Andrius Pulkauninkas. Herbariumas. 1992
2022 m. Nr. 5–6
Apsakymas
Traukinių sistema mes vis dar prijungti prie motušės Rusijos: bėgiai platesni, masyvesni, nepritaikyti europiniams traukiniams, per grubūs, per duobėti. Mes vis dar sujungti geležine bambagysle, o lietuviški traukiniai – tie patys žaliai perdažyti sovietiniai su medinėmis nesudylančiomis sėdynėmis, Amžinojo Rytojaus šalies kokybės ženklu. Traukiniai kaip sunkūs lietaus debesys, balzganai žali, su tupykla, kurios turinys tykšta tiesiai ant bėgių, ir tuo amžinu degančio mazuto tvaiku, kurį tambūruose mėginama užmušti nikotinu – rūkoma, nors ir nelegaliai. Geležinkelis nutiestas dar 1864 metais, ir žvelgiant pro langą į miškus ir kaimus darosi aišku, kad niekas nuo devyniolikto amžiaus per daug nepakito. Vilniuje betonas ir pelėsis, o čia medis ir kerpė, į žemę smengančios trobelės, dažais prieš laiką kovojantys ūkininkai ir viską praryjantis miškas, mėginantis užgrobti vienintelę čia esančią civilizacijos liniją – geležinkelį. Mums to ir reikia, kuo toliau nuo civilizacijos. Visas kursas kartu, riedame šitame priplėkusiame driežo pilve su neatsidarančiais langais link Marcinkonių, – dusinti drugelių, rinkti herbariumo.
Iš daugybės būdų gamtamokslius pagal specializaciją dar galima suskirstyti į dvi stambias grupes – zoologus ir botanikus. Tai tokios dvi lunatikų grupės, kalbančios kitiems nelabai suprantamomis temomis, jie gali net susimušti tarpusavyje ginčydamiesi, ar čia dar neišsivystęs Tettigonia viridissima1, ar normalaus dydžio Stethophima grossum2, mat abu žali, abu panašūs, bet ne, brol, antenos skirtingos. Ir koks galų gale skirtumas, tai skėrys ar žiogas? O skirtumas tas, kad tam tikros rūšies skėriai yra absoliutūs masiniai naikintojai, gebantys susispiesti į penkių šimtų trisdešimties tūkstančių kvadratų spiečių, sveriantį iki dvidešimt septynių su puse milijono tonų, o žiogas yra tiesiog žiogas. Tokiomis abrakadabromis keikiasi ir botanikai. Vienas sako: „Čia Carex nigra3“, o kitas rėkia: „Ne, čia Carex acuta4, tu į žiedynus pažiūrėk.“ Ir ką eilinis mirtingasis gali pridurti? Nei jis matęs, kaip tie žiedynai atrodo, nei apskritai pastebi, kad tos viksvos skiriasi – žolės kaip žolės, tik vienos iš balos, kitos iš pievos.
Dar vienas bruožas, iš kurio gali atskirti, kuris yra botanikas, o kuris zoologas – pagal orientaciją erdvėje. Paleisk abu į mišką, ir kuris iš miško išeis pirmas, bus zoologas, nes jis orientuojasi ne tik pagal medžius ir geografinius objektus, bet ir pagal saulę, žvaigždes, žvėrių takus bei paukščių čiulbesį. O ką botanikas? Botanikas geba pasiklysti nuosavame kambaryje, ropoja keliais ieškodamas visokių viksvų ir tiek herbariumo prisiuosto, kad nebežino nei kur ėjo, nei kur pateko, nei kas jis pats. Tai tokie neesminiai klausimai. Taigi dabar pasitaikė konkreti praktika susipažinti zoologams su botanika, o botanikams su zoologija. Botanikams su judriais objektais gryna bėda – jų herbariumas nelaksto, o zoologams nuo augalų iš karto prasideda šienligė. Botanikai maskatuoja rankomis kaip malūnai, o zoologai čiaudi. O „Lados“ gerbėjams Prof. ir Dr. tai kas: pasakė – „praktika“, vadinasi, „praktika“. Parodė pirštu į praktikos vietą žemėlapyje ir – pirmyn.
