literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

1999 m. Nr. 5

Kodėl aš jį nužudžiau?

Tikrai nesirengiau to tipo žudyti, dievaži. Niekuo nebuvo man iki tol prasikaltęs. Bet va: pasimaišė po kojom, padarė klaidą, ir šit. Man jis iškart nepatiko – brovėsi per visą troleibusą stumdydamasis ir kriokdamas: ar lipat? ar lipat? Kresnas, raudonais žandais, tvirtai sukaltas. Su skrybėle ir rudu diplomatu. Aš išlipau pro kitas duris, dar nežinojau, kur eisiu, grūsty atsidūrėme greta, o žengę kelis žingsnius vienu kartu išvydome ant šlapio šaligatvio gulinčią trirub­lę – visai dar naują, gurgždančią. Na, gal šimtąją sekundės dalim jis anksčiau ją užmatė – šoko kaip spyruoklės išmestas; nespėjau bank­noto prislėgti koja, pataikiau ant jo žieduotos rankos ir sušvokščiau: palik, girdi? Čia mano! Jis atsigręžė su tokia neapykanta, kad kitas mano vietoj būtų pristūmęs kelnes ir karktelėjo: klausyk. Jei tuojau pat nedingsi, pašauksiu policiją. Žiūriu – tikrai: į mus kaip tik žy­giuoja du mentai, rusai, aišku. Tokie patys aršiausi – darbas mentūroje jiems kaip karinė tarnyba. Vieta judri – kitapus prospekto Centrinis paštas, Vykdomasis, įstaigos. Supratau: jei kokios, tikrai pašauks tuodu stribus. O aš vos savaitė grįžęs iš užgrotiečių dalies. Dar keliai linksta nuo laisvės. Sugriežęs dantimis, nusispjoviau, bet akies kraštu stebiu: na, kur dabar pasuksi? Kad tik neįlįstų kokią kontorą ar neįsėstų į mašinėlę – tuomet amen. Ne, perėjo į kitą pusę ir nužygiavo – kiek atsilošęs ir nesidairydamas. Pamanė, žinoma, kad išsigandau, Ėjau atsilikęs per šešetą žingsnių ir vis didesnis siutas ėmė: oi, aš tave dar papurtysiu, oi, papurtysiu! Koks nors komandiruotas gal. Bet ir sostinėje jaučiasi kaip namie. Gal deputatas? Nesvarbu. Toli jis nenueis,

Tikrai nenuėjo. Įlindo į savitarnos valgyklą, dabar ten meksikiečių restoranas, Įsibrukau už jo nugaros, nučiupau padėklą ir pasilenkiau prie jo ausies: klausyk, birkakakli. Trauk tuos tris rub­lius, kitaip tau galas. Jis atsigręžė. Dabar jau išbalo, bet nelabai. Štai būtų tuomet atidavęs trirublę, po šiai dienai būtų sveikas ir gyvas. Garantuoju. Tai ne]

Manai, rėksiu? – prisivertęs nusiviepė. Nerėksiu. Dar kartą sa­kau: dink, kol aš geras, pranyk. Oi, kaip negerai jis čia padarė. Nežinojo, aišku, su kuo kalba. Mane gąsdinti? Mane?! Man akyse ap­temo, netekau savitvardos, galėjau čia pat nudurti, net nežinau, kodėl taip nepadariau. Štai per tokius ir sėdi žmonės, tik per tokius. Tu jam žmoniškai sakai – atiduok, kas ne tavo, o jis ima gąsdinti! Zo­noje taip pabandytų. Na, čia ne zona, valgykla, kad ir dvokianti. Dar kartą sakau, sukuždėjau, paskutinį. Atiduok geruoju. Neatsimenu, kada valgiau. Jis atidžiau pasižiūrėjo: ką, tikrai? Nori, paimsiu? Ir tada man šovė mintis… Gerai, pasakiau, tik ne čia. Pavalgydinsi, ir mudu kvit. Ne dėl to, kvaily, pyktelėjo jis, iš gailesčio. Gal tikrai la­bai nusivaręs atrodžiau?

Nesvarbu. Išėjom laukan, sniegas tyžta, saulė. Kur eisim? – bur­ba jis. Aš neturiu daug laiko. Gerai, čia vėl jis, eime į Literatus. Ir vos prisėdom, tuoj pranešė: kompleksiniai pietūs, ir sudie. Jokio alkoholio. Nė negalvok. Šimtą gramų, sakau, tik vieną šimtą. Ir vėl padarė klaidą. Ne, pasakė deputatas ar kas jis ten toks, nė vieno! Tiek to, sėdžiu, tyliu. Prieina padavėja. Jis: prašom du kompleksus. Ir vis­kas? – klausia aiškiai nusivylusi mergina. Viskas? Ir po šimtą baltos! – neištvėriau. Jis net pažaliavo, bet nurijo. Baltąją pirmučiausia kažkodėl ir atnešė. Išmečiau vienu gaištu, jis, žiūriu, irgi. Atlyžo: tai už ką sėdėjai? Na kas gi šitaip klausia? Nemandagu net čia, o tarp mūsų broliukų už tokį klausimą… Et, pas mus kita tvarka. Ot, sa­kau, nukneckinau vieną tokį klausinėtoją kaip tu – ir sėdau… Jis tik krizena, gal jau degtinė galvon mušė? Nu, nu, sako, taip aš ir pati­kėsiu. Susikalei kur patamsiais, pamosikavai peiliuku ir tūpei. Gal ne? Tpfū, po velniais, tikrai. Panašiai ir buvo. Rupūžė. Nugvelbė ma­no trirublę ir dar tyčiojasi. Pamiršk tuos tris rublius, pataria, užsidirbsi ir turėsi. Argi ne tipas, pats prašosi! Vograuja kaip koks mentas ar politrukas. Nutariau patylėt. Srebiam barščius, tylim. Kremtam tokį neva kotletą, irgi be žodžių. Bet gal jo sąžinė nubu­do: vietoj kompoto paprašė atnešt dar po šimtą. Atkišo savo kortelę: cecho viršininkas. Na mat. Galėsi pabandyt kroviku, paskui matysim. Durniau, sakau žiūrėdamas į išsprogusias jo akis, apsieisiu be ta­vo vizitinės. Ir jo akivaizdoje suplėšiau – fit, fit. Kaip nori, gūžteli jis ir moja atsiskaityti. Išsitraukė dvidešimtpenkinę, susižėrė grąžą, nė dvidešimt kap. mergaitei nepaliko. Tai sudie? – sako, o aš kad už­riksiu: mikliai atiduok tris rublius! Net reti lankytojai sužiuro, bet suka akis šalin, nenori veltis. O jis: vėl pradedi? Mudu juk kvit. Aš netgi permokėjau. Ir čia jau padarė nebepataisomą klaidą, iškošė: žlu­gęs tu, vėl juk sėsi! Taip taręs nuėjo, bet jau vis grįžtelėdamas. Aš ir nesekiau. Susirinkau tos jo kortelės skutus, susidėliojau. Vincen­tas Šemeta. Darbo ir namų telefonai, adresas. Vilnietis, pasirodo. Ką gi, tuo blogiau jam. Pavakare paskambinau. Atsiliepė žmona, padė­jau ragą. Rytą pasitikau prie durų – pėstute mat vaikšto į savo kailių fabriką Paupy. Na, nedidelis viršininkas. O gal iš mandrumo, yra ir tokių. Labas, išlendu iš krūmų, tai kaip su skola? Ir apsidairau. Rytas dar, miglelė, žmonių beveik nematyt, gerai. Išsitraukė tris rublius ir numetė ant suminto tako: pasiimk. Ir tik pabandyk dar kartą skambint! Čia aš jau užviriau. Smeigiau nueinančiam į nugarą, nė į tą trirublę nepažvelgiau. Giliai ir taikliai smeigiau, ne visuomet taip pavyksta. Sukniubo veidu į sniegą, nė krust. Geras dūris, sau pačiam tokio linkėčiau. Pasiėmiau pinigą ir patraukiau prie „Ryto“ parduotuvės – ten jau nuo ryto duodavo alų. Gal po pusvalandžio mane ir nutvėrė – kažkokia senė pro langą matė, tuoj paskambino. Pasisekė mentams.

Ne, sakykit, kodėl gi jis taip darė? Iš kur tokia panieka žmogui? Turėjo bent nujaust, kad patyčių negaliu pakęst. Būtų palikęs tą pinigą man ir ėjęs savo keliais. Tai ne, ėmė grasint, tyčiotis. Teismas gal net neišgirdo, kai pareiškiau: buvau didžiai susijaudinęs! O juk iš tikrųjų buvau, širdis į gerklę užlipo, kai pasiūlė pasiimti banknotą nuo sniego! Ar negalėjo paduot į rankas? Gal ten netgi buvo toji pati trirublė, kur gulėjo stotelėje ant šaligatvio. Pats kaltas, tik pats. Būtų kaip žmogus, tada kitas dalykas. Pats kaltas, pats.


