Arūnas Spraunius. Pats sau psichoanalitikas, pakerėtas ekspertų išvados, jog mirti, pasirodo, bijome visi
2023 m. Nr. 4
Romano-herojinio epo fragmentas
Prologas
– Ką sako beždžionė leopardui prieš lenktynes?
– Maniau, kad tu gepardas.
Neįprasta tyla pasitiko vieną rytą pabudus būste, kuriame tuo metu glaudėsi.
Prausdamasis, gerdamas kavą ne per daug kreipė į tai dėmesio.
Nužygiavęs darbovietės link gerą puskilometrį ėmė suprasti tylos priežastį – aplink nebuvo žmonių.
Kurį laiką ir to per daug neėmė į galvą – darbą pradėdavo valanda, pusantros vėliau automobilių ir miestelėnų piko, gal visi, kuriems reikėjo, pro šitas vietas jau buvo keliavę.
Vis dėlto, nuėjus dar tiek pat, apėmė tikras nerimas: žmonių iš tiesų nebuvo.
Per savo gyvenimą neprisiminė, kad perėjęs ketvertą, penketą gatvių nesutiktų nė vieno praeivio ar nepamatytų jokio automobilio – tai buvo tokia įprasta rutina, kad jis kaip ir tūkstančiai kitų nekreipė į ją dėmesio.
Atrodė, kad liko vienas daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame mieste.
„To tiesiog negali būti“, – vijo nuo savęs tokią mintį.
Iš pradžių į galvą toptelėjo visiškai paika mintis, kad apako, net šyptelėjo su palengvėjimu, kai atsitokėjo ir suprato, kokia ji absurdiška.
Jau kurį laiką lošė statydamas iš nuosavos gyvybės.
Daugiau statyti neturėjo ko, prasimanyti ką papildomo stokojo apsukrumo ir išmonės.
Savižudybės griebdavosi pirma pasitaikiusia proga.
„Jei neteksiu pajamų ir neišeis padengti sąskaitų, vasarą reikės žudytis“, – maždaug taip mintijo paskutinio žiemos mėnesio viduryje pavakare žingsniuodamas gatve po darbų.
Savižudybę seniausiai buvo devalvavęs.
Ten, pačioje pradžioje, jo asmenybė nelabai tvarkingai skleidėsi lydima nuolatinės baimės – iš baimės buvo doras, laikėsi žodžio, prisiėmė atsakomybę ir taisė klaidas.
Ilgainiui tapo visai įgudusiu konspiratoriumi, išorinis vaizdas su vidumi sutapdavo vis mažiau.
Tai nelabai trukdė, veikiau atvirkščiai, teikė palaimingą galimybę neskubėti subręsti.
Mirties nuvertinimas kurstė nenumaldomą seksualinį alkį – lindėjo pornografiniuose interneto puslapiuose iki išsekimo, susijaudindavo nuo menkiausios užuominos, kurią vis dar nevaržoma paauglio fantazija išplėtodavo iki smulkmeniškų siužetų, apaugintų įnoringomis detalėmis.
Eskalavo prisiminimus, klausa graibstė nakties garsus.
Seksą devalvavo taip pat kaip mirtį.
Taip viskas klostėsi iki tam tikros laiko ribos.
Kol stojo besąlygiško, primygtinio atvirumo metas, kuris teisėtai reikalavo laikytis taisyklių.
Kur ir su kuo tu pakonkuruosi savo pelėsiais apėjusiu konspiratoriaus įkarščiu?
Pirmas skyrius. Priekaištas nepriekaištingajai bėglio strategijai
1.
Klasės bendruomenė kokias porą savaičių laužė galvą, rinkdama pravardę.
Išganingoji mintis kažkam šovė į galvą kaip visada netikėtai, nors tam tikra prasme dėsningai (juk žinome, kad genialios mintys gimsta lyg tarp kitko) – kai jis stypsodamas prie lentos baigė deklamuoti lietuvių dvidešimtojo amžiaus romantinės lyrikės Salomėjos Nėries eilėraštį „Dvi dešimti sū“ iš jos 1938-ųjų rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį poetė gavo tarpukario Lietuvos valstybinę premiją.
Nuvargę stingsta pirštai,
Ir akyse tamsu – –
Gyvenime! Aš mirštu – –
Dėl dvidešimties sū!
– baigė jis, ir iš atlaidžiai naujoko klausiusios auditorijos pasigirdo guvus, atradimo džiaugsmą bylojąs šūktelėjimas:
– Taigi zuikis! Triušis…
– Tiksliai.
Per klasę nuvilnijo palengvėjimo atodūsis. Pagaliau.
Pravardė, būtinas personalinis kiekvieno šeštoko atributas, gležnam, baikščiam, iš kažkokio kaimo atvykusiam berniokui netiesiai išaugusiais, į priekį išsikišusiais viršutiniais dantimis suteikta.
Darbas atliktas.
Pašventimo į triušius ar zuikius reikšmingumas (gyvūno versiją lėmė nenuspėjamas aplinkybių išsidėstymas, galbūt sietinas su aplinkinių nuotaikos įnoringa kaita) lėmė jo paties nekintantį santykį su visiems žinomu žvėreliu vienuolikai–trylikai metų į priekį.
Kiškiai (Leporidae) – kiškinių būrio žinduolių šeima, kurią sudaro aštuonios gentys ir penkiasdešimt rūšių.
Lietuvoje gyvena pora kiškių rūšių – pilkasis (Lepus europaeus) bei baltasis (Lepus timidus).
Triušiai (Oryctolagus) – irgi kiškiniai. Lietuviai linkę laikyti baltųjų milžinų, Kalifornijos, Vienos mėlynųjų bei šinšilų veislių triušius.
Visus tuos vienuolika–trylika metų Arno požiūris į visus kiškinių šeimos gyvūnus nesikeitė – nekentė jų taip, kaip tik pajėgia nekęsti drovus, vėluojąs bręsti berniukas.
Situacijos negelbėjo nei tokie iškilmingi veislių pavadinimai kaip baltieji milžinai ar Vienos mėlynieji.
Tiesą sakant, neapykanta šiems niekuo dėtiems gyvūnams mūsų herojui buvo aptemdžiusi nuovoką tiek, kad veislėmis jis apskritai nesidomėjo.
2.
– Vėl tupi, žioply!
Prisilupusio tėvo sugrįžimą Arnas pražiopsojo, nutirpęs iš baimės stojosi ir mėgino sliūkinti lauk.
Jo tėvas – kaip ir visi alkoholikai, subtilus žmogus, – greit suprato, kad nevykėlis sūnus mėgina sprukti, tačiau šįkart buvo per daug pavargęs, paliko jį ramybėje.
Keturių asmenų šeima kol kas glaudėsi pastate, kurį sudarė virtuvė bei kambarys, kol greta bus baigtas įrengti dviejų aukštų gyvenamasis namas.
„Kol kas“ užsitęsė, mat statybines medžiagas, kurias dažniausiai už išverktus, skolintus pinigus motina nupirkdavo, tėvas nutaikęs progą pragerdavo.
Situacija buvo keista, konspiracinė – visi visų bijojo.
3.
Šįkart Arnui tiesiog pasisekė.
Tėvas vaikui jautė natūralią panieką – pats smukęs, intuityviai geidė matyti sūnų kaip savo lūkesčių, svajonių ir kadaise viltingo, dabar jau nepavykusio gyvenimo išsipildymą.
Arnas tų lūkesčių beveik nepateisino; augo labai lėtai, atrodė glebus ir ištižęs.
Tėvas – kaip ir kiekvienas alkoholikas – buvo aikštingas ir nekantrus.
Negalėjo pakęsti, kaip jo vaikas skaitydamas tupi kur kampe, kaip užsimiršęs krapšto nosį, per daug nedrąsiai kalba ar valgo jo akivaizdoje.
Žodžiu, pretenzijų turėjo labai daug – tiesą sakant, sūnus jam nepatiko niekuo.
4.
Taip ir pradrebėjo visą vaikystę, visiškai pateisindamas gautą pravardę.
Mokėsi grubokoje priemiesčio mokykloje, namuose laukdavo susitikimas su girtu tėvu, tad visą dėmesį turėjo sutelkti į savisaugą – daugiau beveik niekam neliko laiko.
Mokytis nustojo toje pačioje šeštoje klasėje, iš muzikos mokyklos vos neišmetė priešpaskutinėje, tiesa, vėliau apsigalvojo ir paliko pataisų.
5.
Arnas labai anksti ėmė jausti tą savotišką somnambulišką būseną, kai nesuvoki, nesusigaudai nei ką veiki, nei kam iš viso esi reikalingas.
Bet savisauga reikalavo drausmės bei mobilumo, tad bent išoriniuose reikaluose apsileisti neturėjo teisės.
Nes nelabai buvo kam daugiau į šį reikalą gilintis – tėvas Arną gaudė ir lupo tik asmeninės psichoterapijos sumetimais, aplinkinės tikrovės ir pats prisibijojo.
Motina buvo tiesiog gyvenimo išvarginta.
Turėjo rūpintis, kaip išgyventi, o ne kaip suprasti savo jau konspiratorių sūnų.
6.
Somnambuliškas būvis tęsėsi ir baigus mokyklą.
Kadangi sūnus nuovokos tebestokojo, mama jį įkišo į pedagoginį institutą ketvirtame pagal dydį šalies mieste.
Vadovaudamasi paprasta ir aiškia logika, jog vaikas turi įgyti profesiją.
Reikia pasakyti, kad profesiją pritaikyti nebuvo lengva, nes nustojęs mokytis šeštoje klasėje jis ne taip jau daug ir mokėjo.
7.
Štai dėl tokio atsitiktinio aplinkybių išsidėstymo Arnas ėmė studijuoti literatūrą.
Tiesa, studijomis tai pavadinti gana sudėtinga – per visą jų laiką perskaitė vieną knygą, Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“.
Knyga patiko, pagalvojo, kad būtų neblogai paskaityti ir kitus šio vokiečių autoriaus romanus.
