Vytautas Almanis. Altajaus apybraiža
2022 m. Nr. 2
Sugrįžtu
Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų. Visi jie tarsi laukia manęs, tai kaipgi paliksiu vienus ir nueisiu nesustojęs ir nepasikalbėjęs.
Maža to, sūnus Andrius vis atneša man orų prognozes Altajuje. Stebėtinas panašumas – jeigu pas mus, pavyzdžiui, liepos 10 dieną kaitino trisdešimt keturių laipsnių karštis, beveik tiek pat buvo ir ten, gal tik vieno dviejų laipsnių skirtumu. Jeigu pas mus kurią dieną lyja, tai Altajuje irgi pila lietus…
Beje, Andrius yra parašęs visai įtikinamą apybraižą apie baltų kilmę iš Sibiro.
Nuvažiuoti į Didįjį Altajų, pasivaikščioti Korgono takais ar užkopti į kurią nors viršūnę nebeišeina. Tad čia, Lietuvoje, susikūriau Mažąjį Altajų, devynių hektarų ploto, kuriame viskas beveik taip pat, kaip aname. Aukštos žolės, bitės, rąstų namelis, ąžuolai (vietoj maumedžių), liepos, iš visų pašalių susirinko žvėrys ir paukščiai. Vien ąžuolų ir liepų pasodinta apie dvidešimt vieną tūkstantį. Obelų, slyvų, gudobelių, kriaušių irgi daugybė.
Kartą teko didelis malonumas – pasiklydau (gal keliolikai minučių) savo sodintame miške kaip tikroje taigoje…
Tad po Didįjį Altajų dabar vaikštinėju tik mintimis, o po Mažąjį, kuris teužima nedidelę Viešučių kaimo dalį, dar ir kojomis.
Paveikslėliai
Anisimas Zinovjevičius smagiai pasilakstė po Korgono kalnus – nudobė maralą, pririnko pilną maišą kedro riešutėlių, kasė auksinę šaknį, gaudė kiršlius, o galiausiai tris dienas gėrė midų brolių Sonorovų bityne. Pagaliau įgriso jam taigietiškas gyvenimas, nutarė nusileisti nuo kalnų ir pasižiūrėti, kaip gyvena jo pati, Ana Fedosejevna.
Pasirodo, kad Ana Fedosejevna gyvena gerai, prižiūri namus, vakarais prie vartų pasitinka namo grįžtančią karvę, kaupuoja bulves, saugo, kad neišspiestų bitės, suskaldė ir sukrovė malkas, užtepė moliu pečiaus plyšius, ką dar nuo pavasario žadėjo padaryti Anisimas Zinovjevičius, išbaltino kalkėmis trobos vidų, o dabar, prinešusi naščiais vandens, baigia kūrenti pirtį, iš kurios pro atviras duris tvoskia sausas karštis.
Anisimas Zinovjevičius atrodo nuvargęs, iš veido iškritęs (ne juokai tris dienas iš eilės gerti midų!), tad jo pati deda ant stalo viską, ką turi geriausio, o pačiame viduryje stato tik ypatingoms progoms saugomą butelį.
Atlaikęs pragarišką karštį, visas raudonas, vietomis nuo vantos čaižymo pūslėta nugara, Anisimas Zinovjevičius įsipila pirmą degtinės stiklinaitę, kuri kaip koks pavasarinis dvelksmas lengvai nuslysta žemyn. Po to užkanda čeremšos, laukinio česnako, nuo kurios aitraus kvapo pabunda katinas ir trina letena akis. Dabar jo pati kuičiasi pirtyje ir bus ten ilgai, o pats Anisimas Zinovjevičius tiesia ranką prie etažerės, ant kurios guli sukrauti jo dar neskaityti laikraščiai – armijos „Raudonoji žvaigždė“ ir tokiu pat pavadinimu srities laikraštis. Abu jis perskaitys vėliau, mintinai žino, kas ten parašyta. Armijos laikraštis visą laiką rašo, kad mūsų tankai ir lėktuvai geriausi pasaulyje, o srities – kaip Amerikoje moterys pardavinėja savo vaikus, kad nusipirktų duonos.
