Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis

2009 m. Nr. 8–9

Trečias skyrius iš rašomo romano „Sado sindromas“

Vieną popietę, vaikščiodamas palei Vilnelę, Užupyje išvydau seno namo balkone stovinčią moterį, o ant to namo palangės sėdėjo nuogas vyriškis ilgais plaukais. Moteris atrodė labai nelaiminga. Sustojau prie pat upės ir apsimečiau, kad stebiu bėgantį vandenį. Moteris buvo apsivilkusi šviesiais klostuotais drabužiais. Veide – sustingęs išgąstis.

Aš mėgau vaikščioti palei Vilnelę. Čia ateidavau, kai mane apnikdavo bloga nuotaika, tikėjau, kad tekantis vanduo tolyn nuneša negeras mintis, praskaidrina galvą. Taip ir atsitikdavo, namo grįždavau tarsi apsivalęs. Nesupratau, kaip moteris, gyvenanti prie stebuklingo vandens, gali būti tokia nelaiminga. Vienu metu vyras atsuko man savo veidą, žiaurų, randų subjaurotą. Jis man pasirodė panašus į galvažudį.

Namas buvo palinkęs į dešinę pusę, atrodė apleistas, beveik griūvantis. Tamsus ir baugus. Geriau įsižiūrėjau į moterį. Ji – viduramžiška, ištįsusi lyg deformuota figūra, smulkutė, baltu veidu, aukštyn sukeltais plaukais – stovėjo prie didelio, pailgo lango, tarsi be garso šaukdamasi pagalbos, nenuleido nuo manęs gailių akių.

Ir kartą ryžausi: langai atlapoti – anei vieno žmogaus… perbridęs upę, užšokau ant vienos palangės, nustebęs spoksojau į atsivėrusią priešais mane tuštumą. Padvelkė pelėsiais ir šalčiu. Aš gi taip mėgau visokias griuvenas, kad manęs net nebaugino galimas susitikimas su banditu. O gal čia – koks galvažudžių lizdas ir ši moteris – įkaitė? Dabar jau pašiurpo oda. Bet nušokau ant grindų ir leidausi į pavojingą žygį.

Ilgi, vingiuoti koridoriai, kai kurios durys paliktos praviros, už jų – tušti arba su keliais baldeliais bei neaiškiais rakandais kambariai, apspurusiomis sienomis, atsiknojusiomis apmušalų skiautėmis. Bedvasiai, tušti.

Galiausiai atradau ją viename dideliame kambaryje. Jame stovėjo tik antikvarinė geležinė lova, primenanti laba seną kapą, aptvertą aukšta, aprūdijusia tvora. Joje miegojo nepažįstamoji.

Ant sienų tamsavo didelės pasklidos dėmės, kampuose kadaravo voratinkliai; raibuliavo nežinia kieno pilkšvi šešėliai. Pro langą sruvo blanki melsva šviesa, tarsi lauke šviestų ne saulė, o mėnulis.

Glūduma, ratilais sklindanti po visą nykią, labai slegiančią patalpą, niaurios, plaukiančios erdvės… sudūlėjusių draperijų liekanos, tiesių plokštumų keisti susiaurėjimai, ant lubų dar likusios kažkokių ornamentų žymės – viskas nublukę, papilkėję. Grindys – kai kur išpuvusios, aptrauktos melsvais puvėsiais. Kažkada buvusio kilimo gumšantys puvėkai.

Tarsi vėl būčiau atradęs dar vieną Moiną, tik vyresnę, jau puolusios sielos, viską pralošusią. Ji miegojo vieną ranką pasidėjusi po skruostu. Aplinkui – kosminė tyla. Stūksojau pašiurpęs, laukdamas gyvuliško maurojimo, tiesiog regėdamas į mane skriejančio peilio blyksnį.

Nieko neatsitiko. Ji tebemiegojo. Aš dar laukiau.

Turėsim lovas, pilnas aromatų,

Sofas, tokio gilumo kaip kapai,

Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

        Po dangumi, pražydusias margai, – atskrido į galvą Charles’io Baudelaire’o eilės.

Išdrįsau. Žengiau į priekį ir ranka lengvai pajudinau jos petį.

Garsiai riktelėjusi, atsisėdo „geležiniame kape“. Sėdėjo, apimta siaubo, išplėstomis akimis žiurksodama į mane. Paskui ji atsistojo lovoje. Vilkėjo ilgais, beformiais marškiniais. Juose – žaliu šilku išsiuvinėtos dilgynės; senos moters rankdarbis, pamaniau, gal jos močiutės. Ėmė mojuoti rankomis, tarsi vaikytų vištas.

– Aš jūsų nenuskriausiu. Apsiraminkite. Dažnai einu pro šalį, man patinka čia vaikščioti, – kalbėjau stovėdamas, nes, be lovos, kambaryje nieko daugiau nebuvo. – Vienąkart mačiau labai baisų pliką vyrą. Gal jis jus užpuolė? Kaip galit gyvent tokiame griūvančiame name? Nors langus užsidarytumėt.

Ji tebežiūrėjo į mane baimingai, nepasitikėdama, bet neberėkė.

– Kas jūs toks? Ir ko jums reikia? – verksmingai sušnirpštė.

– Įlipau pro langą, nes pamaniau, kad jums reikia pagalbos, – paaiškinau. – Tada atrodėt labai išsigandusi.

– Aš ir dabar bijau, – suaimanavo.

– Manęs? – šyptelėjau. – Manęs nereikia bijoti. Argi aš panašus į banditą?

– Ne, – atsakė sumišusi ir atsisėdo lovoje nuleisdama ant grindų kojas, melsvas, voriškas.

        – Ar jis neateis? Banditas.

– Vasia? Ne. Vakar jį išvežė policija, tad užmigau it negyva, – ji sumirksėjo. – Dabar jaučiuosi visai gerai.

– Jums čia labai nesaugu. Kieno šis namas? – paklausiau.

– Mano.

– Jūsų? – nustebau.

– Tėvai man jį paliko. Daugiau nieko.

– O kur dabar jūsų tėvai? – nesilioviau klausinėjęs.

– Mirė, – atsakė ir pasisuko į mane atsikišusiomis mentėmis nugara, ja tuoj pagavo sroventi medžių lapų šešėliai.

– Ak, – ištariau, – bet čia gyventi vienai nepatarčiau.

– Pripratau. Negaliu nusipirkti buto, nors ir parduočiau šį sklypą, – vis nenuleisdama nuo manęs akių guodėsi. Pro plonus naktinius marškinius persišvietė tamsus trikampėlis ir sukėlė man geismą.

– Vieta labai graži – pats Vilniaus centras. Vertėtų pabandyti, – tariau. Jos vagina man užrakintos durys, pamaniau.

– Atleiskit. Reikėtų apsirengti.

– O kas tas vyriškis, kurį aną dieną mačiau nuogą ant palangės? – paklausiau, kai jau sėdėjome mano mašinoje. Nesuprantu, kaip man pavyko ją prikalbinti, prisijaukinti, nuraminti. Pasiūliau truputį pasivažinėti ir užmiršti aną dieną. Keistas, jos vienatvėje trūnijantis begeismis, lelijų blyškumo kūnas, pamaniau.

– Tai – mano brolis. Geriau apie jį nekalbėkim.

– Puiku.

O gal ji melavo, bet kodėl man turėtų rūpėti? Pasakė man savo vardą ir pavardę. Buvo vienturtė duktė. Jos motina – garsi pianistė, mirė prieš kelerius metus. Apie jos tėvą nieko nežinojau. Kodėl iškart jos nepažinau? Buvo smarkiai pasikeitusi, sulysusi.

– Neseniai grįžau iš ligoninės, jei būčiau ten ilgiau gulėjusi, mano namą būtų okupavę valkatos.

Taigi, vieną tų valkatų aš ten ir mačiau, pagalvojau. Emilija skundėsi savo motina. Ji buvusi pernelyg graži moteris. Baisi egoistė. Ji nuolat ką nors įsimylėdavo. Didžiausia jų tragedija buvo tai, kad abi ilgai mylėjusios tą patį vyriškį.

– Na ir kas? – paklausiau.

– Jis buvo už mane jaunesnis ir net nenorėdavo į mane pažvelgti. Jaučiausi nevykėle, baidykle.

– Nesąmonė.

– Ji išvarė mane iš buto, – pykčiu prapliupo Emilija. – Norėjo, kad gyvenčiau savarankiškai. Sugebėjau įsigyti tik šį griozdą. Melavau, kad jį paliko mano tėvai. Motina man nieko nepaliko. Viskas atiteko vienam konservatorijos studentui. Pamišėlė!

– O kur dingo tas vyriškis, kurį abi mylėjot? – pasmalsavau.

– Baigė mokslus ir vedė vienmetę moterį. Dabar jau du vaikus turi. Negaliu jo pamiršti, kaip ir savo mamos. Jis mums abiem sukėlė daug sielvarto, – giliai atsiduso Emilija. – Gerai, kad aš labai myliu savo darbą, savo mokinius.

Dabar prisiminiau, jog kartą buvau jos režisuotame spektaklyje. Labiausiai man patiko dekoracijos, kurias ji pati sukūrė.

– To neužtenka, – burbtelėjau.

– Mane gerbia ir myli mokiniai, – didžiuodamasi ir šnairuodama į mane pasakė.

– Užsukam pas mane ir išgeriam vyno, – pasiūliau.

Emilija sutiko. Ji jautėsi velniškai vieniša ir nieko nuo manęs neslėpė.

Prisiminiau jos motiną. Kai eidavo gatve orginaliai apsirengusi, žmonės atsisukdavo, o kai pradėdavo kalbėti, apsaldavai nuo jos melodingo balso, galėjai klausytis ir klausytis, žodžiai liedavosi iš lūpų tarsi įstabiausia muzika. Mėgstamiausia, pamenu, jos spalva buvo žydra. Jos koncerte buvau vienąsyk. Na kodėl mirė tokia švelni ir graži moteris?

– Kas atsitiko, kad gulėjai ligoninėje? – paklausiau Emilijos.

– Et, nieko rimta, kažkas plaučiuose.

– Rūkai?

– Ne. Mečiau.

– Tai gerai.

Emilijai, kaip ir visoms moterims, labai patiko mano namai.

– Aš tiek daug skaičiau apie jus.

– Niekai, – nerūpestingai mostelėjau ranka. – Eime į terasą. Pamatysi puikų vaizdelį. Ir nevadink manęs – tu. Sakyk – Albanai.

– Bet jūsų, atsiprašau, tavo vardas yra Bernardas.

– Tai oficialus krikščioniškas vardas. Albanas reiškia tą patį, tik yra pagoniškas. Vien mama mane vadina Benu, Beniuku, bet aš esu Albanas.

Ji pradėjo juoktis ir pasidarė visai graži. Emilija nebuvo vargšė. Ji buvo protinga moteris.

Ilgai žvelgėme į atsivėrusį kraštovaizdį. Pačios seniausios, gaižiausios pasaulyje dulkės, atplaukusios iš Baltlaukio, leidosi ant mūsų pečių. Prieš akis nutvisko šviesūs, saulėti kloniai. Debesų gurvuoliai slinko link miesto. Paėmiau Emiliją už rankos. Ji net sudrebėjo. Veidais jautėme gaudžiančią laukų erdvę, melsvai pamiglavusią, švelniai raminančią ir glamonėjančią odą.

Pasilenkiau ir pabučiavau Emiliją.

Nusvirusios uosių šakos ir baltieji dobiliukai apačioje… ne, gėlių aš nesodinau, tik gebenes, greit jos užaugs, apraizgys sieną, turėklus, visus metus džiugins savo žaluma. Saulė truputį pritemdė šviesą.

Nusivedžiau Emiliją į miegamąjį. Atnešiau vyno, paleidau beveik sakralinę tarsi kito pasaulio muziką.

Patamsėjo vasara, pamaniau; greit ruduo kyštels savo trigrašį. Baisūnas! Jam labai patinka mane kankinti. Senas niekšas strazdanotu užpakaliu dvokia šieno plėkais ir puvėsiais, žiūri apipelijusiom akim, žemę apdraiko voratinkliais, suka raudonų, geltonų lapų sūkurius, pila kibirais vandenį, tabaluodamas apšerkšnijusiais pautais, artinasi; šalin, pabaisa! Man dar priklauso daug šiltų, žalių dienų.

Emilija jau buvo viską apie save pasakiusi, jei tik ko nesumelavo.

        Tik nuo kelių vyno gurkšnelių moteris visai apgirto. Kažkodėl pagalvojau apie gremėzdišką geležinę lovą tuščiame kambaryje ir, nenorėdamas paimti jos girtos savo lovoje, pasiūliau:

– Pasitrankom truputį po Vilnių, paskui aš tave parvešiu namo.

Emilija iškart atsipalaidavo, pralinksmėjo.

 

Tyliai niūniavau panosėj.

Turėsim lovas, pilnas aromatų,

Sofas, tokio gilumo kaip kapai,

Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

Po dangumi, pražydusias margai.

– Ką tu niurni?

– Nieko. Prisiminiau vieną eilėraštį.

Nuvežiau ją prie Bernardinų architektūrinio ansamblio. Išlipome iš mašinos. Ją pabučiavau. Godžiai atsakė į mano bučinį. Pasakiau, kad ši vieta mano širdžiai pati brangiausia. Ji nusijuokė. Vėl pabučiavau. Atsakė ilgu, visą gyvastį ištraukiančiu bučiniu tokiom plonom, bekraujėm lūpom…

– Nesivampyrink, – tyliai sušnabždėjau.

Sėdome į mašiną ir grįžome į jos namą.

O siaube, buvo tamsu tamsu.

        – Elektrą seniai išjungė, – paaiškino Emilija.

Man net kiaušeliai susitraukė iš baimės, bet pakėliau Emiliją ant rankų, buvo lengvutė it vaikas, ir nunešiau. Tvoskė pelėsiais ir mėtomis. Vėliau ji man paaiškino, kad mėtų į lovą prikemšanti, nes bijo visokių vabalų, o jie nekenčia mėtų kvapo.

Ridinėjomės po „kapavietę“ it susipynusios šaknys.

Šiame tamsiame, tuščiame name taip pat vaiduokliškai mylėjomės. Gerai, kad buvau pasiėmęs viskio gertuvę, – meilei reikėjo drąsos. Vienu momentu pakėlęs galvą išvydau lange ilgaplaukio vyro veidą. Turbūt tas pats banditas, pakraupęs pagalvojau. Nežinau, ar ilgai jis stebėjo mus besidulkinančius, bet ką jis galėjo tamsoje įžiūrėti? Geismas atslūgo.

Prieaušrio melzganoje šviesoje, kai jau galėjau įžvelgti kambario kontūrus, viskas dar paslaptingiau atrodė. Gurkštelėjau iš gertuvės ir mane apėmė tikras siautulys. Vargšė Emilija, bet paskui ji jau gulksėjo iš malonumo. Vasarošiltė oda vos ruseno. Ploni kauleliai lankstėsi it guminiai. Man pasirodė, kad orgazmą ji suvaidino.

Kūnai pašiurpo nuo ryto vėsos. Emilijos oda buvo nemalonaus melsvo atspalvio, tarsi mirštančiosios. Visąlaik dirsčiojau į langą, ar nepasirodys kanibališkas snukis.

Pirmieji saulės spinduliai pervėrė moters akis – gelsvas, šlapimo spalvos; ryškiai geltonas blyksnis it kalavijo ašmenys žybtelėjo tarp krūtų. Ji liguistai sudrebėjo. Prisidengė krūtis, sudegusios žvakės galiukus. Įsisiurbiau į jau atšalusias lūpas. Pasigirdo tylus kūktelėjimas. Ant paliegusio kūno pro pravirus langus jau sruvo šviesos srautai. Vėl mylėjomės baltoje šviesoje, sklindančioje nuo upės…

Kėliausi iš monstriškos lovos it iš seno apleisto kapo, baimingai dairiausi, ar netūno kas nors kampe su išgaląstu peiliu.

– Išeini? – nenuoširdus šypsulys perkreipė Emilijos veidą.

– Nejauku pas tave, – sugergždžiau perdžiūvusia gerkle; mirtinai reikėjo alkoholio, nesvarbu, kad vairuosiu mašiną, kelių lašų užtektų. Pažvelgiau į gertuvę. Ant dugno dar buvo likę. Susivarvinau tuos likučius į burną.

Pamažu gaivelėjausi. Išvydau vario žalymo lavondėmes Emilijos pilvo apačioje. Košmariškos, apgliaumėjusios sienos ir aptrupėjusios lubos, sakytum, siūbavo ir griuvo ant manęs. Sukaupęs jėgas apsirengiau, grindys skleidė garsus it gyvi padarai.

– Nebegrįši? – paklausė plonu balsu „šmėkložvakė“.

– Sugrįšiu, – pažadėjau.

Ir išėjau. Vario žalymo lavondėmės pilvo apačioje, gal tik pasirodė. Gyveni senam name it giliame išdžiūvusiam šuliny – pamėlusi, tirtanti. Labai ligota ir pasmerkta, tikra šmėkložvakė, mąsčiau, bet ji manęs lauks; vos atsidūręs savo mašinoje, lengviau atsidusau: šis nuotykis galėjo ir kitaip baigtis. Prie tokios baisios lovos būtų tikusios krauju aptaškytos sienos, žvilgančios kraujo balos… besivoliojantis koks nors kūno gabalas… Vėl pasivaideno žalsvos lavondėmės jos pilvo apačioje.

Emilijos dekoracijos buvo tikros.

O aš pabandžiau įsivaizduoti ją labai gražią, vaikštinėjančią kartu su vapsvaliemenėmis grafaitėmis aštuonioliktame amžiuje, skinančią baltas lelijas prie tvenkinio. Ir ribuliuojančiais tų moterų atvaizdais vanduo pasipuošė, gulbė, miglos šydu galvą prisidengus, pro šalį praplaukė…

Praėjo gal kelios dienos. Niekur neradau sau vietos. Ji nuolatos galvojo apie mane, kiekvieną valandą, net minutę… jei neateisi, aš tau vaidensiuosi, juk pažadėjai dar ateiti; negalėjau susikaupti, svaigo galva, viskas krito iš rankų.

Tirštas rūkas varvėjo medžių šakomis. Viskas man dvejinosi, trejinosi akyse. Emilijai tokį rytą prie pat vandens turėtų būti šalta, pagalvojau; raina šviesa už tankiausių voratinklių… ten miega melancholiškoji Emilija. Tu ją pažadink, sakiau sau. Būsi laimingas.

Alabavo paukščiai, iki pat snapų apžėlę plunksnomis. Vienas, mane pamatęs, išskėtė sparnus, melodingai svirbeno.

Jos namas pasitiko mane kapinyno tamsa ir tyla, nors pro atlapus langus nuo upės plūdo miglos ir buvo girdėti švelnus bėgančio vandens čiurlenimas, persimaišęs su paukščių balsais.

Ji laukė manęs. Atrodė lyg pašarvota savo lovoje, tarsi šventoje kriptoje, paskui susirietė į kamuoliuką, inkštė ir drebėjo it ką tik gimęs šuniukas. Prie lovos buvo pamerktas glėbys baltų laukinių gėlių, vos nepradėjau raudoti, nors mano kūnas jau seniai alko.

Apkabinęs čiūčiavau ją it mažą mergaitę, kol sušilo ir pradėjo juoktis.

Pro marškinių iškirptę išsprūdo mergiškos krūtys. Susidrovėjusi nusišypsojo; skubrus rankos gestas – ir pirštai sugriebė ploną audinį.

– Ne, – pačiupau jos rankas ir ėmiau bučiuoti. Nuvilkau naktinius marškinius.

Vinklūs, elfiški pirštai truktelėjo užtrauktuką, artėjo užnuodytos jos lūpos…

Pelenaspalvis kūnas buvo išpinkliotas mėlynomis voratinklinėmis gyslelėmis, krūtys – it du rytmetiniai mėnuliai, stengiausi nežiūrėti į pilvo apačią.

Jos šiltas, drėgnas požemis manęs ilgai neišleido. Tik vienąkart, kai patyrė orgazmą, ji paukštiškai sutirlirliavo.

– Tavo kūno dausas visas išbraidžiau, – pašnabždom tariau glostydamas vešlius, ilgus plaukus, – gal reikėtų išgert kokių vaistų.

– Nepadės. Man jau niekas nebepadės.

– Visiems pasitaiko, bet skausmas praeina ir tau praeis. O kur dingo tavo banditas, tas ilgaplaukis? – nepalioviau juo domėjęsis.

– Vasia. Jis ne banditas.

– Bet sėdėjo.

– Sėdėjo. Nekaltas.

– Visi jie taip šneka, – supykau. – Kalenčiks.

– Jis manimi labai rūpinasi, – paaiškino.

– Kaži kodėl? Matyt, jam reikalingas tavo turtas. Šitoks didelis namas pačiame Vilniaus centre, tai kas, kad apiręs. Turint pinigėlių iš jo būtų galima rūmus padaryti. Apie tai aš labai gerai išmanau.

– O jis nieko neišmano, – pertraukė mane Emilija. – Jo nedomina tokie dalykai.

– Oho. O tai kas jį domina?

– Pats žmogus.

Pasijutau nejaukiai.

– Manau, kad nedera jums trukdyti. Turi šeimininką, – ironiškai pasakiau.

– Jis – joks šeimininkas. Aš sergu! – ji suriko.

Tik akys kunkuliavo giliose akiduobėse, o bekraujis kūnas atrodė jau visas nuaustas iš rudenėjančių spindulių.

– Gal… – murmtelėjau; tos baltos laukinės gėlės prie jos geležinės lovos šnypštė it žąsys ar gyvatės.

– Greit iš lovos nebeišlipsiu. Tu nesupranti. Banali tiesa. Sveikiesiems tai – nemalonus reginys. Ir kad tai būtų vien reginys!

– Tu man labai graži. Permatoma. Manau, kad plaukai iš tavęs iščiulpia visus syvus. Jie tavimi maitinasi – auga, keroja į visas puses, – pasakiau ir pajutau dūlančių samanų kvapą, sklindantį nuo jos papilvės.

        – Galiu nusikirpt, bet nemanau, kad nuo to man pasidarytų lengviau.

– Nė nebandyk!

Be manęs ji vėl apsitrauks vienatvės rūdimis, pamaniau dar nesuvokdamas tikrosios padėties. Tas padugnė Vasia – tik jos tarnas.

Išviriau stiprios kavos. Iš pradžių dantys kaukšėjo į puoduko kraštą, paskui ji aprimo, net nušvito.