Pigi moteris

Moteris, stovinti eilėje prie kasos – ketvirta už manęs – yra pigi moteris. Šitaip man praneša priekyje stovinti kino ir teatro kritikė Ro­ma Šneiderytė. Ji pigi, pigi ji, nesidairyk! O aš grįžteliu ir matau: Pigi moteris gliaudo saulėgrąžas, tai tiesa, tačiau lukštus spjauna ne ant pjuvenomis ką tik pabarstytų geležinkelio stoties salės grindų, o į siaurą baltą delniuką, į nubrizgusią ir skylėtą pirštinę, kurioje medvilnės vos 19 %. Pigi moteris net nežino, kas tai per daiktas, ne­žino, kad angliškai medvilnė vadinasi cotton, galvą guldau. Et, daug ko ji nežino.

Kasininkė eina pietaut, nežinia, kiek užtruks, gal valandą? O mūsų traukinys išvyksta po dvidešimt trijų minučių iš ketvirtojo kelio – išėjimas prie traukinio tuneliu. Visi mes vykstame į Baisiogalą, t. y. į Baisogalą, Gyvulininkystės instituto jubiliejų, kur rengiama ne tik puota, bet ir meninė dalis. Bus keptas paršelis su obuoliais ir petražolės garbana snukyje. Bus kumpio, vėdarų, spirgučių ir alaus. Suprantama, bus gyvulinės poezijos bei arkliško humoro, kaipgi.

Prieš mane dar stovi agronomas poetas, televizijos režisierė ir jau minėtoji Šneiderytė, kartais prisistatanti ir trumpiau: Šneider. O už manęs neramiai trypčioja jaunas lietuvių karininkas su mergina, jo draugas kavaleristas, ponia Laumpatienė su šuniu Butkum ir ji. Pigi moteris. Ko, ko jai prisireikė Baisogaloje? Alkana gal?

Kol kasininkė pietauja, būtų galima atsipūst. Bet visi saugo eilę. Labiausiai – eiliuojantis agronomas, pamiršau gražų jo vardą, o pavardė – Butkus, kaip ir Laumpatienės šunio. Žinau, reikėtų sakyti šuns, bet šuo Butkus yra šunis ar šunė, tik jau ne šuo. Šuo Butkus negražus, senas, jis greit gaus galą nuo kepenų cirozės, nes ponia jį kasdien girdo likeriu. Kaži kas neseniai pametė Butkui kon­servų iš raidės „P“. Primaišęs, aišku, ten stiklų. Butkus užėdė, apsilaižė ir krito aukštielninkas, visai kaip ne šuo. Pastiro. Laumpatienė raudodama iškvietė reanimatorius, šie įpylė kaimynų kalės kraujo, ir šuniška Butkaus vėlė vėl sugrįžo į kūną. Ir štai jis irgi ke­liauja į jubiliejų saulėtoje Baisogaloje. Aprengtas nauju languotu paltu, sušukuotas, su gertuve ir odine kuprinėle ant nugaros iš pa­dilbų žvelgia į mus, bendrakeleivius. Dabar jau niekuo nebepasitiki. Pigi moteris žiūri į Butkų ir kikena. Jam tai nepatinka, Butkus urz­gia. Kol Šneiderytė plepa su Laumpatiene, galiu nekliudomas gėrėtis Pigia moterimi. Jai kokie dvidešimt penkeri metai. O gal ir penkias­dešimt, nesupaisysi. Pigus jos krepšelis – medžiaginis, siuvinėtas floristiniais motyvais. Pigus juodas paltas su atplyšusia kišene – iš jos ir traukiamos saulėgrąžos. Šypsena irgi pigi – ir Butkui, ir man. Plaukai juodi – aišku, seniai bedažyti – krenta ant žemos kaktos. Jos ir pūslė silpna – štai jau kelintą kartą ji atsiprašo užnugaryje sustin­gusio advokato Šilkarskio ir skuba į tualetą; turi, matyt, mėnesinį bilietą, gali tad lakstyt kiek tinkama. Grįžusi pasitaiso pigius akinu­kus ir įninka į lektūrą. Matau: skaito Malūką, „Šiukšlyno žmones“. Pigus skaitalas. Norisi prieiti, išlupti tą knygšę iš rankų ir tarti: ga­na! Nuimti tuos akinius pigiais metaliniais rėmeliais, įsisiurbt į suskeldėjusias, patinusias, melsvas kaip gervuogės lūpas, stverti už rankos ir… Niekad taip nepadarysiu, bijau Šneiderytės, nors ji man tik antros eilės teta.

Pigi moteris chuliganiškai mirkteli man. Juk ji mato. kaip godžiai į ją žiūriu. Toks mirktelėjimas gal nė lito nekainuoja? Ir bateliai jos pigūs, netikros odos, be aulelių. Ogi Baisogaloje – štai ką tik prane­šė! – šlapdriba, vėjas, gūsiai iki septyniolikos metrų per sekundę, siaubas. Ko jai ten važiuoti? Ar ne verčiau mudviem nueiti į kokį pi­gų filmą? Tada išgerti pigaus vyno ir susimetus užsisakyti patį pigiausią viešbutį kur nors Plocko ar Polocko gatvėje? Tai ne, stypčiojam abu eilėje prie kasos į Baisogalą, tarsi tasai jubiliejus būtų panacėja nuo skurdo, šlapdribos ir žalsvų jos kojinių, kurias seniai metas išmesti į Malūko sąvartyną. Nieko, kai išlįsim iš to viešbutė­lio Polocko gatvėje, imsiu ir nupirksiu jai naujas, vilnones, su triguba siūle. Dabar tikriausiai ir jos šlaunys mėlynos. Jai, ko gero, skau­du žiūrėti į prašmatniai aprengtą Butkų, šiam tik cigaro stinga dantyse. Bet, atrodo, Pigiai moteriai tai nė motais. Štai ji pasikaso pažastį ir vėl gliaudo saulėgrąžas.

O kasininkės nėra ir nėra. Jau aišku, kad nebespėsim: liko de­vynios minutės, o šitokia eilė! Bet šit mano pustetė R. Šneider pro mažytį langelį įsispraudžia į kasą ir ima pardavinėti bilietus: sekan­tis! sekantis! sekantis! Tarsi nieko daugiau nebūtų veikusi, tik pardavinėjusi bilietus į Baisogalą! Visi jau turim, dabar Pigios mo­ters eilė.

– Jums neparduosiu! – šaukia Roma Šneiderytė. – Sekantis!

Ne, šito jau per daug. Kas jai davė teisę?! Atiduodu savo bilietą Pigiai moteriai, o pats stojuosi į eilės galą. Šneiderytė žliba, gal ne­pastebės? Žinoma, kur jai. Padedu Pigiai moteriai įlipti į vagoną (toks vėjas!), sodinu prie lango, pridengiu bulvariniu laikraščiu. Kai nematai, ji visai nieko, netgi graži. O ir Šneiderytė nepastebės.

Baisogala mūsų jau laukia – lietuvaitės išrikiuotos špaleriais. Trenkia dūdų orkestras. Mauroja jaučiai, arkliukai žvengia, kiauliški kiaulių balsai. Pigi moteris įsitveria mano parankės. Jaučiu, kaip ji visa dreba. Šlapdriba kaip drebučiai, o vėjas, ko gero, viršija 25 m/sek. Jaunasis karininkas su kavaleristu neša savo draugę ant rankų. Laumpatienė ant rankų neša Butkų, o rankose – gėlės, gėlės, gėlės. Kalijos ir orchidėjos. Glėbiai chrizantemų. Užmetu Pigiai moteriai ant petelių savo brezentinę palapinsiaustę (tarybinę dar), o ji paikšė:

– Dvidešimt litų, ir aš tavo!

Kitas kaipmat tokią pavytų šalin. Aš jai širdį, gerumą savo, o ji – dvidešimt litų! Bet gal tikrai

– Klausyk, – nenurimsta ji. – Trauk tuos dvidešimt litų, nesigailėsi. Aš čia žinau pigų viešbutį. Ką?

Ir mudu einam per šlapdribą į patį pigiausią Baisogalos viešbu­tį. Jaučio trobelė – štai kaip jis vadinasi. Žvaigždutės čia matyti tik pro kiaurą stogą. Šiaip viskas čia pilka: degtinė, paklodės, sienos. Gal ir gerai, bent viskas tikra.

Pigi moteris išlenkia puodelį degtinės ir išpučia akis: einam gult, ko mes čia atėjom? Arba ne, duok da dešim litų, mum pagros! Ir tik­rai: vos sugulam, ima čirpti svirplys. Senas, iš miegų pažadintas idiotas, kad ir klysdamas, čirpia kažką panašaus į Vivaldžio Metų lai­kus. Dabar – Žiema. Vienut viena styga groja, atsirado Paganinis! Į tamsą nuplevena 10 Lt honoraro.

