Vytautas Martinkus. Karvelių lesintojas. Šeštinių pamokslas

2009 m. Nr. 7

Šiandien norėčiau surinkti jus į aikštę.

Stovint joje matyti daug dangaus. Istorija pasirūpino, kad virš mūsų galvų čia nebūtų nei lubų, nei stogo. Sakau: ji panaši į bažnyčią. Kaip nuo kalno čia atsiveria metafizinė erdvė. Naktimis puikiai matyti žvaigždės, o ir dienomis junti – anapus debesų  esama kažko aukštesnio.

Nesakau, kad aikštė – didelė, nesakau, kad – agora, į kurią galėtų sutilpti visa tauta ar bent Vilniaus miestas.

Dienomis ji nebūna tuščia, bet ne visi ką nors apie ją yra girdėję ir, pakviesti, gal ne iš karto surastų ją. Ji nebuvo architektų sumanyta kaip aikštė, tik laikas taip pakeitė miestą, kad jo kismui įvardyti dabar jau tenka vartoti aikštės sąvoką.

Eidamas per ją, išgirdau Šventosios Dvasios bažnyčios varpus, jie visiems paskelbė, kad jau prasideda mišios, o man priminė vaikystėje išgirstą pasergėjimą: velnias gali pasigrobti kūną, bet siela vis vien lieka Danguje, ir neduok Dieve, jei atvirkščiai… Nėra nieko baisesnio, sakė altarista, rengęs mane pirmajai komunijai, už sielą velnio saujoje.

Taip manė ne tik medinėje Eržvilko bažnytėlėje besimeldžiąs altarista, bet ir Jėzaus apaštalai, matę Kristaus žengimą į Dangų, ir jėzuitas Konstantinas Sirvydas, laiminęs krikščionis moderniose ir didelėse Vilniaus šventovėse.

Jėzuitas pamokslavo ir 1644 metais apie tai mums parašė „Punktuose sakymų“. Iš pirmo žvilgsnio jo mintys labai aiškios: „Dvejopas yra apsėdimas žmogaus nuo velnio. Vienas yra ant kūno, kitas ant dūšios. Ant kūno retai, ant dūšios dažnai prisitinka.“ (Nenorėdamas varginti skaitytojo akių, tuos tris istorinius sakinius perrašau pagal mūsų laikų ortografiją.)

Vis dėlto katro apsėdimo šiandien reikėtų daugiau sergėtis ar kaip, tarkim, antrojo išvengti, iš šito punkto sakymų paliko neaišku, nei per Šeštines, nei kitomis dienomis komentarų per mažai, gal dėl to, kad modernioji krikščionių bažnyčia (kuri kalbėjo Dievo vardu ir aiškia, Adomui dovanota, kalba) jau seniai tapo postmoderni ir jos kalbėjimas yra artimesnis profanum negu sacrum,  tai yra parabažnytinis.

Neapsigaukime ir dėl Sirvydo pavartoto žodžio „retai“. Ką jis reiškia? „Punktuose sakymų“ jis man atrodo esąs  žodžio „dažnai“ metonimija, taigi velnias džiaugiasi žmogaus kūnu gal ne taip jau ir retai.

Daug sykių mane kankino nuojauta, kad jėzuito pamokslas, trečią Gavėnios sekmadienį kadaise lietuviškai Vilniuje pasakytas, yra ne tik lingvistiškai miglotas, ir aš turėčiau jį išsiversti į savo laiko kalbą, bet kartu jis yra ir kažkas, kas jau neteko katalikų tikėjimui būdingos reikšmės. Šventasis Povilas ir kiti žmonės, kurių „kūnuose velinas gyvendamas, vargina labai, ko visi ir gėdisi“ ir dėl to „giliai nusižemina savo širdyse“, o „tasai nusižeminimas yra labai sveikas ir naudingas dūšiai“, keisti ženklai, nuojauta kažko, ko negalėčiau vadinti tik „kūnu“. Kalbėti vien apie kūną, arba vien apie „dūšią“ panašu į tradicinį kunigų žargoną, kai gyvenime vis sunkiau pasakyti, kas yra kūnas, o kas – siela.

Visai neseniai dingsčių tokiai nuojautai atsirado bent pora: Vilniaus Senamiesčio karveliai ir per sapną keistai susimaišę pažįstami veidai.

Svarbesni – bent kurį laiką – man atrodė tie beveik naminiai paukščiai, balandžiai, arba kitaip – karveliai. Miesto karveliai dažnai yra alkani, ligoti, suvargę, tačiau jie tebėra katalikų tikėjimo simbolis, Šventosios Dvasios alegorija.

Nuo jų ir pradedu pasakojimą. Jį pamažu tęsiant švento paukščio siužetas turėtų keistis į Žmogaus žengimo į Dangų siužetą, tiesa, ne visada realų. Tačiau ar pamoksle esama realybės? Jis – tik meilės jums ir tikėjimo jumis steigtis. Be to, aš juk ir ne Sirvydas, ir jau ne anas mažas vaikelis, gaudantis kiekvieną Eržvilko klebono pamokslo žodį, o grįžęs iš bažnyčios namo, kartojantis išgirstą pamokslą jazminų krūmui ar vištų pulkui.

Augau prie Balandine vadinamo miško, nors nei grybaudamas, nei uogaudamas jokių balandžių jame nesu matęs. Užaugęs ir palikęs Eržvilką, pakeliavęs po Lietuvą ir pasaulį, ėmiau pastebėti, kad visi Europos miestai – didelės balandinės. Na, kitaip – karvelidės, jei šis sinonimas mažiau asocijuojasi su apgaulės mėnesio diena, orų permainomis ir t. t. Aišku, tos karvelidės labai skirtingos. Vilnius – ne Viena, ne Berlynas ar kiti miestai, kurių centrus – aikštes ir rūmus – yra užtūpę tuntai karvelių-balandžių. (Toliau tuos žodžius gal neatsakingai maišysiu šio pamokslo ,,rašalinėje”.) Vilniuje balandžiai tylūs ir beveik nematomi. Garbieji Lietuvos Prezidento svečiai limuzinuose pakeliui į Stiklių viešbutį, turistai, težiūrintys į miesto planą ir parduotuvių vitrinas, vilniečiai, skubantys į darbą ar jau sugrįžtantys namo, Gaono gatvėje ne visada pakelia akis aukštyn ir jie nepamato, kaip rytais šie paukščiai gražiai išsirikiavę ant Zavišų ar Paciejų rūmų palangių, Gureckių rūmų trečio aukšto karnizo. Štai tupi jie ant pastatų frontonų it nupiešti, ir tik iš retsykiais kryptelėjusios paukščio galvos supranti – jie gyvi, ne visi ir snūduriuoja, kai kurie jų akylai stebi aikštę, kur, beje,  vienas kitas pavieniui slampinėja takais tarp medžių ir gėlynų. Popiet balandžių čia beveik nelieka. Sunku pasakyti, kur jie nuskrenda, nes pavakare ir kitose gatvėse ar aikštėse jų neišvysi.

Žiemomis pasitikdavau ir palydėdavau rytinius Vilniaus balandžius, atsikeliančius anksti, kaip ir miesto laiškanešiai. Tikri pašto karveliai, tik jokių laiškų man jie neatnešdavo, kai rytais, atsisėdęs prie rašomojo stalo, sveikindavausi su jais. 

Pavasarėjant balandžiai rečiau benutupia ant mano kambario  palangės.

Pažvelgęs pro langą į aikštę, ne visada ir ten juos aptinku.

Taigi kai kada jų Vilniaus balandinėje, atrodo, jau su žiburiu reikia paieškoti.

Nepasakiau, kad greitai – Šeštinės. Tikslus laikas mano pasakojime nėra svarbus, bet jo nereikėtų pamiršti. Šeštinės – Kristaus dangun žengimo diena. Sėja baigta, net žirniai pasėti, galime atsigręžti į Kryžių. Pasižiūrėti, ar tebekabo ant jo Kristus. Pasiklausyti (šįmet) Evangelijos pagal Luką. Aikštėje nėra kryžių, kuriuos pagal paprotį turėčiau visus apeiti. Jeigu kiekvienam čia stovėjusiam namui pastatytume po kryžių, jų stovėtų keliolika. Sąjūdžio metais kažkas atnešė ir paguldė po klevais atverstos knygos didumo marmurinę lentą su iškaltais žodžiais „Sunaikintiems kultūros paminklams“. Abstraktu, bet žodžius galima sieti su viskuo, kas šitoje Vilniaus vietoje buvo pastatyta, stovėjo ir išnyko iki epitafijos sukūrimo.

Aikštė – tarsi fragmentas iš Vlado Drėmos albumo „Dingęs Vilnius“. Senstantys ir nykstantys daiktai tampa beveik šventi, labai panašūs į meno kūrinius. Laikas yra talentingas menininkas. Kartais prie lentos kažkas padeda gėlių. Šiandien čia jų nėra, bet netoliese jau supurentos lysvės lauko gėlėms. Vasarą lentą sunku pamatyti, ją aptiksi tiktai po savivaldybės samdinių maršo su benzininėmis vejapjovėmis.

Žingsniuoju įkalne Chodkevičių rūmų link. Dabar jie turi kitą šeimininką – menotyrininką ir muziejininką Romualdą Budrį, kuris į rūmus sutempė dailės ir kitokių meno kūrinių galybę. Aišku, kiaurai sienų tos kolekcijos nepamatysi, nors kai žinai, ką gali, užėjęs į vidų, išvysti, kitaip žiūri į šią aklinomis sienomis atitvertą aikštės kertę.

Apeisiu ratą, kad vėl sugrįžčiau.

Apeita erdvė visada sava.

 Šiandien čia graži aikštė.

Sustoju prie kažką nuo tako lasiojančio murzino balandžio. Net nušluotas grindinys traukia alkanuosius. Žiemą vasarą senyva moteris čia išberia plastikiniame maišelyje atsineštus batono trupinius. Ji rūpinasi ne tik paukščiais, bet ir benamėmis katėmis. Labai retai, bet katėms kliūva ir senų sumuštinių. Į mane senutė skersakiuoja, kartais piktai apšaukia, varo šalin, nes yra tikra, kad mano šuo pjauna jos globotinius – paukščius ir katinus. Prieš kelias dienas mačiau, kaip prie suoliuko ant grindinio ji susidėliojo šešetą ryšulėlių. Kiekviename buvo suvyniota maisto. Duonos trupinių, žuvies kaulų, dešros odelių. Šeštinių papročiuose dar išliko aukojimų ženklų: vaikystėje per Šeštines pamotė išvirdavo šešias kiaulės kojas su žirniais, arba šešetą kiaušinių, kuriuos visi namiškiai turėdavo pasidalyti, arba man, kaip kitiems, iškepdavo tik šešis blynus, o geriant arbatą  cukrinėje rasdavome tik šešis cukraus gabalėlius.

