Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5–6

Romano fragmentai

AŠ ir TU

Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo, iš nevilties – kad nebesuvaldai savo herojų. Bežiūrint į tave, man pačiam pradeda mausti visą kūną. Akyse dvejinasi. Svaigsta galva. Tu rašai knygą, kurioje kuri visai kitą, dar vieną pasaulį, ir tas pasaulis nuolat išslysta tau iš rankų. Viskas ne taip, viskas kažkaip KI-TAIP, tik tu dar nesupranti net to TAIP. Nepagauni gyvenimo, į kurį bandai įsigilinti, logikos. Viskas atrodo lyg kažkada kažkur kažkam jau įvykusioje tikrovėje.

Tavo herojai veikia, lyg tavęs visiškai nebūtų. Tu rašai, bet jauti, kad kažkas kitas vedžioja tavo ranką. Kad visa tai jau ne kartą buvo. Kad visi jie ateina iš tau dar nežinomų situacijų, kurios įvyko ten – iki tavęs. Kad jie turi praeitį, kad atėjo iš savo vaikysčių, iš meilių, iš netekčių. Jie veikia pagal savo elgesio modelius, kažkas juos išmokė gyventi savaip, jie remiasi savo patirtimis. Jos įgytos šeimose, virtuvėse, lovose, pasimatymuose, praradimuose, meilėse ir neapykantose. Jie žino, kaip reikia bučiuotis, mylėtis, kas ir kaip valdoma, kas valgoma ir nevalgoma. Juos buvo užpuolę, išprievartavę, bučiavę, nekentę. Juos vedėsi į nykius viešbučių kambarėlius, sodino prie kortų stalų. Juos nurenginėjo svetimos, tau nepažįstamos rankos. Glostė lūpomis. Matė nuogus, miegančius, sergančius. Persekiojo, skaitė svetimų vyrų ir svetimų moterų jiems adresuotus laiškus. Juos buvo išdavę, palikę. Jie patys yra skendę savo jausmuose, nesusigaudę, pavėlavę į traukinius. Šlapinęsi ant grindų, gulėję gatvėje, gyvenę palapinėse, miegoję drėgnuose miegmaišiuose nežinia kur – debesimis apmuturiuotuose kalnuose.

Negali visko žinoti. Tavo herojai tau apsireiškia tik pačiu paviršiumi, tik tuo, ką pamatai, pajunti. Kas rodosi ir pasirodo. Ką nors sužinai tik iš to, ką pavyksta juose pastebėti, suprasti ir aprašyti. Tik palygindamas su savimi. Tik išversdamas jų ašaras į savo kalbą. Negali pajusti kito žmogaus skausmo. Tik atpažindamas jo skausmą savo skausmo skalėje. Gali būti, kad visai ne ten, ne tada ir ne taip. Negali pajusti, ką jaučia kitas žmogus, kas, kad jis tavo sugalvotas herojus. Negali suvokti jo laimės ir nelaimės mastelio. Nesupranti, kuo jis matuoja savo gyvenimo prasmę ir sėkmę, kas jam yra nuodėmė ir kas galėtų būti jo išganymas. O iš to, ką žinai apie juos, tau pavyksta papasakoti tik dešimtadalį, tik šimtąją dalį jų gyvenimų. Iš to, kaip jie valgo, rengiasi, iš randų ant jų kūnų, iš kietai suspaustų lūpų, iš kosulio, iš surūkytų cigarečių, iš to, ką jie geria, iš jų galvos skausmo – ir iš savo galvos skausmo – tu bandai suprasti, kas jie tokie, kaip jie gyveno, kaip atsidūrė šitame laike ir šitoje vietoje. Kodėl jie kankina vienas kitą, kodėl nesikalba. Kodėl ne apsikabina, o ginčijasi, pykstasi, daužosi kruvinais kumščiais. Kodėl nori vienas kitą nugalėti, įskaudinti. Kodėl tyli savo miegamuosiuose, kodėl sėdi virtuvėje ir rūko, ir geria, ir laukia, kol tas kitas, ta kita – užmigs. Kad tik nereikėtų eiti į lovą, kalbėtis, liestis, mylėtis, apsinuoginti. Kodėl kalba, ironizuoja, tyčiojasi, kodėl elgiasi kaip jų nekenčiami tėvai jų vaikystėje, kurie visą gyvenimą riejosi, keikė ir menkino vienas kitą. Kodėl juokiasi isteriškais, lūžtančiais balsais, užuot susitaikę, užuot apsiverkę. Užuot pasigailėję, užuot apsikabinę.

Neviltis yra tavo motina. Netektis yra tavo sesuo.

TU ir TU

Nebeklausai muzikos. Gal tik aš žinau kodėl. Bet tuojau, mano valia, savo romane aprašysi tą vakarą. Išsiduosi, papasakosi visam pasauliui. Vis tiek rašymas yra apsinuoginimas. Apsirengdamas žodžių drabužiais praskleidi pasąmonę dengiančias skraistes. Kai pro užmaršties ūkanas ima ryškėti tai, ko nenorėjai prisiminti. Kai iš visų pakampių pradeda lįsti atsiminimų gaivalai. Taip ilgai glūdėję galvoje, širdyje, sieloje, taip ilgai slėpti, saugoti, neišleisti į šviesą, per visą nelaisvės laiką neatpažįstamai pasikeitę. Suaugę, sulipę, susmulkėję, arba priešingai – išvešėję ir pasidauginę. Sukvailėję, suvaikėję, arba – kas yra tas pats – pasidarę beviltiškai protingi, visai kaip žmonės. Tuose kalėjimuose pradėję gyventi savo nepriklausomus gyvenimus. Ten pavirtę visai kitokiais. Bet ne kitais. Jie – tie patys. Tik – pasikeitę.