Net manė, jog taip veikiausiai ir nutiksią.
Geraširdžiai, išmintingi literatūros dėstytojai kantriai laikė Arną institute, laukė, kol vaikinas atsitokės.
Bet nesulaukė – institutą jis baigė kažkaip nepastebimai, tarsi netyčia.
Somnambuliška būsena nepaleido nė akimirkos ir keistai derėjo su tiesmukišku, paviršutinišku paauglio veržlumu – jau pirmame kurse Arnas įsimylėjo bent šešis kartus.
Studijoms artėjant prie pabaigos, lyg ir sekdamas tėvo pėdomis įjunko į alkoholį.
8.
Kaip nepažangus absolventas nutremtas į atokaus kaimo romantišku Gulbinėnų pavadinimu mokyklą, Arnas ėmė gerti mažiau, užtat įniko į knygas – daugiau nebuvo ką veikti.
Kolegos ir mokiniai spontanišką, išradingumo nestokojantį Arną gana greitai pamėgo, mat, jau gerokai ištobulinęs konspiratoriaus įgūdžius, jis į bent kiek rimtesnes kalbas su niekuo nesileido.
Literatūros pamokos kaimo mokykloje dažniausiai būdavo nuotaikingos ir nebūtinai apie literatūrą.
9.
O sodietiškoje šalyje pamažu plito sodietiška kapitalizmo dvasia.
Kapitalizmas tarsi kantrus, bet nenumaldomas auklėtojas visuomenei davė laiko apsiprasti, ne iš karto parodė reiklų savo veidą.
Tiesa, drastiškų istorijų jau tada netrūko.
Jų herojai buvo toji mobiliausia ir beatodairiškiausia visuomenės mažuma, kurios daliai vėliau pavyko išlaviruoti besikeičiančių įstatymų labirintuose, painiuose santykiuose su konkurentais, valdžia bei „rebiatomis“ ir formuoti šalies verslo, taigi, faktinį elitą – sodietiškos šalys kitokių elitų nesupranta.
10.
Kol kas tais neįtikėtinais laikais dar daug reiškė asmeninis žavesys, pažintys ir buvo vietos netikėtumams bei ciniškoms išdaigoms.
Vienas žinomas 1993-iaisiais įsteigtas koncernas neįtikėtinai veržliai privatizavo beveik du šimtus įmonių, jam savo santaupas, daugiau nei tris šimtus keturiasdešimt keturis milijonus litų, patikėjo beveik penkiolika tūkstančių piliečių.
Koncernas žlugo taip pat energingai kaip ir kūrėsi – po kelerių metų jo prezidentą, padedami užsienio kolegų, pareigūnai pagaliau aptiko besislapstantį Jungtinėse Valstijose.
Dvidešimto amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje šalyje buvo įkurti ir žlugo bent septyniolika bankų.
Nors viešojoje erdvėje periodiškai kildavo isterija, sisteminiai gyvenimo pasikeitimai dar tik buvo prasidėję, jauno, neretai chaotiškai besiblaškančio verslo ieškojimų pasekmės atrodė pereinamojo pobūdžio.
Net tais atvejais, kai žmogus sugebėdavo per pakankamai trumpą laiką užsidirbti svaiginančių pinigų, paskui, neįstengdamas persiorientuoti vis daugiau sisteminių bruožų įgyjančioje rinkoje, beveik taip pat greitai viską pralošdavo.
„…būtina, kad rinkos dalyviai turėtų laisvę parduoti ir pirkti bet kokia kaina, jei tik geba rasti sandėrio partnerį, ir kad kiekvienas turėtų laisvę gaminti, parduoti ir pirkti visa, kas apskritai gali būti gaminama ir parduodama“1, – kita proga, bet maždaug apie tą patį yra sakęs ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Friedrichas Augustas von Hayekas.
11.
Gali būti, kad daugelis nevykusių kapitalistų novicijų nebuvo sutverti šiai veiklai ir negalėjo atlaikyti kapitalizmo trukmės išbandymo.
O gal juos traukė svaiginanti mintis apie paslaugas, kurios neatsiperka iš principo arba kokių apskritai nėra ir negali būti?
Kaip skelbė laisvosios rinkos teoretikas Adamas Smithas, nors ir aukščiausiu laipsniu naudingos visuomenei, tačiau savo prigimtimi šios paslaugos yra tokios, kad pelnas čia niekada negali atlyginti išlaidų jokiam individui ar nedideliam individų skaičiui.
Galima atidaryti sexshopą vienkiemyje ar įtikinėti pasaulinio prekės ženklo savininkus pastatyti degalinę girios tankmėje labai toli nuo kelių – panašūs užmojai turi menkas realizavimo galimybes, nebent tik kaip trumpalaikiai konceptualaus meno projektai.
12.
Lietuva žengė ne tik kapitalizmo, bet ir atgauto valstybingumo pirmuosius žingsnius, todėl nuo rimtesnių tarptautinio finansavimo šaltinių dar buvo laikyta atokiai.
Kai prie jų priartėjo, projektinio finansavimo gavėjų virtuozų gretos jau buvo sutelktos, į jas patekdavo ne bet kas.
Benzino kolonėlių statybomis girios glūdumoje kaip tarptautinių fondų finansuojamu konceptualiu, šiuolaikinę visuomenę ironizuojančiu projektu galėjo užsiimti ne bet kas.
13.
Kadangi pats į bent kiek rimtesnes kalbas su niekuo nesileido, Arnas pradinį kapitalizmą sužaidė savaip.
Kaip kaimo mokytojas beįsisukančiame privatizacijos vajuje visiškai netikėtai gavo teisę tapti dviejų hektarų žemės ploto savininku – neįdėjęs jokių asmeninių pastangų!
Tiesą sakant, rimčiau į gyvenimą žiūrėję kolegos beveik viską padarė už Arną, mat jo neveiklumas grėsė prarasta galimybe ir visiems kitiems tapti dviejų hektarų savininkais.
Keliolika kartų primygtinai, apmaudžiai priminę, jog priima į savo tarpą tik dėl asmeninio žavesio, jie ir pradinį verslo planą sugalvojo – konsoliduoti tuos dviejų hektarų sklypus į visumą ir gautame jau visai solidžiame ano meto sąlygomis plote imtis grūdinių kultūrų – kviečių, kvietrugių ar pašarinių miežių – auginimo.
14.
Arnas pajuto azartą.
Žemdirbystė vežė, jis daug nedvejodamas nuo konsoliduoto grūdinėms kultūroms sklypo nutarė „nuvogti“ maždaug dešimties arų plotelį ir išbandyti kitas kultūras.
Dėmesį ypač traukė aguonos.
Užsiminęs apie tai kolegoms, sužinojo, kad šalies policija kaip tik vykdo visuotinę ir intensyvią kovą prieš narkomaniją ir aguonų plantacijų ieško pasitelkusi net aviaciją.
15.
Arnas visai nesiruošė užsiimti narkotikų platinimu – net kaip lydinčiuoju verslu! Jo tikslas buvo užauginti ir pasiūlyti aguonų grūdelių konditerijos cechams.
Bet ir įtikinėti šalies policiją dėl savo ketinimų skaidrumo Arnas nesirengė – intuityviai jautė, kad to ėmęsis gana greitai atsidurtų patarlės „Kuo giliau į mišką…“ situacijoje.
Neatsisakydamas projekto užauginti dešimt arų aguonų, leidosi, jo nuomone, į pakankamą kompromisą – nuo grūdinių kultūrų nuvogė dešimt arų itin atokioje vietoje, toli nuo gyvenvietės, prie pat miško.
Arnas labai tikėjosi, kad aviacija iki ten nenuskris.
16.
Energingai ėmęsis darbo, agroverslininkas vienišius kaip mokėjo, taip užsėjo, tiksliau, eilėmis išbarstė aguonas visame dešimties arų žemės plote.
Vietos žinovai, kurių nuomonės Arnas labai paisė, garsiai svarstė, esą aguonoms daugiau nelabai ko ir reikia.
Esą jos ir taip labai gajos.
Tik – pabrėžė ne kartą žinovai – jas išdygusias reikia retinti, kad išretintosios turėtų pakankamai Lebensraum2 ir gerai augtų.
17.
Retinti tai retinti, Arnas buvo nusiteikęs konstruktyviai ir nelinkęs darytis problemų.
Viena kebloka aplinkybė vis dėlto išryškėjo – prasidėjus dygimui, dešimties arų plotelyje suvešėjo tokia gausi įvairovė, kad Arnas iki galo taip ir neišsiaiškino, kurie daigai iš tiesų yra aguonų.
Tad retino (t. y. rovė kuokštais) vadovaudamasis intuicija.
Vietos žinovai ta proga tarstelėjo, kad atokūs ir dideli, ne daržininkystei skirti plotai tradiciškai būna apleisti, piktžolėti.
Esą Arnui iš pradžių ankstyvą pavasarį, dar prieš prasidedant vegetacijai, reikėję nupurkšti tą dešimties arų plotelį kokia veiksminga chemija.
Pavyzdžiui, „Roundup“.
18.
„Roundup“ laikas jau buvo praėjęs, beliko apsišarvuoti kantrybe.
Arnas apsišarvavo ir rudeniop sulaukė vienuolikos aguonų galvučių gausioje pačių įvairiausių, jam nežinomų kultūrų apsuptyje.
Rezultatas aiškiai nepramoninis.
Tiesa, praėjus kokiems penkeriems metams, teko nugirsti vietinį, kuriam, baigęs savo agroverslo ieškojimus, pardavė sklypą, keiksnojant, kad niekaip nepavyksta minėtuose dešimtyje arų išnaikinti prakeiktų gausiai želiančių aguonų.
Aguonos vis dėlto pasirodė perspektyvi strateginė kultūra, tik Arnas iš pradžių to nenumatė.
19.
Nutarė kiek atsitraukti.
Ir ėmėsi senos, geros, visų mėgstamos žieminių česnakų kultūros.