Apeitame rate balandis murzinas tik atrodo, matyt, dėl savo plunksnų raibumo. Atsiprašau už įtarimus. Jo kojų raudonis primena studentiškuose vakarėliuose, XX amžiaus septintąjį dešimtmetį vadintuose šokiais, zulintą „estradinę“ plokštelę:

Aš tau nupirksiu batukus,
Jie bus raudoni, labai gražūs.

Šiandienos žargonu kalbant – sovietmečio popsas. Nesu girdėjęs ir matęs, kad šitą aikštę kas tryptų pagal aną melodiją, nors kai kada čia šokama. Vestuvininkai, abiturientai ir studentai, laimingi žmonės šoka visur. Čia dažnai dardama riedlentėmis, važinėjamasi dviračiais. Būna, kad ir čia lyg prie Žoržo Pompidu centro Paryžiuje susiburia  žaidimų su ugnimi mėgėjai. Vasaros vakarą, kai pritemsta, jie prisipila žibalo į lempeles, užsidega jas ir žongliruoja. Ritmą muša ant suoliuko prisėdęs storas perkusininkas ar jį brūzgina liesas, į Mohandą Karamčandą Gandhį panašus gitaristas. Liepsnos kažkaip neištrūksta iš miklių žaidėjų su ugnimi rankų, laksto ne tik aukštyn žemyn, bet ir sukasi ratu, jos – marionetės, pririštos plonomis virvutėmis. Traukia akį tas ugnies šokis. Gražu žiūrėti, kaip liepsna blaškosi zigzagais ar sukasi jos ratilai. Iš tolo tasai žiburiavimas primena vadovėliuose matytą atomo modelį: sunerti keli žiedai, daug viena su kita ir visaip susikertančių orbitų.

Man tai primena sovietinį kosmoso šturmą, Jurijų Gagariną ir neonines šviesas prie kavinės „Orbita“ Laisvės (vėl) alėjoje Kaune. Chruščiovo atlydžio metais toje kavinėje užsisakęs arbatos galėjai ant stalo, kaip ir kiekvienoje studentiškoje valgykloje, aptikti lėkštę, pilną rūgštokos, bet nemokamos forminės duonos. Iš artimiausio gastronomo atsinešęs skardinę menkės tomatuose, galėjai laukti komunistinio rytojaus.

Į ugnies spektaklį šitoje aikštėje susirenka atsitiktinė publika. Jo anonso, afišos ar kvietimo ateiti nesu užtikęs. Praeiviai lėtina žingsnius ir užmiršta, kur skubėję. Jie sustoja ir žiopso apkerėti. Tarp jų gali pamatyti žymių aktorių, politikų, rašytojų. Nesu čia pastebėjęs Tomo Sakalausko, parašiusio knygą apie žiūrėjimą į ugnį pagal Jurgį Mačiūną ir kitus fliukso klasikus, bet gal ir jis yra matęs ugnies šokius šitoje aikštėje. Jono Meko sugrįžimas į Vilnių yra kažkaip susijęs su šiais spektakliais. Ir gal Gintaras Beresnevičius žiūrėjo, vadinasi, ir visi lietuviai – kartu su juo. Juk jis puikiai išmanė „nacionalinio žiūrėjimo ypatumus“. Štai ką jis rašė: „Naktį, su didele širdgėla išjungiant televizorių, reikia dar jį paglostyti. Tamsoje žybsi raudona ugnelė. Gabija miega po pelenais. Iki ryto. Na, tikrai mes ugnies garbintojai.“

Panašu į tiesą: po tūkstančio metų vėl prisikelia pagonybė – daugėja pomirtinės saulės garbintojų; vis dažniau girdžiu apie jų kelionę į Rygos krematoriumą. Lietuvio sielai, kylančiai į dangų, sau (savo) kūno reikės ieškoti aplink dūmtraukį svečioje šalyje.

Ant medinių suoliukų geriamas alus, ir ne tik jis. Gerti svaigalus viešai jau uždrausta, ir kartais uolus policininkas, sergstintis Prancūzijos Respublikos ambasadą, išlenda iš medinės būdelės, kad neklaužadas išbartų. Jis gal nėra buvęs Paryžiuje ir nėra matęs tikrai laisvų piliečių. Tiesa, bučiuotis, gulinėti ar net pasimylėti ant žolės ir suoliukų jis, atrodo, niekam netrukdo. Vasarą po nakties čia gali prisirinkti ne tik tuščių butelių, bet ir laikraščių, skarelių, marškinių, batelių, prezervatyvų, moteriškų kojinių ir apatinio trikotažo. Šunys tik uostinėja, o bomžai ir kiemsargiai viską sukemša į plastikinius Maximos arba didelius juodus maišus.

Kaip ir policininkas ar skubantis praeivis visko nematau. Negaliu matyti. Man neleidžia žiūrėti. Kas? Kodėl? Juk – Šeštinės, prie Tauršilio pušies manojo, Jerubiškių, kaimo giedoriai melsdavosi pakėlę galvas, neužsimerkę, bet įbedę akis į dangaus properšas tarp medžių viršūnių.  Nejau kažkas kitas vietoj Kristaus keliaus į dangų? Tebespoksau į raibą balandį, baiminuosi lyg per saulės užtemimą pakelti akis aukštyn. Ar todėl, kad neturiu aprūkusio stiklo? Specialių akinių? „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11). Kažkodėl negaliu čia rūpintis tuo, kas aukštybėje, o ne tuo, kas žemėje. Nieko nesutvarkau toje žemėje. Kažkaip be mano sutikimo čia perka ir parduoda, ir ne tik plataus vartojimo daiktus, pradedant pigiausiu alumi ar vandeniu ir baigiant brangiausiu sportiniu automobiliu. Be jokio mano valios judesio, tačiau mano vardu kažkas dalijasi ir valdo ne tik nacionalinius miškus, laukus, vandenis ar kitą prigimtinę energiją, bet ir demokratiją, kurią ne taip ir seniai tepaskelbė Sąjūdžio varpai. Jie gaudžia, palydėdami svetur ir dovanai iškeliaujančias jėgaines, rūmus, duoną, žodį, dvasią. Kas nors jau turėtų parašyti lietuviško varpo atsiminimus. Velinui gal nerūpi (arba labai retai rūpi) valstybės kūnas, jam kur kas svarbesnė klajojanti tautos arba valstybės dvasia. Ją lengva užpulti ir pagrobti, apsėsti. Visoje Lietuvoje dangiškos iškilmės turi būti uždraustos. Ne visi čia žengia į Dangų, yra nuodėmės belaisvių. Atrodo, kad šitoje vietoje kažkas yra baudžiamas ar pats baudžia kitus. Gal tai istorinė reminiscencija: šiek tiek atokiau, už Chodkevičių rūmų, anapus Anatolijaus Švarco gatvėje tebestovinčio Franko namo, palipus Didžiosios gatvės įkalne Rotušės link, kadaise stovėjo ešafotas.

Lietuviškai gal sakytume: ne pakyla (pranc. échafaud), o baudykla, mir(t)ykla.

Šiandien tokios pakylos nereikalingos.

Kitur ir kitaip yra baudžiama, apsėdama, marinama.

Velino ministerijos ir ligoninės, jo kalėjimai ir mokyklos turi paprastas iškabas, vilki įprastais mūsų kalbos drabužiais, ir gal be reikalo mes nekreipiam dėmesio į vardus, pavardes, pavadinimus, abraviatūras ir t. t. Žakas Lakanas pašnibždėjo mums, kad šizofrenija yra kalbos sutrikimas. Galėčiau sakyti, kad, be lingvistinės Edipo komplekso versijos, esama kitokių, pavyzdžiui, lingvistinės Velino apsėdimo formos. Tai regime ne vien tuomet, kai palydime akimis šešiolikametę, apsitempusią krūtis marškinėliais su  dviem nelietuviškais žodžiais „Fuck me“ ant strėnų, bet ir teismo ištarmėse, kurios grindžiamos ne straipsniais, jų žodžių reikšme, o tik „dvasia“. Lytinio geismo ir demokratijos asmeninio tęstinumo patirtis trūkinėja dėl mūsų negebėjimo jos vienyti pagal kalbos dėsnius.

Mums vis dažniau atrodo, kad kalbos dėsnių iš viso nėra.

Jėzuito Sirvydo pamokslo žodžiai lieka septynioliktame amžiuje ir išnyksta kartu su griūvančiais namais, kertamais medžiais, mirštančiais žmonėmis.

Malda galbūt yra pati didžiausia kalbos dėsnių saugykla.

Bet ji ne visiems atvira.

Užmiršus „Tėve mūsų“, galima melstis savo žodžiais.

Malda anapus kanono, malda savo žodžiais neturi laiko. Tęstinumo. Maldininko tapatybė be tęstinumo yra abejotina. Ją praryja nepasotinama eschatologinė atmintis. Tokios atminties iš viso tarytum nėra, ir malda turi pasitraukti iš svarbiausios vietos santykiuose su Dievu, turi ją užleisti paaštrėjusiam Dievo suvokimui, – pavieniui ir be jokios tradicinės prasmės. Postmoderni malda kopijuoja kitas maldas, daugina jas, stiprina ir aštrina asmeninį dabarties pajautimą, tačiau naikina istorijos jausmą. Baigtinis istorijos laikas primena Dievą istorijoje. Mūsų tikėjime. Maldos klasiką griaunanti šiandienės kalbos su Dievu sumaištis vis dėlto nėra užmiršusi eschatologinės tradicijos, nes ji net akivaizdžiau nei tradicinė malda „Tėve mūsų“ primena Dievo karalystę kaip realią tikrovę. Anot Pauliaus, „ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1,16). Dievo karalystė tėra Tikrovė, kuri įsiveržia iš anapus, anot Antano Rubšio, lyg „krizė žmogaus gyvenime ir visatos istorijoje“.

Paradoksalu, tačiau galbūt nieko ir nereikia, kad įkandin Kristaus žengtum aukštyn – į Dangų. Jo tikrovė ir anksčiau, ir dabar yra su besimeldžiančiuoju.

Bėgimu nuo amnezijos vadinčiau kryžių lankymą per Šeštines: šitaip tikimasi atgaivinti kryžiaus kelio prasmę.

