literatūros žurnalas

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11

Romano fragmentas
 

Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį – pasakė: vai čičeku vai čiček. Ir nusižvengė.

Žiūrėk, ar tau neatrodo, kad šitas reikalas, – jis bedė pirštu į ant sienos prieškambaryje kabančią medinę jaučio galvą, – subtiliai perteikia hėgeliškąją paradigmą? O gal reprezentuoja nyčišką Zeitgeist?

– Aš labiau čia įžvelgčiau Schopenhauerį. Bet, jei atvirai, man ta galva primena naujametinę loteriją pas dėdę.

Jie abudu nusijuokė.

– Kad ir ką jūs sakytumėt apie tą savo karvę, čia yra dar keblesnis atvejis, – pro šalį eidamas Edis mostelėjo į sėdmaišį. – Man rodos, tas dalykas net neturi savo eidoso Platono pasaulyje, vadinasi, jo kaip ir nėra. Ar galima atsisėsti ant to, ko nėra, – štai kur klausimas. Čia net pats Kantas nusilaužtų smegenį!

Jis užsirakino, kaip pats sakydavo, myžigaloje, ir ėmė niūniuoti „O Tannenbaum“.

MayaM sėdėjo ant sofos, susikėlusi ant kavos stalelio basas kojas ryškiai nulakuotais nagais ir telefonu dalijo nurodymus Na Ta Lie, kuri tuo metu blaškėsi po parduotuvę.

– Dieve, – miaukė ji, – argi tu mažas vaikas? Iškart už duonos skyriaus… taip taip… Tada į dešinę… Gerai. O dabar pažiūrėk kairėje…

Jos balsas skambėjo griežtai ir rimtai, bet iš veido buvo matyt, kad vos laikosi nesijuokusi.

Įsivaizduojat, Nuogas Užpakalis nežinojo, KOKIŲ kiau-šinių. Dieve mano, jai nedaeina, kad parduotuvėse būna TIK vištų kiaušinių. Jau nekalbu apie tai, kad ji neturėjo žalio supratimo, kur jie padėti. Gailiuosi, kad nepaklausiau, kieno, jos nuomone, ten buvo kiaušiniai.

– Ji pripažįsta tik kosminius kiaušinius. Tiksliau, vieną kosminį kiaušinį.

Right. Išvis reikėjo ją pasiųst kartu su Vaidučiu – ot, būtų parnešę kiaušių!

Kilo visuotinis juokas.

– Ji manęs jau prieš tai klausė, ar kiaušiniai iš tikrųjų yra… kiaušiniai! – pasakė Hermina. Jos blyškiame veide, kaip įprastai, nesimatė emocijų, bet vien iš to, kad ji pravėrė burną, buvo aišku, kad yra neįtikėtinai įsiaistrinusi.

– Vargšė Na Ta Lie!

Balkone MataZ egzaminavo nuo jo dėmesio apsvaigusią Jūratę.

– …ar žinai, kad jei Mėnulyje tuo pačiu metu paleistume kristi kūjį ir plunksnelę, paviršių jie pasiektų tuo pačiu metu, nepaisant to, kad vienas iš jų sveria kilogramą, o kita – gramą?

– …

– O štai Žemėje turime atsižvelgti į dar vieną jėgą – oro pasipriešinimą. Dėl to plunksnelė ir, pavyzdžiui, popieriaus lapas, nors jų svoris panašus, išvystys nevienodą greitį.

– …

– Apie ką tu galvotum, Jūrate, jei kristum iš savo balkono? Turint galvoj, kad kūnas jau per pirmą sekundę pasiekia daugiau nei dešimties metrų per sekundę greitį, turėtum maždaug ketvirtadalį sekundės laiko apmąstymams.

Jūratė pakėlė į jį akis, rodydama, kad į jo glėbį (ar po jo kojomis, jei jis ją atstumtų) ji kristų bent dešimties tūkstančių kilometrų per valandą greičiu.

– Žinai, aš tokiu atveju norėčiau prisiminti tą į snaigę panašų ženklą, kurį Kurtas Vonnegutas nupiešė savo „Čempionų pusryčiuose“. Tai… – jis pasilenkė prie Jūratės, tarsi norėtų, atsiliepdamas į jos lūkesčius, pasakyti ką nors švelnaus, ir sukuždėjo: – …šiknaskylė.

Tada nusijuokė ir grįžo į vidų. Jūratė stipriai išraudo ir taip pat movė iš balkono į kambarį, kažkur pasislėpė – tikriausiai užsidarė tualete.

Balkone tuo metu išdygo Šarlotei visai nepažįstama mergina – matyt, naujokė.

Geras! Kokie gražūs! – susidomėjo ji ant virvės kyburiuojančiais skalbinių segtukais. – Jeigu būtų mažesni, galima būtų nešioti kaip auskariukus.

Ji užsisegė segtuką ant kairiosios ausies spenelio ir sužiuro į savo atspindį lango stikle. Patenkinta rezultatu, apsikabinėjo jais visą veidą ir plaukus, vieną segtuką įsisegė į šnerves.

Koks geras tūsas, aneee? – ji iš paskutiniųjų stengėsi jaustis atsidūrusi vietoje ir laiku. Mirksnį Šarlotei net kilo klausimas, ar ji pilno proto.

– Gal ir tu nori įsisegti?

– Ačiū, aš ir taip jaučiuosi kaip skalbinys.

Mergina pasimuistė ir apsiramino. Greitai nusirinko segtukus (liko tik vienas plaukuose, kurio nepastebėjo) ir movė į kambarį, Šarlotei mestelėjusi:

Nu davai. Nesušalk.

Jos žodžiai nuskambėjo pagiežingai ir kvailai, – lauke visai nebuvo šalta, greičiau atvirkščiai.

Šarlotei grįžus į kambarį, Edis jau buvo atkimšęs butelius, MayaM maišė vermutą su „burbuliukais“ – gėrimu, kurio nė didžiausi cinikai nebūtų drįsę vadinti šampanu, ir skiedė greipfrutų sultimis. Artūras mėtė į kokteilius ledukus.