Prisimindamas andai žinovų išsakytas pastabas apie „daržų žemę“, augino juos sklypelyje prie namų, kuris „daržų žemės“ kategoriją daugmaž atitiko.
Reikalai klostėsi daug sklandžiau nei su aguonomis.
Česnakų laiškai stiebėsi aukštyn, džiugindami plantatoriaus akį, derlius buvo gal ir ne pritrenkiantis, tačiau pakankamas.
Arnas tuo metu mokytojavo už pusšimčio kilometrų esančio penkto pagal dydį šalies miesto vidurinėje mokykloje, tokiame tipiniame sovietiniame pedagoginiame fabrike, kurį lankė apie pusantro tūkstančio vaikų ir dirbo beveik šimtas mokytojų.
Tai palengvino česnakų realizacijos problemą.
Nuėmęs derlių, Arnas – mokykloje ir šiaip laikomas nemenku keistuoliu – mokytojų kambario skelbimų lentoje greta pamokų tvarkaraščių ir informacijos apie ugdymo metodines naujoves pakabino tokio turinio reklamą – „Parduodami neįtikėtinos kokybės žieminiai česnakai. Kreiptis į literatūros mokytoją Arną.“
20.
Nepaisant kontroversiškų jo asmenybės vertinimų, dalis kolegų ryžosi pirkti literatūros mokytojo siūlomą produkciją.
Beveik pusę žieminių česnakų derliaus pavyko parduoti penkto pagal dydį šalies miesto vidurinės mokyklos kolektyvui.
Teisybės dėlei nurodytina, jog dalis mokyklos elitui oponuojančių pedagogų pirkimą iš vietos bendruomenėje vis dėlto prieštaringai vertinamo Arno interpretavo kaip tam tikrą pilietinį aktą; žieminių česnakų įsigijimą laikė savotišku protestu prieš mokykloje vešinčią rutiną ir protekcionizmą.
21.
Naujas Arno plėtojamo agroverslo posūkis buvo kiek netikėtas.
Jau buvo vedęs, jo žmona vieną vasarą užkonservavo keletą puslitrinių stiklainių žaliųjų žirnelių.
Faktas Arno galvoje užsiliko.
Stojus tų pačių metų rudeniui, pagalvojo: „O ką, jei…“
Pažinojo verslininką, gretimame mieste turintį kavinę.
Tą pačią žiemą jie su verslininku padėjo parašus po sutartimi, pagal kurią kavinės savininkas įsipareigojo Arnui pristatyti pusantro šimto puslitrinių stiklainėlių ir tiek pat metalinių užsukamų dangtelių.
Fermeris vienišius savo ruožtu pasižadėjo rinkos kaina parduoti pažįstamam pusantro šimto konservuotų žirnelių stiklainėlių.
Konservuotais žirneliais verslininkas planavo pagardinti pieniškų dešrelių porcijas.
Šiaip ne taip įkalbėjęs žmoną dalyvauti projekte – vien paskutiniame, žirnelių konservavimo etape – Arnas susikaupė žirnelių auginimui.
Rinka buvo pasirūpinta, tereikėjo nuosekliai, nesiblaškant pasiekti tą paskutinį etapą.
22.
Apskritai didžiąją kelio dalį įveikė nepriekaištingai, ir išaušo diena, kai reikėjo griebtis derliaus nuėmimo ir konservavimo.
Dėl kažkokių priežasčių jie porą dienų sugaišo, bet paskui, atvykęs į maždaug keturių arų plantaciją, Arnas ėmėsi darbo nedelsdamas.
Savaitę kaimynai ir kolegos kaimo mokytojai pro langus stebėjo, kaip Arnas kibirais iš lauko velka nuskintas ankštis.
Virtuvėje jie su žmona jas gliaudė, vėliau žirneliai buvo plaunami, porą kartų verdami, paskui dar virinami sudėti į stiklainius, tada jau Arnas užsukdavo dangtelius.
Per dieną tokiu būdu būdavo paruošiama maždaug trisdešimt stiklainių.
23.
Žirneliai įvairiais pavidalais ėmė lankyti konservuotojus sapnuose, bet tai nebuvo dramatiškiausia pasekmė.
Pasibaigus trečiai atkaklaus darbo dienai, sutuoktiniams jau mingant, iš virtuvės pasigirdo pokštelėjimas.
Tų pokštelėjimų buvo nemažai, jie, galima sakyti, tapo kasdienybe.
Šaudė užkonservuotų žirnelių dangteliai.
Šaudė ne vien virtuvėje, ir rūsyje, kur Arnas nešė dėžes su jau gatava produkcija.
24.
Mokytojų aštuonbučio gyventojai gavo patirti, kad gendantys žirneliai dvokia labai įtikinamai.
Namas tikrąja to žodžio prasme pradviso, jo vengti pradėjo ir vietos gyventojai žemdirbiai, šiaip jau pripratę prie visokių kvapų.
Tada Arnas gavo progą artimiau susipažinti su artimiausiu kaimynu, kolegės, irgi literatūros mokytojos, vyru, žmogumi labai ambicingu, nepripažįstančiu kompromisų ir linkusiu pirmauti, ką bedarytų.
Viena vertus, iki to laiko jau buvo pragėręs porą automobilių, kita vertus, visoje savivaldybėje ne vien tarp mušeikų buvo žinoma jo pravardė – van Damas.
Šiuo karatistu bei aktoriumi Vitoldas – toks buvo kaimyno vardas – labai žavėjosi, laikė savo idealu.
Tai liudijo ir jo dažniausiai pasirenkamas būdas spręsti kasdienes problemas bei gyvenimiškus klausimus.
Apie Vitoldo van Damo žygius skandalų skyrelyje rašė vietos laikraščiai.
Dvokiančioje laiptinėje iš paskutiniųjų vengdamas įkvėpti, Vitoldas tą būdą nedelsdamas pademonstravo – Arnas gavo per ausį ir valandą laiko baigti tą nesąmonę.
Kiti kolegos namo gyventojai reagavo nuosaikiau – tik buvo nustoję sveikintis, kol dvokas neišsisklaidė.
25.
Arno garbei reikia pasakyti, kad jis laikėsi atkakliai.
Sudorojo ir užkonservavo visą derlių ir tik tada susumavo rezultatus.
Švarūs – kaip bylojama Senojo Testamento Penkiaknygėje – be kliaudos, nekeliantys jokių įtarimų ir tinkami parduoti pasirodė penkiolika indelių.
Kiti, net ir neiššovę, buvo pilni kažkokių drumzlių, dangteliai laikėsi vos vos, nežinia kaip.
Vėliau vietos žinovai Arnui puse lūpų tarstelėjo, jog žirneliai – itin jautri kultūra, užtenka porą dienų vėluoti nuimti derlių, ir nebetinka konservavimui.
Porą dienų, taigi.
Kad kultūra išties jautri, dabar žinojo visa vietos pedagogų bendruomenė.
26.
Smarvei prasisklaidžius Arnas susitaikė su kaimynais, taip pat ir su Vitoldu Žanu Klodu, o kavinės savininkui apgailestaudamas pranešė apie nesėkmę.
Tiesa, pasiūlė nors tuos penkiolika stiklainių, bet šis atlaidžiai nuramino, jog problemų nebūsią.
Rizikingą, nepramintą pramoninio žirnelių konservavimo kelią privataus buto virtuvės sąlygomis pavyko nueiti be ypatingų moralinių nuostolių ir beveik iki galo.
27.
Agroverslo plėtros projektus Arnui pavyko baigti gana skambia gaida.
Idant nebenervintų kaimynų-kolegų – mokytojo profesija įtempta, reikalaujanti ramybės bei kokybiško poilsio – verslo poligoną vėl perkėlė į atokiau nuo kaimo esantį dviejų hektarų lauką.
Paskutiniuoju metu jautė aistrą prieskoniams – prieskonių gausa bei įvairovė audrino vaizduotę.
Arnas impulsui nesipriešino, bet ir galvos nepametė.
Apsisprendė auginti ne europinį alyvmedį, valgomąjį arachį, tikrąjį žvaigždanyžį, sareptinį bastutį, bergaminį citrinmedį, didįjį debesylą, rojinį imbierpipirį, anyžinį lofantą, dvimetę nakvišą, brazilinį pirulį, gvinėjinį pipirą, paprastąją portulaką, japoninį svarainį, šafraną, indinį tamarindą, kvapiąją vanilę, kietinę zosimą, sicilinį žagrenį, net ne muskatmedžius ar kardamoną. Netgi ne papriką.
O tiesiog – kalendrą.
Šalis buvo verste užversta grūdinėmis kultūromis, o štai prieskoninį bei gydomąjį augalą auginti pramoniniu būdu Arnas ryžosi gal net pats pirmas.
Kalendra (Coriandrum) – skėtinių šeimos vienmečių žolių gentis. Paplitusi Europoje, Azijoje ir Amerikoje.
2–7 milimetrų skersmens jos grūdeliai vartojami kaip prieskonis, jų eterinis aliejus – parfumerijoje, maisto pramonėje, riebalai – poligrafijoje, tekstilės pramonėje.
Taip pat apetitui žadinti, gerinti virškinimui ir gydyti hemorojui.
28.
Pirmiausia, be abejo, reikėjo pasirūpinti tokiu sėklos kiekiu, kokio užtektų porai hektarų.
Penkto pagal dydį šalies miesto turgaus prekeiviai, aišku, buvo patenkinti, kad jau kurį laiką juos lankantis Arnas per kelis kartus urmu nupirko visą kalendrą.
Bet ir šiek tiek stebėjosi.
Kaip visuomet konstruktyvus, nestokojąs veržlumo, Arnas gana lengvai sukaupė keliasdešimt kilogramų sėklos ir, atlikęs pavasarinio arimo bei kitus kultivavimo darbus, ją pasėjo rankiniu būdu.
Praėjus porai mėnesių aplankė plantaciją ir atrado gausiai suvešėjusius varputį, usnis, viksvas, kiaulpienes ir dar keliolika jam nežinomų žolynų rūšių.
