Jurga Tumasonytė. Remontas

2020 m. Nr. 4

Romano fragmentas

 

Įsimintiniausias įvykis, kurį prisimenu iš pirmųjų metų vidurinėje, – kai vieną rytą atsibudau ir supratau, kad Tas pagaliau įvyko. Mama stovėjo virtuvėje ir tepė sumuštinius, o tėtis zujo pirmyn atgal, ieškodamas vienodų kojinių. Sėdėjau ant unitazo, negalėdama atplėšti akių nuo savo nuskalbtų, širdelėmis margintų kelnaičių. Tas pagaliau įvyko, nors buvo tik nedidelė rusva dėmė.

– Eik valgyt, pavėluosi į mokyklą! – riktelėjo mama.

Po remonto mūsų butas atrodė kitoks, tarsi būtume persikraustę. Tėvai įstiklino balkoną, į kurį mama įbogino ligoninėje nurašytą dviratį-treniruoklį iš kardiologų kabineto, kad mindama galėtų žiūrėti į kiemą ir įsivaizduoti, jog iš tikrųjų važiuoja dviračiu. Kartais ponia Nienė taip pat ateidavo paminti dviračio, o ypač jis patiko mums su mergaitėmis – sukdavome pedalus dainuodamos atmintinai išmoktas dainas, kurių klausydavomės iš piratinių kompaktinių plokštelių. Ant dviračio niekuomet nesėsdavo tėtis, nes buvo labai nesportiškas. Jis daug laiko praleisdavo ne namuose, o grįžęs užsidarydavo sandėliuke, kuris po remonto tapo jo darbo kabinetu. Jam grįžus į šeimą, bendraudavome dar rečiau, kadangi nebereikėjo su manimi susitikinėti savaitgaliais – visada trindavausi netoliese.

Tądien mokykloje turėjome fotografuotis klasės nuotraukai, buvo lapkričio vidurys. Drabužinėje būriavosi kiečiausi berniukai ir stengėsi kurią nors mūsų apgraibyti.

– Sraigė, – išgirdau tariant Martyną. Jis prisijungė prie mūsų penktoje klasėje ir greitai pritapo prie stipriausiųjų. Be to, kartais parūkydavo už mokyklos – viešai tuo girdavosi. Mėginau trenkti jam kumščiu į petį, bet jis išsisuko ir greitosiomis perbraukė man per skausmingą rezgelį, kurį slėpiau po mažiausio dydžio liemenėlės gaubtu.

Fotografavomės su klase. Mane pasodino priekyje – tai buvo mažytė privilegija, apie kurią slapčia svajodavo visos mokinės. Atrodė, kad fotografas – saldžialiežuvis su garbanotų plaukų vainiku aplinkui pliką viršugalvį – kažkaip suprato, jog peržengiau vaikystės slenkstį ir kad su manimi jau galima lengvai flirtuoti, pavyzdžiui, švelniai suimant rankomis už pečių.

– Sėskis čia, katinėli, – į nieką mūsų klasėje daugiau taip nesikreipė.

Praėjus keliolikai metų matyti nuotraukoje užfiksuotas momentas – drovi katinėliu pavadinta paauglė, papūtusi smėlio spalvos blizgiu ištepliotas lūpas. Seniai dingęs pavidalas. Po daugelio metų vietoj savo nuotraukos į socialinio tinklo profilį įdėjau svetimą – miegančios mergaitės, primenančios mažąją Alisą Stebuklų šalyje. Skardžiabalsė parašė viešą komentarą, kad publikavau mirusio vaiko fotografiją, ir savo teiginiui pagrįsti įkėlė nuorodą apie keistus karalienės Viktorijos laikų papročius fotografuoti mirusiuosius kaip gyvuosius. Taip elgdavosi veikiausiai tie, kurie taip ir nespėdavo įamžinti giminaičio gyvo, – nors toks atvaizdas suteikdavo paskutinę galimybę išsaugoti jo atminimą.