Nors ne viskas taip paprasta. Anksčiau, kai neleisdavai tiems fantomams išsiveržti iš pasąmonės, jausdavai, kaip jie plakasi sparnais į kaukolės dėžutę, slankioja stuburo smegenimis, pulsuoja kraujagyslėse ir dilgčioja nervuose arba dūsauja tavo plaučiuose. Beatsibundančius, beatsigaunančius, besiprašančius į laisvę – nugrūsdavai juos atgal, tikrai žinodamas, kad, misdami praeities liekanomis, jie išvešės, išlaisvės ir vieną dieną vis tiek iškris atminties bei žodžių kristalais. Jaunystėje tavo gaivalai būdavo stiprūs, energingi ir jauni. O dabar, kai neleidi jiems atsiskleisti, kai nesugebi, nenori jų suvaldyti, nenori terliotis ir apleidi, jau iš anksto žinai, kad jie nurims, nuleips, apkibs tingėjimo ir ilgesio voratinkliais, susipainios ir užmigs vienas kito glėbyje, arba sėdės susigūžę ir susiėmę už rankų, žiūrėdami vienas kitam į akis – ir pasiliks tenai amžiams. Niekada jų nepamatysi, o gal ir nepajusi.

Reikia skubėti: rašyti ir gyventi…

TU ir TU

Kai žiūri į kokį suaugusį, beveik pasenusį žmogų – kai klausai, kaip jis dėsto savo vaikiškas mintis, taip ir įsivaizduoji, kad net būdamas kūdikis – jau mokėdavo taip rimtai papūsti lūputes, susidėti rankeles už nugaros – ir ką nors byloti tuo savimi pasitikinčiu balseliu. Kaip jam tikdavo postringauti, koks juokingai rimtas atrodydavo su pižamėle, išmarginta zuikučiais ir morkytėmis, kaip gražiai ir oriai išreikšdavo savo minteles, grūmodamas suspaustu kumštuku. Toks mielas ir naivus, kad per giminės balius jį – visų pasigėrėjimui ir džiaugsmui – užkeldavo ant kėdės, kad ką nors palementų.

Ir dabar, postringaujant iš aukščiausių tribūnų, jo veidas kartais įgyja tuos maloniuosius vaikiškus bruoželius. Toks juokingai rimtas, toks savimi pasitikintis, ir vis dar tiki savo šlovinga ateitimi – visai kaip vaikystėje. Tik jam jau neužtenka užsilipti ant kėdės. Jis balotiruosis į prezidentus. Jis ne vienas. Jie tokie yra dar keli. Juos visus išduoda vaikiški veidai ir išmoktas, juokingas suaugėliškas rimtumas. Jam besapaliojant, kai kurioms moterims pabunda motiniški instinktai, sukyla noras priglausti tokį padarą prie krūtinės, gal net pamaitinti krūtimi, ir aprengus spalvota pižamėle paguldyti į lovelę ir padainuoti lopšinę, kad jis, toks meilutis, pagaliau užsičiauptų, liautųsi čiauškėjęs ir užmigtų.

Pats supranti, kad ne apie tai reikėtų kalbėti ir rašyti. Visa tai – putos, paviršiai. Iš bejėgiškumo kylantys dalykai. Kuriuos prisimeni, kai liūdna, pilka, kai taip tylu, kad girdi plakant savo širdį. Kai jauti, kaip kvėpuoji. Kai pasilieki vienas su savimi. Kai rašai, o tavo herojus sako savo draugei: „Tu geriau nenorėk būti šalia, kai pasilieku vienas su savimi. Sau pasakau bjaurių dalykų. Juokiuosi iš savęs kaip iš nieko kito pasaulyje. Tyčiojuosi. Pasukioju peiliuką, įsmigusį savo sielon. Spūsteliu – kad ašmenys slystų vis giliau, kad dar labiau skaudėtų. Tarytum veidrodyje atšiauriai stebėdamas save ir klausdamas: na kaip, ar mokėtum, ar sugebėtum dar daugiau iškęsti? Kur tavoji skausmo riba, kaip toli galėtum nueiti? Ar pajėgtum atsidurti šalia tų, kurie persirėžia save ir laukia, kol ištekės visas kraujas, kad galėtų pasižiūrėti, kas liks nukraujavusio kūno dugne.“