Žodžiu, pakankamai gausų piktžolių rinkinį.
Kalendros nesimatė.
„Ką gi, – pagalvojo Arnas filosofiškai. – Agroverslo veikiausiai pakaks. Užteks juokinti kaimynus.“
Pasistengė pamiršti kalendrą, bet rudenėjant išgirdo garsiai stebintis, kad į Arno hektarus suskridusios kone visos savivaldybės bitės.
Suintriguotas nuskubėjo į lauką ir – ką gi, šis tiesiog dūzgė nuo medų kopinėjančių bičių gausybės, ore tvyrojo labai malonus aromatas.
„Kulti!“ – tarsi karvedys apsisprendė Arnas.
29.
Derlius siekė maždaug pusę tonos, rezultatas visai tenkino.
Šiokį tokį nepatogumą kėlė prasidėję mokslo metai – Arnas turėjo važinėti dirbti į penktą pagal dydį šalies miestą.
Vieno kaimynų tvarto palėpėje paskleistą džiūti kalendrą – kad nepradėtų šusti – keliskart per dieną keikdamasis grėbliu žarstydavo Vitoldas Ž. K. van Damas, su kuriuo Arnas gana artimai susibičiuliavo.
Dalis kalendros pradžiūvo, dalis – apipelijo.
Arnas ją visą sumaišė ir supilstė į popierinius maišus.
Ir leidosi ieškoti rinkos savo produktui.
30.
Penktas pagal dydį šalies miestas, kuriame mokytojavo Arnas, ir visas regionas garsėjo pažangiu ūkininkavimu bei stipriomis sėklininkystės, žemės ūkio produkcijos perdirbimo kompanijomis.
Vienoje jų apsilankė, idant parodytų savo išaugintos kultūros pavyzdžius.
Įvyko malonus pokalbis.
Vienas kompanijos vadovas sakė esąs nustebintas, jog Lietuvos sąlygomis randasi, kas ryžtųsi auginti kalendrą, kurios vegetacijos laikas ilgesnis, nei leidžia mūsų šalies klimatinės sąlygos.
Kompanijos vadovas Arnui kaip pavyzdį parodė išaugintąją pietų Ukrainoje.
Abu pastebėjo, kad ši atrodo aiškiai geriau už Arno atsineštąją.
Apgailestaudami pašnekovai priėjo prie vieningos išvados, kad klimatinės Lietuvos sąlygos daugeliui kultūrų nepalankios.
Pokalbiui baigiantis kompanijos vadovas išreiškė susižavėjimą pasiryžimu auginti kalendrą Lietuvoje, net vaizdingai prilygino Arno užmojį savos rūšies žygdarbiui.
Verslo sandėrio bandymas tuo baigėsi.
Bet pokalbiu liko patenkinti abu pašnekovai.
31.
Visa kita liko kaip buvę.
Kapitalistiniai ieškojimai Arno asmens pagrindinių nuostatų nepakeitė.
Nors niekada su niekuo apie nieką į rimtesnes kalbas nesileido, kaip buvo, taip ir liko drovus, bet ir išradingas konspiratorius.
32.
„Viskas jums atleidžiama, jei tik turite profesiją, titulą prie pavardės, antspaudą ant savo nebūties. Niekas nedrįsta sušukti „nenoriu nieko daryti“, nes atlaidžiau žiūrima į žmogžudį negu į atsisakiusį veikti žmogų“3.
Kapitalizmas – reiklus, nenumaldomas pedagogas pamažu, bet nuosekliai pratino sodietišką visuomenę prie savo taisyklių.
Žaidimams ar išdaigoms tiesiog liko per mažai laiko.
Po aršių persistumdymų pamažu baigiantis išsigryninti kapitalistų sluoksnis bei jo būdą ir įpročius kaip privalomus platinanti žiniasklaida vis reikliau spaudė visus daug dirbti ir daug vartoti.
Pramogas delegavo tiems, kas ir turėjo tą daryti, prognozuojamiems profesionalams.
Profesionalų laikai skleidėsi, pakeliui įtvirtindami reglamentą – nenumaldomai lenkti prie visuotinio susivokimo, kad / kaip labai svarbu daryti viską laiku ir pagal taisykles.
Daryti viską, elgtis kaip visi, juo labiau kad pedagogas tarpulaikis jau buvo apsčiai pririnkęs ir per žiniasklaidą platino dramatiškus, pamokomus pavyzdžius, kaip daryti nereikia.
Netalentingus ar užsispyrėlius nesusipratėlius – tuo labiau į maištą linkusius naivuolius – tiesiog anksti apimdavo nuovargis, nes jie savo valia, niekieno neverčiami kažkodėl nuspręsdavo ne vien daug dirbti ir daug vartoti, bet dar ir maištauti.
Maištas irgi jau buvo sparčiai sisteminama ir prekės rangą įgyjanti viešosios erdvės dalis, nebe diletantų reikalas.
33.
Šiame brandesniame etape Arnas problemų įgijo beveik iš karto.
Buvo per didelis individualistas, kad imtų maištauti – tai atrodė juokinga. Be to, nežinojo – prieš ką.
Tačiau jo pasirinktasis – kad ir nevalingai – gyvenimo vektorius prie įsitvirtinančių taisyklių netiko niekaip.
Buvo per daug neprognozuojamas, pernelyg pasikliovė slaptais, kategoriškais ir nepajudinamais konspiratoriaus įsitikinimais.
34.
Arnas nebemokytojavo – perėjo dirbti į žiniasklaidą, kur komunikacinės erdvės buvo daugiau.
Mokytojai dėl savo pajamų, profesijos prestižo buvo uždaryti į savotišką egzistencinį getą.
Žiniasklaidos pasiuntinukai vis dėlto buvo reikalingi.
Juos atsainiai pakentė, kviesdami į prezentacijas – viešųjų ryšių darbą kas nors vis viena turėjo atlikti, „pijaras“, ilgai ir kategoriškai reklamuotas kaip žurnalistika, kai kuriais atvejais pasitarnaudavo ir kaip verslo ar politinių konkurentų skandinimo priemonė.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodį „pijaras“ kvalifikuoja nevartotina svetimybe, vietoj jo siūlo – ryšiai su visuomene; viešieji ryšiai; savireklama.
Šiaip ar taip komunikacinės ganyklos buvo gerokai didesnės nei dirbant mokytoju, tačiau, nepaisant retkarčiais gaunamų sumuštinių su lašiša, buvo nuobodu, ir tiek.
Veikė gal nelabai suprantamos ir aiškios, tačiau nenumaldomos taisyklės – prasimušdavo tie, kurie mokėjo tinkamai, preciziškai tiksliai save pristatyti.
Paprastai kalbant, orumą aprobuodavo ne kaip tokį, bet perėjusį reglamento apdorojimą, jo nušlifuotą.
Tiesa, Arnas tą suprato ne iš karto.
35.
Gana atsitiktinai atsidūrė sostinėje, be jokių ryšių ir garantijų.
Reikalai dėliojosi kaleidoskopiškai greitai, dažniausiai atsimušinėjant, narpliojantis iš situacijų, kuriose anksčiau niekada nėra buvęs.
Tuo metu vienos dešimtosios dalies Dublino gyventojų dar nesudarė lietuviai.
Žmonės tik pradėjo plūsti į užsienį.
Daugelis tebemėgino kapanotis tėvynėje, kur su samdiniais būdavo atsisveikinama lengvai, kartais – visai žaismingai.
„Kas gali pasakyti, kokia forma geriausiai perteikti sielą ir kūną gydančias nuostatas, kreipiantis į žmones, – dainos, eilėraščio, įstatymo forma? Nesvarbu, kaip kreipsimės, svarbiausia, kad tos nuostatos būtų išgirstos, suprastos ir priimtos. Kiekvienas iš mūsų renkamės tokias nuostatų raiškos formas, kurios artimiausios mūsų sielos ir kūno sugebėjimams <…> Kad naujos nuostatos duotų norimų vaisių, pirmiausia mes patys turime pajusti šio bendro darbo svarbos esmę. Ir susijungti vieningam siekiui. Vieningai siekdami, galime sukurti vienybės dvasios galią“4.
36.
Arnas niekaip nesugebėdavo pataikyti į tinkamą vietą.
Spėjo pabūti dviejų laikraščių korespondentu, paskui atsidūrė permanentinę bankroto būseną išgyvenančiame pramonei skirtame žurnale, kur padarė karjerą iki redaktoriaus pavaduotojo komercijai.
Leidinys, metrikoje skelbęsis mėnesiniu, demonstruodavo įspūdingus periodiškumo „šastelėjimus“ – pirmas metų numeris pasirodydavo vasarį, o kitas, pavyzdžiui, rugpjūtį.
Žurnalas bankrutavo.
Arnas tęsė darbą reklamoje, kaip „pijaro“ autorius ir vadybininkas.
Dar pabuvojo politikos, paskui – kultūros apžvalgininku, vienos profesinės sąjungos atstovu spaudai ir vienos ministerijos viešųjų ryšių vyriausiuoju specialistu.
38.
Iš gyvenimo universitetų ne ko pasimokydavo.
Kaip paauglys beveik viską vertino kategoriškai, reaguodavo pernelyg audringai, buvo greitas trenkti durimis.
Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą.
Paauglys gal ir nori jaustis saugus, bet nepakenčia būti varžomas.
Realioje, sutartinių normų griežtai reglamentuotoje tikrovėje tai beveik neįmanoma.
Pasišalindavo kažkaip nesklandžiai, nemokšiškai, per triukšmingai.
Be to, išeidavo spontaniškai, nepasirūpinęs privalomais atsarginiais variantais, nežinodamas, ko imsis.
Lietuvos viešosios erdvės rinka nėra didelė, paskui nesusitvarkantį, nesusiprantantį ir tinkamai nesielgiantį gana greitai ir patikimai ima vilktis abejotinos reputacijos šleifas.
Jis arba privalo susiprasti ir paklusti reglamentui, arba trauktis, netrukdyti nuovokesniems.