Dabar įsivaizduoju savo tėvus, kaip tada sėdėjo niūrioje gimdymo kvapų persmelktoje palatoje, – utilizavimo inde dar gulėjo šilta placenta, šiukšliadėžėje stiro kruvini rankšluosčiai, ant stalo tebežibėjo tvarkingai sudėlioti, spiritu suvilgyti metaliniai įrankiai. Tėvai pirmą ir paskutinį kartą laikė rankose savo pamėlusį naujagimį su dviem raukšlelėmis vietoje akių, kurios taip niekada ir neatsimerkė. Niekas nebeužmovė jam ant gležnų pėdučių vilnonių kojinių, neprireikė ir kažkur giliai krepšyje nugrūstos naujagimio kepurėlės. Jie nenufotografavo sūnaus, tačiau vaiko atvaizdas, įstrigęs į atmintį, tikriausiai vis išnirdavo prieš akis netikėtai ir šiurpiai, kaip kad man šios karalienės Viktorijos epochos mirusiųjų fotografijos, kurias pamačiau spragtelėjusi įkeltą nuorodą.

Prieš keliolika metų apie savo niekada neregėtą brolį visai negalvojau. Buvau tik aš ir paauglystė, ji plito manyje lyg pelėsis, gadindama nekaltą vaikystės pasaulį, kuriame iki tol gyvenau. Mokykloje apie mėnesines pasigyriau Eglei, jai prasidėjo pusmečiu anksčiau negu man, kaip ir Agnei, turinčiai pavydėtinai didelę krūtinę. Džiaugiausi, kad pagaliau jas pasivijau, – per lietuvių kalbos pamoką jaučiau, kaip iš manęs sunkiasi kraujas, sudarytas iš miniatiūrinių „Bon Pari“ ledinukus primenančių ląstelių. Už atsiskaitymą gavau dešimt. Maišelyje laikiau ląstelės maketą biologijos pamokai. Permatomą plaukų želė indelį – citoplazmą, jos viduje liulėjo avokado kauliukas, pupelė ir vermišeliai. Už savo darbą ir vėl gavau dešimt – vis dar mokiausi pavyzdingai gerai, mudvi su Egle buvome pirmūnės.

Kai tą dieną grįžau iš mokyklos, namie jau sukinėjosi tėtis. Jis elgėsi keistai – atrodė, tarsi norėtų atskleisti man paslaptį, bet nieko nesakė, kol pavalgiau, o tada liepė nueiti į sandėliuką. Ten ant seno rašomojo stalo stovėjo didelis baltas monitorius ir kompiuterio dėžė.

Kol atvykęs žmogus prie telefono linijos jungė modemą, kad būtų galima naudotis internetu, nulėkiau pas mergaites pasigirti tėvo pirkiniu. Iki tol kompiuteriu naudodavomės tik informatikos pamokose – mokėjome atsidaryti interneto naršyklės langą ir suvesti kelių mums žinomų tinklalapių pavadinimus. Greitai tas daiktas užvaldė mano kasdienybę – tėvai beveik neribojo mirkimo internete trukmės.

– Sėdės prie kompo, mažiau bėdų prisidarys kieme, – taip raminosi mama, iš pradžių palankiai reagavusi į mūsų su Egle bei Agne lindėjimą prie ekrano. Nesakėme jai, kad didžiąją laiko dalį praleidžiame pokalbių svetainėse.

Labai laukdavau rudens ir pavasario atostogų, nors per jas dažniausiai nieko neveikdavome – kaip ir savaitgaliais, šlaistydavomės kieme, trindavomės prekybos centruose. Eidavome į kosmetikos prekių parduotuves, kvėpindavomės kvepalų mėginukais, dažydavomės, nusivalydavome ir vėl pasidažydavome lūpdažių testeriais, prisimerkusios braukdavome tušo šepetėliu per blakstienas. Kartais pardavėjos mus nemandagiai išprašydavo lauk. Tokių nieko neperkančių slankiotojų būdavo ir daugiau – jos vaikščiodavo gaujomis, išnaudodavo visus mėginukus ir išvartydavo tvarkingai sudėliotas prekes. Jeigu pardavėja prarasdavo budrumą, spalvoti buteliukai būdavo išlukštenami iš paženklintų pakuočių ir pradingdavo paauglių kišenėse.