Bandai priartėti prie savo herojų ir iš anksto žinai, kad nemokėsi jų suprasti. Nesuprasi gražiosios savo herojaus draugės, kuri jo knygoje nuolat žalodavo save, nes buvo tokia graži, kad niekas negalėdavo praeiti pro šalį nesustojęs, neatsigręžęs, neapstulbęs: vyrai, moterys ir vaikai. Visi grožėdavosi jos veidu ir nematydavo nieko daugiau, tik grožį. Net jos pačios nematydavo, nes atrodė, kad ji reikalinga tik tam, kad atneštų ir parodytų savo grožį. Kaip kokia pakaba grožiui eksponuoti. Kaip koks pranešimas apie grožį. Kaip žinia tiems, kurie pamiršo, kad pasaulyje gali egzistuoti grožis grynu pavidalu. Kaip tobulybė, kaip viršūnė, kaip kažkas, už ko nieko daugiau nėra. Grožis buvo didesnis, ryškesnis ir svarbesnis už ją pačią. Ir todėl ji nekentė savo grožio. Keršijo kūnui, kuris atsiskyrė nuo jos ir gyveno atskirame grožio pasaulyje, išdavė ją. Todėl negailestingai, atsistojusi prieš veidrodį, ji peiliuku pjaustėsi skruostus, persirėždavo lūpą, smakrą, ausis. Po truputį, kiekvieną kartą vis kitur. Užgijus vienai žaizdai, atsirasdavo kita. O visi tik dar godžiau spoksodavo į jos odą, drebėdami, geisdami naujos žaizdos kaip atsivėrimo, kaip nušvitimo, kaip palaimos, tarsi sakydami: dar, mes norime dar. Pjūvių, randų, kraujo, bjaurumo, kaltės, nuodėmės, paslapties. Drebėdavo, kalendami dantimis iš būsimo malonumo. Iš malonumo laukimo, kuris visada yra didesnis nei pats malonumas. Ir tuomet ji įsipjaudavo vėl, atverdavo dar vieną žaizdą. Kol visas veidas pasidarė kaip vienas, ištisas, sudėtingas, pulsuojantis randas. It koks randų medis – išsišakojęs, susipynusiomis, susikryžiuojančiomis pjūvių šakomis. It raudų siena, kurios užsitraukusiuose plyšiuose slypi neviltys, pasižadėjimai, maldavimai, netektys ir pasiryžimai. Po tais randais, gelmėje, tamsoje, plakė jos širdis ir verpetavo mintys.

Kitą rytą pastebėjai randą ant savo draugės kūno. Atidžiau įsižiūrėjęs – dar vieną. Visi esate kritę nuo dviračių, nusibrozdinę, turėję atvirų lūžių kojose ir rankose, operuoti po avarijų, gulėję ant operacinių stalų atvertomis krūtinės ląstomis. Tokie dalykai palieka savo pėdsakų. Pėdsakai atsiskleidžia pėdsekiams – visus kūnų randus galima lengvai paaiškinti: dažniausiai jie išduoda savo šeimininkų kvailystes, nesėkmes, nelaimes ir nesąmones. Nubrozdinimai ant vidinių šlaunų pusių, kelių ar alkūnių, vos įžiūrimi smulkūs randeliai po krūtimis arba ant riešų – yra naivūs, vaikiški, banalūs ir paprasti – jie pasakoja apie jaunystę, norą patikti, meilės ir grožio ilgesį, maldavimus padėti, atkreipti dėmesį. Bet tie keli randai ant mylimosios kaklo tau visai nepatiko. Jie buvo pernelyg simetriški, tiesūs, kaip kokie rašmenys, kaip ženklai, kaip žinutės,

pasiųstos jau seniai, bet vis dar bandančios kažką pasakyti. Tik labai tyliai, ir kol kas nežinoma tau kalba. Tau dingtelėjo, kad reikėtų paskaityti jos kūno siunčiamus ženklus atidžiau, bet buvo jau per vėlu, priėjai per daug arti, o paskui – bučiuodamas – atsidūrei arčiau, dar arčiau, kol jos kūnas visai išnyko. Pavirto kažkuo kitu. Malonumo, laisvės ir laimės pojūčiu. Pernelyg priartėję objektai išnyksta iš regėjimo lauko.

AŠ, TU ir JIS

Jokių užuolaidų ant langų. Tau visuomet buvo nusispjauti, ar kas nors į tave žiūri, ar mato. Su drabužiais ar neapsirengusį. Apšviestą saulės ar vos įžiūrimą. Esi, koks esi. Nuogas džiaustai skalbinius balkone, išeini iš dušo – šlapiu, blizgančiu, įdegusiu kūnu. Paskubom valgai virtuvėje, stovi su kavos puodeliu rankoje, užsimerkęs, ištiktas prisiminimo, skausmo ar niekaip nepagaunamos, neapčiuopiamos, žodžiais neišreiškiamos minties. Matau tave su mergina – lėtai, pasimėgaudamas nutrauki jai sijoną, megztinį, bliuzelę, liemenėlę, kelnaites. Kiekvieną kartą stabtelėdamas pabučiuoti – krūtinę, rankas, nugarą, kojas, veidą. Matau, kaip nuimi jos akinius, įsiaudrinęs, įsitempęs, persikreipęs nuo aistros, alsuojantis jos odos kvapu, glostantis plaukus, kuždantis kažkokius žodžius, nuo kurių ji šypsosi ir užsimerkia – patikėjusi, apsvaigusi. Arba, kaip negalėdamas susivaldyti – vos įėjęs į kambarį – virpėdamas, skubėdamas, – nuplėši nuo jos drabužius ir numeti ant grindų. Matau jus abu, šlapius nuo prakaito, besimylinčius, geismo iškreiptais veidais, apsikabinusius, susiliejusius – nuo aistros įsitempusiais, ekstazėje, malonumo viršūnėje išsilenkusiais kūnais. Nuogus rūkančius balkone, geriančius tiesiai iš butelio. Susikabinusius rankomis, susiglaudusius, tarsi bijančius, jaučiančius, kad jau atsirado kažkas, kas gali jus išskirti.