Ant lentynėlės virš rašomojo stalo, kur rikiavosi senos kasetės, kompaktiniai diskai, knyga „Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus“, amuletas iš neseniai atsidariusios egiptietiškos parduotuvėlės „Izidė“, ji pastebėjo suvenyrinę Brandenburgo vartų skulptūrėlę, išsiskiriančią įprastam suvenyrui neįprastu dydžiu: gal trisdešimties centimetrų pločio ir, – neskaitant viršuje šuoliuojančios kvadrigos, – maždaug dvidešimties centimetrų aukščio. Buvo nudažyta nenatūraliomis, akį rėžiančiomis spalvomis, visiškai neatitinkančiomis realių: kolonos tviskėjo auksu, o kvadriga buvo skaisčiai žalia – kaip pirmoji žolė. Nepaisant to, skulptūrėlės bjaurumas (tikriausiai orientuotas į arabo ar prakutusio rytų europiečio skonį) atrodė visai simpatiškas. Ją, kaip ir jos namų „angelą“, reikėjo priimti tokią, kokia ji yra, su visu ją lipdžiusių žmonių fantazijos seklumu, – šiuo požiūriu ji atrodė autentiškesnė už daugelį „gilių“ ir „dvasingų“ tekstų, kurie skambėdavo literatūros renginiuose.

Thomas įspraudė jai į delną stiklinę su kokteiliu. Jis šypsojosi.

Na, pagaliau prasidės. Na Ta Lie, – jis išsiviepė, rodydamas, kad jam ji buvo, yra ir liks Nuogas Užpakalis, – jau viską parnešė. Bet nu aš negaliu, kokia ji. Fenomenali. Na Ta Lie – Fe No Me Na Li.

– Gerai.

– Na… Turbūt… neblogai, – pasakė jis ir ėmė juoktis. Thomas jautėsi laisvas ir norėjo tai parodyti, todėl jam kartais pavykdavo būti nuoširdžiam, ir tai atsispindėjo jo poezijoje, kuri Šarlotei atrodė stipresnė ir autentiškesnė nei daugelio kitų klubo „Opalas“ narių.

Thomas pabarbeno į skulptūrėlę.

– Sako, išsiskyrei su Alexu?

Žinok, nemokėsiu tau paaiškinti. Aš ir pati kol kas nieko nesuprantu. Bet iš principo, jo.

– Ar galiu tau užduoti atvirą klausimą?

– Klausk.

Ar tai kaip nors susiję su… Vaidučiu? – buvo matyti, kad jis jaučiasi nepatogiai.

– Su Vėmalu? Tu gal išprotėjai? Tai neįmanoma! – Šarlotė turbūt per garsiai sušuko, nes pajuto į save nukreiptą MayaM žvilgsnį.

– Kas? Kodėl neįmanoma? – nustebusi sumurmėjo ši.

Tau, MayaM, viskas įmanoma. Tu egzistencinis… hmm… traktorius. Verti kalnus.

Thomas paplojo MayaM per nugarą ir švelniai stumtelėjo tolyn – kaip didelį kamuolį.

Tu tik neimk į galvą, – kai nieko nesupratusi MayaM pasitraukė ir prisiklijavo prie Yurgos ir Edžio, tęsė jis. – Tiesiog po tos dienos, nu tu supranti, Vėmalas pasidarė kažkoks… hmmm… mįslingas. Yurga pagalvojo, gal tavo toks keistas seksualinis skonis. Arba kad tyrinėji savo seksualumą. Pagaliau kas čia blogo? – šūktelėjo jis dirbtinai patetiškai; tai rodė, kad rimtas pašnekesys – baigtas. – Argi yra pasaulyje dalykų, kurių kas nors negeistų ir nebūtų mėginęs iškrušti?

Tuo metu Yurga užsilipo ant kėdės ir, bandydama atkreipti į save dėmesį, kelis kartus suplojo.

Tai pagaliau pradedam! Ar girdėjot?! Šventė prasideda!!! Šventė, kuri reiškia, kad aš esu sena… Bet juk Edis myli mane ir seną? Ar tiesa, Edi? – kaip žaislą naminiam gyvūnėliui Yurga atkišo jam savo ranką, o šis be didelio entuziazmo ją paėmė. – Kaip beprasmiška ir kvaila švęsti senatvę, ar ne? Todėl iškart turiu atsiprašyti jūsų, kad nebus torto, – ir ypač tavęs, Edi, aš žinau, kokie tau svarbūs saldumynai. (Tiesa, tavo vietoj pamąstyčiau apie konditerio karjerą – esu tikra, kad šioje srityje pasiektum neįtikėtinų aukštumų.)

Šarlotė neabejojo, kad, piršdama Edžiui konditerio karjerą, Yurga numatė ir tai, kad tokiu atveju ji turėtų vienu konkurentu mažiau.

– Aš nenoriu… Mes nenorime… švęsti mirties. Bet neįmanoma sukurti tokios koncepcijos, kuri juoda įrodytų esant balta, nepamynusi sąžiningumo. Net jeigu tortas būtų su šeivamedžio uogomis, simbolizuojančiomis jaunystę ir nekaltumą, arba su šermukšniais, kurių žievės nuoviras, kaip mãno Nauru gyventojai, gali per penkiolika dienų atkurti mergystės plėvę, tai niekaip nepaneigtų… ir nepaneigia… fakto, kad mes supūsim kape. Tiesa, pereidami iš vienos kūno puvimo fazės į kitą, mes vis dar būsime kūrybiniame procese, bet jis bus inertiškas, ir chtoniniai procesai…

Yurgos veidu perbėgo tamsus ribulys – kažkas panašaus į tai, ką Šarlotė kitados pavadino „tarakono šešėliu“. Ji atrodė jausminga, ir Šarlotei dingtelėjo, kad gal ji išties tiki tuo, ką šneka.