Mes vagystėmis neužsiimdavom. Taupydavome tėvų duodamus kišenpinigius, svajodamos, kad perkame blizgią kosmetiką ir atrodome kaip merginos reklamose bei muzikiniuose klipuose. Ponia Nienė leisdavo dukroms eiti į mokyklą su makiažu, o man tekdavo pasidažyti mokyklos tualete prieš pirmąją pamoką, paskui skrupulingai nusivalyti akis ir lūpas prieš grįžtant namo. Nors mokykloje ir mieste vyko įvairūs būreliai, nė viena jų nelankėme. Buvome trys balionai, pripūsti nuobodulio, kurį nešiodavomės dykinėdamos ir amžinai ko nors laukdamos. Nekantravome, kol užaugs krūtinė, kol susirasime bernus, kol pasibaigs mokslo metai ir nebereikės gyventi su tėvais. Ypač aš. Taip pat velniškai norėjome eiti į „plotus“ – vakarėlius, kokius rodydavo amerikietiškuose serialuose. Svajojome apie naktinius klubus. Į paauglių diskotekas, kurios baigdavosi dešimtą vakaro, tėvai manęs neišleisdavo, argumentuodami, kad esu per jauna. Tiksliau, taip sakydavo mama, ji amžinai bijojo, kad man kas nors atsitiks. Kai nebūdavau namie, turėdavau kasdien jai paskambinti į darbą, o jeigu kur nors užtrukdavau, pakeldavo aliarmą. Ponai Nėnai elgėsi nuosaikiau. Kartą, kai likau pas juos nakvoti, paslapčia nuo mamos kartu su mergaitėmis išleido mane į paauglių naktinį klubą, iš kurio ponas Nėnas mus pasiėmė tarnybiniu policininko automobiliu. Tą vakarą šokome tik mergaičių ratelyje, sumetę savo rankines į ratelio vidurį. Vaikinai slankiojo pakampiais, rūkė. Vienas mėmė nemadingu megztiniu ir per trumpais džinsais pakvietė Agnę šokti, o mes visos – Eglė, Dainora, Irma ir Dovilė – kikenome iš juokingų Agnės grimasų, kurias ji vis nutaisydavo.

Aštuntoje klasėje, antrą rudens atostogų dieną, pasimirė močiutė, tėvo mama. Pirmą kartą pamačiau tėvą verkiantį – ne šiaip ašarojantį, o kūkčiojantį. Man pasidarė baugu. Mama apskambino laidotuvių namus, pranešė žinią giminaičiams. Tada važiavome pas senelį, kuris taip pat gulėjo ligoninėje. Močiutė sėdėjo prie stalo ir staiga nuvirto ant grindų, tai senelį taip sukrėtė, kad atvažiavusi greitoji išvežė jį kartu su žmona. Močiutės galvoje trūko kraujagyslė, gyvybė traukėsi: ląstelės, panašios į mano apskritą plaukų želė indelį, žuvo negaudamos deguonies, ir jos raukšlėtas, įsitempęs veidas po truputį vaškėjo, virsdamas romia lavono kauke. Tėvas norėjo, kad senelis apie močiutės mirtį išgirstų kuo vėliau, tad prašė daktarų jam nieko nepasakoti. Kai atvykome į ligoninę (paskui turėjome važiuoti į laidojimo namus išrinkti karsto bei pomirtinių drabužių), tėtis paprašė mūsų pabūti už durų, o pats nuėjo pas senelį. Sėdėjome koridoriuje, mama paklausė, kaip jaučiuosi. Žiūrėjau į drėgną šliūžę, paliktą plataus valytojos šepečio. Norėjau, kad močiutė būtų gyva ir kad galėčiau iki išnaktų smaksoti prie kompiuterio, susitikti su draugėmis, nueiti į kino teatrą arba pasivaikščioti miesto centre.

– Ar pasakei jam? – neištvėrė mama, vos tėvas išėjo iš palatos.

– Ne, jis per silpnas, – atsakė. Vėl pamačiau jo akyse ašaras.

– Tai palaidosim be jo žinios, ar kaip?