Paryčiais nubundam nuo klaikaus šalčio. Pigi moteris pasemia iš kibiro degtinės. Dantys vis tiek tarška, bet keliamės ir skubam į puo­tą. Dabartės te pac įkarštis, teigia Pigioji. Ji kariasi man ant kaklo, bet tik todėl, kad būtų šilčiau ir pigiau.

Kodėl ji šitaip piginasi? Aplink vien oficialūs asmenys – karinin­kai, prezidentai, mokslininkai, rašytojai, o ji sėdasi man ant kelių: sijonėlis riebaluotas, išblukęs, pryšaky viena saga perskilus, už­trauktukas sugedęs. Tokia jau esu, kvatoja ji. Nemanyk, kad iš Pelenės virsiu princese, kam? Kokią pirkai, tokią turi! Ką?! Tik iš gai­lesčio sumokėjau už viešbuti ir muziką! Kokio gailesčio, sako ji, žiūrėdama man į akis, visi matė, kaip jėga mane nusitempei! Ar ne, panele Šneideryte? Joooo, užbosija raudona ir šilta tetulė Šneider. Joo, visi matė! Net advokatas Šilkarskis tylom linkteli: taip, ir aš.

O aš jos nė pirštu nepaliečiau. Kvailys.

Duok saulėgrąžų, reikalauja, tos mėsos man nelenda. Ir šlamš­čia salotas, ima rankomis tiesiai iš grakščios salotinės. Prasčiokė, ko norėt. Matai, sako man Šneiderytė, sakiau, kad pigi. O tu ko? Na, ką norėjai, tą gavai. Šaukštai po pietų. Kaži ar ji moka skaityt? Moka sakau, Malūką dabar skaito. O, pritariamai linkteli Laumpatienė. Malūką skaito ir mano Butkus. Puikus rašytojas.

Žinai ką, sakau jai, duodu tau šimtą litų. Kaip?

Duok, sutinka ji pilna burna. O už ką?

Kad pranyktum, šnypščiu. Su visam kati pranyktum. supranti?

Ji kvatoja ir vos nepsapringsta kukuliu. Tik karininkas spėja užtvoti kažkur po mentėmis ir per blakstienas vienukart. Kukulis išlekia kaip sviedinys, pataiko snaudžiančiam Butkui į akį, o ji; šimtą litų kasdien, ar ne? Vėl – rodau jai iš piktumo virpančią špygą. – Vo!

Kaip nori, nuliūsta ji. Tada dar brangiau tau kainuosiu. Ne to­kia aš jau ir pigi, visai nusimena. Gal net neįkainojama! Valgyk, patariu. Valgyk ir tylėk. Aš pagalvosiu.

Bet ką čia galvot. Nebeišsisuksi. Visi juk matė! Ir visi jau šneka: ar matėt? Matot? Kokia Ji, girdi, pigi, nevalyva, tikra gatvinė. Bet ką padarysi, tokios taisyklės: visi juk matė kaip. Taigi.

Žinai ką, stipena, sakau jai. Susitarkim taip: aš nupirksiu tau čia. Baisogaloje, tris ha žemės, gerai? Žemė čia pigi, gili, gera. Šiaip ga­lėsi dirbti prie gyvulių ar raštinėje. Na, kaip? Ji smarkiai purto galvą: tu kvailas gal? Kam man žemė? Na, galėsi ją pragert, parduot. Vis šis tas. O kam? – stebisi ji naiviai. Tu juk uždirbi, abiem pakaks, dar ir atliks. Ne, nenoriu.

Tai ką daryt. Visi mane sveikina, kinkuoja galvom, linki, klau­sinėja: kur jūs gavot? kaip jūs gavot? Pasisekė jums, sveikinam! Net Butkus šypso ir pagaliau užsirūko.

Ir vežuosi ją namop, į Juodupius, į savo bunkerį. Pastatau į kampą, tegul kol kas pastovi. Na štai. Stovi nusisukus į sieną, ran­kos ant šlaunų, kojos suglaustos. Kaip kareivis. Nė mur mur. Aš našlaitė, praneša neatsigręždama, man visur gerai.

Ilgainiui apsiprantu su ja, netgi susigyvenu savaip. Išieškau jos galvą, parnešęs plaukų dažų perdažau visus plaukus melsvai. Ką gi, ji tikrai nebrangi. Išmoko šluoti grindis – iš kairės į dešinę, paskui aš išnešu. Ji miega ant grindų, beveik nesiprausia. Vilnones kojines užsitempia tik per didžiausius šalčius, šiaip vis su anomis, mergau­tinėmis. Geru žodžiu vis mini Baisogalą, Jaučio trobelę ir Vivaldžio svirplį. Vieną dieną tempiu jai beveik naują gultą. Na, manau, pra­džiuginsiu. Ir randu raštelį: išeinu, radau dar pigiau. Ačiū!!!

Va kada pasigedau jos! Susikrimtau, ėmiau sparčiai žilti. Duoduosi po priemiesčius, stotis, sąvartynus. Aūūū! Ar niekas nematėt Pigios moters? Visos mes nebrangios, veržiasi artyn moterys ir mer­ginos. kiek duosi? Ek jūs, karčiai dūsauju, ek jūs! Ką begėdėms paaiškinsi. Nieko,

Na kur ji rado pigiau, kur? Suku į komunalines kapines, kur varg­šai laidojami. Vėl žiema, vėl pusto. Vėjo gūsiai… Ir antai! Iš tolo at­pažįstu ją, suspaudžia krūtinę: štai ji. Pigioji, stirnų būrelyje! Stir­nų, laukiančių, kada gi tie laidotuvininkai išsinešdins. Kada jau bus galima pulti prie gėlių, žalumynų ir godžiai sušlamšti viską? Ak, vargšelės, juk nujaučia, kad tos gėlės dažytos, dirbtinės. Ar jau ke­lintą kartą vis dedamos ant naujo kapo – negardžios ir nebemaistingos… Tai kas!

Išsitraukiu iš kišenės kotletą – ziu, ziu, ziu, vilioju ją. Ji, aišku, mato, bet tik nunarina smailą snukį ir laukia drauge su kitomis. A, mėsiškas jai netinka, susivokiu ir graibausi kišenėse saulėgrąžų, bet jų ten nėra.

Matau, kaip iš gyvulės aklų ritasi skaidrios, stambios ašaros, kaip jos stingsta ant trumpu plauku apžėlusio žalsvo snukučio. Bet ar­tyn ji neina – banda užspardytų.

O naktį į mano seną bunkerį įslenka sužvarbusi, išsišovusiais šonkauliais stirna. Kremta kampe pamestas morkas, kopustus, raudonuosius burokėlius. Susiranda laižomosios druskos, paberia asloje krūvelę balkšvų, visai nedvokiančių spirų ir gulasi ant nusišėrusio vietnamietiško demblio. Užpučiu žvakę ir vėl migdymasis paglostau jos smailą snukį – grįžai, mylimoji?


Byderis: ankstyvoji branda

Buvau pradėjęs rašyti apie tokį Byderį, gal pamenat.

Nunešiau į vieną redakciją. Ten perskaitė, pagyrė ir nutarė to tai jau nespausdinsim! Tokių, girdi, nebūna. Pažino mat Byderį kaip nuluptą, pabūgo jo asmeninio keršto. Nepasakė juk: kūrinėlis silpnas, ar panašiai. Gaila, kai šitaip. Gaila, kad mūsų valstybė maža, visi pažįstami, bent jau savo amatų cechuose. Apmaudu.

O Byderis į tą laiką subrendo, sunoko, suputojo syvais. Atsira­do grakštaus rafinuotumo, nors geluonis pasidarė dar smailesnis. lr pažiūrėti pasikeitė: kitados želdino ilgus lininius plaukus kaip Jacinevičius junioras, bandęs vaidinti Kristų Emause ir Utenoje, o dabartės kaukolės augmeniją nusigramdė iki pat šaknų. Žinau, kaip tai daroma. Tai daroma Solingen skustuvu, ir ne kiekvienam išeina, jei skutasi pats. Kitas išsikruvina kaip skerdikas, kol nusiskuta, Girdėjau vieną sakant: ot. ot. Greit visi eisim pas Ližį skustis! Ližys – dar vienas kino kadras, besišaukiantis plunksnos. Malonius akiai gražniekius kuriantis Mohamedas Ali. Tas pats, ką Kasijus Klėjus. Spurda kaip peteliškė, gelia kaip bitė. Geležinis torsas, plieno spal­vos akys, jauno tigro šoklumas. Prieš dvidešimtį metų tasai Ližys išrašė man tris rublius trims litrams alaus parsinešti. Ilgai neturė­jau iš ko grąžinti, o kai jau turėjau, niekur nebesutikdavau Ližio. Išgarsėjo jis ir pėsčias nebevaikščiojo. Anksčiau būdavo: viena ran­ka kepa neplaktą kiaušinienę, kita – tapo. Praslinko daug metų, pasikeitė valdžia, pinigai, užmiršau ir alų. Ir trirublę, o mane išvydęs Ližys kad sušuks: ana, ana! Mano trys rubliai eina! Atseit aš. Iškai­tau, buvau mat su panele: ką ji pagalvos išgirdusi – mano trys rubliai eina?