„Kiekvienas tyko savo akimirkos ką nors pasiūlyti, nesvarbų ką. Jis turi balsą: to pakanka“5.
39.
Ėmė ryškėti įtrūkimas – spaudžiamam naujų aplinkybių, Arnui vis sunkiau sekėsi niekada su niekuo apie nieką nesileisti į rimtesnes kalbas.
Pirmiausia tai ėmė išlįsti smulkmenose.
Su mylima moterimi iš pradžių kapanojosi kartu.
Gyveno išsinuomotame tarakonų pilname vieno kambario bute, ir atrodė, kad niekam nebuvo reikalingi.
Amžinai taip tęstis negalėjo.
Netekusi vilties sulaukti iš Arno bent kokios naudos, mylimoji vis dažniau į sėkmės medžioklės plotus leisdavosi viena, kol galiausiai jo buvimas tapo nominalus.
Savo namuose Arnas virto nelabai aiškios paskirties gana nepatogiu priedu, mat priedui nuolat kildavo keistai nesupratingų klausimų.
– Klausyk, – iš paskutiniųjų stengdamasis išlaikyti „neutralų“ toną, kreipdavosi į mylimąją. – Tavo seserys vis dėlto linkusios gerbti mudviejų privatumą ir derinti savo vizitus su abiem šeimos nariais? Anksčiau lyg ir nebuvome tokie reikalingi tavo namiškiams.
Pašnekovų veidai bematant įgydavo nuožmiai rūškanas išraiškas.
– Mano seserys čia lankysis tiek, kiek joms reikės, – gaudavo atsakymą, ir tai buvo ne deklaracija, o preciziškai tikslus jų gyvenimo įvertinimas.
Mat klausimas nuskambėjo tada, kai tikrovė jau įgijo patikimo pastovumo bruožų – taisyklės bei elgesio modeliai buvo dėliojami tiksliai, nenumaldomai.
Net ir taikydamasis prie jų, Arnas jau nebegalėjo tikėtis sėkmės.
Jis vėlavo ir galų gale buvo apgaubtas atsainios moteriškos paniekos.
„Kadangi žmonių santykiuose – stoka valstybingumą kuriančių nuostatų, nuolatos jų turime ieškoti savo jausmo ir proto sielos gilumoje. Tuo, ką surandame priimtino, turime dalintis sau ir kitiems prieinama kalba. Dažnas kiekvieną vakarą, pasitikdamas naktį, kartoja savo sielai artimų siekių žodžius: „Viešpatie, padėk man.“ Kreipdamasis į Dievo dvasią, esančią kiekviename“6.
40.
„Jei nori – atvyk. Bet sekmadienį turi būti čia“, – šiuos žodžius Arno mobiliajame lydėjo nedidelė priešistorė.
Jo gyvenimo kelionėje žmonės keitėsi kaleidoskopiškai, jų buvo daug, beveik niekas atmintyje neužsilikdavo.
Taip, atrodė, negrįžtamai išnyko ir Vitoldas van Damas.
Iš pradžių jis dar įstengė domėtis draugelio reikalais, kurie nuosekliai ir nenumaldomai ritosi žemyn.
Apie Žano Klodo žygdarbius rašė jau regioniniai laikraščiai, mat jis, nebeapsikenčiančios žmonos pagaliau išmestas, prisilupęs vis viena verždavosi į buvusius namus.
Atvykęs kiekvieną kartą būtinai išversdavo duris.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja įsistatė šarvuotas, kurios pasirodė neįveikiamos net Vitoldui Klodui.
Lyderis iš prigimties ir pašaukimo, Vitoldas van Damas taip paprastai trauktis neketino ir išvertė gretimas, prancūzų kalbos mokytojos duris.
Reikalas ėmė krypti baudžiamosios bylos link.
Šiame siužeto taške Arnas įvykius sekti nustojo.
Tik po kelerių metų atsitiktinai sutikęs buvusį kolegą išsitarė, jog būtų visai neblogai pasimatyti su Vitoldu, kuris, pasirodo, jau buvo atsidūręs Airijos sostinėje Dubline.
41.
Vitoldas pats jį susirado vieną vasaros dieną.
Jie pavakarieniavo kavinėje, Arnas išklausė Vitoldo istoriją, kiek netikėtą, mat galų gale šiam pavyko pritaikyti tai, ką geriausiai išmanė – gebėjimą muštis.
Kai padėtis, atrodė, tapo beviltiška, jam pavyko ištrūkti į Airiją.
Be istorijų pradžioje ir ten neapsieita.
Iš Aukštaitijos „šastelėjus“ keturis tūkstančius kilometrų į milijoninį miestą, Vitoldą Klodą apniko juoda depresija, kuriai maldyti jis pasitelkė van Damo metodą.
Sunkiai, atkakliai dirbdamas – naktimis kraudamas treilerius – spėjo patiesti kokius penkis pastabas reiškusius ar šiaip nepatikusius kolegas.
Darbdaviai airiai susidomėję stebėjo Vitoldo van Damo ieškojimus.
Kai jis už įsakymą perkrauti jau pilną treilerį patiesė tiesioginį šefą iš vienos jaunos Rytų Europos valstybės, jį pakvietė dirbti Dublino restorano apsauginiu.
42.
Vitoldas dabar galėjo sau leisti pasipuikuoti prieš Arną – vadovavo restorano apsaugai, atrodė respektabiliai ir jam nebereikėjo nieko slėpti.
Arnui – atvirkščiai – dabartinius gyvenimo posūkius verčiau buvo nutylėti.
Besikalbant kavinėje Arnui išsprūdo:
– Mane Lietuvoje irgi užkniso. Jei turėčiau galimybių, tikrai važiuočiau dirbt į Airiją.
Skambėjo kaip užuomina, kurią Vitoldas nuleido negirdomis, tik sausai tarstelėjo:
– Žinai, kiek tokių kaip pats į mane kreipiasi? Airija ne guminė, žmogau.
43.
Tačiau Arno frazės Vitoldas nepamiršo. „Jei nori – atvyk“, – savo mobiliajame išgirdo tų pačių metų rudenį – buvo penktadienis, prasidėjusi bobų vasara.
Apsisprendimui turėjo gerą pusvalandį.
Ar daug laiko apsispręsti reikia paaugliui?
Paauglius lengva sukurstyti – jei veža, paaugliai gali daryti stebuklus, net dorai nesusigaudydami, kuriam galui viso to reikia.
Sau pasakęs „taip“, ėmė karštligiškai ruoštis, beveik nesiaiškinęs, kas vis dėlto jo laukia Dubline.
Kol kas neturėjo pinigų bilietui.
Jų gavęs, nusipirko bilietą į vieną pusę.
Lėktuvas pakilo šeštadienio vakarą, Arno kišenėje buvo šešiasdešimt eurų.
Artimiausias žmogus, iš kurio nesėkmės atveju būtų galėjęs mėginti skolintis pinigų grįžti, gyveno pajūrio mieste Liubeke Vokietijos šiaurės vakaruose.
Vitoldas pažadėjo jį pasitikti oro uoste.
Arnas atsivertė žurnalą „Kultūros barai“ ir mėgino skaityti.
44.
Dubline Arnas atsidūrė nebaigtame statyti trijų aukštų name, ateityje turėsiančiame tapti pasiturinčių airių buveine.
Trijų aukštų namas, kuriame buvo suplanuoti keturi butai ir du liftai, buvo statomas pietinės, respektabiliosios miesto dalies pakraštyje, kur gatvė baigėsi keliu, kylančiu į kalvą.
Šios viršūnėje veikiausiai dar nuo ankstyvųjų viduramžių buvo užsilikęs keltų namelis ir vėrėsi panoraminis Airijos sostinės vaizdas.
Nuo kalvos viršūnės žemaaukštės statybos Dublinas atrodė panašus į milžinišką blyną, paskleistą prie įlankos, iki kurios per visą rezidavimo laiką Airijoje Arnas taip ir nenukeliavo.
45.
Arno tiesioginis ir visagalis viršininkas buvo ekstraumatologas Viktoras, atvykęs iš vienos gana kontroversiškai vertinamos Rytų Europos valstybės.
Tarptautinė bendruomenė turėjo ir tebeturi daug klausimų gudravimais, manipuliacijomis ir veidmainiškais politiniais pareiškimais garsėjančiam tos šalies prezidentui.
Tėvynė gyvavo permanentinėje tarptautinėje izoliacijoje, Viktorui norėjosi veiklos, europietiško komforto ir šlovės.
Dabartiniame savo gyvenimo etape ekstraumatologas saugojo nebaigtą statybą.
Kadangi vienas nebeaprėpė ar nenorėjo per daug vargintis, pasitelkė Arną.
Statybas lyg ir buvo planuojama baigti po šešių savaičių – tokiam laikui Arnas turėjo užtikrintą darbą.
Regint, kaip darbuojasi linksmi, geraširdžiai airių statybininkai, buvo beveik akivaizdu, jog šešių savaičių galutinis terminas tėra mandagus susitarimas.
46.
Arnas neturėjo kur gyventi, tad jo prieglauda tapo statomas namas.
Viktoras parūpino nebenaudojamą masažo stalą, ant kurio Arnas miegojo, bei elektrinį šildytuvą.
Iš Vitoldo gavo antklodę.
Be abejo, darbas buvo nelegalus.
Į Construction site Arnas turėdavo prisistatyti penktą, baigiantis darbo dienai ir airių statybininkams pradėjus skirstytis.
Jiems išvykus, jis apeidavo visus tris aukštus, uždarydavo langus, iš vidaus užrakindavo visas duris.
Kadangi laukujų kol kas nebuvo, užstatydavo tas kiaurymes presuotų medienos drožlių plokštėmis, metalo lakštais, užremdavo karučiais ir plytomis – žodžiu, viskuo, kas pasitaikydavo po ranka ir ką pavykdavo pakelti.