Jie susiginčijo, ir man buvo gėda, kad kas nors išgirs jų barnį. Galiausiai mama griebė mane už rankos, mes įžengėme į palatą, kurioje gulėjo senelis ir dar vienas vyras, nusisukęs į sieną. Kol mama kaip galėdama švelniau pasakojo seneliui apie močiutę, žiūrėjau į to kito vyro nugarą su siauru ruoželiu tarp kelnių ir pižamos švarko. Seno vyro oda priminė kiaulieną turgaus prekystaliuose – trūko tik mėlyno antspaudo. Norėjau prasmegti skradžiai žemę – ypač tada, kai senelis pradėjo kūkčioti, taip keistai, tarsi juoktųsi ir verktų vienu metu. Šeimoje nebuvau pratusi prie vyrų ašarų ir jos mane baugino lygiai taip pat, kaip vemiantis žmogus. Magėjo nusisukti ir užsikimšti ausis.

Pamenu, po laidotuvių su mama ir tėvu sėdėjome prie televizoriaus, valgėme koldūnus. Rodė moterį, kurios vardas toks pat, kaip mūsų gatvės. Kadaise, kai ji dar buvo mergaitė, įkaušęs tėvas traktoriumi šienavo ganyklą ir netyčia nupjovė jai kojas per čiurnas. Ekrane keitėsi jos vaikystės nuotraukos, retkarčiais kamera stambiu planu parodydavo studijoje sėdintį suaugusios moters veidą, o malonus laidų vedėjo balsas pasakojo:

Iškart po nelaimės šoko ištikti tėvai griebė Rasytę, nupjautas kojas ir išskubėjo pas kaimynus kviestis pagalbos. Kai kurie vietiniai iki šiol negali pamiršti skausmo iškreipto mergaitės veido. Sovietų Sąjungoje iki tol dar nebuvo atlikta nė viena galūnių prisiuvimo operacija. Vis dėlto vietos felčerė žinojo, kad kojeles reikia atšaldyti. Pasakojama, kad, neradusi ledukų, moteris jas apdėjo į laikraštį susuktomis atšaldytomis žuvimis. Mergaitė skubiai išgabenta kariniu sraigtasparniu. Maskvoje prisiūtos kojelės tapo pasididžiavimo dalyku, liudijančiu aukštą sovietinės medicinos lygį.

– Jei greitoji būtų greičiau atvažiavusi, mama tebegyventų, – pasakė tėvas.

Senelis ne iškart iškvietė greitąją. Tą klaikią akimirką, žmonai praradus sąmonę, jis buvo vienas, ir surinkti telefono numerį jam pasirodė esanti ne ką menkesnė užduotis, nei sportininkui olimpinėse žaidynėse iškelti rekordinio svorio štangą. Jeigu nupjautos kojos, skraidintos šimtus kilometrų, dar galėjo būti prisiūtos, kodėl gyvas, neseniai kalbėjęs ir kvėpavęs žmogus užgeso svetimoje mašinoje? Niekada nesusimąsčiau, ką mano tėvui reiškė turėti motiną ir jos netekti, – man jų santykiai atrodė šalti. Sunku įsivaizduoti, kad kadaise ji glamonėjo bejėgį kūdikį, kuris išaugo į žilstelėjusį vyrą, retkarčiais užsukantį aplankyti ir pakštelintį ją sausomis lūpomis į žandą. Galimas daiktas, jis ir pats nustebo patyręs tokius smarkius išgyvenimus. Vis dėlto mirtis mano paaugliško gyvenimo beveik nepalietė. Nepatiko tik, kad per tas laidotuves praradau beveik visas rudens atostogas, taip pat nedalyvavau Chirurgų dukters Helovino vakarėlyje.

Vasaras visada praleisdavome atskirai, nes mergaitės išvažiuodavo į Murmanską, o aš – į kaimą, pas mamos tėvus. Ten savo noru, tėvų palengvėjimui, išbūdavau kelis ilgus vasaros mėnesius. Su seneliais sutariau gerai, jie niekada nesikišo į mano laisvę, kadangi buvo per daug užsiėmę kasdieniais darbais ir tarpusavio ginčais. Ankstyvoje vaikystėje visur sekiodavau paskui babą arba dieduką, smalsiai stebėdama jų darbus, nes jie taip skyrėsi nuo to, ką matydavau mieste. Nenaudojamoje lauko virtuvėje iki valios žaisdavome su kaimynų anūkais. Kai vaikų nebūdavo, nenuobodžiaudavau, pasinerdavau į savo vaizduotės mikropasaulį – miltais maitinau pasigautas sraiges, slaugiau kauptuku sužalotą kurklį, stiklainyje veisiau kolorado vabalus. Kur paskui jie dingdavo? Galbūt smalsumas išnarstyti gyvus organizmus, kad suprasčiau, kokie jie viduj, turėjo įtakos mano tolesnėms studijoms. Kaip ir žiaurumas, veikiausiai būdingas visiems gyvąją gamtą tyrinėjantiems vaikams.