Ne visi praeiviai pasakytų šitos aikštės pavadinimą, bet juk jų atmintis ar žinios gali sušlubuoti ir kituose miesto šventoriuose. Pavyzdžiui, Simono Daukanto ar net Katedros aikštėje. Kartais galvon geriau įstringa šalimais esantys namai ir kavinės. Gal ne vienas sovietmečio studentas dar mena, kad pasimatymus skirdavo visai šalia – prie Stuokynės ar Bačkos. Vaikščiodavo po Gorkynę. Pusryčiaudavo Blyninėje. Vaivoje. Jau vėliau ne vienas (net ne vilnietis) užsimerkęs ateidavo į Lokio ar Bočių restoraną. Aną Senamiestį su šypsena aprašė Jurgis Kunčinas, „prozos gaivalas“ ir talentingiausias, anot Jūratės Sprindytės, lietuvių sensualistas. Senamiestį kaip jaunystės legendą prisimena ir kiti rašytojai, šiandien jau penkiasdešimtmečiai – Eugenijus Ališanka, Edmondas Kelmickas, Aidas Marčėnas. Valentinas Sventickas, turėdamas galvoje turistų dėmesį nacionalinėms kultūros žvaigždėms, taikliai yra replikavęs: „<…> jeigu tarp restoranų verslo žmonių būtų Vilniaus žinovų patriotų, iš Gorkynės vardų mitologijos jie seniai būtų daug uždirbę.“

Tikra tiesa, kad laikai ir papročiai tebesikeičia. Bačka, kaip ir Gorkynė, pradingo, kaip ir Aliumnatas, Antikvariatas, pagaliau – Prezidentūra, Stikliai, Rotušė. Naujas simbolines Senamiesčio vietas ne prasčiau už vilniečius žino žymieji miesto svečiai. Juk, pavyzdžiui, JAV prezidentas Džordžas Bušas negali neprisiminti, kur jis urbi et orbi prisižadėjo ginti Lietuvą nuo jos priešų.

Prieš dvidešimt metų medijos ir sąjūdiečiai šią nuokalnę vadino Haid parku. Tie, kurie jau suskubo pabuvoti tikrajame Hyde Parke, gali įvertinti lietuviškojo modelio privalumus – kalvotą jo geoarchitektūrą. Plokščiadugniui Londonui toli iki kalvomis kuproto Vilniaus. Dainuojanti revoliucija vilniečius prie šitos, beje, ne aukščiausios, miesto kalvos sušaukdavo į viešas meditacijas ir laisvės šūkių pratybas. Metaliniai megafonų ir radijo garsiakalbių balsai išdžergždavo ilgai baimės slopintus, surūdijusius laisvės atodūsius. Jie būdavo ne tokie garsūs kaip prie Katedros ar Vingio parke, užtat įvairesni, su gulagų įvarytu kosuliu ir psichikos monstrų šnabždesiais. Kartą aš pats čia lyg aktorius Kęstutis Genys skaičiau poemos fragmentą, tiesa, ne savo tekstą: tai buvo ištrauka iš Levo Karsavino „Poemos apie mirtį“. Nežinau kuriam, tikriausiai ne man, bet Karsavinui, audringai plojo.

Žiemomis vaikai čia suranda kalnelių savo rogutėms, o kelios aukštesnės žemės keteros studentams gal primena „amfiteatrą“ – didelę laiptuotą auditoriją. Romos gladiatoriai čia tikrai nesigrūmė, tačiau žmonės ir jų augintiniai čia mėgsta rinktis ir net grumtis dėl vietos po miesto dangumi. Po to, kai ir Vyskupų (vėliau – Generalgubernatoriaus, Menininkų, JE Prezidento) sodas buvo užrakintas Senamiesčio šunims, jau šią aikštę kai kas vadina šunparkiu. Čia renkasi tie, kurie tingi eiti į Bernardinų sodą prie Vilnelės. Tiems, kurie tik mokosi surinkti savo augintinių ekskrementus, ši aikštė yra puiki švaros akademija.

Čia atitykina ant suoliuko pasnausti antikvariato globotinė – soti ir pasipūtusi katė; po krūmus landžioja kitos, ne tokios laimingos, tikros benamės. Sutiksi čia ir žvirblių, kai kada – kovarnių. Būna dienų, kai jie, o ne balandžiai, yra tikrieji aikštės šeimininkai, – pulkais aptupia liepų bei klevų šakas ir medžiai praeivių akyse apsidengia pilka ar net juoda laja.

Neprisimenu, kaip ši aikštė vadinosi sovietiniais laikais. Eidavau kaip per proskyną miške. Gal niekaip nesivadino. Jei užmiršau, tai nedaug, matyt, ir tereiškė tas jos vardas. Kaip ir iš vaikystėje išmoktos maldos daug ką, bet juk ne viską pamiršti. Beveik negali supainioti gatvių pervadinimų sekos: Nikolajaus, Mickevičiaus, Stalino, Lenino ar Gedimino prospektas. Tarp šių tikrinių vardų, atrodo, niekaip nesusijusių, driekiasi jų politinių kultūrinių vaizdų sąsaja.

Kalbos efektas, štai kas (kaip gal ir viskas) yra gatvių istorija.

Jis gana aiškiai nurodo, kokia – Gorkio ar Didžioji, Garelio ar Dominikonų – gatvė. Viešų istorinių miesto ženklų melas gali būti neįtikėtinai įžūlus, nes visada svarbus politikoje ir ideologijoje, tačiau juk patys pavadinimai mus įpareigoja kažką daugiau apie juos žinoti.

Apeiti juos kaip kryžius, namą, lauką, aikštę.

Ilgai ši erdvė, rodos, buvo bevardė. Daugelis ir šiandien tebemano, kad eina per visų miesto krikštytojų užmirštą vietą. Po 1990-ųjų, kai vėl buvo masiškai pervadinamos gatvės, Laimonas Noreika džiaugdavosi laiku senoms gatvėms pasiūlęs naują vardą. (Iki pat mirties aktorius buvo komisijoje, kuri rūpinosi, kad Vilniaus miesto aikštės ir gatvės vadintųsi tikraisiais vardais.) Kuris vardas yra tikrasis, ne visuomet aišku. Neprisimenu, ar Laimonas  ką nors pasakojo apie šitą vietą, kurios nebuvo iki karo, tačiau visai galimas daiktas, kad jis ir dėl jos ištarė: „Tegu bus čia Konstantino Sirvydo aikštė.“ Ar laiku ištarė? Ar nebuvo pamiršęs, jog Rašytojų gatvė, kurioje glaudėsi Lietuvos rašytojų sąjungos būstinė, pervadinta Konstantino Sirvydo vardu? Ar to paties šviesuolio vardas dviejose Vilniaus vietose nesukelia painiavos? (Bent turistų galvose.) Noreika pats buvo šviesuolis, lietuviško žodžio meistras ir riteris; literatūros festivaliuose jis įspūdingai skaitė Daukantą, Baranauską, Maironį, Nėrį, Brazdžionį, Putiną, Širvį, Marcinkevičių ir kitus lietuvių klasikus, ir jo paties vardu galėtų vadintis gatvė ar aikštė, tačiau sulaukti iš jo paaiškinimų dėl dviejų Sirvydo vietų Vilniuje jau per vėlu.

Taigi apeinu jėzuito Sirvydo aikštę.

Norėčiau, kad po Šeštinių ji taptų man sava.

Sunku pasakyti, kuriame jos daikte – medyje, gėlėje, žolėje, akmenyje – kerojasi jėzuito siela, kurią jam pavyko apsaugoti nuo Velino. Čia nelikę namų, į kuriuos ir jis galbūt užeidavo, buvodavo, melsdavosi. Nėra plytų, lentų, drobės, popieriaus, dažų, nėra nieko, ką galėčiau vadinti medžiaga, fiziškai pajaučiama jo pamokslų metafizika. Ji išnyko, ištirpo laiko tėkmėje, kaip supuvo bekojai, berankiai, votimis nuėję elgetų kūnai, jų mėlynės ir randai, gal ir daug naudos sielai padarę. Punktus sakymų mena gal ne vienas mūsų, bet kur jie, Sirvydo punktai, šioje vietoje? Kuris jų svarbesnis ar net svarbiausias? Gal ešafoto pašone buvusiame kvartale pritiktų apmąstyti dešimt skirtumų tarp Dievo ir žmogaus teismo? Gal velnio apsėdimas tikrai tegu vargina kiekvieno miestelėno kūną, kad iš gėdos ir nusižeminimo užgestų jo širdies puika ir tuštybė?

Klausiu savęs, ar daug kūno sopulių patyrė pats jėzuitas Sirvydas, kad šitaip drąsiai žiūrėjo visiems į akis ir kalbėjo apie puikybę kitų žmonių. Kalbos diskursas leidžia, bet kaip įvykdyti vidinį imperatyvą: nereikalauk iš kito, ko pats negali? Nežinau, kaip ir kuo Sirvydas mokėjo už savo sielos grožį. Galbūt žino Leonas Gineitis, Juozas Girdzijauskas, Albinas Jovaišas, Darius Kuolys ar kiti senosios mūsų raštijos ir kultūros tyrėjai. Tikimybė susitikti kai kuriuos jų šioje aikštėje – didelė. Kam iš namų, kam iš bibliotekos einant keliai čia, Sirvydo aikštėje, dažnai susikerta. Kaip susikerta ir jų nuomonės, jų asmeninis patyrimas kelionėje per istoriją. Žinau, nesusidomėjo, nesureikšmino jie vieno iš daugelio jėzuito pamokslų, pasakyto prieš kelis šimtmečius trečiąjį Gavėnios sekmadienį. Nekankina jų postmodernus tikėjimo sindromas. Tokia tikėjimo paslaptis – mano rūpestis. Tikėti ar netikėti prisikėlusiu ir į Dangų nužengusiu Kristumi. Klausinėti ar ne, ko man pačiam reikia, kad įkandin žengčiau. Tai aš, pasišnekėjęs su savimi, abejoju, ar gali kas nors apsėsti vien tik mano kaulus, arba vien smegenis. Geriausiu atveju, galvoju, nieko ypatinga, tai tik mano kauluose susirango visokie, gal vaikystėje užsidirbti, sielos skauduliai ir laukia patogaus momento pratrūkti bjauriais pūliais. Taip Froidas aiškino vaikystėje įsigytų fobijų slėpynes daiktuose.  Nesvarbu kas, bet laiko rankose virveles, kuriomis kaulų sopuliai surišti su sielos skausmais.

Tokios virvelės, aišku, nepančioja man kojų, netrukdo nuo Gaono gatvės kilti Pilies gatvės link. Turistus galėčiau lengvai vilioti kviesdamas eiti įkandin į Monmartrą Vilniuje. Senesnį nei Užupio Respublika. Pro jau montuojamą, tik vasaromis atidaromą Stiklių alaus paviljoną, pro prekeivių suvenyrais palapines prieisiu ir apeisiu prie Šv. Paraskevijos cerkvės, visai Chodkevičių–Budrio rūmų pasienyje įsikūrusį paveikslų turgų. Jis – tikras ready made (gatavų meno daiktų, – bent apytikriai išsiverskime šį jau beveik šimtmetį pasaulyje žinomą, bet lietuvių kalbai svetimą postmodernaus meno kūrinio apibrėžtį) kampas mano apeinamoje aikštėje. Sovietmečiu meno kritikai vartojo terminą „kičas“. Meno pigiena. Greitas darbas. Šiandien jis tebėra, tačiau nėra lengva atpažinti nuogą ir puoštis panūdusį karalių. Autoriai, arba jų įgaliotiniai siūlo pirkti, ką padarę: nuo fotorealizmo iki iliuzijų meno. Turguje galiu nusipirkti beveik kiekvieno šalimais tebestovinčio namo ar visos Pilies gatvės vaizdą, tačiau niekada neužtikau visos Konstantino Sirvydo aikštės piešinio. Ko jai trūksta, kad domintų tapytojus ir jų veikalų pirkėjus?