– Jei Tarybų šalyje sekso nebuvo, – porinu Viktorijai, – tai laisvajame kapitalizme sekso yra tiek, kad į jį patekęs jautiesi kaip vienuolis, visą gyvenimą nematęs nieko, išskyrus „Jėzaus istoriją“, supainiojęs kino sales ir per klaidą patekęs į pornografijos festivalį su visais įmanomais ir neįmanomais variantais.
– Tu čia gerai pataikei, – juokiasi Kasio per petį.
– Rauna stogą seksualizavimo lygis, – pritaria Viktorija.
– Jei nori nusipirkti padangas automobiliui, parduotuvėje tave pasitinka didžiakrūtės su miniaku, kuris vos žemiau šakumo baigiasi. Reklama, kuri atrodo kaip kvietimas į sekso prekių parduotuvę, – tęsiu išvedžiojimus. – Taksistas, pamatęs tuos papus, apsvaigsta ir su stovinčiu įbėgęs prisiperka visokio šlamšto padangų priežiūrai, domkratų, gesintuvų, vaistinėlių, bet tik ne padangų, o atsipeikėjęs po to erekcijos priepuolio spjaudosi: „Bliat, ir vėl kažkokios chujnios prisipirkau.“
– Tai, kas Vakaruose vystėsi kaip seksualinė revoliucija nuo hipių laikų, pas mus įvyko eksternu, per vieną dieną, – prideda Kasio. – Tai seksualumo nėra, tai jis jau kaip stačias penis vietoje Gedimino bokšto, visai kaip Gavelio „Pokeryje“.
– Seksas – tik būdas apsikeisti skysčiais, be jokių įsipareigojimų, – sėdu ant savo arkliuko.
Visi žino mano nusistatymą prieš monogamiją. Apie tai kalbu atviru tekstu, netikiu žmogumi kaip aukščiausia būtybe ar atskaitos tašku, netikiu monogamija. Tik Viktorija manęs nesupranta.
– Promiskuitetas! – šaukiu visa gerkle, bet ji manęs negirdi arba nenori suprasti.
Aklojo ir kurčiojo diskusija apie spalvas ir garsus. Aš kalbu, o ji visus mano loginius pasažus priima emociškai. Neklauso žodžių, klauso emocijos, priima ne protu, o jausmu. Mato ne tą, kuris kalba, o jo vidinį vaiką, kuris pasikeis, persiauklės, subręs. Keistas moters-aukos elgesio būdas: jai reikia perauklėti partnerį ir kankintis visą gyvenimą mėginant pakeisti tai, kas nepakeičiama – girtuoklį ir palaidūną į blaivininką šeimos vyrą. Cha cha cha man ant to šeimos vyro.
– Galvoji, kad aš čia tik dabar taip kalbu, nes bijau įsipareigojimų, o širdies gilumoje esu prieraišus ir noriu tik vienos moters? Ir ta moteris, aišku, esi tu? Žvelk į tai kaip mokslininkė, kaip biologė.
– Sakykim, – gūžteli Viktorija labiau prieštaraudama nei palaikydama.
– Žmonės yra primatai, – aiškinu.
– Primatai, – sutinka ji.
– Primatai pas mus šimpanzės su haremais, bonobai5 su haremais ir gorilos su haremais, spermos lenktynės, baby, vokalizacija, baby, ir bendri vaikai, baby.
– Gerai, gerai, – bando nutraukti mano monologą Viktorija.
– Vieninteliai monogamai yra gibonai, bet jie nuo bendro protėvio atskilo prieš trisdešimt milijonų metų. Labai jau didelis atstumas.
