Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas

2023 m. Nr. 12

Apsakymas

Buvo 1944-ųjų ruduo.

Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus ir pasakojo apie gudrų Hitlerio planą atsitraukti, kad vėliau galėtų smogti priešui visa Trečiojo Reicho jėga.

Helmutas buvo našlaitis ir gyveno su senele bei dviem jos dukterimis, savo tetomis, dideliame jų name miestelio pakraštyje, prie į tolį nubėgančio vieškelio.

Teta Lota buvo aukšta, griežta ir valdinga, ji viską šeimoje nuspręsdavo ir viskas vykdavo taip, kaip ji pasakydavo. Jei teta supykdavo, pradėdavo keistai virpėti jos didelė, ilga nosis – tai būtų atrodę juokingai, bet Helmutui kėlė siaubą, nes reiškė, kad teks klūpėti kampe, o gal net gauti vytele per blauzdas. Tetos Lotos didelės, tvirtos rankos sugriebdavo tarsi replės, todėl berniukas stengėsi laikytis nuo jos kiek galima atokiau. Jos sesuo Linda buvo jaunesnė ir linksmesnė, bet kartais ji netikėtai užsiplieksdavo, įsižeisdavo, ir iš pykčio net ašaros ištrykšdavo jai iš akių – tiesą sakant, Helmutas jos bijojo net labiau nei Lotos. Na, o senelę Helmutas mylėjo. Ji sėdėdavo ir šypsodavosi, o tarp pirštų slysdavo rožinio karoliukai. Kartais naktį, išsigandęs baisaus sapno ar tiesiog apimtas klaikios, verkti verčiančios vienatvės, Helmutas įsprūsdavo į senelės miegamąjį ir, palindęs po antklode, apsikabindavo senelę – tada pradingdavo visos baimės, būdavo šilta ir ramu. Senelė nieko nekalbėdavo, tik paglostydavo berniuką raukšlėta sudiržusia ranka. Ji, žinoma, gyveno drauge tame pačiame name, valgė prie to paties stalo, bet kartu buvo tarsi kažkokiame kitame pasaulyje – beveik nekalbėjo, sykiais dainuodavo, visada šypsojosi ir į pasaulį žvelgė iš toli, lyg jau būtų įminusi visas mįsles, viską žinotų, tik nenorėtų niekam nieko sakyti. Helmutas mėgo sėdėti su senele ir žvelgti pro langą į toliuose pradingstantį kelią. Jis stebėdavo kartkarčiais pasirodančius automobilius arba arklių traukiamus vežimus. Jeigu diena būdavo graži, šilta, automobiliai atūždavo keldami dulkių stulpus, pralėkdavo pro šalį ir gelsvos ar pilkos kelio dulkės dar ilgai leisdavosi žemyn, nuguldavo žolę ir medžių lapus. Bet kartais kelias ilgokai būdavo tuščias ir po jį krypinėdavo juodi kapinių paukščiai. Matyt, rinkdavo išbirusius grūdus. Vakarais tie paukščiai didžiuliais pulkais sukdavosi danguje, kol galiausiai sutūpdavo miestelio kapinių medžiuose. Kelias ir tie juodi paukščiai Helmutui kėlė ilgesį, jis norėjo iškeliauti kur nors toli, į nepaprastus kraštus, kur gyvena keisti, bet laimingi žmonės, kur medžiuose noksta paslaptingi vaisiai, kur linksmos beždžionėlės laipioja lianomis ir trimituoja drambliai.

Helmutas daug skaitė, jis gerai mokėsi ir pamokas paruošdavo labai greitai, o tada jau griebdavo knygą ir pamiršdavo viską pasaulyje, negirdėdavo net kai tetos kviesdavo atlikti kokį nors darbą. Didžiulė sena jo senelio spinta buvo pilna knygų. Už stiklinių durų rikiavosi senos ir sunkiai suprantamos knygos įvairiomis kalbomis, bet pasitaikydavo ir romanų, istorijų, taip pat knygų su paveikslėliais: senelis kadaise buvo gydytojas, todėl kai kurie paveikslėliai atrodė labai baisūs, gąsdino. Helmutas neprisiminė savo senelio, bet didelis jo portretas visada nepatikliai žvelgdavo į vaiką ir lydėdavo akimis, kad ir ką šis būtų veikęs svetainėje. Tas portretas, tiksliau, nepatiklus ir net rūstus senelio žvilgsnis iš po vešlių antakių berniukui kėlė keistus jausmus, jis jautėsi tarsi darydamas ką nors negera, kai rausdavosi senelio knygose. Todėl kartais ant jo portreto vaikas užmesdavo kokį šaliką ar senelės skarą. Tiesa, kartą užmiršo tą skarą nuimti ir susilaukė pylos iš įpykusios tetos Lindos. Vėliau niekada nebebuvo toks išsiblaškęs. Suradęs ką įdomaus, Helmutas atsinešdavo knygą į virtuvę, kur dažniausiai prie lango sėdėdavo senelė, ir imdavo jai garsiai skaityti. Senelė šypsojosi ir atidžiai klausėsi, nors teta Lota juokėsi, kad ji neva nieko nesuprantanti, nes yra netekusi vieno šulo.