– Kaip matot, aš ruošiausi šiai akimirkai… Ir tikiuosi, kad man pavyko. Tiksliau, mums pavyko, nes čia Edis man labai padėjo… Žinot, retkarčiais mes vienas kitam atliekame tokius lyg ir psichoterapijos seansus – beje, tai nuostabi kūrybiškumo skatinimo priemonė – ir kartą Edis prasitarė, kad visa jo esatis – tokia, kokia yra dabar, – kyla iš kiaušinio, į kurį įžambiai krenta šviesa. Įsivaizduokit, jam penkeri ar šešeri metai, jis virtuvėje sėdi prie stalo, priešais jį – kiaušinis, į kurį, kaip minėjau, įžambiai krenta šviesa, ir jis staiga pajunta (juk būdamas tokio amžiaus dar neturi kalbos instrumentų apsakyti tam, kas vyksta), kad mato kiaušinį jau po to, kai jį sudaužė ir suvalgė, – kad kažkas nesugrąžinamai, bet pagal tos akimirkos logiką – logiškai, susikeitė vietomis: jo mama mirusi, jis net žino, kur yra ir kaip atrodo jos kapas, ir jis pats miręs, nes pro tuos atšešėlius, kurių atsirado kiaušiniui iškreipus erdvę ir laiką, regi ir savo kapą, ant jo – gvazdikai, kokius neša į mokyklą kiekvieną rugsėjo 1-ąją… Tai labai sudėtingas išgyvenimas, – Yurga klausiamai pažvelgė į Edį, norėdama įsitikinti, kad šis neprieštarauja, – tokio amžiaus vaikui! Ir tokių išgyvenimų jis per savo gyvenimą turėjo ne vieną… Tiesą sakant, net nežinau, ar turiu teisę pasakoti, tai labai asmeniška, – ar ne, Edi?

Ji ištraukė ranką iš Edžio letenų ir atsirėmė į jo petį, leisdama visiems įsitikinti, kad sprendimus jų poroje priima ji.

Tikriausiai nė vienas nežinote, kad vaikystėje Edis lankė baletą Moksleivių rūmuose – jis labai gėdijasi šio gyvenimo etapo, bet drauge laiko reikšmingiausiu savo kaip menininko raidai. (Čia ir man daug neaiškių dalykų – turėsi, Edi, kada nors smulkiau iškloti!) Žodžiu, Edis pasakojo, kad kartais, ypač vykstant didesniems renginiams, visos gimnastikos ir šokių salės būdavo užimtos, ir jauniesiems baleto artistams, – ji pažiūrėjo į Edį, tarsi mintyse bandytų jam priderinti triko, – tekdavo repetuoti salėje, skirtoje pionierių rikiuotėms, kurioje stovėjo didžiulis (gal dešimties metrų aukščio, nemeluoju) balto gipso, – ji nepatingėjo išvardinti visų vardų ir titulų, – Rusijos Spalio socialistinės revoliucijos vadas, pas mus prieštaringai vertinamas Vladimiras Iljičius Leninas. Taigi tą kartą, – jau po to, kai nutiko istorija su kiaušiniu, – jie Lenino salėje mokėsi atlikti kažkokį sudėtingą sukinį, ir Edis pastebėjo, kad apvali ir balta kaip kiaušinis Iljičiaus galva nutvieksta saulės, ir šviesa krenta į ją įžambiai pro vitrininius langus, kuriuose atsispindi jis pats – su matroske, jo pimpotaukšlis stovi po sovietinėmis rudomis kalgotkėmis, o sunkus Lenino atspindys lange užvirtęs ant jo atspindžio iš nugaros taip, kad atrodo… Na, jūs patys viską suprantate… ir patys galite Edžio paklausti, – jeigu jis, žinoma, norės atsakyti, – kaip tai pakeitė (Edi, ar galiu vartoti tokį stiprų žodį?) jo gyvenimą…

Pasakojimą apie revoliucijos vadą ji akivaizdžiai prasimanė, kad konceptas įgytų ir politinę dimensiją.

– Žodžiu, mes su Edžiu nusprendėm – daugiau jokių gim-tadienio tortų ir žvakelių, kurios primena, kiek mums metų. (Jos tokios nuobodžios – brrr… Be to, mažoms ir naivioms mergaitėms, – čia ji pažvelgė į Tomą, – negalima liesti degtukų. Ar ne, brangioji?) Žinote, mūsų gyvenime tiek iššūkių. Gimtadienis neturi būti kančia. Aš tikiu, jog tai, ką sugalvojome,

padės kiekvienam iš mūsų tobulėti ir siekti užsi-brėžto tikslo. Pakeisti žiūros kampą – fotografijoje tai vadinama perspektyva. Kad ją atvertume, turime išlaisvinti instinktus ir intuiciją, išsinerti iš dabartinio kūno, pamatyti savo sukaktį ir pačius save iš laiko distancijos. Iš naujo nekaltai prasidėti. Paprasčiau kalbant, mums reikia simbolinio kiaušinio – kaip vaikystėje Edžiui.

– Nefrito kiaušinio? – apsimestinai naiviai paklausė MayaM.

Thomas prunkštelėjo.

– Taigi mes šiandien pabandysim simboliškai sugrįžti į vaikystę. Daugelis iš mūsų vaikystėje bandė arba tik svajojo mesti į praeivį kiaušinį. Tai viena iš raktinių patirčių, leidžianti į aukas perkelti savo buvusių santykių reprezentacijas. Mes naikinsime ribas, laužysime kultūrinius mitus apie amžių, seksualumą ir lytį. Beje, anot Focault, bet koks seksualumo diskursas yra įtakotas galios santykių tarp subjektų, kurių veikiamas seksualumas iš esmės virsta diskursu. (Taigi ir nefrito kiaušinis, kaip čia dabar pajuokavo MayaM, – ne visai ne prie ko.) Ar gali pasikeisti tai, kas atsirado savaime? Gal kuris nors šituo būdu net išsiaiškinsime santykius su religija. Pavyzdžiui, MataZ, – kaip visi žinome, jis buvo klapčiukas ir iki šiol sapnuoja, kaip nupjauna klebonui pimpį. O kitas, žiūrėk, – ji dėbtelėjo į Thomą, – galbūt išmoks valdyti agresiją, kylančią iš neapykantos despotei motinai. Tai gera proga pakeisti archajines ir atgyvenusias, – šiuos žodžius ji ištarė su dideliu pasitenkinimu, matyt, jausdamasi nutolusi nuo jų reikšmės per šviesmečius, – pažiūras, naujai sudėlioti prioritetus, na ir… tiesiog pamiklinti ranką!

