literatūros žurnalas

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11

Romano „Kolūkio metraščiai“ fragmentas


Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo ir nerausdamas bandė paneigti, kad jam sušlubavo sveikata: tirpsta galūnės, svaigsta galva, gelia sąnarius, vaidenasi Darbo raudonosios vėliavos ordinas etc. Tačiau susirinkimas tą kartą ir vėl pademonstravo geležinę valią – nutarta nedelsiant išleisti pirmininką atostogų. Ir nors „Lenino keliu“ kolūkyje buvo pats darbymetis, niekas šiam nutarimui neprieštaravo. Visi, įskaitant partorgą Montvilą, zootechniką Riaubą bei veterinarą Misiūną, lengviau atsikvėpė ir nesislapstydami už siloso bokšto džiūgavo, kad kurį laiką pabus be valdžios.

Kolūkio kontoroje pavarčius dokumentus išaiškėjo, kad kolūkio pirmininkas dar niekada nebuvo atostogavęs; šį faktą patvirtino ir partijos komitete. Tad pirmininkas, kolūkiečių profesinei sąjungai tarpininkaujant, galėjo gauti kelialapį į bet kurią Krymo, Karelijos ar Abchazijos sanatoriją neribotam poilsiui. Tačiau jis, norėdamas likti arčiau savo kolūkio, pasirinko Palangą. Iš jos, atsiradus skubiam reikalui, visada buvo galima per kelias valandas sugrįžti namo.

Palanga po ketvirčio amžiaus ne tik kolūkio pirmininkui atrodė pasikeitusi. Anot LTSR liaudies rašytojo, TSKP nario bei kandidato į LKP CK narius Juozo Baltušio, aprašiusio to meto kurortą knygelėje „Kas dainon nesudėta“, ji išgražėjo, apsistatė, apsivalė nuo brudo: „Ir vasarotojai atėjo kiti. Gamyklų darbininkai, kolūkiečiai, tarnautojai, mokslo, meno, literatūros žmonės. Šalia leningradiškio tekintojo kaitinasi kopose lietuvis rašytojas, šalia pražilusio Maskvos akademiko meškerioja kaunietis šoferis, dalindamasis su juo ir savo patyrimu žvejybos mene, ir sliekų atsarga. Babtietis traktorininkas kopia į Birutės kalną drauge su Nemenčinės mašininke, ten vėl panevėžietis mokytojas užmezgė pažintį su šiauliete buhaltere“…

Atvykęs į Palangą, kolūkio pirmininkas įsikūrė šalia jūros esančioje prašmatnioje „Žuvėdros“ sanatorijoje. Ne itin erdviame, tačiau šviesos nestokojančiame kambaryje jau vasarojo penki įvairaus amžiaus bei profesijų vyrai: geležinkelietis Semionas Čelitka iš Babruisko, voveraičių medžiotojas Andrejus Samsonovas iš Tomsko, geltonsnapis milicijos seržantas Robertas Ošmianskis iš Eišiškių, vidutinio amžiaus mažakalbis mechanikas Saulius Lechovičius iš Lentvario ir į šamaną panašus liaudies kontrolės inspektorius Omaras Chajamas iš Taškento.

Visi jie, su profsąjungų kelialapiais atvykę į Palangą prieš savaitę ar anksčiau, senu palangiškių papročiu net neketino eiti prie jūros. Po daugiadienių gertynių išvirtę ant grindų ir skęsdami tuščių „Palangos“ butelių jūroje, vasarotojai gailiai aimanavo ir vienas kitam skundėsi, kad miršta. Išvydę naujakurį visi sutartinai nudžiugo ir šiaip ne taip pakilę pareikalavo, kad šis kuo greičiau „prisirašytų“. Kolūkio pirmininkas Vytautas žinojo ne tik partinių konferencijų, kolūkiečių sueigų, bet ir gydyklų, profilaktoriumų, pensionatų bei sanatorijų papročius. Tad, ilgai nedelsęs, jis it viesulas subėgiojo į parduotuvę prie „Senosios vaistinės“ ir atbarškino šešetą butelių „Palangos“.