Ką perskaitęs, Helmutas pasakodavo savo draugams Ernai ir Hansui. Šie buvo dvynukai, tačiau visai nepanašūs vienas į kitą – Erna viską darė greitai, buvo linksma, mėgo šokti ir dainuoti, sugalvodavo visokių išdaigų, o Hansas buvo lėtas, ramus, visada eidavo iš paskos ir paklusdavo Ernai. Ji būtų mielai vadovavusi ir Helmutui, bet jis buvo porą metų vyresnis, jau ėjo į mokyklą ir, žinoma, į Ernos diktatą nekreipė dėmesio. Dvynukai gyveno netoliese, kitoje kelio pusėje, todėl, norint ateiti pas Helmutą į svečius, jiems visada reikėdavo atsiklausti mamos ponios Ellos. Helmutas jau pats galėjo nueiti į svečius ir kada panorėjęs grįžti, juk kasdien pėsčiomis keliaudavo į mokyklą ir išmoko kelyje saugotis automobilių bei arklių.

Tetos nebuvo labai blogos, jos mėgo Helmutą, leisdavo padraugauti, susitikti su bičiuliais, taip pat joms patikdavo, kad berniukas skaito knygas. Tačiau vien knygomis ir draugais gyvas nebūsi, todėl kasdien jos surasdavo Helmutui darbo: palesinti vištas ir žąsis, prirauti triušiams žolės, surinkti krituolius obuolius, skinti serbentus ir vyšnias būsimai uogienei, minti šieną, sunešti į malkinę ir sukrauti suskaldytas malkas, ir panašiai – darbai priklausė nuo metų laiko. Labiausiai Helmutas mėgo didele pjaustykle pjaustyti pašarinius burokus – runkelius mesdavo į platų lovį, o berniukas suko didžiulį ratą su pritvirtintais plačiais peiliais, ir kaskart perpjaunant buroką pasigirsdavo tas garsas – čiakšt. Čiakšt, čiakšt, čiakšt, – čekšėjo mašina, o Helmutas įsivaizduodavo, kad tai plakasi garlaivio ratas upės vandenyje. Erna kartą pasakė, kad jeigu į tą mašiną įkištum žmogaus galvą, tai ji be vargo atsidurtų dubenyje su burokais – čiakšt, ir viskas. Nuo to karto pjaustyti burokus tapo nebe taip smagu.

Vieną dieną Helmutas su dvynukais žaidė klojime, šokinėjo ant šieno krūvos nuo aukšto prėslo, laipiojo ir landžiojo, rausė urvus. Kieme pasigirdo žmonių balsai ir arklių prunkštimas. Kažkas atidarė klojimo duris – tai buvo teta Lota, į vidų plūstelėjo šviesa. Vaikai nulipo nuo prėslo ir kieme pamatė nepažįstamus žmones. Jie kažko prašė, teta Linda nešė jiems atsigerti. Tetos paaiškino, kad tai pabėgėliai, jie traukiasi nuo artėjančio fronto. Pabėgėliai kalbėjo vokiškai, bet su keistu akcentu, atrodė išvargę, o drabužiai jų buvo dulkėti ir paišini. Jauna moteris glaudė prie krūtinės kažkokį ryšulėlį, bet greitai tapo aišku, kad tai ne šiaip sau ryšulėlis, mat iš jo pasigirdo verksmas: ten buvo vaikas, mažytis, visai dar kūdikis. Moteris apnuogino krūtį ir Helmutas nustebęs žiūrėjo, kaip mažylis godžiai ją čiulpia. Netrukus Helmutui per pakaušį skaudžiai trinktelėjo teta Lota, ko žiopsai išsižiojęs, eik šalin, negražu spoksoti, eik namo. Ir jūs bėkit namo, liepė Ernai su Hansu.

Tetos leido pabėgėlių šeimai pernakvoti klojime, tačiau vakare valgant vakarienę teta Lota vis dejavo, kad tik nepadegtų klojimo, ką žinai, kas jie per žmonės.