– Manau, jis nori pasakyti, kad nėra gibonas, baby, – įsiterpia Kasio.
– Exactly, aš labiau bonobas, netikintis kuo nors nuolatiniu ir absoliučiu, o nuolatinis ir amžinas, tik proto racionalizuotas atsitiktinumų kratinys, sudėliotas į loginę išvestinę, iš kurios aiškiai matyti monogamija kaip kultūrinis, o ne biologinis konstruktas. Egzistuoja monogamija tam tikru momentu ir su tam tikru partneriu, po jos eina kita monogamija, o po jos dar ir dar. Tai susiveda į promiskuiteto grandinę, tokią nepastovių santykių grandinę, įsipareigojimų duotajam momentui. To negalima racionalizuoti, nes pats racionalizavimas virsta tikėjimu, kad gyvenime yra kokia nors tvarka. Argumentuoju, kad būtent šitoje vietoje ir klystama dažniausiai, nes atsitiktinumų tiek daug, jie tokie skirtingi ar absurdiški, kad protas daro išvadą – viskas yra taip nelogiškai padrika, jog net logiška, apskritai paėmus, toks kratinys virsta tvarka, betvarkė tampa atsitiktinumų harmonija. Argumentas, kad viskas taip nelogiška, jog virsta logišku, manęs neįtikina, nes atsitiktinumų skaičių padauginus iš šimto jie vis tiek nevirsta sistema. Tai yra atsitiktinių taškų išsibarstymas be jokios valios ar Aukštesniojo Proto. Taškai, ir tiek. Gali jais pritaškuoti visą lapą, bet jie nepavirs sistema. Bus tik labai didelis atsitiktinių taškų kiekis, ir nieko racionalaus. Emocija ir logika tai išvis dvi skirtingos sferos, du skirtingi smegenų centrai. Vienas iracionalus atsakas į stimulą, kitas racionalus išmąstytas atsakas į tą patį stimulą. Vienas hormonas per hipofizę, kitas – informacinis srautas iš tinklo. Ir čia jau nesvarbu, kas į ką atsako – tinklas į hormoną ar hormonas, kaip atsakas, į tinklo nurodymą. Ką aš noriu pasakyti? Kad galime haliucionuoti realybę kaip norim, o smegenys sudėlios racionalų paveiksliuką, nes tokia jų funkcija.
– Tėvai, jau nukrypai į lankas, – juokiasi Kasio.
– Visai ne. Imkim analogijos ir homologijos principą. Homologiški reiškiniai giminingi ir panašūs, o analogiški panašūs, bet negiminingi. Taip?
– Taip.
– Pagal tai atmetame visus negiminingus arba tolimos giminystės pavyzdžius. Visas peles, paukščius ir banginius. Tinka?
– Tinka.
– Grįžtame prie primatų.
– Primatų, gerai.
– Gibonai, kaip sakiau, netinka, nes atsiskyrė prieš trisdešimt milijonų metų.
– Netinka.
– Lieka gorilos, orangutanai, šimpanzės ir bonobai.
– Gerai.
– Visi hareminiai grupiniai gyvūnai. Skiriasi lytiniu dimorfizmu6, – pakeliu pirštą, – gorilos patinas dvigubai stambesnis už patelę – netinka, orangutano patinas stambesnis ir dar su tais keistais žandais – irgi netinka.
– Lieka bonobai ir šimpanzės.
– Taip. Bonobai, gyvenantys matriarchato sąlygomis, visas grupės problemas sprendžia sekso būdu. Nori tapti grupės nariu? Pasimylėkim. Nori karjeros – vėlgi per lovą. Nieko neprimena?
– Na, na.
– Tarp šimpanzių viską lemia galia. Nori valdžios, duok į galvą ir pasiimk, nori į grupę, įrodyk savo vertę. O dabar nieko neprimena?
– Primena, primena, kolega.