Arba ir vėl matau tave vieną su savimi. Besikalbantį su nematomais pašnekovais. Bejėgiškai žvelgiantį į išmargintais lapeliais nuklotą didžiulį rašomąjį stalą. Bandantį įžiūrėti, ką juose per naktį parašei – savo neįskaitomu braižu. Mėginantį suprasti, kodėl naktį tau atrodė svarbu – kad tavo herojus rašydamas masturbuojasi. Rašymas jį taip įaudrina, kad nebegali pakelti įtampos, murma, mosikuoja, plėšo popierius, mėto daiktus, laksto po kambarius. Jis supranta ir jaučia, kad nepajėgia, nesugeba, nebegali aprašyti situacijos tobulai, baigtinai, ir todėl turi baigti ranka, išsiliedamas ant stalo. Arba daug paprasčiau: pats rašymas ir yra masturbacija. Tikrovės pakaitalas, bėgimas nuo gyvenimo į paties susikurtas realybes. Į pasaulius, kuriuose viską gali pasidaryti pats. Be pašalinių. Kur nereikia jokių kitų – pokalbio, sekso, jokių kitų gyvenimo dalyvių. Kur gali – ir privalai – susitvarkyti vienas. Kad nepriklausytum nuo dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso.

Šį vakarą matau, kaip tu rengiesi kažkokiais keistais, svetimais, naujais, dar nedėvėtais drabužiais. Niekuomet nemėgai tokių ryškių, rėksmingų spalvų kojinių. Ant riešų – beveik girdžiu – kaip skimbčioja sidabrinės apyrankės. Kvėpiniesi – bandau pro žiūronus pamatyti, kokiais kvepalais. Šukuojiesi plaukus. Tie marškiniai tau kažkodėl nepatinka. Nusivilkęs meti juos ant žemės. Tada dar kitus. Dar ir dar… Atsistojęs prieš veidrodį iš labai arti žiūri sau į akis. Iš savo veido, iš lūpų, iš žvilgsnio sprendi, kas tau tinka – ir kas – ne. Raudona, vyšninė – auksu siuvinėta liemenė. Aksominis švarkas. Oho – minkštutėlė, fetrinė skrybėlė visiškai pakeičia tavo veidą. Tu – jaunesnis, ryžtingesnis, žiauresnis. Suprantu, kad dabar tu – jau ne tu. Tu esi savo romano herojus. Pasiryžęs šįvakar viskam. Pasipuošęs žengti į kitą realybę. Laukiantis, kas atsitiks.

Kažkas skambina tau į duris. Matau, kaip akimirką stovi nejudėdamas, užsimerkęs, lyg negalėdamas atsibusti. Po minutės tu jau kambario vidury – apkabinęs – panašią, labai panašią, bet visai ne savo merginą. O ji visiškai nesupranta, kad prieš ją visai ne jis, ne jos draugas, o tu. Elgiasi ji keistai, kaip ir daugelis – kurie bučiuodamiesi užsimerkia, – bet ir tada, kai paleidi ją iš glėbio, stovi nuleistomis blakstienomis, o kai eina per kambarį prie lovos – jos eisena netvirta, kaip žmogaus, ne visai pabudusio arba apsvaigusio nuo miego. Trumpam prisėdate ant lovos, tu laikai ją už rankų – ir įsitempęs – net nepabučiuoji. Tik pasilenki prie jos kaklo ir alsuoji, įkvėpdamas, uosdamas, gerdamas jos odos aromatą. Toji pauzė tęsiasi amžinybę, man tiesiog atsibosta. Net įskausta akis, stebeilijantis pro žiūronus, stengiantis nepraleisti nė vienos smulkmenos. Trumpam nusigręžiu, užsirūkau cigaretę, po kelių akimirkų jūsų jau nėra. Persisvėręs per balkoną matau, kaip sėdate į automobilį. Tai ne tavo, kažkoks visai kitas, naujas, man nematytas ir nepažįstamas modelis – bet vairuoji tu. Kaip ir kiekvieną vakarą, staigiai temsta, ir tą pačią akimirką, kai įsijungia gatvės žibintai, jūs išnykstate mašinų sraute.

Kol galvoju, ar verta ko nors imtis, kol rūkau balkone, kitoje rankoje laikydamas ledinę stiklinę, tavo bute užsidega šviesa. Grįžta tavo mergina. Meta rankinę į kampą, nusispiria batus, nenusirengusi griūva į lovą. Suknelė užsilenkia taip aukštai, kad beveik matau jos kelnaites. Gal tik įsivaizduoju, kad matau. Pro žiūronus pastebiu, kad viena jos kojinė prairusi. Ji guli ant pilvo, sulenkusi vieną koją, nenatūraliai išskėstomis ir atmestomis rankomis. Kaip kokia musė – ropinėjusi ir nukritusi nuo lubų. Ir šiek tiek prisitrenkusi. Regiu jos delnus, žiedus ant pirštų. Kairėje ausyje – matau tik vieną galvos pusę – daug mažyčių, viršuje įvertų auskarų ir vienas didelis lezgelyje. Kitoje, prie pagalvės prispaustoje ausyje toks papuošalas turėtų trukdyti ir žeisti. Negirdžiu, bet matau, kad suskamba telefonas: didžiuliame ekrane beveik galėtum įžiūrėti raides ir skaičius. Nekeisdama pozos, tik prisidėjusi švytintį ekraną prie viršutinės ausies ji kalbasi su kažkuo, nejudėdama, vos krutindama lūpas. Nesišypso, negestikuliuoja, guli užsimerkusi. Po kelių minučių meta užgesusį telefoną ir apsiverčia ant nugaros. Nusimauna kojines, pastebi, kad viena suplyšusi, keikteli. Kilstelėjusi dubenį nusismaukia kelnaites, meta ant grindų. Gulint nusivilkti suknelę truputį sudėtingiau, bet įmanoma. Nusiima akinius, pakelia liemenį ir vienu judesiu nusitraukia suknelę per galvą. Numeta ją ten pat. Išvystu, koks liaunas jos kūnas, koks stiprus pilvo presas. Liemenėlė, pasirodo, ne didina, o mažina jos krūtis, kurios išsiveržia į laisvę. Po minutės ji dingsta vonioje, o dar po penkių išeina nuoga šlapiais, varvančiais plaukais. Ant galvos – jokių tiurbanų, karūnų ar varnų lizdų, susuktų iš rankšluosčių. Ji visa lyg išnėrusi tiesiai iš vandens. Iš gelmės į saulę. Kol kas – nei kruopelės tušo, nei lašelio kvepalų, nei sluoksnio kosmetikos.