Klojimo pabėgėliai nepadegė, tik permiegojo naktį, o ryte atsisveikino, padėkoję tetoms. Jaunoji moteris, mažiuko mama, net nusilenkė, pasakė: tesaugo Viešpats jūsų namus, tada sulipo visi į vežimą ir patraukė toliau.

Nuo tos dienos pabėgėlių vis daugėjo. Daugėjo ir karinių automobilių, kartais kareiviai užsukdavo į kiemą, paprašydavo atsigerti, ir važiuodavo toliau savais reikalais.

Danguje vis dažniau ėmė rodytis lėktuvai, jie skrido į vakarus, o paskui į rytus. Žmonės kalbėjo, kad frontas artėja, visą laiką tolumoje tarsi tolimas griaustinis dunksėjo dundėjo artilerijos kanonada.

Vieną naktį berniukas pabudo nuo keisto, gąsdinančio garso, kuris, rodės, sklido iš dangaus – vaikas pribėgo prie lango ir pamatė danguje degančią šviesą, kuri su baisiu žviegimu praskrido virš jų miestelio ir smigo žemyn. Kitą akimirką pasigirdo sprogimas, toks stiprus, kad sudrebėjo langai. Helmutas stovėjo ir žiūrėjo į tamsą, jis sunkiai suprato, kas tai galėtų būti, toji liepsna tamsoje jam priminė skraidantį slibiną. Keista, pagalvojo vaikas, visiškai nebaisu. Tetos taip pat seniai buvo pabudusios ir taip pat žiūrėjo pro svetainės langus. Helmutas įėjo kambarį ir paklausė:

Ar matėt tas ugnis? Ar tai buvo drakonas?

Tai buvo lėktuvas, Helmutai, jie numušė lėktuvą.

Ir tame lėktuve sėdėjo žmonės?

Ten sėdėjo priešai, Helmutai. Mūsiškiai numušė priešų lėktuvą.

Tetos liepė eiti miegoti ir pačios nuėjo gulti. Helmutas įėjo į senelės kambarį ir įsmuko po jos antklode. Apsikabinus senelę jam vėl pasidarė ramu, šilta, jauku. Senelė glostė berniuko galvelę ir tikriausiai šypsojosi tamsoje, matyt, nė kiek nesibaimindama nei numušto lėktuvo, nei tolumoje girdimo fronto dundesio. Vaikas užmigo tebegalvodamas apie tą liepsną ir didvyrius karius, kurie net naktį sugeba nukauti priešų lėktuvą. Atbudo išpiltas prakaito, nes susapnavo baisų sapną. Sapnavo, kad baisūs, į driežus ar gyvates panašūs priešai lenda iš visų plyšių, o jam reikia sukti pjaustymo mašinos ratą ir nukirsti tų bjaurybių galvas, bet visas kūnas tarytum sustingęs, ir jis niekaip negali pajudinti rankų.

Kitą rytą buvo šalta, vėjas svidino skruostus, lindo po drabužiais, o kelias knibždėte knibždėjo žmonių, arklių, mašinų. Pabėgėlių vis daugėjo, pamokos mokykloje nebevyko, joje buvo apgyvendinti sprunkantys nuo karo žmonės. Kiti apsistojo kiemuose, klojimuose, visur, kur įsileido šeimininkai.

Kai kas už nakvynę ima mokestį, pasakė teta Linda.

Teisingai daro, atsakė teta Lota.

Prieš pietus atėjo dvynukų mama ponia Ella. Ji sėdėjo virtuvėje ir rypavo aukštu balsu, kad pasaulis išsikraustė iš proto, frontas artėja, jai baisu, jau pasiryžo trauktis į šalies gilumą, bet kas bus, jeigu sugrįš vyras ir jų neberas? Kaip perduoti žinią? Kur palikti laišką? Be to, ji niekaip nesumojanti, ką reikėtų pasiimti, juk per radiją sako, kad viskas neilgam, kad tuoj vokiečių kariuomenė sugrįš ir nupūs priešus kaip dulkes nuo delno. Jau keletas šeimų išvažiavo, patraukė tolyn susidėję svarbiausius daiktus. Tik kas tie svarbiausi daiktai? Žinoma, maistas ir drabužiai, labai svarbu nesušalti, nes pasigavęs ligą koks bebūsi keleivis. O pavalgyti taip pat svarbu, juk tik pilnu skrandžiu žmogus turi jėgų keliauti toli, gal net keliasdešimt kilometrų. Ir ojojoj, ką daryti su sidabriniais indais, ką daryti su porcelianinėm lėkštelėm ir puodeliais, ką daryti su veidrodėliais. Kai kas sako, kad reikia užkasti, paslėpti, juk kelionėje tie daiktai nereikalingi, nors yra tokie brangūs, už juos sumokėta krauju ir prakaitu uždirbtomis markėmis. Dieve Dieve, aimanavo ponia Ella, kodėl griūva visas pasaulis, kodėl mus apleidai.