Susipažinus ir įkirtus po stiklinaitę „Palangos“ trauktinės, pasitaisė sveikata ne tik geležinkeliečiui Čelitkai, voveraičių medžiotojui Samsonovui, seržantui Ošmianskiui, mechanikui Lechovičiui bei inspektoriui Omarui Chajamui, bet ir kolūkio pirmininkui. Ir išties, „Palangos“ trauktinė turėjo stebuklingų gydomųjų savybių. Galbūt todėl, vieningai užsigeidus, kad sveikata dar labiau pasitaisytų, kolūkio pirmininkas vėl subėgiojo į gastronomą. Parūpinęs dar šešetą „Palangos“ butelių, Vytautas net nepajuto, kaip tapo žvalus ir kupinas jėgų. Trečią kartą į parduotuvę lėkė Samsonovas, ketvirtą – Ošmianskis, o penktą kartą pristatyti degalų pasisiūlė Omaras Chajamas, kuris vis skundėsi, kad jam pajūryje trūksta gaivaus oro.

Kai šeštą kartą su „avoska“ iš gastronomo sugrįžo geležinkelietis Semionas Čelitka iš Babruisko, vyrai ėmė niurzgėti. Jiems labai nepatiko, kad vietoj „Palangos“ šis atvilko septynetą „Dainavos“ butelių. Tad veltui Čelitka kambario draugams teisinosi, kad parduotuvėje „Palangos“ nebebuvo, veltui atsiprašinėjo už „Dainavą“ ir meldė jo nenuskriausti. Tik kolūkio pirmininkui įsikišus buvo liautasi jį spardyti kojomis.

Kolūkio pirmininkas Vytautas prabudo po kelių parų. Palangoje vakarėjo, kažkur tolumoje grojo dūdų orkestras. Šalia jo prisiglaudęs lovoje tįsojo voveraičių medžiotojas Andrejus Samsonovas. Matyt, žmogus iš Tomsko kažką malonaus sapnavo, nes vis čepsėjo ir varvino seilę. Ant grindų, užvirtę vienas ant kito, knarkė milicijos seržantas Ošmianskis ir mažakalbis Saulius Liachovičius iš Lentvario. Liaudies kontrolės inspektorius Omaras Chajamas miegojo susirietęs kampe, o būdraujantis Semionas Čelitka slėpėsi po Ošmianskiui priklausančia lova.

Kolūkio pirmininkas, pabandęs suskaičiuoti tuščius „Palangos“ butelius, greitai pametė skaičių. Tad nieko geriau nesugalvojęs nutarė pakilti iš migio, kuriam laikui palikti naujuosius draugus ir pasidairyti po Palangą. Palanga po kelių parų gertynių atrodė niūriai. Vytautas, kamuojamas pagirių, buvo piktas. Ypač jį erzino Meilės alėjoje sutikti žmonės, kurie, anot rašytojo Juozo Baltušio, čia atvažiavo ilsėtis, nors nebuvo nuo ko jiems pavargti: „Neaiškūs tiekėjai, tamsių sandėlių vedėjai, nematomos prekybos veikėjai. Žmonės su neaiškiu veidu, su legalia profesija, ir žmonės be jokio veido ir jokios profesijos. Neaiškus ne tik jų veidas. Daug kas čia neaišku. O pirmiausia, šaltiniai, iš kurių plūsta nesibaigiančios jų gėrybės. Šitiems žmonėms nereikalinga profsąjunga su kukliais savo kelialapiais, nereikalingi sanatoriniai lapai, atidarantieji gydyklų duris. Atvyko privačiai. Gyvena privačiai. Valgo privačiai. Ilsisi privačiai. Ir ne po vieną, ne poromis, o ištisom šeimom, ištisais klanais, kur sutelpa visi – nuo senelio ligi storai nusiganiusio anūko. Patalpos kurorte jiems turi būti visų geriausios. Patalas visų minkščiausias. Produktai visų šviežiausi. Kiek bekainuotų, kokiom priemonėm bebūtų gauta, paimta ar išlupta! Visa kita – kitiems“…

Meilės alėjoje norėdamas išvengti nemalonių veidų, kolūkio pirmininkas nėrė į „Vaidilutės“ restoraną. Čia, Birutės kalno pašonėje, po šiaudiniu stogu buvo sausakimša apsiryti nusiteikusių žmonių, scenoje kurtinančiai griežė kaimo kapela, kolūkiečių pamėgtas dainas plėšė operos teatro solistai. Atidžiau apsižvalgius, apėmė siaubas – nė vieno sąžiningo veido, visur įtartini tipai. Kad jų nematytų, kolūkio pirmininkas nutarė kuo greičiau užsipilti akis. Deja, įkalęs šimtuką „Dar po vieną“ ir užgėręs firmine „Vaidilutės“ gaiva, geriau nepasijuto. Tada, susivertus keletą „Dar po vieną“ porcijų, kojos pačios nunešė kolūkio pirmininką į statinės formos „Vasaros“ restoraną, bet ir čia buvo pilna įvairiausių tiekėjų, tarpininkų, valkataujančių Leningrado poetų ir net spekuliantų, atvykusių į kurortą iš Kauno ar Šiaulių. Ilgiau užsibūti „Vasaros“ restorane nesinorėjo. Nepatiko Vytautui ir pernelyg lipšnios, kūnu uždarbiaujančios klaipėdietės iš vadinamosios 16-tosios divizijos, kurioms jis vis tiek kibirais pirko „Tarybinį“ šampaną, o pats maukė likerius bei saldumo nestokojančias trauktines, kol galop susilažino, kad klofelinui yra atsparus.