Gal aikštės vaizdų istorinės pradžiõs?

Viskuo kaltas aikštės atsitiktinumas? Namai, anksčiau pastatyti jos vietoje, tebeužstoja jos vaizdą?

Prieš šimtą metų piešėjų gal niekas neįsileisdavo į savo namų kiemus ar kambarius. O juk čia liko tik viena gatvių pusė. Pocesijų planuose, įdėtuose į Vlado Drėmos veikalą „Dingęs Vilnius“, namas prie namo stovi tarp visų keturių kvartalą suformavusių gatvių. Į kiemus gal užklysdavo ne vien tik katės ir žiurkės, bet gal nestovėta čia Tado Daugirdo ar  Petro Kalpoko molbertų. Tik Mstislavas Dobužinskis pakeliui iš Stiklių į Pilies gatvę pamatė ir paliko mums bent lėlę ant palangės, vieną kitą arką sienoje ar tarp namų.

Dailės klasika Vilniaus Senamiesčio monmartre neprekiaujama. Ak, tie menininkai; jie visaip, kaip tik gali, priešinasi tradicijai.

Šiandien – 2007-ųjų gegužės vidurys.

Po trijų dienų – Šeštinės. Kodėl? Bus sekmadienis. Anksčiau lietuviai jas pradėdavo švęsti ketvirtadienį. Vadinasi, šiandien.

Ankstus rytas.

Su šunim traukiu iš namų per aikštę. Apeinu ją. Gal nukeliausime net iki pat Sereikiškių. Apeisime jas. Jeigu magiškojo realizmo autorius ieškotų vietos, kur jis galėtų realistiškai pavaizduoti Kristaus žengimą į Dangų pas Tėvą, jis daug laimėtų pasirinkęs Sereikiškes. Tai puiki vieta paprastam stebuklui. Ten irgi reikia prisiminti Naująjį Testamentą, bet ten tai padaryti yra lengviau, ten jis teberašomas. Ne evangelistų, o parašventųjų plunksnomis. Iki dangaus jiems toli, bet kaip tik tai ir kalba (metonimiškai) apie jų gyvenimą čia, Žemėje, kaip apie gyvenimą Danguje. Akcentai sukeisti, Sirvydas jų nepripažintų, užtat tikėjimas yra kiekvieno jų praktika.  Pranciškonai tai žino. Jie žiūri pro Bernardinų bažnyčios langus, įstiklintus Lietuvos bajorų herbais, ir suvokia, kad postmodernus tikėjimas yra anapus spalvoto vitražo. Čia, kur Vilnelė ir tiltai per ją, medžiai ir krūmai, takai ir žolė, suoliukai ir šiukšlių dėžės, karuselės ir kiti atrakcionai. Čia, kur valgoma, geriama, mylima, pykstama, žaidžiama. Čia, kur daug tikrų kvapų, kur galima patikėti, kad esi tuo, kuo esi.

Arsenijai patinka uostinėti žemę, grindinį, žolynus. Ji tikra kvapų archeologė. Šniukštinėja, kapsto, ieško. Niekada jai nepabosta kvapų enciklopedija. Jai visai nepatinka kai kurie kaimynai, ypa – ponios Reginos baltoji kalytė Čipa, ir jiedvi, jei ne lojimu, tai povyzomis ir žvilgsniais, kasdien man primena: Ave vita, moriturus te salutat. Rotveilerių laikysena panaši į gladiatorių: nenuspėjami, kai puola (deja, net vaikus), tvirti, kai ginasi ar nenori eiti, lyg kokiu nematomu inkaru prie grindinio po kojomis prikabinti.

Čia – Vilniaus Senamiestis, didelis ir gražus; aš su Arsenija tebeinu aplink vieną jo aikščių. Čia beveik antroji jo širdis, kadaise pradėjusi plakti kaip pirmoji parapijinė miesto bažnyčia. Istorinis jos šventorius. Per ilgus amžius nuo čia iki pat Aušros Vartų katalikai ir ortodoksai statėsi savo šventoves. Gyveno ir meldėsi žydai. Per Antrąjį pasaulinį čia jau buvo geto vartai, o karo pabaigoje krito bombos. Rusai lakūnai čia į kažką pataikė. Iš pradžių – į Vokiečių gatvę, į Didžiąją sinagogą, paskui – į namus beveik prie pat Šventųjų Jonų bažnyčios. Arba – atvirkščiai. Bet kuriuo atveju šitoji aikštė dusyk prasidėjo duobėse: iškastose pamatams ir išmuštose aviacinių bombų.

Konstantino Sirvydo laikais aikštės nebuvo. Pirmosios parapinės bažnyčios šventorius greitai buvo užstatytas: miestiečiams reikėjo ne tik melstis, bet ir gyventi. Po gaisrų namai būdavo atstatomi. Prieš šimtmetį jau seni dviaukščiai ir triaukščiai namai grūdosi palei keturias gatveles. Šiandien tarp dviejų iš jų namų iš viso nelikę. Šiaurinėje pusėje per stebuklą tebestovi Pacų rūmai. 1628 m. Šv. Jono gatvėje esantį pastatą įsigijo LDK raštininkas Steponas Kristupas Pacas. Vėlyvojo baroko Vilniuje puošmena, tiesa, nedaug kuo iš gatvės pusės ją primenanti. Deginta, plėšta, griauta, atstatyta. Ėjo per keleto LDK kanclerių rankas. Vėliau rūmai virto Rusų visuotinio susirinkimo restoranu „Ruskij mir“, knygynu, paveikslų parduotuve, M. Antokolskio vynine. Glaudė lietuvių „Rūtos“ draugiją, „Švyturio“ bendrovę. Buvo miesto centriniu telegrafu ir paštu. Ryšininkų kultūros namais. Šiandien į juos jau kraustosi Lenkijos Respublikos pasiuntinybė Lietuvoje.

Tik Vlado Drėmos albume, tik senose nuotraukose ir dailininkų drobėse galiu pamatyti namo, kuriame gyvenu, dvynį, stovėjusį kitoje Gaono gatvelės pusėje. Dabar triaukščio vietoje – automobilių stovėjimo aikštelė. Visa aikštė tėra griuvėsių, kuriuos po karo valė moksleiviai ir studentai, daug jų ir šiandien tebegyvena, vieta. Ką valė, ką laidojo. Užkasė, išlygino. Aviacinių bombų pėdsakų kaip ir nelikę. Medžiai, gėlių lysvės, balandžiai, kovarniai, žvirbliai. Katinas, tykantis ant vienos kojos striksintį, sužeistą sparną žeme velkantį balandį. Vaikai, važinėjantys riedlentėmis ir dviračiais. Rytdienos rokeriai ant raudonų ir geltonų motorolerių.

Galimas daiktas, kada nors čia vėl stovės namai: prie Stiklių dvaro gražiai šlietųsi nauji kunigaikščio Gedimino apartamentai ar kazino dvynys iš Las Vegaso.

Rašau – graži aikštė, nors ir olialia mergaitei, tarkim, pakviestai dirbti Vilniaus gide, ateitų į galvą, kad miesto grožio reklamai neužtenka  akmenimis grįstų gatvelių ar takų iš cemento trinkelių, senų medžių ar aplinkinių namų fotografijomis alaus bokalus pridengusio baro, naujo fontano. Architektų ir miesto tvarkytojų akimis, pastarasis, matyt, turėtų būti svarbiausias aikštėje. Jis menkai teprimena miesto senovę, nebent tokia vadintume paskutinį sovietmečio Lietuvoje dešimtmetį. O juk visai šalia, Dominikonų gatve, tekėjo Vingrių upelis, vėliau tapęs nuotekų surinktuvu, pramintas Kačerga ir palaidotas, nes iš Vingrių šaltinių iki šitos vietos ir Valdovų rūmų jau Sirvydo laikais buvo nutiesti mediniai vandentiekio vamzdžiai. Vaikams fontanas vis vien patinka. Jie neklauso tėvų ir lenda prie jo. Braidžioja ir maudosi. Iš žalvarinių vamzdžių trykšta čiurkšlės ir vandens perteklius granito laiptais liejasi žemyn, į baseiną.

Kas yra ši aikštė, kai kiekviena žemės pėda Šventaragio slėnyje yra namų pamatų ženklas? Kodėl atstatome Valdovų rūmus, o šitų namų pamatų ir sienų akmenis išnešiojome per komunistines talkas ir pamiršome?

Negrindėme tais savo rieduliais šalia buvusios Pilies gatvės, parsivežėme jai grįsti tašytų juodų akmenų net iš (sugriauto) Karaliaučiaus.

Šiandien čia graži aikštė.

Netikėkite šiuo pasakojimo sakiniu. Jo negalima patvirtinti. Nors ir paneigti jį sunku.

Kas gražiau: namai ir žmonės, juose gyvenantys, ar tuščia erdvė, kai namus nugriauname ir apsigyvename kitur?

Nesu tikras, ar tai, ką pasakoju, vyksta šiandien.

Parašiau šiandien, nes jau pradedame švęsti Šeštines, o turiu galvoje gegužės vidurį, tik ne 2007-ųjų, bet 1972-ųjų. Prieš trisdešimt penkerius metus. Aną pavasarį kaip visuomet paukščiai ieškojo gūžtoms sukti vietų, o aš bėgau iš namų. Buvau laimėjęs laiko loterijoje. Kasdien dyzeliniu traukiniu važinėjau tarp Kauno ir Vilniaus. Buvau aspirantas, arba, vartojant šiandienį žodį, doktorantas. Džiaugiausi savo nauju statusu. Nereikėjo eiti į darbą, dienas leidau savarankiškai pasirinkdamas ne tik vietą, kur būti – bibliotekoje ar namie, bet ir laiką, kada gulti ir keltis, skaityti ar rašyti. Atrodė, ir iš viso nedirbu. Gyvenu sau. Sovietmečiu taip galėjo gyventi nebent spekuliantai ir bomžai. Tur laiko žiūrėti. Spoksai į  viską rūpesčių neapvilktomis akimis ir matai pasaulį, kokio dirbdamas ir nepastebėtum. Man atrodė, kad žengiau dar vieną žingsnį išsilaisvindamas iš pelėkautų, kurių nepašykšti gyvenimas tiems, kas nori rašyti, o ne rugius sėti. Tėvas nesuprato mano norų gaišti laiką prie popierių. Filosofija? Literatūra? Kas jos tokios?

