Justinas Žilinskas. Trys novelės

2024 m. Nr. 3

Kūrėjas

Kai jis mani priglobė, pradžioj nurengė ir apžiūrėjo, pasjėmęs kažin kokius dyvinus įnagius. Bandžiau slėpti nagastį, dangsčiausi, išraudau, užsimerkiau, mintyse bėriau sveikamarijas. Tadu pagalvojau – dabar jis kunigas, bet, matyt, kadais buvo liekarius, kad taip jau visokių rakandų turi. Žiūrėjo mane visur, kitam žmogui nepapasakosi, ale neskaudėjo. Galgi dėl to, kad uždegė kažin kokius keistus žabelius – nuo tųjų smarso svaigo galva, viskas susimakalavo nelyg sapne.

Ant kitos nedėlios, po mišparų, nusivedė kamarėlėn klebonijoje. Paskiau sužinojau, kad ti nė gyvos dūšios neįleisdavo, visada laikė po raktu. Krovė jon iš tolimų kelionių, ar, kaip sakydavo mokytojas, iš vojažų parsigabentus dalykus – mat mokslus baigė ne tik Petrapily. Rikiavos ten visokie stabukai, nuo sienos spoksojo baugių pamėklių kaukės ir didelis dziegorius su švytuokle. Anojo skritulin buvo inmaliavotas kažin koks baibokas: keturios rankos, sėdi nemūsiškai ir išsipeckinęs it šliundra iš Zicelio karčemos.

Tadu vėl mane išrengė, ale nebpersigandau – juk anuomsyk irgi tepė kažkokiu tepalėliu, smaigčiojo adatom, čiupijo visaip. Pakūrė tuos smarsius pagalėlius, kažkų giedot pradėjo. Balsų tai gražų turėjo – jau per mišias visi dyvijosi, ar ne aniuolas pragysta. Bet tada pamačiau jo įnagį – visą pašokusį ir pritvinkusį. Išsigąsti nespėjau – čiupo mani, apsuko ir injėjo. Neskaudėjo labai – paskiau supratau, kad visad kažkuo pats pasitepa, ir mane patepa. Suinkščiau, bet jis tvirtai užspaudė burnų ir ėmė trankytis. Beliko tik melsti Jėzusėlio ir visų šventųjų atleidimo už tą didį grieką, bet ką gi ašen galėjau padaryti?!

Tai pasikartojo ant dar vienos nedėlios, ir dar kitos. Žinojau, griešna, griešna esu! Ale nesislapsčiau ir nebėgau. Apsiprausdavau, nuverkdavau – pripratau, kaip ir kalė pripranta. Papasakoti, žinoma, niekam negalėjau – juk tadais buvau likus nebyle. O jis manimi bent jau rūpinosi, globojo, maitino, nemušė. Tai gal jau geriau teip. Tik bijojau, kad pabosiu, išmes. Tame kambariuky patyriau ir didį dyvą – vos jis manin injeidavo, pajudėdavo dziegoriaus švytuoklė ir rodyklės. O kai anas išsiliedavo – viskas sustodavo, ir visada taip pat: viena rodyklė ant vieno, o kita – ant aštuntos.

Subatos vakarais užsukdavo mokytojas ir liekarius. Tadu jis daug daug šnekėdavo. Turėjo ką papasakot: apie kitus kraštus, žmones įvairiausius, tikindavo, kad yra kraštų, kur taip karšta, jog visus metus žmonės nuogi laksto, nelyg rojaus sodi – laimingi kaip vaikai! Po kelių arielkos ar krupnikėlio stikliukų kartodavo, kad netikęs šis svietas, kad reiktų gražesnio, teisingesnio, kur kiekvienas bent duonos žiauberę turėtų, kur žmogus žmogui gerklės nekąstų, kur turtingi iš vargetų paskutinės sermėgos neatimtų irgi kitaip neišnaudotų, o šis… Šis – teprasmenga! Skradžiai!