Helmutas išėjo į lauką, stovėjo ištuštėjusiame rudeniniame sode ir žiūrėjo į debesis, klausėsi dundėjimo tolumoje ir galvojo apie tolimus kraštus.

Jį pašaukė teta Linda. Berniukas pribėgo, teta liepė eiti ir atsinešti kastuvą.

Kai grįžo su kastuvu, suprato, kad tetos taip pat nusprendė paslėpti brangiausius savo daiktus. Teta Linda atmatavo penkis žingsnius nuo senosios obels ir pasakė:

Penki žingsniai į vakarus nuo obels. Kasti reikia čia. Atsiminkit – penki žingsniai į vakarus.

Helmutas pradėjo kasti, pavargo, tada kastuvą perėmė teta Lota. Duobė vis gilėjo, bet teta nesiliovė kasusi.

Teta Linda atnešė sidabrinius stalo įrankius, suvyniojo į vašku išteptą audeklo gabalą, surišo virvele ir padėjo į duobės dugną. Tada užkasė, žemę išlygino, o ant viršaus atsargiai uždėjo velėnos gabalus ir apibėrė lapais taip, kad neliko nė žymės, jog čia palaidoti šakutės ir peiliai. Helmutas stovėjo, nesumodamas, ką jam toliau daryti. Jau pamažėle temo, jis paklausė, ar gali eiti namo, tetos atsakė, kad gali, o pačios jau kitoje vietoje matavo žingsnius, ruošdamosi slėpti savo turtus molingoje rudens žemėje.

Naktį vėl visus pažadino kauksmas ir staugsmas, vėl virė oro mūšis, degė liepsnos, krito pašautas lėktuvas, o gal bomba, vėl drebino langus sprogimas, ir teta Linda pasakė, kad reikia bėgti, reikia trauktis. Teta Lota patylėjo, o tada atsiduso, kur mes trauksimės su vaiku ir sene?

Aš galiu eiti, aš galiu toli eiti, aš tikrai nepavargsiu, aš būsiu geras keliautojas, susijaudinęs pasakė Helmutas.

Eik miegoti, griežtai nutildė jį teta Lota.

Ryte atbėgo Erna ir Hansas, jie atrodė patenkinti ir susijaudinę – mama su seneliu į vežimą sukrovė viską, kas tilpo, jie išvažiuoja, jie atėjo atsisveikinti. Erna laikė rankoje skudurinę lėlę, kurios Helmutas nebuvo matęs – šią lėlę Ernai padovanojo moteris, kuri buvo pas juos apsistojusi nakčiai, pabėgėlė. Lėlė turėjo tik vieną iš sagutės padarytą akį, toji moteris sakiusi, kad lėlė nukentėjo bėgdama nuo priešų.

Aš dabar su ja niekada nesiskirsiu, pasakė Erna.

Na, viskas, lik sveikas, Helmutai, pasakė Hansas ir vyriškai paspaudė ranką.

Lik sveikas, pasakė ir Erna, o tada abu linksmai straksėdami pasileido namo.

Atsisveikinti su išvažiuojančiais kaimynais nuėjo ir Helmuto tetos. Helmutas ėjo kartu.

Vežimas tikrai buvo prikrautas daiktų, o po savotišku baldakimu buvo padaryta vieta vaikams ir poniai Ellai. Vaikai sėdėjo vežime ir mojavo pasiliekantiems, ponia Ella priėjo prie Lotos ir Lindos, apsikabino jas paeiliui, tada pasilenkusi pabučiavo į skruostą Helmutą. Helmutas nusivalė skruostą rankove, jis nemėgo būti bučiuojamas.

Pasiliekate? paklausė ponia Ella.

Kol kas pasiliekame, atsakė teta Lota. Laimingai, tesaugo jus Dievas.

Sudie.

Ponia Ella skubiai nusisuko, bet Helmutas spėjo pamatyti ašaras jos akyse. Jis pažvelgė į tetas, teta Lota stovėjo aukšta ir rūsti, o teta Linda ašarojo ir šluostėsi nosinaite akis.