Knygos?

Knygų skaitymo apsėstas žmogus neturi laiko dirbti. Knygoms skaityti reikia išlošti laiko. Arba – jo pasivogti.

Vis dėlto knygas tėvas vertino, tačiau abejojo sūnaus pasirinktu gyvenimo keliu, jo suvokimo galiomis. Tikrino jas. Pasakyk, kodėl aš jau nebenoriu, kad kas sugrąžintų man žemę? – kartą, jau brežneviniais metais, paklausė jis manęs. Beveik apstulbau: jis nebenori  arti savo žemės? Nebenori sėti? Nebenori kirsti rugių? Tas, kurio vyresnis brolis ir sesuo prieš Pirmąjį pasaulinį dėl žemės išvažiavo į Ameriką, tas, kuris kartu su jaunesniuoju broliu Antanu eiguliaudami slapčiomis kirto ir pardavinėjo dvaro miško medžius, kad tik nusipirktų šitą žemę? Tas, kuris nesuprato, kodėl žemę iš jo atėmė ir atidavė kolchozui?

Tačiau tai tikrai buvo tas pats žmogus. Penkiasdešimt metų jis buvo nuėjęs savo žeme.

Ar tik tėvas įkandin sūnaus nepatikėjo – jau ne pagal Marksą, o pagal Chruščiovą – komunizmo sapnais? Gal juokais panoro sūnui pritarti? Juk aš pats tokius sapnus tada norėjau sapnuoti, vis iš naujo skaičiau „Kapitalą“, „Vokiečių ideologiją“ ir „Materializmą ir empiriokriticizmą“.

Ką atsakyti?

Be tikėjimo, kad net politikų išprievartautoje, surusintoje socializmo filosofijoje esti nekaltos išminties, neturėjau jokių kitų paaiškinimų, todėl atsakiau itin miglotai: „Žemė yra žemė.“

Ne tik žemės klausimas rūpėjo tėvui. Jis dusyk buvo našlys ir norėjo suprasti, kodėl Dievas, prisakęs vyrui turėti tik vieną žmoną, pasišaukia jo abi žmonas pas save.

Ar tai pagal Dievo įsakymą? – klausė jis.

Dievas mano lūpomis neskubėjo jam paaiškinti.

Tėvas nesuprato, kodėl man rūpi ne inžinieriauti, o filosofuoti.  Kol yra kareivių, kam tos tavo knygos? Gyvenimą Lietuvoje sutvarkė rusų kareiviai, mat’peremat’, tokia jų klyno filosofija. Nesuprato, kur dingo ne tik valdžios žmonių, bet ir artimiausio kaimyno sąžinė. Jis (pavardė, kaip šiandien įprasta rašyti laikraščiuose, man žinoma) pavagia kolchozo karvę, o į kalėjimą turiu sėsti aš?

Tėvas buvo nemokytas, bet logiškas: kam penkerius metus studijuoti inžineriją, kad paskui išmestum, kaip nereikalingą, inžinieriaus diplomą? Ar už tai tau daugiau mokės? Ne tik tėvas to nesuprato. Studijų kolegos gal irgi sakė, kad esu karjeristas. Be abejonės, jie negalėjo nežinoti, jog anais laikais karjerą galėjo daryti ir inžinierius. Gal net paprasčiau ir greičiau, jei tik jis galėjo ją daryti ir norėjo jos. Karjeros pamatu, deja, buvo ne tiek profesiniai, kiek partiniai jo reikalai ar kompetencijos. Profesiniai mano reikalai pradžioje buvo lygūs nuliui, o partijai nepriklausiau, ir greitai išaiškėjo, kad tikriausiai ir negalėsiu jai priklausyti. Ir gilesni interesai kišo koją. Interesai liko anapus filosofijos – literatūroje. Liko vien formali ir laikina filosofijos dėstytojo toga. Ji pridengė ir tai, ką aš pats veikiai supratau: neturėjau gebėjimų akademiškai filosofuoti, ypač – pagal marksizmo–leninizmo kanoną. Scholastinis jo pobūdis reikalavo būtinai remtis tik tam tikrais tekstais ir vienareikšmiu jų turiniu. Citatomis, autoritetais, formaliąja logika ir ideologija grindžiamas mąstymas man netapo profesija. Negalėjau (ir nenorėjau) įsiminti abėcėlinių tekstų, žongliruoti jų citatomis ir autorių vardais. Traukė ne kuri nors filosofinė sistema, o tik prigimtiniai jos klausimai. Vis kapsčiausi prefilosofijos soduose, užmiršdavau, ką būdavau perskaitęs ir beveik supratęs, vis sugrįždavau prie tų pačių Platono ir Sokrato dialogų. Atrodo, daugiau man nieko ir nereikėjo. Mintyse jau pritardavau tėvui: filosofijos nereikalingos, nes jų nėra, – jos gimė ir mirė Platono akademijoje.

Anos filosofijos jau neįmanoma išmokti, o šiandienė yra velnio apsėstas protas. Velino ir sielos flirtas. Jis turi būti nutrauktas, kad pamatytume kopėčias į Dangų. Prefilosofija palieka vietos tikėjimui, klasikinė filosofija – nebūtinai. Labai dažnai ji išmeta Dievą kartu su savo kūdikystės žaislais. „Dievas mirė“, – sako ji, ir Sirvydo Velinas, tai girdėdamas, turbūt linksmai kikena. „Dievas yra Omega“, – sako Teijaras de Šardenas ir jam pritartų net technokratai

Vis dėlto tai, tegu beviltiška ir beprasmiška, traukė mane lyg magnetas geležėlę.

Panašus magnetas (ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme) man buvo inžinerinės elektros studijos. Negalėčiau aiškiai apibrėžti, kas sieja fizikinius ir mentalinius reiškinius, bet tokias sąsajas juntu ne aš vienas.

Galbūt ir vienu, ir kitu atveju randasi iracionalūs, bet mąstymui kažkodėl reikalingi mūsų gyvenimo pamatai.

Ko aš nematau, to ir nesuprasiu; kai pasižiūriu, atrodo, kad tos elektros ir nėra, bet ji pravers gyvenime, pasakė tėvas, kai monteriai nuplėšė nuo laikraščiais apklijuotos virtuvės sienos mano išvedžiotus raudonus laidus, parsineštus iš Dirvonų malūno griuvėsių. Tėvas tik iš dalies buvo teisus: elektrą galima pamatyti. Monteriai tvarkingai kalė prie sienojų balto porceliano izoliatorius, panašius į buteliukų iš vaistinės kaklelius, ir pynė tarp jų į virvutes panašius elektros laidus. Vietoje mano sukonstruotos vėjo dinamos tik retsykiais įkaitinamos silpnos automobilinės lemputės šviesos virtuvę užliejo balta stipri, gal net šimto vatų, šviesa. Sovietai jau porą dešimtmečių valdė Jerubiškius, ir pagaliau į mano kaimą plūstelėjo tai, ko bestigo iki tikro komunizmo: elektra. Ji tekėjo per laukus be ežiaženklių aliumininiais laidais, nutiestais  jau net ne ant medinių, bet gelžbetoninių kryžių. Galinga, tegu ir sovietinė, tai ne manoji, žaislinė. Elektros kaip elementariųjų dalelių „judėjimo“ ne tik tėvas, bet ir aš negalėjau įžiūrėti. Gilaus matymo atžvilgiu jos tarsi ir iš viso nėra.

Filosofijos, arba prefilosofijos, kurios šiandien taip pat nėra, ieškojau Vilniaus bibliotekose. Anuo metu daugiausia čia buvo valdiškos, tai yra marksistinės. Lenininės. Stalininės. Papildomai – meškauskinės, tai yra iš čia pat, Vilniaus universiteto.  Tačiau šalia jos, anapus jos ir net joje pačioje galėjai sutikti piligrimų, klausinėjančių kelio į senovinę Platono akademiją. Tik sveikinkis su jais. Nesijaučiau vienišas. Bibliotekose sutikdavau bendraamžių ir vyresnių. Leonidas Jacinevičius vartė Hėgelio „Estetikos paskaitas“. Ramūnas Klimas kartojo man, ką išgirdęs iš Arvydo Šliogerio būties įžvalgų. Jonas Mikelinskas pats su savimi, o Bronius Radzevičius su Juozu Daukinčiu ginčijosi dėl laisvės gyventi ar mirti. Jonas Repšys įtikinėjo mane, kad po keliolikos metų egzistencializmas taps oficialia  Tarybų Sąjungos filosofija. Ne tik mane gal įtikindavo. Smagu būdavo išgirsti, ko niekas nedrįsdavo ištarti balsu. Asmeninė nuojauta ne tik žadindavo mintį, bet ir pastūmėdavo nelaukta kryptimi. Štai retas kuris anuometinių intelektualų Lietuvoje atsiversdavo į lietuvių kalbą jau išverstą Žano Polio Sartro knygą „Žodžiai“, tačiau jaunas fotografas Antanas Sutkus šešiasdešimtmetį knygos autorių ir jo žmoną Simoną nusekė iki Neringos, iki Nidos kopų, kad čia nufotografuotų kadrų šio filosofo šimtmečiui. 

Aš pats kurį laiką ieškojau technikos filosofijos, nes vyliausi ją giliau nei kiti suprasti.

Atrodė, kad ji vienintelė, kurią galima patikrinti. Panašiai, kaip (pa)tikrinamas sukonstruotas generatorius ar kosminis laivas.

Sklido kalbos, jog, kol Jurijus Gagarinas ir pakilo, ir nusileido, žuvo ne vienas nežinomas sovietų kosmonautas.

„Tikrinimas“ užtruko.

Nei technikos, nei kitokia filosofija nebuvo mano paties mąstymas, vėl tik vagiliavau visokią, dažniausiai visų primirštą, filosofiją – kaip griūvančiame pastate išvedžiotus, bet jau niekur ir niekam elektros netiekiančius laidus. Tai aš, grįždamas iš mokyklos pakeliui nirtulingai plėšikavau caro laikais statytame ir griūti pradėjusiame Dirvonų garo malūne. Ant jo mūrinių sienų instaliaciniuose Bergmano vamzdeliuose raizgėsi daugybė tik man labai reikalingų spalvotų elektros laidų. Raudonų, juodų, mėlynų ir geltonų. Niekur, net mokyklos fizikos kabinete, nebuvau matęs tokių gražių vielų. Iš jų susimontavau vėjo jėgainės tinklus tėvų vienkiemyje.