Mokytojas jį tildydavo, sakydams, kad nugirs jį uriadnikas – tuoj pat retežiuosna ir katorgon, Siberijon, čiagi grynas cicilizmas! Liekarius bylodavo, kad reik dar ištverti bent dvi desėtkas metų, nebuntavoti vėl ant Varšuvos ir Vilniaus, it Mozės žydams po Rasiejos dykumą išvaikščioti. Taip sueis keturios dešimtys, ir ateis naujas amžius, kai viskas pasikeis! Klausydamasis tų, anas kytrai šypsodavosi, tarsi žinodams kažką, ko tiedu neraukia. Ir vis į mani pažiūrėdavo. O kaip perpyko, kai liekarius sykį man krūtin ingnybo! Kad aprėkė anąjį, kad išplūdo, paleistuviu išvadino, išrišimo pagrasino neduoti. Liepė manęs atsiprašyt ir – kas gi pavierytų – rankų bučiuot!

O kaip jan stebeilijosi miestelio bobikės! Ne tik davatkėlės, ta pati liekarienė vos užmačius inrausdavo, tik lūpas laižos – paškudnas mintis musėt tėmija. Net jei nebūtau bežadė – kam man pasiskųst? Kas gi patikėtų?

Po visko jis melsdavosi. Visų naktį, tik – nei mūsiškai anei poniškai. Bijojau, kad žydiškai – nors ir miestelio žydai kitaip balbatuodavo. Ilgainiui net ėmiau jį užjausti – baisų grieką daro taip mane iškadydams, tad galgi kokia ypatinga malda mėgina atsipirkti? Juk mokytas, ne koks mužikas, tokie net pas Dievulį ausį meilesnį turi.

Kartą nebepasirodė kraujas, ėmiau bloguoti. Persigandau – jau su vaiku tai tikrai mane išmes. Bet, kai pamėginau jam paaiškinti mykdama ir rodydama, jis nudžiugo. Vėl nuvedė ton pačion kamaron. Vėl apžiūrėjo, smaigstė adatėlėmis, ale nebgriešijo. Ir nebišleido.

Įtaisė ti guolį, nešė man maistų, viskų, net žydų saldėsių, ale laikydams po raktu. Vis ateidavo ir savo rakandais klausydavo, kas ten pilve dedasi. Ką išgirdus, veidą nutvieksdavo aniuolo šypsena. Vyliausi, kad gal iš karto neišmes, juk nėra blogas?! Tik benkartą kažkaip turės paaiškint, juk visi žino, kad ant klebonijos ašen gyvenu. Gal ką sugalvos – tiek visko matįs, bile tik norėtų, tik norėtų!

Kai mani suėmė Ievos mūka, nekvietė jokios bobulės, pats viską tvarkė: klojo ryzus, plovė kraują, degino pagalėlius, girdė kažkokiais viralais. Žinojau, kad gimdant turėjo bais skaudėti. Bet galgi dėl jo monų taip baisiai ir neskaudėjo? Išstūmiau jį, tą vargo vaikį, lauk.

Kai jis, švytintis tarsi paveiksle bažnyčioje, prie manęs priėjo ir parodė vaikiuką, sustingau: anas buvo dailus, bet turėjo keturias rankas. O kunigas nusišypsojo ir tarė:

„Jis ir sukurs šitą niekam tikusį pasaulį iš naujo!“

Sarginis

– Tu nepatikėsi!..

Jis nugurkė kelis gurkšnius ir pastatė žalią butelį ant atraminės, iš akmenų sumūrytos sienutės. Šalimais žydėjo gelsvai rusvi tagečių kuokštai, bjaurus gėlių kvapas pynėsi su cigarečių nuorūkų smarve. Pardavėja, atėjusi į darbą, pirmiausia surinkdavo jas, išplūsdama visus girtuoklius. Jis negirtuokliavo. Tujose svirpė žiogai, menka gatvės žibinto šviesa krito ant išdaužytų betoninių plytelių, atsispindėjo butelių šukėse. Iš toli, iš bažnyčios šonu pridengto kultūrnamio sklido iškraipytas garsas, bet sintezatoriaus stacatto ir žodžius „Egle, mano sese“ galėjai išskirti.