Vienu metu kolūkio pirmininkas, lyg ir pasijutęs geriau, įgavo antrąjį kvėpavimą, nes nebesuprasdamas, kelinta dabar valanda, su laisvo elgesio merginomis atsidūrė „Klumpėje“, vėliau naktiniame bare netoli „Senosios vaistinės“. Ten spygavo mėlynanosiai lietuvių estrados artistai, o amoralūs žmonės, it nuo grandinės nutrūkę, nepadoriai šoko bei glaustėsi. Kiti gi, neapdovanoti muzikine klausa, it gyvuliai baubė, bandydami pusgirčiams dainininkams pritarti. Ir čia naktinio baro linksmybių užsuptam Vytautui juosta trūko.

Atsitokėjo vidudienį bestovintis Šventojoje ant beždžionių tilto, kurį atkakliai bandė išsupti, taip keldamas suprantamą poilsiautojų nepasitenkinimą. Buvo su savo gerokai apsiglamžiusiu švarku, svetimomis kelnėmis, basas ir be marškinių. Po akimi švietė mėlynė, priekinis dantis nuskilęs, krumpliai nubrozdinti. Laimei, galvą nuo saulės smūgio saugojo nežinomo geradario užmaukšlinta kepuraitė su užrašu „Palanga“.

Apsidairęs nuo beždžionių tilto, kolūkio pirmininkas, žinoma, iš pradžių nesuprato, kur atsidūrė. Kelis kartus pasiteiravęs vasarotojų ir sužinojęs, kad jis ne Palangoje, o LTSR darbo žmonių pamėgtame kurorte, per daug nenusiminė. Jį it balzamas guodė faktas, kad vis dar poilsiauja prie Baltijos jūros, o ne Šalčininkuose ar, neduok Viešpatie, kur nors Ignalinoje ar net Minsko plente. Tik, deja, paaiškėjo, kad švarko ir kelnių kišenės tuščios. Tad kolūkio pirmininkas, nieko geriau nesugalvojęs, pajūriu pėsčiomis nusvirduliavo link Palangos, esančios už beveik dešimties kilometrų.

Klampojant per pajūrio smėlį mintys ėmė suktis apie paliktą be priežiūros kolūkį. Netrukus, atbudus sąžinei, Vytautą apniko savigrauža. Neatleistina, kad, kol pirmininkas nerūpestingai vasaroja Palangoje, kolūkio laukuose iki devinto prakaito pluša kombainininkai ir traktorininkai, bluosto nesudeda kiaulių šėrėjos ir mechanizatoriai, vargsta agronomai, zootechnikai, veterinarai… Kaip jie ten, našlaičiai, gyvena? – svarstė Vytautas. Turbūt laukia nesulaukia patarimų, gero žodžio… Ogi jų pirmininkas – paskutinis niekšas, padugnė, išgama, pamynęs humanistinius idealus ir pamiršęs tarybinio žmogaus moralę – antai be menkiausio tikslo pusgirtis klaidžioja po Lietuvos pajūrį, tuščiai švaisto laiką su neaiškiais tipais, ištvirkauja ir dar nė karto neišsimaudė Baltijos jūroje!

Eidamas pakrante kolūkio pirmininkas pradėjo gailėtis, kad sutiko „pasiremontuoti“ „Žuvėdros“ sanatorijoje. Ties Kunigiškėmis jau įtarė klastą, nedorus konkurentų kėslus. Aplenkus Palangos oro uostą, jį visai apėmė paranoja, įsivaizdavo, kaip kolūkiečiai sušaukia neeilinį susirinkimą ir jam už akių išsirenka kitą, atseit daug geresnį pirmininką. Kas galėtų juo būti? Kas knisasi po kolūkio pirmininku? Kas kėsinasi užimti jo vietą? Gal suktas partorgas Montvila? O gal velnių priėdęs veterinaras Misiūnas? Zootechnikas Riauba? Socialistinio darbo pirmūnė Žiugždienė?..