Būrelis džiaugsmingai suošė. Šarlotei kumštelėjo Artūras.

– Kaip manai, ką apie tai pasakytų… – iš streso, o galbūt iš džiugesio jis pamiršo filosofų pavardes, – Salingeris?

Jo skruostus išmušė raudonis. Kuo čia dėtas Salingeris?

Raise High the Roof Beam, Carpenters?

Oh, youʼre right! Thanks.

– Kiekvienas turime maždaug po penkis kiaušinius, dar šiek tiek yra šaldytuve. Lokacija ideali: už vieno lango – gatvė, už kito – pėsčiųjų takas, o iš virtuvės galima taikytis į automobilių aikštelę, – Yurgos tonas išdavė, kad ji dar nebaigė kalbos. – Tik būkit geri, ne visi iš karto, Edis nori (nes aš jam liepiau) pafilmuoti procesą. Galbūt tai bus aktualu platesniam žmonių ratui, kuriems ne vis vien… – ji sekundėlę užsikirto, matyt, nustebusi, kad nelabai žino, kas tiems žmonėms turėtų būti „ne vis vien“, ir tuo pat metu jausdama pasididžiavimą savo talentu išsisukti iš kalbos pinklių, – …žmogaus teisės, homofobija, seksualinis išnaudojimas ir mūsų geopolitinės padėties nulemti sąlygotumai…

– Kiaušiniai, iš kurių išeitų keliasdešimt standartinių kiau-šinienių, bus panaudoti menui. Galvoju, ar tai padės suprasti, kas iš tikrųjų yra kiaušinienė. Kodėl projektas šį klausimą ignoruoja?

Ai, pamiršau pasakyti, kad po viskam mūsų visų laukia kiaušinienė. Ar ji bus iš tiek kiaušinių, kiek man šiandien sukakoja, – Yurga prunkštelėjo iš seno bajerio, – metų? Pakentėkim ir pamatysim!

Jos žodžių daug kas nebegirdėjo – visi spietėsi prie pakuočių.

Na Ta Lie vartė rankose kiaušinį ir kažką murmuliavo po nosim – atrodė, kad ji vis iš naujo skaito ant lukšto atspaustą ženklą, turbūt reiškiantį partijos numerį ar kažkokį vištidės standartą. Atrodė tokia rimta ir susikaupusi, kad nebuvo abejonių – jai tai buvo poezija.

Kai kartoja tas savo mantras, Nuogas Užpakalis pasidaro visai sexy, – sukuždėjo Thomas Edžiui į ausį.

Bet prieš tai ji turėtų nusiprausti. Man ji yra dalit – neliečiamųjų kastos.

– Nekrušamųjų kastos.

Haha, right.

Tuo metu pasigirdo skambutis į duris, ir MayaM, kuri, rodos, vienintelė žinojo, kas čia iš tikrųjų vyksta, teatrališkai, lyg tai būtų scenos užuolaidos, jas atidarė.

– Dinaaaaaas!

Jo pasirodymas sukėlė euforiją. Dinas mėgdavo su jais išgerti po vakarinių užsiėmimų (ir jie nuolat svarstydavo, kiek iš tikrųjų Dinas pakelia), bet į vakarėlius kieno nors namuose jis ateidavo itin retai – matyt, dėl MayaM, kuri (ne visai be pagrindo) buvo įsikalusi į galvą, kad jį gali nuvilioti Yurga. Todėl Dino pasirodymą, be abejo, reikėjo suprasti kaip MayaM gimtadienio dovaną ir reveransą Yurgai, už kurį vėliau neabejotinai norės grąžos.

– Gal galima pakartoti? – atsargiai paprašė Edis, kuris nebuvo spėjęs įjungti kameros, – ta prasme… Dinai, gal gali dar kartą įeiti, o jūs visi taip pat spiekite, arba dar garsiau…

Merginos, kuri prieš tai balkone apsisagstė skalbinių segtukais, žandikaulis buvo atvipęs – išvydusi Diną ji per sekundę sudrėko.

Čia yra ne tik pirmapradžio natūralumo, apie kurį mums sufleruoja pati kiaušinio simbolika… Jis kalba apie brendimą ir patirtį plačiąja prasme… Žinoma, neišskiriant seksualinės patirties… Kiaušinyje vyksta permanentinė orgija, jis, galima sakyt, yra nesibaigiančiame pasitenkinime… Tai orgazmo mašina. Sperma, menstruacijos, vėmalai. Evoliucija, Darwinas. Visa ko pabaigoje, of course, grybai, – žiūrėdamas tiesiai į Edžio kameros akutę postringavo MataZ.

– Grybai?

– Mokslininkai skaičiuoja, kad pasaulinė grybienos masė yra daug kartų didesnė už visos žmonių civilizacijos masę. Grybai mums – tarytum vyresnysis brolis. Ar netgi Dievas. Yra sakančių, kad mūsų civilizacija iš tikrųjų yra grybų civilizacija, – mes, žmonės, tik vykdome grybų nurodymus. Ar galėtum įsivaizduoti, kad tavo projekto idėja gimė kur nors miške pumpotaukšlių kolonijoje, ir nematomais hifais buvo perduota tau į smegenis…

– Bet ar tai nėra haliucinuojanti sąmonė, kurios veikimo pagrindas – lizergino rūgštis? – į pokalbį įsiterpė Thomas, kuris, matyt, buvo šia teorija domėjęsis.

Grybai yra meno forma. O pagal prancūzų filosofus Deleuzeʼą ir Guattari, grybų šaknų sistema – rizoma, yra visos žmogiškosios kultūros modelis…

MataZ nespėjo baigti sakinio. MayaM davus ženklą (matyt, jiedvi su Yurga buvo iš anksto suderinusios veiksmų planą), kompanija ėmė grūstis į balkoną. Visų akys (taip pat ir Edžio kameros stiklinė akis) nukrypo į Yurgą – ji kaip idėjos autorė turėjo parodyti pavyzdį.