Dvynių senelis Fricas pliaukštelėjo botagu ir didelis, svyruojantis bei girgždantis kaimynų vežimas pajudėjo. Helmutas žiūrėjo į tolstančius draugus, kurie sėdėjo vežime ir tą akimirką rodėsi labiau išsigandę negu laimingi. Helmutas pamojavo ir matė, kaip Hansas moja jam atsakydamas, o Erna tiesiog pakėlė vienakę lėlę virš galvos, kad ir ši pamatytų pasiliekančiuosius. Vežimas tolo miestelio gatve, kol galiausiai pradingo už posūkio.

Dienos slinko viena paskui kitą, tokios panašios, beveidės rudens dienos. Tetos dirbo nuleidusios galvas, sukandusios dantis, atrodė piktos ar išsigandusios, prie pietų ar vakarienės stalo niekas nebejuokaudavo kaip anksčiau, niekas nebesipasakojo, tarsi būtų priėmę tylėjimo įžadus. Tik senelė sėdėjo kaip sėdėjusi prie virtuvės lango, žiūrėjo į vis pasirodančius, kad ir retėjančius pabėgėlių pulkelius, leido tarp pirštų rožinio karoliukus ir šypsojosi. Tačiau vieną naktį net ir ji išsigando.

Trenksmas driokstelėjo toks, kad Helmutas kurį laiką jautėsi apkurtęs, bomba sprogo visai prie jų namo, išdužo langų stiklai, nunešė dalį stogo. Tetos išbėgo į lauką vilkėdamos vienais naktiniais, Helmutas išsigandęs verkė, beveik klykė iš baimės, o tada pajuto, kad jį kažkas apkabina – tai buvo senelė. Jos lūpos virpėjo, drebėjo ir visas kūnas, ji pusbalsiu kalbėjo maldą ir žiūrėjo išplėtusi akis, dairėsi tarsi pabudintas paukštis.

Helmutas nutilo, sugrįžo tetos, pasakė, kad kažkas miestelyje dega, o tada pradėjo dangstyti langus brezentu ir viskuo, ką tik surado. Vis tiek namie tapo šalta.

Rytoj iškeliaujam, nebegalim ilgiau čia pasilikti, pasakė teta Lota.

Rytas prasidėjo paukščių gaudymu, teta Erna ir Helmutas gaudė vištas ir žąsis, o teta Lota pasiruošė kaladę ir kirvį. Paukščius reikėjo nukirsdinti, juk gyvų nepasiimsi į kelionę. Helmutas išsigando, supratęs, kad ir jam teks laikyti prispaudus prie trinkos didelio raudono gaidžio kaklą, kol teta Lota nukirs skiauterėtą paukščio galvelę. Niekada anksčiau Helmutui neteko to daryti, ir kai teta Lota kirto, kai gaidžio galva atsiskyrė nuo kūno, Helmutas pajuto, jog begalvis paukštis ima spurdėti, kraujas patiško į šalis, berniukas paleido gaidį, ir šis, nors be galvos, nukūrė per kiemą taškydamasis krauju.

Nevykėli tu, pro sukąstus dantis iškošė teta Lota. Eik dabar, pagauk ir atnešk tą gaidį.

Nors Helmutas jautėsi sutrikęs ir kiek išsigandęs, gaidį pagavo nesunkiai, be galvos jis toli nenubėgo, prie kiemo tvoros parkrito ir kurį laiką spardėsi pentinuotomis kojomis, bet tuojau nurimo. Berniukas paėmė paukštį už kruvinų plunksnų, atnešė ir numetė į didžiulę tam paruoštą praustuvę.

Kur mes dėsim tuos paukščius? O dar triušiai. Suges mums ta mėsa, pasakė teta Linda.

Tai negi paleisim? beviltiškai skėstelėjo rankomis teta Lota.

Paleiskim, paleiskim, paleiskim, su ašarom akyse ėmė maldauti Helmutas.

Darykit kaip išmanot.

Helmutas nubėgo ir atidarė triušių narvus. Tik nė vienas nenorėjo lįsti lauk, tad berniukas traukė triušius už ausų ir nešė laukan. Išsigandę, sutrikę triušiai tupinėjo, strikinėjo, dairėsi po rudeninę sodo žolę. Jų buvo daug, didelių ir visai jauniklių, baltų ir dėmėtų, o kai kurie buvo visiškai juodi.

Vis tiek išgaudys juos šunys, lapės ir vanagai, pasakė teta Lota.

Teta Linda paleido iš tvarto telyčias ir kiaules, tik geriausią, pieningiausią karvę pririšo prie vežimo, jinai keliaus kartu.

Reikėjo išparduoti tuos gyvulius, pražus dabar be naudos. Nenoriu niekur važiuoti, Viešpatie! Kas mūsų laukia? Aš nenoriu niekur važiuoti…

Reikia, Lota, reikia.