Po tais svarbiais laikraščiais paslėpti nuo svetimų akių „Ogonioko“ žurnalai, jų spalvotuose puslapiuose regi tai, ko ir gražiausiame sapne neišvysi. Atmetusios rankas ir kojas, baltos kaip pirmos rūšies kvietiniai miltai, guli nemūsiškų medžių pavėsyje neapsakomo grožio moteriškės, tik gaila, kad dailininkas ant jų pilnumų ir minkštumų užmetė po drabužio skiautę. Viena tokios gražuolės šlaunis atrodo pilnesnė už nusilaksčiusį po kalnus nenuoramą Anisimą Zinovjevičių. Jis prisipila dar vieną stiklinaitę ir neskubėdamas atsiverčia pirmą po ranka pasitaikiusį žurnalą, iš anksto jausdamas didelį malonumą. Ir ką gi jis mato? Vietoje gražių, pilnų ir baltų pusnuogių užsienio gražuolių pro tvarkingai iškirptą keturkampę skylę į jį žvelgia darbo pirmūnių grupinė nuotrauka. Rūškani, saulėje iki juodumo nuskrudinti veidai, kaulėti, raumeningi kūnai su brezentinėmis striukėmis ir vatinukais. Anisimas Zinovjevičius čiumpa ir atsiverčia kitą „Ogonioko“ žurnalą, tada trečią, ketvirtą – visur tas pats.
Nuplaukė, nykte išnyko šiltųjų kraštų gražuolės, lyg jų niekad ir nebūtų buvę. Kas tai padarė? – suka galvą Anisimas Zinovjevičius ir neranda atsakymo.
…Tuo metu mūsų jaunėlė Rita išgyveno aršiausią karpymo etapą. Ji karpė viską: knygas, laikraščius, žurnalus, vos tik radusi kokį spalvotą paveikslėlį. Altajuje su ja aplankėme pažįstamus – Anisimą Zinovjevičių Ust Kane, Nikiforą Petrovičių Tulatoje, Dermidontą Aksentjevičių Multoje, buvojome ir Korgono kalnagūbryje netoli belokų, brolių Sonorovų bityne. Nė neįtariau, kad mūsų nukeliautą kelią žymi iškarpų skylės žurnaluose.
Kai aplankytieji bičiuliai pagaliau susigaudė, kas tas didysis kaltininkas, mes jau buvome toli – per bekraštes Vakarų Sibiro stepes mūsų mažoji lingavo traukiniu atgal į Lietuvą, spausdama prie krūtinės nuo grobio išsipūtusią kuprinę.
Iš pykčio
Keliaujant taku palei Korgoną Ritai į skruostą caktelėjo bitė. Žandas ištino, o aš dar pajuokavau:
– Tau įgėlė bičių mama!
– Ne mama, o bičių tėtis! – supyko ant manęs vaikas ir tekina pasileido pirma mūsų.
Čia kaip tik, išsiveržusi iš snieguotų tyrlaukių, trankėsi į akmenis ir lipo iš krantų Gromotucha, siautulinga srove versdama pakrantės medžius. Aplinkui – meškų takai, ledo laukai, slenkančių akmenų (kurumų) kliūtys. Bjauriausias ir pavojingiausias upokšnis. Prie jo, būdavo, sugaišdavome ne vieną valandą, kartais ir visą dieną, kol persiropšdavome į kitą krantą. Patys netikėdavome, kad mums pavyko tai padaryti. Tas pasalūniškas upokšnis sumaldavo į miltus kiekvieną, nuslydusį į jo pragarišką srovę.
Skersai Gromotuchos gulėjo nuvirtęs plonas kėnis. Rita, ilgai negalvodama, įširdusi ant bičių ir tėtės, užlipo ant siūbuojančio kėnio ir kaip niekur nieko perėjo į kitą krantą.
