoti ir tai, kad mūsų arkivyskupas Jurgis Matulaitis tokį socialinį teisingumą pavadino meilinguoju komunizmu, nes jo pagrindas buvo ne prievarta, o meilė. Meilinguoju komunizmu ir jėzuitai grindė savo įkurtas Paragvajuje indėnų redukcijas, kurios ten apėmė daug miestų bei sodžių ir klestėjo kone porą šimtmečių (XVII– XVIII a.). Tikriausiai jos, tos redukcijos, būtų išsilaikiusios iki mūsų dienų, jeigu Brazilijos liberalų vyriausybė jų būtų nepanaikinusi. Tačiau šis Brazilijos vyriausybės poelgis nesužlugdė meilingojo komunizmo idėjos, nes šioji atspindi žmogiško solidarumo tradiciją: „Visi už vieną, vienas už visus.“ Šios idėjos gyvybingumą patvirtina ir mūsų laikų Belgijos jėzuitų pastangos meilingąjį komunizmą atgaivinti Indijos misijose. Žodžiu, Katalikų Bažnyčia nuolat atranda jėgų, kurios stengiasi pirmykštės krikščionių bendruomenės gyvenimo būdą pratęsti. Tačiau visa tai daroma humanistinėmis priemonėmis, nepraliejus nė lašo kraujo. Štai kodėl šiai meilės ir teisingumo idėjai didžiausias anachronizmas yra bolševikinis komunizmas, kuris tą kilnią idėją taip sukompromitavo, sužlugdė, kad ji nūnai žmonėms kelia vien siaubą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad šviesiausi žmonijos protai, spręsdami socialinius klausimus, prie anų gražių idėjų nebegrįš.

Baigęs šią ilgą, tarsi atspausdintą jo smegenyse, tiradą, jis kurį laiką garsiai, tarytum po ilgo bėgimo kvėpuodamas, tylėjo, o paskui pridūrė:

– Tai ir viskas, ką aš dar norėjau tau pasakyti. Tegul tai bus per tave perduotas Lietuvai savotiškas partizano testamentas.

Daugiau tu jo nebesutikai, tik daug vėliau sužinojai, kad per pačius šalčius buvo paguldytas kartu su dviem partizanais Biržų miesto aikštėje. Paskutinį jo paveikslą tu išvydai sapne, kai skridai, plasnodamas rankomis it sparnais, ir nusileidai miesto centre netoli apdaužytos per karą liuteronų bažnyčios. Nusileidai ir iš karto pažinai jį. Arpas gulėjo nuogas, tik balta nosine, paženklinta kažkokiais raudonais inicialais, pridengtu šakumu, apšerkšnijusiais plaukais, išpjaustytais ant kaktos Gedimino stulpais. Ir visas toks keistai pamėlęs, kone į kumštį susitraukęs. Vien tik kojos buvo didelės it ližės. Tarsi kito žmogaus. Ir apautos sukrešėjusiu krauju.

Tu stovėjai, lingavai galvą, kol prisistatė milicininkas ir pareikalavo paso. Tu ėmei ieškoti jo, naršyti kišenes, bet niekur neradai ir… pabudai.

Po šito naktinio reginio tavo galvoje visam laikui kartu su Arpo Testamento teiginiais išliko ir išvada: „Bolševikams, diskreditavusiems šventą komunizmo idėją, kuria vadovavosi pirmieji krikščionys, išniekinti žmogaus, juo labiau komunizmo adepto, kūną bėra tik nusispjauti…“ Adepto? Argi Arpas buvo komunizmo idėjos pasekėjas? Adeptas?

Žodžiu, ši mintis tau tapo nauju akstinu dar rimčiau gilintis į marksizmą–leninizmą, idant nepaliktum jame akmens ant akmens. Pradėjai nuo „Komunistų partijos manifesto“, kurį vokiečių ir lietuvių kalbomis gavai iš vieno stambaus ūkininko, praminto „komjaunuolių inkubatorium“, ir kokią savaitę it apdujęs, tarsi save uždegdamas nieko gero „inkubarotiui“ nežadančia ugnimi, kartojai: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla.“ Juk „Komunistų partijos manifesto“ uždavinys buvo paskelbti – ir ne tik paskelbti, bet ir akivaizdžiausiai įrodyti, jog dabartinė buržuazinė nuosavybės santvarka neišvengiamai žlugs.