Rengiasi dorai nenusišluosčiusi. Neatsisuka į neuždengtus langus, bet ir nesislapsto. Taip, lyg jų nebūtų. Lyg kituose balkonuose ir languose nestovėčiau nei aš, nei potencialių stebėtojų minia su žiūronais. „Spoksoti ar nespoksoti, matyti ar nematyti – jūsų reikalas“, – sako jos kūnas. „Kur žiūrite ir ką įsivaizduojate – man nerūpi. Aš turiu persirengti. Tikrai nestovėsiu išsižergusi prieš langą, o jeigu stebeilysitės, kai mausiuosi kelnaites, – ne kažką pamatysite.“ Vyrų dalykai pasirodo aiškiau. Kaip ir tai, kad dažniausiai irgi nėra ko pamatyti.

Sėdžiu visiškoje tamsoje – taip geriau matyti, kas vyksta jūsų bute, – o ir pats lieku nematomas. Negirdimas ir beveik nesantis. Staiga krūpteliu, nes gretimame kambaryje, gal virtuvėje – pasigirsta trenksmas – lyg būtų nukritęs ir sudužęs į smulkiausius gabaliukus sunkus daiktas. Pasivaidena žingsniai – tik-rai pasivaidena – bet apieškojęs su žibintu nieko nerandu. Stoviu ir jaučiu, kaip pašiurpsta rankų oda. Kažkas aiškiai nukrito ir sudužo, bet nieko nėra. Nė menkiausio pėdsako – visos vazos, įstiklinti paveikslai, viskas savo vietoje. Tarytum nukrito, sudužo, o paskui vėl atgavo pradinę formą ir sugrįžo ant indaujos arba ant sienos. Norėjo tik pagąsdinti – ir išgąsdino. Tokie jau tie daiktai. Juokiasi iš mūsų įsitikinimo, kad jie nepavojingi. Kartais primena, kad jie vis dar yra ir kad – visai kaip kokie šautuvai – gali vieną dieną atgyti, supykti ir iššauti.

Kai grįžtu į savo stebėjimo punktą, ji jau visiškai apsirengusi stovi prieš veidrodį. Graži tamsiai vyšninė suknelė. Juoda blizganti rankinė. Tiesiai sušukuoti plaukai. Ryškiai raudonos lūpos. Kiti auskarai. Ji stovi lygiai toje pačioje vietoje ir lygiai taip pat, kaip tu – prisikišusi prie veidrodžio, žiūri sau į veidą. Aiškiai mato tik savo akis. Visa kita – nesvarbios smulkmenos. Po akimirkos atsidususi nusimauna kelnaites ir įsideda jas į rankinę. Ji taip pat pasiruošusi kažkam. Tas kažkas skambina į duris, ji atidaro ir pradingsta įėjusio vyro glėbyje. Gerai nematau, trukdo ant palangės stovinti vaza su gėlėmis, bet man atrodo, kad jo ranka per žemai. Po akimirkos jis atsiklaupia, ir jo lūpos atsiduria ten, kur ką tik buvo ranka. Jos veidas įsitempęs, aš norėčiau, kad jos kojos būtų suglaustos, o lūpos sučiauptos, bet beveik išgirstu aimaną, sklindančią iš pražiotos burnos. Ji stovi užsimerkusi lygiai taip pat, kaip prieš gerą valandą ta mergina jos vaikino glėbyje. Kažkodėl išeinu į virtuvę atsigerti, o kai sugrįžtu – kambaryje tamsu. Jie išeina į gatvę, neskubėdami užsirūko prie mašinos. Ji sėda prie vairo ir – kaip visada – milžinišku greičiu, cypiant padangoms, išvairuoja automobilį į gatvę. Jie visi – kelyje. Jaučiu, kad ir man jau laikas apsirengti.

AŠ ir TU

Žinoma, kad: nepateisinama, neabejotina, neišvengiama… Aišku, kad tu – kaip ir kiti – mėgsti pagražinti tikrovę. Arba – pabjaurinti. Žodžiu, sufabrikuoti, sukeistinti, pasidaryti kasdienybę įdomesnę. Jeigu viskas atsitinka taip, kaip reikia, kartais norisi daugiau arba mažiau, arba tiesiog – kitaip. Iš to, kas buvo, taip lengva pasidaryti, susigalvoti, susikurti, kad buvo tikriau arba geriau. Rimčiau, įtaigiau, nuostabiau.