Gatvėje po langais nebuvo nė gyvos dvasios – tik nuo jos galo, kur ji šakojosi į dvi mažesnes gatveles, link jų namo pamažu artinosi pagyvenusi moteris su šuneliu. Jai pasiekus tiesiai po balkonu esantį suolelį, Yurga užsimojo ir, pasiuntusi į Edžio kamerą oro bučinį, metė kiaušinį. Jis nukrito ir sudužo už kelių metrų nuo moters kojų. Gali būti, kad ji jo net nepamatė. Tačiau ištykštančio kiaušinio garsas gana aiškiai nuskambėjo vakaro prieblandoje. Moteris sekundės dalį sustingo ir, nė nepažvelgusi ton pusėn, iš kur atsklido garsas, leidosi bėgti, tempdama iš paskos susidomėjusį šunį. Jos dirglumas įgijo prasmę ir kryptį, – nereikėjo jokių grėsmės įrodymų, ji tikėjo, kad miesto gatvėse vakarais yra pavojinga, ir slėpiningasis „pfff“ tai tik patvirtino.

Kompanija džiaugsmingai sušurmuliavo.

– Nerealu. Visiškai nerealu! – ekstatiškai sušuko MataZ. – Tau, Yurga, teks plėsti tyrimą. Čia yra daugiau, daug daugiau nei orgazmo mygtukas.

– Tai nekonvencinių letalinių-orgazminių konsteliacijų pa-ralaksas, išreikštas tūrinės ašies spindulio pokyčio kampu… Žvelgiant iš sociopolitinės dimensijos… – meninę naujakalbę parodijavo Thomas. Yurga apsimetė jo negirdinti.

Jis užsimojo ir paleido kiaušinį į kitą pusę, kur sušmėžavo jaunos merginos siluetas. Kiaušinis pralėkė palei jos veidą ir įsisegė į medžio kamieną. Pasigirdo (ar tik pasirodė, kad pasigirdo) kažkas panašaus į dejonę ar meilės aimaną.

– Ar ji sudejavo? Kas čia yra? Juk mes per toli, kad galėtume girdėti, kaip ji dejuoja?

Tai stipru, reikia tai užsirašyti. Dejonė. Kiaušinis ją demaskavo anapus jos pačios, egzistenciniame lygmenyje.

– Jeigu būtum psichoanalitikas – ką pasakytum?

Lyg tikėtųsi sulaukti ištarmės, susijaudinęs MataZ įsmeigė akis į baltą ovalą savo delne.

Vaidotai, tavo eilė! Leiskit Vaidučiui! – entuziastingai sušuko Yurga, stumdama visus į vieną balkono kraštą, – norėjo padaryti daugiau vietos. Ji ženklais rodė, kad kompanija pasistengtų pernelyg atvirai nekalbėti apie tai, ką daro, – kaimynai galėjo iškviesti policiją.

Vėmalas juokingai lankstė rankas, lyg apšilimą darantis sportininkas.

Hey-ya, hey-ya, hoop! Bum bam bom!

Buvo sunku suprasti, ką jis jaučia; jo emocijas kaip visada gožė monolitiškas, į kūną ir judesius įaugęs kretinizmas. Niekas niekada nepriartėjo prie jo sielos ir jos neištyrė, todėl buvo ne visai aišku, ką, norint jį sugrąžinti į daugmaž normalią būklę, reikėtų daryti: raminti, ar – atvirkščiai – jaudrinti.

Jis per stipriai suspaudė rankoje kiaušinį – trekštelėjo lukštas, ir pro pirštų tarpus ištryškusios gleivės nutįso žemyn siūlu, kurio galas prisiklijavo prie klyno.

Visi stovėjo sustingę iš pasigėrėjimo. Vaiskiame ore virpėjo tik Edžio kamera.

– Stambiu planu! Klyną! – sukuždėjo Yurga į kiaušinį, kurį laikė tvirtai suspaudusi abiem rankom, – kaip mikrofoną.

– Dinai! Tavo eilė! Tegul meta Dinas! Ar girdite? Tegul meta Dinas, jo eilė, – sučiulbo Klara.

Jis neprieštaravo ir nesimuistė. Paėmė kiaušinį, kurį, aplenkusi MayaM ir Klarą, jam į delną įspraudė Yurga, ir nepažiūrėjęs, kas dedasi apačioje (lyg jam, tiek daug patyrusiam, viskas būtų savaime aišku), metė, arba veikiau parideno jį į orą. Kiaušinis šonu brūkštelėjo per kelkraštyje stovintį automobilį ir įlėkė į krūmus.

– Kur jis taikėsi? – prisikišusi Šarlotei prie ausies garsiai paklausė mergina, kuri puošėsi skalbinių segtukais. Ausies spenelį aptaškė jos karštos seilės.

Už Šarlotę atsakė Yurga. Ji priėjo prie mergos ir neva atsitiktinai, bet reikšmingai, taip, kad anai nė mintis nekiltų smūgį buvus netyčinį, užvožė jai per nugarą.

– Genialus metimas! Bravo! Šaunuolis Dinas! – sušuko ji. Tarytum gavę ženklą, kiti irgi suklego ir ėmė sveikinti Diną.

Paskui pradėjo nesisekti – Yurgos kiaušinis, kurį nutaikė į vienišą užsisvajojusį vaikiną su permesta per petį senamadiška rankine (ji norėjo išryškinti ir eksplikuoti jo nevykėliškumą, parodyti jį kaip vaikystės traumų, – turbūt, patyčių, – išdavą), nuskriejo per toli ir šlumštelėjo į žolę. Įsidrąsinusi Toma metė kiaušinį „iš apačios“ – kaip mažos mergaitės meta krepšinio kamuolį. Jį pagavo vėjo šuoras ir bloškė į mėlynomis mozaikinėmis plytelėmis išklotą balkono priešakį. Toma išraudo ir dingo iš balkono.