Tau ypač į atmintį įstrigo tokie to pranašingo „Manifesto“ žodžiai: „Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino visą šalių gamybą ir vartojimą. Didžiai reakcionierių širdgėlai, ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visų civilizuotų nacijų klausimas, – šakos, kurios perdirba jau nebe vietinę žaliavą, o iš tolimiausių kraštų atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų, savo šalies gaminiais patenkinamų poreikių, iškyla naujų, kuriuos tegali patenkinti iš tolimiausių skirtingo klimato kraštų atgabenti gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė. Tai vienodai susiję ir su materialine, ir su dvasine gamyba. Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu. Nacionalinis vienašališkumas ir ribotumas vis labiau negalimas, ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų susikuria viena pasaulinė literatūra.“

Štai kur šuva pakastas, pasakei pats sau. Visa tai gryna teisybė. Bet ar teisingai pradėjus, teisingai bus ir pabaigta? Žiūrėsim toliau.

Kaip šitą vieną marksizmo pagrindų arba išeities taškų, taip ir daugelį kitų tu išmokai kone mintinai ir tuo stebinai savo kur kas vyresnius, gal ir mokytesnius klausytojus, bet kuriems beveik niekada po tavo paskaitų ar samprotavimų neatsirasdavo klausimų. Iš pradžių tai tave gerokai stebino ir savotiškai džiugino, o vėliau privertė susimąstyti. Kaipgi šitaip? Nejaugi niekam nerūpi, kaip mes keliaujame į rojų ir ką ten rasime? Daug nesukdamas sau galvos, tu vieną gražią dieną pateikei savo seminaro dalyviams kategorišką klausimą: kodėl jūs tokie pasyvūs? nejaugi jums viskas aišku ir ten, kur smalsesniam žmogui turėtų kilti ir ne vienas klausimas? pavyzdžiui, ką jūs galvojate apie tokį Markso pasakymą: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad atėjo laikas jį pakeisti“? Tau atsakė tyla. Pedagogai, likimo, prigimties ar atsitiktinumo pašaukti mokyti ir auklėti, dabar tylėjo. Tada tu, užuot juos įkyriai kamantinėjęs, tardęs ar pranešęs aukščiau stovintiems organams, kaip tais laikais buvo įprasta ir būtina, parašei pareiškimą atleisti iš mokytojo pareigų ir nuvykai į apskrities liaudies švietimo skyrių. Ne, neatleido – mokytojų badas. „Mes negalime sau leisti, kad ir moksleiviai badautų“, – žiūrėdamas tau į akis, pareiškė Biržų apskrities liaudies švietimo skyriaus inspektorius Kregždė. Ir ne tik neatleido, bet dar užkrovė tau dėstyti ir Konstituciją, su kuria susidūrei pirmą kartą. Tą dieną, grįždamas iš Biržų į Saločius su nauja pedagogine našta ant galvos ir pečių, tu netikėtai pats sau uždavei keistą klausimą: „O ką aš būčiau atsakęs, jeigu manęs kas nors būtų paklausęs, ką galvoju apie tokį Karlo Markso teiginį: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad atėjo laikas jį pakeisti“?“ Uždavei taip staiga ir netikėtai, jog su visu dviračiu atsidūrei giliame griovyje. Visa dar laimė, kad jame nebuvo vandens. Tačiau priekinis dviračio ratas buvo pavirtęs kone aštuonetuku! Tu spoksojai į tą keistą metamorfozę kaip į kokį stebuklą ar nelemtą išdaigą ir nežinojai, ką dabar daryti. Keliauti toliau ar prisėsti ir pailsėti. Kai šoko ar silpnumo akimirka praėjo, tu pasikrapštei paausį ir netikėtai pats sau ištarei: „Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet reikalas tas, kad atėjo laikas jį pakeisti.“ Ištarei ir kiek laiko vėl nenuleidai akių nuo to skaičiumi 8 virtusio rato. Važiuota buvo smarkiai. Bet į ką atsitrenkta? Nejaugi į kokią nematomą sieną ar užtvarą? Ėmei dairytis, tirti, nagrinėti, čiupinėti ir netrukus aptikai kruviną kelį, kuris per didelį plyšį kelnių klešnėje tarsi pats stebėjosi tuo, kas atsitiko. Tu nieko gera nežadančiu žvilgsniu sujungei tą dviračio rato aštuonetuką su kruvina žaizda kelnių klešnės plyšyje ir pats nepajutai, kaip nuoskaudą ir pyktį išliejai kalambūru:

– Aštuoniukė, aštuoniukė – velnio nešta ir pamesta sieliukė!