Kasdienybė pilna visokiausių smulkmenų, kurios supaprastina, subuitina, nuvainikuoja. Jas reikia paretušuoti, pavalyti, ištrinti, nuskaidrinti. Rašydamas pamatai ne tik tai, kas yra, bet ir – kaip viskas atsitinka. Tada gali suprasti – kodėl. Suvoki principus, priežastis, esmes. Atsitiktinumai, paviršiai – nutrupa ir nubyra. Atsiranda naujas pasaulis. Nebūtinai švaresnis ir ryškesnis, bet pasaulis iš ateities. Kurios dar nėra, bet ji jau laukia tavęs.

Kartais užtenka sureikšminti sunkumus, padidinti greičius ir sustiprinti įtampas. Pamiršti, nutylėti, kad apsišlapinai iš skausmo ir baimės, kai tave mušė. Kad visą savaitę vėmei toje nuostabioje jachtoje, kad nenorėjai jokių merginų, nes viduriavai. Pasakoji istorijas apie nebūtus laimėjimus (viskas buvo, buvo – tik smarkiai kitaip – tuose kalnuose, tose muštynėse, tame viešbutyje). Leidiesi ne tik į pavojingas keliones, bet ir į išgalvotus santykius. Susikuri jausmus, kurių išsiilgai. Nupuoli į penktadienio nuotykius ir išgalvotas meiles. Kiti patiki tavimi. Manipuliuoji, kontroliuoji, meluoji, kovoji. Teisiniesi, kad tai būdinga kiekvienai mąstančiai būtybei.

Negi prisipažinsi, kad viską darei iš ilgesio, iš neapykantos, iš nevilties. Net katė trumpam, laikinai, pasidaro iš pelės žaidimų draugę. Nes jai vienai liūdna, nuobodu, nėra laimės ir tuščia. Visai kaip tau, kai trokšti draugijos, o niekas su tavimi nenori žaisti. Aišku, pelė to nelaiko žaidimu. Ji iš visų jėgų stengiasi ištrūkti ir išgyventi. Pats beveik tiki, kad esi draugiška, stora, žaisminga ir gyvenimu besidžiaugianti katė. Myli peles: gražias, meilias, išsigandusias, grakščias – mažomis dailiomis kojytėmis švytruojančias pilkutes.

Ir beveik nuoširdžiai stebiesi, kai po valandos (po mėnesio, po metų, po gyvenimo) žaidimo jos pasibjaurėja tavimi ir ima nekęsti. Ak, jeigu pelės amžinai mylėtų kates…

Kad ir kaip būtų bjauru pagražinti tas tikroves, sukurti tik jų fasadą, tik dekoracijas, tik plokštumas, daug pavojingiau konstruoti visai išgalvotus pasaulius. Juose patys savaime randasi nauji personažai, naujos gyvybės. Pats žinai – kaip nenorom išeini iš namų, kaip nemėgsti vilktis į visokius sambūrius, veltis į santykius, gilintis į neva „gyvenimiškus“ jausmus, kai tavo sukurtose realybėse – be tavęs – ir toliau vyksta gyvenimas. Jų dar neaprašytose tuštumose dauginasi įvykiai, persipina likimai, nuolat kas nors atsitinka. Norėdamas neatsilikti turi nuolat dalyvauti, būti, rašyti. Antraip – beviltiškai nebespėsi paskui savo herojus. Po ilgesnės pertraukos tavo sukurtoji tikrovė pačiam gali pasirodyti neatpažįstama, senstelėjusi, pasikeitusi. Kaip ir gyvenime – negali sustoti, išsijungti, palaukti, nieko neveikti – vis tiek keitiesi ir judi – aukštyn arba žemyn, nes pasaulis keičiasi – kaip upė. Supranti, kad toje upėje – vis kitas vanduo. Kad tu pats – jau buvai tame vandeny, ir antrą kartą į jį įsibridus nebebus jokio pirmo karto.

Aš matau, kaip tu vis dažniau pasilieki sugalvotame savo pasaulyje. Net ir nerašydamas ištisas valandas sėdi užsidengęs veidą rankomis, užsimerkęs, beveik nejudėdamas. Tu – tenai. Vis sunkiau sugrįžti. Vis liūdniau parsiradus į šitą tikrovę. Ten, anoje realybėje, įsigijai draugų, patirčių, prisiminimų, svajonių ir meilių. Nuotykių ir aistrų. Čia – viskas pilka, liūdna, lėta, sunku ir klaidu. Vieną naktį, atsikėlęs atsigerti, išsigandai nepažinęs savo merginos, kuri sėdėjo tamsioje virtuvėje ir tyliai, negirdimai verkė. Nieko jai nepasakei. Nepakalbinai, nepaglostei. Praėjai medinėmis kojomis, lyg ne šio vakaro, ne šio pasaulio dvasia. Tarsi kito filmo veikėjas, kuriam parašyti kiti dialogai. Susidūrėte tamsioje virtuvėje it du atskiri, laike ir erdvėje prasilenkiantys civilizacijų, politikų, moralių, literatūrų, muzikų, kultūrų traukiniai. Nepripažįstantys vienas kito, lekiantys priešingomis kryptimis. Ir neįmanoma nustatyti – kuris rieda pirmyn, kuris atgal. Aukštyn ar žemyn. Visiems atrodo, kad jų bėgiai veda pirmyn, ten, kur dar niekas nebuvo. Pasiekę tikslą išvysta, kad ateitis jau seniai apgyventa, suvokia, kad čia jau ne kartą buvo.