– Sakykim, žmogus paveldėjo abu primatų modelius arba tarpinį tarp bonobo ir šimpanzės. Pasižymi didele agresija ir polinkiu atsiskaityti seksu. Patelės nuo patinų skiriasi mažai, tik kad žmogaus varpa labai jau didelė, palyginus su visais kitais gyvūnais, ir to priežastis viena – spermos lenktynės. Varpos forma skirta išpumpuoti konkurento spermą iš vulvos ir įbrukti savo, kas rodo biologinį polinkį į grupinį seksą ar bent daugelio patinų apvaisinamą patelę.
– Tadam!
– Laimi sperma, pirmoji pasiekusi tikslą, ir nieko, brol, jėga ir galia čia nereiškia, vien atsitiktinumas ir sėkmė. O nuo sėkmės galima pereiti link tikimybių teorijos ir išsilavinti vaizduotę, gebančią sukurti dievo sampratą.
– O kaip tada poligaminė žmogbeždžionė tapo monogamiška?
– Viskuo kalta žemdirbystė. Biologiškai esame poligamai, bet kai kalba eina apie ūkio ar turto paveldėjimą, monogamija tampa adaptyvi, nes mažiau energijos rietenoms išeikvojama. Tai kultūrinis konstruktas, susitarimas, kad moralu turėti vieną partnerį. Bet ir vėl kalbam apie laikus, kai gyvenimas trukdavo vos keturiasdešimt metų. Stipriai daugindavosi, daug mirdavo, o išlikę trumpai gyvendavo.
– O dabar užknisa.
– Gyvenimo trukmė pailgėjo, mirtingumas sumažėjo. Pasibaigus agrarijams7, pasibaigė ir primityvioji monogamija, dabar ji gali būti punktyras, protarpinė monogamija: tuo laiko momentu turiu vieną partnerį ir tai vadinama promiskuitetu, – triumfavau.
Viktorija jau seniai nesiklausė. Diskutavau su Kasio, o ji žiūrėjo pro langą. Ne mano reikalas aiškinti, kaip jiems gyventi, mono ar poli. Gyvenk ir leisk gyventi kitiems. Dar daug norėjau pasakyti, apie vaikus, apie religijos įtaką žmonių niekinimui, apie vertimo klaidą, kai Mergelė Marija vietoje „jaunos moters“ išversta kaip „nekalta“, o per tai daugybė vaikų nukentėjo, buvo atmesti kaip benkartukai (o galėjo augti tiesiog kaip bendruomeniniai vaikai, kaip Afrikos gentyse), apie bendrus tėvus, bendrus vaikus, ir kad visi jie galėtų būti laimingi, be jokio savininkiškumo ar valstietiško individualizmo. Bet tai jau nutylėjau.
Traukinys sustojo Marcinkonyse. Laukė devyni kilometrai miško keliu iki Puvočių. Sakų kvapas ir kadagių aromatas. Mašinų mažai, net voratinklis čia gali užsimegzti skersai kelio. Štai ir mokykla, kurioje seniai nebeskamba juokas ir šurmulys – nebėra vaikų. Vienas kitas užsilikęs važiuoja mokytis į Varėną, o ši vieta atiduota studentų praktikoms. Skirtumas tik toks, kad vietoje suolų dabar stovi metalinės spyruoklinės lovos.
Prie pastato jau lūkuriuoja toks ligų suriestas Staselis. Kasmet jis čia, su ramentu ir paralyžiaus susukta koja, viena ranka kreiva kaip vabzdžio maldininko. Prišlubčioja Staselis prie kiekvienos merginos ir klausia: „Ar turi draugą?“ Jei mergina prisipažįsta, kad neturi, tai jis tampa jos draugu iki praktikos pabaigos, o tada jau drama ir skausmas. Visi nori meilės. Studijuoju ir aš meilės knygą, tik Viktorija po mano kalbų nelabai nori meilintis. Jokių bėdų, aš neišrankus, kutinu Rūtą, juokinu Augustę ar Irutę. O dar prie visos laimės tenka guosti apsižliumbusią gražuolę Justę, mat Marčius ją pametė. Ir guodžiu, klausausi svetimos neištikimybės istorijos. Man nesunku.