Kasdienė kelionė į bibliotekas prasidėdavo knygos skaitymu dyzeliniame traukinyje. Jis važiuodavo vos valandą dvidešimt minučių ir nedaug tesuskubdavau perskaityti.

Patikdavo nuo geležinkelio stoties pro Aušros Vartus bėgti žemyn Gorkio gatve iki blyninės pusryčiauti arba tiesiai  į universitetą. Tiesiai – trumpindavau kelią negrįstu akmenimis taku per aikštę, kurioje, be keliolikos medžių ir krūmų, beveik nieko nebuvo.

Sakau „beveik“, nes joje stovėjo praeiviams reikalinga būdelė.

Viešasis tualetas – ryškiausias sovietmečio architektų bezpredelas. Pirmoji postmodernaus mąstymo kregždė. Kaip ir gotikinės arkos, kuriomis chruščiovinės gyvenamųjų namų dėžutės būdavo sujungiamos su vaikų darželiais ar mokyklomis. Postmodernizmui nė motais geležinė uždanga, kuria Europa tarytum buvo padalyta į Rytų ir Vakarų zonas.

Gelsvas vienaukštis tualeto mūriukas, du juodi kaminėliai ir tiek pat fligelių medinėmis žaliai nudažytomis durimis ir didelėmis juodomis raidėmis V ir M – lietuviškai suprantantiems, M ir Ž –  rusams ir internacionalistams stovėjo dykvietės pakraštyje. Šalia jo – belangė pilka siena, Pacų rūmų, tada vadintų Ryšininkų kultūros namais, pietvakarių fasadas. Pro praviras tualeto duris sklido nosį riečiantis chlorkalkių ir kitoks prastai prižiūrimos išvietės kvapas. Taip pat gal postmodernus. Pist Christ. „Kristus šlapime.“ Juk viskas, ką suvartojame, pavirsta atliekomis. Juk kiekvienas jau stovime ne tik prie kultūros, bet ir prie jos atliekų kalno. Skubomis lipti aukštyn ar jau tik stovėti, štai koks asmeninis klausimas.

Aną dieną būčiau nesustojęs, nebuvo jokio prigimto reikalo lįsti pro pravirų durų plyšį, kad susirasčiau juodą skylę tarp chujų, pizdų ar kitų, kalbos mokytojų vadinamų vulgariais, žodžių ir juos paaiškinančių piešinių ant sienų. Jau lenkiau WC iš pietų pusės, užuosdamas tai, ką vėjas nešiojo po visą skverą, kai pro V (M) duris išlindo pusamžis vyras, vilkintis tamsiu, beveik juodu lietpalčiu, nešinas lazda ir portfeliu. Šisai buvo senas, rudos odos,  išsipūtęs nuo sudėtų į jį daiktų. Jeigu tai – vienas bomžų, kuriuos dažnai čia matydavau ieškančius tuščių butelių, jų portfelyje galėjo tilpti daug. Jeigu tai – buhalteris, portfelyje jis nešėsi visų metų finansinius įmonės popierius.

Tuoj supratau, kad suklydau šitaip pagalvojęs.

Jis pasiguldė lazdą ant tako, pritūpė, pražiodė portfelį, iš kurio ištraukė dėžutę ir kelis maišiokus, juos pasidėjo šalia.

 Kai atsistojo, rankose laikė daiktą, panašų į didelį senovinį fotoaparatą. Jo juodus šonus ištempė lyg dumples ir įtvėrė į geltonų lentelių rėmą. Ne iš karto supratau, kad tai, ką palaikiau senoviniu fotoaparatu, buvo galbūt portatyvi lesykla. Pritaisęs ją prie lazdos ir įsmeigęs į žemę, vyriškis vėl atsistojo ant tako.

Virš mano galvos aptemo. Ant tako priešais vyriškį nusileido keliasdešimt balandžių. Keliskart tiek jų suko ratus virš jo galvos. Neišvaizdūs ir panašūs, dažniausiai – pilkai melsvi, vos vienas kitas buvo puošnesnis – margas ar net baltas.  

Tai, ką mačiau, priminė cirkininko triuką.

Iš nuostabos išsižiojau ir užmiršau, kur einu.

Balandžiai puotavo. Vyras juos vaišino. Vieni jų tipinėjo aplink jį ant tako, kiti leidosi ir kilo, nesipešdami lyg kokie žvirbliai prie McDonalds’o, bet paeiliui lesdami nuo dešinės rankos delno tai, ką žmogus, lyg fokusininkas, kaire ranka be paliovos traukė iš netuštėjančių savo maišiokų ir vis dėjo į delną. Subliūškęs senas portfelis gulėjo prie kojų. Karveliai mano akyse susiliejo į virpantį, viršum medžių viršūnių išdrykusį žvakės liepsnos formos debesį. Šis keitė ne tik kontūrus, bet ir vietą, kartais beveik slėpė nuo manęs lesintoją: mačiau tai jo galvą, tai dešinę ranką, tai vien jos delną. Tačiau man ir nereikėjo jo matyti. Galėjau net užsimerkti, vis tiek žinojau: tasai bomžas buvo panašus į katekizmo knygelėse piešiamą Dievą – Šventąją Dvasią.

Tamsi karvelių sparnų liepsna tirpdė juodąjį lietpaltį lyg žvakę, kurią kažkas pastatė vidury aikštės. Atsimerkiau, bet jau nebemačiau, nei kada vyro plaštaka ištuštėja, nei kada vyras  pasemia iš maišelio trupinių ar grūdų saują. Senovinį fotoaparatą primenanti lesykla tebekėpsojo ant  į žemę įsmeigtos lazdos.

Paukščių daugėjo, jų buvo pilni medžiai ir visa aikštė, jų tumulas, lyg bičių spiečius, susimetė ant to lesintojo, ir aš, išsigandęs, kad jam atsitiks kažkas bloga, pasileidau pakrūmėmis tekinas žemyn. Juk ir taip vėlavau į skaityklą.

Gal tas reginys man buvo iškilęs tik vaizduotėje, nes  jis, vos tik aš atsidūriau gatvėje, išnyko. Kai ties Bačka pasižiūrėjau per petį. Nei balandžių debesio, nei vyro juodu lietpalčiu prie WC. Aikštė buvo tuštutėlė, anapus medžių ir krūmų mačiau tualeto stogą ir jo kaminėlius.

Netrenkė jokiais aštriais kvapais, o akis badžiusios didelės raidės V ir M ant būdelės durų atrodė lyg ne itin vykęs pokštas su mano monograma.

Gal man tik pasivaideno, pagalvojau, tasai karvelininkas.

Visą dieną Mokslų akademijos bibliotekoje skaičiau dvidešimto amžiaus technokratijos apaštalo Makso Vėberio knygą. Joje autorius įrodinėjo, kad tik žmonės, kurie žino ar išmano, kaip veikia technika bei naujosios technologijos, gali būti politikai ir laimėti ateities loterijoje. Vėberis, kaip ir mano tėvas, nesuprato, kas yra filosofija, bent jau tokia, kuri buvo žinoma nuo Lao Tse ar Sokrato laikų. Jis skelbė nuosprendį humanitarams, transcendencijos trupiniais maitinantiems patiklius skaitytojus. Technikos revoliucija ieškojo savo riterių. Garo mašinos, traukiniai, vidaus degimo varikliai, elektros stotys, telefonai, aeroplanai ir panašūs daiktai įkvėpė Leniną gvieštis humanitarinės valdžios. Daryti socialinį eksperimentą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nepatikėjau jo sėkme. Buvau uolus Vėberio skaitytojas ir  Dostojevskio vaikelio mirties priešininkas. Tereikėjo tuos du keistus dalykus sudėti į vie  ną daiktą ir išspręsti.

Į geležinkelio stotį iš bibliotekos grįžau kitu keliu. „Žuvėdroje“ išgėriau kavos ir per kiemus išlindau į Komjaunimo gatvę. Eidamas ja, dariau lankstą, bet į peroną suspėjau – dyzelio „Vilnius–Kaunas“ durys jau buvo pravertos.

Valandą ir dvidešimt minučių Vėberio knygos konspektą varčiau dyzelyje. Vis bandžiau suprasti, kodėl nė neprasidėjusi sužlugo technokratinė revoliucija, kodėl inžinieriai taip ir nesukilo, Amerikoje ir visame pasaulyje nusileido buhalteriams bei politikams. Išlipęs iš traukinio Kaune pajutau, kad miestas kitoks negu ryte, tik nesupratau kodėl? Lenino prospekte ties autobusų stotimi vienas prie kito stovėjo keli troleibusai. Taip atsitikdavo tik tada, kai jiems nutrūkdavo elektros energijos tiekimas. Patraukiau, kaip ir kiti, pėsčiomis. Mus lenkė tik autobusai. Ties viešbučiu „Baltija“ jau buvo akivaizdu, kad mieste vyksta kažkas neįprasta. Daugėjo praeivių. Tokiu metu jų tiek niekada nebūdavo. Pamačiau milicininkus ties sankryža su Kęstučio gatve, paskui – su Laisvės alėja. Joje iki pat Soboro būriavosi žmonės.

Šūksmais ir gestu milicininkas draudė man įsukti į Laisvės alėją. Jo antrininkų buvo ne tik prie šaligatvių, bet ir namų tarpuvartėse. Priešais dunksojo caro laikais statyto Soboro bokštas, kairėje stiebėsi moderno stiliaus tretieji Politechnikos instituto rūmai, dešinėje stūksojo aukšta mūrinė tvora, anapus jos – dar vienas moderno stiliaus namas, saugumiečių ir milicininkų tvirtovė.

Praeiviai, kuriuos mačiau, elgėsi neįprastai: ėjo lėtai, arba labai skubėjo. Kažkur, man nematomoje vietoje, gal anapus Soboro, pagalvojau, yra labai daug žmonių. Prisiminiau, kaip miestas laidojo Kazimierą Baršauską: laidotuvininkų procesija nutįso nuo Karo muziejaus iki Petrašiūnų kapinių.

Didžiausią minią buvau matęs per sovietinio karvedžio Semiono Budiono laidotuves Maskvoje. Ji atsitiktinai pagavo gatvėje ir nusinešė – tolyn nuo man reikalingos Lenino bibliotekos. Buvau visiškai bejėgis keisti judėjimo kryptį. Portfelis, kurį spaudžiau prie krūtinės, kiekvieną akimirką galėjo atsiskirti nuo manęs ir keliauti sau vienas. Dusau nuo mane stumiančių kūnų, kietos alkūnės badė šonus, mindžiojo kojas.  Daugybinis minios kūnas su daugybe veidų, kojų, rankų mane leisgyvį paleido tik po poros valandų.

Nepaklusęs milicininkui, perbėgau gatvę, įlindau tarp stoviniuojančių ant šaligatvio jaunų vyrų, matyt, studentų, ir vieną jų pašnekinau:

– Kas čia atsitiko?