Jau eidamas pro duris dar kartą pažvelgiau į mielas švelnias akis. Pasidarė labai liūdna: turėsim lovas, pilnas aromatų, sofas, tokio gilumo kaip kapai…

Paskambinau Mindaugėliui. Pasakiau, kad šiandien noriu pasiautėti, įsikandau šį Moinos žodį, – tik jokių restoranų, jokių vakarėlių, jokių bobų. Mindaugas nusijuokė. Atsakė, kad ir jis norėtų, tik nežinąs, kada grįšiąs namo. Galėjau jo palaukti. Turėjau raktą nuo Žaliaburnio kambario; taip mes pravardžiavome Mindaugėlį. Iš draugiškumo. Jis buvo fainas bičas ir visada gyveno netoli Šventojo Kazimiero bažnyčios.

Sėdau į mašiną ir nuvažiavau. Atsirakinau jo vieno kambario butą, į akis plūstelėjo raudona prieblanda. Atsisėdau prie lango ir, neturėdamas ką veikti, spoksojau pro jį. Priešais augo medis raudonais lyg kraujas lapais, net ir vasaros pradžioje jie buvo raudoni. Plazdėjo tarsi raudono ūko vėliavos… jokio garso. Mačiau aplūžusią tvorą. Praėjo vyras ir moteris. Susikaupę, susimąstę. Matyt, ruošėsi lemtingam žingsniui. Raudono ūko vėliavos tebepleveno… Iš jų šastelėjo kažkoks baisuolis, matyt, iš Krasnuchos. Oplia! Peršoko tvorą. Ir pasivijo nueinančiuosius, tarsi žvėris, atrodo, net girdėjau, kaip grasinamai urzgia.

Vyriškis tvirtai apkabino moterį. Užpuolikas tvojo jam per veidą. Nukrito skrybėlė. Moteris pradėjo verkti.

Viską mačiau sėdėdamas prie lango. Žiūrėjau tarsi spektaklį.

Pabiro nutrūkę karoliai. Išsislapstė žolėje.

Raudona šviesa nusvidino žmonių veidus. Jie nesuprato, kad aš juos stebiu. Tebesiaiškino savo santykius.

Vyriškis pasilenkė, pasiėmė skrybėlę, užsivožė ją ant smailos makaulės.

Anas nuėjo su moterimi. Tas liko vienas. Man jo pagailo.

Staiga paliktasis ėmė šėlti: trypti kojomis, visa gerkle rėkti. Atrodė lyg išprotėjęs – per vieną mirksnį.

Gal nusižudys, mąsčiau, šiandien arba labai greit. Pasislėps, paskui pasikars. Jau dabar man jis panašus į pakaruoklį. O moteris niekada nebus laiminga, labai stengsis gyventi lyg niekur nieko, bet nesėkmingai. Ji ilgai negyvens. Prilips kokia nors liga ir ją pribaigs. Tas pats atsitiks ir vyriškiui. Tiesiog jie gyveno netinkamoje vietoje. Radiacija juos nugalabys. Kokie kvailiai! Išsišiepiau: esu atsparesnis už vilką, už bet kokį gyvą padarą. Mano gyvenimas dar neįpusėjęs, tik vienatvė – beribė.

Net tamsa čia būna raudonos spalvos. Vienišo vyro karalystė. Vėlai grįš. Šį vakarą nevažiuosiu namo, geriau liksiu pas Mindaugą.

 

 Moina jau miega savo kambaryje. Gal mano, kad šiąnakt parsivešiu kokią naktinę plaštakę. Alinančios, bemiegės naktys – praeityje. Persisotinau. Gal kažkuo esu jai panašus į motiną. Mano aplinka jos nestebina. Skirtumas toks – vyrai moka motinai pinigus, o aš moterims dovanoju prisiminimą. Kai taps apgailėtinos kriošenos, jos neužmirš manęs, užburtojo princo, vienos nakties apsvaigimo, net savęs nekaltins, aikčios prisiminusios. Moina jaučiasi už jas laimingesnė, tik iš pradžių save dar laikė priklydusia kačiuke, kurią priglaudžiau iš gailesčio. Paklaikusi klaidžiojo po namą, o dabar jai savas kiekvienas baldas, miela menkiausia detalė, svarbus mažiausias daikčiukas, brangūs visi mažmožiai…

Žavioji vagabundė. Prisiekiu, jos ateitis bus nuostabi.

Tik po vidurnakčio parsibaladojo Žaliaburnis. Puolė teisintis, kad niekaip negalėjęs ištrūkti, bet rytoj – šeštadienis, turėsim laiko pramogoms.

– Bet tu negirtas, – stebėjosi Mindaugas, – kaip keista. Paaiškink.

– Nėra ko aiškinti. Man liūdna.

– Būna.

Nuėjome miegoti.

– Ar tau būtina šiandien linksmintis? – atsargiai paklausė rytą. – Gal persigalvojai?

– Ne. Pasivažinėjam, – pasiūliau.

– Ar tu nori tik pasivažinėti, ar pagerti? – jau įsitaisęs šalia manęs paklausė Mindaugėlis.

– Ir viena, ir kita, – burbtelėjau.

– O mašina?

– Galėsim joje nakvoti.

– Nepatogu.

– Apie tai išvis nereikia kalbėti.

Jau iš tolo išgirdom giedant gaidžių chorą, nors rytmetys nebebuvo ankstyvas.

– Kaip juokinga, – sukrizeno Žaliaburnis, – seniai bebuvau kaime.

– Kažin ar čia kaimas? – suabejojau.

Praėjo kelios moterys, prisisegusios prie plaukų mažutes skrybėlaites, papuoštas gaidžių uodegų plunksnomis. Jos nešėsi dailiai nupintus krepšelius.

– Man atrodo, kad margaspalvius gaidžius jie augina ne mėsai, – tariau.

– Nieko ypatinga, – pradėjo man aiškinti Mindaugėlis. – Pirmasis žmonijos papuošalas buvo plunksna.

– Kailis.

– Ne. Drabužiai. Nudirtus leopardų kailius jie ištempdavo prieš saulę. Jie pešdavo papūgas…

– Klausyk. Mes dar nepradėjome linksmintis. Nėra čia jokių leopardų. Aplinkui ganosi švelnūs veršeliai.

– Pažįstu vieną keramikę, kuri nusipirko veršelių skūrų. Pati pasisiuvo iš jų ilgą skrandą ir pati išliejo įspūdingas keramikines sagas.

– Ji – sena moteris.

– Kodėl? Nesena. Ir graži.

– Dabar jaunimas tuo neužsiima. Žiedeliai, auskarai, tatuiruotės, keisčiausios spalvos, blizgučiai. Kas gi dabar išlįs į Gedimino prospektą apsirėdęs it pagonis.

– Koks durnas! Yra dalykų, kurių nenusipirksi.

– Viską galima nusipirkti, – tariau ironiškai. – Mugėse, turguose, kur tik nori. Aš trokštu atsipalaiduoti.

– Bet gaidžiai… Negaliu suprasti. Visiška nesąmonė, – pasakė Mindaugas.

Sustabdžiau mašiną prie didelio seno namo verandos, o gal pašiūrės. Įėjom vidun. Į mus spoksojo moterys.

– Kokie gaidžiai? – nusistebėjo. – A… mes mėgstam šią vištų rūšį.

– O gal geriau auginkit putpeles.

– Gaidžių plunksnos gražios, – paaiškino viena moteris.

Galėjau prisiekti, kad už pravirų durų mačiau dar kelias moteris, užsidėjusias skrybėlaites, papuoštas gaidžių uodegų plunksnomis.

– Užuot maivęsi, galėtumėt išvystyti puikų verslą, – burbtelėjau.

– Tai truktų mirksnį, tiek gyvuoja mados, – rimtai pasakė moteris, tikra kūtvėla.

– Tačiau šis mirksnis atneštų krūvas pinigėlių, galėtumėt ramiai gyventi senatvėje.

Jos susimąstė.

Ant palangės saulė apšvietė aukštą ilgakaklį butelį, kuriame buvo užkimšta gyvatė, geltonus svarainius ir porą obuolių. Už butelio buvo matyti galusodis. Ten augo patys aukščiausi medžiai.

– Bliamba, bet tie raibi gaideliai mane sužavėjo, – pliauškė Mindaugėlis. – Tarsi būtų plastelėjusi raudona širma, išmarginta tais paukščiukais.

– Vėjas. Dulkės ir karštis, – šyptelėjau. – Miražas.

– Velnias! Ir aš dabar norėčiau išgerti. Suk devynios tuos gaidelius, bet ta išsitaršiusi giltinė man patinka, gal kiek per liesa. Tikra indėnė. Na ir kaimas?! O kur būtų galima gaut išgert? – kalbėjo Žaliaburnis.

Mes paklausėme moterų. Jos, kvailai į mus žiūrėdamos, tylėjo.

– Jūs gal kurčios?! – klyktelėjo Mindaugėlis.

– Galim gaut tik pilstuko, o smuklė yra miestelyje, – paaiškino vyresnė moteris, susikišusi rankas po pažastimis.

– Gaideliai… – suburbleno Žaliaburnis. – Mes norim kaip reikiant pagert. Susikiškit savo gaidelius į rūras!

– Neerzink jų, – sudraudžiau Mindaugą.

Moteris pavartė akis, panašias į žalsvus kukulius, kita stovėjo kaip stovėjusi, nuleidusi rankas, išsidraikiusiais plaukais. Buvo apsivilkusi palaike, nublukusia suknele. Oda buvo rausvo atspalvio, tai ją darė dar panašesnę į indėnę.

– Ką mums daryti? Trenktis į miestelį? Mirštu iš troškulio. Ei, bobos, atneškit naminukės! – pareikalavo Žaliaburnis.

– Tai kainuoja, – paaiškino išverstkukulė.

– Kiek? – paklausė Mindaugėlis.

– Priklausys nuo to, kiek pajėgsit išgerti.

– Oho.

Jos išėjo ir po pusvalandžio grįžo buteliais nešinos.

Patogiai įsitaisėme prie lango. Mindaugas suvalgė svarainį. Moterys atnešė stiklines. Pradėjom kliukinti, užsikąsdami duona ir lašiniais.

– Ko gi taip skubat? – sukarksėjo senesnioji.

– Mes ištroškę, – paaiškino Žaliaburnis.

Po kelių gurkšnių ruginukės man pasivaideno, kad geriu savo viskį.

– Ar eisi su manim į lovytę? – paklausė Mindaugėlis „indėnės“.

Ji ilgais plaukais užsidengė veidą.

– Branginiesi?! – jis supyko.

Moteris tylėjo.

– Kai sugrįš iš darbo mūsų vyrai, jums bus riesta, – pagrasino senesnioji.

– Mylim jūsų gaidelius! – užgiedojo Mindaugas. – Iškepkit mums vieną! – paliepė. – Labai norim valgyti. Nepratę prie lašinių.

– Pusgalvis.

Tada pačioje tamsiausioje kertėje išvydom šviečiantį lyg žarija veidą, baisiai raudonas lūpas; ta žmogysta ant galvos buvo užsimaukšlinusi gobtuvą. Atrodė, paliestum tą veidą – nudegintų ranką it įkaitęs žarsteklis.

– Užtenka mus terorizuoti, – kimiai sušvankštė išverstakė. – Dabar, kol grįš vyrai, jumis pasirūpins Minga.

„Žarija“ pakilo iš savo kampo.

– Aš sužavėtas, – vamptelėjo Mindaugėlis.

„Žarija“, atsistojusi visu ūgiu, išties buvo panaši į pragaro pagaikštį.

– Tad likit su ja, – sududeno tylioji „indėnė“.

Visos moterys ištipeno iš pašiūrės. Minga dėbtelėjo į mus baltomis akimis.

– Mieli kunigaikščiai, – ištarė pasityčiodama, – gal norit pasilinksminti, juk esat pripratę prie visokiausių pramogų, o mūsų kaimelis mažas, atsilikęs, gyvenam kartu su gyvuliais.

Ji išturseno iš tamsios kertės. Nusismaukė gobtuvą. Galva buvo apmuturiuota purvinais skudurais. Ir pamažu ėmė vynioti skepetas – šios, banguodamos lyg tvarsčiai, sluoksnis po sluoksnio krito ant grindų, kol pasimatė visai plika, žaizdota galva. Minga tylėjo, jos veidas žioravo kaip saulėlydis. Pamažu pradėjo nuo savęs lukštenti kitus skudurus. Reginys buvo apykraupis, kai pasimatė bekaulis kūnas, apdribęs suglebusiomis raukšlėmis, dramblotos kojos… Nevaliojom daugiau žiūrėti.

– Užteks! – sukriokė Mindaugas. – Bobų išmislas gąsdint mus pragaro vaizdeliais. Valink iš čia! Greičiau! Apsišiksiu! – nusikeikė Žaliaburnis. – Margieji gaideliai.

Mes visai nusigėrėm. Apgraibom kažkur suradom kaimietiškas su didžiulėmis pagalvėmis lovas ir, it pakirsti, sukritom į jas.

Vakare iš darbo grįžo vyrai, ištraukė mus iš patalų, gerai prilupo ir išmetė pro duris. Aplinkui – laukai, tolėliau – miškas. Gerai, kad girtumas dar buvo neišgaravęs.

– Tik nereikia inkšti, – aplaižydamas sukepusias lūpas sugergždžiau. – Išsikapstysim.

– Tu kaltas! Užsimanei gėrimo ir, kaip visada, bobų! – ėmė rėkti Žaliaburnis. – Nesusivoki nei laike, nei erdvėje. Būk toks malonus, dabar iškviesk man taksi.

– Tu jas erzinai, nusitašei negyvai! Lindai prie jų, gyvuly!

Pradėjome rietis, bet greitai sušalome. Naktis, aplinkui – beribė tuštuma.

– Reikia, po velnių, slinkt pirmyn, – sububleno Žaliaburnis.

Prieš akis driekėsi tik kiškiakopūstiniai miškai ir – niekur jokios švieselės.

– Gaidžiai. Gaideliai, – mykiau panosėje.

– Kakariekū! – užgiedojo Mindaugėlis.

Apsukę didelį ratą, vėl grįžome prie pašiūrės. Čia išvydau savo automobilį.

Nuvariau jį į mišką, paskui kietai sumigome.

Pažadino telefonas. Storas vyriškas balsas rusiškai liepė man atvažiuoti į Vilkpėdės slaugos ligoninę. Niekaip nesusigaudžiau, tik kai pasakė, jog Emilija labai serga, supratau – skambina Vasia. Nutariau nė minutės negaišti. Mindaugėlis miegojo. Atsibudo, kai sustabdžiau automobilį prie prekybos centro.

– Vis negali užbaigt savo linksmybių, – praplėšęs akis, suniurzgė.

– Žinoma. Tuoj grįšiu.

Nupirkau ananasų sulčių, apelsinų, šokolado, sau ir Mindaugėliui – po mėsainį ir mineralinio butelį. Atrodžiau pobaisiai – visas numargintas mėlynėmis, gumbais; ten niekas į mus nekreips dėmesio, pagalvojau.

– Kas čia dabar?! – nusistebėjo Žaliaburnis, kai įvairavau automobilį į ligoninės teritoriją. – Vėl gersime?

– Būtinai, – iškošiau pro dantis. – Ropškis lauk.

– Tu durnas. Velniai žino, ką vėl surezgei, aš nenoriu…

– Gerai, palauk manęs ir išsimiegok.

Kai ieškojau palatos, apėmė silpnumas, slaugė pro šalį pravežė kažką mykiančią visiškai nuogą, mėlynais skruostais moterį; nors pridengtų, pamaniau, matyt, slaugės į visus žiūri kaip į lavonus; kažin ar kuris iš čia gyvas ištrūksta?

Įžengiau į ilgą palatą, kurioje stovėjo dvi eilės speclovų. Jose nejudėdamos gulėjo būtybės su pritvirtintomis lašinėmis arba be jų. Sunku buvo atrasti Emiliją. Staiga iš vienos lovos į šalia stovintį vežimėlį nusirangė bekojė senė – žvitriai laviruodama tarp taburečių, išvažiavo iš palatos. Daugiau niekas nė nekrustelėjo. Ėjau nuo lovos prie lovos, kol atradau pilka širma kampe atitvertą Emiliją – su lašine ir dar kažkokiais vamzdeliais.

Stovėjau suglumęs; aš, pašalietis, žvelgiau į baisiai nusmailėjusią jos nosį, į gilias raukšles abipus nosies, į šėmą valktį, užslinkusį ant akių.

Nepajutau, kaip įstybrino slaugė. Pažvelgė į lašinę, paskui į mane ir pasakė, kad galiu pabandyti, išlukštenęs apelsino skiltelę, jo sultimis suvilgyti Emilijos lūpas; tik tiek, pamaniau, tik tiek…

Kai grįžau į mašiną, Mindaugėlis dar miegojo. Gurkštelėjau mineralinio, išvyniojau sumuštinius, bet nevaliojau praryti nė kąsnio, tegul jis suvalgo; papurčiau petį:

– Užteks parpti. Pavalgyk.

Nugabenau Žaliaburnį į senamiestį ir parvažiavau namo. Moina, mane pamačiusi, net išblyško.

– Ar pietausim? – paklausė plonyčiu, gal iš baimės, balseliu.

– Jo, – dribtelėjau ant kėdės. – Būk gerutė, pataisyk man stiprios kavos. Labai stiprios.

Suskambo mobilusis. Šnekėjo Fredis. Buvau jį visai pamiršęs. Klausė, ar negalėtume visi kartu atšvęsti mamos jubiliejaus, aišku, be Nijolio. Aš jam pritariau. Keista, kad buvau užmiršęs net motinos jubiliejų. Susitarėm.

Sukau galvą, ką nupirkti mamai. Skarelę? Kvaila. Turiu pinigų. Nupirksiu kailinius – patogius, labai šiltus, juk tokia ten drėgmė, vėjai. Kailiniai bus su gobtuvu ir ilgi. Pats kailis – ne toks svarbus, tik kad būtų lengvučiai.

Įjungiau kompiuterį. Jaunavedžiams kūriau interjerą. Ir sekasi snargliams! Keturių kambarių butas! Padovanojo jaunosios tėveliai. Jie ir atlyginimą man sumokės. Pagalvojau apie savo varguolius, dar sparčiai krutančius, tačiau niekad neužbaigiančius savo darbų. Keturių kambarių buto šeimininkai buvo pirmakursiai studentėliai. Nesusiformavusios esybės. Tad galima eksperimentuoti, nutariau, linksmomis formomis, ryškiomis, šviesiomis spalvomis, sugalvoti originalius baldus, svarbiausia – daug šviesos, gal rausvos, erotiškos.

Įsitraukiau į darbą, kuris man buvo tolygus žaidimui. Viskas čia – palikta mano valiai. Kūriau klausydamasis mikso, jis teigiamai veikė mano mąstymą.

Parėjo Moina. Ir užsidarė savo kambaryje.

Vieną dieną ji man skundėsi, kad labai išsigando.

– Jų buvo trys, ketvirtas – didžiulis šuo.

– Ir kodėl tu išsigandai?

– Labai pašiurpino. Kažkokie… Tiesiog nežmonės.

– Ateiviai? – bandžiau atspėti.

– Kažin. Du vyrai ir viena moteris. Labai aukšti ir… ir… – pradėjo mikčioti, – numėlusiais veidais, – suirzusi išmurmėjo.

– Ak, aišku. Cirkininkai. Paskaityk laikraščius. Taip jie daro sau reklamą. Vilnius gi nedidelis miestas. Gal norėtum juos pamatyti ne gatvėje?

– Nelabai, – Moina abejodama pasižiūrėjo į mane. – Aš geriau nueičiau į kiną.

– Aš pats tau išrinksiu filmą tokį, kurį reikia žiūrėti kino teatre, o ne per televizorių.

– O jeigu jis man nepatiks? Aš jau ne mažas vaikas, – tarė priekaištingai ir pažvelgė į mane pelėsių spalvos akimis.

Vakare ji parsinešė purviną pamestą šuniuką. Nieko nesakiau, nes aš taip pat ją parsinešiau.

– Tegul jis būna geriausias tavo draugas, be jo daugiau nieko neturėk, – pagaliau tariau.

– O tu? Man – ne draugas?

– Dar pamatysim, – atsakiau žiauriu balsu ir atsidusau.

Nusinešė šuniuką į savo kambarį.

Baigiantis savaitgaliui, išvažiavau pas tėvus.

Ežero bangos teliūškavo monotoniškai, į šį foną įsiterpdavo paukščių balsai, negarsus, bet stiprus tekštelėjimas ir kažkoks tolimas nesuprantamas garsas.

Troboje slūgsojo įprasta prieblanda.

– Beniukas! – suriko mama, eidama prie manęs išskėtusi rankas. – Oi, Beniuk, kaip seniai tu pas mus buvai.

– Ar Fredžio dar nėra? – pasiteiravau.

– Ne.

Apsiaučiau motiną kailiniais.

– Ką čia sugalvojai? Vaikeli, argi aš kokia ponia?

– Jie labai šilti ir lengvi tarsi pūkiniai. Ponios visai kitokius dėvi. Audinių, arba sidabrinių lapių, sabalų, net šermuonėlių.

– Niekad nesu mačiusi šermuonėlio.

Atsidarė durys ir įgriuvo tėvas, apsiavęs ilgais guminiais batais.

– Ech, ką aš matau! Sveikas, Albanai.

Godžiai traukiau į save drėgme atsiduodantį orą. Niekas čia nebuvo pasikeitę. Pamačiau tik keletą šviežiai užbetonuotų plyšių.

Mama buvo prikepusi pyragų. Mano tortas jos nesudomino. Tėvas turėjo kelis ruginukės butelius.

Gal po valandos atvažiavo Fredis su šeimyna. Išdėliojo dovanas. Vaikai nukurnėjo prie ežero. Nuo jo iki mūsų atsklido žalia šviesa ir vilnimis nuslūgo atgal į ežerą.

Nenustygstantis šviesos ir šešėlių žaismas baltųjų akacijų krūmyne prie trobos – vėsi, skaisti popietė.

Voratinkliais apnarpliotas takelis suko į laukus. Virš jų grūdosi debesų kalnai.

Puotavome. Ruginukė, kaip visada, skoniu man priminė viskį.

Lygi auksinė šviesa plūstelėjo pro medžius. Lapijos šešėliai linksmai vaseno ant žolės. Pamažu rausvėjanti vakaro šviesa virpėjo ant erškėčių, ant mamos veido, rankų.

Troba aidėjo nuo šventinio šurmulio. Patekėjo priešpilnis.

Laikas pasiutusiai bėga. Apėmė toks jausmas, lyg kas peilį būtų įsmeigęs į nugarą.

Šviespilkės pelytės, kaip visada tokiu metų laiku, ėmė lakstyti po pirkią, nors ant grindų dar liepsnojo paskutiniai žali vasaros vitražai.