Nežinau, ar Byderis gramdosi pas Ližį, ar kitur. Ar pats skuta savo linus. Kaukolė jo graži, dizainas šiuolaikiškas, maumuo platus, kaklas proporcingas – gražuolis. Julas Braneris būtų priėmęs jį į savo septynetą. Jeigu tik Byderis, žinoma, būtų mokėjęs ne tik plakti, bet įsėdęs į balną daryti salto mortale ir tuo pat metu pyškinti iš trijų koltų bei vinčesterio.

Vis dėlto paskelbiau tuos rašinius apie Byderį. Jaunas man kažkodėl palankus kritikas pareiškė, kad išsisėmiau, pavargau. Tuo tarpu kitas pasakė: O. K.! Matau naujų veidų! Sutikau patį Byderį, ačiūdie, buvo blaivus, filosofiškai nusiteikęs. Bet vis tiek iškošė: grafomanas! Dabar neiškaitau, tik nusiminiau. Nemalonu, kai herojus vengia atpažinti save. Bet kitiems tai nerūpi.

Byderis tuomet traukė nusipirkęs mėsos pro Signatarų namus. Stambus, šviežiai nusiskutęs makaulę. Rankovės džinsinės, atraitytos, kiekvienam smogtų be atskiro įspėjimo. Julas Braneris irgi šitaip elgdavosi, bet tik ekrane.

Visa galva augesnis už kitus, Byderis pasirodė ir su savo žanru. Kiti išmoko amato, o jis sukaupė dvasios ir jėgos. Net gatvėje buvo matyti, kaip jis viduje kankinasi, kad trauma jo gyvenimo būdas, ir šito iš jo nagų neišlupsi. Pažiūros kietos, pagrįstos mago nuojauta. Jo pranašystės visuomet išsipildo su kaupu. Sentimentai – po plie­no šarvais. Vatos jis, aišku, turi, bet nieko į ją nevynioja. Nebent pamirkęs jodo tirpale užsideda gniutulėlį ant pakaušio, kai skusda­masis įsirėžia.

Didi laimė, kad jo paauglystėje dar nebuvo jokių koledžų, licė­jų, fondų ir stipendijų užsieniuose. Butų baigęs ką panašaus, myktų dabar niekus kaip ir kiti. O dabar trenkia tokius skaudžius smūgius į paširdžius savo žanro kolegoms! Ypačiai vyresniems, žiliems jau, nebesiskutantiems gaurų. Taip smogia, kad tie raitosi iš skausmo ir piktumo ir spjaudo žaliom seilėm. Net gėdija Byderį: vai, vai, ar gražu, ar mandagu šiteip? Ar to mes tave mokinom? Ar tam a prio­ri žadėjom ateitį?

Čia tai aš gal už Byderį. Mat tie bereitoriai vylėsi užsiauginsią gra­žų arkliuką ir jodinėsią juo į mugę. Apsiriko. Ne ant tokio pataikėt, ponai! Mustangas!

Sykį sutikau Byderį su Kapralu kavinėje. Kapralas buvo šiltas kaip pėdelis, Byderis ne, jis gėrė arbatą. Kapralas siekė apkabinti By­derį per pečius, gyrė jo veiklą. Byderis piktai stūmė ano ranką ir pavojingai žvelgė iš paniūrų. Jo rankos nerimo po stalu. Nepamanykit ko nors. Jis ten sukiojo revolverio būgną, nors patį revolverį buvo palikęs prie Linelio ežero, juodųjų džinsų kišenėje, toli nuo Ho­livudo. Visa tad laimė Kapralo, visa.

Man nebesvarbu, ką dabar pamanys Byderis. Juk subrendo jis, jau sakiau. Vien nuo jo žvilgsnio pastoja katės ir moterys. Jo akivaiz­doje jaunieji poetai į skutelius sudrasko savo chrestomatinius eilėraščius, dvelkiančius urinu ir chrizantemomis. Jis, beje, to nerei­kalauja. bet vis tiek. Byderis nebe toks godus pagyrų, lengvatų, premijų. Kai jam pasiūlė dirbti kariuomenės vadu, jis pasikrapštė momenį, pasiraukė, pasakė pagalvosiu ir tą patį vakarą paskambino į Generalinį štabą: ne. Ne mano tai baras. Ir padėjo ragelį. Vėliau nedvejodamas atmetė rimtą pasiūlymą tapti Kultūros ministru. Tik pasijuokė iš siūlomo ambasadoriaus posto Pietų Amerikoje. Pyktelė­jo išgirdęs, kad jam saugoma Lukiškių kalėjimo viršininko vieta. Jis pats esąs jėgos ir kultūros struktūra, teigia Byderis ilgame pa­šnekesyje su Ogonioko korespondentu. Rusams tokie vyrai patinka; Ogoniokas įdėjo tris nuotraukas (viena spalvota), bet tik vienoje jis autentiškas: užsivilkęs drapo paltą stumia į stiklo kalną vaikišką ve­žimėlį. Simboliška nuotrauka, nors nebeaktuali.

Sutiktas Tėgelio oro uoste, Byderis iš tolo pamojo. Kalbėjo tik apie Jim Beam – Diuseldorfo Dutty free pirkęs du buteliu, bet jam pasa­kę: ėhė, brolau, kai nutūpsi Tėgelyje, ten ir nusipirksi! Atrodė pablyškęs, neišsimiegojęs, ilgu odiniu paltu – tokį pat dėvėjo ir Hitleris, ir Musolinis. Pro plačius bistro langus mačiau, kaip pakilo jo lėktuvėlis; Byderis, matyt, sėdėjo pačiam gale. Gal todėl ir SAAB uodega niekaip neįstengė susilygini su korpusu?

Neramu tik dėl Byderio ateities. Jis pasiekė kulminaciją, zenitą, orgazmą. Dalše nekuda, pasakytų draugai rusai. Betgi vis tiek kurs, kur dėsis? Čia ir bėda. Nebent gautų naują traumą, atsikvošėtų ir tuomet pasirinktų kitą žanrą, instaliacijas, pavyzdžiui. Arba performansą. Bet vargu. Tik moterys geba aprėpti keletą nesuderinamų menų: karybą, keramiką, baldus ir muziką.

Kita vertus: ko man graužtis dėl jo? Pats galėtų savim pasirūpint. Bandžiau jam užsiminti, bet Byderis šiurkščiai pertraukė: gana. Žiūrėk savo pupų! Ir jis, aišku, teisus, nieko nepridėsi. Branda be rei­kalo nepavertė Byderio žmogumi, jis išliko savimi, o tai baisiausia, kas galėjo nutikti. Kiti save prakeikė, pardavė, išdalino dykai, pakei­tė nuo sklastymo iki kulnų, o jis ne. Vientisas, nepamokomas ir nepataisomas luitas. Kaip iš visatos. Kaip meteoritas. Vieną kartą jis trenksis ir išmuš mumyse baisingą duobę. Pats, žinoma, joje pra­smegs, bet kam nuo to geriau. Žliumbs bobos, raudos merginos, grieš orkestrai, o duobė bus tokia gili, kad mes net dugno jos nema­tysime. Net įkritę – per dūmus ir smarvę.

Būtų paklausęs savo mokytojų, gyventų šimtą metų. Bet ne, vis priešingai, vis pasišiaušęs. Amžinai piktas – nesvarbu, blaivus ar įkaušęs. Nemandagus – rėžia viską į akis. Sutinka kavinėje Perą Giuntą ir sako: menkysta tu! Giuntas irgi kietas: ir neišauklėtas esi, Byderi, ir storžievis. Kaip nesutiksi su tokiais P. Giunto žo­džiais?

Būtų gera, kad jis prasikalstų. Nelabai sunkiai, kad būtų įma­noma atleisti. Kad gautų kokius trejus metelius. Žinoma, po metų išeitų. Gal tada jau kitaip pasižiūrėtų į susiklosčiusias gyvenimo ap­linkybes? Gal imtų gerbti žilą plauką, imtų paisyti subordinacijos? Negerai šitaip linkėti, bet dar skaudžiau matyti, kaip barsto talentą veltui. Kada nors sakys: kodėl neperspėjot? Kodėl visi tylėjot?

Kad bijojom tavęs, Byderi. Visi. Todėl ir tylėjom suglaudę ausis. Todėl ir nešiojom tau į cypę laikraščius, žurnalus ir simpatinį raša­lą, kurį tu gėrei kaip pieną. O tu? Ar bent padėkojai išėjęs už tai Taigi kad ne.