– Prie muzikinio susidegino vyras.

– Susidegino? Pats?

– Taip. Pasidegėlis.

Kai tebebuvau moksleivis, iš gaisravietės nešiau apdegusį negyvėlį. Niekada nepamiršiu jo kūno kvapo. Gal ir Pilėnus, kurių istorikai tebeieško, net po šimtmečių galėtume užuosti. Pajausti ne tik kūną, bet ir sielą.

– Kas jis toks? Tasai pasidegėlis?

Studentas neatsakė. Jeigu būčiau išgirdęs, kad jis vilkėjo juodu lietpalčiu ir nešėsi portfelį, išpampusį nuo maišiokų su lesalu balandžiams, būčiau pagalvojęs, kad tebesu Vilniuje, kur aikštėse rodomi cirko triukai: žongliruojama ugnimi, iš rankovės traukiami šimtai balandžių. 

Nuo Soboro pasukau į dešinę, nusprendžiau nesiginčyti su milicininkais, grįžti namo Donelaičio gatve, kurioje aš ir gyvenau. Ja važiavo vienas kitas automobilis. Žmonės kažkodėl ėjo ne tik šaligatviu, bet ir gatve, vertė lengvąsias mašinas ir troleibusus stabčioti.

Ties Istorijos muziejumi berniukas, turbūt darželinukas, ginčijosi su šviesiaplauke mama: jis nenorėjo eiti, prašė leisti pažaisti tanke, stovinčiame čia pat, prie bronzinio liūto. 

Maironio, Liepos 21-osios, Tolstojaus bei Ožeškienės gatvėse praeivių buvo daugiau negu įprasta. Jie traukė Laisvės alėjos link ir, kaip ir prie Soboro, juos stabdė milicija.

Į galvą lindo ta pati paika mintis. Tai, ką mačiau Vilniuje, galėjo atsitikti ir Kaune. Gal čia atvažiavo ir susidegino tas Karvelių Lesintojas, pagalvojau. Jį mačiau anksti ryte. Dyzelis iš Vilniaus į Kauną eina vos valandą dvidešimt. Jis galėjo atvažiuoti. Turėjo tam visą dieną, kol aš lindėjau bibliotekoje prie savo filosofijų.

Juk ir tos aikštės panašios. Abi – sunaikinti kultūros paminklai. Tiesa, Kauno muzikinis teatras stovi ne Senamiestyje, o jau anapus gynybinės miesto sienos, XIX amžiaus vidury uždarytų  kapinių vietoje. Vakarais ten su dukra Lina ne sykį žiūrėjome į žvaigždes. Mokėmės atpažinti ryškiausias jų toje  baugokoje ir klaidžioje nakties dangaus erdvėje.

Ak, štai kas dar panašu: Muzikinio teatro aikštę ar sodą nuo Laisvės alėjos skiria sovietinis mūrinis rūsys – viešasis tualetas.

Tamsus Vilniaus balandžių debesis suplazdėjo virš mano galvos.

Nesąmonė. Juk aš nežinau, kas jis, tas pasidegėlis.

Kuda?

Nel’zia.

Nekuda tam idti.

Milžiniškas daugybinis žmonių kūnas judėjo ir stovėjo vietoje.

Ties filharmonija paverstais Lietuvos Respublikos teisingumo rūmais milicininkų ir draugovininkų buvo daugiau, negu prie Jaunimo kavinės Liepos 21-osios gatvėje.

Ne-kuda.

At-gal.

Kai įžengiau pro duris, žmona apsiverkė iš džiaugsmo. Ji labai nerimavo klausydamasi, kas dedasi gatvėje, o žinojo ne daugiau už mane. Kas galėjo man atsitikti? Nesupratau jos nuojautų. Muzikinio teatro sodelio artuma ją ir šešiametę dukrą buvo išgąsdinusi.

Aš papasakojau apie Karvelių Lesintoją Vilniaus aikštėje.

       Ne, ne, skubėjo man paaiškinti, jis – kaunietis, iš Vilijampolės, mokinys, šneka, kad hipis, blaškė mano spėjimus žmona. Sako, jau užsiliepsnojęs, jis sušuko: „Laisvę – Lietuvai.“

Žmona kai ką sužinojo iš artimiausių kaimynų, žydų šeimos, su kuria dalijomės virtuve ir kitais bendro buto patogumais. Žydai gal greičiau nei lietuviai viską pasaulyje išgirsta ir supranta. 

Užkūriau Tulos meistrų arbūzą, spindintį lyg mėnulio pilnatis samovarą. Jį man vieną naktį dovanų atnešė išgerti mėgstantis mokslinio ateizmo dėstytojas Viktoras Dausa. Įtariau, kad jis ne šiaip sau lanko mano namus. Ne laiku, kažkokiomis mįslingomis progomis. Pamalonintas viena kita taurele kiurksodavo fotelyje, pasakodavo valdžios kuluarų naujienas, komjaunuoliškos jaunystės nuotykius, girdavosi pažintimis cėka ir kagėbė. Ne tik girdavosi. Tikrai kai ką pažinojo. Apyryčiais, įprašytas važiuoti namo, niekada nekviesdavo taksi. Paskambindavo ir tokiu metu niekada nemiegantiems milicijos ar saugumo budintiesiems ir pareikalaudavo automobilio Didžiojo tėvynės karo veteranui. Jo klausė. Po kelių minučių gatvėje ties namo durimis sustodavo volga arba gazikas. Buvau tikras, kad ir virdulį vidunaktį jis atvežė personaliniu automobiliu. Neišmečiau dovanos. Išardžiau ją, ką galėjau nusukti, nusukau, nušveičiau kiekvieną įtartiną varžtelį, apžiūrėjęs vėl prisukau. Nusipirkau medžio anglies. Pirmą sykį jį užkūręs, įkaitinau lyg kalvis kalamą geležį žaizdre. Jeigu tame daikte ir buvo sumontuota kas nereikalingo arbatai virti, jeigu jame slėpėsi tikra ar netikra blakė, ji turėjo sudegti.

Arbatai samovare užplikyti prireikdavo laiko, bet pati ceremonija ramindavo, padėdavo susikaupti, pagalvoti.

Ir tą pavasario vakarą pašnairavau į žvilgantį arbūzą, patrankiau pagaliu jam per šonus, iškračiau iš vidurių pelenus, priskaldžiau pušinių šakalių ir atsinešiau anglių.

Užsiplikėme su žmona arbatos Bodrost’, pačios geriausios, kokios tuomet galėjome rasti ir nusipirkti ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Maskvoje.

Kas dabar bus?

Tai – žmona.

Apie ką tu?

Beveik vaikas. Kas bus jo tėvams? Juk jis tikriausiai turi ir brolių ar seserų.

Žmona teisi. Nelauk nieko gero, kai ant kojų sukelti ir milicija, ir saugumas.

Ir pas mane gali užsukti įkaušęs ateizmo dėstytojas. Pasėdėti prie samovaro, pasišnekėti, pasvarstyti, ar Lietuva turės savo kardinolą.

Man jau atrodė, kad tasai sodelis – visur. Vilniuje, dyzeliniame traukinyje, Donelaičio gatvėje, name, laiptinėje, virtuvėje.

Naktį pabudau nuo šūvių. Ne, gal ne nuo šaudymo, tik čia pat, už lango, kažkas sproginėjo. Surinkau „02”. Žinome, vos išgirdęs adresą, pasakė budintis pareigūnas, dega filharmonijos stogas. Padėjau ragelį. Negalėjau suprasti: juk tasai stogas – skardinis, gal net varinis, kaip jis gali degti?

Pro langą jokios gaisro pašvaistės nemačiau. Buvo vėl tylu. Gatve nevažiavo joks automobilis ar troleibusas. Prisiminiau, kaip padėjau vyrams nešti sudegėlį iš pelenais ir nuodėguliais virtusio medinio namo. Kūnas buvo sunkus. Neštuvus atstojo lovatiesė. Aš laikiau ją prie kojų, Edmundas iš devintos klasės įsikibo ties galva. Trečiam nešėjui lyg ir nebuvo kaip mudviem padėti. Pagal Sirvydą ugnimi nukankinto, apdegusio kūno nužeminta (ar nusižeminusi) siela tikrai gali pakilti lyg Dievo pašto karvelis.  

Eisiu pažiūrėti, gal iš tikrųjų dega, vėl lipau iš lovos. O jei tai mūsų namo stogas sproginėja?

Gal išprotėjai? Neleisiu, įsikibo į alkūnę žmona. Palik ramybėje to hipio sielą.

Iš tikrųjų. Ji gal jau Danguje.

Ar gali žmogaus kūnas, nebaigęs degti ir nepavirtęs dūmais, lyg Kristus pakilti į Dangų?

Kas sergsti mano kūną? Kas neleidžia jam sudegti ar kitaip suvargti, kad tapčiau lengvas lyg karvelis?

Vėl užmigęs, sapnavau metafizinę aikštę Vilniuje. Ėjau per ją. Viduryje, iš kur jau matyti Chodkevičių rūmai, gunktelėjęs į pečius vyras kažką fotografavo: stovėjo prie geltono trikojo, galvą ir fotoaparatą apgaubęs juoda skepeta, o objektyvo akis žvilgsėjo man priešais. Aplink neskraidė paukščiai, vyras nieko nelesino, jis tikrai fotografavo, matyt, mane, einantį jo aparato link.

Nefotografuok, surikau tam žmogui, panašiam gal į Janą Bulhaką, kurio autoportretą su fotoaparatu buvau bibliotekoje užtikęs, kam tau aš, juk čia negyvenu. Esu filosofijos aspirantas. Skaitau Marksą, Vėberį ir kitus. Kam tau aš?..

Man suskaudo akis nuo tiesiai priešais mane blykstelėjusios ugnies. Laimė, tuojau ėmė sklisti dūmai.

Einu iš geležinkelio stoties į biblioteką, pasiaiškinau, lyg būčiau tam Janui Bulhakui kuo kaltas,  ir labai noriu į tualetą.

Čia jo nėra, vyras nusimetė nuo galvos juodą skepetą ir pasižiūrėjo į mane. Neįsiminiau veido, tačiau pabudęs kažkodėl norėjau sakyti: mačiau aktorių Algimantą Voščiką. Menkai jį tepažinojau. Tikriausiai buvo 1958-ieji, kai visa mokykla važiavo į Kauną žiūrėti spektaklio „Herkus Mantas“. Vėliau, man jau studijuojant, teatras pats atvažiavo gastrolių į Eržvilką, kur aktorius, padėjęs naktį kolegoms sunkvežimiu parsivežti alaus, kaip liudija Antanas Žekas, visam gyvenimui buvo pramintas Tata. Tėvu, kuris moka pasirūpinti vaikais. (Sutapimas: šiandien Lietuvoje esama ir daugiau žmonių, vadinamų Tatos pravarde. Eržvilke gimusi Voščiko pravardė nebuvo  tautinio atgimimo simbolinis ženklas.)