Nuo ežero pakilo pieniškas rūkas. Ir kokie gražūs man buvo šio pasaulio paribiai!

Šį kartą Fredis nesugebėjo manęs įskaudinti, tik pavydėjau jo vaikams, nes seneliai negalėjo nuo jų nuleisti akių, ypač mama. Susimąsčiau. Neturėjau jokio noro sukurti šeimą, dar spėsiu, galvojau. Neįsivaizdavau savo žmonos. Gal Metelelė man buvo skirta, deja, ji seniai mirė. Ir jos tėvus jau palaidojo, seni gi buvo.

Sužinojau, kad Zina ištekėjo už daug vyresnio už ją turtingo ūkininko. Turbūt jos nebepažinčiau.

Prisirinkau pilną maišelį obuolių, tai buvo mano mėgstamiausi. Tėvas visada prižiūrėdavo sodą, mama – gėles, dabar jau žydėjo jurginai ir serenčiai.

Mėlynai raudonos slyvos dar buvo kietos, neprinokusios, o geltonosios – saldžios it medus. Aplandžiojau visus mūsų užkaborius, seniai numylėtus kampelius. Atradau vaikišką sudūlėjusią pirštinę; prisimenu, kaip lėkė tuščios rogės ežero ledu, kaip tulžies pritvinkusi rupūžė tupėdavo po stalu tarp stiklo šukių. Jos akys krauju pasrūdavo. Lėtai lėtai jai ant snukio nusileisdavo grotos. Rupūžė pritvinkdavo dvokiančių pūlių. Paimtum ylą ir pradurtum. Blogai. Šlykštynė gali susigerti ir į tavo kūną. Vien kartėlis – prisiminus. Labiausiai gyvūnus kankinti patikdavo Fredžiui.

Fredžio vaikai žaidė su katėm.

Nuostabi ramybė apėmė sielą. Krustelėjo variniai vyšnių lapai.

Šit leidosi didelė saulė ir visas ežeras nuplyksėjo raudoniu. Purpurinis vanduo vos girdimai tekštelėjo į krantą. Prieš akis iškilo žvilgantys krištoliniai vandens stulpai.

Ak, kokia miela širdžiai ši vieniša sala su taip ir neatrastu urvu į skaistyklą.

Suvizgo šeriuoti seniai nendrynuose, bendantėm burnom, senais, trandėtais drabužiais. Gyslotos rankos, išlindusios iš ilgų skylėtų rankovių, mums pamojo. Ir pasigirdo švilpesys – laukinės antys šovė į dangų. Gal seniai žvejojo?

Slūgus, vėsus oras virš gluosnių – virš atversto į dangų mano veido, o gluosniai panašūs į šokančius žvėris. Nuo horizonto vis kilo tirštas rūkas, danguje dar klydinėjo vienišas debesis.

Man pro pirštus tekėjo vanduo, nunešdamas tolyn negeras mintis. Pusę Fredžio veido dengė šešėlis, krintantis nuo skrybėlės.

Pro sausą švendrų šnaresį išgirdom motinos balsą.

– Beniuk, Fredi! Kur jūs?!

– Ateinuuu!

Medaus spalvos šešėliuota pakrante abu nušlevendriojom.

Ant langų dryksojo žydros užuolaidos, vietomis kruopščiai suadytos. Tėvo akyse gintarinės kruopelės rateliu sukosi, jis pats sunkiai dribtelėjo ant suolo.

– Matėm gubas pamiškėje. Kažkas pamiršo pasiimti, – pasakė Fredis.

– Pasitaiko, – suniurnėjo tėvas. Žiovulys iškreipė jam burną: pripratęs anksti keltis.

Atsiguliau į seną vaikystės lovą.

Ištiesiau tamsoje pajuodusią ranką ir į delną subėgo visi nakties šešėliai.

Mėnesiena lyg kaspinas nusivyniojo tuščiais laukais.

Ant palangės sustatyti daiktai ir indai – pablyškę, švelniai spindintys.

Lauke eglės viena po kitos slinko į nerealią nakties šviesą.

Kvėpuoti pasidarė lengva, vėl nušvis naujas rytas, aš čia esu laimingas, pagalvojau versdamasis ant šono.

Rytą Fredžio vaikams pasakojau, kad vienąkart palaukėje radau tamsiai mėlyną, labai keistos formos butelį, kai atkimšau jį…

– Išlindo džinas, – pertraukė mane jaunėlis.

– Ne.

– O kas jame buvo?

– Dūmai.

– Dūmai, – vaikai nusivylę sužiuro į mane.

– Mėlyni dūmai, – paaiškinau. – Jie vertėsi ir vertėsi iš to butelio – be galo, be krašto. Ir ežeras, ir mūsų namas nugrimzdo į mėlyniausias sutemas. Nebematydami vienas kito, pradėjome kvailioti.

– Ir kaipgi jūs kvailiojote? – paklausė mergaitė.

– Ėmėm spardytis, garsiai rėkauti, paskui užmigome, o kai atsibudom – jokių dūmų.

– Neįdomu, – pasakė jaunėlis.

– Bet jūs niekad nesat radę tokio butelio, – supykau. – Ir jokių dūminių murglų.

– O mums jų ir nereikia.

– Žiūrėkit, – nepasidaviau ranka rodydamas į tolumas, kur pranyko takelis. – Vieną vėlų vakarą sutikau mergaitę. Ji paprašė, kad perkelčiau į kitą krantą. Ežero vanduo buvo juodas juodas, visai kaip smala, o mūsų senoji valtis prakiurusi… Mergaitė man ir sako: tuoj atsinešiu karstelį, juo ir perplauksiu, nes tas, kuris stovi kitame krante, laukia manęs prie vartų išskėstom violetinėm rankom.

– Vai! Kaip baisu! – nusijuokė Fredžio duktė, paskui ir sūnelis.

– Man buvo labai baisu, – pasakiau rūsčiai, visai supykęs. – Kvaišeliai.

– Jokie mes kvaišeliai.

– Jums tik su katėm ir lėlėm žaisti.

Jaunėlis parodė man liežuvį.

Palikau juos ramybėje. Nepatiko man brolio vaikai.

Jų mamytė virtuvėje pjaustė daržoves ir kumpį. Pasilenkiau paimti indo su valgiu, o ji prisiglaudė prie manęs. Pačiupusi mano ranką, uždėjo ant savo minkštos krūtinės. Nustėrau iš netikėtumo. Kurių velnių ji taip elgėsi? Fredžio žmona manęs nė kiek nedomino. Gal norėjo mane tik patikrinti? Neatrodė, kad būtų paleistuvė. Atvirkščiai. Su akiniais, apkūnoka. Gal Fredis turi meilužę? Tiesą pasakius, visai nenoriu lįsti į jų gyvenimą. Atsiprašęs, lyg aš dėl to būčiau kaltas, iškurnėjau kumpiu iš virtuvės nešinas.

Daugiau Liuda niekada nebandė prie manęs lįsti. Ji dirbo kažkokioje bendrovėje. Kuo? Nežinau. Glebniarūrė. Fu!

Man jie labai nepatiko.

Persiškos Siamo katės tupi ant pagalvėlių, apvilktų raštuotu kinietišku brokatu, – staiga šovė į galvą mintis, nes jau kūriau interjerą poniai, kuri, it mažojo Munko šeimininkė, turėjo daug brangių kačių. Kodėl apie jas anksčiau nepagalvojau? Kiekvienai katei – po puošnią pagalvėlę. Šeimininkė bus patenkinta. Pagalvėlės gerai derinsis prie jaukių, raitytų krėslų.

– Benai, ar vaikštai Vilniuje į bažnyčią? – mano mintis pertraukė mama.

– Žinoma, tik ne visuomet ten meldžiuosi. Man patinka svilėsių kvapo bažnyčių oras, norėjau pasakyt – smilkalai, – netyčia mano akys nukrypo į juoduojančius šeivamedžius už lango. Prisiminiau Simoniją ir pagalvojau, kad Dievas mane nubaus už sanguliavimą.

 

– Vilniuje bažnyčių labai daug. Norėčiau vėl aplankyti Aušros Vartus.

– Būtinai, – įsikišo Fredis, – tik gal pavasarį, kai bus šilta.

– Mes jus nuvešim, – pasakė Liuda. – Gerai, kad pasakėt.

Juk mama kalbėjosi su manim, aš siutau, bet nieko jiems nepasakiau. Amžinai taip. Fredis būtinai turi vadovauti.

Liovėsi lietūs, vien šviesos plėvių spindėjimas aplinkui, regiu didelius laukakmenius, įsivaizduoju šalia jų Venecijos stiklo taures.

Ta pati laukymė ir sena prieblanda, dar šiltos dienos… keistas gausmas, atsklindantis iš Baltlaukio.

Iš langų išbėgo šviesos. Man pasivaideno senasis niekšas – ruduo.

Staiga užgriuvo viesulas su lietumi. Pačiame jo viduryje atsidūrė mano namas. Paskui prasidėjo tuščių akiduobių diena. Vėl ėmiau važinėti į savo įmonę.

Tamsioje senamiesčio tarpuvartėje prigesus diena šmėkštelėjo auksiniais drabužiais; pusę karalystės man paklokit po kojomis, pusę… ak, gražus kvapnus sapnas: išplauksi, rožėm sužydėsi, dievaičiai lėks iš paskos, rankose laikys lanksčias vyteles. Kvatosis, bers ant tavęs žiedų lietų. Net nesapnuosi. Tau bus padovanotas amžinybės sostas, dūsavau spoksodamas į afišoje šviečiantį Igernos veidą, bet susivaldžiau: nebeslankiosiu paskui ją, užtenka!

Grįžau namo. Visą dėmesį nutariau skirti Moinai.

Iš jos lūpų išgirdau man įdomų pasakojimą apie Islandijos jaunimą, manau, gerokai iškreiptą.

Jau ne vienąkart Moina bandė pabėgti nuo motinos. Susitaupiusi šiek tiek pinigų, mergaitė ryžosi nukakti į Islandiją ir ten pasilikti visiems laikams. Ją pribloškė rūstus tenykštis kraštovaizdis. Neturėjo jokio supratimo, kaip reikės gyventi, iš ko. Pinigų užteko vien kelionei. Moina tuoj susidėjo su vietiniais bastūnais. Ypač didelį įspūdį jai padarė Izidė – Solruna. Na, taip ją visi vadino, paaiškino. Ji ypatingai dažėsi ir rengėsi. Jos visi klausė, nes buvo jų deivė. Rūkė vien žolę, nes kitiems narkotikams neturėjo pinigų. Visi gyveno savo malonumui.

        – Bet valgyti juk reikėjo, – pasakiau.

Moina kalbėjo:

– Visus išlaikė Gunaras. Jo tėvas buvo turtingas. Slampinėdavome. Ir visko prisigalvodavome. Paskui Izidė nužudė vieną labai blogą žmogų. Visiems teko išsiskirstyti. Grįžau pas motiną. Tai buvo ne pats geriausias variantas. Pinigų kelionei gavau iš Gunaro. Kitos išeities nebuvo. Mus visus galėjo susemti. Tai – visi mano užsieniai. Niekada neužmiršiu Izidės. Baisiai išdidi ir valdinga. Ji buvo gimusi su deivės širdimi, o kiti – paiki, naivūs juokdarėliai. Neįsivaizduoju, ką jie dabar veikia. Žolytės tai norėčiau patraukti.

– Ne, Moina! – užbaubiau. – Niekada. Pamiršk.

Ji nervingai šyptelėjo, priekaištingai truktelėjo pečiais. Žalsvose jos akyse atsispindėjo mano klastingas ir tironiškas veidas.

– Tu – šššūdas. Alkoholikas.

– Galbūt, – abejingai atsakiau.

Nukaukšėjo į virtuvę. Atidarė šaldytuvą. Pasigirdo kliurktelėjimas.

– Draudžiu tau gerti mano viskį! – surikau.

– Nė neketinau, – pasigirdo jos balsas, it vėjo gūsis, perėjęs kiaurai sienas.

Ji – dar vaikas, pamaniau, įsitaisydamas prie darbastalio.

Regėjau trikampio formos langus.

Viduje, tarp masyvių kolonų, plytėjo didžiulė, tiesiog šiurpulinga erdvė. Po ją čiužinėjo aukštos, laibos žmogystos. Čia turėjau pastatyti brangų automobilį ir gėles. Krūvas gėlių. Ne. Kalnus gėlių. Šaltas, baugiai gražus paviljonas. Ėmiausi darbo. Užmiršau laiką. Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai pajutau alkį. Šaldytuve tysojo ilgas agurotis ir rūkyta dešra. Užkandžiavau užsigerdamas mineraliniu vandeniu. Moina jau seniai miegojo.

Aplinkui – nuostabi tyla. Jokio garselio. Man geriausiai sekėsi dirbti naktį. Dingdavo pašalinės mintys, niekas nebeskaudindavo, tačiau dieną būdavau išsekęs ir labai piktas. Negalėjau pakęsti žmonių. Mėgau savo darbą. Niekas daugiau nerūpėjo. Tiesa, buvau atsakingas už Moiną. Et, ji gi ne kūdikis. Mokosi gerai ir niekur nebesivalkioja. Galiu savaitėmis neišeiti iš savo darbo kambario. Paskui gausiu galybę pinigų ir nežinosiu, ką su jais daryti.

 

„Baltlaukyje“ šventėme sambarias, taip šventę pavadino kažkoks žmogelis, panašus į inteligentą, aš neturėjau jokio supratimo, kas čia aplink mus vyksta. Seniai ativipusiais žandikauliais tikri skeletai, apsisiautę juodais, skylėtais drabužiais, man pasirodė, kad tie patys, kuriuos mačiau tėviškėje, ežero pakrantės švendruose, pašventino ožį, padūrė ir jo krauju visus apšlakstė. Paskui ožį pakabino virš laužo, kepė, kartkartėm pavartydavo ir kažkuo apšlakstydavo. Pirmąkart gyvenime valgiau kepto ožio mėsą. Iki pat ryto gėrėme, kažką giedojome, net šokome.

Tai buvo tikra šventė, kai visi lygūs, pameta galvas, iškrypsta iš normalių vėžių; visi pajunta meilę artimui; neapykanta giliai širdyje pasislepia, ji bijo, tūno susirangiusi it nuodinga gyvatė, bet – dar labai labai klastinga. Visi matėme – angelas toje šventėje pasirodė, bet velnias taip pat lindėjo savo slaptavietėje, iš jos įdėmiai žiurksojo pro plyšį.

Man ką tik paskambino Vasia ir aš paregėjau auksinį Emilijos lavoną, nuogą, labai gražų, bet apie mane siautėjo ŠVENTĖ, ir lavonas joje dalyvavo. Kūnų ir veidų sąvartynas, ir kas gali žinoti, ar visi dar kvėpuoja. Šventė – nuostabus dalykas. Velnias visus stebi pro plyšelį. Laukia tinkamo momento, kai galės ištrūkti į laisvę, tada bus pats šventės šėlsmas, pats jos įkarštis. Svedenborgo velnias blaivus, jo žlibės budrios, jis linksminsis tada, kai visi gulės vos dvėsuodami iš nuovargio.

Rafaeliško angelo akys melsvos it ledokšniai. Visuotinė linksmybė – jo rūpestis.

Nekaltos mergaitės sėdi susigūžusios tamsiausiame kampe, apsivilkusios baltomis, nėriniuotomis suknelėmis, palaidais plaukais.

Baisus staugsmas, ūžesys ir pavieniai riksmai, perveriantys širdį… Virš žmonių galvų pasirodo geltona ilgapirštė ranka, čiupteli pirštais, tarsi norėdama ką pagriebti, tačiau visi apsvaigę plūkauja apačioje, baisios rankos nepastebi.

Srovena ožio kraujas, maišosi su vynu. Visos subrendusios moterys, jo išgėrusios, pasiekia orgazmą, gašliai išsiriečia, geidulingai dejuoja ir gokčiodamos krinta ant žemės. Nekaltos mergaitės tamsiausiame kampe sielvartingai grąžo rankas…

Ak, šėlionės tik įsisiūbavo. Kažkoks gerokai pamišęs profesorius dulkių prisigėrusioje bibliotekoje kreivais pirštais sklaido pačias rečiausias pasaulyje knygas, jam tai – pati didžiausia šventė, jis galėtų tarp šių knygų gyventi, misti vien duona ir vandeniu; šie fondai anksčiau jam buvo neprieinami, tik per šventę atsivėrė…. Bibliotekoje šalta, tvoskia dulkėmis, žiurkmėšliu ir pelėsiais, tačiau profesorius, apsvaigęs iš laimės, svirdinėja palei lentynas; nei Dievas, nei velnias negali jo suprasti, todėl juo nepasidalija, kiekvienas nori jį užvaldyti, o už langų – pašėlęs ūžsmas.

Patekėjus saulei, siūbuojantys skeletai plieniniais apskretusiais nagais pagal senovės papročius surinko visus ožio kaulus ir užkasė prie ąžuolų giraitės.

Jaučiausi nerealiai. Paprašiau, kad man padovanotų ožio kailį. Seniai skleidė gaižų prakaito, sudvisusio, niekad nemazgoto kūno ir myžalų tvaiką. Pažadėjo kailį išdirbti ir atnešti man tiesiai į namus.

Ir dabar jis kabo netoli židinio, primena man tą keistą naktį, kai sugrįžau tarsi iš požeminio pasaulio.

Pasivaideno, kad tuoj laukan išsivers žemės viduriai. Iš kažkur išlindę spiegiantys, dvokūs padarai ėmė lakstyti apie laužą.

Karuliavo Moinos suknelės nėriniai, aptaškyti krauju.

– Teks suknelę išmest, – pasakiau.

Moinai šventė sukėlė pyktį. Ji patyrė pažeminimą, nes kaip paauglė kartu su kitomis baltai aprengtomis mergaitėmis buvo atitverta nuo visų linksmybių, šventės siautulį galėjo stebėti tik iš tolo.

Kailinis gyvūnėlis rožinėm spungėm prisiglaudė Moinai prie kojų. Ji išsigandusi puolė prie manęs, įsikibo į megztinį.

– Nesinervink, – tariau glostydamas jos žele sušiauštus plaukus. – Liaudis dabar prisigalvoja visokiausių švenčių. Visur daug neošamanų, naujųjų pagonių ir kitų burtininkų. Kiek žinau, seniau lietuviai ožį papjaudavo kryžkelėje. Nesusigaudau, kas čia dedasi. Žmonėms gi patinka šventės. Ko tu drebi?

– Man patinka tik Šventojo Valentino diena, – atšlydama nuo manęs pasakė Moina. – Tavo rankos kruvinos!

– Pamanykit, – subambėjau. – Gryni niekai. Anksčiau net nežinojom apie tokią šventę. Daug kas pasiilgsta ilgų eitynių gegužės pirmąją, arba kovo aštuntosios tulpių.

Nusiėmusi nuo kaklo perlamutrinių burbuliukų vėrinį, nutrenkė į žolę.

– Jis kruvinas! – isteriškai suriko. – Kaip šlykštu.

        Laužo liepsnų laižomais veidais jie šoko it paklaikę, išsiterlioję krauju, garsiai žviegdami, sukeldami transą net pasyviems šventės dalyviams.

– Aš labai pavargau, – pasiskundė Moina. – Einam namo.

Prie mūsų prislinko vienas senis, net ne burna, bet juoduojančia ertme išgargė:

– Tegul tave šėtonas nujoja per kemsynus, vaike, kad niekad netaptum išverstpize, – ir ranka palietė jos tarpkojį.

Moina ėmė klykti.

– Jūs labai daug sau leidžiat, – pradėjau kažką sakyti, bet senis dingo.

Parsivedžiau Moiną, iš baimės nustėrusią, namo. Daviau jai išgert truputį viskio ir palydėjau iki kambario durų.

– Mėšlaėdžiai! Bjaurybės! Neraliuotos kriošenos! – garsiai keikiausi. – Apsimyžę ubagai!

Bekvape liūno gėle, nelytėta, dar nespėta net gašliom akim nužiūrėti, kada nors tave, aišku, nuskins, pamaniau, prisiminęs šlykštų senio mostą ir jo žodžius.

 

 Mylėjau Vilnių, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mėgau ir jo apylinkes, dažnai ten nuvažiuodavau; siurbiau į save visas spalvas ir atspalvius, žavėjausi įvairiausiomis gamtos ir architektūros formomis. Tai buvo ne tik mano darbas, bet ir visas gyvenimas. Man sapnuodavosi sapnai, panašūs į Edvardos motinos paveikslus, tik vienas kitas žmogėnas juose išnirdavo – nepatenkintas, dėl kažko įsižeidęs. Visur aplinkui mačiau architektūrą, tačiau vidinėmis akimis iškart paregėdavau ir interjerą. Nuo pat gimimo mane supo ramios erdvės, tad gamta pasitraukdavo į antrą, tarsi praėjusios vaikystės, planą. Ir visa mano gamta dabar buvo apribota sienomis, tarsi supakuota į prabangias keistas dėžes, atitverta nuo žmogaus stiklu ir kitomis medžiagomis. Už atitvarų spindėdavo mėnulio stalai, sienomis ošdami banguodavo miškų šešėliai, paslaptingi šviestuvai skleisdavo įvairiaspalvę šviesą, kuri magiškai kvepėdavo, smilkdavo gėlių laužai, baldai būdavo panašūs į purslotus kraujo sūkurius. Tai vienur, tai kitur išnirdavo kažkas nenusakomo, kuo net savo akimis negalėjai patikėti. Šie „būstai“ buvo skirti kitos planetos gyventojams – protingesniems, rafinuotesniems, kitaip mąstantiems.

Nemirtinga poezija gaubė senus, apleistus pastatus. Juos reikėjo prikelti gyvenimui, o jų viduje sukurti neapsakomą grožį. Menkiausia detalė privalėjo skleisti namo dvasią. Tuos griūvančius namus supo sunki, nekantraujanti, visada manęs laukianti atmosfera. Iš vidaus sklido keisčiausi garsai, pritemdytas, beprotiškas spinduliavimas; kadaise čia gyvenusių žmonių švelnūs šnabždesiai ir tolimi riksmai.

Vienąkart basčiausi po vieną didelį apleistą pastatą. Aptikau drėgną, šaltą tunelį ir pasijutau tarsi atsidūręs niekieno žemėje, ant nebūties slenksčio. Virš galvos skliautinis perdengimas – arka, sukonstruota iš akmens blokų. O jei dar vienas žingsnis ir aš… ir aš… paskui visi bandys prisimint, kuris paskutinįkart mane matė, pirmieji manęs pasiges bendradarbiai, mano mokiniai, žinoma, gaila, kad neturiu mylimosios… – pradėjau fantazuoti. Bet toliau nebandžiau eiti. Arkos skliautas man sukėlė pagarbų virpulį. Išgirdau tolimą, neregimą balsą. Jis liepė man grįžti. Iškart paklusau.