Kitą rytą susipainiojai, pasiklydai savo bute, eidamas koridoriumi žengtelėjai ne į kairę, o į dešinę pusę, šiek tiek nustebai, kad tualeto duryse tokia spyna, bet pasukai joje styrantį raktą – ir staiga nuogut nuogutėlis atsidūrei laiptinėje. Išėjai į kiemą. Gerai, kad durys neužsitrenkė tau už nugaros. Vos neiškritai į kitą realybę. Įstengei apsisukti ir sugrįžti – į miegamojo jaukumą, šilumą, komfortą ir tylą. Bet juk liko gausybė užsitrenkiančių durų. Jos atsiveria taip paslaugiai, o už nugaros neišvengiamai trinkteli – ir nebėra kelio atgal. Nebūtinai tai kokios klastingos Rytų religijos, apdumiančios galvą, suvystančios širdį ir protą iliuziniais šilkais bei rūkais. Tai gali būti ir paprasti santykiai. Kai supranti, kad nėra paprastų santykių. Kad viskas baigiasi, ir dažniausiai baigiasi blogai. Pasilieka žaizdos, neviltys, nesėkmės, tuštumos, prarajos, kaltės ir nusivylimai.

TU ir TU

Kai nerašai kokius tris–keturis mėnesius (o dabar nerašai jau seniai) – tau pasidaro vieniša ir liūdna. Žinai, kad tavo herojai vis tiek gyvena – be tavęs, be tavo priežiūros ir meilės – savo gyvenimą. Tik įtarti gali, pamatyti sapne arba įsivaizduoti – kas jiems nutinka. Kaip beviltiškai susipainioja jų likimai. Ir tau pasidaro gaila beprasmiškai prarasto laiko, praleisto čia, skurdžiame, nuobodžiame pasaulėlyje, kuriame tik daiktai, išblukę horizontai, seilėti saulėlydžiai, menkaverčiai jausmeliai ir pridususios aistros. Žinai, ką reiškia gyventi be meilės. Be deguonies. Be degimo. Iš pareigos, iš inercijos, iš nevilties. Todėl, kad reikia. Nieko nelaukiant, nesitikint, kitą kartą net negalvojant ir nesisaugant. Žinant, kad viskas vis tiek atsitiks su tavim, bet be tavęs. Taip, kaip būtų, – jeigu tavęs ir nebūtų. Įvyks taip, lyg būtų neįvykę. Įvyks ir išnyks. Pasiliks tik kvailas, beviltiškas kasdienio gyvenimo džiaugsmas: nieko neįvyko. Ačiū Dievui, nieko neatsitiko. Galima gyventi toliau. Tokį net ne žmogaus, ne gyvūno ir net ne augalo gyvenimą. Augalas bent linksta į šviesą, į saulę. Tik ne tu. Tu – paniręs, supančiotas, sugautas – atsidūręs srūvančio, byrančio, nykstančio laiko srovėje. Tik atrodo, kad tekančio pirmyn. Iš tiesų – atgal, tuštyn. Liūdnyn ir žemyn. Žiemyn. Link savo paskutinės jūros. Ten, kur tikrai žinai, kad nieko nėra. Kur net neatrodo, jog ko nors trūksta, nesimato, kad liūdna, tuščia, nyku. Kur trūksta net trūkumo jausmo.

Bijai sugrįžti tenai, į susikurtą pasaulį, nes per tą laiką tavo draugai, personažai gali būti daug nugyvenę ir labai pasikeitę. Gal net negrįžtamai. Nemokėsi su jais elgtis. Nevikrumas ir nejaukumas, atsiradęs jų mostuose, kūnuose, akyse, – neleis tau prisiglausti. Jie gali nepažinti tavęs. Ta mergina jau nebemūvės žiedo, bus pasidariusi naują šukuoseną. Pasirinkusi kitą plaukų spalvą. Apsivilkusi kita suknele – su didžiule iškirpte. Kažkodėl – nusivylusi, pavargusi ir surimtėjusi. Tu ir pats – tas aprašytasis, būsi pasikeitęs. Nežinia ar kitas, bet kitoks. Tatuiruotė – prisiminimas, kad „tavo kūnas priklauso tau“, keistas megztinis, donžuaniški – alpinisto ar jojiko batai. Madingi akiniai. Ir tas jaudulys, drebėjimas, nerimas, belaukiant sugrįžimo. Nemokėjimas apsikabinti. Kažkoks sulaukėjimas, vienišėjimas. Baimė: ar užteks žodžių. O gal reikės visai kitų rankų, žvilgsnių, apšvietimo, pilnaties. Aistrų. Ar neteks jų pakeisti, kaip nors prisijaukinti. Ar pačiam teks esmingai pasikeisti, persikelti gyventi kitur, kitada ir kitaip…

Pastebėsi, kad kažkas pasikeitė. Dar nesupranti – kas. Kažkas labai svarbaus, nors paviršiuje beveik nematomo.