Jei ne ji, greičiausiai jau būtume pasukę atgal ir šį kartą nebandę likimo. Dabar nebeišeina, nes vaikas sėdi ant aukšto skardžio kitame krante ir piktomis akelėmis seka, ką toliau darysime. Teko slidinėti ant akmenų, vienam kito įsikibus, kol vargais negalais nusigavome į jos pusę. Juk kėnis nebūtų išlaikęs suaugusio žmogaus svorio.
Ilgai dar tirtėjo kojos ir buvo baisu pagalvoti, kaip tuo pačiu keliu (kito nebuvo) teks grįžti.
Stovyklavietė
Važiuodami į kalnus jaunėlę Ritą palikdavome namuose, kartu pasiimdavome tik Andrių. Rita dar maža – pavargs, išalks, neįlips į kalną, išsigąs sraunių upių. Bet vieną sykį dukra užsispyrė keliauti su mumis, ir baigta. Mėginome ją perkalbėti, bet po ilgų derybų sutarėme – vieną vasarą su mumis vyks Andrius, o kitą – Rita.
Iki Novosibirsko skridome lėktuvu, toliau važiavome traukiniu, sunkvežimiu, ėjome pėsčiomis, ir pagaliau atsidūrėme Centrinėje Azijoje, Centriniame Altajuje, Baratolo (irgi centrinėje) plynaukštėje, kurioje jau ne kartą esame buvę.
Jaučiamės kaip namie – susirandame vietą palapinei, akmenimis apkrautą laužavietę, netgi sienelę iš sudžiūvusių maumedžio šakų, kuri gelbėja nuo šaltų vėjų, atskriejančių nuo aplinkinių ledinių plynių.
Mus supa sniegu ir ledu padengti kalnai, iš kur bepūstų vėjas – vis tiek žvarbu. Mudu su žmona Julija nukeliaujame kasdien vis toliau nuo palapinės, mums yra kas veikti. Ritą paliekame vieną Baratolo plynaukštėje prie upelio, tarp hunų ir skitų kapaviečių ir Baltojo Burchano (Ak Burchan) sekėjų sukrautų akmenų krūvų, kurias jie vadina obo. Bet vieną dieną vaikas susirgo. Kadangi palapinėje nenorėjo gulėti, ant aukšto upelio kranto sukroviau iš šakų guolį, surenčiau naują sienelę iš maumedžio šakų vėjams sulaikyti, pririnkau nuo sausmedžio, tikro ir vienintelio Centrinės Azijos uogakrūmio, karčių, burną sutraukiančių uogų ir sutryniau su cukrumi. Vaikas ramiai guli, mėgina valgyti „uogienę“, nesiskundžia, o mes vėl iškeliaujame.
Likusi viena Rita stebi, kas vyksta aplinkui. Mato, kaip burundukas šmurkšteli į palapinę, ieškodamas maisto, regi ant šakos nutūpusį paukštį, kurio balsas girgžda lyg nesutepti ratai, žiūri į netoliese akmens sienoje žiojinčias urvų angas. Jos vis labiau baugina. Neseniai vaikas nugirdo, kaip kalbėjomės apie altajiečių dvasias, gyvenančias kartu su jais. Kiekvienas save gerbiantis altajietis norėdavo turėti kuo daugiau dvasių – vienos atitekdavo kaip palikimas, kitas pirkdavo, mainydavo, išviliodavo, kartais net pavogdavo. Kuo daugiau jų turėsi, tuo geriau seksis.
Dabar vaikui atrodo, kad urve kažkas šmėkščioja. Gal dvasios? Nejauku ir baugu, o tėvai sau vaikštinėja po kalnus, nors ir žadėjo būti netoliese… Netrukus Rita pastebi šlaito apačioje daugybę tuščių konservų dėžučių ir smarkiai jomis susidomi. Apskritai ji greit susigaudo, kas ir kaip.