Jos vietą balkono pakraštyje užėmė Hermina. Dažų išbalintame jos veide Šarlotė pirmąsyk pastebėjo šį tą daugiau nei bereikšmę rimties grimasą – tai buvo vaikiškas smalsumas. Ji sviedė (tiksliau – paleido) kiaušinį labai nevikriai, nepanaudojusi visų jėgų – matyt, Haris, kurio ranka buvo uždėta ant jos dilbio, nenuspėjo Herminos būsimo judesio, ir jam nepavyko prie jos prisiderinti taip, kad atrodytų, jog jie meta drauge – užuot stumtelėjęs, jis lemiamu momentu sulaikė jos ranką, ir visa metimo choreografija, kurią jiedu kūrė, kad dar tvirčiau įtikėtų turį vieną kūną ir sielą, nuėjo perniek.

Kiaušinis nuzvimbė žemyn ir išnyko, tarsi ištirpo ore, niekas negalėjo pasakyti, kur ir kaip jis dingo.

Hermina kurį laiką spoksojo į tuštumą, kurioje prapuolė kiaušinis, tada pakėlė galvą ir pažvelgė Hariui giliai į akis. Į jos veidą grįžo ramybė, tarsi kiaušinį būtų įžiūrėjusi Hario esaties dugne.

The black hole, you know?

– Vienintelė galimybė jį rasti – tai išnaršyti pasąmonę. Mano psichoanalitikas… – Yurga užsikirto, turbūt pagalvojusi, kad nenorėtų pasakoti apie tai, kas yra jos pasąmonėje. – Išvis aš siūlau eiti į kitą pusę, gal ten bus kitokių personažų. Ten kiemas. Taigi mėtymas gali būti… intymesnis. Pavyzdžiui, mano pirmas vaikystės prisiminimas – kaip su draugėmis krūmuose kankiname berniuką, – yra būtent iš kiemo…

Visi netrukus sugužėjo į kitą balkoną priešingame buto gale. Jautėsi pakylėti ir pilni ryžto, bet buvo per daug apduję nuo įspūdžių, kad iškart vėl imtų mėtyti kiaušinius. MataZ gėlių vazonu ėmė mušti ritmą, Edis su kamera ir Jūratė šoko. Viduriniuoju pirštu, lyg rodydamas nepadorų ženklą, Thomas intensyviai krapštė dažų atplaišėlę nuo balkono atitvaro.

Ko mes čia trypčiojame? – paklausė MayaM. – Štai, eina vaikas. Patogi pozicija… Ir visai netoli. Aš tuoj…

Baimindamasi, kad nepraeitų staiga užplūdęs entuziazmas, ji griebė kiaušinį ir sviedė. Vaikas juokingai susipurtė – kiaušinis dėjosi jam tiesiai į pakaušį. Ėmė blaškytis po šaligatvį ir rėkti iš pykčio. Neradęs, kur jį išlieti, čiupo akmenį, paleido į stotelės paviljoną.

Reikia jį damušti, – iškošė pro dantis MataZ. Jis sugraibė kiaušinį ir visiškai lengvai įsegė jį vaikiščiui į petį. Dar vienas kiaušinis, kuris išlėkė iš Artūro ar Klaros rankos, – Šarlotė nebespėjo sekti, kas vyksta, – tėškėsi jam į pilvą.

Vaikas ėmė keistai suktis ant šaligatvio.

– Pašauti vienaragiai prieš mirtį sukasi, taip rašė Hemingway’us. „Žalios Afrikos kalvos“.

– Ne vienaragiai. Raganosiai.

Same.

– Nuostabu, jis išeina iš prenatalinės fazės.

– Kas smeigs dar vieną?! Greitai! Nes atro…

Thomui nespėjus pabaigti, švystelėjo Jūratės ranka, ir kiaušinis ištiško vaikiščiui į kaktą. Jis susvyravo, desperatiškai mėginusios įsitverti į orą jo rankos nugeibo, ir jis susmuko ant žemės.

– Jūrate, tu – Dievas, – dejavo MataZ.

Chill. Atvėsk. Gersim vėliau. Kas paleis kontrolinį šūvį? Šarlote – gal tu?

Ji suvirpėjo iš netikėtumo – buvo įpratusi šioje draugijoje likti nepastebima. Bet Yurgos dėmesys jai buvo malonus (net jei šiek tiek ją niekino, o ir ji į Šarlotę kreipėsi turbūt ne be ironijos – kaip anksčiau į Tomą). Tad paėmė į ranką kiaušinį ir sviedė. Jis perskrodė orą ir preciziškai tiksliai kalė aukai į galvą.

– Neįtikėėėėtina! – subliuvo Edis su Thomu. – Valioooooo!

– Šarlote, gal tu šaudymo meno mokeisi pas Robiną Hudą?

Visi plojo jai per petį ir sveikino.

– Tūkstantmečio šūvis.

MataZo veidas buvo perkreiptas ekstazės, jo medžiotojo žvilgsnis blaškėsi po kiemą.

Kur jie visi dingo?! Kai tik pradėjo sektis. Nieko nesuprantu. Visiškai nieko nesuprantu. Immer wieder!

Socialistinės Rytų Vokietijos pionierių šūkį jo lūpose, nuskambėjusį kvailai ir ne vietoje, buvo galima paaiškinti nebent tuo, kad Brandenburgo vartų skulptūrėlė, kurią MataZ, žinoma, irgi matė, jam sužadino vaikystės prisiminimus.

Edžio akys (kaip ir jo kameros lemputė) degė.

– Širdyje jis tikras medžiotojas, nors atrodo ramus, – glostydama jo prakaituotą juosmenį pasakė Yurga.

– Štai tikras kūrybos gylis. Užsiėmimuose man sunkiai sekasi jums išaiškinti, kas prie ko, ir jūs to nepadarot… neparašot. O savaime, iš pačios savo esmės, kur esate vieni su savo geismais ir fobijomis – dar ir kaip padarot. Tai jau ne bandymai, tai – menas, – postringavo kibiame MayaM glėbyje surakintas Dinas. Jis skubiai gėrė taurę po taurės, matyt, nujausdamas, kad MayaM netrukus nuspręs, jog jam jau gana alkoholio, ir likusį vakarą teks praleisti siurbčiojant sultis arba kavą.