Tada užsidarydavo viduriniame antro aukšto kambaryje – užraktą į jo duris airių statybininkai įstatė po savaitės – ir rūškanu žvilgsniu įsistebeilydavo į statybinės technikos pilną kiemą.
Paprastai tuo metu jau imdavo temti.
Linksmi, geraširdžiai airių statybininkai iš pradžių turėjo gerokai stebėtis keistu sutrikusio veido tipu apibrizgusiais marškiniais, nutrintomis velvetinėmis kelnėmis, čia dirbančiu – ar vaidinančiu – secjurity.
47.
Pradėjo tą patį sekmadienį, kai atvyko.
Darbdaviai / partneriai atgabeno masažo stalą, elektrinį radiatorių ir antklodę, lakoniškai paaiškino, kas ir kaip, ir pasišalino.
Airija Arną pasitiko vėjuotais orais.
Stojus nakčiai, namas ošė, aidėjo nuo vėjo gūsių, jo išjudintos plokštės, medžio atliekos lingavo, trankėsi viena į kitą, ridinėjosi plastikiniai vamzdžiai.
Arnas isteriškai blaškėsi po kiemą, mėgindamas tuos vamzdžius, plokštes kuo nors prislėgti, uždengti, prispausti, kad jie nelinguotų, nesiridinėtų, nejudėtų, kažkodėl įsitikinęs, jog tokia yra jo misija.
Pirmas dienas Airijoje nugyveno tarsi sapnuodamas, gali būti, kad šokas kuriam laikui buvo prislopinęs ne tik dalį jausmų, bet ir kai kuriuos pojūčius.
48.
Laikas bėgo, Arnas ėmė atsitokėti.
Netikėtai išlindo tokios jo savybės, kokių nė nemanė turintis.
Pavyzdžiui, kad paniškai bijo likti vienas uždaroje, atokioje erdvėje naktį.
Anksčiau net neįtarė, kad pasižymi tokiu stipriu, kone atavistiniu gyvenimo geismu.
Artėjant nakčiai, Arnas stengdavosi žūtbūt panaikinti bet kokio atsitiktinumo galimybę – tikrindamas langus, duris, apeidavo namą kelis kartus, užversdavo įėjimus kuo tik įmanoma.
Tikėtis išvengti atsitiktinumų vėjų košiamame erdviame trijų aukštų name buvo naivu.
Nakties tyloje dunkstelėdavo į betonines grindis nuvirtusi lenta, ir Arnas isteriškai pradrebėdavo iki paryčių.
Stiprindamas pavaldinio kovinę dvasią, Viktoras pasakodavo apie airių benamius valkatas, vietinių vadinamus travell, kurie esą labai geri peštukai ir linkę griebti viską, kas ne vietoj padėta.
– Girdėjau, jie čia kažkur netoliese įsikūrę, taigi žiūrėk… – mįslingai baigdavo Viktoras.
Arnui nieko kito nelikdavo, kaip tik iš siaubo padėrusiu žvilgsniu stebeilytis į kiemą ir laukti, kol nakties tyloje pasirodys jis, airių travellis.
49.
Pirmos algos dienos Arnas sulaukė jau gerokai paklaikęs ir gavęs pinigų iškart puolė į artimiausią pabą, visai nepaisydamas tos aplinkybės, kad laukė eilinis naktinis budėjimas.
Viktoras buvo spėjęs kokius penkis kartus iškilmingai perspėti, kad jei prieš tarnybą secjurity išlenks bent bokalą, bus išmestas iškart.
Pabo savininkas ir lankytojai nustebę tylomis stebėjo, kaip pasišiaušęs vyrukas įgąsdintu žvilgsniu karštligiškai susivertė porą bokalų gineso, skubiai užsikąsdamas airiškais sumuštiniais.
50.
Reikėjo ieškoti išeities, plano, kuris, jei ir nepadėtų gyventi, leistų bent kiek užsimiršti.
Apie pabėgimą, grįžimą į tėvynę pirmas dvi savaites geriau pamiršti – Lietuvoje buvo sudeginęs visus tiltus, svarbiausia, spaudė skolų atidavimo terminai.
Pradėti užsidirbti pinigų grįžimui geriausiu atveju švietėsi tik trečią savaitę.
Ir jis rado išeitį, kaip gyvenimą statybose paversti bent jau pakenčiamu.
Secjurity ėmė maukti tokį brangų airišką spiritinį gėrimą, kažką panašaus į degtinę.
Dieną gaivindavosi sidru, kurio skardinė kainavo pusantro euro ar kiek daugiau.
Taip ir gyvavo amžinai užpiltu žvilgsniu, stengdamasis ištverti daugmaž apyblaivis iki pusiaunakčio, mat darbdavys traumatologas skambučiais vis testuodavo pavaldinio profesinį tinkamumą.
Reikia pasakyti, jis visą laiką įtarė pavaldinį gurkšnojant.
51.
Ištisas dienas šlaistydavosi centrinėje Dublino dalyje.
Sulaukdavo pietų meto ir prisėsdavo upės krantinėje suvalgyti vis to paties viščiuko iš artimiausio prekybos centro.
Išvaikščiojo visas Talboto gatvės parduotuves ir prekybos centrus, ištyrinėjo drabužių, avalynės, krepšių, second hand asortimento kainas.
Talboto ir Amieno gatvėse esančių lietuviškų prekių parduotuvių pardavėjai jį jau pažinojo.
Nuklysdavo ir toliau, vienoje šalutinėje gatvėje esančioje parduotuvėlėje nusižiūrėjo batus.
Nemažai laiko praleisdavo interneto kavinėje.
Arba slampinėdavo po išpuoselėtus pietų Dublino parkus, kartu su tėvais stebėdavo gimnazistų futbolo rungtynes.
Klostėsi tokia lyg ir rutina, 15C maršruto dviaukščio autobuso langas toje vietoje, kurioje grįždamas į darbą sėdėdavo Arnas, dažniausiai rasodavo nuo alkoholio garų.
52.
Darbdavys Viktoras atvykdavo budėti antradienio ir ketvirtadienio naktį.
„Išeiginę“ naktį pavaldinys (legaliai ir blaivus) snausdavo ant masažo stalo, Viktoras paprastai skaitydavo knygą.
Nors akivaizdžiai skyrėsi padėtis, statusas, emigracija juos savaip suartino – abu tos pačios geopolitinės sistemos augintiniai, turėjo panašią egzistencinę patirtį, siejo ir išsilavinimas.
Ekstraumatologo pasisakymai Arną stebino – gyvenantis Airijoje ne pirmus metus, gerai mokantis anglų kalbą ir net konservatyviai uždaroje visuomenėje sugebėjęs kažkokiu būdu suvilioti bei vesti dublinietę, Viktoras apie Airiją dažniausiai atsiliepdavo ironiškai ir neigė beveik viską savo naujoje tėvynėje.
Tuo pat metu vis kartojo, kad anksčiau ar vėliau turės čia gydytojo praktiką.
Tiesa, vedybiniai reikalai Viktorui klostėsi nelabai kaip. Atvykęs į eilinį budėjimą, prisipažino, kad jau kelias savaites gyvena vienas, žmona išvyko į Angliją.
– Jei reikalai ir toliau klostysis panašiai, ji gali pareikalauti skyrybų, – išsprūdo Arnui.
– Tegul. Žinai, kiek iš jos pinigų išmušiu?
53.
Arnas užsukdavo į nedideles galerijas miesto centre ir kartą pasakė Viktorui, kad parduodamų darbų lygis jam įspūdžio nepadaręs.
Viktoras pasigyrė kadaise sugebėdavęs prastumti savo tėvynainių akvareles Vokietijoje.
Praėjus trims savaitėms, Arnas pasisakė Vitoldui norįs įsigyti lėktuvo bilietą į Vilnių, kelionę buvo numatęs dar po keturių savaičių.
Vitoldas padėjo Arnui apsirūpinti bilietu, grįžtant sustabdė automobilį prie Dublino oro uosto tvoros šalia pakilimo tako, jie tylėdami kurį laiką stebėjo kylančius lėktuvus.
Arnas kol kas nežinojo, ar čia grįš, nors lyg ir galėjo.
Linksmi, geraširdžiai airių statybininkai neskubėjo, statybos per tris savaites ypatingai į priekį nepasistūmėjo, o jį gurkšnojant tebeįtariantis darbdavys ėmė savotiškai juo pasitikėti.
54.
Jie toliau vystė šiuolaikinio meno temą.
– Žinai, skaičiau Ernestą Hemingvėjų rusiškai ir angliškai. Rusiškai nepalyginamai geriau, – pasakė Viktoras.
Bet Arnui jau buvo šovusi viena mintis.
– Sakei, pardavinėjai akvareles Vokietijoje? – paklausė.
– Pardavinėjau, visai sėkmingai.
– Kokiu būdu?
– Važiuodamas pirkti automobilių į Vokietijos turgus, palikdavau tokiems farmacininkams. Paskui grįždamas pasiimdavau pinigus. O ką?
– Nieko. Hm…
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Vakaruose pradėję kurtis Rytų Europos emigrantai dažniausiai buvo labai neblogi psichologai.
– Sakai, galima būtų ir čia? – įdėmiai nužvelgė pašnekovą Viktoras.
– Na, jei jau sutarėm, kad kažko ypatingo Dubline nėr…
Jie visą vakarą svarstė: tapyba – vargu, bet štai keramika, akvarelė, galbūt meninis stiklas…
Paauglį Arną pamažu apėmė azartas.
– Penkerius metus dirbau galerijoje. Klausyk, galiu čia pristatyti tikrai gerų dalykų. Reikia tik pirkėjų.
Viktoro savimeilė buvo kliudyta.
– Be abejo, aš čia kai ką pažįstu, turiu net labai neblogų ryšių. Bet tie tavo dalykai turi būti bent jau normalaus lygio.
– Būk ramus.
Vienas kitą pakurstydami, jie čia pat surezgė verslo schemą, kuri iš esmės rėmėsi kontrabandiniu meno kūrinių pardavimu Airijoje.