Grįžtame. Vaikas guli kaip gulėjęs, laužas vos rusena, o už keleto žingsnių regime tris tuščių konservų dėžučių krūvas. Didžioji krūva – nuo kondensuoto pieno, mažesnė – nuo žirnelių, ir kelios didelės dėžutės nuo persikų.
– Tai štai koks tas jūsų Andreeelis, – parodo dukra į tris krūveles. – Oi, kaip sunkiai lipo į kalnus, tempė pilną kuprinę, nevalgęs ir negėręs miegojo beveik ant plikų akmenų, koks buvo didelis vargšas!..
Gal ir ne visai taip, bet grįžę iš kelionių panašiai pasakodavome, o Rita viską dėjosi į galvą…
Buvo taip. Pernai man reikėjo nusigauti iki pašto. Nusileidęs prie Čiuisko trakto susistabdžiau mašiną iš Mongolijos, ji nugabeno mane iki Ak Tašo (Baltojo Akmens). Ten parduotuvėje radau kondensuoto pieno, kalnus konservuotų žaliųjų žirnelių, kurių čia niekas nepirko (ne mėsa!) ir persikų. Lietuvoje tai buvo retenybė, didžiausias gardumynas. Pripirkau, kiek tilpo į kuprinę, ir parvežiau į stovyklavietę savo šeimai.
Tikrai, negerai išėjo. Juk Ritai teko pasitenkinti tik sausmedžio „uogiene“, kurios paragavęs tūlas lietuvis atbulas į sieną įliptų…
Bausmė
Korgono plynaukštėje per patį vidurvasarį mus porą sykių užklupo šlapdriba, permerkė šaltas belokų lietus. Pakilo upių ir upokšnių vandenys. Tokius sušalusius, sulytus ir alkanus, pėdinančius taku palei Korgoną, mus raitas pasivijo senas pažįstamas Andrejus Moisejevičius Borovikovas. Jis paėmė sunkias šlapias kuprines, prisirišo jas prie balno ir pakvietė pas jį užeiti, kai pasieksime Vladimirovkos kaimą.
Vladimirovka – senas keržakų (sentikių) kaimas. Iš aukštos žolės ten kyšo senos pajuodusios storų maumedžių rąstų trobos su keistais priestatais – belangėmis kamaraitėmis. Kam jos reikalingos, reikėtų klausti šeimininkų. Namus juosia aukštos aklinos tvoros, ant jų neretai prikala meškos kailį, kad šis išsilygintų ir išdžiūtų saulėje.
Mus pasitinka šeimininkė Salomėja Filaretovna, tamsaus gymio, raupsų išėstu veidu, apsimuturiavusi galvą dviem skarom – balta ir juoda, apsivilkusi tiesiu, ilgu, be jokio „dizaino“ juodu apdaru. Deda ant stalo sūdytą čeremšą, karštas bulves, keptą žuvį. Indai, iš kurių mudu su Andriumi valgome, rytoj bus išmesti. Andriui tas labai suprantama, jis irgi naudojasi tik savo lėkšte, puoduku ir šaukštu. Mums išvykus visos trobos kertės ir kiemas bus „apvalyti“ smilkstančia arčia – aukštikalnių kadagiu.
Tamsūs trobos kampai uždangstyti kartūninėmis užuolaidomis – pro plyšius tarp jų buvo matyti ikonos ir senos knygos, kai kurios – rašytos ranka, su įmantriais variniais apkaustais.
Borovikovas atneša nemenką ketaus virdulį su midumi, tokį išvydęs pasijunti kaip skitų ir hunų muziejuje. Seniau keržakai gerdavo tik midų ir badano pernykščių lapų arbatą. Tabaką, juodąją arbatą ir degtinę laikė velnio išmislu. Tačiau ilgainiui degtinė prigijo, pasidarė teisėta kaip midus.
Nė nepajutome, kaip tą senovinį virdulį ištuštinome. Andrejus Moisejevičius plonu balsu šūkteli:
– Ei, sene, nešk čionai savo midų!