TU ir TU

Ar nebuvo tavo rašymas – dar vienas bandymas sukurti save. Surasti, suprasti ir pasidaryti save. Kitokį, kitą… Nulemtą tapti kitu, bet visai ne todėl, kad pats būtum taip sugalvojęs, ne todėl, kad būtum pats apsisprendęs. Ar nebuvai dar vienas Kanados drugys iš tų, kurie, genami migracijos instinkto, skrenda į Pietų Ameriką vasaroti. Jų gyvenimas toks trumpas, kad pakeliui į Pietus pasikeičia penkios kartos – vieni padeda kiaušinėlius ir numiršta, išsiritusios lervos susisuka kokonus, o iš jų išsiperėję drugiai skrenda toliau.

Kažin, kurios kartos buvai drugys, tęsiantis giminės skrydį, gimstantis ir lekiantis tolyn, visą savo gyvenimo mirksnį genamas genetinio tikslo, užkoduoto tavo kraujyje, tavo žvilgsnyje, tavo sparno mostelėjime. Nesuvokiamoje tikrovėje, kurioje esi verčiamas viską palikti – ir skristi tolyn. Pasiknaisiojęs praeityje galėjai lengvai aptikti tuos gyvenimo ir kelionių ciklus – kai nežinia kodėl – stabtelėdavai, apsidairydavai ir padėdavai savo sąmonėje kiaušinį, iš kurio po savaičių, mėnesių, metų – išsirisdavo lerva. Tada užsiaugindavai prisiminimų ir lūkesčių kokoną ir po kurio laiko pavirsdavai drugiu. Ir išskrisdavai – tau atrodė, kad į nežinią, bet iš tikrųjų – pagal išankstinę programą – pietyn, ten, kur kažkas jau buvo liepęs tau nuplasnoti. Jautei, kad reikia, tik niekada nežinojai – kam ir kodėl. Nugyvenai ne vieną drugelio gyvenimą – nuo idiliškos vaikystės per beprotišką jaunystę iki taip ir neatėjusios brandos. Ne kartą atrodei sau lyg savo paties kiaušinis, kartais – tarsi raji, visaėdė, savyje ir viską naikinanti lerva, arba – susimąstęs, savyje pasinėręs mąstytojas – lėliukės kokonas. Kartais – retai ir trumpai – lyg drugys. Iš privačių darželių, koledžų ir universitetų, per amžiaus, lytinio ir emocinio vystymosi krizes, per netektis ir nusivylimus – skrendantis į dykumas ir atogrąžų miškus už jų.

Jokio hobio sau turėti neleidai, jokio laisvo – netikro, be reikalo švaistomo laiko. Kažkas tave ginė per smėlį, per vandenį, per moteris, per vaikus, per naktis, per žvaigždėtą dangų. Nebuvai užprogramuotas beviltiškam laiko užmušinėjimui – žvejybai, sporto žaidynėms, lošimo namams. Merginų medžioklėms, atsitiktinėms meilėms, viešnamiams, parlamentams ar pinigams. Supratai, kad tie dalykai ne tau, kad jie tik atima laiką. Laiką, skirtą skristi tolyn. Susitikęs ir permiegojęs su kokia vieno vakaro plaštake, stebėjaisi, kad ji neskrenda tolyn, o aptingusi vartosi lovoje. Nustebęs, nepasitikėdamas ir bodėdamasis – dar miegančią apžiūrinėdavai savo lovoje – lyg kokį išsigimusį giminės egzempliorių, lyg vabzdį, gulintį ant nugaros, makaluojantį kojomis ir negalintį atsiversti. Lyg netikusį kvailo, tau nepažįstamo pasaulio eksponatą, nežinia kaip įsibrovusį į tavo protingą, tikslingai sukurtą tikrovę. Kaip amalą, kraujasiurbį, parazitą – netikėtai įsprūdusį pro pravertą durų plyšelį, pro neapdairiai paliktą langą – ir kažkodėl visai nenorintį į laisvę. Netikėtai, nelauktai ir be reikalo atsiradusį, keliantį nerimą, savo tinguliu trukdantį susikaupti ir siekti tikslo.

Jei kas nors tave įkalbėdavo žvejybai, išgyvenimo žygiui, kelionei – netrukus išsigąsdavo tavo klaidžiojančio, nesusigaudančio žvilgsnio, klausiančio – kaip aš čia atsidūriau, ką čia veikiu, kada visa tai baigsis? Ilgai nelaukęs – dingdavai iš visų ekskursijų, pokylių, restoranų, pirčių, muziejų, grybaviečių, stadionų, svetimų lovų, bažnyčių, kapinių, krikštynų, vestuvių ir laidotuvių.

Vos tik jie kuo nors užsiimdavo – įsigilindavo į šachmatus, užsidegę pliekdavo kortomis, apsikraudavo sąskaitomis, įsiknisdavo į apatinius drabužius, kosmetiką, laikraščius, išmaniuosius telefonus, kino filmus, degtinę arba knygas. Vos tik jie minutėlei paleisdavo tave iš akių, apsižioplindavo, užsimerkdavo, pradėdavo dažytis, masturbuotis, spaudyti spuogus, laižytis, valgyti, uostinėtis, grabinėti savo lytinius organus, deklamuoti eilėraščius. Tu išnykdavai – nesislėpdamas, bet nejučia ir visiškai nepastebimai. Genamas instinkto virtuoziškai išvengdavai klausimų, priekaištų, pagyrų, nustebimų, alpimų, susižavėjimo šūksnių, atsisveikinimo ašarų. Išsisukdavai nuo pavydų, draugysčių, neapykantų ir meilių.

Ir skrisdavai tolyn…