Ji išniro iš tamsos, prisėdo netoliese, ant laiptelių. Jis užuodė jos prakaitą, sumišusį su rūkalų ir aštriu lenkiškos kosmetikos tvaiku. Jos trumpa, nežinia iš kur ištraukta senamadiška suknelė, perjuosta plačiu diržu, vos dengė kelius. Vienos akies tušas – nuvarvėjęs, kairįjį žandą bjaurojo keli prastai makiažu užmaskuoti spuogai, plaukai stirksojo sukelti aukštyn, dzingsėjo auskarų žiedai. Iš kažkur išsitraukė sumaigytą cigaretę, ištiesino, tada užsidegė degtuku ir užsirūkė.

– Aš tau sakau. Iš Kauno. Atvarė iš Kauno. Subaladojo. Taip subaladojo, kad nepažinsi!

– Už nieką! – ji pašoko, tarsi jis būtų ko nors paklausęs, ir ėmė nervingai vaikščioti pirmyn atgal, neišvaizdžių juodų batelių kulnais treškindama stiklus. Kojos švytravo jam prieš pat nosį. Bet erzino ne tai – jis dabar nenorėjo jokios kompanijos.

– Kauno mafija! Žinai, kaip „Sprute“!

„Spruto“, arba „Aštuonkojo“, žiūrėjęs nebuvo, nors visi apie jį kalbėjo. Bet jo nedomino filmai, nedomino muzika, nedomino šokiai. Labiausiai jam patikdavo vasaros naktį sėdėti čia ir gurkšnoti vyną. Nenusilakti it kokiam mechanizatoriui po pjūties, o lengvai apsinešti. Tada skraidyti, kaip tiems mašalams po lempa, be tikslo – aukštyn, žemyn. Ir kad jį paliktų ramybėje.

– Iškvietėm mentus, – ji išpūtė dūmus, – atvarė tas učastkovas Jurgaitis. Kai pasakėm, kas atvažiavo, ir kad vasmioru, jam rankos pradėjo drebėti!

– Manai, nuo bonkės, – tęsė už jį kalbą, nes visi miestelyje žinojo, kad apylinkės inspektorius kartais net į daugiadienes įkrenta, – gal, – ji numojo ranka, kurioje tebesmilko cigaretė, – bet mačiau, kaip peršiko. Kažką ten pildo, klausinėja. Briedą kažkokį. Visišką.

Jis vėl gurkštelėjo.

– Gintuką išvežė – ligoninėj dabar. Migalkių nematei?! Tai va, Gintas ir Benas. Juos abu. Pyst pyst ir sudaužė. Nevaikiškai. Girdi?! – ji užriko atsisukusi.

Jis atsiduso.

– Aš žinau, kad tu sakei nesiimti. Bet šūdo tavęs klausys! Tas Altajus jiems šarus susuko, visi tie mumijo-chunijo, – nusispjovė.

„Tian Šanis“, jis galėjo pataisyti. Ne Altajus. Bet, užuot prabilęs, tik vėl patraukė gurkšnelį.

– Norėjo parduoti, norėjo užkalti nors biškį, vos vos! – pasakojo ji, nors jis ir taip žinojo, kas nutiko.

– Tai tu taip ir sėdėsi?! – ji priėjo visai arti. Taip arti, kad galėjo užuosti jos tarpkojo kvapą. Vos susilaikė nenusukęs galvos.

– Juk tu esi mūsų sarginis! – užriko, bandydama spirti į butelį.

Jis mikliai patraukė vyną į šoną. Ji pasilenkė dar arčiau.