Už durų pasigirsta piktas murmesys, o midaus nesulaukiame.
Šeimininkas trepteli ičigu (namų darbo batu iš maralo odos) į grindis:
– Ką aš sakiau?! Nešk tuojau pat!
Prasiveria kamaros durys, ir Borovikovo pati, iš po skarelės pervėrusi mus piktu žvilgsniu, trinkteli ant stalo tokį pat arbatinį.
Kitą dieną teko kentėti pragaro kančias. Teoriškai midus geriamas išlaikytas vieną du mėnesius, o praktiškai supilamas į gerkles po keleto dienų. Todėl galva plyšte plyšo, akis gėlė ir smegenys lydėsi lyg kokiame smalos katile.
Tačiau kančioms atlėgus tarsi naujai išvydome, koks puikus mus supa pasaulis. Atrodo, iki šiol jo deramai nevertinome.
Du Tronovai: žmogus ir viršūnė
Ak Tura (Baltas Namas) – ledo ir sniego šalis, mūsų Koš Agačio (Lik Sveikas, Miške) girininkijos dvidešimt devintasis kvartalas. Joje po mažaūgiais ir labai storais kedrais stovėjo keletas rąstinių namukų – Ak Turos alpinistinė stovykla, vienintelė visame Sibire.
Nuo Šiaurės Čiujsko (irgi mūsų girininkijoje) kalnagūbrio beveik iki pat stovyklos leidosi trys ledynai: Mažasis, Didysis ir Vidurinysis. Vieno ledyno papėdėje gulėjo didelis akmuo su užrašu „1911“. Tais metais šią vietą pirmas pasiekė garsus keliautojas ir Sibiro tyrinėtojas Sapožnikovas. Tuomet ledas dar rėmėsi į tą akmenį, o dabar jau yra atsitraukęs aukštyn per gerus du šimtus žingsnių. Tąkart mes su Andriumi, įpusėjusiu ketvirtus metus, nutarėme Viduriniuoju Ak Turos ledynu užkopti į viršūnę. Andrius avėjo senus, nudrengtus sportbačius, aš – kerzo batus, daugiau nieko neturėjome – nei ledo kirtiklių, nei virvių. Kopiame sau kaip niekur nieko, tik truputį baisu šokti per plyšius ledyne. Kojos tampa neklusnios, sunkios, ir stengiesi nežiūrėti į apačią, kur labai giliai plyšyje guli įkritęs alpinistas. Apie tą įvykį girdėjome jau seniau, o dabar galbūt stovime toje pačioje vietoje.
Pagaliau ledynu pakilome į perėją ir kietu sniegu visai nesunkiai užkopėme į artimiausią viršūnę. Neilgai trukus pakilo vėjas ir ėmė šaižiai švilpauti – artėjo pūga.
Nusileidę į apačią matome, kaip link mūsų per byrančius akmenis (kurumą) skuba toks seneliukas su keista balta savadarbe skrybėle ir netvarkingai susagstytu pigiu švarkeliu.
– Kas tokie esate? Kur buvote? Ką matėte? – klausinėja senolis.
Aš rodau į viršūnę, kur jau siaučia pūga.
– Tai mano vardo viršūnė, – baksteli sau į kaulėtą krūtinę seneliukas, – o greta jos – Einšteino!
Pasirodo, tai pats akademikas Tronovas, vienas garsiausių pasaulyje ledynų tyrinėtojų, dar 1914-aisiais kartu su broliu pirmasis įkopęs į aukščiausią Sibiro viršūnę – Beluchą. Atvyksta čia kiekvieną vasarą.
…Vos nuėję iki guolio kritome į patalus kaip į minkštas samanas. Andrius tik paryčiais pajuto kažkokį nepatogumą. Pasirodo, miegojo ant iš maumedžio išskaptuoto altajietiško dievuko, kurį išdrožė vienas alpinistas ir išeidamas į kalnus paslėpė po antklode.