Kartą baba rado darže pelių gūžtelę ir parnešė ją namo man „pasibovyti“. Joje buvo šeši rožine oda aptraukti padarėliai neišsivysčiusiomis akimis. Iš vaistinėlės išsitraukiau švirkštą ir rūpestingai kas kelias valandas penėjau juos pienu. Pelytės augo ir stiprėjo, džiaugiausi, laukdama, kol ataks. Nors baba pati jas parodė, bet išsigandusi, kad priveisiu virtuvėlėje pelių, paprašė pas juos užsukančio „kandžiulninko“ Laimono išnaikinti tas „paškustvas“.

Ryte po sočių pusryčių nubėgau pas pelytes. Pasilenkusi prie jų lizdelio užuodžiau salsvą chemikalų kvapą – peliukai tebebuvo gyvi, tačiau pieno nebeėmė, jų kojelės trūkčiojo. Baba tvirtino, kad peliukai padvėsė be niekieno įsikišimo, tiesiog buvo per maži, negalėjo išgyventi be motinos. Labai verkiau, naktį apsišlapinau lovoje. Pasakiau apie tai mamai, ji labai supyko, ilgai kalbėjosi su baba telefonu. Paskui toji gėdijosi savo poelgio, nors vis tiek teisinosi pasielgusi teisingai, nes parazitai yra parazitai.

Kai grįžau namo, tėvas nusivežė mane į gyvūnų turgų ir nupirko žiurkėną, kurį pavadinau Britne. Tačiau Britnė kandžiojosi ir buvo nemaloni paimti į rankas – greitai pradėjau ja bodėtis. Mama mane aprėkdavo, jeigu nepakeisdavau žiurkėnui kraiko, tad gyvūnėlis mums visiems greitai tapo našta. Kartą, kai keičiau kraiką ir Britnė vėl skaudžiai grybštelėjo į pirštą, apimta pykčio stipriai suspaudžiau ją delne. To užteko. Po šio incidento tėvas pareiškė, kad niekada nebepirks man gyvūnų, nes esu beširdė, ir savo pažado sąžiningai laikėsi.

Kalbant apie gyvūnus, beveik visi kaimiečiai buvo beširdžiai – ypač Laimonas, jaunas girtuoklis, kuris uždarbiaudavo padėdamas kaimynams nudirbti ūkio darbus. Laimonas buvo etatinis kačiukų skandintojas, pakardavo persenusius, našta tapusius šunis, skersdavo kiaules, susitvarkydavo ir su veršeliais. Jis gyveno kartu su dviem girtuokliais broliais, alkoholiku tėvu ir vėžininke motina. Gaila, neprisimenu jo pavardės, galbūt dar pavyktų surasti Laimono šmėklą interneto plotuose – jo bruožai mano atmintyje išbluko.

Kartais vakare su Laimonu žaisdavome badmintoną. Nepamenu, apie ką kalbėdavomės, tik atsimenu, kad senelis sėdėdavo ant kelmo apsuptas savo šunelių ir mus stebėdavo. Vieną dieną Laimonas atėjo gerokai truktelėjęs, atsisėdo virtuvėje ir paklausė, kur aš. Tingėjau pėdinti iš kambario pasisveikinti, tad likau tįsoti ant sofos su knyga. Baba iškepė Laimonui senstelėjusių kiaušinių ir atpjovė prastesnio kumpio. Reikėjo apkarpyti gyvatvorę, nors senelis suabejojo, ar girtam šis darbas pavyks. Laimonas į tai tik numojo ranka ir vėl pasiteiravo, kodėl neateinu.

– Jūsų anūkėla yr gražiausia pan kaimy, – išgirdau sakant.

Suokė, kad per visą kaimą sklinda šnekos apie mano nežemišką grožį. Senelis paragino Laimoną valgyti, ir netrukus jie išėjo į kiemą.