Apimtas negerų minčių, kolūkio pirmininkas net nepastebėjo, kaip, praėjęs gelbėjimo stotį, perbrido į jūrą įtekančią Rąžę. O tada pasigirdo klyksmai, šauksmai, isteriškas spiegimas. Iš pradžių kolūkio pirmininkas lyg niekur nieko ketino eiti pirmyn – link Palangos pėsčiųjų tilto. Tačiau staiga pajuto, kaip, nuplėšusi nuo galvos kepuraitę, į jo plaukus nagais įsikibo nežinia iš kur atsiradusi nuoga boba. Ji buvo neestetiškai nusiganiusi, su liūdnai nukarusiais papais, iššieptais dantimis ir sena kaip pasaulis. Netrukus prie jos, spiegdama iš pasiutimo, prisijungė antra, trečia, ketvirta… Palikusios be priežiūros savo prekes, link kolūkio pirmininko bėgo nuogų spekuliančių pulkelis… Nieko nepaaiškinusios, jos ėmė Vytautą stumdyti, parvertė ant žemės, spardė ir spjaudė į veidą. Pergriautas ant smėlio jis neturėjo nei galimybių pasiaiškinti, nei jėgų priešintis. Apspistas nuogų bobų gaujos, kantriai kentė smūgius, o talžomas pagaliais nebevaliojo prisidengti rankomis nei galvos, nei intymių vietų. Sužvėrėjusios bobos ketino kolūkio pirmininką pribaigti. Pasipiktinusios, kad šis vyras neleistinai įžengė į moterų pliažo valdas, buvo pasiryžusios pažeidėjo gyvo nepaleisti. Ypač aršiai kibo gintariniais karoliais, kramtomąja guma ir importiniais „kupalnikais“ pliaže spekuliavusi boba. Šventai įsitikinusi, kad ištvirkėlis į moterų pliažą atkako paganyti akių ne tik į jos papus, bet ir į kitas vieteles, ji iš visų jėgų Vytautą vanojo anūkės šokdyne ir kėsinosi į užpakalį sugrūsti atriedėjusį kamuolį.

Po geros valandos boboms pabodo tyčiotis iš kolūkio pirmininko. Čiupusios už rankų ir kojų, jos nuvilko leisgyvį kūną prie jūros ir įmetė į bangas, vildamosis, kad iškrypėlis netrukus paskęs. Tačiau jis nepaskendo. Išplaukė. O atsistojęs ant kojų suprato, kad yra visiškai nuogas. Padėtis – beviltiška. Tokiam išnirus bendrajame pliaže, grėsė jau ne tik moterų, bet ir vyrų, vaikų smurtas. Be to, laukė milicijos karceris bei itin griežta partinė nuobauda už pasirodymą nuogam viešoje vietoje. Nieko geriau nesugalvojęs, Vytautas nutarė jūra judėt link „Žuvėdros“. Ten išlipęs į krantą ketino ką nors sumąstyti.

Ir vėl brisdamas jūra pirmininkas galvojo apie savo kolūkį – rugiapjūtę, sėją, bulvių laukus. Neramino kolūkiečių darbo drausmė. Ne paslaptis, kad kai kurie pamėgo vis dažniau kilnoti taurelę. Ir nors dirbdavo patenkinamai, ištisais mėnesiais neišsiblaivydavo. Tada tekdavo pirmininkui kolūkiečius paauklėti. Neretai rykšte, bizūnu. Apniktas sunkių minčių apie kolūkį, Vytautas išbrido vyrų pliaže. Pakrantėje lyg niekur nieko mankštinosi nuogi vaikinai. Kiti poromis buvo sulindę į kopas. Visai netoli jūros, pasitiesęs pledą, saulėje deginosi matytas senukas. Šalia jo sėdėjo trys pilkais kostiumais vilkintys vyrai. Kiekvienas dešinę ranką buvo apsivyniojęs rankšluosčiu. Atrodė rūstūs, akmeniniais veidais, nuduodantys, kad jų nedomina, kas aplinkui vyksta. Tai buvo LKP CK pirmojo sekretoriaus apsauga.