Seserys apsikabino, Lota verkė, bet greitai susitvardė, nusišluostė ašaras ir liepė Helmutui: padėk senelei.

Senelę įtaisė vežime: pasodino ant pagalvių, apklojo kojas kailiniais. Vežimas buvo prikrautas visko, ko tik galėtų prisireikti ilgoje kelionėje.

Berniukas taip pat atsisėdo prie močiutės, buvo šilta, o priekyje laukė kelionės nuotykiai, todėl vaikui rūpėjo kuo greičiau iškeliauti.

Pagaliau išvyko – sena kumelė ėjo pamažu, bet ramiai ir vienodai, girgždėjo kelio žvyras po vežimo ratais, iš paskos klepsėjo karvė. Helmutą pradėjo lenkti snaudulys, iš kurio pažadino visai neaukštai praskridęs vokiečių karinis lėktuvas, kažkodėl apsukęs ratą virš besitraukiančiųjų, tarsi tyrinėdamas, kas čia tokie keliauja. Prie vežimo pririšta karvė labai išsigando, ėmė blaškytis, išsigando ir kumelė, leidosi lėkti kiek įkabindama, teta Lota laikė įtempusi vadeles, buvo baisu, kad vežimas įgrius į griovį, bet lėktuvas nuskrido į vakarus ir gyvuliai nurimo, sustojo šalikelėje sunkiai šnopuodami. Teta Lota ramindama glostė kumelei galvą, tada persižegnojo ir vėl sėdo į vežimą – kelionė tęsėsi.

Tolumoje pasigirdo artilerijos dundesys, pradėjo temti. Pabėgėliai sustojo pamiškėje, teta Linda pamelžė karvę, pašėrė gyvulius, Helmutas pririnko sausų šakų, ir teta Lota įkūrė laužą, išvirė maisto. Pavalgę privertė po vežimu eglišakių, ant jų klojo kailinius, antklodes, ir visi kartu sugulė, apsiklojo viskuo, ką tik turėjo, susiglaudė į vieną krūvą: visai nebuvo šalta. Tolumoje šaudė, dangumi vis praskrisdavo lėktuvai, bet miegas įveikė visus ir panardino kiekvieną į jo sapną.

Rytas išaušo šaltas ir skaidrus, išlįsti iš šilto guolio labai nesinorėjo, bet reikėjo keliauti toliau. Teta Lota atsikėlė pirma, įkūrė laužą, išvirė arbatos, ragino visus greičiau prasiplauti šaltu vandeniu akis, valgyti ir keliauti.

Gimtasis miestelis ir namai tolo, Helmutas svarstė, ar kada nors ten sugrįš? Ir kaip jaučiasi paleisti triušeliai? Negi juos tikrai suės lapės? Ne, Helmutui atrodė, kad tai būtų nesąmonė, juk triušiai dabar laisvi, jie gali pabėgti.

Keleiviai pervažiavo mišką, paskui – platų lauką, tolumoje vėl pasirodė giria. Kelionė darėsi nuobodi, jie vienodu tempu stūmėsi į priekį, nieko nesutikdami, kartais tik pamatydami griovyje sulūžusį vežimą, kažkieno pamestus daiktus, matyt, tapusius našta kelionėje. Pervažiavę didelį lauką, netikėtai kelyje išvydo gulintį negyvą arklį – jo snukis atrodė keistai prašieptas, kyšojo geltoni priekiniai dantys, akys atrodė lyg stiklinės, bet apsiblaususios, tarsi aptrauktos migla. Helmutui buvo baisu žiūrėti į arklio maitą, bet ir nusisukti neįstengė, stovėjo ir žiūrėjo į tą mirties kaukę, kol iš keisto sąstingio jį pažadino teta Linda. Ji truktelėjo berniuką už rankos ir pasakė, nespoksok, eime, eime. Jie nusivijo tetos Lotos vadelėjamą vežimą, nenorėjo atsilikti.

Vėl atėjo naktis, dar viena naktis miškuose. Šį kartą miegoti buvo šalčiau, o fronto gaudesys rodėsi esąs garsesnis. Šaudė vis arčiau ir arčiau, miegoti buvo sunku, Helmutas vis prabusdavo, išnirdavo iš neramaus sapno. Jis glaudėsi prie senelės, suposi į kailinius lyg į kokoną, bet niekaip negalėjo sušilti. Ryte pradėjo lynoti. Užkūrė laužą, gėrė karštą arbatą, tapo truputį smagiau, bet vėl reikėjo keliauti.