Per gerai
Solonešnojės (Altajaus krašte) girininkijos girininkas Soldatovas buvo baigęs Bijsko miškų ūkio technikumą, todėl jautėsi pranašesnis už vadovybę. Taip sumaniai ją pašiepdavo, kad viršininkai nesusigaudydavo: giria juos ar kvailina.
Galiausiai viršininkai – dideli ir maži – ėmė Soldatovo nekęsti. Norėtų išvyti iš darbo, tik nėra už ką. Revizuodami rasdavo nedidelių trūkumų, bet Soldatovas juos bematant ištaisydavo taip, kad imdavo atrodyti kaip privalumai, ir rūškaniems revizoriams tekdavo tuščiomis grįžti atgal į miškų ūkio kontorą.
Taip tęsėsi ilgą laiką, tik kartą revizoriai, atlikdami eilinę reviziją, mato: už girininkijos raštinės stovi naujas, sukaltas iš gerų lentų, ne iš kokių atliekų, dviejų skylių tualetas. Dviejų skylių! Tokio įžūlumo vadovybė jau negalėjo atleisti. Net prie pačios miškų ūkio kontoros testovėjo mažytė būdelė su kreivomis durimis ant vieno „zovieso“. Posėdžiavo direktoriaus kabinete tris dienas, kol suformulavo priežastį ir pagaliau išdidų girininką atleido.
Soldatovas dėl to nėmaž nesisielojo. Buvo kilęs iš Kulundos stepių, kuriose želia reta neaukšta žolė, tokioje įžiūrėsi kiekvieną rėpliojančią skruzdėlę, o pro retus beržynėlius ten toli matyti. Visai patenkintas išsikraustė jis iš mūsų juodosios taigos brūzgynų, pro kuriuos ir meškos sunkiai prasibrauna.
Kalno viršūnės šturmas
Užkopti į kalno viršūnę yra labai puikus dalykas. Jei viršūnė neturi pavadinimo, gali ją pavadinti įžymaus žmogaus vardu, įsmeigti vėliavėlę ar palikti iš akmenų sukrautoje taurėje kokį raštelį ainiams.
Tokios viršūnės papėdėje kartą atsidūriau ir aš. Vilkėjau brezentine striuke, neturėjau nei virvių, nei kablių, nei ledkirčio, neturėjau ir komandos, kuri mane palaikytų. Pradėjau kopti.
Užkopęs kelis šimtus metrų įsitikinau, kad kalnas visiškai lygus, nėra jokių plyšių įsikabinti, akmenys byra iš po batų, po kojomis baugi tuštuma. Nusileisti, net labai norint, jau nebegalėjau. Būčiau nulėkęs į apačią ir pasismeigęs ant aštrių akmenų. Tad sprindis po sprindžio kopiau į viršų ir, pagal mano apskaičiavimus, snieguotą kalno viršūnę (visos viršūnės yra snieguotos) tokiu tempu turėjau pasiekti už savaitės. Jei per stebuklą liksiu gyvas, tai viršūnę pavadinsiu ne kokiu svetimu, o tik savo vardu.
Štai jie – paskutiniai sprindžiai, kabinuosi kruvinais pirštais už paskutinio akmens, pasikeliu, ir ką gi matau? Ten, kur turėjo rastis snieguota viršūnė, matau lygią žalią pievelę, besiganančias avis, ailą1 ir aplinkui siaučiančius vaikus. O už kokių dešimties žingsnių nuo manęs sėdi sukryžiavusi ičigais apautas kojas sena altajietė ir mezga kojinę.
Tas mane galutinai pribaigė. Ne sunkus, mirtinai pavojingas kopimas į statų kalną, ne pievelė su ailu vietoje snieguotos viršūnės, o toji iš storų, nelygiais kunkulais suverptų siūlų mezgama kojinė…
1 Ailas – altajiečių gyvenamas būstas, dengtas maumedžių žieve.