– Bybys! – išspjovė, dar iškvėpdama ir dūmus jam tiesiai į veidą. Tada apsisuko ir dingo tamsoje. Jis įsmeigė žvilgsnį į lempą ir mašalų šokį.

Garsai kultūrnamyje nutilo. Jis girdėjo, kaip užtrenkiamos vienos durys, paskui kitos, kaip spynoje sukasi raktas ir klankteli užraktas. Kaip nutolsta žingsniai – iš pradžių būreliu, tada pavieniui, kaip nutyla kalbos, kaip įsigali tyla, pertraukiama nebent kokio šunėko amtelėjimo. Bet jo uoslę vėl sudirgino moters kvapai, stelbiami šviežio kraujo kvapo aitrumo.

– Še, imk, – numetė prie kojų nukirsdintą gaidžio galvą. Plunksnų galiukai žvilgėjo sumirkę krauju.

– Druzgienė mane užmuš!.. Imk ir dirbk, išsigimėli, aišku?! – vėl suriko. – Baltas vasmioras!

Jis užsimerkė. Prieš akis iškilo Kauno gatvių žemėlapis. Raudonosios Armijos prospektas. Ožeškienės. Pergalės krantinė. Aštunto modelio „Žiguliai“, lekiantys antra juosta. Langai atidaryti. Stumtelėjo vairuotojo kampą. Aštuntuką sumėtė, ratas kalė į bordiūrą, padanga sprogo, inercijos genamas automobilis apsivertė ir ant stogo nučiuožė žemyn į dvokiančią buvusio žiemos uosto, dabar virtusio atmatų kanalu, vagą. Tuo pačiu keliu važiavę vairuotojai kirto per stabdžius, padangos cypė, mašinos – slydo, kai kas tuoj pat šoko iš automobilio, skubėjo prie nuolydžio. Matė, kaip iš sumaitoto automobilio, priekiu panirusio į vandenį, bando išsirangyti žmonės, o vienas, iškritęs vertimosi metu, garsiai dejavo ir keikėsi, tįsodamas ant betoninių plokščių. Kažkas iš sustojusių bandė leistis žemyn, padėti, kažkas nustebęs pakėlė pro automobilio langus išskridusius nunčakus, dryžuotą autoinspektoriaus lazdelę, milicininko kepurę. „Kvieskit greitąją!“ – kitoje gatvės pusėje esančiuose namuose prie langų prilipo pažadinti žmonės.

– Jau, – jis atsimerkė ir vėl pasiėmė butelį.

– Rimtai?! – apstulbo ji. – Tavęs nebuvo tik… tik… tris minutes?

Jis nieko neatsakė.

– Ha ha ha, – ji garsiai nusižvengė, sušvytravo padurkais jam prieš nosį, – bet kodėl tik gaidys tinka, kodėl būtent gaidys?!!

– Atstok, – atšovė jis ir vėl pažvelgė aukštyn, į nesibaigiantį mašalų šokį po lempa.

Kai tik išsinešdins, jis galės paskraidyti ramiai, nedirbdamas.

Išlydėtoja

Ji stovi ir įdėmiai seka kiekvieną pričiuožiantį automobilį, kiekvieną veidą, kyštelintį iš už pravertų durelių, ir kiekvieną atvykėlį, tarsi pamišusį šokantį prie bagažinės arba oriai išsirangantį ir laukiantį, kol paslaugus vairuotojas paduos lagaminą. Ji retkarčiais žvilgteli į laikroduką ant riešo, pasitaiso rankinę, atsainiai brūkšteli per šviesius banguotus plaukus, pasitraukia iš kelio lekiančiam keleiviui, bet neskuba gilyn, į terminalą. Kai prie įėjimo susigrūda keletas keliautojų, ji ramiai žengia į šoną, nerizikuodama būti sumindyta. Bet nenuleidžia akių nė nuo vieno, skubančio pro šalį. Ir staiga jos veidas nušvinta. Lyg ant sparnų ji ryžtingu žingsneliu įveikia kelis metrus ir prišoka prie kažkokio vyro. Jis, akivaizdu, skris verslo klase – paltas, akinių rėmelių subtilumas, pora skoningų, brangių žiedų, batai, o svarbiausia – laikysena neleidžia apsigauti. Ji sušunka:

– Pone Robertai, pone Robertai!