Antai, jis ateina. Vienplaukis per lietų. Kaip teatre. Rankos ta­baluoja it botagai, veidas kaip vaškas; ne, kaip parafinas. O pati branda, patsai siutas! Išgeria vieną puodelį degtinės. Antrą, trečią. Ir užmiega kaip slibinas. Cit, nežadinkit jo galvos, nubus antroji ir trečioji! Ir išjunkit tą prakeiktą muziką. Šiandien šokių nebus. Byderis pernakt rašė traktatą, leiskite jam pamiegot, Nusiaukit, vaikščiokit ant pirštu galų. Džiaukitės, kad kvėpuojat su juo vienu oru. Įsiklausykit tik, kaip jis knarkia: tarsi pasakojasi visą savo gyvenimą. Viską meluoja, viską! Užtat kaip gražiai, teisingai ir suprantamai!


Poetės duktė

Dukrą poetė pasigimdė netekėjusi ir tuo nepaprastai didžiavosi. Mažų valkų ji neapkentė dėl cypimo ir limpamų ligų, šaipydavosi iš subobėjusių plunksnos sesių, per tuos rėksnius metusių visas ka­rybas. O gal ir teisingai, svarstydavo Poetė, tos vištelės vis tiek nieko vertos.

Tik labai tamsi naktis žinojo, kad mergaitės tėvas ne princas ir ne karžygys, o klajojantis mūrininkas, gali sakyt, irgi menininkas. Tas pats, kurį nugirdo Brazdžionis Kalėdų naktį dar prieš Antrąjį pasau­linį karą1. Gal aš ir nevertas, kalbėjo jis, padaręs Poetei mergaitę ir audamasis purvabridžius, pakelti akių į dangų? Ji įdėjo mūrininkui pusbutelį, dešros, svogūną ir davė kelis banknotus. Eik dabar, pa­ragino, dabar jau eik greičiau. Betgi pastačiau šituos mūrus ir tuos didelius didelius langus! – sušuko taip ir pradingo visiems laikams. Ji prisimindavo tik jo akis – begal nustebusias ir mėlynas.

Krustelėjus po krūtimi gyvybei, Poetė visus pojūčius, netgi men­kiausius, pavertė eilėmis. Iš neapykantos, palaimos ir vienatvės – įprastas jausmų konglomeratas – pro nagus sunkdavosi kraujas. Keliuose posmuose šmėstelėjo Cezario šešėlis. Bet pagimdė lengvai. Taip ir žinojo – mergaitė.

Augino ją viena, sunkiai ir be gailesčio. Prausė šaltu vandeniu ir tepė sėmenų aliejumi. Vienišose lopšinėse galėjai išgirsti protes­tą, gėlą, transcendentinius rečitatyvus. Bet vaikas vis tiek užmigdavo. Pavadino ją įmantriai – Venesa, bet mintyse vadindavo kūdikį Ave­le. Kartais net balsiai, prie svetimų taip šūktelėdavo. Skurdūs honorarai vertė misti paprastai, ir Venesa augo sveika. Paaugusiai motina atvedė smuiko mokytoją – drovų, paliegusį studentą. Netikė­tai grįžusi, rado smuikelį sulaužytą, o Avelę jodinėjančią mokytojui ant kupros ir baladojančią jį aštriais kumšteliais. Tąsyk ji Avelę pirmusyk skaudžiai prilupo. Ši pabliovė ir nutyko, bet šaltame akių mėlynume Poetė išvydo tokią skaisčią neapykantą, kad jai virpuliai nubėgo.

Sulaukusi dvylikos, Avelė nuklydo nuo bandos; jos ieškojo pa­reigūnai ir pažįstami dvasininkai. Bet iš Gudijos kaimo ją parsivežė vienas staliūginę tapybą kultivavęs bėdžius. Mergaitės plaukai bu­vo susivėlę į velnio kaltūną, teko kirpti plikai. Parsivežė dar kirmėlių ir kitokio gyvio, tai niekis.

Poetė bandė susidraugauti su Mūrininko dukra, bet buvo jau vė­lu. Kai pasirodydavo staliūgininkas, Avelė prašapdavo visai nakčiai. Ir ką tu jai pasakysi, nieko.

Vieną vasarą, Avelei jau sukako penkiolika, jos abi nuplaukė į Suomiją. Vakare abi nuėjo prie Įlankos, apsikabino ir verkė. Kaip nie­kad abi išsiverkė. Motinai tarsi nusirito akmuo, bei tuoj pat ji su siaubu pastebėjo, jog Avelė tik dedasi kūkčiojanti – vienas jos lūpų kraštas užsirietęs iki pat ausies. Grįžusios iš Suomijos rado apiplėš­tus namus. Viską išnešė, liko tik motinos kojinės ir seni rankraščiai.

Mam, žvaliu bosiuku pranešė Avelė, aš žinau, kas tai padarė. Nupirk man revolverį! Poetė gūdžiai nusikvatojo; pati nusipirk!

Apie jų nelaimę sužinojo Kardinolas. Jo žmonės ištyrė reikalą ir sugavo vagį. Motina pažino Mūrininką, bet nieko nesakė. Kai jį vedė surakintą, Avelė puolė prie to vyro ir raudodama bučiavo antrankius. Ji nenormali, kalbėjo davatkos ir antifeministai raudonais žandais, tie pėdžiai. Kur jau bus, atsiduso Kardinolas, be tėvo juk augus! O žinot? Tasai vagišius dabar man mūrija koplyčią. Mūrija ir kuriją. Ir kaip mūrija! Čia pat susigėdo: mūrija – kuriją, betrūko, ims dar pats eiliuoti!

Antrusyk Poetė pašiurpo (net labiau nei radusi apiplėštą butą), kai aptiko Avelės užrašėlius. Ne dėl absoliutaus gramatikos nepai­symo pašiurpo, ne. Šitiek neapykantos. Nuosekliai, vaizdžiai, stilingai išrėktos neapykantos! Siaubinga bravūra, gatvės leksika, bet šitiek šelmystės. Pagaugai eina. Iš kur?

O Avelė vis bėgiojo prie kurijos, kylančios tarsi ant mielių. Tem­pė ten vyrams alų, vyną ir vengriškus lašinius, įtrintus raudonaisiais pipirais. Tupėdavo su jais ant žolės, prideginėdavo cigaretes ir kva­todavo iš jų sodrių blevyzgų. Poetė kartą pasekė dukrą. Užsiglaudė už gluosnio svyruoklio ir nustebusi žiūrėjo, kaip jie geria, valgo ir ter­šia gimtąją kalbą. Ūmai sukilo piktumas, šoko iš užuoglaudos, stvėrė savo Avelę už striukos uodegos ir norėjo parsiginti namop, bet mū­rininkai Venesą užsistojo, o vyriausiasis, toks mėlynakis, pasakė: negražu taip, moterie! Mes juk žinom saiką. O jaunėlis su atvipusia lūpa ir baltom kaip paršelio blakstienom pasakė: jūs verčiau padeklamuotumėt ką iš savo kūrybos! Poetė paleido į jį pusplytę, bet iš piktumo nepataikė.

Avelė parsirado tik po pusmečio, keistai pastambėjusi, o pava­sarį atsivedė porą ėrelių. Štai tuomet abi ir susitaikė. Poetė vėl ėmė kurti lopšines ir deklamuoti anūkėms Nėrį: Seka pasaką mažiemus… Už langų keitėsi metų laikai, ir kai Poetė su mažylėmis susirengė atsiimti Kardinolo įsteigtos premijos, vėl krito lapai. Iš to­lo raudonavo seniai sumūryta kurija, kieme stūksojo šventojo stovyla ir tas pats gluosnis. Senele, paklausė Agnietė, o kur mūsų mama? Tikrai, močiut, kur mama? – pasiteiravo ir Magdutė. Ak, nusijuokė Poetė, argi taip svarbu, mielosios mano? Venesos ji nebuvo regėju­si bent penketą metų. Gal Amerikoj? – garsiai suabejojo. O gal Italijoj? Gal Italijoj.

Tuo tarpu Poetės dukra mūrijo naują kalėjimą. Ji buvo geriausia mūrininkė, kad ir savamokslė. Viršydavo normas, nors niekas nereikalavo. Ko plėšais? – sakydavo jai, bet ji tik ranka mojo ir mūrijo, mūrijo, mūrijo.

Kam visa tai pasakoti?

Ar ne verčiau pasakyti: nuo pašaukimo nepabėgsi.

Šiai anūkėlės. Viena gabiai eiliuoja. Kita – stebuklingai lipdo. Bet abiem toli – vienai iki senelės eilių, kitai – iki Motinos mūrų. Tiek kalbos. Sena pasaka. Juk ir Kardinolas svajojo tapti Mūrininku. Dėl to ir niršo; kiaulė tas mūrininkas, kiaulė! Į Dievo namus nesisarmatina girtas lįsti! Visai panašiai kaip Bernardas B. Kad ir ne pažodžiui.

Poetė tai žino, kur jos dukra, Ateina kartais ir pastovi po jos pus­rūsio langais. Ir iš ten sklinda dainos, juokas, verkia užgauta gitara. Poetė nusišluosto neištryškusią ašarą, šypteli: vaikeli, avele… Ir kai jau eina šalin, aplink spingso tokia mėlyna prieblanda, tokia gūdi, kad nors kauk.