Tokį aktorių ir mačiau: spindinčiomis akimis, ilgais plaukais, juoda barzda, aukštai pakeltais antakiais, stotingą, vilkintį prūsų karžygio drabužiais, dešine ranka gniaužiantį kardą. Tautos tėvą, besirūpinantį jos vaikais.

Niekada jo čia nebuvo, vėl tvirtino Voščikas-Mantas, juk čia – šventa vieta.

Leisk pastovėti po vienu tų medžių, paprašiau. Pailsėsiu ir eisiu.

Negalima, tu išbaidysi man balandžius. Jų ir taip kasdien mažėja. Juos sukviečiu į šią aikštę, kad pamaitinčiau ir padrąsinčiau kilti aukštyn.

Leisk padėti tau. Aš moku. Aš juk gimęs ir augęs prie Balandine vadinamo miško.

Gerai, imk maišelį ir maitink. Nesinešk jo į biblioteką.

Voščikas-Mantas pamėtėjo man maišioką lesalo.

Atrišau jį ir, įkišęs ranką, rengiausi iškelti ją ir lesintojo poza laukti alkanų karvelių. Dieve, mano pirštai aplipo kažkuo gličiu. Maišioke nebuvo jokių trupinių ar grūdų. Ištraukęs ranką, iš kvapo supratau, kad maišelyje – paukščių mėšlas. Skystas, šiltas, dvokiantis. Galbūt lesalas yra giliau? Nušluostęs pirštus ir plaštaką į prasikalusią žolę, ištraukiau antrą saują. To paukščių šūdo. Paskui jau negalėjau liautis: traukiau iš maišo vis naują balandžių mėšlo porciją, vis valiausi ranką į žolę, akmenis, suoliukus, maišiokas buvo lyg bedugnis, visą pievą nuo tako iki granito plokštės su užrašu „Sunaikintiems kultūros paminklams“ ištepliojau smirdalu. Nuo kvapo mane ėmė pykinti, nemačiau šalia nei Voščiko-Manto, nei balandžių, dangus staiga aptemo, dingo aikštė, atrodė, kad mane Dievas ar Velinas  įmetė į skylę viešajame tualete, kurio šioje aikštėje tarsi jau nelikę ar niekada nebuvę.

Aną naktį pabudęs, jau nebeužmigau. Arbata spaudė šlapintis, bet aš nenorėjau net pagalvoti apie tualetą. Bijojau į jį eiti. Įsitempęs lyg styga lovoje klausiausi, kas dedasi nutykusioje, naktį ištuštėjusioje Donelaičio gatvėje. Penktą valandą pravažiavo pirmas troleibusas, kaip visada jis trūktelėjo lyną, įtvirtintą į namo sieną prie balkono. Siena, kaip visada, krustelėjo ir išlaikė. Tuoj išgirdau kiemsargio šluotos brūžtelėjimus. Gyvenimas vėl tekėjo įprasta vaga. Aušo gegužės penkioliktoji. Vėliau išaušo ir aštuonioliktoji, ir devynioliktoji. Apie jas labai daug visų rašyta ir apie jas visi beveik viską žino.

Aną rytą žmonos paklausiau:

– Ką galėtų reikšti š… sapne? Daug š…?

– Sako, kad pinigus. Daug pinigų. O tu sapnavai?

– Šiąnakt.

Ne sykį tuo pačiu taku ėjau per Vilniaus aikštę.

Šventa vieta, prisimindavau, kaip tu gali joje dairytis tualeto?

O stalininis mūriukas ilgai, dar ne vienerius metus, stovėjo kur pastatytas. Toks postmodernus sovietinės architektūros ženklas Vilniaus Senamiesčio aikštėje, kurios, anot miesto istorikų, neturėjo būti.

Tikrai, šiandien čia tos miestiečiams, o ir miesto svečiams gal ir labai reikalingos  mūrinės būdelės, taip pat ir pasityčiojimo iš mano monogramos, nebėra, ir galima manyti, kad čia tokio daikto niekada nebuvo.

Kasdien su Arsenija einu taku ir pratinuosi rinkti į maišelį jos ekskrementus. Nepalikti kitiems nieko, kas smirdi. Kartais atrodo, kad tebevalau ir niekaip nenusivalau kadaise iš balandžių lesintojo maišelio ištrauktos rankos. Valau ir nenuvalau visos aikštės.

Stovėdamas po kaštonu arba klevu pavydžiu praeiviams švarių jų rankų.

Tad, kviesdamas visus čia susirinkti, tebeklausiu, ar ši aikštė tikrai graži? Ar gali ji man būti graži?

Spręskite patys: vartydami Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“, matome tik namus. Jie stovi vienas prie kito, grūdasi vienas ant kito, ten jie nėra pavirtę medžiais, alaus kioskais, takais ir suoleliais prie jų. Namai – miesto protonai, apie juos sukasi per gatvių ilgį pririšti laukai ir miškai.

Man gražūs tie Drėmos piešiniai.

Tik juose nėra vietos man ir šuniui pasivaikščioti. Nieko negaliu juose sutikti. Nieko negaliu surinkti. Jie – ne agora.

Aikštėje, tik aikštėje galėčiau susitikti visus, kuriuos norėčiau matyti. Čia visi turėtume viską matyti aiškiau nei kitur. Žengimas į Dangų čia paprastas ir akivaizdus: štai tu jau keli koją, apautą nušleivintais „Adidas“ batais, laiptas po laipto kyli fontano link, žengi keletą žingsnių aikštele, štai dar vieni granitiniai laiptai pro fontaną, štai įsitveri metalinių turėklų, daug lengviau kyli ir kyli, kol atskrenda paukščiai, ir tu lyg Karvelių Lesintojas dingsti jų debesyje, dingsti, kad jau visai lengvai kiltum, tik kiltum, nes tavo kūną neša paukščių sparnai. Matyt, sapnuoju. Pernelyg anksti pakirdau ir išėjau iš namų. Bet jeigu, anot Sirvydo „Punktų sakymų“, velnias apsėda sielą dažnai ir lengvai, tai norėčiau bent sykį pamatyti, kaip mano sveikas kūnas džiaugiasi savo sveikata Danguje. Nesvarbu, ar tikrovėje, ar sapnuose.

Kodėl mano kūnas nepaklūsta stebuklinio realizmo dėsniams?

Stoviu šalia fontano ir spoksau į užsirietusius, man per didelių batų „Adidas“ galus.

O Karvelių Lesintojas? Buvo jis anuomet ar ne? Jeigu buvo, tai kur dingo?

Kartais aš tarytum jį matau. Ne, ne čia, ne Konstantino Sirvydo aikštėje.

Jis man pasirodo kitose Senamiesčio vietose.

Regėjimai sukasi ratu, jų epicentru tebėra ši vieta, arba Šventųjų Jonų bažnyčia, arba Vyskupų rūmai, arba Katedra. Tiktai trys tokios vietos, trys mano pamišimo epicentrai.

Vakar aplankiau net tris knygynus ir užtikau jį Sarbievijaus kiemelyje, priešais knygyną Littera. Čia, kur per Poezijos pavasarį susėda žymiausi mūsų poetai ir kantriai laukia, kol perskaitys eilių.

Vyras juodu lietpalčiu ar abitu (drabužio panašumą į vienuolio apdarus pastebėjau tik dabar) stovėjo, kaip prieš keliasdešimt metų, gegužės keturioliktąją, ištiesęs į priekį dešinę ranką. Akino gegužės saulė, ir aš neįžiūrėjau, ką jis joje laiko. Ant peties, kaip ir pirmąsyk jį išvydus, kabėjo kažkoks aparatas.

Beveik išsigandau, kad jis paprašys manęs jam padėti, ir išėjau iš Sarbievijaus kiemo. Apsisukęs prie Vyskupų rūmų, vėl sugrįžau. Aš – tik geležėlė, magnetas traukė.

Kad ir kas atsitiktų, pakalbinsiu jį.

Kieme jo jau nebuvo. Ko čia stebėtis, jis, tasai Vilniaus fotografas, galbūt Aleksandras Strausas, o gal Juozapas Čechavičius ar Janas Bulhakas, tasai Karvelių Lesintojas, matyt, gali pakilti ir nusileisti kaip jo blykstės šviesa ar dūmai, kaip jo paukščiai.

Staiga vėl pamačiau: priešais taku nuo Filologijos fakulteto ėjo Miško brolių bendrijos pirmininkas, tremtinys ir Sąjūdžio metraštininkas Albinas Kentra. Vilkėjo jis šviesia striuke, ant peties, kaip visada, nešėsi kino kamerą.

Viešpatie, grąžink man regėjimą, kreipiausi mintyse. Tai juk – ne jis, ne Karvelių Lesintojas. Jis – ne Kentra, negaliu taip paprastai jį pamatyti. Stebuklo nelaukiu, bet turėtų būti kažkas nauja, kitaip – panašu į postmodernaus meno parodą, kai jos kuratoriai įvairiom technologijom, vietoj paveikslų bei skulptūrų, fotografijų ir kitų kietų kūnų lankytojui pristato fizikinių šviesos ar kitokių bangų konglomeratus. Kiekvieną tokios ekspozicijos objektą galiu pamatyti, bet tik iš tam tikro erdvės taško. Nė vienas nepamatys to, ką aš matau, kol jis neatsistos į mano vietą.

Dabar jau supratau, kad mūsų dienomis pamokslininkas Sirvydas negali turėti tik kūną, arba tik sielą.

Kam ir kaip apie tai aš turėčiau pasakyti? Kokį turėčiau išgirsti ar pats pasakyti Šeštinių pamokslą?

Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?

Gunktelėjusi metraštininko figūra vėl priminė žmogų iš seno sapno – aktorių Voščiką, bet nesupratau kodėl, – juk visai kitoks veidas, kitas stotas, kita eigastis. Kur tie ilgi banguojantys juodi Tatos plaukai, kur tasai kiaurai veriantis prūsų karžygio žvilgsnis? Albinas Kentra – atsitiktinai sutiktas Vilniaus žmogus. Daug dar ką gal sutiksiu.

Universiteto gatve iš lėto pakilau į Konstantino Sirvydo aikštę. Kur daugiau?

Juk kviečiau jus per Šeštines į ją susirinkti.

Apeiti ją.

Atgniaužti Velino saują, jeigu ką ji jau sugniaužė.

Pamatyti, ar gali kuris nors besielis (kūnas) kilti ir pakilti į Dangų.

Mirabile visu (nuostabu matyti), tokį įkyriems klausinėtojams esu nurodęs savo gyvenimo motto.