Jis taip įdomiai tyso, – sušnabždėjo Toma. – Iš toli panašus į… kramtoškę.

Galime laikyti jį metafora. Iš esmės banalybė, bet ji veikia. Tai – jau ne vaikiščias, bet visų turinių ir siužetų kvintesencija. Savitikslė kaip Dievas. Visata. Juodoji skylė. Alefas. Tai galima ignoruoti, bet – kaip ir Nibiru planetos – neįmanoma paneigti… Suprantate?

Padarysiu Bloody Marry. Kol ilsimės, – buvo galima nujaust, kad Yurga ramina įkaitusias galvas.

Vos jai išėjus, Na Ta Lie, kuri visą laiką murmėdama spoksojo į savo kiaušinį, atgniaužė delnus, šis išlėkė į orą ir, prieštaraudamas gamtos dėsniams, turėjusiems tučtuojau nutempti jį žemyn, pakibo tarp antrojo ir trečiojo aukštų. Atrodė, kad jis tamsoje tykiai svirpia mantrų ritmu.

– Eina švilpt, – silpnu balsu pasakė Edis. Jis buvo žvėriškai susijaudinęs, kamera jo rankose drebėjo.

Visi žiūrėjo į kiaušinį apstulbę. Iš tikrųjų nė vienas iš jų nesuvokė, kaip tai galima būtų paaiškinti.

Thomas neišlaikė įtampos. Jis išplėšė Artūrui iš rankų kiaušinį ir paleido jį į, anot jo, sukruštą instaliaciją, – atrodė, kad abu kiaušiniai sprogo, išskleisdami ore trynių ir baltymų protuberantus, kurie lėtai leidosi ant medžių šakų.

Na Ta Lie garsiai sudejavo – tarsi smūgis į kiaušinį jai būtų sukėlęs fizinį skausmą.

– O tu į ką taikeisi? Ką, tau negaila kiaušinių? – rėkė jis. – Koks čia sumautas dvasingumas? Gal motina Teresė būsi? Ko tyli, Nuogas Užpakali?

– Tikrai, kam tos seilės? Kam tas perteklinis jautrumas? Ar ne laikas pripažinti, kad įsitverti už oro – neįmanoma. Pagaliau tai… vulgaru.

– Tai – šlykšti ezoterika.

– Ji smirda, – ėmė šaukti mergina, puošusis segtukais. Atėjusiai „iš gatvės“, jai buvo per sunku suvokti, kas iš tikrųjų čia vyksta.

– Tu pati smirdi, – šaltai atkirto Yurga.

Merga išraudo ir neteko žado, juokingai prasivėrusios jos lūpos priminė lumzdelio išpjovą, į kurią grojant pučiamas oras.

– Eik tu šikti, dūra! Visi eikit šikti, nenormalūs kažkokie! Daunai! – išrėkė ji ir pabėgo iš balkono. Girdėjosi, kaip ji trankosi prieškambaryje, paskui dunksteli durys ir stoja tyla.

Visų akys nukrypo žemyn. Staiga aplankė suvokimas, kad kraujo troškimas tuoj bus su kaupu pasotintas.

Nepyk, Na Ta Lie, – Thomas biškį pasikarščiavo. Aš tau duosiu vieną savo kiaušinį, galėsi jį vėl užsikalbėti, – draugiškai pasakė MayaM.

Apačioje pokštelėjo laiptinės durys. Jie nuščiuvo. Visų akys švytėjo – netgi Herminos veide, įprastai sklidiname prėsko kaip išsivadėjusi arbata abejingumo, ruseno kažkoks gyvėsis. Dirbtinai išsišiepęs Thomas davė ženklą, kad jis pasiruošęs. Jūratė parodė „liuksą“ – jos drovumą, visą jos nevykėlės prigimtį buvo apėmusi ekstazės liepsna – pravertos lūpos, besikilnojanti krūtinė, išsidraikę plaukai. Atrodė, kad neišlaikiusi įtampos ji prišlapins kelnes.

Mergina sustojo prieangyje po stogeliu – matyt, instinktyviai jautė (nors turbūt dar nesuprato), kas jos laukia. Nervingai trypčiojo, siūbavo savo rankinę.

Thomas persisvėrė per balkono atitvarą ir sviedė kiaušinį taikydamas taip, kad, padaręs klaidinantį kablį, šis aplenktų klastingai išsikišusį stogelį ir geležines konstrukcijas, ant kurių anksčiau būdavo pritvirtinti suolai, ir kirstų Nastei – tik dabar pagaliau kažkas garsiai ištarė jos vardą – į nugarą.

Ji sužvigo ir išlėkė į kiemą, matyt, negirdėdama, kaip jie balkone inkščia iš pasitenkinimo. Bandė vaizduoti, kad nieko neatsitiko.

MataZ suvarė kiaušinį jai į tarpumentį. Dar vienas kiaušinis, – rodos, jį paleido Dinas arba MayaM, – pokštelėjo ir ištiško į pilvą.

Nastė ėmė spiegti ir prapliupo keiksmais.

Daunai! Debilai! Eikit nachui! Pasakysiu Edvardui. Bus jum pizda!

Ji pamiršo, kad turi bėgti ir slėptis, arba jai aptemdė protą staiga užvaldęs keršto troškimas. Išsitraukė telefoną ir tikrai ketino skambinti. Tiksliu kiaušinio smūgiu Jūratė išmušė jį iš rankų. Mergina ėmė neartikuliuotai rėkti. Į ją pasipylė kiaušinių kruša.

Automatiškai brūkštelėjo ranka per ant akių užkritusius plaukus ir išsitepė veidą kiaušinių glitėsiais.

– Tu mirsi, daune! – žviegė ji. – Atvažiuos Edvardas, įmes tave į šūdus!