LTSR Šeimininkas Antanas Sniečkus labai mėgo Palangą. Kiekvienais metais čia atvykdavo. Apsistojęs LKP CK priklausančioje viloje, draugas Antanas prie jūros praleisdavo kelias savaites, ilsėdavosi nuo varginančių susirinkimų, posėdžių bei plenumų. Nenorėdamas, kad žmonės jį atpažintų, ieškojo vienatvės. Todėl visada mieliau rinkdavosi ne bendrą, o vyrų pliažą, kuriame būdavo erdviau ir mažiau smalsių žvilgsnių. Tada, atlydėtas apsaugos, pasitiesdavo pledą prie jūros ir iki vakaro kaitindavosi saulėje. Čia pat LKP CK pirmojo sekretoriaus visada laukdavo keliolika į drėgną smėlį įkastų butelių vėsaus „Žigulinio“ alaus.

Kai iš jūros išlipęs kolūkio pirmininkas žengė link LTSR Šeimininko, apsauginiai pašoko ir nutaikė į nuogalį ginklus. Gal būtų šovę, tačiau fenomenalia atmintimi garsėjantis LKP CK pirmasis sekretorius atpažino pirmininką, ne kartą matytą kolūkio pirtyje. Tad davęs komandą, kad viskas gerai, Šeimininkas liepė apsaugai paslėpti po rankšluosčiais savo ginklus. Kolūkio pirmininkas, moterų pliaže patyręs žvėrišką smurtą, atrodė graudžiai. Tad LKP CK pirmasis sekretorius jam pasiūlė alaus. Godžiai ištuštinęs butelį, Vytautas pasijuto daug geriau. Nieko neslėpdamas, jis ėmė pasakoti Šeimininkui, kas su juo atsitiko.

Pirmininko istorija sujaudino LKP CK pirmąjį sekretorių. Nenorėdamas pasirodyti beširdis, jis pasiūlė dar vieną butelį „Žigulinio“. Ir sau dantimis atsikimšo butelį. Maktelėjo. Užsimezgė nuoširdus pokalbis. Sekretorius ir pirmininkas dabar kalbėjosi apie pakylėtus dalykus: humanizmo idealus, tautų draugystę, partijos vadovaujamą vaidmenį, taiką pasaulyje, komunizmo statybas bei žemės ūkio pasiekimus, kuriais LTSR galėjo šiandien didžiuotis.

Diena nepastebimai ėjo į pabaigą. Draugo Antano Sniečkaus viloje laukė vakarienė, o už geros valandos programa „Vremia“ turėjo transliuoti žinias. Be to, sekretoriui žadėjo skambinti iš Maskvos. Abiem vyrams buvo pakeliui: vienam – į „Žuvėdros“ sanatoriją, kitam – į šalimais stovinčią LKP CK vilą. Ir tada kolūkio pirmininkas Vytautas, po alaus įgavęs drąsos, ryžosi draugo Sniečkaus šio to paprašyti. Žinoma, buvo nesmagu, tačiau supratingas, atjaučiantis ir kilnus LKP CK sekretorius, nors apsauga kategoriškai prieštaravo, nelaimėliui vis dėlto paskolino savo glaudes. Pats LTSR Šeimininkas, nenorėdamas eiti nuogas, apsijuosė iš apsauginio paimtu rankšluosčiu. Tada abu vasarotojai, persimesdami viena kita nereikšminga fraze, pajudėjo link miesto.

Sugrįžus į sanatorijos kambarį, kolūkio pirmininkas geležinkeliečio Semiono Čelitkos iš Babruisko neberado. Vietoj jo buvo įkeltas traukinio konduktorius Tigranas Petrosianas iš Leninakano. Kambaryje visu smarkumu vyko naujojo gyventojo „prirašymas“: voveraičių medžiotojas Andrejus Samsonovas miegojo be pulso, Ošmianskis iš Eišiškių atkakliai barėsi su savimi, Lechovičius kaži ką baubė į stiklinę, o Omaras Chajamas iš Taškento vis kėsinosi praryti Petrosiano atsivežtų šachmatų figūrą. Be to, kambaryje dar buvo iš Ivanovo atvykusi skalbėja Valentina Gavrilova ir audėja Diana Topilina, „Žuvėdroje“ vasarojančios aukštu žemiau. Kur tik pažvelgsi, visur stūksojo Petrosiano parūpinto „Ararato“ kalnai. Tiesa, buvo ir „Dainavos“, keli buteliai „Starkos“ bei nespėtos atkimšti „Ekstros“ degtinės, kurią it kūdikį supo nežinia kaip čia patekusi istorijos mokslų kandidatė Irina Novikova iš Murmansko. Išvydusi priešais save ankštokomis glaudėmis temūvintį keturiasdešimtmetį, mokslų kandidatė Irina ėmė jam rodyti palankumo ženklus. Neprašyta į stiklinę įpylė Petrosiano konjako ir, privertusi iki dugno išgerti, ėmė meiliai glaustytis, klausinėdama, kodėl dailus vyras atrodo toks liūdnas. Kolūkio pirmininkas, prisimindamas paskutinę akistatą su moterimis Palangos bobų pliaže, iš pradžių buvo nekalbus. Jam nepatiko Irinos Novikovos motiniškas rūpestis, pasireiškiantis tuo, kad istorijos mokslų kandidatė maitino Vytautą „Gaidelio“ sausainiais ir kilkių konservais, ir vis ragino paragauti prie jos krūtinės sušildytos „Ekstros“. Tačiau netrukus, skalbėjai Dianai Topilinai įsikūrus ant vieno pirmininko kelio, o audėjai Valentinai Gavrilovai klestelėjus ant kito, jis jau nebebuvo toks šaltas.