Arnas beveik įsipareigojo per porą savaičių pristatyti Viktoro adresu Dubline keramikos ir meninio stiklo.
Viktoras beveik įsipareigojo padaryti viską, kad jie būtų parduoti.
Nuomonės skyrėsi tik dėl vieno ir, kaip paskui paaiškėjo, lemtingo dalyko.
Viktoras lenkė Arną mėginti skolintis, o ne pirkti darbus iš pažįstamų menininkų, Arnas suprato, kad tai neįmanoma.
55.
Lietuvoje tuo metu buvo galima palyginti nebrangiai nusipirkti tinkamo lygio keramikos ir meninio stiklo – grįžęs tėvynėn Arnas nutarė apsistoti prie šių dviejų žanrų.
Bet vis viena pradžiai – darbų pirkimui ir siuntimui paštu – reikėjo bent šešių šimtų eurų, o jis buvo ką tik grąžinęs skolas.
Arnas pinigų pasiskolino iš Liubeke gyvenančio draugo.
Susirado pažįstamus menininkus.
Po daugiau nei savaitę trukusios įtemptos, beatodairiškos Arno veiklos Viktoras gavo pašto pranešimą apie jį iš Lietuvos pasiekusius tris įvairaus dydžio siuntinius.
Viktoro žmonos, grįžusios iš Anglijos (tiesa, greitai ten vėl išvyko), mašina jie parsigabeno paketus ir išpakavo.
Stiklas ir keramika sutuoktinius sužavėjo.
Viktoras iškart pareiškė, kad bent dalį – tarkime, šį keraminį pano – parduosiąs jau per artimiausią savaitę, beveik žinąs, kam jis tikrai patiksiąs.
Ir bent triguba kaina, jis neabejojąs.
Viktoras kažką pasakė žmonai, žmonos atsakyme buvo girdėti abejonė, jie pasiginčijo, bet Arno anglų kalbos žinios buvo per menkos, kad suprastų, apie ką kalbama.
Arnas nepajėgė nuslėpti pasididžiavimo – po žlugdančių, be menkiausios prošvaistės savaičių jis padarė deramą įspūdį.
56.
Praėjus kiek daugiau nei savaitei po meno kūrinių iš Lietuvos atvykimo, tarp verslo partnerių įvyko maždaug toks pokalbis:
– …kaip mūsų reikalai?
– Darau, ką galiu. Su tavo menais dirbama. Reikia laiko – parodyti žmonėms, kad pasižiūrėtų, apsiprastų, pagalvotų…
– Sakei, tą pano be problemų…
Viktoras suirzo.
– Sakiau… Imk tą savo meną ir pats parduok, jei toks gudrus. Žygiai daromi, ir tiek žinių.
Arnui po atsargių, kantrių pastangų pavyko išmušti užuominų, kad dailės salonai gal ir imtų meną, bet reikia oficialaus patvirtinimo, kad darbai sukurti Airijoje.
Arba įrodymo, jog keramika ir stiklas oficialiai importuoti.
Viktoras atkakliai ramino, kad vis tiek kaip nors iškiš pažįstamiems.
Arnas vis mėgino skambinti.
– …yra naujienų?
– Klausyk, dabar man kiti klausimai… porą dienų turėsiu laikyti egzaminus, paskui bandysiu ką nors su ta tavo keramika nuveikti. Su pinigais dabar nekaip. Vėl vienas…
– Kaip vienas?
– Na, išvyko vėl į Angliją. Ir tegul, velniop. Nelabai ko iš jos tikiuosi. Už anglų kalbos kursus reikia mokėt…
– Klausyk, Viktorai, ką aš žinau… Vis tiek – daiktai nupirkti. Tą reikalą kažkaip reikia mėginti tvarkyti…
– Žinai, skambino Helen, grįžta po dviejų dienų. Žadam važiuot į Korką, paimsim tuos tavo menus. Korkas kitoks nei Dublinas, europietiškesnis. Manau, išeis.
– Ok. Kaip egzaminas?
– Puikiai. Jie pasakė „continuum to the Groups“, verčiama, regis… naudingas grupei. Tai va.
– …suradau panaudojimą dviem tavo darbams. Yra pora žmonių, kuriems galiu juos padovanot. Kiek už juos nori?
– Išeina, čia tu iš manęs perki?
– Taip, aš. Žiūrėk, duodu porą šimtų eurų. Kaip žinai, man dabar gana striuka – butas, ir už mokslą reikia mokėti. Bet kreipiausi į banką ir, manau, pavyks tau duoti tuos porą šimtų. Antradienį einu į banką, jei reikalai ok, porą šimtų galėsiu duoti. Luktelkim, gerai?
57.
– Suprantu, Vitoldai, kad susivariau. Klausyk, galiu prašyt paslaugos?
– Eik velniop, kad kiščiau rankas į tą mėšlą!..
– Jis toks pat vienišius kaip ir daugelis Dubline. Kam pasiskųs… Man nereikia šešių šimtų, tegu pusę sumos atiduoda, iš jos du šimtai – tau. Tik tiek. Nemanau, kad turėsi jį labai spaust. Prisibijo jisai tavęs.
– Sakai, prisibijo? – Vitoldas Klodas pasikasė pakaušį.
Praėjo beveik pora savaičių, suskambęs Arno mobilusis rodė nepažįstamą numerį.
– Užsirašyk skaičius, – be įžangos pradėjo Vitoldas. Padiktavęs „Western Yunion“ skaičių kombinaciją, pridūrė: – Siuntimo mokestį išskaičiavau iš tavo dalies.
– Ok. Kaip viskas?
– Bandė kvailinti, asilas. Mane…
– …nori, kad atvažiuočiau ir tą tavo keramiką sudaužyčiau tau į galvą! – rėkė į ragelį Viktoras. – Tu ką sugalvojai – gąsdinti?! Seniai sakiau – gali pasiimti tą savo šlamštą…
– Aš tau juos dovanoju, Viktorai…
Bet Viktoras nelabai klausė.
– …atsimink, tu man tuos pinigus į dantis įsikandęs atneši, kartu su tuo savo debilu draugeliu keliais atšliaušit. Tu kam grasini, KGB karininkui…
58.
Grįžęs į tėvynę kone atsitiktinai rado darbą viename savaitraščių, pradėjo rašyti apie emigraciją, politiką, susigrąžino apžvalgininko statusą.
Viskas lyg ir grįžo į įprastas vėžes.
Vis dėlto turėjo praeiti palyginti nedaug laiko, kad dar kartą imtų aiškėti, jog palaimingai rutinai jis, pasirodo, netinkamas.
59.
Dažnai elgėsi tarsi būtų scenoje – gal kad norėjo pasirodyti kuo palankesnėje šviesoje prieš kažkokią virtualią auditoriją, apie kurią neturėjo jokio supratimo.
Kruopščiai save cenzūravo, visa esybe suvokdamas savo išskirtinumą.
Performansuose-vizijose virtualus „grynuolis“ palūžėlis gimdytojas prisilupęs gainiojosi ne bet ką, oi ne bet ką, o esantįjį – iš visų jėgų nepriekaištingai – scenoje.
60.
Bet tie siužetai stokojo tikslingumo, buvo kažkokie per įmantrūs.
Rymoti, stilingai parimus prie sienos, stilingai kalbėtis su savimi, žvelgti pro langą – visiškai vienam, bet tarsi filmavimo aikštelėje.
61.
Įsikirtęs į tokį būdą išlikti, nesugebėjo pastebėti ir išbandyti kitų variantų.
Visiškai nepaslankus egzistavimo stilius iš pat pradžių pakirsdavo privalomo budraus mobilumo reikalavimą, jei iš tiesų pageidauji būti.
Dialogas sapne:
– Bet aš esu nuoširdus.
Angelas pažvelgia į jį atlaidžiai, ironiškai:
– Nuoširdumo nepakanka. Užauk pagaliau, pamėgink užaugti.
Arnas pabudo ir kurį laiką spoksojo į naktį.
– Gera pačiam kalbėti.
62.
Įpratęs skuosti nuo bet ko neatsigręždamas, vos atgaudamas kvapą, vis dažniau ėmė pastebėti keistą paties polinkį į savistabą.
Kaip atsikrenkščia papietavęs, liežuviu mėgina iškrapštyti maisto likučius iš tarpdančių.
Kokiu tembru atsikosėja, aikteli ir nusikeikia, įsipjovęs ar nusideginęs pirštą.
Kokiais judesiais tvarkė ant stalo paskleistas knygas.
Pirštu rakinėja nosį ir užsimiršta, nebegali sustoti.
63.
Anksčiau nuolat kraustęsis, tarsi vejamas fatalizmo nenumaldomai keisti gyvenamąsias vietas, ėmė nuomotus būstus sapnuoti.
Arnas į juos karštligiškai vykdavo, bet taip ir nenuvykdavo.
Apskritai vis dažniau lankydavo sapnai, kuriuose verždavosi į tikslą be jokių šansų suspėti.
Skubėdavo, skuba užsitęsdavo ir virsdavo panika.
Esi pagautas, tavo gyvenimo chaosas tave štai ir prirėmė.
Pagaliau.
Nesugebėjai žvelgti kitaip ir toliau.
64.
Perfekcionistai – tarpulaikio gyventojai.
Jie taip tvirtai netikėjo būti kitų suprasti ir garbino iliuzijų neturėjimą, kad pagalbos ranką atstumdavo net sapne.
Žvelgdami į priekį jie rinkosi užsispyrėlišką savo nemokėjimą, naiviai tikėdami, kad, atsisakę praeities, pradėję nuo „nulinės“ padėties, darys viską savaip ir išvengs klaidų.
Naiviai tikėjo, kad niekas nieko nežino ir nesužinos apie jų puoselėjamas puikiąsias bėglio strategijas.
65.
Iš miestelio šalies šiaurėje į krašto gilumą vedantį plentą už kelių kilometrų kerta geležinkelis.
Įveikdamas krūmais, piktžolėmis apžėlusį šlaitą, prie geležinkelio leidosi berniukas.