Kelias išniro iš miško, suko pro dirvas ir neartus laukus, šen bei ten stovėjo sodybos. Žmonių nesimatė, tarsi visi būtų išmirę, tik kažkur tolumoje lojo šunes. Vis dažniau pakelėse rasdavosi sulūžusių ar tiesiog išmestų daiktų, senų, nebereikalingų vežimėlių, ratelių, kažkokių skudurų, buvo akivaizdu, kad čia keliauta didelio būrio žmonių. Vienoje vietoje teko apvažiuoti bombos išmuštą duobę, netoliese buvo supilti ir kryžiais pažymėti kauburėliai.

Važiuoti buvo sunku, nes karvė apšlubo ir tempė virvę, stabdė vežimą, kumelė sunkiai švokštė, kaip dumplės kilnojosi gyvulio šonai. Nesulaukę nakties keliautojai turėjo sustoti, reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Karvę nutarė palikti. Paskutinį kartą pamelžė, o tada atrišo virvę, karvė buvo laisva eiti kur nori, bet stovėjo ir niekur nėjo. Vežimui pajudėjus, ji tik ištiesė ilgą savo kaklą ir gailiai, tęsiamai sumūkė. Helmutas sėdėjo vežime ir žiūrėjo į pakelėje liekančią karvę, matė, kaip ji tolsta, tolsta, tarytum ištirpsta migloje.

Pamažu leidosi sutemos, keleiviai judėjo lėtai, sunkiai mynė pavargusi kumelė, vėl pasiekė mišką – didžiuliai, šimtamečiai medžiai kilo į dangų ir stovėjo abipus kelio it siena. Tetos surado patogią vietą nakvynei ir įkūrė laužą, iškėlė senelę iš vežimo, ėmė ruošti maistą – katiliuke troškinosi vištiena ir bulvės. Visi tylėdami sėdėjo, žiūrėjo į spragsinčią ugnį, klausėsi tolumoje grumančio fronto.

Netikėtai iš miško pasirodė trys figūros. Tai buvo karinėm uniformom apsirengę vyrai. Jie turėjo ginklus. Vyrai liepė pasitraukti nuo laužo, apžiūrėjo katilėlyje verdantį maistą, ėmė knistis po vežime sudėtus daiktus, tai, kas jiems rodės nereikalinga, metė ant žemėn. Teta Lota bandė neleisti jiems taip elgtis, sakė, kad čia jų visi daiktai, kad traukiasi nuo artėjančio fronto, bet vienas iš plėšikų trenkė ginklu Lotai į veidą. Teta parkrito, iš burnos jai pasipylė kraujas, Helmutas garsiai pravirko, teta Linda puolė maldauti, kad neapvogtų, kad paliktų jiems maisto ir drabužių, ji parklupo ant kelių ir bandė, pagavusi vieno vyriškio ranką, ją pabučiuoti. Užpuolikas pakėlė ginklą ir šovė į viršų. Šūvis buvo nepaprastai garsus, aidėjo, atsimušdamas į medžių kamienus: išgąsdinta senelė krito veidu ant žemės ir gulėjo lyg pakirsta, Linda su Helmutu apsikabino balsu raudančią Lotą.

Pabėgėlių maldavimai užpuolikams nepadarė jokio įspūdžio, plėšikai pasiėmė kumelę, vežimą ir net katiliuką su maistu. Jie susėdo į vežimą, pliaukštelėjo botagu ir nuvažiavo. Po valandėlės nebesigirdėjo nei kumelės prunkštimo, nei kanopų stuksenimo į kelio žvyrą, nei ratų girgždesio.

Dėkui Dievui, plėšikai pasiėmė ne viską, liko antklodė, kailiniai, gaubiantys senelės pečius, liko dar maisto krepšyje, padėtame prie medžio, – todėl ir nerado jo užpuolikai.

Ilgai nedrįso įkurti ugnies, bijojo, kad laužas vėl pritrauks kokius nors piktadarius, bet galiausiai tapo nepakeliamai šalta ir teta Lota įkūrė ugnį. Atsilaužė duonos, išsikepė lauže bulvių – ne kokia buvo vakarienė, bet alkį apmalšino.

Helmutas sėdėjo prisiglaudęs prie senelės, palindęs po kailiniais, o tetos kitoje laužo pusėje kiūtojo įsisupusios į antklodę ir tyliai meldėsi. Grimzdamas į miegą Helmutas girdėjo, kaip tetos susiginčijo, bet galiausiai vyresnioji – teta Lota – lyg nukirsdama kažką pasakė seseriai, ir ginčas nurimo.