Aptikau bedugnius, aidžius šulinius. Pasilenkęs ištariau žodį, riktelėjau, ir iškilo stebuklingos garsinės skulptūros, išsilaisvinusios iš tamsaus, gilaus kalėjimo, nugaudė į didelę, truputį pritemdą pastato erdvę.

Tolyn slinkau labai įdėmiai dairydamasis po kojomis.

Sustojau išgirdęs klegesį. Balsai buvo moteriški, nevaiduokliški, kiek prikimę, bet linksmi.

Susidūriau su klaikiomis moterimis. Šūdvalkos čia buvo susiradusios prieglobstį. Pailgais, nuvargusiais ir neprižiūrėtais veidais, nenusakomo amžiaus, bet dar nesenos, jos mane nuvedė prie freskos.

Gotikinė moteris pailgintomis galūnėmis, vos įžiūrimomis krūtelėmis, turbūt princesė, mylėjosi su aukso spalvos arkliu, taip iš pradžių man pasirodė, nes padaras buvo didelis. Jėgos ir gležnumo derinys, pamaniau. Paskui pradėjau juoktis: moterį krušo šuo. Šis auksinis šuo, aišku, priklausė imperatoriui: Lietuvoje tokios veislės šunų niekur ir niekada nepamatysi. Fit, šeimininkas, matyt, buvo išprusęs, tik dailininkas pasitaikė negabus. Tai – tik ženklas, pamaniau. Nieko daugiau.

Bet mane apėmė smalsumas, zoofilija, pagalvojau; negalėjau patikėti savo akimis: kas gi buvo šių erdvių griuvėsių šeimininkai? Vargu ar freska buvo meniška, tačiau kokia buvo šių patalpų paskirtis ir kada jas pastatė, kelintame amžiuje? Šūdvalkos, aišku, negalėjo atsakyti į šiuos klausimus.

Vėl spoksojau į dvi nutapytas figūras. Moteris ir šuo darbavosi po labai keistais medžiais, tokie pas mus neauga. Atrodė, kad šuns pimpalas ją skrodžia pusiau. Moterys, matydamos mano nuostabą, sukrizeno.

– Mes čia gyvename lyg karaliaus pilyje, – pasakė viena malpa.

– Nuostabu. Uch! – garsiai atsidusau. – To negali būti. Šitokiame jūsų šūdnamyje matau pornografiją.

– Brangusis pone, mes tau kai ką parodėme, juk reikėtų tai atšvęst.

Tai buvo ne pasiūlymas, bet įsakymas. Padaviau vienai šimtinę.

– Tik nepabėk su pinigais. Mes tavęs lauksime, – tariau įdėmiai pažvelgdamas į jos blausias akis.

Pliurpėme apie šį bei tą.

– Juk negalima tapyti ant sienų nešvankių paveikslų, – pasakė pati jauniausioji, bent man taip atrodė, šūdvalka.

– Negalima, – pritariau jai, – bet įdomu. Jei šeimininkas buvo ištvirkęs ir turėjo daug pinigų, galėjo sau leisti viską.

– O jei būtų sužinojusi bažnyčia?

– Šitas ištvirkėlis dabar dega pragare, – kategoriškai pasakiau ir užbaigiau šią diskusiją apie meną ir nemeną.

Grįžo blausiaakė tprunda. Išėmė iš maišelio tris degtinės butelius, keletą pakelių raugintų agurkų ir plastikinę stiklinaitę.

Įsitaisėme prie akmeninio stalo liekanų, susėdome pasibrukę po savimi kojas ant nešvarių, moterų čia atitemptų, tachtų.

– Į ponulio sveikatą, – tarė panelė palaidais garbanotais plaukais, bet smarkiai raukšlėtu veidu. Įsipylusi sklidiną stiklinę degtinės, išgėrė iki pat dugno. Ir, vėl pripylusi, padavė man „kaubarėlę“.

– Į šuns sveikatą! – sušukau joms mirktelėjęs, bet tik apsimečiau, kad geriu. – Ponios, aš jus palieku. Linksminkitės vienos. Geros dienos.

– Ei! Mums bus labai liūdna. Nepalikit mūsų, – nuoširdžiai prašė tarškėdamos viena per kitą.

– Neturiu laiko.

– Kaip gaila, o toks geras žmogus…

Nebesiklausydamas jų, nužungiojau tolyn.

Parvažiavau namo.

Namas buvo tuščias – atlapotais langais į saulėtą, vos rudenėjantį Baltlaukį.

Moina sėdėjo ant kelmo ir skaitė „Paryžiaus katedrą“. Žydru dangumi nugriuvo kelios didžiulės debesų kaukolės. Ant galvos užsidėjus vasarinę plačiakraštę skrybėlę, Moina skaitė, užmiršusi viską pasaulyje. Priėjau, bet trakštelėjo po kojomis smulkios šakelės, ir Moina pakėlė galvą.

– Kodėl taip anksti grįžai? – paklausė.

– Šiandien man laisva diena, – paaiškinau ir atsisėdau šalia tiesiai ant šiurkščios žolės.

Padėjo knygą į šalį. Pasakojau Moinai apie auksu švytinčią salą mano gimtojoje paežerėje. Pasakiau, kad reikia turėt daug drąsos, kad į ją patektum. Kalbėjau apie vandens spalvos žvėrį, kurio jaunesnis mano brolis taip ir nepagavo. Jai pasirodė, kad išsigalvoju.

– Tave nuvešiu pas tėvus. Pamatysi tą salą. Pažadu.

Dingo saulė. Pakilo vėjas. Pasidarė vėsu.

Iš kažkur atkrapaliojo tie patys liesi, plikagalviai, juodarūbiai seniai. Jų buvo daug. Visi tokie panašūs – kaip vienas. Pasitraukiau į šalį. Tačiau Moina neišsigando. Seniai pradėjo ritmiškai ratu apie ją judėti. Už Moinos veido žydravo dangus ir dryksojo siaurutė miško juosta. Žibantys smulkučiai druzguliai puošė violetinę suknelę ir skaudžiai spindėjo prieš vėl pasirodžiusią saulę. Su apmaudu pagalvojau, kad neatpratinsiu jos nuo pigių blizgučių.

Pasidarė šilta. Bjaurūs seniai zujo ir zujo aplinkui smirdėdami aitriu prakaitu ir myžalais. Basi, juodanagiai. Po nosimi burbėjo prakeiksmus, o gal savo maldas. Ramiai tyvuliavo dulkėtos erdvės.

Tie senoliai staiga ėmė smagiai šokinėti aukštyn, jie srykčiojo pievoje lyg pamišę.

Dėl visa pikta aš ir Moina pasislėpėm už neaukšto, bet vešlaus krūmo ir sunerimę spoksojom į juos.

– Negaliu patikėti, – ji, įsisupusi į dar žalius lapus, sušnibždėjo.

Man pasirodė, kad jie skraido žalsvoje erdvėje. Bet ne visi – vienas stovėjo netoli mūsų. Senio veide vietoj burnos šiepėsi raudona žaizda.

– Religiniai ritualai, – suniurnėjau nustebęs. – Labai tamsūs, nesuprantami dalykai.

Senių viešpats paniekinamai, iš aukšto stebėjo jų „skraidymus“.

Artėjo Moinos gimtadienis. Pasakiau, kad gali į svečius pasikviesti savo draugus, na, kokius nors pažįstamus.

– Okei! – šyptelėjo lūpas perbraukdama bespalviu blizgalu.

Aiktelėjau juos išvydęs: aukšti, plačiapečiai, visaip išskustais, įvairiom spalvom nudažytais plaukais, apsivilkę juodais drabužiais, pasipuošę kraupiais papuošalais, it kokios sapno pabaisos, – jaunuolių kompanija. Ir jų dovanos buvo absurdiškos, bet mačiau: Moinos veidas švietė iš laimės.

Grožis ir siaubas savotiškai juose derinosi. Iš pradžių jie mane išgąsdino, paskui pajutau nuo jų sklindant vidinę, nevaržomą, tiesiog siautulingą muziką. Jie niekuo nepriminė anų kaulėtų prietrankų, Moinos draugių; labai santūrūs, užsidarę savyje, kimiais balsais ištardavo tik vieną kitą mandagią frazę. Nesimaivė ir nekalbėjo jokių nesąmonių.

Jų išorė – tiesiog akį rėžianti, tačiau ką mes apie tai suprantam, pagaliau – koks kieno reikalas, kaip kas atrodo; lietuviai – labai susikaustę, kompleksuoti, nuolat bijo iš kitų išsiskirti, kažką ne taip pasakyti. Sovietiniai metai visus buvo pavertę pilka mase, be jokių blyksnių ar akcentų; kiekvienas žmogelis nuolat buvo kontroliuojamas ir valdomas konkretaus vietinio dievo. Galėjai pabėgti tik į beprotnamį.

Mano tėvai apie anuos laikus niekad nekalbėjo. Jie buvo atsiskyrėliai, susilieję su gamtos stichijomis, jų ryšiai su kitais žmonėmis buvo trumpalaikiai ir labai dalykiški. Mes augome lyg laukiniai žolynai. Aš savęs su niekuo negalėjau palyginti. Ir tuo didžiavausi.

Kuo toliau, tuo labiau jie man patiko. Sėdėjau savo darbo kambaryje užsidaręs, bet nieko neveikiau. Žaidžiau su Moinos šuniuku ir ausimis gaudžiau iš jos kambario sklindančius garsus, šiuolaikinę ezoterinę muziką. Galėjau svečiams užleisti didžiąją svetainę su stikline siena, pamaniau: jiems niekada nepritrūks erdvės. Jaučiausi puikiai. Ir ką bendra turi juodaskverniai plikšiai seniai su šiais juodai apsirengusiais vaikinais, – juodaisiais angelais? – nesąmoningai savęs paklausiau. Keista ir baisu. Et, panardinau veidą į kalaitės gaurus. Mane vėl užplūdo visokiausios interjerinės vizijos, troškau eksperimentuoti, bet kompiuterio neįsijungiau.

Kitą rytą Moina meiliai apžiūrėjo dovanas, paskui ieškojo joms tinkamos vietos savo kambaryje. O aš jai įteikiau dėžutę su brangiais originaliais auskarais, meistrų padarytais iš platinos. Nugrūdo juos, net neįsisegusi į ausis, į giliausią, tolimiausią spintos kampą. Tai mane labai suerzino. Paprašiau, kad parodytų man visas dovanas, bet ji kategoriškai atsisakė. Riogsojau it beviltiška seniena.

– Tau reikia pataisyti dūšelę, – pasakiau.

Nustebusi pažvelgė į mane.

– O ką sumanei?

– Pamaklinėjam po pievas. Gražus oras.

– Galim, – sutiko ir užsimetė ant pečių peleriną.

Pasiėmiau tik pilną gertuvę ir du raugintų agurkų pakelius, pasimokiau iš šūdvalkų.

Man niekada nenusibos Baltlaukis, pamaniau. Nuvedžiau Moiną prie didelio akmens, panašaus į senovinį aukurą. Ji atsisėdo ant jo. Aplink sūkuriavo gaivus tarsi šaltiniuotoji versmė Baltlaukio oras. Prisiminiau, kad rytą liepos ševeliūroje išvydau pirmąją geltoną garbaną. Jau pasirodė niekšas! Greit jis drabstysis vasaros lavonėliais ir pils ant galvų vandenį, nebeiškišim nosies iš savo kambarių. Oi, kaip nekenčiu rudens! Moina grįš iš konservatorijos tik vėlai vakare, aš kiurksosiu prie kompiuterio arba… Esu beviltiškas muliažų darytojas, pagalvojau: o kad dabar Moiną, sėdinčią akmeniniame soste, pastatyt parodų galerijoje, kad visi galėtų ja grožėtis apeidami iš visų pusių, juk dabar toks – šiuolaikinis menas… Nuspurę džinsiukai, styrantys plaukai, veidas po vakarykštės dienos – baltas, o sostui pritaisyt ranktūrius. Negalima! Čiagi – aukuras, kažkodėl pamaniau. Per akmens šoną nukarusi minkštaklostė Moinos pelerina kontrastavo su grubiais, kietais iškilumais. Man pasirodė, kad Moina panaši į elfę, veikiau – į drugelį, trumpam pritūpusį ant milžiniško, apsamanojusio akmens.

Ji nusiėmė peleriną. Buvo apsivilkusi vakarykštę ažūrinę palaidinę. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato. Tik savo akis nukreipiau į Moiną. Mintyse švelniai sulėtinau kiekvieną jos judesį, blakstienų plastelėjimą, pasąmonėje fiksavau menkiausias jos balso moduliacijas. Man atrodė, kad tai – labai svarbu. Kodėl? Nesupratau.

Jos išalsuotas oras susigėrė į mano kūną.

        Akmuo išspinduliavo pirmykštę jėgą, kuri buvo jame įkalinta, ant vieno jo šono buvo iškaltas neiššifruotas raštaženklis. Moina, prigludusi prie akmens „kaktos“, o gal „pakaušio“, vos vos virpėjo. Kažkodėl prisiminiau Pulcheriją, turbūt ji – devadasė, geraširdiškai pamaniau, jei pagimdė šią mergaitę. Smegenyse suskambo instrumentinė meditatyvi muzika, ji atitolino mane nuo bet kokio kūniško moters pavidalo.

Pradėjau kažką babaliuoti, bet Baltlaukio pievų tyla užgniaužė mano žodžius. Vienas pelerinos kampas, nukaręs per akmenį, buvo panašus į juodą nuleistą sparną. Gamtos karalystėje ji – tik gražus drugelis…

Ėmė lyti su saule dideliais žvilgančiais lašais.

– Lendam po egle, – tariau.

Šakos buvo išsaugojusios dienos šilumą, spygliai spindėjo tarsi metaliniai. Padaviau Moinai gertuvę.

– Gamtoje gerti sveika, – pasakiau, gal nepripratinsiu jos prie alkoholio, pamaniau.

Moinos veidas žaliaskarių prieblandoje švietė labai baltas, liaunomis rankelėmis ji vis kėlė ir kėlė prie lūpų mano gertuvę. Pasiūliau agurkų. Norėjau labai daug ką pasakyti, bet jutau, kad mano žodžiai būtų jai atrodę juokingi ir banalūs.

– Tuoj pasirodys zuikučiai, – nei šį, nei tą leptelėjau ir ėmiau dairytis, ar neatbildės iš kur nors tie karšinčiai tuščiomis akiduobėmis, ar nepradės ekstaziškai šokinėti, juk buvo mane užhipnotizavę – rukatos, nelabadžiai; siaurutis miško kaspinėlis nejudėdamas tysojo tolumoje. Nieko.

Moina uždainavo:

– Ei! Ei! Ei! Ei! Ei! Su taboru bastyčiausi. Žirgai! Jaunas mėnuo šviečia! Eieiei! Ei! Ei! Su taboru bastyčiausi…

Tramtamtamtam, tarsi girdėjau tratant raudonus būgnus. Iš kažkur ištrauktiems žodžiams ji pati sukūrė melodiją, paskui įterpė vieną, man nuo pat vaikystės įstrigusį, Nekrasovo eilėraštį, išblerbė jį rusiškai storu seno čigono balsu.

Pradėjau ploti. Padaviau gertuvę. Vėl gurkštelėjo, bet daugiau nebedainavo.

Ėmė kaip reikiant lyti.

– Grįžtam namo, – pasakiau; suknistas ruduo, pamaniau ir mano nuotaika subjuro. – Kadaise tokiu metu rinkdavau spanguoles, išsiraizgiusias ant įdumbančių kiminų. Ir sunku būdavo jas pasiekti – gyvatės, klampynai, gailių kvapas nuodijantis…

– Ką man tauški? – pertraukė mane Moina. – Niekad nesu buvusi miške.

        – Negali būti, – nustebau. – Spanguolės ne miške auga. Tyrlaukiuose. Kūlgrindose.

– Kokiuose tyrlaukiuose? – pakėlė aukštyn plonus antakius. Už jos pečių mačiau melsvą nudrykusią, tiesiog eskizinę miško liniją.

– Vargšė gatvės merga! – nusikeikiau.

Pradėjo labai smarkai lyti.

– Tu nežinai, kas yra baltųjų andromedos žiedų išsiskleidimas, švylių pūkų…

– Eik šikti! – drėbė man.

Mano sielą apgaubė tamsa ir niūrumas. Prisiminiau Nijolį. Tėvai iš jo taip pat šaipėsi. Norėčiau skradžiai raistą prasmegt, pagalvojau, arba nusinuodyti pelkiniais žirginiais, gražučiais, prašmatniais, panašiais į kambarines kalijas.

– Alkoholikas, – dar išgirdau. – Klaikiai nusibodai!

Jos labai bjaurus charakteris, tai motina nuo mažens luošino jos sielą. Ir kam daviau jai gerti? Priblokštas nukebekštinau miegamojo link.

Negalėjau užmigti. Išniro mėnulis ir karūnavo naktį. Kai ką sumąsčiau. Ši diena baigėsi nemaloniai. Apsirengiau ir išėjau pasivaikščioti, mane ėste ėdė negeros mintys; nykioj tuštumoj, neaprėpiamuose tyrlaukiuose stirgso palūžęs medelis, šalia jo – didžiulis paukštis dinozauras, vičvienaitis visame pasaulyje. Klaikiai liūdnas, snapą ir sparnus nuleidęs. Gelbėkite! Niekas negirdi, nes nieko niekur nėra. Bet mane apėmusi panika pamažu atslūgo.

Apšviestas mėnulio, lauke stovėjo katinas. Meldėsi savo valdovui prieš vakarienę. Paaukotas paukštelis gulėjo ant varnalėšomis uždengto stalo – kojelėm į viršų. Užriestais nageliais. Šalta, tačiau pati gražiausia mėnesiena apšvietė vingiorykštėm apaugusią Baltlaukio pievą. Nuoga moteris, pasileidusi plaukus iki pat pakinklių, dabar turėtų ateiti. Per paskutinę šio rudens pilnatį. Pasilenkusi, drebėdama nuo šalčio, skubiai laužytų šakeles…

        Katinas, išmurksojęs maldas, priglaudė ūsus prie paukštelio. Naktis paskleidė savo vilnijančias, juodas skraistes. Užliūliavo visus šnabždančiu balsu.

Katino kūnelis – minkštas, rausvom švelniom pėdų odelėm, – susirietė į kamuolį: pūkuotoje uodegoje pasislėpė drėgna nosis.

Grįžau į miegamąjį, atidariau langą ir griuvau į lovą, tarsi į sujauktą guolį, susiriečiau, įsiklausiau į medžių ošimą ir užmigau.

Virš galvos dar nardė kregždės, pastambėjusios prieš kelionę, nupilkusiais pilveliais; keistas jausmas, atrodo – jei staiga jų nebeliks, atsitiks kažkas labai baisaus, nepataisomo; gal išprotėjau? Kiekvienas nukritęs lapas man sukelia nenusakomą sielvartą. Gal tai – priešžiemio sąstingis bus mane apėmęs?

Tamsžalis rugsėjis, neišskridusios kregždės, dar žydi erškėtrožės ir kasdien lyja; dangus šviesus ir šaltas, nemalonė, nemeilė, negeras Moinos žvilgsnis iš padilbų mane nusvilina…

Pro savo namo langus dar mėgaujuosi vasaros baigtimi, paskutiniais atodūsiais. Rūsčia agonija. Variniai medžiai vakare užsiplieskia, susipina lyg ornamentas. Kai užmiegu, jie ištempia mane už ausų į savo karalystę.

Ir kas čia toks bronzinis staiga sutvisko mano senam ąžuole? Tai visos vakaro rūdys susirinko ant ištiestos virš takelio šakos.

Vėl nukrito kelios saulėtos, spindinčios dienos. Važiuoju pro lašišaspalves gyvatvores, regiu pūpsinčius lapus, rytiniai ūkai tvyro vos ne iki pietų. Vakar man pasirodė, kad manęs išvis nėra šiame pasaulyje, bet šiandien netveriu džiaugsmu, jaučiu, kaip saulė užlieja nuo galvos iki kojų, pripildo kūną laukinės energijos, laimės ir pasitikėjimo savimi.

Įtartina rudens tyla suspengė ausyse.

Moina tikra nevidonė, nori, kad jos gimtadienį švęstume dviese ir ne namuose, o naktiniame klube; jos priešgimtadieninis šventimas su „juodaisiais angelais“ buvęs tik įvadas į tikrą siautėjimą.

Garsiai dzingtelėjo ant riešo apyrankės. Moina uždainavo ir erzinančiais šokio žingsneliais nučiūžavo į savo kambarį. Nežinau, ar ji buvo mano vaikas, ar jaunesnioji sesuo, nežinau, ką ji galvojo apie mane.

Patilindžiavęs varpeliais, įėjau į jos kambarį. Pasakiau, kad ja gali pasirūpinti tik Juodieji angelai. Skambiai nusijuokė.

– Dabar man reikia šokių partnerio, – paaiškino.

– Ar su angelais nevartojat kokių tablečių? – sunerimęs pasmalsavau.

– Ne, – atsakė. – Mamytė savo gyvenimo būdu mane atbaidė nuo visų pagundų.

– Negali būti! Ir ką tu išmanai apie pagundas? – nusistebėjau.

– Žinau, kad man patinka šokti. Ir niekas negali manęs sustabdyti.

– Pamanykit.

Priekaištingai pažvelgė į mane.

– Aš nenoriu nieko prisiminti, – jos balsas buvo tarytum kiro. – Nekenčiu savo motinos!

– Mačiau tą žiaurią vergvaldę, visus vyrus paverčiančią kuiliais, ir kalbėjausi su ja.

– Nenoriu, kad su ja kalbėtumeisi. Neprimink man jos, – pakartojo dabar visai ramiu balsu. – Darysiu viską, ką tik man liepsi, o gal aš jau per sena? – susirūpinusi pasakė: – Juk vaikeliai nuo ketverių metų jau pradeda dirbti dėl savo ateities.

– Dar ne vėlu, – atsakiau. – Tik nešnekėk man negražių žodžių.

– Pasistengsiu.

– Tai ką darysim tavo gimtadienį? Aš tikrai jau per senas tavo tūsams, – nervingai sušvokščiau; blogai, nieko neišmanau apie tokio amžiaus mergaičių psichologiją. Niekada neteko būti tėvu.

– Tūsai, tūsai… Tu nesupranti, – norėjo vėl kažką man drėbtelti, bet susilaikė.

– Galbūt.