Jį grasino išmesti iš muzikos mokyklos, ir pergąsdintas, nepakeldamas atavistinės baimės naštos, jis pabėgo iš namų.
Leidosi nuo šlaito paniškai bijodamas, bet apsigręžti ir vėl bėgti, palikti tą vietą nebeleido „…rymoti, stilingai parimus prie sienos, stilingai kalbėtis su savimi, žvelgti pro langą…“
„Kad tik nepavėluočiau…“ – šmėkštelėjo galvoje, išgirdus garsėjantį prekinio sąstato ratų dundėjimą.
Ar berniūkštis tas buvo kaltas? Be abejo.
Antras skyrius. Teoriniai tęstinumo pagrindai: tęsinys kaip palaima ir prievolė
1.
Kelių krovininių sąstatų ir vieno keleivinio traukinio (šis buvo paskutinis) patikimai pervažiuotas Arnoldas kilo nuo bėgių absoliučiai kitu žmogumi.
Arnoldas bemaž iš karto suvokė, kad priešpaskutinis krovininis sąstatas buvo perteklinis ir prisiekė daugiau tokių klaidų nekartoti.
Arnoldas keliais santūriais savo vertę jaučiančio asmens rankų judesiais nubraukė nuo striukės, kelnių dulkes bei nešvarumus, kuriuos naujai susiklosčiusios aplinkybės leido nubraukti – sąstatų ratų paliktais tepalų pėdsakais taip paprastai neatsikratysi.
Bet tai tikrai nebuvo jo konstruktyvių pastangų pabaiga.
Veikiau preliudija, pradžia kažko nepaprasto – ko, kol kas nenutuokė.
Tą didybę dar reikės atpažinti ir rasti, tačiau visa esybe jautė ją kažkur tvyrant, gal net netoliese.
Be to, Arnoldas abejojo, ar traukinių draiskalais paverstų ir – kalbėkim tiesiai – provincialių, veržlios kaitos sąlygomis visiškai neperspektyvių drabužėlių jam kada apskritai beprireiks, pirmiausia įvertinant beveik neabejotinai solidžias išlaidas jų restauracijai.
Ir energingai, bet jausdamas savo vertę ėmė ropštis į šlaitą, nuo kurio andai leidosi sutrikęs vaikėzas.
2.
„Juodųjų gulbių“ sąvoką sugalvojo ekonomistas ir rizikų analitikas Nassimas Talebas, ja apibrėžiami įvykiai bei situacijos, kurių neįmanoma apskaičiuoti.
Jos nutinka ir turi reikšmingų pasekmių, nors tam nebūna jokių logiškų prielaidų.
N. Talebas ir jo pasekėjai skelbė, jog žmonijos pasitikėjimas savimi lenkia per amžius susiklosčiusį žinojimą.
Kita vertus, nesileiskime klaidinami tuo „pasitikėjimas savimi lenkia“.
Perfrazuojant Josephą Beuysą, kūrėjai esame visi be išimties.
Pervažiuotas sąstatų juodųjų gulbių – arba juodųjų gulbių sąstatų – Arnoldas patyrė dekonstrukciją-nušvitimą.
3.
„Dekonstrukciją“ arba „destrukciją“ (senesnė sąvoka) įvedė Martinas Heideggeris „Būtyje ir laike“, visuotinę šlovę jai suteikė Jacques’as Derrida.
Arnoldo sėkmės istorijos atveju „dekonstrukcija-destrukcija“ kvalifikuotina ne pasakojimu, aprašymu, net ne metodu, o emanacija (lot. emanatio – ištekėjimas, pasklidimas).
Tokiu pat būdu, kaip kad ant geležinkelio bėgių emanuojamas bet kas (netikintys teprigula ant bėgių, to pakaks) per jį dundančio sąstato, kuris iš žmogaus pašalina (ištekina ir pasklidina) reakcingus, aktualumą praradusius asmenybės turinio elementus.
„Dekonstrukcija-destrukcija“ šalina tai, kas trukdo matyti, kaip atrodo reikalai iš tikrųjų jau po gulbių.
4.
Kita vertus, nutinka, kad gulbės tėra nekaltas pretekstas, galima sakyti, egzistencinė išdaiga.
Ir Heideggeris andai skelbė, kad filosofijos teiginys, jog ji domisi būtimi, yra netiesa, gal net pokštas.
Tiesą sakant, prie dabartinių reikalų ne visada paprasta tiksliai apsispręsti, renkantis tarp pokšto ir netiesos, kai gyvenime tai dažniausiai yra vienas ir tas pats.
5.
Dekonstrukcijos nedomina veiksmažodis „būti“.
Tik dalykai, kurie yra.
Ji neklausia (tiksliau, nebeklausia7), ką reiškia „būti“ ar „nebūti“, o byloja kategoriškai ir tiesmukiškai – štai tai yra iš tikrųjų, yra mažiau, šiek tiek yra, yra beveik arba nėra išvis.
Tezės grožis tinkamai skleidžiasi įkvepiančių pavyzdžių iš gyvenimo šviesoje.
Leidinys „Lad Bible“ 2018-ųjų lapkričio 2 dienos numeryje informavo, kad vieno Tailando vegetariško restorano lankytojai užsakytuose patiekaluose aptiko žmogienos gabalėlių.
Pradėjusi tyrimą valdžia nustatė, jog tai mėsa šešiasdešimt vienų metų amžiaus nuolatinio restorano lankytojo, kurio kūnas aptiktas septike, skirtame buitinių nuotekų mechaniniam ir anaerobiniam valymui.
Paskutinį kartą velionį matė išgėrinėjantį su broliu spalio 21-ąją, pasak liudininkų, po ko kivirčą su restorano savininku vainikavo mirtinos traumos nuo smūgių į galvą, pusiaują bei koją.
Raktiniu žodžiu šiuo atveju tinkama laikyti „koją“.
6.
Restorano savininkas atsikratė kūno, susmulkintais jo gabalėliais pagardinęs vegetariškus patiekalus.
Kol pareigūnai susigaudė, jis spėjo pabėgti – pasirodo, buvo linkęs ginčyti, kvestionuoti lavono fragmentų egzistavimo vegetariškuose patiekaluose faktą.
Pabėgimas nelaikytas kliūtimi siužetą pateikti kaip „štai taip yra iš tikrųjų“.
7.
Tų pačių metų spalio 23-iosios pavakarę (apie pusę šeštos Ukrainos laiku) per pasienio punktą „Gorlvoka“ Charkovo srityje į Ukrainą mėgino įvažiuoti automobilis „Ford“ su rusiškais registracijos numeriais, vairuojamas Rusijos piliečio.
Apžiūrėdami transporto priemonę pasieniečiai ant užpakalinės sėdynės aptiko sėdintį moters lavoną, tvarkingai prisegtą saugos diržu.
Po atradimo vairuotojas (pasirodo, jos vyras) argumentavo, kad planavo velionę palaidoti Ukrainos Zaporožės srityje.
Pažymėtina, kad priešingoje pusėje, sienos perėjimo punkte „Nechoteevka“, budėję rusų pareigūnai lavono gabenimo neįvertino kaip kuo nors ypatingo ir po apžiūros automobilį „Ford“ iš Rusijos išleido.
Tikėtina, kad tokią nuostatą lėmė statutinio pareigūno priesaika sutvirtinta ištikimybė punkto pavadinimui – „Nechotetj“ reiškia „nenorėti“.
8.
Irgi 2018 metų spalį trys Amerikos mokslininkai – matematikos daktaras, Atgimimo epochos religinės literatūros specialistė, filosofijos daktaras – žurnale „Areo“ paskelbtame atvirame laiške prisipažino nuo 2017-ųjų rugpjūčio išsiuntę į mokslinius žurnalus dvidešimt pseudonimais pasirašytų straipsnių su išgalvotomis „išvadomis“, kurias „išpuoselėjo“ iki absurdo.
Vienoje publikacijų rekomenduota metodika dresuoti vyrus kaip šunis.
Kitoje siūlyta bausmė už vergovę – baltaodžiai studentai surakinami grandinėmis.
Dar viena rekomendacija ragino masturbaciją, kai vyras fantazijose įsivaizduoja konkrečią moterį, laikyti seksualinės prievartos aktu prieš ją.
9.
Šiuo atveju galima apsistoti prie teiginio, jog būties „nėra išvis“, arba, pasitelkiant seną gerą lietuvišką posakį, – nėra nė kvapo.
Lietuviškame „Google“ posakis renka apie 3 330 000 nuorodų (2022 metų liepos 1–osios rezultatas), ir tai patvirtina lietuvių ištikimybę tradicinėms vertybėms.
Vis dėlto tikslintina (dėl visa ko), kad dalis nuorodų interneto paieškos sistemoje susieta su žodžiu „smarvė“ arba lyčių santykiais.
Kad ir toks ekspertinis teiginys „Vyras namuose tik dėl kvapo moterims nėra reikalingas“ – 15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/m–vidugiris–vyras–namuose–tik–del–kvapo–moterims–nera–reikalingas–1024–1051188?copied.
1 fon Hayekas F. A. Kelias į vergovę. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 68.
2 Gyvybinės erdvės (vok. Lebensraum) koncepcija suklestėjo nacistinėje Vokietijoje kaip beatodairiškos teritorinės ekspansijos, agresijos argumentas.
3 Cioran E. Urvų architektas (iš prancūzų k. vertė Zigmantas Ardickas; http://www.tekstai.lt/buvo/versti/cioran/zlugimas.htm).
4 Iš „Žinių radijo“ savininko kalėdinio sveikinimo 2007-ųjų išvakarėse šios radijo stoties klausytojams.
5 Cioran E. Antipranašas (iš prancūzų k. vertė Zigmantas Ardickas; http://www.tekstai.lt/buvo/versti/cioran/zlugimas.htm).
6 Iš „Žinių radijo“ savininko kalėdinio sveikinimo 2007-ųjų išvakarėse šios radijo stoties klausytojams.
7 Nes neberentabilu.