Sužinojęs, kad istorijos mokslų kandidatė Irina Novikova trejetą dešimtmečių dėsto Murmansko pedagoginiame institute mokslinį komunizmą, kolūkio pirmininkas pasidomėjo, kada šis pagaliau bus pastatytas. Tačiau istorijos mokslų kandidatė, Palangos kurorte susirūpinusi kitais reikalais, vengė vienareikšmio atsakymo. Kikendama ji pylė Vytautui į gerklę degtinę ir reikalavo atsakyti, ar šis vedęs.

Jis neturėjo ko slėpti, todėl prisipažino, kad jau ne vieną dešimtmetį yra susituokęs su savo kolūkiu, darniai gyvena, skirtis neketina, tegu Irina nepuoselėja tuščių vilčių. Tai išgirdusi istorijos mokslų kandidatė nusiminė, bet vis tiek nesitraukė nuo Vytauto, kurį vis atkakliau glamonėjo Valentina Gavrilova ir Diana Topilina.

Vienu metu, moterų dėmesiui priartėjus prie pavojingos ribos, kolūkio pirmininkui šovė išganinga mintis – nedelsiant sugrąžinti Antanui Sniečkui glaudes. Nieko nepaaiškinęs, jis be ceremonijų nustūmė nuo savęs Topiliną ir Gavrilovą, o prisirpusiai istorijos mokslų kandidatei Irinai Novikovai iš Murmansko liepė dėmesį verčiau rodyti Tigranui Petrosianui ar Omarui Chajamui, kurie tįsojo ant grindų ir sprigtuodami šachmatais žaidė „Čiapajevą“. Užsimetęs Omaro Chajamo chalatą, Vytautas, laikrodžiui mušant vidurnaktį, patraukė pas LTSR Šeimininką. Deja, nors LKP CK vila stovėjo visai greta sanatorijos, kolūkio pirmininkas kelio į ją nesurado. Pasiklydęs tarp trijų pušų, jis klaidžiojo po Palangos botanikos parką. Išgąsdintas tamsoje skendinčios „Eglės žalčių karalienės“ skulptūros, beviltiškai ieškojo prieš kelis dešimtmečius nuverstos „Laiminančio Kristaus“ statulos. Nieko nepešęs, nusnūdo rožių krūme greta „Jūratės ir Kastyčio“ skulptūros, o atsipeikėjęs autopilotu patraukė tilto link. Ten, lyg iš dangaus, griaudėjo piktas LTSR liaudies rašytojo balsas: „Prisikaitinę paplūdimyje, pripampę sakingo pušų oro, vakarais slenka visi šie padarai jūros tilto link. Pavėlavusieji bėgte bėga. Pavėluoti negalima. Nemadinga. Daugiau kaip dvidešimt metų buržuazijai valdant, kas vakaras ėjo ant šito tilto ponai palydėti sėdančios saulės. Dabar mes, mes ponai! Tilto paturėkliais plūkoja ore balsvos, gelsvos, žalsvos, melsvos, violetinės pirštinaitės. Iki riešų, iki pusalkūnių dengiančios jų nagus. Šlama šilkai, dūzgena neilonai, tviskuliuoja kurpaičių lakas. Lyg fanatikų procesija eina atiduoti duoklės savo stabui, lyg spalvingų papūgų paradas vyksta. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal… Nei minutei rimties, nei minutei susikaupimo! Toli, kažkur jūroje, saulė tyliai skandina į vandenis ugninį savo diską, gelsvai raudonom liepsnom nutvieskia neapžvelgiamas žydrynes, skrodžia vakarų padangę paskutiniais spindulių prožektoriais. Saulė vieniša. Nė vieno draugiško žvilgsnio ant tilto.“ Iš pradžių kolūkio pirmininkui pasidingojo, kad jam vaidenasi. Tačiau ne, LTSR liaudies rašytojas buvo tikras. Atsirėmęs į Palangos tilto turėklą, jis kalbėjosi su savimi.