– Labai prašau. Na, pabandyk nors vieną kartą. Nueikim abu. Tai bus nuostabiausia dovana gimimo dienos proga. Labai prašau, – nenuleisdama nuo manęs kiečio sidabru tviskančių akių gailiai cirpavo. – Galėsi nešokti, jei nepatiks. Klausysiesi muzikos ir gersi. Nesu mačiusi tavęs šokančio.

– Viešpatie, – atsidūsėjau. – Sutinku, Moinute, bet kaip man apsirengti?

– Priklauso nuo to, kur tu mane nuvesi – į pigesnį ar brangesnį klubą; brangesniame klube svarbi ne tik apranga, bet ir gera fizinė forma. Ten žmonės mėgsta save parodyti.

– Och, nelankau treniruoklių salių, tačiau kiekvieną vakarą užsiimu joga. Žinoma, man toli iki tavo pažįstamų kultūristų…

– Morozų, – pertraukė mane Moina, – taip vadinami atletiški vyrukai.

Siaubas, pamaniau, ir iš kur ji viską žino, juk mamytė gal nevedžiojo jos į klubus.

– Esi tikra tusofčikė, nežinojau.

Ji sutriko. Po geros pauzės paaiškino:

– Brangiuose klubuose renkasi stambūs verslininkai. Supranti, jie negirtuokliauja, nevartoja narkotikų, bet sekso neatsisako.

– Na… pasakok, pasakok.

– Šokdami tik užsiveda. Beveik visi.

– Ir… pasakok.

– Mama sakė, kad privalau iš pirmo žvilgsnio perprasti vyriškį: jo nuotaiką, norus, net svajones, todėl nuo pat dešimties metų buvau patupdyta į patį slapčiausią kampelį viename prašmatniame klube. Turėjau stebėti. Vadinausi žvalge, manęs niekas nematydavo. Tai man patiko, tačiau po kelerių metų mama liepė…

– Gerai. Nutilk. Viskas aišku. Šliundrytės inkstinktas. Tik nesuprantu, kodėl vėl ten eiti panorai?

– Ten tokia stipri, vežanti muzika. Moterys nepaprastai gražiai apsirengusios. Ir šoka! Šoka! Tikri profai. Aš niekad ten nešokau. Vien žiūrėdavau.

– Taip. Dabar man aišku. Ak, Moina, kokia tu dar tuščiagalvė.

Ji vos neverkė. Sutrikau. Pagaliau sugalvojau išeitį.

– Moina, aš tave nuvesiu į patį geriausią restoraną. Apsivilksiu išeiginiu kostiumu, o tau reikės nupirkti vakarinę suknelę. Kaip tikri aristokratai atšvęsime tavo gimtadienį, – kalbėjau, bet nebuvau tikras, ar elgiuosi teisingai.

Moina susidomėjo:

– O kokia ten muzika?

– Labai intelektuali, – tvirtai atsakiau. – Tavo gimtadienis bus žavus.

Klubai, restoranai, o kas bus toliau… pagalvojau apie savo bohemišką jaunystę, nieko baisaus gi neatsitiko. Viskam – savas laikas. Jai dar per anksti. Net čia sėdėdamas visu kūnu jaučiau nuodingą, vilkšną rudens orą; vandens purslai tiško iki pat medžių viršūnių, praėjusios vasaros žiedadulkės gulėjo ant nevalomų baldų paviršiaus.

        – Tu manai, kad esu senamadiškas?

Dėbteli į mane. Nieko nesako. Ji mėgsta rožinę spalvą, pastebėjau. Ištįsęs vinguriuojantis kūnas, apklostytas tamsrožine suknele… Nežinau. Gal pasitarti su dizainere?

– Tu manai?

– Ne, – suniurzgė.

– Esu protingesnis už tave.

– Žinoma, – jos veide pasirodė šypsenos raibulėlis.

Atrodysime egzotiškai. Gal niekas ten manęs nepažins. Keistas, žmogau, tavo nikis, pasakiau sau: tai kas, kad ją atradai sąvartyne, bet ji taps grynakrauje princese. Išeisim pro senus aprūdijusius medžius į švarią plynę, kelios sustirusios kregždės purtysis ant laido, uosiai dar apyžaliai…

– Bet aš noriu pašėlti. Kas čia bloga? Visada tik sėdėdavau ir spoksodavau. Restorane mes būsim geručiai, – jos akys vėl apsiniaukė. – sėdėsime, klausysime muzikos ir valgysime.

– Moina, bet tu nesi buvusi aukščiausios klasės restorane.

– Aišku, kad ne. Ten viskas kaip bažnyčioje, – niauriai subliurbė.

– Prisiekiu, tau bus galima pašėlti.

– Pamatysim.

Labai nepatiko pasakojimas apie laiko leidimą klubuose, nutariau ją pasekti, bet, kaip visada, buvau apsivertęs darbais, tad nusprendžiau vėl rytais vežti ją į čiurlionkę. Moina neprieštaravo.

Bendradarbiai nusistebėjo mano dienotvarke.

– Benzinas pabrango. Kas rytą baladojiesi pas mus – ar negaila? – paklausė Bronius.

– Iškyla abejonių dėl užsakovų, – burbtelėjau.

– Betgi tu darbuodavaisi naktimis, – dviprasmiškai užnasriojo Greta. – Tapai vieversiu?

– Jo. Keičiuosi. Manau, kad reikia dažniau susitikti su užsakovais.

– Jie laisvi būna vakarais. Nesuprantu, – truktelėjo pečiais Greta, gal ji mano, kad vėl medžioju moteris? – Aišku, tai ne mūsų reikalas, – ji vėl palinko virš kompiuterio.

– Tam atsiras laiko ir rytais, – šaltai atsakiau.

– Be abejo.

Suzvimbė telefonas. Atsiliepiau. Užsakovas klausė, kokias grindis aš turėjau omenyje

„Dabar pačios madingiausios – iš sendinto ąžuolo. Tiks?“ – paklausiau. „Tiks“, – atsakė.

– Žinoma, mums labai malonu tave kasdien matyti, – tarė prie durų sėdintis Bronius.

– Man – taip pat.

Važiavau namo. Vėl švietė saulė, tik jau nebešildė. Bangavo benuodis, švarus oras. Eiei! Niekas negirdi. Esu laimingas. Gintarinėje šviesoje nejudėjo nė vienas lapas. Karališkos tuopos staiga uždarė erdvę. Paskui sužaižaravo akinanti debesų baltybė, pasigailėjau, kad užmiršau namie tamsius akinius.

Visą naktį kažkur tolumoje bumbsėjo būgnai, gal vėl kas nors pjovė ožį ar šventė vestuves, bet garsas iš pradžių buvo malonus. Kažkokie žvėreliai ilgomis pūkuotomis uodegomis rabždinosi lauko terasos siena. Žvaigždės tai priartėdavo, tai nutoldavo. Kitos švietė keistai didelės. Naktis vėsoka, gal paskutinį kartą čia vakarieniaujame, pamaniau. Atklydo suvytusių saulėgrąžų kvapas. Paukštžvėriai skraidė patamsyje, turbūt šikšnosparniai. Juodvabalis užkrito ant Moinos chalato rankovės.

– Žiūrėk, – tariau, – koks žvaigždėtas dangus.

Ji nurijo arbatos lašą.

– Kažkas tupi po krūmu, – sušnabždėjo.

– Žiūrėk į dangų.

– Aš bijau.

– Tada eik miegoti, – subambėjau.

Nukibirkščiavo dar viena beveik vasariška diena, pagalvojau.

Garsas nusirito tarsi perkūnija laukais ir pradingo už miško. Nėra nieko gražesnio už troškiai žydinčias paskutines erškėtrožes, o saulėgrąžų galvos, išplėštos iš tamsos, tiesiog tvykstelėjo magiška liepsna.

Nupėdinau į miegamąjį. Būgnijimas įsisiautėjo. Kol nenurims, neužmigsiu.

Kažkodėl vaidenosi juodas juodas šermenų drabužių blizgesys, kai jį apšviečia ne vasaros žaibai, bet graudulinių žvakių šviesa.

Velniaveidis stovėjo tolumoje, laidė garsus, pokšinčius tarsi sproginėjančios granatos. Jau praėjusios vasaros atšvaitai… Apsiverčiau ant šono.

Artėjo Moinos gimtadienis. Rita, drabužių dizainerė, buvo gera mano pažįstama. Paskambinau ir paaiškinau jai, kad viena paauglė per savo gimtadienį turi atrodyti kaip princesė. Paprašiau jos pagalbos.

„Gerai, kad paauglė, o ne senė, – nusijuokė Rita. – Atsiųsk man tą mergaitę. Žinok, kad reikalingi bus ir prabangūs aksesuarai.“

„Gerai“, – atsakiau.

„Šukuosena, veidas, na…“

„Gerai, gerai, – pertraukiau Ritą, – ji turi atrodyti nepaprastai.“

„Supratau.“

Nė negalvojau, kad prisišauksiu nelaimę.

Tądien iš pat ryto Moina užtraukė tą pačią, mane gluminančią, marmalionę, gal paslapčia gurkštelėjo mano viskio, pamaniau. Plonyčiu, skaidriu vaiko balseliu dainavo:

– Su taboru bastyčiausi, migla miglelė, žirgai, jaunas mėnuo šviečia, kvepia čiobreliais…

Ir tuoj iš jos kambario pasigirdo botago pliaukšėjimas, pašėlę, pergalingi riksmai. Paskui kimiai sušvokštė prarūkytas senas balsas, rusiškai paprašė sėst į jo vežimą.

Moinos laikas, matyt, buvo trumpas, kažkokia vidinė nuojauta man apie tai pranešė.

– Užtenka! – šūktelėjau. – Išgeriam kavos ir važiuojam į grožio saloną, – paliepiau; abejojau, ar taip vadinosi Ritos darbovietė.

– O pusryčiai?

– Nėra laiko. Vakare prisivalgysi.

Prakiurksojau pas Ritą kelias valandas, laižiau ledus, gurkšnojau kavą, klausiausi muzikos bei žiūrėjau teliką – vos sulaukiau iš salono gilumos ateinančios Moinos.

Nuo jos grožio mėšlungis mane sutraukė. Net veidas buvo įgavęs lelijos formą: aukštyn kylančių įvairiaspalvių plaukų, tik keli, lyg stori spinduliai, turbūt priklijuoti, krito ant pečių, kūdikiškai šviesuliavo. Kiečių sidabro žiežirbas supo smarkiai pailgėjusios, plazdančios blakstienos. Paslaptingas neišsiskleidusios gėlės švytėjimas, pamaniau, šviesos mergaitė. Jos net eigastis pasikeitė: tapo elegantiška. Visi kūno pakraštėliai tviskėte tviskėjo.

Margablyksnių, tikrų brangakmenių druzguliai juosė kaklą. Oda buvo kažkuo taip nugludinta, kad nerealiai spinduliavo; moteriškos gudrybės, pamaniau.

Gyvatiškai nusirangė atgal į pastato gilumą, iš ten grįžo įsisupusi į karališką drapaną, sulopytą šerkšnotom gėlėm, banalu sakyti, bet atrodė kaip angelas. Taip, atsidusau, įvyko stebuklas.

Moina nebenorėjo siautėti, bent nieko man nesakė. Aš ją pakviečiau tik vieno šokio, paskui vėl susėdome už žvakių šviesa nugelsvinto stalo. Nelytėtu skaistumu man blusčiojo jos veidas, rembrantiškai apšviestas. ant baltos staltiesės sujudėdavo du laibi rankų šešėliai. Erdvioje salėje iš kažkur lašėjo tyras vanduo, nelauktai jis plūstelėjo pro smaragdines grotas: magiškas skambesių lydinys… staiga pažiro pliūpsniai iš kosmoso ištrūkusių garsų. Mane apėmė savotiškas transas.

– Uch, – kažkaip dirbtinokai atsiduso Moina.

– Ar tau patinka čia?

– Ko dar klausi.

Patikėjau, kad ji laiminga. Man atrodė, jog Moina ir tie fantastiški garsai kažkaip tarpusavyje susiję.

Sunku net nusakyti, apie ką mes kalbėjome; žodžiai niro iš burnos ir sklaidėsi aplinkui it rūko murglos.

Visi lyg užkerėti spoksojo į Moiną. Buvau patenkintas: tegul mergaitė pratinasi būti dėmesio centre. Išsidūksi kitur, su čigonais, karčiai pamaniau. Aš labai prastas šokių partneris. Sėdėjo ramiai, suglaudusi kojas. Man jos pagailo: apsiavė sidabriniais aukštakulniais tam, kad kartelį su manimi pašoktų. Niekas daugiau nedrįso jos šokdinti, tik negalėjo atitraukti akių. Tolumoje judėjo raumeningų vyrų šešėliai, bet nė vienas neprisiartino. Staiga suvokiau, kokią vertybę turiu – net nejauku pasidarė.

Savo „stebuklu“ džiaugiausi neilgai. Kitą rytą paskambino Pulcherija.

„Branguti, mums reikia susitikti. Devyni tūkstančiai.“

„Už ką – devyni tūkstančiai?“ – nusistebėjau.

„Už Moiną. Tai – tik pradinis indėlis, mažų mergaičių tvirkintojau.“

„Kuoktelėjai.“

„Nė trupučio. Pranešiu policijai, kad pagrobei mano dukterį.“

„Šlykštynė!“

„Visai ne. Ar supranti, pedofile nelaimingas, kokių pinigų netekau, kai praradau Moiną! Aš esu jos motina, o tu – nusikaltėlis!“

„Išprotėjai.“

„Netauzyk. Antradienį pusę aštuonių vakaro – mano namuose. Devyni tūkstančiai. Lauksiu.“

Ir nuspaudė mygtuką.

Košmaras! Pamaniau: juo toliau, juo bus blogiau. Ir ką man daryti? Koks kvailys! Demonstruoti nepilnametę aukščiausios klasės restorane, kur pilna tų žvalgų ir žvalgių. Knibždėte knibžda visur. Moina vertinama pinigais. Dabar – jau didžiuliais. Grąžinti ją Pulcherijai? Velnias! Velnias! Velnias! Jei Moina jau turėtų aštuoniolika metų… na… vesčiau ją, kad apsaugočiau. Dabar nieko negaliu padaryti. Reikės kaip nors ištempti tuos metus iki jos pilnametystės. Mane išmelš. Manimi pasinaudos. Bandysiu priešintis – patupdys į kalėjimą. Viešnamiai visais laikais valdė protus. Viešnamių savininkės buvo galingos karalienės. Ir dvidešimt pirmame amžiuje niekas nepasikeitė. Pasaulis baisiai senas. Sekso žaisliukai nuolat tobulinami, tačiau niekas negali atstoti gyvo kūno arba pritrenkiančios vizijos.

Įklimpau iki ausų ir galiu tik pats save kaltinti. Bekvapę liūno gėlę jau varstė ne tik gašlios, bet ir labai godžios akys. Moiną pats pateikiau ant padėklo. Dabar jie draskosi dėl kainos, ji kils ir kils. O gal aš sapalioju?

Senovės hetera. Pati seniausia pasaulyje gėlė. Monstrė – pilna pikčiausių kerų, pasiglemžiančių ne tik kūną, bet ir sielą. Pasitiko mane didingai išsižergusi, didelėj iškirptėj pūpsančiomis apvaliomis krūtimis, besišypsanti tamsiai raudonomis lūpomis, gerai nusiteikusi. Didžiausią įspūdį man padarė jos veidas ir šukuosena, kuri anksčiau priminė faraono žmonos įmantriausiai suregztų plaukų laviną, o dabar – bala žino ką: vienos garbanos, susuktos spiralėmis, sviro ant kaktos, kitos apvaliais žibančiais burbuliukais kilo aukštyn; jokiuose žurnaluose tokių šukuosenų nepamatysi, po juodais antakių skliautais drėgnai žybsėjo tamsios akys, nosis buvo tiesi, taisyklinga, skruostikauliai atsikišę it mongolės. Veidas man visada priminė kaukę. Kresna, stipriomis trumpomis liūtės kojomis. Ausų lezgeliuose spindulius svaidė du maži deimantai. Mane dusino geidulinga troški atmosfera. Akys vėl nukrypo į baldus, išmargintus hortenzijomis.

Pasigirdo kažkokia skardi melodija.

– Oje, kaip tavęs laukiau, – jos šnervės virptelėjo, – juk seniai matėmės.

Aš tylėjau. Negalėjau atitraukti akių nuo jos meistriškai sutvarkytų plaukų.

– Mano duktė pateko į profesionalo rankas. Aš, tikra motina, nebūčiau sugebėjusi per tokį trumpą laiką jos paversti geidžiamiausia ir gražiausia mergužėle sostinėje. Ką reiškia pinigai ir gera medžiaga. Taigi, pone, jūs aukštai pakėlėte kartelę, – ji dar plačiau išsižergė, veidą kaukę papuošė tamsiai raudona šypsena. – tęskime toliau. Už pačią geriausią mano medžiagą teks mokėti. Nuolat.

– Ką?! – krūptelėjau. Mano akys susidūrė su jos tūkstantmetę patirtį turinčiomis akimis.

– Mokėsi kaip didelis. Nenoriu kartoti.

Padaviau pinigus. Pačiupo juos ilgais raudonais nagais.

– Kitus pervesi į mano sąskaitą, kai tik paskambinsiu. Jei pavėluosi, mokėsi delspinigius. Labai paprasta, – Pulcherijos veide vėl pasirodė nenusakoma šypsena. Ji suglaudė kojas. – Aišku?

Pasidarė bloga. Dar spėjau pamatyti už širmos sujudėjusį didelį šešėlį. Apsaugininkai!

Tikriausias akligatvis.

Bandžiau jai kažką aiškinti, bet atsidūriau už durų.

Sliūkinau per senamiestį siaubingai suglumęs. Niekaip netilpo galvoje, negalėjau suvokti, bet pamažu mane apėmė baimė – aptirpo kojos, judėjau į priekį it medinis. Būtinai reikėjo nusigerti, kad nebegalvočiau, atsijungčiau…

Nusipirkau paprasčiausios degtinės ir stiklainį agurkėlių, panašių į žalias rupūžiukes. Velnias, kad tik laimingai parvažiuočiau namo, o tada nusigersiu… kažkokio slieko gyvenimas… dar blogiau.

Pažvelgęs į veidrodėlį išvydau savo veidą, išmuštą raudonomis dėmėmis. Valdykis, pasakiau sau, kitaip tuoj būsi lavonas.

Važiavau lėtai. Pro šalį slinko žerplėjantys šermukšniai. Išniro kavalkada saulės karietų, mįslingai girgždančių palei šilą. Vežėjai buvo apsivilkę purpuriniais, įsmaugtais per liemenį, švarkais, susegtais it žvaigždės žėrinčiom sagom. Langeliai – užtraukti raudonomis užuolaidomis. Neaišku, ką vežė. Dar nenukritę lapai gerte gėrė šviesą. Ratai malė sūkuriuojančius lapų šešėlius. Prieš akis slinko saulėta, rami tuštuma, tik – ne manyje.

Jau dominavo ryškiatoniai rudens medžiai.

Prie stiklinės sienos pakibo didelis rudas voras baltais taškeliais ant nugaros.

Ir daug žmogelių karstėsi mano namo milžiniškais langais ir narpliojo, raizgė juos nuo viršaus iki apačios juodomis gijomis. Norėjau paklausti, kodėl jie taip daro, bet iš lūpų neišsprūdo nė vienas žodis.

Patogiai įsitaisęs drybsojau priešais stiklo sieną ir gėriau degtinę užsikąsdamas šaltais ir slidžiais agurkėliais.

Ruduo ėmė šalventi įkyriu lietumi. Svetainėje – žaliau, tamsiau. Už stiklo šmėksojo pasklidę pasaulio kontūrai. Aštrus nepakeliamas skausmas degino kairę krūtinės pusę. Greičiau atsijungti! Sakytum, gaižių, pilkų voratinklių driekenos stiklu virveno vandens srovelės.

Greičiau nusilakti!

 

Šit išvydau Moiną, einančią per lietų užžėlusiu takeliu link mano namo. Chaki spalvos maišelis kabėjo ant nugaros, galva – tarsi mėlyno žaibo nutvieksta, ir tą labai durną dainelę šnibžda jos lūpos… vagabundė.

Priemenėje išsirikiavo baubai piestu styrančiais plaukais ir Moina su kiekvienu pasisveikino.

Mane pradėjo troškinti. Prisiminiau, kad šaldytuve stovi apelsininio gėrimo butelis.

Virtuvėje sėdėjo Moina, peiliu valė grybus. Jie atrodė baisiai, krutėjo jos rankose it gyvos varlės.

– Gausi skanios vakarienės. Pati rinkau, – pasigyrė mostelėdama peiliu. – Pirmąkart buvau miške. Nuostabu!

– Basteisi! Viena! Man nereikia tavo šlykščių grybų. Daugiau nė nebandyk eiti į mišką! – rėkiau net užspringdamas.

– Tu girtas. Visiškai girtas.

Pasiramsčiuodamas į sienas, iškiūtinau iš virtuvės. Trauk ją velniai!

Susmukau prie stiklinės sienos, kliūstelėjau į gerklę degtinės.

Naktį kažkas mane tampė. Moinos balseliu maldavo atsibusti. Paskui iš kažkur atbėgo susiraukšlėjusi palaidais plaukais elgeta, iškėlusi rankeles, garsiai suriko tiesiai man į ausį. Aš ją pastūmiau ir ji nugriuvo ant grindų.

Atsimerkiau, bet mačiau lyg pro vandenį. Iš drumstos gelmės išniro pakaruoklis su virve ant kaklo, labai šviesiais plaukais. Jis tempė Moiną link stiklinės sienos. Ji buvo išbalusi, be sąmonės. Jo liežuvis karojo juodas, sutinęs, kai kišo jį Moinai į burną… taip godžiai, taip nemirtingai pilkšvame lietaus fone. Plaukai, it saulės išdegintos žolės, apkrito jo krūtinę. Laikrodis suko minutes, valandas. Moinos rankos pamažu pakilo ir apkabino pakaruoklį…

Elgeta jau spiegė tarpduryje. Norėjau jai padovanoti mažą skrybėliuką. Cha!

Gražios gėlės už stiklo dabar visai išsiskleidė, ir lašai, švelniai dzingsėdami, krito į jų atsivėrusius taurėlapius.

Labai troškino, bet vanduo nepasiekdavo mano burnos. Ir staiga žybtelėjo saulė lietaus lašuose ant šaltų, lavoniškų gėlių.

Atsisėdau. Saulė plieskė tiesiai į mane. Buvau nugriuvęs ant kilimo. Šalia voliojosi du tušti degtinės buteliai. Žiauriai pykino. Negalėjau tiek daug vienas išgerti. Antras butelis, matyt, apvirto ir degtinė susigėrė į kilimą. Nesvarbu.

– Moina! – sušukau. – Moina! Moina!