Gal dar kas nori ko paklausti?

Henrikas J., nacionalinės premijos laureatas, nemėgstantis bū­ti dėmesio centre, drovokas žmogus, su savo skaitove ir moderatoriumi atvyko į kūrybos vakarą gimtinėje, netoli Lenkijos ir buvusios Prū­sijos sienos. Čia jo laukė, ruošėsi. Čia Henrikas J. buvo skaitomas, mylimas ir gerbiamas. Kitur gal kitaip: dėjosi skaitą ir gerbią, o čia – iš širdies! Atėjo dar gyvi Henriko mokytojai. Jaunystės draugai, net tie, kurie paprastai į tokius vakarus neina. Saviveiklininkai insceni­zavo keletą nutikimų iš jubiliato gyvenimo, gal netgi nelabai juokingų. Štai jį, raškantį alyvinius obuolius, nutveria neregys. Štai jis, dairy­damasis nuošalesnės vietelės, vedasi mergaitę į mišką ir atsiduria Lenkijoje. Kad panašiai ir buvo, tik ar labai čia malonu prisiminti? Bet nieko, visi savi.

Moderatorius jau nebe pirmą kartą važinėjo su Henriku. Ir šįkart puikiai išlygino visas duobes bei duobutes, nepersistengė, lėkštai ne­šmaikštavo ir publikai patiko. Patiko ir skaitovė, bet jai skaitant Henrikas sėdėjo nudūręs akis – ak, ką ji čia vapa! Iš kur ir randasi tokios aktorės? Kam jų reikia. Nesmagu kaži kaip.

Henrikas J. visąlaik buvo mažakalbis. Kai kitur jį ko nors paklaus­davo iš salės, jis striukai atsakydavo: pasiskaitykit radę laiko mano knygų, ten aš viską pasakiau. Nesimaivydamas ir ne iš puikybės taip sakydavo. Ką čia bepridėsi? Tai kitur! Gimtinėje taip kalbėt buvo nepatogu. Jis mykė ir prakaitavo, bet kas nors iš pažįstamų pasišau­davo jį papildyti, patikslinti, ir taip išeidavo, kad atsakydavo už jį. Nukibdavo, aišku, į lankas, bet visi likdavo patenkinti. Net jis pats.

Taip ir šįkart. Kai viskas tarytum jau išseko, kaip publika jau bu­vo bekylanti iš vietų ir moderatorius jau ilsino šypsenos nervą, renginio šeimininkė, bibliotekininkė Silvija, užsimiršusi šūktelėjo: gal dar kas nori ko paklausti? Buvo, aišku, įsitikinusi, kad niekas ne­panorės. Kiek galima žmogų kankinti paikais klausinėjimais apie kūrybos pradžią, impulsus, mėgstamą metų ir paros laiką? Tuo­met… pradėjo Silvija, bet Henrikas J., savo nelaimei, pats pastebėjo salės viduryje atsistojusį ir ranką pakėlusį žmogelį. Stovėjo su ta pa­kelta ranka kaip koks eismo reguliuotojas ir tylėjo. Tuomet, prabilo Silvija, visų vardu leiskite…

– Pala! – netikėtai šūktelėjo Henrikas. – Antai, matau, dar nori kažko paklausti. Klauskit, klauskit!

Žmonės nenorom nuščiuvo, keli netgi vėl atsisėdo. Vis dėlto praėjo kelios minutės, kol klausėjas įsidrąsino prabilti:

– Kad gal nereikia, nepatogu.

– Na jau! – nuoširdžiai paragino Henrikas. – Klauskit.

– Klauskit, klauskit, – nekantravo Silvija. – Greičiau!

Tada žmogelis pasiryžo. Tačiau žvelgė iš paniūrų, ir Henrikas ūmai suvokė, kad jo klausimas bus nemalonus, gal net bjaurus. Bet negi kur trauksies? Jau visus suintrigavo tokia užbaiga. Ir mirtinoje tyloje tas pilkas žmogutis pusbalsiu – bet girdėjo visi! – ėmė ir paklausė:

– Sakykit, o dabar ką jūs veiksit?

Henrikas lengviau atsiduso:

– Ką veiksiu? Va parūkysiu ir važiuosim namo.

– Žinau, – atsiliepė klausėjas, – o ką veiksit parvažiavęs?

Henrikas sumišo. Jau norėjo viską nuleisti juokais, netgi skelti kokį sąmojį. Publika būtų pakrizenusi ir smagi išgužėjusi pro duris. Galėjo apsimesti ir kvailiu, žmonėms irgi gal būtų patikę: įžengsiu pro duris, nusimesiu paltą ir t. t. Bet ūmai pajuto, kad tas žmogus klausia visai ko kito – ką jis apskritai dar ketina veikti šiame pasaulyje. Pradedant šiuo vakaru.

Sakyk, kad šunį išvesi laukan, šunį, garsiai kuždėjo moderato­rius, bet, keista, niekas nenusijuokė. Tokia tyla buvo stojusi. Tyla ir pavertė tą paiką klausimą kone filosofiniu. Tai pajuto ne tik vyres­ni žmonės, mokytojai, bet netgi kai kurie jauni užklydėliai.

– Tai ką? – jau garsiai paklausė žmogėnas. – Ką žadat veikti?

Jo balsas skambėjo įžūlokai, Henrikas galėjo ir nesiteikti atsa­kyti. Bet dabar tą klausimą išvydo ir kitų akyse: tikrai, ką gi tu veiksi? Knygų jau ganėtinai prirašei, ačiū. Ankstesnio polėkio nebe­liko, daraisi, tiesą sakant, nuobodokas. Nuobodžiausiu, buvo beatsakąs Henrikas, bet užsikirto. Nutilo sufleravęs ir moderatorius. o Silvija net užsidengė veidą delnais: kam aš, kvaiša, kyštelėjau savo liežuvį! Jau būtume jaukiai sėdėję užstalėje! Priekaištingai žvelgė ir kolegės – negalėjai patylėt?

– Nežinau, – netikėtai atsakė Henrikas. Ir jau lengva širdimi: – Dievaži, nežinau.

– Ačiū, – padėkojo žmogelis. – Aš taip ir žinojau.

Salė suvilnijo, jaunimas suprunkštė, ir visi galop išsiskirstė. Tada Henrikas prasiskyrė pro žmones, pasivijo tą žmogėną, trūkte­lėjo jį už rankovės ir pakvietė:

– Eime su mumis. Ten, už scenos. Pasėdėsim.

– Kad ne, – pasipriešino šis. – Jūs teisingai atsakėt. Nemanykit, kad norėjau jus sukonfūzyti. Yra juk toksai žodis? Gerai, kad supra­tot, kad aš ne apie šitą vakarą klausiu. Dėkui, ir likit sveikas. Aš irgi nežinau, ką veiksiu, sudie.

Tai štai kaip. Henriko atsiprašė Silvija, tapšnojo per petį mode­ratorius, kiti bandė nuleisti nesmagumą juokais, taip dar labiau jį paryškindami. Vakaras pasimirs, svarstė sau Henrikas, o tas klausimas ir liks kyboti kaip pakaruoklis,

Vaišės buvo kuklios, namo važiavo tylėdami. Nei moderatorius paikai nejuokavo, kaip buvo pratęs pasilikus tik saviems. Bet kai mašina pririedėjo prie Henriko namų pušyne, neištvėrė:

– Nagi? Tai ką vis dėlto veiksi?

Nežinia kodėl, bet Henrikas vos susilaikė jam nesmogęs. Pats apstulbo – niekad šitaip nebūdavo! Bet susivaldė: tylėdamas išsiran­gė iš autobusėlio ir nedidelis, su mėlynu paltu ir kailine kepure nušlepsėjo per sniegą durų link. Žvilgtelėjo į žibantį virtuvės langą trečiame aukšte, atsisukęs pamojo ir pradingo laiptinėje.

Smūgi tamsoje jis veikiau pirma išgirdo nei pajuto. O kai jau pa­juto smūgius, spyrius, tai tik dangstėsi akinius, o paskui veidą ir raivėsi visu kūnu. O kai ėmė rėkti, tada ir pokštelėjo kažkas, visai negarsiai, tarsi durim kas būtų trenkęs. Bumpt, dusliai taip, ir vis­kas. Henrikas jau nieko nebejautė, kai kažkas švystelėjo Jam į veidą žibintuvu ir piktai nusikeikė:

– Ne šitas, sūka! Apsimovėm. Dingstam!

Neilgai visa tai užtruko. Kai Henrikas atsikvošėjo ir išvydo kelis veidus kažkur aukštai, jis silpnai nusišypsojo ir ištarė:

– Pasivaideno, kad mane ką tik kažkas užpuolė. Tik įžengiau pro duris ir…

Kai Henriką J. laidojo, susižinojęs atvažiavo ir tasai žmogelis. Taip, tas, kurs klausė. Niekas jo net nepastebėjo. Jis palaukė, kol pa­sibaigs kalbos prie kauburėlio, ir jau likęs visai vienas pasilenkęs sukuždėjo Henrikui:

– Na matai! O sakei, kad nežinai. Nieko. Dabar jau viskas gerai. Iki.