Po kurio laiko, kai „kandžiulninkas“ ir vėl užsibuvo iki vakaro, sutarėme pažaisti badmintoną, tačiau niekur neberadau rakečių – seneliai išsigynė nežinantys, kur jos galėtų būti. Taip mūsų žaidimas nutrūko. Galbūt seneliai išsigando, kad Laimonas gali mane nuskriausti, ar kad aš galiu įsimylėti tą tamsaus gymio vyrą su kraujo krešuliais panagėse ir iškrėsti ką nors nedoro. Šiaip ar taip, daugiau mano grožio jis nebeliaupsino, tik galbūt nakčia savo vienišame guolyje apie jį svajodamas šį tą nuveikdavo. Man visa tai nė trupučio nerūpėjo.

Eidavau į kaimo biblioteką, kur skaitydavau ne tik knygas, bet ir glėbiais tempdavausi namo senus „Cosmopolitan“ žurnalus – man patiko straipsniai apie madas ir kosmetiką. Pamačiusi viršelyje gašliai išsižergusią merginą trumpu sijonu, baba žadėjo pasikalbėti su bibliotekininke, kad tokių žurnalų mergaitėms neduotų. Nesupratau draudimų prasmės. Kaip ir tėvai, seneliai įžvelgdavo pavojų smulkmenose, o ten, kur jis tikrai grėsė, jo nė nepastebėdavo.

Kad ir upėje, kurioje maudydavausi dorai neišmokusi plaukti. Seneliams sakydavau, kad maudausi kūdroj, bet joje teškendavosi tik patys mažiausieji. Kai oras būdavo šiltas, droždavau prie upės kone kasdien.

Sukiužusioje trobelėje netoli vandens gyveno brolis su seseria, jie turėjo šešis vaikus. Dvi mergaitės buvo panašaus amžiaus kaip aš. Baba nenorėjo, kad jos ateitų pas mus, todėl dažniausiai, jos neatsiklaususi, pati jas aplankydavau trūnėsių kvapo persmelktame name apsilaupiusiomis sienomis. Visi jo gyventojai buvo panašūs į albinosus – nepaprastai šviesių plaukų, beveik pieno spalvos odos. Iš pirmo žvilgsnio negalėjai pasakyti, jog nenormalūs, nors kaime jų nemėgo. Šeima gyveno iš pašalpų, už namo turėjo nedidelį daržą ir pulkelį vištų. Jų filmuoti buvo atvažiavusi televizija, domėjosi, kodėl brolis su sese gyvena kaip vyras su žmona. Mažakalbė moteris tylėjo, o vyras – jo prisibijodavau, nes visuomet į mane nemaloniai dėbsodavo – atrėžė, kad jie susipažino jau suaugę, išėję iš skirtingų vaikų globos namų. Grįžę į tėviškę, pradėjo gyventi kartu, įsimylėjo.

Kartu su kaimynų anūkais ir albinosiukais maudydavomės upėje. Būtent iš jų, nardančių kaip žuvys, išmokau taisyklingai plaukti. Netgi perplaukiau upę, nes vaikai pažadėjo mane išgelbėti, jeigu skęsčiau. Pasitikėjau jais, nes atrodė kaip tikri upių žmonės. Beveik vandeniai.

Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus. Gyvena Anglijoje, kaip supratau iš nuotraukų, mėgsta pasėdėti prie butelio su tautiečiais buduliais. Įdomu, ar ji susimąsto apie tai, kad jos genuose įsivėlusi klaida? Ką apie tai mano jos partneris? Ar jiems rūpi, kokie vaikai jiems gims? Gal geriau jų išvis neturėti? Greičiausiai jie tik trokšta būti kaip visi. Paprastas, bet neprastas vyrutis ir paprasta, bet neprasta mergužėlė. To užtenka stebuklui sukurti. Jiedu apsikeičia organizmo skysčiais ir mergužėlėje ima formuotis zigota, iš kurios išaugs embrionas, galiausiai virsiantis triukšmingu padauža, kuris parduotuvėje, įsigeidęs saldainio ar žaislo, klykdamas krenta ant grindų.

– Kai grįšim namo, gaus į kailį, – nuspręs jo gimdytojai, niekada neskaitę knygų apie vaikų psichinę raidą.