Tyla. Tikras košmaras! – prisiminęs vakarykštę dieną, pamaniau. Ką dabar darysiu? Gal jai pasakyti? Jokiu būdu. Niekada! Kaip nors susimokėsiu, isteriškai sukrizenau, tai kalei! Daugiau negersiu. Degtinė neišgelbės.

Moinos lūpos – švelnios, putlios tarsi didelė uoga; ir koks ten pakaruoklis grūdo jai į burną savo liežuvį, išliejo balzganą spermą, valktimi aptraukusią man akis… Pasipurčiau. Ir vos nepargriuvau, taip buvo silpna.

Pičpilnis oras smulkutyčių vandens lašelių. Retkarčiais spįsteli saulė. Vasara išėjo.

Moina užplikė man kavos.

– Kodėl tu ne gimnazijoje? – paikai paklausiau.

– Vargšeli, o kas tave prižiūrės, gal ir šiandien užsimanysi gerti?

– Kad nebeturiu. Oi, kaip skauda galvą!

– Nereikėjo nusitašyti.

– Taigi, – neprieštaravau gurkšnodamas kavą. – Blogi mano reikaliukai.

– Kas nors nepasisekė?

– Et, – numojau nerūpestingai ranka. – Viena klaiki moteris bando suėsti man gyvenimą, bet tau nebūtina žinoti. Tai – labai asmeniška.

– Nori, kad ją vestum, turbūt nėščia? – bandė atspėti. – Prezervatyvas plyšo, – sukikeno. – Oje, kaip blogai!

– Nustok! Tai ne tavo reikalas. Susitvarkysiu.

– Abortas?

– Baik pliaukšti. Užkaisk dar kavos. Stiprios stiprios. Turkiškos. Su puta.

Visa diena nuėjo šuniui ant uodegos. Tik į pavakarę atsipeikėjau, valandžiukei prisėdau prie kompiuterio. Galva plyšo.

Iš ryto nuvežiau Moiną į gimnaziją.

Kontoroje manęs laukė užsakovas, stambus verslininkas. Tikra blakė. Paprašė manęs važiuoti kartu su juo pažiūrėti salių.

– Aš norėčiau didelių vitražų, – kategoriškai pareiškė.

– Jums reikėjo pasitarti su architektu.

– Jis nieko neišmano, – piktai pasakė.

– Dabar gali būti sunku juos įmontuoti.

– Už pinigus galima padaryti ką tik nori, – atkirto.

– Bet… tai ne mano sritis, – bandžiau prieštarauti.

– Labai prašau.

– Gerai. Siūlyčiau jums Lietuvoje beveik nežinomą technologiją – stiklo graviravimą, matinimą. Tačiau privalom kruopščiai apžiūrėti salę.

– Taip! Todėl ir atvažiavome.

Nežino, kur kišti pinigų, pagalvojau.

Dvi milžiniškos salės – ką tik po remonto. Nudažytos šviesiais pasteliniais tonais. Bet… mažesniojoje salėje virš paradinių durų buvo matyti įdubimas, toliau – gerai užmaskuotas įtrūkis.

– Reikėjo iš pagrindų suremontuoti namą, o ne vien jį perdažinėti, – ironiškai tariau.

– Ot, nepagalvojau, – išsigando „blakė“. – Tikras kiaušiagalvis tas architektas, už ką aš jam sumokėjau?! Ką man dabar daryti? Gerai apžiūrėkim visas sienas. Jūs man patarsit, kur geriausiai tiks stiklas.

– Vitražas ir architektūrinė erdvė – organiškas vienis, tai – labai svarbus dekoratyvinis akcentas, fokusuojantis šviesą ir formuojantis pačią architektūrą, o aš – tik dizaineris.

– O… mielasis menininke, nusileiskime truputį žemyn, – pasiūlė.

Neprieštaravau. Plačiarūris nuvedė mane laiptais į barą.

Mus pasitiko išblyškęs padavėjas. Verslininkas vaišino mane kokteiliais. Niekuo negalėjau jam padėti, tikrai, – tai ne mano darbas. Patariau samdyti patyrusį architektą ir rekomendavau savo draugą.

– Kai jis baigs darbą, tik tada ateis mano eilė, – paaiškinau „blakei“.

– Ir kodėl man taip nepasisekė?! Išlupo pinigus, o dabar vėl viską iš naujo pradėk! – piktai rėkavo šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.

– Gal jis manė, kad jums neužteks pinigų viso namo kapitaliniam remontui, o ką jau ten kalbėti apie vitražus, – apsimečiau, jog bandau spėlioti.

– Jis manė! Jis manė! – teberėkaliojo verslininkas. – jis manė, kad aš – visiškas glušas.

Toks ir esi, pagalvojau. Pasikvietė juodaplaukį padavėją ir paprašė dar atnešti porą kokteilių, paskui dar ir dar.

Nakvojau pas Mindaugą. Paskambinau Moinai, kad šiąnakt negrįšiu.

„Girtuokliauji, – tarė ji. – rytoj vėl man reikės kapstytis autobusais“, – jos balselis buvo irzlus, labai piktas.

Taigi vieną saulėtą rudens rytą aš dingau lange atsispindėjusiam veidrodyje. Ten švietė baisiai gražus, labai geltonas, bet negyvas, it padarytas iš popieriaus, man pažįstamas Igernos sodas.

Pusiausnūda pramirgėjo daug dienų, atėjo terminas mokėti už Moiną. Pervedžiau pinigus į Pulcherijos sąskaitą. Prakeikta nuopisa! O kam galėjau pasiskųsti?

Bet gal jos abi susitarė? Motina ir duktė, juk ir vienos, ir kitos akys apvalios it monetos, tik motinos nosies šnervės plačios ir lūpos didelės, išvirtusios baltai nudažytame veide. Moinos nosis tiesi, lūpos – kitokios formos.

O jeigu ji savo noru sugrįžtų pas motiną?! Fantazavau: kai sutemtų, Moina išeitų pasivaikščioti ir prieš vidurnaktį parsivestų vyriškį, kurį abi iki ryto sudorotų. Paskui labai patenkintos užmigtų. Jas aplankytų svaigulingi sapnai. Juose būtų daug jaunų, stangrių vyrų.

Jų nuogi kūnai – taip pat baltai nudažyti, akys po nusvirusiais vokais drumzlinos, tik nakties tamsoje jos katiškai kibirkščiuoja… po baltais dažais jų oda saldi ir kvapni… taip guli nugrimzdusios į pritemdytą dienos šviesą, apsunkusios, patenkintos. Sapnuose pas jas virtinėmis traukia pinigų pertekę vyrai.

Duktė turės pralenkti motiną.

Vis prisimenu: gatvelė rėmėsi į jų butą. Kito išėjimo nebuvo. Akligatvis, ir tiek. Neduokdie kam nors į jį patekti.

Būdamos vienos, ūkaus, susėdusios ant hortenzijomis išmargintų fotelių, gerdamos žalią arbatą, o jų aukos, dar nieko nenutuokdamos apie savo lemtį, strapalios po Vilnių.

Motina liūtė jau dabar švyti iš laimės, duktė visada truputį apimta melancholijos.

Menu, ant palangės vazonėliuose augo alijošiai; jų sultimis jos drėkindavo plaukus ir veidą.

Gal kam nors ir pavyko iš ten ištrūkti, tarkim, iššoko pro langą su visais stiklais ir susilaužė kojas.

Tai nuokrušų nuokrušos!

Neturėjau jokio supratimo apie prostitutes ir viešnamius.

Siaubas! Kaip galiu taip galvoti apie Moiną! Tačiau jeigu ne aš… tarkim, jei nebūčiau tos kačiukės priglaudęs… taigi.

Blogio ūkanos kaupėsi mano galvoje. Kaip iš Moinos padarysiu princesę, jei visus pinigus teks močiai atiduoti? Jau apie save net nebegalvoju. Nežinau… milžiniška piktvotė, jei ko nors nesumanysiu, mane pribaigs.

Atėjo ruduo. Krito obuoliai ir lapai: maži it šviesūs dribsniai, dideli ir skylėti, vidutiniai – labai raudoni.

Žiūrėjau į Moiną. Basa stovėjo terasoje ir viena ranka gaudė didelį purpurinį lapą: pailgos formos, truputį skylėtą. Jis labai lėtai leidosi iš paties dangaus. Ant pinto staliuko gulėjo raudonšonis obuolys. Oras buvo šiltas ir drėgnas. Moina stovėjo pasistiebusi ant pirštų galiukų (jos keltis – labai aukšta, pamaniau), ištiesusi ranką, atverstu delnu. Lapas delsė. Nejudėdamas kybojo ore. Paėmiau obuolį ir suleidau dantis. Atrodžiau lyg vampyras. Pro lūpų kampučius sunkėsi raudonos sultys. Žavinga akimirka, pagalvojau; jokio vėjo, bet oras pilnas slidžių ryškiaspalvių lapų, o medžių iš čia – nematyti.

Pagaliau tas didelis lapas pasiekė Moinos delną. Ji užsidengė juo veidą. Suglaudė pėdas.

Apačioje kažkokia bjauri palaidais žilais plaukais senolė nušlepsėjo per mano kiemą.

Ruduo…

Šią naktį neblogai būtų parsivesti kokią gražią moterį: gyvenimas nuostabesnis už visas pasakas; tai Moina nori, kad juo džiaugčiausi.

Lašo formos purpurinis lapas paslėpė Moinos veidą. Iš po lapo, lyg iš po kruvinos kaukės, ji pasakė:

– Gaila, kad iš ten niekas negrįžta. Tikiu, jei sugrįžtų, tai brangintų kiekvieną savo kvėptelėjimą, prisilietimą…

Ir pasipylė tikra lapų liūtis.

Kodėl ji taip kalbėjo? Ar per mažai aš mylėjau gyvenimą, kad jos motina dabar jį ėda? Gal Moina mane paliks? – išsigandęs pagalvojau.

Ji kažkodėl tapo velniškai linksma ir nerūpestinga. Jos gyvenimas, taip man atrodė, dabar spindėdamas lėtai plaukė pro plačiai atmerktas akis.

Balsas aidėjo neišpasakytai muzikalus, paprasčiausias žodis, jos lūpų ištartas, įgaudavo ypatingą prasmę, kiekvienąkart skambėdavo kitoniškai, labai jaudulingai.

Vis džiaugiausi, kad gyvename už miesto, po senų medžių aukštais skliautais, tarp tuščių laukų; vėjų burnos sutartinai iš laukų pūtė, pro lietaus marškonius spįsteldavo saulė, bet vakarais piktas, agnus spindulių kibirkščiavimas, skaisčiai nurausvinęs tolius, kankino akis.

Tą rytą, kaip visada, silpnai papusryčiavę, gėrėme kavą. Moina pasakė, jog šiandien galiu jos nevežti į čiurlionkę. Kaip gerai, pagalvojau, padirbėsiu namuose.

Ji vilkėjo trumpomis odinėmis kelnaitėmis, ant pečių buvo užsimetusi languotą skarą draiskaną, tokios šį rudenį buvo madingos. jos kojos aptemptos tamsiomis pėdkelnėmis, tampriai apgludusios auliniais batais, atrodė gundomai gražios; pamaniau: niekas tavęs, Moina, nelaiko šiame name pririšęs, ir kokios – palyginus su tavimi – apgailėtinos visos panos.

Gaivus melsvų erdvių laisvės kvapas pakuteno šnerves, buvau visai pamiršęs akligatvyje tūnančią slibinę ir, palinkėjęs sėkmės, išleidau Moiną pro duris.

Tuoj sėdau prie darbastalio ir panirau į savo erdves, pritutintas daiktų.

Suskambo telefonspynė. Nuėjau prie durų ir pakėliau ragelį.

„Policija“, – išgirdau.

Baisenybė! Pulcherija ant manęs užsiundė mentus, pamaniau.

        Įleidau juos.

– Jūs – Bernardas Jackus?

– Taip.

– Ir jūs čia gyvenate?

– Taip.

– Esate Moinos Valentaitės globėjas?

– Taip, o kas?

– Važiuokit su mumis.

– Kodėl? – paklausiau. – Kur?

        – Važiuosime į Bernardinų kapines.

– Ko? – nusistebėjau, visiškai nieko nesusigaudydamas.

– Jūsų globotinė nužudyta.

– Nužudyta? – man ėmė suktis galva. – Nužudyta…

– Ne tik nužudyta. Ir išžaginta, – šaltai pasakė policininkas.

Nukrapaliojau su policininkais šuntakiais tarp senų, išvirtusių paminklų, apsuptų retų rudeninių gėlių, atrodė, kad visa mano gyvybė tuoj išspragsės per akis.

Bandžiau įsivaizduoti, kad mergaitė niekada pas mane negyveno, kad nebuvo jokios Moinos.

Rusenančiuose saulės spinduliuose nuoga gulėjo ant kapo. Vietomis kūnas, aplipęs žemėmis, pilkavo, per smakrą buvo nudrykęs kraujo upelis ir nuo kraujo sulipę plaukai iš toli atrodė tamsūs, iš arčiau – kaip tamsrudis kailis. Ant kūno krito šalia stovinčio kryžiaus šešėlis. Rūksnojančios saulės šviesoje po šaltais, didingais paminklais kūnas tarsi pats savaime zmeko skradžiai…

Giluminė malda išsiveržė iš mano širdies, kai pamačiau; mano akys alergiškos, neatlaikysiu…

        Abejinga mirties spalva apgaubė kapinėse gulintį nuogą lavoną.

Tai pati baisiausia mano gyvenime diena – pilna košmaro, neapykantos ir juodžiausios nevilties, pamaniau.

Mano protas dar snūduriavo, po galvą trankėsi padrikos mintys.

        Nuogas beasmenis mergaitės kūnas! Iš po žemių, iš visų kapų pakilo mitinis klyksmas, net oras ėmė zvimbti. Koks monstras tai padarė?!

Išsižiaukčioti, pamaniau, pasilenkiau, bet ištekėjo tik seilės lyg kokie tulžies varvalai. Man pasirodė, kad Moina tiesiog nejuda, ir tiek. Nejuda kapinėse. Benamė.

Turėsim lovas, pilnas aromatų,

Sofas, tokio gilumo, kaip kapai,

Keistas gėles, kur ant lentynų matos,

Po dangumi, pražydusias margai, – sukosi ir sukosi smegenyse tie žodžiai. Neapykantos šviesoje plėtėsi geltonų, rausvų, baltų gėlių didelės dėmės.

O kas ją čia atrado? Mane šie mentai tik pakvietė. Mitologinė pabaisa tebetūno pasislėpusi šiose kapinėse, kodėl jie nesupranta?! Krausčiausi iš galvos. Kodėl neuždengia kūno? Gydytojai, policininkai, kriminalistai, visi vienodai žiūri į lavonus, pagalvojau, bet taip negalima! Ji dar nesustingusi, atrodo – tuoj džiaugsmingai nusišypsos. Ji žino, kad žvelgiu į ją.

Pagaliau atnešė lavonmaišį ir įguzojo į jį Moinos kūną. Nusisukau.

– Tai jūsų globotinė? – paklausė policininkas. – Atpažinote?

– Taip.

– Niekur neradome jos drabužių.

– Ji mūvėjo ilgais auliniais batais, – sumurmėjau.

– Nieko neradome. Jūs – laisvas.

Nelaimės zona jau buvo atitverta. Jie net nesirengė manęs parvežti namo, taip buvo užsiėmę kažkokiais matavimais, tyrinėjimais. Paklaikęs dairiausi aplinkui. Labai senos kapinės. Visi jose atsidursime. Nebėra Moinos. Kiaurai prasmego šiose kapinėse. Kodėl kapinėse?

Leisgyvis nusvirduliavau pas Mindaugėlį, tegul jis manim dabar pasirūpina.

Teko laukti gilios nakties. Žaliaburniui – nė motais mano tragedija, jis mokėsi aktorystės, repeticijos galėjo užsitęsti iki pat aušros. Apverčiau aukšyn kojomis visą butą – nė lašelio alkoholio, tada paskambinau, aišku, kad ne psichiatrui.

Pagaliau mane ėmė tąsyti. Išvėmiau kažką glitaus, nieko gi tądien, be kelių kąsnelių per pusryčius, nebuvau valgęs. Mindaugas išvalys. Mano akys pūpsojo raudonos po antakiais, virš pabrinkusių paakių; dūrė skaudūs žybsniai.

– Išvaduokit mane! – rėkiau.

Skausmo žarijos negeso. Išgaląstos neapykantos ietys, keršto durklai draskė kūną, iš kančios net sulinkau. Nepakeliamas reginys. Geriau būčiau gyvenime niekada šito nematęs. Akims ir visam kūnui – kančių kančia. Kaip ištvert? Žemė slydo man iš po kojų. Iki pat gyvenimo pabaigos taip kentėsiu, pamaniau.

– Padėkit! – šaukiau. – Užbaikit šią kančią. Darykit ką nors!

Nesuprantu ir kaip nenumiriau nuo matyto reginio.

Pas Mindaugėlį raičiojausi ant grindų, kaukiau iš siaubo. Stebiuosi, kaip manęs nesuparalyžiavo dar kapinėse. Mano akys buvo įpratusios matyti vien gražius daiktus – švariose, steriliose, be menkiausios dėmelės erdvėse; jokių krauju suteptų rankų, jokių smūgių, smurto pėdsakų, nė menkiausios prievartos; žmonės neužsikrėtę pavydu, kerštu, neapykanta, jokiu naikinimo jausmu. Ir staiga man atsidurti pragare – nepakeliama. Už ką?!

Kam jie mane ten nuvežė? Niekas neturėjo teisės manęs luošinti!

Mano akys – alergiškos. Negalėjau žiūrėti į kraują; kai mokiausi dailės akademijoje, pavyko išvengti priverstinio vizito į lavoninę. Niekad nebūčiau galėjęs dirbti kriminalistu, gydytoju ar policininku.

Suvokimas atėjo pamažu; kraupios ritualinės apeigos senovės žynių šaltakraujiškai atliekamos kapinėse, mąsčiau; keista, kad neišpjovė širdies. Lietuvių žyniai – kraugeriai.

Iš vėjo supustytų rūko bluzganų išniro nesikeičiantis mergaitės – paauglės – siluetas. Jis, įgaudamas formą, pamažu ryškėjo. Rūko verpetai paskui jį nunešė tolyn.

Ar ne jie laidodavo nekaltas gyvas mergaites, kad pilys ir rūmai per amžius stovėtų, o gal tai – pasakos?

Tie seniai kretenos, žyniai ją paaukojo: užmušė turbūt akmeniu, paskui nuvilko drabužius ir kitu aštriu akmeniu išdraskė lytinius organus. Fanatikai. Bepročiai. Ir niekas nieko neįrodys, kaip visada. Staiga galva tapo tuščia it laukas prieš žiemą.

Gėriau, kol nusvirau ant Mindaugėlio lovos. Grįžęs jis pradėjo šūkauti, mane tąsyti. Labai garsiai jam aiškinau, jis purtė galvą, tada įsiutęs puoliau staugdamas visa gerkle:

– Savo rankomis pasmaugsiu tą žmogžvėrį!

Mindaugėlis mane pastūmė. Nugriuvau.

Tada Žaliaburnis mane užritino ant patiestos paklodės. Užtempė ant kilimo, kad būtų šilčiau, ant kūno užmetė keletą gauruotų apklotų.

Rytą prikėlė neišpasakytas skausmas. Pro smegenis bangomis ritosi ir ritosi spengiantys signalai. Regėjau milžinišką kamuolį nuogų, susipynusių, amžiams sustingusių kūnų; šis kabantis prieš mano akis lavonų ornamentas siūbavo…

Atsipeikėjau nuo Mindaugo riksmo:

– Kas atsitiko?! Baltoji karštinė? – jis ėmė keiktis it pašlemėkas. – Keliais žodžiais pasakyk! Vakar girtas manęs vos nepasmaugei.

– Nužudė ir išprievartavo nekaltą mergaitę kapinėse. Vidury dienos!

– Tą, kurią buvai namie apgyvendinęs? – dalykiškai paklausė. – Tą, už kurią jos motinai mokėjai pinigus?

– Taip.

– Tave turbūt pasodins į kalėjimą.

– Aš nieko nepadariau.

– Nesvarbu. Neįrodysi. Tiesiog pasiruošk baisiausiam dalykui.

– Nesąmonė.

– Gal… – jis šaltai mane nužvelgė. – Neturiu laiko su tavim terliotis. Iškviesiu taksi. Parveš namo. Tai ne mano problemos. Atleisk. Nemoku guosti. Užjaučiu. Buvai asilas, kaip ir aš; niekas nieko nežino, tave labai gerai suprantu, – Mindaugėlis atėmė iš manęs savo buto raktus. – Palauk, kol pavojus praeis.

– Gali nepraeiti, – suniurnėjau.

– Praeis. Anksčiau ar vėliau, – paguodė. – Atia, – pasakė, kai po langu sustojo taksi.

– Atia, – automatiškai pakartojau ir išėjau pro duris.

Paprašiau sustoti prie „Maksimos“.

Brangi mergaitė. Labai labai brangi, pamaniau, pats užkėliau kainą. Šutvė bepročių! Skausmo vakuumas.

Geltonos, sutrešusios spalvos ruduo slinko pro šalį. Prisiminiau jos akis. Daugiau nieko. Užmiršiu, pasakiau sau.

Veidrodis namuose rodė šunveidį uždribusiomis akimis. Pasijutau įkalintas. Dar pažiūrėsim, pagalvojau. Šunveidis tik šlykščiai išsiviepė parodydamas silpnus, išgedusius dantis. Privalau… stenėjau, – privalau gyventi.

Kirmėlaitės tuoj puls varpyti kūnelį, pagalvojau įsipildamas degtinės, nes pilvotasis butelis seniai buvo tuščias.

Nulingavau į miegamąjį.

Nužudytoji vaikščiojo sapne po mano gyvenimą, susirūpinusi bandė atidaryti duris į kilmingųjų slaptą viešnamį. Pamanykit, net mano negyva motina kažkur budėjo. Jų neišgąsdinsi. Makabriški žudikai, jaukiai, patogiai įsikūrę ant sostinės plynaukštės.

Aštrus, pjaunantis klyksmas sudraskė naktį. Atsisėdau lovoje. Tyliu tyliausiu balsu pasakiau sau it šimtametis senis: tu. Buvai. Aš esu pašalietis. Nenoriu įsijausti. Žudikas atsakys prieš Dievą.

        Išniekinimas ir iššūkis. Kam? Negalėčiau pasakyti nė vienos savo priešo pavardės. Nesąmonė. Pulcherija užsakė nužudyti savo dukterį. Irgi – nesąmonė.