Nuomonę jie turi apie viską, – barėsi rašytojas. – Apie mokslą ir techniką, muziką ir meną, žemės ūkį ir pramonę. Ir apie literatūrą turi. Giliai suprantančių dalyką žmonių veidais kalba apie ją: Kostia Simonovas gauna pusantro milijono pajamų vien iš pjesių; Iljai Erenburgui nepavyko prastumti visų savo romanų į paskutinį jo raštų leidimą; ir Korneičiukui nepasisekė, paskutinę jo pjesę paėmė vos keli teatrai, grynas nuostolis! Būna ir taip, dabar vertimų srityje dirbti tikriausia, antai, Klionovas – namus Maskvoje pasistatė. Ne namus, o butą, tik butas Maskvoj vis vien kas rūmai Vilniuje!..“

Vytautui girdint su savimi įsikalbėjusį rašytoją pasidarė baugu. Juolab kad tai buvo draugas Juozas Baltušis, kurį jis puikiai žinojo ir ne kartą matė jo nuotraukas „Tiesoje“, kai šis buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju, vėliau – LTSR Taikos gynimo komiteto pirmininku. Paslaptingos milijonieriaus Simonovo, nevykėlių Korneičiuko, Erenburgo, sukto Klionovo ir kitų pavardės kolūkio pirmininkui buvo negirdėtos. Nenorėdamas prisišaukti bėdos, jis apsimetė, kad nieko negirdi. Tačiau pro skvarbų rašytojo žvilgsnį niekas negalėjo praslysti. Pastebėjęs ant tilto keistą žmogų su rytietišku chalatu, jis užsigeidė su juo pasikalbėti. Pasivijęs sužinojo, kad šis ieškąs LTSR Šeimininko, nes nori jam atiduoti glaudes. Rašytojas pasisiūlė jį palydėti, mat pats jau ne pirmą savaitę gyvenąs greta stovinčios vyriausybinės vilos apartamentuose. Kai žingsniuojant Vytautas prisipažino vadovaująs kolūkiui, LTSR liaudies rašytojas kaip reikiant užsivedė. Prapliupo kalbėti lyg ir teisingus, tačiau naktį pajūryje keistai skambančius dalykus.

Tolyn ir tolyn, – neslėpdamas entuziazmo paslaptingai bėrė Palangos pušyne Juozas Baltušis, – bėga mūsų kelias. Pro boluojančias kolūkių statybas, sunkiai nulenkusių varpas javų plotus, žaiginių išmargintas dobilienas, pro fermas ir siloso bokštus…“ Kolūkio pirmininkas, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje, klausėsi ir vis bandė suprasti Baltušį. Nedrįso jo pertraukti, linkčiojo galva. Paveiktas rašytojo charizmos, nepajėgė net prasižioti, nors taip pat nesitvėrė noru papasakoti: apie prieškario Palangą, pionierių stovyklą, fašistų mėtomas bombas, beširdį stovyklos komendantą, „Mama, kur tu?“, pionierių vadovę Ninel, timūriečių būrį, žeminę ir smėlio kopą, ant kurios prarado nekaltybę. O Juozas Baltušis, būdamas kurčias, neketino klausytis, bet visą kelią įsijautęs dėstė: „Pro traktorių gausmu sklidinus laukus, šnarančius kombainus, ūžaujančias grioviakases samaninguose raistuose… Tik švilpia priešinis vėjas, tik linkčioja galvomis bedarbiais likę ganyklose arkliai, tik sumarguoja pieno sotybe sukvipusi kolūkio banda ir lenkiasi stipriais vaisiais apsunkę jaunieji kolūkio sodai…“

Staiga nutrūkus rašytojo minčiai, kolūkio pirmininkas susiprato stovįs vienui vienas prie LKP CK vilos. Baltušio šalia nesimatė. Ir ar buvo jį apskritai sutikęs?..