Lakstom po pievas, gaudom drugelius, renkame vabzdžių kolekciją. Šita dalis man kala per kepalą. Kodėl žudome vabzdžius? Tik tam, kad žudytume? Kodėl būtina užmušti tarkšlį ir išsivežti eterio pilname stiklainyje – tik tam, kad atsiskaitytum už praktiką, užuot tiesiog pasiklausius jo tarškėjimo? Kodėl žudome sfinksą, kuris ir taip yra nykstantis drugys? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kitiems, žiūriu, tai nekliūna, daro, ką reikia, ir tiek.
Pievos alsuoja nupjauta žole ir karščiu. Ta pačia žole ir karščiu alsuoja mano herbariumas: visai žalias, ką tik nuo pievos nuraškytas, nes dariau viską paskutinę minutę. Reikėjo surinkti skirtingus lapų tipus, žiedynų tipus ir dar visokius tipus. Praktika – ne tik lakstymas po pievas. Vienas iš praktikos tipų buvo „Rojal“ spiritas. Ir šito tipo spirito merginos užsisakė net iš Vilniaus. Tomas atvežė specialiu reisu:
– Iš vieno „Rojal“ butelio atskiedus gaunasi trys buteliai šnapso.
– Ko jau ko, o šnapso negeriu, – griežtai pareiškiau. – Alaus, prašom, kiek norit, o šnapso nicht.
Likau vienas kambaryje, visi piliečiai išėjo į Merkio pliažą siautėti. Bet ne, ne visi. Girdžiu, kažkas atšlepsi. Irutė.
– Ką, Andreli, su tais lygiasparniais vabzdžiais darai? – klausia atsistodama visai greta mano lovos. Aš atsisėdu tiriamai ją nužvelgdamas, nuleidžiu kojas ant grindų. Jos stangrūs speneliai styro kaip vinys, perdūrusios liemenėlės kontūrą, marškinėlius, net palaidinukę, visiškai atsainiai užsimestą, neužsisagstytą. Ar ji tikrai atėjo domėtis vabzdžiais? Į šitą kojinėmis ir vyrišku prakaitu pradvisusią skylę? Atėjo atnešdama gaivų ir saldų moteriškos vulvos kvapą.
– Ką su tais vabzdžiais daryti? – perklausiu.
Bet ne vabzdžiai jai rūpėjo. Jos speneliai tiesiog lenda man į smegenis. Ji žengė dar žingsnį ir atsidūrė taip arti mano kelių, kad mes vos nesilietėme kojomis, o tos vinutės įsirėmė man į akis. Įkišau plaštaką jai tarp kojų, ji suspaudė, bet ne per daug. Braukiau plaštaka šlaunimi į viršų. Ji užsimerkė ir atmetė galvą. Nykščiu atsirėmiau į jos lytines lūpas, ji garsiai suvaitojo. Buvo tokia įsitempusi ir nuostabi. Perbraukiau nykščiu per vilnijančius po kelnaitėmis gaktos plaukus ir lytines lūpas, ji sudejavo. Atsistojau neištraukdamas rankos, ji vis dar buvo užsimerkusi, tik stipriau prisispaudė prie manęs, visu kūnu prigludo. Įsisiurbiau į jos lūpas, o ji apsivijo mano kaklą rankomis ir atsiduso.
Vaikystėje Irutė turėjo problemų su nosies pertvara, todėl kvėpavo per burną, ir net kai daktarai sutvarkė, taip ir neatsikratė įpročio kvėpuoti per burną, todėl bučiuojant labai seksualiai dejavo. Greitu judesiu per galvą nutraukiau jos marškinėlius ir kartu palaidinę, išvaduodamas nuostabias baltas krūtis, laikomas tik liemenėlės, kurią paprasčiausiai pasmaukiau į viršų, ant kaklo. Ji pati ją atsisegė. Raitėsi ir leido įvairiausius garsus, o aš slinkau nuo lūpų link papulių, nuo papulių link bambos, link papilvės ir galiausia link kitų, labai jau sudrėkusių lūpų. Irutė garsiai sugaikčiojo. O ji tikrai nebuvo naujokė: jei kur nuklysdavau per ilgai, pasireguliuodavo, kur jai reikia.
Nepatogu toje spyruoklinėje lovoje mylėtis – rėmas spaudžia, Irutės užpakalis įdumba iki grindų, aš, atvirkščiai, kaip koks gimnastas išsiriečiu pagal jogos kanonus į „kobrą“. Visiškas siurrealizmas. Bet kaip kitaip toje spyruoklinėje katapultoje dviese raitytis? Akrobatinuosi ir vienaip, ir kitaip, o mintyse keikiu Tarybų šalį ir jos suknistas spyruoklines lovas. Lova girgžda garsiau nei Irutė dejuoja. O dejuoja ji, patikėkit manim, taip, kad turbūt net Merkio pliaže girdėti. Bet kas man – aš rojuje. Jos drėgnumas kerintis, patirtis nuostabi, vokalas kaip angelo, galime dejuoti ir rėėėėėėėėkti!
– Uch, ne seksas, o akrobatika, – sukniumbu baigęs.
Irutė tik nusijuokia. Ką jau ką, o atsakinėti į viską juoku ji moka. Kaip kokia Eločka Ščiukina iš „Dvylikos kėdžių“ – viskas jai cha cha cha ir cho cho cho. Per daug nesileisdama į kalbas tempiasi marškinėlius, maunasi apatinį trikotažą ir treningiukus, bučiuoja mane į lūpas ir išbėga laiminga, išsišiepusi į savo kambarį. Štai tau ir bonusas už spirito negėrimą – damos pačios ant koto šoka.
Vis dėlto nutariau pasižiūrėti, kuo ten baigėsi jauniesiems alkoholikams gėrėjų varžybos. O vaizdas išties vertas poeto plunksnos: tikras „Anykščių šilelis“, kuriame ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko. Tai buvo Kasio ir Tomelis, abu vebleno savo monologus apgriuvusioje pavėsinėje. Jiems turbūt atrodė, kad diskutuoja, bet iš tiesų susidarė įspūdis, jog šnekasi su savo angelais. Ant pavėsinės stalo kaip kūdikis padėjęs galvą miegojo Rabis. Kukuška pajudino jį alkūne, ir jis praplėšė nieko nesuprantančias akis. Kukuška mėgino kažką sakyti, bet Rabis pašoko ir nubėgo barako link. Šis nekaltas pabėgimas sujaudino Kukušką, atskleidė tyrą Rabio vidinį vaiką, pažeidžiamą ir skaidrią sielą. Nuo to laiko nustojo Kukuška nuo jo slapstytis: „Visai patrauklus, kai miega, juo labiau kad geriau žvirblis saujoje, nei erelis danguje.“ Matyt, nesusiprato, kad spiritas „Rojal“ toks grynas, jog nuo jo kai kurios nervinės jungtys tiesiog išsilydo ir užtrumpina, ir atgrasus žmogus ima atrodyti šaunus bei mielas, nes staiga sulimpa iki tol vienas kitą atstūminėję smegenų neuronai.