Išliejai, įkvėpei šalto oro ir prisiminei savo egzistencinę taisyklę, kurios laikydavaisi sunkią valandą ir kurią instinktyviai visokiomis aplinkybėmis pritaikydavai: „Jei nori šioje ašarų pakalnėje išgyventi ir neišprotėti, rask laimę ir nelaimėje.“

– O kokią laimę aš galiu rasti šitoje nelaimėje? – atsikvošėjęs paklausei savęs. – Pirmiausia pagalvok, ar turi teisę šią nelaimę vadint nelaime? – Pagalvojai, susimąstei ir nusispjovei: – Būta čia ko! Nelaime vadinti aštuonetuką, kai tavoji šeima, paženklinta šiuo skaitmeniu, išsilaikė in corpore per visas negandas, yra ne tik nerimta, bet ir nevyriška.

Ir nejusdamas net kelio skausmo išsitiesei visu ūgiu.

Kelnės kaip kelnės – jos nebenaujos, per kelius išskydusios, išblukusios. Net ir ta žaizda, kuri iš pradžių painiojo mintis, vertė susirūpinti, iš tikrųjų buvo ne tokia jau baisi, lengvai prijaukinama. Juk nelipsi ant scenos, nesitampysi, nešoksi kazoko ar polonezo.

Susirūpinti tave vertė jau nebe Karlo Markso teiginys, kaip, užuot aiškinus pasaulį, jį pakeisti, o daug paprastesnis ir žmoniškesnis dalykas – kaip tokiu dviračiu pasiekti mokyklą, tą progimnaziją, kurioje gyvenai ir dirbai, ir iki kurios dar buvo nemažas gabalas kelio.

Tik tada, kai ne tiek stumdamas, kiek ant vieno ir kito peties nešdamas tą suniokotą savo vargšę „Omegą“, tu visai pamiršai kojos skausmą ir kai išvydai ką tik praūžusio karo suluošintą ir šiaip taip vėl sulopytą savo mokyklą, tasai nelemtas Karlo Markso teiginys apie pasaulio pakeitimą, įstūmęs tave į griovį, vėl iškilo tavo sąmonėje. Iškilo grėsmingas, nuožmiai kategoriškas. Gal ir dėl to, kad pastaruoju metu vis atkakliau ir smarkiau pradėjo bruzdėti, maištauti tavo dvasia, kuriai pasidarė ankšta dialektinio ir istorinio materializmo katile ir kuri vis priekabiau bei kritiškiau, net atvirai nepasitikėdama ėmė vertinti visokius „manifestus“ ir klaidžiojančias po Europą „komunizmo šmėklas“. O visam tam pagrindą teikė rimtos filosofinės studijos Arpo Testamento šviesoje. Todėl ir dabar išvydęs savo varganą mokyklą, poilsio ir nusiraminimo oazę, tu, išmetęs iš galvos visus marksus ir jų pretenzijas pakeisti pasaulį, lengviau atsikvėpei, paguldei tą dviratį ant žemės, o pats nuleidai pavargusias kojas į griovį. Argi aš neturiu teisės pailsėti, kai kelionė jau kone baigta ir mokykla jau ne už kalnų? Pasiguodei tais žodžiais ir visa esybe pasinėrei į gęstantį saulėlydį. Ir taip sėdėjai tuščia – be minčių ir jausmų – galva, pasiruošęs vėl pakilti ir baigti tą savo kelionę. Tačiau tave aplenkė Karlas Marksas, šliojęs tau per galvą tuo savo kategorišku it botagu teiginiu originalo kalba: „Die Philosophen haben die Welt nur verschieden interpretiert, es kommt aber darauf an, sie zu verändern.“

Šie žodžiai, ištarti įsakmiu, nepripažįstančiu prieštaravimo balsu, privertė tave, pakilusį eiti, vėl atsisėsti, nuleisti kojas į tuščią griovį ir kviestis į pagalbą ištisą plejadą kitų filosofų. Jie nesibrangino ir atskubėjo tau padėti. O jų buvo daug ir visokių, pradedant Platonu, Aristoteliu ir Demokritu, baigiant Dekartu, Leibnicu, Spinoza, Loku, Hėgeliu, Šopenhaueriu, Fojerbachu ir Nyče. Ir visi jie tik aiškino pasaulį, patys net nemėgino jo keisti, tik siūlė tai daryti kitiems. Net ir Fojerbachas, kuris žmogaus koncepciją apibrėžė „genialiu“ kalambūru: „Der Mensch ist, was er isst“ (Žmogus yra tai, ką jis valgo – vok.).

 

Ištaręs šį pagarsėjusį kalambūrą, tu pajutai vilkišką alkį. Bet, atrodo, kad tave užvaldė ne tiek fiziologinis, kiek dvasinis alkis, nes netrukus jį nugalėjo nuovargis. Ir tavo akys ėmė merktis. Dar kartą pakartojai tą pragaištingą Markso teiginį, mėginai jį pasvarstyti, bet galvoje ir kojose pajutai tokį silpnumą, jog šonu nuvirtai šalia suluošintos „Omegos“.