Apimtas baimės, kolūkio pirmininkas perlipo tvorą ir iš visų jėgų sušuko LTSR Šeimininkui, kad nori jam sugrąžinti glaudes. Antanas Sniečkus, nuo mažumės labai rimtai žiūrėjęs į savišvietą, prieš miegą mėgo paskaitinėti ne tik partinius dokumentus, bet ir knygas. Ypač jam patiko deficitinė „Drąsiųjų kelių“ serija, apsti nutrūktgalviškų nuotykių, vaizdingų pasakojimų apie indėnų gyvenimą Amerikoje bei romanų apie šnipus. Šį kartą LKP CK pirmasis sekretorius – pasinaudojęs tarnybine padėtimi – laikė rankose Viktoro Smirnovo netrukus pasirodysiantį romaną „Neramus rugsėjis“. Gavęs „per blatą“ Vilniuje „Vagos“ leidykloje dar nesuredaguotą rankraštį, iš pradžių galvojo jį tik pavartyti, tačiau tekstas įtraukė sekretorių it koks verpetas. Pamiršęs viską pasaulyje, Antanas Sniečkus skaitė apie pokario klasių kovą Vakarų Ukrainoje, kuri taip panėšėjo į klasių kovą Lietuvoje. Paseilėdamas pirštą ir versdamas puslapį po puslapio, sekretorius vis sugrįždavo į tuos laikus, kai ir pačiam teko ginklu ginti dirbančiuosius bei įtvirtinti tuo metu dar trapią tarybų valdžią. Smalsumą kurstė ir tai, kad knygos vertėją jis gerai pažinojo. Tai buvo, atrodo, nei ypatingomis dorybėmis, nei sumanumu ar drąsa nepasižymintis kandidatas į LKP CK biuro narius, LKP CK Organizacinio-partinio darbo skyriaus vadovas Petras Griškevičius, iš rusų kalbos išvertęs jau ne vieną romaną. Tad už lango skambantys girto žmogaus riksmai ir pažadai kažką atiduoti draugą Sniečkų suerzino. Jis nebegalėjo susikaupti. Atidėjęs rankraštį į šalį, iškvietė apsaugą ir įsakė kuo greičiau nutildyti rėksnį, trukdantį pratęsti grožinės literatūros teikiamą malonumą.

LKP CK pirmojo sekretoriaus apsauga, išvydusi rytietišku chalatu vilkintį kolūkio pirmininką, iš pradžių ketino jį pristatyti į išblaivinimo įstaigą. Tačiau kapitonui Galiauskui staiga prisiminus, kaip bičiuliškai šis vyrų pliaže šnekėjosi su LKP CK pirmuoju sekretoriumi, nutarta – prieš tai užkimšus burną – palydėti jį į sanatoriją. Sanatorijoje Vytauto niekas nelaukė. „Žuvėdros“ administratorius paaiškino, kad už sistemingus viešosios rimties pažeidimus, amoralumą, sanatorijos vidinių taisyklių laužymą ir besaikį girtavimą kambario gyventojai Omaras Chajamas iš Taškento, Tigranas Petrosianas iš Leninakano, Samsonovas, Ošmianskis, Liachovičius bei visi kiti yra išregistruoti iš sanatorijos, o jų kelialapiai anuliuoti. Šiuo metu buvę sanatorijos gyventojai sėdi milicijos areštinėje, o kambarys užplombuotas. Laukia tyrimas, kurio metu bus nustatytos visos kitos pažeidimų detalės. Veltui kolūkio pirmininkas teisinosi, kad sanatorijoje jis šiąnakt negirtavo, veltui bandė paaiškinti administracijai, jog skalbėjos Valentinos Gavrilovos, audėjos Dianos Topilinos ir mokslinio komunizmo dėstytojos Irinos Novikovos iš Murmansko jis nepažįsta. Veltui reikalavo nuimti nuo kambario durų plombą ir sugrąžinti jo asmeninius daiktus. Administracija buvo kurčia. Tad Vytautui neliko nieko kita, kaip pasiskolinus iš apsaugos kelis rublius traukti į autobusų stotį su rytietišku Chajamo chalatu. Iš čia, nusipirkęs bilietą, pirmininkas iškeliavo į savo kolūkį.

Herkus Kunčius. Keli epizodai. RoRa

2024 m. Nr. 10 / In memoriam Rolandas Rastauskas (1954 10 13–2024 09 05) / Su RoRa (Rolandu Rastausku) susipažinom XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Sukomės panašiose orbitose.

Herkus Kunčius. Saliamono teismas

2024 m. Nr. 4 / Gėda pasauliui, kad Teisuolis pūdomas kalėjime. Aš tikiuosi, jog žmonės pakels protesto balsą prieš nežmonišką jo laikymą nelaisvėje ir norą susidoroti.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija

2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?

Herkus Kunčius. Ligos istorija

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Herkus Kunčius. Smulkūs konfliktėliai, vietiniai karai

2015 m. Nr. 11 / Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė.