literatūros žurnalas

Ieva Marija Sokolovaitė. Magistralės

2021 m. Nr. 5–6

Esu Ieva Marija Sokolovaitė, skaičiuoju dvidešimt pirmąjį pavasarį ir, apskritai paėmus, esu gana prasta šios žemės gyventoja. Užaugau Palangoje, ant jūros kranto, kirų išklykauta ir vėjų iškošta galva, stebėdama bangas, į krantą išmestas žuvis, medūzas, poilsiautojų šlepetes ir pratindamasi prie visų tų daiktų mirties kvapo. Keista, bet poezijos rašyti vis dėlto nepradėjau. Ėmiau domėtis gyvybe, įvairiausių gyvų organizmų egzistavimo priežastimis ir ryšiais, baigusi mokyklą įstojau studijuoti biologijos į Vilniaus universitetą. Rašau savamoksliškai, iš niežulio pakaušy. Savo publicistiniais ir meniniais tekstais prisidedu prie VU Rašytojų klubo tinklaraščio kūrimo, esu publikavusi kūrybos jaunimo kultūrinėje spaudoje (žurnaluose „Durys“, „Pašvaistė“), dalyvauju skaitymuose. Šį rudenį su novele „Magistralės“ tapau Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos ir Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto konkurso Ričardo Gavelio kūrybai atminti laureate.

 

Vis dėlto nusprendžiau važiuoti.

Aišku, turėjau daug darbo, gavau imti laisvadienį, kurių ir taip nedaug, be to, teko ieškoti, kas pavedžios ir pašers šunį. Jau neskaitant viso kelionės vargo, trys šimtai kilometrų į priekį, per hipnotiškai banguojančias lygumas ir kalveles, pro vienišas, susenusias, aklas ir kurčias sodybas reumato suriestais stogais ir išklaipytomis daržinių durimis, paskui trys šimtai kilometrų atgal. Vėlai vakare tikriausiai. Nuo ilgo sėdėjimo automobily nutirpęs užpakalis, šaltas vairas, absurdiškai ilgos, lyg tyčiotųsi, automagistralių juostos. Tamsa, šlykšti, godi tamsa, žilpinantys šviesų blyksniai, priešpriešais atvažiuojančių mašinų žibintai lyg akys. Grynas nemalonumas, žodžiu.

Bet vis dėlto išvažiavau. Metastazės nelaukia, tokios jau jos, mano sesuo gal dar ir palauktų, galgi susiprastų neimti merdėti vidury savaitės, kai normalūs žmonės užsiėmę, ir kukliai subloguotų kokį šeštadienį arba sekmadienį. Sesuo, sakau, gal ir susiprotėtų luktelėti, bet jos metastazės, išsisėjusios visam kūne, išvešėjusios ir nebesulaikomos, nelauks, tas akivaizdu. Gana prisilaukė, matyt. Na, tas keistas kevalas, pripildytas ligos, apie kurią niekas nežinojo, tas slapta nuo visų viduje irstantis kūnas, tebenešiojantis mano sesers vardą, ligoninėje jau beveik savaitę, bet iš pradžių viskas buvo geriau. Ji tiesiog liovėsi valgyti. Nustojo judėti, nebesikėlė iš lovos, nors ir taip nedažnai beišeidavo iš rūsio, kur jai buvo įrengtas kambarėlis. Nustojo kalbėti. Nebegirdėjom krebždesio apačioj, suprantat, to įprasto krebždesio, paprastai tarė jos marti, atvežėm čia, ligoninėn, o ji nevalgo ir čia, nevalgo, ir baigta, tyli, ir tiktai žiūri, šiurpoka, žinokit, ir kas galėjo pagalvoti, kad bus taip sunku ištvert žvilgsnį – net ne riksmus, ne dejones, ne užgaidas ar specialius poreikius, ne verksmą ar išpažintis, o tik žvilgsnį. Suprantu, atsakiau. Žvilgsnį. Atvažiuosiu, pridūriau. Tada dar nežinojau, niekas nežinojo, tyrimų atsakymai atėjo tik kitą dieną, marti vėl man paskambino. Pasakė, kad gydymo nebus, jai taip sakęs daktaras. Atvažiuosiu, pakartojau. Marti – gera, drūta moteriškė, mudvi susitiksim ligoninės kieme, greičiausiai automobilių aikštelėj, ji palydės mane palaton. Palauks, kol aš išeisiu. Tada išgersim kur nors kavos, ar ką. Ji gera moteriškė, moka laukti.

Laukimas. Mano šlapimo pūslės laukimas, kol privažiuosiu degalinę, kad galėčiau nueiti į tualetą. Mano pasilpusių akių laukimas, kol baigsis kankinančios kelkraščių tiesės. Mano namie pasilikusio šuns laukimas, kol grįšiu, mano sesers laukimas, kol kas nors įvyks, baigsis, o gal prasidės, o gal paprasčiausiai nebeskaudės, ir tiek. Mano sesuo buvo tvirtai apsisprendusi negyventi ilgiau šešiasdešimties metų, kokia nesąmonė, sakydavo, absoliutus marazmas, senatvė yra niekam nereikalingas dalykas, tai juk vien tik vargas giminėms, sūnui ir jo žmonai, ir dar jų vaikui, man, galų gale, ir visiems kitiems, vienas nemalonumas, o pačiai tai irgi jau jokio smagumo, kur ten smagumas valkioti senus kaulus iš kampo į kampą, sakau, reikia mirt iki to, ir baigtas kriukis. Neužkraut tos bjaurasties kitiems ant galvų. Nieko neužkraut, niekuo nepasinaudot be atlygio, nebūti našta, neduokdie kam nors pridaryti vargo ar – dar šventvagiškiau – sukelti pareigos jausmą pasiaukoti, tai jau būtų visai nepakeliama. Nė nesiruošiu tapti našta, nė nesiruošiu to daryt, girdi? Sulauksiu šešiasdešimties, ir tiek mane tematysit, numodavo. Būtų iš anksto užsisakiusi ir karstą, susidėjusi prie lovos išskalbtas ir išlygintas įkapes, batus, o gal net ir būtų jomis kasdien rengusis, velniai rautų, gal net būtų kasvakar su jomis gulusis miegoti į karstą, kad tik laidotuvių biuro darbuotojams netektų vargti, ko gero, būtų taip padariusi, jei ne tas kategoriškas bet kokių apeigų ir religijos apskritai niekinimas. Ar toks gulėjimas karste, pasiruošus, ir žvelgimas į lubas prieš užmiegant būtų laukimas? Ar tie šešiolika metų, kuriuos vis dėlto pragyveno po savo nusistatytos ribos, neturėdama karsto, pamiršusi tą pažadą, skaičiuodama dienas pagal indiškus serialus, buvo laukimas? Ar dienos, kurias sudarė mezgimas, serialai, pietų anūkui virimas ir vėl serialai, ir taip kasdien, nuo ryto iki vakaro, kur nors vedė, ar tai galėjo kuo nors baigtis, ar įmanoma buvo ko nors sulaukti? Laukimas privalo turėt tikslą, kitaip argi tai laukimas, privalo turėt bent vardą, nežinau, kad ir Godo, sese, ar esi bent girdėjusi tokį vardą? Kaip vadinosi tavo laukimas?

Kaip vadinasi mano laukimas, automobilyje šildomomis sėdynėmis skriejant per vėsią tuščių laukų miglą? Mano senų sąnarių laukimas, kol galės vėl atsitiesti, kol baigsis ši varginanti diena?

Man atrodo, viskas yra kiek kitaip, paprasčiau, o gal kaip tik sudėtingiau. Jai nereikėjo gyventi Vilniuje, ir tiek. Nereikia pamiršti, kad basiliskas gyvas, kad tebesiveisia šlykštūs, nenormaliai nešvarūs Vilniaus karveliai, kad gatvės žmogų praryja ir atgurgia atgal, apvirškintą, apardytą, bet iki galo ir nesutraiškytą. Visas tas gaudesys, skubėjimas, lėkimas uždaru ratu, rytas-popietė-vakaras-rytas-popietė-rytas-vakaras-rytas-rytas-rytas-rytas, sūnaus žodis, vienas, retais atvejais du ar net trys, kuriuos teištaria per dieną, nes dirba, nes užsiėmęs, nes neparanku leistis į rūsį vien tam, kad pasisveikintų su motina. Pietūs, verdami kasdien tuo pačiu metu, ir indiški serialai, idealiai, palaimingai punktualūs, po daugybę serijų per dieną, visos rodomos serijos, būtų nuodėmė praleisti bent vieną to bukinančio rožinio karoliuką. Mano sesuo neskaitė knygų, nevaikščiojo į kiną, nesiklausė muzikos, nelankė teatro, jos nedomino kelionės, naujienos, pasaulio įvairovė. Kartą paklausiau, kas jai įdomu, televizija, atsakė, tiktai televizija, bet dabar man atrodo, kad net ir tai buvo priedanga, būdas nukreipti dėmesį ir nustoti mintyse klaidžioti nesibaigiančiomis Vilniaus gatvėmis, ir viskas. Sąmoningas būdas. Na, mano sesuo užaugino sūnų. Maitino sūnaus sūnų visą jo vaikystę. Tai tiek. Visa kita tesudarė rūsio prieblanda, mezgama kojinė ir konvulsiškai virpčiojantys virbalų galai, ir tamsiagymės, trisdešimt aštuonis kartus per pusvalandį dėl meilių pravirkstančios ir vėl nusišypsančios indų dvylikametės. Daugiau jokių minčių, abejonių, jokių apsisprendimų ar klausimų. Man atrodo, viskas daug paprasčiau nei laukimas – laukiantysis žiūri į ateitį, o niekur nežiūri tas, kuris pats leidžiasi lėtai iškanuojamas. Na, taip, aš skolinuosi terminus. Bet nieko tiksliau negaliu sugalvoti, sakau, man atrodo, kaltas Vilnius ir jo karveliai. Galbūt ir aš būčiau lindėjus rūsy ir gelbėjusis vien televizoriumi, galbūt ir aš būčiau leidusis tapti priklausoma nuo to idiotizmo, jeigu būčiau galvojusi, kad lauke teks žvelgti į bjaurias, raudonas tų karvelių akis, kuriose atsispindės apgailėtinai vienišas mano pačios siluetas, o išsigelbėjimo nuo tų akių nebus, nebus, nebus, jos lauks visur, už kiekvieno kampo.


Nevikriai parkuodamasi ligoninės kieme, mesteliu akį galinio vaizdo veidrodėlin, jame akimirką atsiduria apgailėtinai vienišas mano žvilgsnis. Tfu, aš jau čia. Išlipu, susirenku nuo galinės sėdynės apelsinų sultis, šokoladą, susikišu rankinėn, pasiimu bijūnus, netoliese manęs jau lūkuriuoja sesers marti. Atrodo išvargusi.

Skyriuje mums paskubomis išberia, kad palatoje lankytojams leidžiama pabūti tik penkiolika minučių, abiem kartu negalima eiti, gi karantinas, ponia, tokie reikalavimai, argi nesuprantat. Ką gi, mudvi su marčia atsidalinam tą laiką tiksliai per pusę, perriekiam tarsi obuolį vaikystėje, ir kiekvienai lieka po septynias su puse minutės, nei daugiau, nei mažiau. Skaičių žiaurumas. Kita vertus, gal taip ir geriau, nebus vietos laukimui, prakeiktajam laukimui, kad ir kas tai būtų. Skaičių gailestingumas. Skaičių indiferentiškumas, nepasiekiama teorinė tobulybė, pažadas, kurio laikomasi, vergovė skaičiams ir laisvė skaičiuose, mikroskopinė užuomina apie tvarką, geometrinis ilgesys. Sese mano, ar nors retkarčiais dar pasiilgsti skaičių? Sese mano, kaip ironiška, kad pati virtai skaičium, trys, septyni su puse, keturi, trys valandos kelio iki tavęs, septynios su puse minutės, keturios lovos palatoje. Keturiose lovose guli keturi vienodi kokonai, keturi susirietę, sudrėkusiomis antklodėmis apmuturiuoti gumbai, lango pusėn atsukti keturi pilki, išpurtę senatvės veidai be jokios išraiškos. Onkologiniame skyriuje kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, bet… Mėšlungiškai gniaužydama rankinės dirželį, lėtai žengiu pro kiekvieną iš lovų, ir imu vis labiau nervintis, o veidai boluoja visai bereikšmiai, niekuo nesiskiria vienas nuo kito, vienodi, po paraliais, jie visai vienodi. Kokia gėda. Galiausiai susitvardau, susivokiu atkreipti dėmesį į daiktus ant spintelių, pastebiu ant vienos sesers akinius, truputį palengvėja. Sesuo guli susirietusi po antklode embriono poza, mažutis, sudžiūvęs, pamėlęs embrionas kolektyvinėje besielio nyksmo gimdoje. Akys užmerktos, vienos akies blakstienos senatviškai blyškios, vos įžiūrimos, kaip ir mano, o kitos – neįtikėtinai ilgos ir juodos (tik vėliau sužinau, kad toks vaistų nuo glaukomos, kuriuos lašindavo į tą akį, pašalinis poveikis). Ar ji miega? Gal aš pati sapnuoju, kodėl darosi taip tvanku, šleikštu, sausa gerklėj, šitas mirties embrionas ir jo baugiai jauna, nemirtinga akis, šita ausų būgneliais griaudžianti tyla – po galais, aš bijau, turbūt aš klaikiai bijau, kad sesuo neatsimerktų, kad neįsmeigtų į mane kanuko žvilgsnio, kad nenusitemptų manęs paskui save.

Tfu, lieka šešios minutės.

Švelniai paliečiu seserį, kad prasimerktų, ji šiaip taip mane atpažįsta, mudvi pasisveikiname. Padedu ant spintelės sultis, šokoladą, priglaudžiu bijūnus. Dar keli sakiniai, bet jai sunku, sprangūs žodžiai kliūva gerklėje, o man irgi nelengva numatyt, dėl kurių dalykų, kurie liks nepasakyti, paskui gailėsiuosi. Koks gražus tavo šalikas, ištaria sesuo, nenuleisdama nuo manęs nejaukiai skirtingų akių, mano sesuo, visą gyvenimą nieko panašaus man nepratarusi. Šypteliu, kas man belieka. Nenoriu varginti klausimais. Mudvi tylime, ir toje tyloje senka laikas, nyksta griežtos sekundės, embriono kūne migruoja nuosprendis. Ar Ilona atnešė cepelinų, galiausiai paklausia sesuo. Nesuprantu. Cepelinų, pakartoja, ar atnešė, kur ji, aš jos prašiau. Prašiau cepelinų.

Vis dar neatitokstu, bet tuo metu sutiksi septynios su puse minutės, tad stojuosi, atsisveikinu, o Ilona, marti, pakeičia mane. Prasilenkiant tarpduryje, iš tiesų pastebiu jos rankose ryšulį. Noriu sušukti, kad negalima, kokie dar cepelinai, mano seseriai kepenų degradacija, jie ją tiesiog pražudys, negalima, velniai griebtų. Bet taip ir neprasižioju. Sėdu koridoriuje ant suolo, akis įremiu į palatos duris. Negaliu patikėt. Sese mano, tu prašei cepelinų? Sese mano, tavo paskutinis, tavo vienintelis per visą gyvenimą noras yra porcija cepelinų su spirgais? Tavo apatija, kurią laikiau apsisprendimu, tavo abejingumas, kurį laikiau iškanuotų smegenų būsena, tavo lėtas nykimas iš pasaulio, prasidėjęs gerokai anksčiau, nei galėjo prasidėti – visa tai dabar apibendrina vienintelis mostas, priešmirtinis noras. Paskutinis noras – gražus paprotys, ar ne? Elegantiška tiesioji prieš pat prisimenant stabdžių pedalą. Ir tavoji finišo atkarpa, tavasis paskutinis mostas tėra viso labo bulviniai kukuliai? Šitoks tavo vienintelio noro lėkštas paprastumas žiaurus, nė nenutuoki, koks jis žiaurus ir naikinantis. Ką į tavo cepelinus atsakys filosofai, avelių ganytojai, dievas? Ką atsakysiu aš, stebinti, kaip šitiek metų vegetavusi, autopilotu slydusi beprasmybėn, kaip man atrodė, paskutiniuoju lankstu ėmei ir apsigręžei atgal? Juk tai viražas atgal tavo didžiąja taip neįtikėtinai kruopščiai tiesta magistrale į absoliutų kanukišką abejingumą. Po visą gyvenimą trukusio savanoriško neegzistavimo, atsižadėjimo, griežto atsisakymo nuo menkiausios įtakos pasaulio tvarkai paskutiniuoju lankstu imi ir apsigręži atgal? Nes juk patys cepelinai nieko nereiškia, kvaila istorija, ir tiek, puikiai žinai, kad vis vien nepajėgsi jų nuryti, bet, sese mano, argi ne toks tavo kalbėjimo būdas, argi tie velnio nešti bulvių kukuliai nereiškia nieko kito kaip tik noro, kad kieno nors rankos juos lipdytų ir virtų tik dėl tavęs? Šitiek metų ryžtingai tolusi, dabar čiūžteli atgal ir imi artintis? Jei tik nebūčiau tokia sustingusi, gal mudvi net susidurtume. Išsėdžiu visas septynias su puse marčios minutes spoksodama priešais save, ir mano laukimas dar niekada nebuvo toks svilinantis. Lyg visu kūnu bėgiotų tūkstančiai sužmogėjusių skruzdėlių, kiekviena su mažyčiu sesers veidu, visur, lįstų po drabužiais, ropinėtų ausyse, tarpupirščiuose, riebalų klostėse, maltųsi apie akis, burną, kirkšnis ir juosmenį, nepakeliamai dirgintų tūkstančiais kojyčių ir visą laiką juoktųsi, juoktųsi, juoktųsi iš manęs. Kaip nepakenčiamai, neatitaisomai kvaila. Norėčiau perrėkti tą jų juoką, norėčiau pradėti iš naujo, bet jau per vėlu. Sese mano, ar jau per vėlu, ar aš jau pralėkiau posūkį?

Prakeiktas geometrijos tobulumas. Prakeiktos mano pačios smegenys, dar nespėjus susivokti jau besimatuojančios tavo trajektoriją. Mudvi tokios skirtingos, mudvi visada buvome tarsi du antipodai, dangus ir žemė, krytis ir plokštuma, skardus juokas ir nebylumas. Mudviejų magistralės tiesiasi į skirtingas puses, visada maniau, kad manoji šauna kuo toliau nuo susinaikinimo, kurį pasirinkai tu, tiesiai aukštyn ar gilyn, ganytojų, filosofų ir kitų tavo dabar nuginkluotųjų link, koks absurdiškas tai buvo aklumas. Ir jei paskutinis lankstas pagal geometriją privalo pasukti atgal, kur galiausiai atsidursiu aš? Po paraliais, tai ne laukimas, tai gyvuliška baimė, mano kūnu ropoja ne minučių ir sekundžių skruzdėlės, o nesuskaičiuojami tikrojo nyksmo parazitai, šlykščios irimo kirmėlės, virstančios iš manęs, manęs, tik iš ten, tarpstančios many ir jau seniai mintančios manim, mano kūnu, mano mintim. Mano seseriai ketvirtos stadijos vėžys, bet ji pasuko atgal, o kas bus su manimi?

Sese mano, ar kada nors man atleisi? Ar iškanuotiesiems atleidžiama?


Palatos durų girgžtelėjimas tarsi juokas. Ilonos žingsniai mano pusėn tarsi juokas, ryšulėlis su maistu, likęs jos rankose, tarsi juokas. Ji nebenorėjo, taria, ji nebeturėjo jėgų jų valgyti. Žinau, atsakau. Kėliausi penktą ryto, kad spėčiau išvirti, tarsteli marti, mudviem leidžiantis ligoninės laiptais, kėliausi specialiai dėl jos ir viriau. Taip, suprantu, pakartoju. Kieme apie hortenzijas dūzgia bitės, žvilgantys gyvatvorės lapai spindi saulėje, pro šalį skuba žmonės. Kaip jūs žiūrėtumėt į tai, kad mudvi, jeigu jau taip, imtume ir suvalgytume tuos cepelinus? – lyg tarp kitko pasiteirauja marti, kai einame pro suoliukus. Labai teigiamai, kodėl gi ne, atsakau. Šiaip ar taip, pietų metas. Tad mudvi susėdame, papietaujame, beveik nejaučiu skonio, bet nebejaučiu ir alkio.

Grįžtu vėlai, už buto durų kaukia mano šuo.