Užkalbintasis nustebęs atsisuka, jo veide – begalinės pastangos atpažinti. Kas ji? Nežinia kurio darbo bendradarbė? Kadais turėta trumpalaikė patelė? Klientė? Bet jos šypsena tokia nuoširdi, kad, užmiršęs rūpesčius, laukiančią kelionę, jis atsiliepia:

– Taip?

Ji juokiasi:

– Pone Robertai, nejaugi manęs nepamenate? Viešpatie, kai Lidija pasakė, kad jūs išvykstate taip ilgam, aš neiškenčiau ir nusprendžiau jus išlydėti.

– Išlydėti? – nustemba jis. – Kaip tai? Kodėl?

– Kodėl? – nusistebi ir ji. – Kaip aš galiu užmiršti, kad jei ne jūs, mano gyvenimas būtų… Ak, aš jums dėkinga už viską! Žinau, kad jūs kuklus ir gerais darbais nesigiriate, bet, patikėkite, aš tai viską pamenu! Ir man belieka vienintelė galimybė bent truputį jums atsidėkoti.

– Hmm… Jūs apie tai… – nutęsia jis, akivaizdžiai pamalonintas, – bet… atleiskite…

– Laima. Laima aš. Suprantu, jūs padėjote daugybei žmonių, visų neįsiminsi.

– Ką jūs, – jis mosteli ranka, – Laima, man… labai malonu, kad jūs mane prisiminėte… Nebedaug tokių, dar norinčių pažinti, liko, – netikėtai išsprūsta atvirumas. – Ir kad išlydite… Nors, prisipažinsiu, – jis šypteli, – jaučiuosi kiek neįprastai. O jūs pati kur keliaujate?

– Aš – niekur. Tik jūsų išlydėti atvykau. Turite fast-tracką?

– Ne, – šypsosi ir jis, – nusprendžiau šįsyk su paprastais mirtingaisiais pasistumdyti.

– Kaip man patinka jūsų taurumas ir paprastumas! – egzaltuotai ir kartu neapsimestinai nuoširdžiai sušunka ji. – Jūs nė trupučio nepasikeitėte.

Jis vis dar šiek tiek sutrikęs – kada paskutinį kartą jį kas nors vadino tauriu? Koks čia žodis, kas dabar taip bešneka? Ar, holy shit, „paprastu“? Bet kodėl dabar jo tai nežeidžia, kodėl dabar tai skamba kaip komplimentas, o ne patyčios? O ji ir toliau kažką čiauška, šneka, žavisi. Su kiekviena akimirka jos figūra jam vis labiau rodosi pažįstama, tarsi liesta, tarsi jausta. Gal taip ir buvo? Kūnu nubėga pažįstamas nuotykio virpulys, „kodėl gi ne?“

– O gal jūs, Laima, norėtumėte keliauti kartu? Neabejoju, kad lėktuve atsiras dar viena vieta laisva, prie lango.

Ji nutyla. Žvelgia į jo plaštakas, į bevardį ir aukso juostelę ant jo. Jis net šiek tiek susigėsta, mintyse save pabara, kreivai vypteli, skėsteli rankomis, tarsi taip pirktų indulgenciją už per drąsų pasiūlymą. Ji vėl nusišypso, koketiškai pagrūmoja pirštu ir taria:

– Man rodos, jums jau reiktų paskubėti.

– Taip, žinoma.

Jis ištraukia lagamino rankeną, jie kartu eina, stoja į eilę prie išvykimo zonos. Ji stovi šalia, nebekalbėdama. Tada sučiumpa jo delną ir tvirtai suspaudžia. Jis nustebęs pažvelgia jai tiesiai į akis, jose suraibuliuoja kažkas ir svaigaus, ir šiurpaus, ir pažįstamo, ir svetimo, bet šypsena ir vėl nuplauna visą nejauką.