Ji žengė žingsnį link telefono ir suklupo, užkliuvusi už kanalizacijos grotelių. Plonas rankinuko dirželis buvo apsivyniojęs jai aplink kaklą – ji žiopčiojo, ir atrodė, kad dūsta.

Neįtikėtina weltschmerz įkvėpa. Manau, būtent tai galvoje turėjo Jeanas Paulis, – kuždėjo susižavėjusi Yurga. – Beje, simboliška ir tai, kad ji primena žuvį. Ichtiologiniu rakursu…

Ji buvo įsiaistrinusi, jausminga, galbūt todėl įmantrybės jos lūpose skambėjo kvailiau nei įprastai.

Aš labiau siečiau su Batailleʼo filosofija, – glostydamas jos šlaunis, šnabždėjo Edis. – Marcelės akis, verkianti šlapimo ašarom „Akies istorijoje“. Arba Borgeso „Gyvūnų knygoje“ yra scena…

Jis nuščiuvo, apimtas pagarbaus siaubo.

Niekas nepastebėjo, kada ir kaip Jūratė užšoko ant balkono atbrailos. Viena jos koja rėmėsi į pavojingai pakrypusį gėlių lovelį su žemėmis. Delne žvilgėjo kiaušinis.

– Jūrate! – sukliko Artūras.

Tą akimirką iš jos rankų išlėkęs kiaušinis susmigo į prasivėrusią Nastės burną. Ši sutrūkčiojo ir be žado susmuko ant asfalto, tačiau dar kurį laiką buvo girdėti, kaip jos gerklėje (arba kažkur kitur, o gal ir apskritai bet kur) skausmingai cypia kiaušinio esmė.

Wow, Jūrate… – Thomas žvelgė į ją apimtas ekstazės.

Buvo nuostabus smūgis! Tiesiog nepakartojama! Visiškai cool.

Bravo, mademoiselle! – ir čia pat, tarsi juokais: – Voulez-vous coucher avec moi?

Apsvaiginta šlovės ir naujų kūno potyrių, nuslopinusių jos drovumą, Jūratė stvėrė į glėbį Yurgą ir ją suspaudė.

– Kaip viskas nuostabu… Aš tokia laiminga…

Tu drėgna, mažute, – gana šaltai (bent jau lyginant su tuo, kaip aistringai buvo apkabinta) pasakė ši, ir atstūmusi Jūratę minutėlę žvelgė į ją kaip į kvailą, tačiau nepavojingą vabzdį, kurio traiškyti nėra prasmės. – Bet šiaip aš džiaugiuosi už tave, really.

Atmosfera buvo pakiliai šventiška. Niekas nebesirūpino daryti kokteilių, Yurga atkimšo pigųjį šampaną, kurio jų snobizmas, kol dar buvo blaivūs ir neįsiaistrinę, neleido gerti gryno, o dabar maukė jį tiesiai iš kakliuko. Toma apsivėmė – jos vėmalų prisitaškė į kaimynų balkonus. Tik tada visi pamatė, kad ji visiškai girta, – neišdrįsusi viešai parodyti savo jausmų, gausiai užpylė juos Bloody Marry.

– Nesuprantu, kam reikia šitaip kentėti. Jos galvelėje tiek šūdo, vargšė Toma, – nusijuokė MataZ.

Jis nunešė ir paguldė ją į vonią.

Jeigu ir vėl vems, neaptaškys grindų. Understand?

 

 Bus daugiau

Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“

2024 m. Nr. 3 / Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais ir prisipažįsta viską rūšiuojanti…

Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų

2024 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariami du romanai: Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“.

Antanas A. Jonynas: „Esu gerokai labiau šio nei ano laiko žmogus“

2023 m. Nr. 11 / Poetą ir vertėją Antaną A. Jonyną kalbina Andrius Jakučiūnas / Nuo 154 sonetus parašiusio Williamo Shakespeare’o iki desovietizacijos vingių bei visuomenės susipriešinimo šiandien, nuo santykių su tėvu…

Alina Orlova: „Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei tikėjausi“

2023 m. Nr. 4 / Dainų autorę ir atlikėją Aliną Orlovą kalbina Andrius Jakučiūnas / Dainų kūrėja – bet šiek tiek ir poetė, „dainė“ – Alina Orlova (g. 1988) pripažįsta: viskas prasidėjo nuo literatūros ir knygų. Kodėl ji iki šiol įdainuoja poeziją…

Andrius Jakučiūnas. Kurmių problema, arba Doras žmogus

2023 m. Nr. 1 / Jis atvažiavo į sodą trumpam, tenorėjo jį apeiti, žvelgdamas į vaikystės peizažą surūkyti kelias cigaretes ir vėlesniu autobusu grįžti atgal į miestą. Naujieji savininkai, su kuriais jau sukirsta rankomis…

Valdas Papievis: Sraigių raumenėliai ir la condition humaine

2022 m. Nr. 11 / Rašytoją Valdą Papievį kalbina Andrius Jakučiūnas / Su rašytoju, stiliaus ir ėjimo virtuozu, laisvo oro ir vyno direktoriumi Valdu Papieviu kalbėjomės būdami geografiškai atskirti, vienas Vilniuje, kitas – Paryžiuje, slegiami buvusių…

Andrius Jakučiūnas: „Neįmanoma numatyti nei literatūros, nei kelionės“

2021 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Andrių Jakučiūną kalbina Saulius Vasiliauskas / Vieni Andrių Jakučiūną žino kaip ironišką visuomenės kritiką ir publicistą, kiti – kaip originalių grožinių kūrinių autorių, treti su juo gali tiesiog prasilenkti atokiausiais keliais…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Andrius Jakučiūnas. Smagieji literatūros tyrimai: kas yra knyga?

Dažnai diskutuojame apie knygas, kalbame apie skaitymo skatinimą ir literatūros sklaidą, piktinamės, kad knygos ir jų kūrėjai nesulaukia, kaip manome, visuomenėje deramos pagarbos. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokiu būdu suvokiame knygą?

Aušra Kaziliūnaitė: „Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“

2020 m. Nr. 7 / Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja…

Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme

2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…

Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.