Vasara baigėsi. Ir kuo čia dėta ta vasara? Atmintis gražiai užrauks atsivėrusias žaizdas, juk žinai. Iš tolių kada nors pažvelgsi į savo praeitį. Nenorėsi net prisiminti, bet reikės… Negalima užmiršt, kad ir kaip norėtum. Nevalia. Pats Dievas leidžia kerštauti – subtiliai, labai rafinuotai.

Mistinis veidrodis atvėrė savo gelmes. Mačiau šaltą, nykią rudens naktį, dar žalius medžius už langų; praėjusios dienos fragmentai – košmaras, apgaubtas troškiu vytimo kvapu.

Alyvų viršūnės, tarsi maži žmogučiai, pasibaladojo į stiklą. Dar žalia lapų masė užtvindė kambarius. Pro ašaras nieko nebesimatė. Kažkas degino vokus.

„Juk sakiau, kad pasirodysiu tau vidury dienos, nes gyveni vienas, atsiskyręs nuo pasaulio, dideliame name, vidury laukų, užsidengęs medžiais, gal tik šakom, spygliais, lapais, žiedais ir uogom.“

Vėjas pagavo perregimas moteris nešioti tarsi žiedadulkių debesis nuo sienos prie sienos, iš vieno tamsaus kampo į dar tamsesnį – Metelelę, Emiliją, Moiną… Ir nebešaukiau, nes niekas neišgirs ir neišgelbės.

Gal sapnas mane taip išgąsdino? Tuoj lauko pelės ims galąsti dantis į tėvų pečių, tuoj juodas kurmis paežerėje iškels žemių krūvą, čia jo teritorija – ką nori, tą daro: verčia iš šaknų medelius, gėles, daržoves.

Pavargau nuo Baltlaukio vėjo. Neregimos mergaitės vaiduokliai įkyriai, įdėmiai, kaip ir prieš daugelį metų, stebėjo mano gyvenimą, kurio gal jau nedaug likę…

Sekmadienis ant dulkėto kilimo, veidu į stiklo sieną. Alkanos rudeninės musės. Telefonas tyli. Darbo kambaryje guli nė neįpusėtas projektas. Ir gelia nuo vėjo pirštus, širdį, ryt – laidotuvės; prie kapo uždegsiu žvakę, padėsiu gėlių…

Lingavo susiraukšlėjusios alyvų viršūnės. Liko tamsūs mano namai tarp senų medžių. Nieko nebelaukiu. Erškėtynas apraizgys kūną. Tyliai žydėsiu krauju.

Šviesos persmelkti erškėčiai be menkiausio gailesčio badė mano kūną. O kai aš mirsiu, persikelsiu gyventi į kokį nors nuostabų, beveik sakralinį daiktą, mąsčiau, taip ir bus, pasiliksiu tarp žmonių.

Nukuko mano galva, kai tik prisiliečiau prie įkapių. Paslapčia nukirpau plaukų sruogą.

Saulė raizgė savo spindulius medžių lapijoje. Lyg perlai žybčiojo prakaito lašai ant kaktos, ant žolės. Dar saulėtos dienos… o kokia baisiai juoda žemė…

Moina buvo nužudyta iš už nugaros, į galvą trenkė aštriu daiktu, išžagino tuoj po mirties. Visi drabužiai – dingę.

Kaip ji atsidūrė senose Bernardinų kapinėse? Ji niekada nemėgo kapinių. Mirtis prie jos nesiderino. Buvo pernelyg jauna ir išpaikusi. Visi iškart pagalvojo apie narkotikus. Kriminalistai triūsė išsijuosę, tačiau nerado jokių narkotikų pėdsakų. Žudikas, be abejonės, buvo iškrypėlis. Nekrofilas. Moina – ne pirmoji jo auka. O, kaip ji mylėjo gyvenimą!

Tamsūs tumulai išniro kapinių tankmėje – laidotuvininkai. Veidai paslaptingai susiliejo su išretėjusia lapija.

Gili, juoda žemės burna. Ne. Įsčios. Vienos moters veidu riedėjo ašaros. Nustebau. Gal ją sukrėtė pats nužudymo baisumas?

– Vargšas kūdikis, – kažkas suaimanavo man už nugaros.

Daugiau niekas neverkė. Žmonių buvo nedaug.

Pulcherija teatrališkai persiplėšė savo prašmatnią suknelę.

– Norėčiau mirti iš malonumo, – sustenėjo, – bet nenugalabyta. – Neišliejo nė vienos ašaros. Iš gyvos Moinos ji dar būtų galėjusi pasipelnyti; ant veido buvo užsidėjusi klaikiai storo grimo kaukę, tad atrodė kaip pajacas. – Mano mergytė, mano gražioji mergytė… – šleikščiu balsu virkavo.

Tylėjau sukandęs dantis.

– Baisi mamytė ir klaiki jos dukrytės „papūgėlės“ mirtis, – kuždėjosi moterys.

Į laidotuves buvo atėję keli Moinos motinos draugai, meilužiai ar klientai. Vienas pasakė prakalbą.

– Tu tik pažiūrėk į motiną, – vėl sušnypštė moterys. – Siaubas. Prostitutė. Tokio jos dukters galo ir buvo galima laukti.

Pakviečiau laidotuvininkus į restoraną šalia kapinių. Naujųjų kapinių niekas nemėgo. Man pavyko nupirkti žemės sklypelį senosiose, kur dar daug medžių ir paminklų.

Į laidotuves atžingsniavę „Juodieji angelai“ elgėsi siaubingai, bent man ir kitiems taip atrodė. Žmonės šnabždėjo, kad jie ir yra tikrieji žudikai. Visi nuėjo užkąsti, arba išsiskirstė, tačiau jie pasiliko kapinėse. Nežinau, gal apie Moinos kapą sušoko kokį ritualinį šokį, kaip apie seniai, gal papjovė gyvūną ir sulašino jo kraują į drėgną kapinių žemę, gal, nuogai išsirengę, beprotiškai giedojo…

Gerai menu vieną Moinos bendraamžę, žybčiojančiais akių baltymais, apsivilkusią įmantriais apdarais, iš po jų lindo balti it putos nėriniai. Ji atrodė fantastiškai. Jėga! – pagalvojau nesąmoningai. Šit tokios ateities moterys ir traukia žudikus. Pinigų jos neturi. Jos pačios yra rečiausi brangakmeniai. Tokia mintis man toptelėjo per Moinos laidotuves. Pasijutau išsekęs ir beviltiškai senas. Žudikas, matyt, buvo pakerėtas.

Moinos draugė, gal tik pažįstama, mieguistai pažvelgusi į mane pro ilgas blakstienas, liguistai ir svajingai nusišypsojo; jai apie kaklą sužvilgo nėriniai it viduržiemio šerkšnas. Iš siaubo buvo lyg apkvaišusi.

Ji neatėjo gedulingų pietų, aišku, liko prie Moinos kapo.

Paskui aš parsivežiau namo Pulcheriją. Mes prisigėrėme iki sąmonės netekimo. Prisimenu, paryčiui ją dulkinau savo lovoje. Jos kūnas buvo stangrus, dar nepraradęs lankstumo. Jaučiausi esąs visiška šiukšlė. Pulcherijai, kaip visada, reikėjo pinigų, tačiau arogantiškai pasakiau, kad aš suteikiau jai didžiausią garbę parsiveždamas į namus, juolab priimdamas į savo lovą. Ir paprašiau niekada o niekada daugiau nepakliūti į mano akiratį. Pulcherija, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, pažadėjo.

Šit kaip aš elgiausi tuoj po Moinos laidotuvių, tačiau prisiekiau, kad žudiką atrasiu ir jam atkeršysiu.

Aišku, paskui kaip reikiant užgėriau. Juk alkoholis – vienintelis vaistas, negi gulsies į beprotnamį. Kurių velnių! Praeis kiek laiko, praeis…

Akimis grybštelėjau keistą, rudeninį vilkakojų sniegą, gal bobų vasara bus šilta. Sapniškas mano elgesys per Moinos laidotuves… išliko tik kai kurie epizodai.

Moina buvo prisodinusi į vazonėlius kambarinių augalų, stengėsi pamėgti gėles. Apatiškai stebėjau, kaip jos dabar glemba, vysta ir džiūsta. Neturėjau jėgų jomis rūpintis, jos manęs taip pat nemėgo, tik Moinos kalytė Ponia laižė man rankas ir vizgino uodegą.

„Nepilnametė prostitutė, nužudyta vieno iš savo klientų“, – skelbė laikraščiai.

Norėjau juos paduoti į teismą, tačiau tik per pažintis pačiam pavyko nepakiūti į spaudą, kuri pasigardžiuodama drabstė mane purvais. Žmonės malė liežuviais it išdurnėję. Kelios pasiutbobės, mane pamačiusios, tris kartus nusispjovė.

Radau pėdas klampiame sodriai rudame purve – tolyn tolyn link mėlynų horizontų. Kieno pėdos? Tas, kuris nušliumpino, šiąnakt tupėjo po mano langais, vis brazdindamas sudžiūvusias piliarožes, stebėjo mane iš tamsaus, tankaus alyvų krūmyno. Atlikinėjau jogos pratimus tamsoje, paskui išlindo mėnulis ir paliejo nešvarią pienišką šviesą, joje ištirpo erškėčiai ir pieva priešais namą. Mėnulis buvo apaugęs drignėmis, tai liudijo, kad rytoj prapliups lietus.

Prieš miegą išgėriau kvapnios arbatos. Jau girdėjau krebždant lauko peles. Tas, kur stovėjo lauke, dar laukė… Mano kalė jo sunkaus alsavimo negirdėjo.

Iš ryto į gyslas pliūptelėjo skausmo bangos, kai pamačiau po langais išdramblotą žemę. Kieno pėdos? Jaučiau – kažkas įvyks. Ore tvyrojo įtampa.

Ruduo užgriuvo visu sunkumu. Be jokio įspėjimo. Vieną dar saulėtą dieną nuvažiavau į kapines sutvarkyti gėlių; saulės spinduliuose viskas raibuliavo, tirpo, dvejinosi, vos nenualpau.

Vakarop oras pajuodo. Liūtis prakiuro netikėtai. Piliarožės sukniubo ant žemės.

Ponia greitai šėrėsi. Išlindo naujas ryškiai rudas kailis, puikavosi savo šviežia lapiška spalva.

Oras atšalo. Ėmė gelti nugarą.

Virš dar žalių atvašynų pamačiau skrendant plonytę mergaitę, suglaudusią kojas. Ji, didingai gausdama, krito tiesiai ant manęs. Ponia ėmė staugti. Ant mergaitės galvos išvydau mėlyną kepurėlę.

Šaukdamas išpuoliau lauk, bet mergaitė nėrė į pačią žalumos gelmę. Iš ten pasigirdo vaikiškas, pašaipus klegesys. Supykau. Šaukiau vis garsiau ir garsiau. Tik pasmėlusios viršūnėlės sulingavo, matyt, ji panėrė dar giliau, nes klegesys nutilo. Paspruko. Sidabrinis kūnelis pasislėpė.

Grįžau į vidų piktas, nelaimingas; išsiviriau arbatos. Ponia nustojo staugusi. Pabučiuok jai rūrytėn. Šliurpčiojau karštą arbatą, kad praeitų mane krečiantis drebulys, kad apsiraminčiau. Turbūt iš galvos išsikrausčiau.

Susirgau. Atsiguliau į lovą. Ponia įšoko įkandin manęs; nuo aukštos temperatūros tos haliucinacijos, pagalvojau.

Svajojau apie mažą pistoletą. Banalu. Nepriimtina.

 

Praėjus gal mėnesiui po Moinos žūties, pas mane atėjo kažkokia moteris. Buvau tiesiog paklaikęs nuo vienatvės, tad ją įsileidau. Moteris buvo maždaug mano metų. Ji paklausė, ar aš tikintis. Pasakiau, kad taip, ir pasodinau ją svetainėje į fotelį.

Nuo jos padvelkė gaiviais kvepalais. Elgėsi ekscentriškai, pamaniau, gal iš kokio nors laikraščio; pasigailėjau, kad atidariau jai duris, tačiau jau buvo per vėlu.

– Sakykit, kaip tokia vargeta galėjo atsidurti jūsų aplinkoje? Kalbu apie Valentaitę.

– Jos motinos aplinka – ne mažiau egzotiška, – atrėžiau žiūrėdamas į išdažytas akis.

– Och, och, koks namas! – šūktelėjo. – Kaip pasisekė Moinai, ar ne?

– Jūs išprotėjot?!

– Nė trupučio. Vienas vienintelis vyriškis atstojo visų vyrų idealus, aš nesakau, kad ją pagrobėte ir laikėte uždaręs mažame kambarėlyje. Jūs ją prisiviliojote, nes jums patinka nekalti, dar vaikiški kūneliai…

– Išeikit! – suriaumojau.

Ji toliau lyg niekur nieko kalbėjo:

– Viešpatie, kaip pas jus gražu, – jai besėdint fotelyje, suknelės klostės išsipūtė, it kas būtų į jas pripumpavęs oro. Atrodė, moteris tuoj pakils aukštyn lyg balionas.

– Aš ją atradau šiukšlyne, – bandžiau aiškinti. – Moina buvo primušta.

– Ir jums pagailo to vargšo kūdikio? – atsidarydama rankinę ir joje kažko ieškodama ironiškai paklausė.

– Kodėl turiu jums teisintis? Ko jūs norit iš manęs?

– Bet… Moinos juk nebėra.

– Ko čia atsivilkot?! Gal Pulcherija savo firmoje buvo jums paskyrusi sutenerės darbą?

– Prikąsk liežuvį, nusikaltėli, – grasinamai pasakė. – Ar aš tau panaši į tokias?

– Į dar blogesnes, – atsakiau.

– Aš tik Moiną pažinojau. Ir man nuoširdžiai jos gaila.

– Gailėk toliau. Nešdinkis.

– Nesiruošiu.

– Bus blogai. Gal manai, kad aš nusitempiau ją į kapines?! – pradėjau garsiai šaukti. Rankos virpėjo. Nebesivaldžiau.

– Atsiprašau. Deja, Moina buvo nekalta. Ją negyvą išžaginot! – suriko.

– Gerai žinau, kad buvo nekalta, o dabar varyk iš čia! Staigiai!

Ji nekreipė dėmesio į mano nervinimąsi:

– Tiesiog keista, – toliau tauzijo, – kaip tokių motinų dukrelės iki pat mirties sugeba išlikti nekaltos? Kai matai, kaip gyveni, galima Pulcheriją suprasti.

– Kur suki?

– Turi daug babkių.

Šis tardymas išvedė mane iš pusiausvyros.

– Ko reikia?! – jau klykte klykiau. – Tu manai, kad aš nužudžiau Moiną?!

– Ne tik nužudei.

– Aš – iškrypėlis? Manai? – suvapėjau.

– Sado sindromas, – ramesniu balsu paaiškino.

– Kas?! – nustėrau. – Gal tu psichiatrė? Klausyk, palik mane ramybėje. Daugiau niekada nebandyk prie manęs lįsti, aišku? Tik laiką gaišti. Mauk laukan!

– Ir kas tik dabar neparduodama, – lyg niekur nieko toliau šnekėjo. – Atleisk, kad įsibroviau, tačiau esu ne iš tų žmonių, kurie sėdi rankas sudėję ir stengiasi nieko aplink save nematyti. Jau geriau būtum jai užtaisęs vaiką ir formaliai viską sutvarkęs; arba ji gimdydama būtų mirusi, bet ne šitaip…

– Deja, niekada nejaučiau jokio potraukio prie vaikų, – šaltai iškošiau pro dantis.

– Gaila, gaila, – atsiduso persona. – Nebetrukdysiu. Atleisk. Keista, niekas man nepasidarė aiškiau.

– Man – taip pat, – atsakiau vesdamas ją link durų.

– Gaila.

Moteris dingo. Mano nervai buvo pernelyg ištąsyti. Susmukau it maišas. Ir kas dar pas mane įsibraus? Greičiau įsimontuot vaizdo kamerą. Nieko neįleisiu! Pasičiupau degtinės butelį ir, atsukęs kamštelį, maktelėjau tiesiai iš kakliuko. Visi mano darbai įstrigo. Kad ir ką daryčiau, mintys sukasi vis apie tą patį. Mano pasaulėlis galutinai sugriuvo. Juokinga mano meilė gražiems, neįprastiems daiktams, juk ir Moiną aš troškau patobulinti, gal tai ją ir pražudė, geriau vargšė būtų likusi pas motiną.

Mane ištikdavo nevilties priepuoliai – visada mėgau švelnumą, lėtumą, o dabar blaškydavausi ir kliedėdavau it pamišėlis. Pamažu panašėjau į tikrą maniaką. Mane užgriuvo nesuprantamas kaltės jausmas.

Bendradarbiai, kai it šešėlis pasirodydavau įmonėje, nutildavo, stengdavosi nė nežiūrėti į mane. Nekaltų mergaičių prievartautojas, baisus ištvirkėlis, girdėjau jų mintis, visos moterys jam nusibodusios, todėl… drąsuolis maniakas, ir kas galėjo pagalvoti…

Tik Bronius, kai vienąkart beprasmiškai kuičiausi prie savo stalo, išėjo ir netrukus parnešė raudoną rožę. Nekreipdamas į kitus dėmesio, nė žodžio netaręs įteikė man gėlę. Iš pradžių sutrikau, paskui prisiminiau, kad raudona rožė – Dieviškosios Tiesos simbolis. Iš visos širdies padėkojau.

Moterys manęs bijojo.

Tik kuoktelėjusi paklydėlė naktį paskambino į duris. Tai buvo viena iš „Moinos periodo“ moterų. Puošniai apsirengusi. Graži. Labai seksuali. Atidaręs duris sutrikau. Užmiršau net jos vardą.

– Priimsi? – atšiauriu balsu paklausė, begėdiškai į mane įsistebeilijo, ilgais lakuotais nagais pašė palto apykaklę.

– Atleisk, – memenau pagalvojęs, kad ir ji ims mane kaltinti, – negaliu. Aš – ne vienas.

– Taip ir maniau, – ji nuleido aptemusias nuo geismo akis. – Labai norėjau, – balsas nemelavo, bet duris užtrenkiau.

Nuėjo į naktį. Dar jutau kvepalų aromatą. Bakchantė!

Visiškai užkalkėjau, pamaniau apie save ir nuėjau į lovą. Negalėjau užmigti, tad ilgai klausiausi muzikos.

Moina buvo panaši į apdulkėjusį žaisliuką, kurį kažkas netyčia rado… savo nelaimei.

Vėl pasivaideno sapne. Tai buvo ji ir ne ji. Veikiau – abstrakti mergaitė. Sakė, kad labai manęs pasiilgusi, nes aš buvęs vienintelis jos žmogus. Atsibudęs vos neapsiašarojau. O juk kaip tik Moinos paveiktas tiek daug moterų pažinau, turėjau, su jomis smaginausi, nes pasąmonėje tūnojo baimė, kad tik niekas nepagalvotų, jog ją pagrobiau ar nusipirkau todėl… jog esu pedofilas.

Per savo gimtadienį klaikiai prisigėriau. Visiems pasakiau, kad išvažiuoju pas tėvus. Pirmąkart po Moinos mirties sugebėjau atsipalaiduoti. Gėriau vienas, siautėjau po visą namą. Tokio manęs niekas neprivalėjo matyti. Aš pats savęs bijojau. Tai buvo pirmas gimtadienis, kurį švenčiau vienas. Mane pasveikino tik Nijolis iš svaigių tolybių. Daugiau nieko neprisimenu – visiška tamsa. Atrodo, buvau užlipęs net ant stogo. Gerai, kad neužsimušiau.

Kada nors visa tai baigsis, pamaniau, bet tada gal jau būsiu senas ir man niekas tikrai neberūpės.

Visame name baldus, daiktus padengė palšos, graudžios dulkės. Niekur neradau sau vietos. Bijojau likti vienas su vaiduokliu, tad stengiausi įsimaišyti į minią, tapti neatpažįstamu beveidžiu, deja, Vilnius buvo tikras kaimas, atrodė, kad visi iš manęs vagia orą, man palieka tik nuodingas, troškias nuoliekas, kurios spaudžia plaučius, dusina, bet labiausiai mane žeidė praeinančiųjų žvilgsniai. Pagalvojau, kad miestas mane visai susargdins, kad tuoj būsiu prikimštas antidepresantų, nuo kurių po kelerių metų tapsiu idiotu, vien erdviškumas mane išgydys; galvojau: Baltlaukio laukai, jūra, dykuma, gimtoji paežerė, gal net ir daiktais dar neužpildytos mano interjerų erdvės – iliuzinės bekraštybės, į jas aš ir išplauksiu. Mano smegenyse gūži visokiausi daikteliai.

Iš pradžių nuo visų gelbėjausi ironišku juoku, kuris dažnai virsdavo isterišku kikenimu, tačiau jis man nepadėjo – atrodžiau šaltakraujis, užkietėjęs nusikaltėlis.

Pagaliau žmonių baimė mane įspeitė į tamsų kampą. Užsidariau savo miegamajame, kur anksčiau daug naktų praleisdavau su man atsiduodančiomis moterimis; uodžiau dar neišsidūksėjusius erotiškus kvapus, uždegdavau smilkalus, šlaksčiausi brangiausiais aliejais, klausiausi mėgstamos muzikos, net bandžiau šokti. Kartais nusileisdavau į virtuvę išsivirti kavos ir ko nors užvalgyti. Mėgau ir didžiąją svetainę, po ilgos pertraukos vėl pradėjau užsiiminėti joga, bet dažnai tik tuščiomis akimis spoksodavau į Baltlaukio tolius. Paskui įšliurindavau į darbo kambarį ir puldavau kurti keisčiausius, beprotiškiausius interjerus, tik nebuvo jokio užsakovo, vien siaubo pagimdytos vizijos.

Civilizacijos nepaliestose erdvėse atsirasdavo nenusakomos formos daiktų. Violetiniai aukso kruopelių atšvaitai, tarsi kosminių kūnų siunčiami silpni signalai, pasiekdavo mano akis.

Vieną dieną užtikau savo antrininką ir pasiutau. Tikras šiknius! Jis, apdriskęs, panašus į giltinę, pusiau sėdėjo, pusiau gulėjo mano soste. Nekaip jautėsi aplinkoje. Savo liesą užpakalį laikė prispaudęs prie spindulingojo sosto, kad nenukristų; ilgos, išdžiūvusios jo kojos stirksojo ore, o veidas… baltas, sukritęs, kaip narkomano ar visiško nusigyvenėlio.