Tasai žmogelis čia niekuo dėtas. Ničnieko. Jokio ryšio tarp jo suk­to klausimo ir visai atsitiktinės Henriko J. žūties.


Kernagis

Atėjo metas papasakoti apie Kernagį.

Kas jo nepažįsta, klausia: tai gal tas. kurs dainuoja?

Ne, ne tas. Šitas rėkia tik įkaušęs, nors irgi, rodos, muzikantas.

O gal jis Karnagis? – klausia kiti. Gal tas, kurs parašė…

Ne. Nieko neparašė ir neparašys.

Mūsų Kernagis – pusamžis, pliktelėjęs, kresnas vyriškis, buvęs muzikos mokytojas. Tampė akordeoną ir mokė vaikus skudučiuot. Dantys kaip vargonai, plaukai kaip varno – tokį jį dar šiandien pa­mena kolegos mokytojai. Tik paskui jam kaži kas užėjo. Išstojo iš žaliųjų partijos, metė mokyklą, užsiželdino žandenas. Gyveno dar ne vienas, bet žmona greitai pabėgo, persikraustė į kitą šaltinio pusę pas fizinio lavinimo mokytoją, Kernagio draugą. Kernagis vargu ar pastebėjo, kad jos nebėra. Taip buvo įnikęs į savo netikusius dar­bus. Jei tos žmonos kas paklausdavo, kas gi nutiko, ji tik bakstelėdavo smiliumi į smilkinį ir keliskart stipriai pasukdavo jį prieš laikrodžio rodyklę. Klausėjas tylom sulinksėdavo: taip, žino­ma. Būna.

Manot, pasakoju apie keistuolį ar menininką su širdperša krū­tinėje. Jei taip, tai visi mes keistuoliai ir kenčiantys menininkai, bent Jau didžiuma. Diriguojant skudučių ansambliui, Kernagiui kar­tą švystelėjo daugeliui nenauja mintis, kad gyvenimas esąs begal trumpas. Net jeigu sulauksi aštuonių ar devynių dešimt atrodys, kad tik vakar lakstei basas, žliumbei negavęs Kalėdoms dovanų ar skaitydamas Joniuką. Bet kas tau dabar tiek nugyvens. Ypač vyrai. Lūžta kaip degtukai, gęsta be vėjo.

Kernagis nutarė daugiau nieko nebeveikti – stebėti gyvenimą, ir tiek. Prisiminti – smulkiai smulkiai smulkiai! – kaip viskas buvo, ir žiūrėti, kas dedasi dabar. Bent man taip paaiškino, kai užsukau su aštuoniais buteliais alaus ir truputėlį dvokiančia skumbre. Gerai, pasakė, tau tai aš viską pasakysiu. Bet išgėrėm šešis butelius, o beveik nieko ir nepasakė. Stebėjo, kaip aš atkemšu butelį, pilstau alų į stiklines, kaip sukilusi puta lėtai persisveria per stiklinės kraštą ir tyliai šnypšdama dribteli ant mėlynos ceratos. Man, pasakysiu, irgi buvo įdomu, tarsi pirmusyk matyčiau. Prasižiojęs spoksojo, kaip skrodžiu negyvą skumbrę. Ilgai žvelgė į sustingusią žuvies akį, šakute išdūrė ją, išsikrapštė ir nurijo. Išpūtęs akis žiūrėjo, kaip už šaltinio ir garbiniuoto pušyno pamaži smunka saulė. Irgi be jokio sentimen­to ar atodūsio. Viską jis dabar vertino vien kaip smalsus tyrinėtojas. Kad amžinai įsimintų ir nusineštų į geresnį pasaulį.

Nubėgau dar parnešti alaus, vyliausi, kad vis tiek dar ką pasa­kys. neištvers taip. Bet grįžęs aptikau užsidegusį šviesas ir pro lupą įsispoksojusį į žalią musę ant skumbrės griaučių.

– Vincai. – neištvėriau. – Gal gana jau!

– A, čia tu, – nustebo jis. – Sveikas, sėskis. – Visai pamiršo, kad jau buvau atėjęs ir abu gėrėme alų. Jam tikrai negerai, pamaniau. Bet ką daryt? Jis nesiunta, labai nenusišneka, eibių nekrečia. Kuo gi jis kaltas jei taip? Kaltas! Galėjo susiimt, toliau repetuot su vai­kais. Šventė nebetoli, o ir vasara. Būtų nuvažiavęs kaip visuomet su žmona pajūrin, gal būtų išgaravę visos paikystės? Tai ne, ėmėsi mat tyrimų. Fizkultūrininkas kauštelėjęs jau spėjo pasipasakot, kad Kernagis ir savo žmoną jau buvo ėmęs tyrinėti per lupą. Dvidešimt metų kartu pragyveno, ir še: uždangsto langus, vidury dienos nuren­gia ir valandų valandas klaidžioja po jos nebejauną kūną su ta lupa. Birutė iš pradžių krizeno – tegu žaidžia senis! Bet kad ne, Kernagis kuo uoliausiai tęsė savo paiką darbą, kol ta supyko ir pabėgo.

Mūsų mokykloje dar yra toksai Vinikaitis, fizikas. Tas vyras vis­ką išmano, kad ir jaunas. Nė neklaustas smulkiausiai išklos apie gimdymo stadijas, žvaigždynų konsteliaciją, juodąsias skyles, viską. Jis pirmas ir pareiškė: reliktinis jautrumas, savotiškas atavizmas. Be abejonės, padidėjęs kraujospūdis ir radiacija. Kolegos tik gūžtelėjo, kažkuris buvo beklausiąs, ką tai reiškia, bet čia į mokytojų kambarį įžengė Kernagis, dar nebuvo palikęs mūsų. Man Vinikaitis Pasakė: žinai, kiekvienam gali panašiai nutikti, nėr ko juoktis. Kad niekas ir nesijuokė, gailėjom visi Kernagio. Toks smagus, toks giedras vyras. Ir saiką visur žino, kad ir ne davatka.

O dabar Jau aš vienas stebėjau, kaip ant ceratos plečiasi alaus puta. Vienas ir alų gėriau. Vincas Kernagis nužudė musę, vartė ją adata, kažką niūriai bambėjo arba piktai krizeno

– Žinai, – netikėtai pakėlė gražias rudas akis. – Ūmai prisiminiau.

– Ką? – atsisukau aš.

– Dar sovietų laikais pas mus buvo atvažiavę valkai iš Gomelio. – Jis prisimerkė, kone svajingai. – Na, tie nukentėję. Aš dirbau stovyk­loje, grodavau jiems, kad neliūdėtų. – jis atsiduso. – Kartą išsiruošėm iškylon. Gal penkiolika tų gudukų ir aš su mokytoja Paukštyte. Vai­kai kaip vaikai, klega, dūksta. Bet štai priėjom sulaukėjusi sodą. Ir

čia prasidėjo…

– Kas prasidėjo? – paraginau. – Kas gi?

– Na, kad jie puolė prie žalių obuoliukų, aš suprantu ir nesiste­biu. Bet paskui vienas užmatė pririštą ten telyčią. Pamiršo obuolius, būriu šoko prie jos, pargriovė žemėn…

– Ką, išprievartavo? – pašiurpau.

– Nee… – nusižvengė Kernagis. – Ne, aišku. Išsitraukė peiliukus, ylas, smaigus kažkokius ir negyvai užbadė. Kad būtum girdėjęs, kaip jie bliovė! Tada atbėgo moteris, ėmė daužyt juos pagaliu… Įkai­tę jie šoko ir ant jos. Vos atgyniau. Gėrė kraują, plėšė mėsą. Vos pačirškinę laužely, pusžalę… O, dar prisiminiau. Mūsų Paukštytė kaip voverė įsliuogė į klevą!

– Gal jų ten nemaitinot?

– Ką tu! Šešiskart per dieną. Čia svarbu ne tai! Galvoju: ar ga­lėjo taip greitai išsigimti? Mutuotis? Išsigandau. Paukštytė pasileido laukais ir stovyklon nebegrįžo. Šit dabar netikėtai viską prisimi­niau.

Taip, Kernagis gyveno ir prisiminimais. Mito jais. Užmesdavo atminties vandenynan meškerę su jauku ir tuojau išlupdavo iš ten kokį momentą, epizodą, nutikimą – tokį gyvą, spurdantį ir šiltą, kad pats stebėdavosi. Tai buvo ne ilgesys, ne koks saldus ar kartus skausmas, kaip esam pratę galvot, išgirdę žodį prisiminmai. Jo pri­siminimai buvo nei liūdni, nei graudūs, nei linksmi ar Juokingi. Tiesiog prisiminimai. Kartais jis ką nors pasižymėdavo pieštuku. Štai ir dabar užsirašė: 1982 vasara. Gomelio vaikai: obuoliukai, te­lyčia ir Paukštytė!