Aš nužvelgiau mūšio lauką – aplinkui pavėsinę drybsojo kritę draugai ir prieteliai. Nelygi tai buvo kova, sunki ir alinanti. Siaubingas kiekis žuvusių ir neatlaikiusių piliečių. Pasirodo, tauta nutarė neužsiimti skiedaliojimu ir gerti tiesiai iš butelio, užsigerdami Grūdos vandeniu. Ir tai buvo didžioji klaida. Vieni sukrito pliaže, kiti kiūtojo ant pakriūtės, mėgindami nušliaužti link vandens. Prie medžio stovėjo Vytelis, kaip visada, jau spėjęs nutrūkti ir vėl atsipeikėti, kas visus labai nervindavo. Jis niekaip nepataikydavo į fazę: kai kiti dar blaivūs – jis jau girtas, o kai visi įgeria, jis atsibunda ir, žiūrėk, jau kam nors į atlapus taikosi. Tačiau pačiam Vyteliui jo romanas su buteliu atrodė toks mielas ir artimas, kad laikui bėgant butelis perėjo į pirmą planą, o universitetas ir kursiokai susiliejo į vientisą praeities rūką.
Toje pakrantėje viena sau sėdėjo Kukuška, blaiva ir apstulbinta tokio staigaus tautos išsijungimo. Pamačiusi mane susigėdo, ištarė kažką panašaus į „na štai“ ir bedė pirštu. Iš krūmų iššliaužė Varniokė, ta pati juodaplaukė apvali mergina, kuri mano vaikystės kieme buvo ignoruojama ir gyveno su knygomis šuns draugijoje, ir atpylė visą skrandžio turinį tiesiai sau po nosimi.
– Einam, surinksime lavonus, – pasakiau kiek įmanoma draugiškiau.
Kukuška linktelėjo.
Paėmėm Kasio ir Tomą už parankių, bet Tomas nenorėjo eiti. Priešinosi, kažkodėl traukė mus į priešingą pusę, tai palikome jį sėdėti prie stalo ir toliau kalbėtis su savimi. O Kasio su Varnioke nutempėme į mokyklą. Kasio nesidavė paguldomas, atsisėdo medituojančio Budos poza spyruoklinėje lovoje, iškart nuvirto ant nugaros, bet pozą išlaikė: kojos liko suriestos, o rankos sudėtos mudra8. Rabis jau knarkė savo lovoje. Parbėgo iki namų pats, autopilotu.
Nuėjom kitų lavonėlių rinkti.
– Gal prie Grūdos dar kas trūkęs? – pati savęs paklausė Kukuška.
– Pažiūrim, – pasiūliau.
Kojomis vandenyje ir galva krante miegojo Marčius.
– Gerai, kad ne atvirkščiai, – pasilenkiau ir ištraukiau draugą iš vandens.
– Gerai, – pritarė Kukuška.
Marčius sunkus, o dar suglebęs. Nuvilkom pusę, gal trečdalį kelio iki mokyklos.
– Nebegaliu aš jo daugiau vilkti, sunkus kaip velnias, – sušvokščiau uždusęs. – Svarbu, kad ne vandenyje, nesušals, einu, atnešiu kokį užvalkalą. Pamiegos, paršliauš pats.
Įėjau į kambarį to užvalkalo, o Kasio kad šoks iš savo lotoso pozos! Tikras cirkininkas.
– Tfu, kad tave kur, išgąsdinai, – nusispjaunu.
Kasio teškiasi ant grindų, prabunda akimirkai, bet vėl susiraito į savo meditacinį plato9 ir išsijungia.
Gal ir gerai, kad negėriau spirito.
1 Žaliasis žiogas (lot.).
2 Viksvinis skėrys (lot.).
3 Viksva paprastoji (lot.).
4 Lieknoji viksva (lot.).
5 Mažoji šimpanzė.
6 Reiškinys, kai patinas ir patelė skiriasi dydžiu, kūno sandara, elgesiu ir kitais bruožais.
7 Žemdirbiai.
8 Simbolinis arba apeiginis gestas hinduizmo, budizmo ir džainizmo dvasinėje praktikoje.
9 Išsijungimas.