Įdėmiai įsižiūrėjau. Ak, nuo tikrovės niekur nepabėgsi! Šie stimpantys gaivalai braunasi į mano šventas erdves, kad nors mirksnį pasijustų laimingesni… Velniop! Po Moinos žūties nebejaučiau jokio gailesčio. Pūvančio lavono smarsas kartais galėjo mane net įkvėpti tikrai kūrybai. Aš nekaltas, kad tie stipenos lipa ant meno altoriaus.

Man vėl dvejinosi akyse.

Paskui galvą veržiantis lankas šiek tiek atsileido.

O jei ji būtų buvusi tavo duktė?! Gal tavo atrastos mergaitės likimas toks ir buvo? – savęs paklausiau. Bet kas turi teisę likimą nulemti?! Kas jis – demonas?

Ant darbastalio užsliuogė sunki rudens šviesa, pamaniau: jei dabar kas nors man pasiūlytų psichodelinės medžiagos, neatsisakyčiau. Pakilau nuo kėdės ir šiltai apsirengiau.

Buvau toks vienišas, vos vos įžiūrimas plonytis brūkšnelis rudens nudrengtuose laukuose, kad galėjau netikėtai prasmegti staiga atsivėrusiose, pamiglavusiose ertmėse. Man atrodė, kad kiekvieną kupstą, akmenį siautė dusinantis, bet šaltas puvėsių tvaikas. Tuštuma, kuria judėjau, keistai zvimbė. Balkšvose bluzganose buvo pristatyta rudens ešafotų, po kojomis salvėjo plėkais atsiduodantis, rusvėjantis aukų kraujas.

Atsitrenkiau į medžių guotus. Juos gožė aukšta, parūdijusi žolė. Medžiai girgždėjo ir skleidė dar kažkokius nesuprantamus garsus. Gal čia kur nors buvo užkastas kerėtojos kūnas, o jos pikta, paklaikusi dvasia tebesibastė po šį kraštovaizdį. Pradėjo krėsti drebulys.

Rūkai, – jie tirštėjo, darėsi nepermatomi, – gildydavo kūną, persmelkdavo net kaulus, ir smegenys it kempinė prisigerdavo nuodingųjų, darkių vizijų, apringuodavo mane iki sąmonės netekimo.

Tekšt tekšt tekšt krito lašai nuo apsinuoginusių šakų. Ir vienintelis mano noras buvo – kuo greičiau pasikurti židinį, kad, jau išsipleikęs nuo šilumos, galėčiau suptis kėdėje uosdamas jaukų dūmų kvapą, stebėdamas raudoniu pasišiaušusias, šokinėjančias salamandras, cypuojančias, spragsinčias… o staiga sutemus, iki pat vidurnakčio klausytis Baltlaukio vėjo, tūžmingai vis tvoskiančio ir tvoskiančio į langus lietų, pasiutusiai stūgaujančio dūmtraukyje ir priverčiančio mane užsiplikyti nervus raminamosios žolelių arbatos, paskui nuslinkčiau į miegamąjį, vaizduodamasis švelniausias moterų glamones, bučinius, užgesinčiau virš lovos žibelę ir migdyčiausi…

Rudens sugniužuluotame kraštovaizdyje manęs nelikdavo: kapstydavausi savo sapnuose.

Labiausiai bijojau mobiliojo telefono skambučių ir telefonspynės džeržgimo. Niekas nepraėjo, košmarai tau tik prasideda, suokė vidinis balsas kas valandą, kas minutę, bandžiau jį nutildyti, deja…

Apdusęs ir labai įsitempęs tomis tamsiomis valandomis stypsodavau namuose, nedrįsdavau niekur nosies iškišti, tačiau atėjo laikas, kai turėjau nuvažiuoti į įmonę tvarkyti darbo reikalų.

Kai vidun įsiveržė policija, murksojau prie savo stalo. Visų tarnautojų akivaizdoje policininkai partrenkė mane ant grindų. Kilo triukšmas. Aš nerėkiau. Spiegė Greta. Man uždėjo antrankius ir išsivedė.

Medžiai stirksojo belapiai, kregždės jau seniai buvo išskridusios. Mane įgrūdo į grotuotą kabiną, skirtą nusikaltėliams vežti, to niekad nebūčiau nė susapnavęs. Niekas neištarė nė vieno žodžio.

– Vaginų rėžytojai! Kruvinbybiai smogikai! Skaisčiausiųjų panelių artojai! – visa gerkle staugiau. – Pislūs seniai! Stabmeldžių giesmės. Pederastų subinės, dvokiantys mėsgaliai tarpukojuose!

Policininkai tylėjo. Berėkdamas užkimau. Šiek tiek palengvėjo. Šiandien pat mane paleis, pagalvojau, tuoj išsiaiškinsime. Ponia liko viena namuose, vargšė, dabar laukia manęs.

Atvežė į Lukiškių kalėjimą. Įgrūdo į ankštą kamerą.

Vakare prižiūrėtojas atnešė košės ir pieno. Daugiau niekas neatėjo. Supratau, kad būsiu apkaltintas. Kad ir kas ką sakytų, kad ir kas nutiktų, to, kas įvyko, niekas niekada nebeatitaisys. Apkaltintas. Mane tai susprogdino, nebesuklijuosi. Sudūžtama vieną kartą.

Ar begalėsiu gyventi kaip visi normalūs žmonės? Nebesurinksi smulkiausių dalelyčių, nebesulipinsi ankstesniojo Albano. Kvit.

Moralinė kančia virto nepakeliamu fiziniu skausmu. Man net neberūpėjo, kas toliau bus.

Esu nepataisomas nusikaltėlis. Ir nesvarbu… Apkaltintas. Paženklintas nenutrinama žyme. Sunaikintas. Liko vien mano pavidalas.

Niekas šioje įstaigoje nepasiūlė man vaistų, neatvedė kunigo. Tyla. Ir abejingumas.

Mano namuose iš bado ir troškulio dvesia kalė, aš taip pat nudvėsiu, galvojau.

Ir nieko aš nebelaukiau.

Tas nepakeliamas, neištveriamas reginys, matytas kapinėse, – tas pats ir tas pats, – be paliovos sukosi ir sukosi galvoje.

Po pusryčių mane išvedė pas tardytoją.

Apyjaunis tuščio veido vyras žvelgė į mane piktai, smerkiamai. Supratau, kad esu tardymo izoliatoriuje ir dabar jis mane tardys, tiksliau – kaltins.

– Kur buvai rugsėjo dvidešimt trečiąją tarp pirmos ir antros valandos? Atsakyk.

– Sėdėjau namuose prie kompiuterio. Dirbau.

– Nemeluok! Antrą valandą jau buvai namuose ir sėdėjai prie kompiuterio. Na! – grasinamai pasakė. – Kalbėk.

– Visąlaik buvau namuose, paskui atvažiavo policija.

Jis turbūt supyko:

– Išburbinsiu tau makaulę! Nieko joje nebeliks, tapsi objektu žmonių pajuokai. Supūsi kalėjime. Mums tai – spektaklis, tau – šakės!

Jis rėkė. Tardytojas neturėtų taip elgtis, pagalvojau.

– Se~niai, – tariau.

– Kokie seniai?

– Juodais drabužiais apsivilkę seniai, – ėmiau pasakoti. – Jie atliko ritualinius aukojimus. Seniai visąlaik mus persekiojo. Moiną persekiojo.

– Ir ką jie jai darė, tie seniai?

– Šokinėjo aplinkui. Garsiai giedojo.

– Nemuilink man akių! Tavo kliedesiai jau įkyrėjo. Mes žinome, kad savo namuose naktimis keldavai baisias orgijas. Parsivesdavai visas apylinkės padugnes…

– Tai buvo pačios gražiausios ir garsiausios mūsų šalies moterys, – pertraukiau tardytoją.

– Adelė Lepkauskaitė, Pulcherija Varkala? – tyčiodamasis paklausė. – kalbėk.

– Moinos motina… – sutrikęs sumurmėjau.

– Na, na. Ir kiek jai sumokėjai už nepilnametę? Nusipirkai.

– Nenorėjau, kad ji taptų tokia, kaip jos motina, – prostitute.

– Geras. Sakyk, kur paslėpei jų kūnus – Vitos Bielskytės, Aušros Markauskaitės, Eglės Girdniūtės?

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate?

        – Kaip Valentaitę išžaginai mirusią? Spermos nerasta.

– Nesuprantu. Kam man ją žudyti?

– Esi iškrypėlis. Kodėl išpjovei gimdą?

– Nesuprantu.

– Tuoj suprasi.

Atsidarė durys. Įėjo keli vyrai akmeniniais veidais…

Paskui jie nutįsė mane į kamerą.

Atsipeikėjęs ėmiau rėkti. Kumščiais daužiau sieną. Jau nebenorėjau prisiminti jokios mergaitės. Mane visąlaik krėtė šaltis. Norėjau tik mirti. Kodėl jie neduoda jokių raminamųjų vaistų? Aš neištversiu. Jie neturi teisės taip mane kankinti! Nežmogiška.

Nuo maisto mane pykino. Jei negalėsiu valgyti, tai gal pavyks numirti, galvojau; rengdavau saturnalijas: naktimis į mano namą atslinkdavo pačios baisiausios padugnių padugnės… Buvau neregėtas ištvirkėlis, dabar paaiškino, kad esu nekrofilas ir maniakas; bandžiau suvirškint trumpą, kapotą tardytojo kalbą.

Prisiverčiau pakilti nuo gulto ir pereiti kamerą – pirmyn atgal keletą metrų. Skausmas degino visą kūną. Nesupratau, kas man darėsi. Trūko oro.

– Gelbėkit. Gelbėkit. Gelbėkit, – kartojau vieną ir tą patį žodį.

Dažnai meldžiausi. Jau niekad iš čia nebeištrūksiu, maniau, galėtų nors kunigą pakviesti. Pasiguosčiau. Noriu mirti…

Žudiko nesurado, todėl suėmė mane, fantomas dabar vėl tyko naujos aukos, o jie, idiotai, mane čia kankina, mąsčiau drebėdamas! Kaži ar Ponia dar gyva?

Žiūrėjau pro grotuotą langą į neaiškius juodos spalvos nakties atspalvius; pakilo raudona pritvinkusi pilnatis. Jei jie man atneštų dažų, teptukų ir drobės, aišku, nutapyčiau šį Demono mėnulį, bet būčiau tik kopijuotojas, tik – kaip beviltiška…

Raudona pilnatis sprogo apliedama mano veidą nenuplaunamu krauju.

Atsiguliau ir sapnavau, kad po dangaus skliautus imituojančiu baldakimu krušu kažkokią giltinę, vis bandančią veidą prisidengti gedulingu vualiu, ir, pajutęs veriantį skausmą, atsibudau.

Ko norėt, net miegoti nevalia. Ėmiau rėkti. Daužytis po kamerą. Tačiau niekas neatėjo. Skurenos! Pavogė mano gyvenimą, mano moteris… Visos dienos dabar – už užrakintų durų. Ar atmintis kada nors priblės? Tirštoje prietemoje vos įžiūrėjau savo rankas. Raminkis, raminkis, sau kalbėjau, išsitiesęs ant gulto, sunėręs ant krūtinės rankas, bandžiau prisiminti ką nors poetiško, kartu neįprasto, švelnaus… Užmigau.

Sapnavau didelius, prirūkytus ir tvankius kambarius, kuriuose man nebuvo vietos. Fredžio šeimynėlė juose buvo įsikūrusi; jo žmona virtuvėje pjaustė daržoves, aš nenorėjau jos matyti, tad išėjau pasivaikščioti. Lėtai, labai lėtai šlepsėjau Vilnelės pakrante, nuklota medžių šešėliais. Mirusi vaikystės draugė Metelelė pasivijo mane ir nuoširdžiai nusistebėjo: ir kaip tu gali TAI ištverti?! Gūžtelėjau pečiais.

Ar pavojinga sapnuoti mirusiuosius?

Atsibudau ir nebegalėjau užmigti.

Mąsčiau apie Nijolį. Ar būtų geriau, jei jis žinotų, kad aš – kalėjime? O kuo jis man galėtų padėti? Prisiminiau vieną jo pasaką. Karalienė rašė viso pasaulio vyrams prasmingus, gilius kaip bedugnė laiškus, tvoskiančius pražūtinga aistra. Tie laiškai išliks tūkstantmečius, juos skaitys ir tada, kai niekas nebežinos, kaip iš tiesų atrodė karalienė. Visi pasaulio dailininkai, kiekvienas savaip, bandys atkurti jos atvaizdą. Valdovės rūmų vietoje stovės genialaus skulptoriaus sukurta statula: karalienė, laikanti rankoje laiškus. Šalis pasaulyje bus žinoma todėl, kad ją kadaise valdė neužmirštamus laiškus sukūrusi karalienė. Žmonės ja nuoširdžiai didžiuosis, bet nė vieno vyro moteris niekada negalės jai prilygti ir taip bus per amžius.

Kai Nijolis šią pasaką man pasekė, nusprendžiau jį supažindinti su Zina, storašlaune, krūtinga, seksualiausia pasaulyje kaimiete. Ji ir buvo pirmoji mūsų mokytoja, jokia karalienė.

O Varkala? Kažkodėl apie ją pagalvojau.

Ir tuoj į mano kaliūzę įėjo uniformą vilkintis vyriškis labai mėlynomis gražiomis akimis ir pasakė:

– Akistata.

Mane išsivedė.

Atsidūriau toje pačioje tardymo patalpoje. Tardytojas pakilo nuo kėdės ir ištarė tą patį žodį:

– Akistata.

Paliko mane vieną.

Prasivėrė durys.

Išvydau Pulcheriją, apsirengusią juodomis drapanomis. Dabar jai nieko nejaučiau, o jai manęs buvo truputį gaila, iš akių mačiau.

Atsisėdusi priešais padavė man molio sunkumo ranką, apmaustytą žiedais. Atsirado gi karalienė, nuopisa, bet, pagarbiai pasilenkęs, pabučiavau tą ranką, labai šiltą ir kvepiančią.

– Žinai, aš netikiu, kad tu tai padarei.

– Dėkoju, – abejingai sumurmėjau.

– Mano kailis ištvėrė ne vieną iškrypėlį; gerai pažįstu vyrus. Tą niekšą savo rankomis sukapočiau į gabalus. Tu labai geras žmogus. Atleisk man. Reikia tikėt Dievą.

– Tikiu.

– Gerai, kad tiki, o aš ne visada juo pasikliaudavau. Gyvenimas mane taip lamdė, jog velnias kartais tapdavo draugu.

– Nu… Taigi, – suniurnėjau, – šiuo metu, ko gero, labiausiai tikiu velniu.

– Tik nesišauk jo, pats ateis.

– Jau atėjo, – atsakiau.

– Nemanau, – ji plačiai man nusišypsojo ryškiai raudonai nudažytomis lūpomis. – Būk tvirtas, Albanai.

– Nuhai, – patikslinau vardą, nes dabar save taip vadinau, gal nuo rusiško keiksmažodžio…

– Tikiu tavimi. Kantrybės, vyruti.

– Pasistengsiu.

Matyt, ji mane laikė visišku meime. Užmiršau Pulcherijos paprašyti, kad pasirūpintų Ponia, gal ji dar gyva. Per vėlu.

Parvedė atgal į kamerą ir nuėmė antrankius. Atsiguliau. Pagalvojau, jog man tas pat – gyventi ar mirti. Ėmė krėsti vidinis šaltis, net dantys subarškėjo.

Turbūt į pavakarę prižiūrėtojas atnešė didelį dubenį, pridrėbtą murzinos košės. Pasijutau išalkęs. Pati karalienė mane aplankė, nusišaipiau. Svajojau apie stiprios kavos puodelį, arba stiklinaitę degtinės. Košė man niekuo negalėjo padėti. Smirdėjau kaip paršas.

Po mano ir Varkalos akistatos tuoj sulaukiau permainų. Mane nuvežė į beprotnamį Naujojoje Vilnioje.

– Psichiatrų konsiliumas. Jie dabar spręs tavo likimą, – lyg kokią paslaptį man į ausį šnipštelėjo mentas. – Teisminė ekspertizė.

Durnynas, neblogai, pagalvojau, vis šioks toks prasiblaškymas; nė nenutuokiau, kokia neįprasta ir skaudi procedūra manęs laukė.

psichiatrai profesionaliai ir tobulai ištąsė nervus. Tikri specialistai! Nėr ką sakyt. Buvau praradęs sąmonę…

Savo kaliūzėj nusižudyt negalėjau. Nebuvo kuo… Neatnešė jokių vaistų. Kankintojai! Vis galvojau: kai nusiskandini, iškart patenki pas mirusiuosius. Regėjau, kaip nušoku nuo tilto… Nesąmonė. Esu geras plaukikas, gimiau, galima sakyt, ežere, tad reikėtų pirma persipjauti venas, tik paskui pulti žemyn.

Juodai nusimūčinęs, pagaliau prisnūdau, kūnas, negalėdamas apsiraminti nuo patirto pažeminimo, dar vis trūkčiojo, maudė smilkinius…

Kai atsimerkiau, mažulytės pabaisos buvo tirštai aplipusios grotuotą langą, atvertą į mano nelaimę.

Aušra švito akyse melsvai rausva. Pamažu į visas puses pažiro dangaus ugnys. Atsisėdau ir it pamišęs ėmiau linguoti į kairę, į dešinę. Prižiūrėtojas atnešė pusryčius.

– Pone, – pirmąkart pagarbiai pasakė, – šiandien tamstą paleis į laisvę.

– Jūs tik pamanykit, – suburbėjau. – Nieko sau. O kodėl paleis?

– Nežinau.

– Gal atrado žudiką? – džiugiai paklausiau.

– Kad nežinau. Neatrado, bet paleis.

– Kodėl?

– Nežinau, – atsakė prižiūrėtojas ir išėjo.

Nepasijutau laimingas. Tuoj pagalvojau apie vargšę Ponią: rasiu nebegyvą. Ir vėl aš kaltas!

 

Kalėjimo durys užsidarė. Iš dangaus lėtai krito sniegulės. Virš galvos karksėjo varna; pro šalį skubėjo susirūpinę praeiviai, manęs jie nedomino.

Savo namo duris radau atrakintas. Kai tik jas pravėriau, mane pasitiko Ponia – linksmai viauksėjo, šokinėjo, vos manęs nepargriovė. Pro praviras valgomojo duris plūstelėjo šiluma. Išsigandau.

– Kas ten? Pasirodykit! – sušukau.

Tyla. Įsiklausiau. Girkšt girkšt girkšt: lingavo mano supamoji kėdė.

– Pasirodyk! – suklykiau.

Girkšt girkšt girkšt.

Prie degančio židinio mano kėdėje sėdėjo Ada ir suposi.

Tylėdama atsistojo, pažvelgė į mane; matydama mano veide išgąstį paaiškino:

– Atleisk, kad įsibrovėm. Žinojom, kad patekai į bėdą. Juzis atkrapštė duris. Sandėliuke radom malkų, kasdien truputį pakūrendavom, juk šuva būtų galą gavęs.

Po negražia žieve slėpėsi atjauta, dėmesys ir švelnumas.

– Sutrešusios mano mergaitės, – vaiduokliškai pajuokavau, – būčiau prapuolęs.

Ji užsimetė avikailių skrandą ir tyliai išėjo. Pagalvojau, kad nuo šūdvalkų man dar niekada nepavyko pasislėpti. Aš vis užmiršdavau rakinti duris.

Paskambinau į savo įmonę. Greta, Bronius patarė man bent trumpam išvažiuoti iš Lietuvos, pakeliauti po pasaulį, užmiršti tragediją. Apie tai net nesvajojau, bijojau pražiopsoti žudiką, juk jis tūnojo kažkur Vilniuje, aš privalėjau jį surasti.

Aplankiau tėvus.

Paežerė vėl nustebino mane baltų žiemos spalvų atspalviais.

Troboje atsidavė šlapimu: lauko tualetas buvo uždarytas iki pavasario.

Tėvas sėmė iš krosnies pelenus, mane pamatęs net krūptelėjo. Supratau, kad Fredis jau spėjo jam ir motinai pripliurpti visokių baisybių.

Tėvai atsistojo priešais ir palenkę galvas žiūrėjo į mane tarsi iš kažkokių tolybių lyg į kūdikį. Jų veidai atrodė susirūpinę, apie lūpas buvo įsibrėžusios gilios raukšlės – kaip staiga jie paseno! Gailiai žvelgė į mane, juk buvo pripratę, kad gyvenime visada man gerai sekėsi, o šit – kažkas kraupaus atsitiko. Jie negalėjo suprasti.

– Ta mergaitė, dar vaikas, gyveno su tavimi, ją nužudė kapinėse vidurdienį, mirusią išprievartavo ant kažkieno kapo… – tėvas, žiūrėdamas į mane, sausomis lūpomis šnabždeno.

Motina nuleido galvą. Ji buvo nesusišukavusi. Susivėlę žili plaukai sruogomis krito ant skruostų, niekad nemačiau jos tokios apsileidusios kaip dabar.

– Kodėl anksčiau mums nieko nepasakojai?

O ką aš galėjau jiems paaiškinti?

– Ji buvo dar vaikas, – tariau.

– Bet kam reikėjo ją apgyvendinti savo name? – baisėjosi mama.

– Ji pabėgo nuo motinos, kuri ją mušė ir norėjo, kad prasidėtų su vyrais, – kalbėjau tą patį ir tą patį.

– Bet kodėl tu, kodėl tu? Kodėl tu ją priėmei?

– Ją radau šiukšlyne ir man jos labai pagailo.

– Tai neteisinga! Ir kam tau – šitokios kančios? Kartais gerumas gi pražudo.

– Nebenoriu klausytis pamokslų, – atrėžiau.

– Ir tave buvo pasodinę į kalėjimą?! – šiurpo mama.

– Taip, sėdėjau kalėjime, – išdidžiai atsakiau.

– Kvaila šitaip elgtis, – pasakė tėvas. – Argi priglausi visas elgetas?!

– Ji nebuvo elgeta! Liaukitės. Aš nebenoriu nieko girdėti.

Grįžau iš paežerės skaudama galva, persmelktas dar didesnio keršto troškimo, bet paklausiau mamos ir nuėjau į bažnyčią. Atlikau išpažintį. Kunigui pasakiau, kad trokštu žudiko mirties. Jis atsakė, jog viskas yra Dievo rankose ir liepė man sukalbėti daug poterių.

Niekuo netikėjau: nei Dievu, nei policija.

Gal man visai galvoje pasimaišė? Pradėjau gerti. Tegul pats Dievas suranda maniaką, įtūžęs galvojau, nereikėjo man važiuoti pas tėvus.

Jie atgūrino pas mane iš nenusakomai nuspalvintos žiemos prieblandos keistais, neįprastais pavidalais. Netikėtai įžengė ir pasiliko. Sunaikino mano vienatvę, net nepaklausę, ar aš to noriu. Devyni – belyčiai padarai.