Išėjau tąsyk apsunkęs nuo alaus ir prisižadėjęs daugiau kojos ne­kelti pas tą pamišėlį. Nes panašūs dalykai yra užkrečiami. Galima užsikrėst ir per orą, ir per vandenį. Kaip Legionierių liga. Tai pana­šu į plaučių uždegimą ir Sidnėjaus gripą.

Nes kam gi aš tuomet nusigvelbęs parsinešiau tą Kernagio lupą? Kyštelėjau kišenėn, kai jis pasakojo apie padūkusius Gomelio vaikus. Kodėl atklojau miegančią žmoną ir ėmiau per lupą ją apžiūrinėti? Ko­kie stambūs, gražūs rudieji šlakai! Jų tiek daug, jog dažnai net susilieja. Vieni šviesesni, kiti kur kas tamsesni. Kaip kokia Sacha­ra. Gal nuo šlakų ir oda taip įkaista?

Ačiūdie, laiku susigriebiau, žmona net nenubudo. Bet apimtas siaubo suvokiau, kad jau ir man galas! Juk rytoj tik ir tykosiu pro­gos ją toliau tirti, aprašyti, gal net susisteminti. Vėliau net preparuoti. Ne, negalima šitaip čia. Gana. Susiglobiau kelis daiktus ir persikrausčiau pas Kernagį.

Dabar jau abu viską tyrinėjame ir aprašinėjame. Pvz.: 1955 me­tų ekskursija į Kauno zoologijos sodą. Pitonai ir pesliai. Alaus nuststovėjimo akcija, Saulėtekis anapus slėnio (5.03 – 0.15). Triušio vidurių skerspjūvis. Žmogaus ir kiaulės smegenų vingių panašumai ir skirtumai.

Pala, pala – kiaulės ir žmogaus? Taip, aš tikrai parvilkau iš mėsinės dvi kiaulių galvas, padėjau į šaldytuvą, paskui… Iš kur Vincas atnešė dar dvi?.. Kieno jos? Kieno! Aš juk tik rašau, ką jis man diktuoja. Paistalai. Ė, betgi tai kvepia… tai kvepia… oi!

Naktį Vinco nežadinu, tegu pailsi prieš. Tyliai užneriu ant jo kaklo nailoninę virvelę ir smaugiu. Smaugiu, kol nustoja alsavęs. Net pavargau, bet nieko. Nieko. Užžiebiu šviesas, fotografuoju velionį. Stveriu bloknotą ir skubiai užrašinėju pirmuosius įspūdžius…

Kai Kernagiui atžėlė barzda ir aš, gerai ją išmuilinęs, ėmiau rūpestingai skusti, išvirto durys ir įsiveržė policija. Spragteli antrankiai, tad nebegaliu aprašyti nei nustėrusių plačiasnukių policininkų reakcijos, nei to keisto pasidygėjimo gydytojų veiduose, kai jie tyrė iš šaldytuvo išimtas smegenis. Bent jau šie turėtų elgtis profesionaliai.

Mane pririšo, apraizgė laideliais ir ėmėsi ilgas valandas klausinėti. Kaip ir kas? Kodėl? Viską kuo nuoširdžiausiai apsakiau, viską. Suminėjau lupą. Gomelį, alų, musę, žuvį, net Paukštytę. Nepamiršau nė Legionierių ligos ir Sidnėjaus sindromo. Vieni įsitikinę, kad aš nukvakęs, kiti, matau, tuo netiki.

– Ar žinai, – pasilenkė vienas, – kieno ten smegenys buvo?

– Kiaulės, – atsakau.. – Kieno gi daugiau? Aš pats parnešiau.

– Gerai, o kitos?

Kad aš nežinau, kieno tos kitos. Kernagis jas parūpino. Tyrimams.

– Kitos buvo jo žmonos, Birutės, – niūriai sako Jų vyriausias, bu­vęs mano klasės draugas. – Ir fizkultūrininko.

Iš kur galėjau žinoti!

– Ne, vyrai, – čia jau tas draugas saviškiams, – žinot, man Į gal­vą netelpa. Šitiek metų Juodu pažinojom!

Tikrai. Ir aš kvatojukvatojukvatoju… Mažas tas mūsų miestelis.


Galerija

Galerijos gale suposi grakšti galera; vandenin nuleisti irklai ro­dėsi ilgesni ir platesni, nei iš tikrųjų buvo. Keli galeristai ant plastikinio stalo atkakliai skrodė raguotą varlę, ši klaikiai spiegė. Odisėjas pasikėlė nesiūbuojančiu trapu. Vašką, garsiai prisiminė jis, pamiršau vašką! Pakilę irklai vėl nusileido į skaidrų chlorkalkių prisodrintą vandenį. Varlė nustojo spiegusi – ji nebeištvėrė ir išpūtė dvasią.

Odisėjas grįžo į menę ir kaprizingai it vaikas riktelėjo Penelopei:

– Vaškas! Kur nudėjai vašką?

Pavadino ją riebia avimi ir dar. Dabar jau nesvarbu.

Be vaško, aišku, jis neplauks, tarė kapitonas, sirenos juk budi be miego. Tikrai, viena tolumoje ėmė ir užkaukė. Varlės virptelėjo, bet ji pati buvo nebegyva. Sirenos kaukė nenuilsdamos gūdžiai ir šiurpiai, tačiau bombonešių kriokimo dar nebuvo girdėti.

Dabar jie skrido viršum Delfų, gražiai išsirikiavę, nelabai aukštai, krei­seriniu greičiu.

Kiekviename liuke – šešiolika tonų! – smagiai dainavo jauni, pa­dangių vejų nugairinti lakūnai. Daugiausia finikiečiai ir etruskai. Jie nusimetė striukes ir nusivožė šalmofonus. Tuomet jau išgirdo kau­kiančias sirenas.

Odisėjas siuto vis nerasdamas vaško. Vyre, tarė Penelopė, jei aš avis, tai imkis lajaus! Jos balse nesunku buvo išgirsti piktą ironiją – moterims ji įprasta kalbantis su savo gražuoliais vyrais. Jis buvojau beskeliąs jai nuogirdų antausį, bet susivaldė. Negeras ženklas, su­metė, prieš tokią kelionę. Bet į menės gilumoje besibūriuojančius jaunikius paleido keletą raudonfigūrių amforų. T. y. amphorą, bet ar tai svarbu. Jei niekur nėra vaškos, t. y. vaško. Jam susuko vidurius, nuėjęs atsitūpė tarpu magnolijų. Susimąstė, aprimo. Atlėgo, išsikro­vė. Jau stojantis į suglebusią varp1 įgylė antikinė bitė – iš keršto ir nevilties Odisėjas, kaukdamas pasileido į galerą. Tą akimirką viską – Odisėją, galeriją, galerą, Penelopę, varlę, vandens žydrumą, vabzdį (irgi jau po mirties), artėjančius bombonešius su pusplikiais britais, egiptiečiais bei kurdais, švilpaujančius Siteen tons, magnolijas. Odi­sėjo išmatas jose, besiriejančius pusgirčius jaunikius – visą žavų peizažą užliejo lava.

Ji ilgai stingo, o kai pagaliau sukietėjo, ore liko kyšoti tik pas­kutinę akimirką prieš katastrofą sustangrėjusi Odisėjo varpa. Styrojo, juoda akimi priekaištingai žvelgdama į žydrą dangų.

Mokslas ilgai tyrė, kodėl taip nutiko. Atkūrė situaciją, modeliavo įvairiausius variantus, ištyrė net varlės ir bitės DNR. Nieko! Jokių žinių. Paaiškėjo tik, kad Odisėjas buvo gėjus ir sirgo sifiliu. Todėl ir toks dirglus. Visada taip, po laiko.

Ot, ima ir paaiškėja, kad Mocartas griuvo girtas ir užsimušė; džiova ir skurdas čia niekuo dėti. Kad didysis prezidentas Džefersonas dulkino savo juodąją vergę ir užtaisė jai vaikai. Šumanas, tiesa, tikrai sirgo tuberkulioze, bet buvo ir homoseksualus, nūnai pasakytume tiesiai – gėjus. Kam visa tai įdomu? Kam to reikia? Mokslas visuomet lenda ne ten, kur jam derėtų. Bent Odisėją būtų palikęs ramybėje!

Mano manymu, ugnikalnio įsiveržimą paika butų sieti su skrodžiama varle ir po įkandimo mirusia bite. Be to, nieko nežinoma apie įnirtingai kaukusiai sirenas. Paskutinieji jas girdėjo lakūnai, bet jie irgi jau nieko nebepasakys. Viena tik aišku: Odisėjo varpa sustan­grėjo iš siaubo. Čia jau vieningai sutaria ir fiziologai, ir katastrofistai.

Berlynas, 1998 lapkritis


1 Turimas galvoje B. Brazdžionio eilėraštis „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“.

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?