– Metas skenuoti boarding pasą, – tyliai primena.

Jis atsidūsta, išmaniajame atsidaro QR kodą, priglaudžia prie skenerio. Vartelių apšvietimas pažaliuoja, jis atsisuka ir taria:

– O gal jūs mane ir grįžtantį pasitiksit?

Ji neatsako, tik, vos pasistiebusi, švelniai lūpomis paliečia jo skruostą, o kai jis nori atsakyti tuo pačiu – mikliai išsisuka.

– Sudie, pone Robertai, – ištaria šypsodamasi. – Neužlaikykime kitų.

Jis vėl atsidūsta ir žengia pro vartelius. Atsisuka. Ji vis dar čia, vis dar šypsosi. Pamoja. Jis irgi šypsosi. Pagalvoja – kvailys, net telefono numerio nepaprašė. Net pavardės nesužinojo! Kaip vėl susiras? Kaži, ar ji turi tinderį, kad jau taip žiedo išsigando? Tarsi tai ką nors reikštų. Na, bet instą tikrai turės – per daili, kad ištvertų nesirodydama. O šypsena! O akys! Gretimas keliautojas besisukdamas jam trinkteli kuprine, ir nulekia akiniai. Jis nusikeikęs lenkiasi ieškoti, aplinkiniai – irgi, kažkas randa, paduoda, bent jau nesulaužyti. Nerangus studenčiokas – gal ispanas ar italas – angliškai su ryškiu akcentu išberia „sorry, sorry, sir“. Jis tik numoja ranka ir vėl dairosi. Ne, jos nebematyti. Shit. Na, ką nors sugalvos.

Įsitaisęs patogiame krėsle, nužvelgia priėjusią stiuardesę, mechaniškai atsiliepia šypsena į šypseną, užsimerkia, nežinodamas, ką manyti apie ką tik nutikusį keistą susitikimą, keistą moterį, ir pagalvoja – o gal tai lemtis, gal jis vis dar reikalingas, ką jau kalbėti, kad vis dar žavus? Kaip ji pasakė? „Taurus“?.. Neleisdamas užgesti spontaniškumo impulsui, išsitraukia išmanųjį, ir, kol lėktuvas dar nepajudėjo, skuba užsisakyti grįžimo bilietus, kad jie lauktų vos nusileidus. Lėktuvas sudreba ir trūkteli.

Ji eina iki kavinės, prisėda, užsisako kavos ir pyragaitį. Barmenas vos vos pagarsina televizorių, bet tik tiek, kad žodžius galėtum išskirti gerai įtempęs klausą. Oro uostas sujudęs, žmonės nervingai laksto šen ir ten, stovi prie monitorių, žvelgdami į skrydžių grafikų pakeitimus, maigo telefonus, šnekasi, piktinasi, keikiasi. Mirga sustojusių greitųjų ir ugniagesių automobilių žiburėliai, pakilimo take riogso lėktuvas keistai nusvirusia nosimi. Pro šurmulį prasiskverbia žodžių nuotrupos „…incidento… skridęs verslo klase… tapatybė neatskleidžiama… orlaiviai nukreipiami“.

Ji išsitraukia užrašų knygutę ir joje kažką pasižymi. Žvilgteli į laikrodį, pasitaiso apyrankę ir švarkelio apykaklę. Užsimerkia. Dar pasėdi kokį penketą minučių, tada atsistoja, nueina ir dingsta už moterų tualeto durų. Kai išeina, jos plaukai jau tamsūs, makiažas – ryškus, tik šypsena ta pati, nuginkluojanti ir daug žadanti.

– Pone Edvinai, pone Edvinai! – šūkteli ji, pastebėjusi vieną iš sutrikusių keliautojų.