Helmutas nubudo anksti ryte, buvo sušalęs, išlindo iš po kailinių ir pradėjo šokinėti, kad sušiltų. Laužas seniai nebedegė, priešais senelę, miegančią ant eglišakių, gulėjo padėtas ryšulėlis su duona. Helmutas nustebo, kad nesimato tetų. Apsidairė – jų tikrai niekur nebuvo. Gal jos miške, renka malkas laužui? Berniukas šūktelėjo keletą kartų, paėjėjo vienon pusėn, kiton – ne, jų nebuvo. Jis lyg ir prisiminė, kad pro miegus girdėjo, o gal sapnavo, kad moteriškas balsas sako, jūs čia pabūkit, o mes surasim pagalbą, surasim vežimą. O gal tik įsivaizdavo, kad girdėjo tą balsą?

Vaikas apsižiūrėjo, rado porą skudurų, ryšulėlyje duonos, kitame bulvių, prie medžio pamatė numestą kirvuką, kuriuo teta Lota vakar kirto šakas guoliui ir malkas laužui. Vaikas paėmė kirvuką, vis šis tas, jeigu užpultų vilkai ar šunys. Jis padėjo atsisėsti senelei, davė jai duonos, kurią ši po truputį čiulpė bedante burna. Berniukas labai norėjo, kad tetos sugrįžtų, kad vėl visi būtų kartu, nes darėsi baugu miške likus tik su senele. Šiaip ne taip įpūtė laužą, liepsna šildė, bet laikas bėgo, o tetos vis negrįžo. Berniukas iškepė lauže bulvių, nulupo, jos minkštos, senelei toks maistas labiau tinka nei sužiedėjusi duona: ją valgys pats.

Laužas spragsėjo, truputėlį ramindamas, bet viltis, kad tetos grįš, blėso. Joms kažkas nutiko. Joms tikrai kažkas nutiko, jos paklydo arba sutiko blogus žmones, o blogi žmonės juk gali padaryti bet ką. O gal jos pabėgo, juos palikusios, vienos nuėjo toliau, nusprendusios, kad vaikas ir senutė yra per didelė našta keliaujant? Ne, šito negali būti, negali.

Miškas ošė, tolumoje vis nusirisdavo duslūs patrankų šūviai. Ir toje ūžiančioje, grėsmingai dundančioje tyloje pasigirdo romus aukštas balselis. Helmutas atsisuko į senelę: ji dainavo.

Paukštele mano, pilka balandėle,
Kodėl mane palikai liūdną valandėlę?

Kodėl palikai mane vieną vienužėlį,
Raiboji paukštele, girios balandėle?

Kur dabar keliausiu, į kokią šalelę,
Kur ašai surasiu savąją mergelę?

Šitą dainą senelė dainuodavo dažnai, sėdėdama prie virtuvės lango ir žiūrėdama į tolin nubėgantį kelią. Visi šilti prisiminimai – senelio knygos, klasės draugai, dvynukai Erna ir Hansas, juokingai graužiantys žolę triušiukai, sieninio laikrodžio tiksėjimas tuščiame kambaryje, vakarienės, kai visa šeima susirinkdavo valgomajame, namų kvapai ir spalvos, rūstus senelio portretas, – visa tai staiga iškilo Helmuto atmintyje ir jis sukūkčiojo, bet tuojau nuslopino verksmą. Dabar jis negali būti silpnas, negali: yra atsakingas už save ir už senelę, nevalia ištižti ir pasiduoti. Helmutas nusprendė, kad ilgiau nebėra ko laukti, reikia judėti toliau. Senelė vos paėjo, todėl berniukas išrinko ilgiausias eglės šakas, sudėjo vienas ant kitų, pagelbėjo senelei atsikelti, pasodino ant šakų, užklojo ją kailiniais ir įsiręžęs ėmė tempti keliu. Keista, bet senelė pasirodė lengvesnė, negu galėjai pamanyti. Berniukas slinko žingsnis po žingsnio atkakliai vilkdamas gyvą naštą, o šimtamečiai girios medžiai žvelgė žemyn į juodu ir stebėjosi. Toli jis taip senelės nenutemps, bet pakeliui tikrai suras visokių paliktų daiktų: vakar matė kažkokius ratelius, gal panašius užeis ir vėl, įsodins į juos senelę ir keliaus toliau. Pamažu pradėjo suktis didelės snaigės, leidosi lėtai ir tyliai vėlyvo rudens miško tamsoje.

Pailsėsiu ir vėl eisiu, pailsėsiu ir eisiu, kur nors turi pasibaigti šitas miškas, o ten juk gyvena žmonės. Surasiu žmonių ir tada nebeprapulsime.