Dovilė Zelčiūtė. Radybos

2023 m. Nr. 12

Istorijų knygos fragmentai

Ne, ne, ne!

Jie Rusijoje. Laukia du spektakliai paeiliui. Festivalis. Akvilė, kad ir sunkiai palikusi Andriuką – kelionės dabar tapo vis dažnesnės – tai į Pakajus, tai į Vilnių, tai į užsienio gastroles su teatru, – nesigaili ištrūkusi. Aleksandras jai – didžiausias aktorystės stebuklas, nors šįkart jos stebuklas yra po gėrimo, gal netgi po daugiadienio, o ji visiškai neturi nuovokos, kaip su tuo tvarkytis. Kosto paprašyta atidžiai draugą prižiūrėti iki spektaklio, ji pasiūlo Aleksandrui drauge papietauti. Ar bent užkąsti, nes valgyti iki vaidinimo jos bičiulis nelabai nori ar gali. Nebent ką perkąsti – puodelis kavos, gal sriubos dubenėlis, kokia bandelė ar jogurto indelis. Svarbu išeiti iš viešbučio numerio, pasimatyti. Akvilė jį myli visa apimančia meile. Tik toji meilė ne kažkiek gali „apimti“. Myli jo žemą balsą, vaikišką žvilgsnį, kartais klejojantį ir sutrikusį, ją kelia į debesis Aleksandro sceninė meistrystė. Kai „Smegduobėje“ iš nuostabiai šilto, tėviškai jaukaus ir atidaus globėjo palengva, bet nesulaikomai virsta monstru, alkoholine pabaisa, neturinčia stabdžių. Myli jo ilgas išraiškingas rankas, plaštakas, jo kūno plastiką, tikslumą. Tik kodėl tai, ką vaidina, persikelia į paties gyvenimą? Negi tai neišvengiama? Aleksandro vaidmuo daugiau nei sunkus, ištampytos visos gyslos, dvasia šokinėja aukštyn žemyn, scenos partnerė Sigutė gaudo jo balso intonacijas, jiedu džiazuoja improvizuodami, bet vis dėlto nenutoldami nuo Kosto sprendimų. Sigutė po spektaklių neišprotėja, turi savo „išėjimo iš vaidmens“ metodiką, medituoja, kvėpuoja, nutyla, atsiskiria, skaito, klausosi muzikos. Aleksandras, būdamas tiesiog genialus artistas, irgi turi savo apsaugos metodus. Kodėl su šiuo vaidmeniu tai nesuveikia? Gal todėl, kad dirbant nesyk dužo patsai Kostas? Iki traukulių ir putų ant lūpų… Po premjeros, regis, viskas nutyko ir nusistovėjo. Ir štai Aleksandras į Rusiją skrenda po didelio užgėrimo. Pačioje šlovės viršūnėje, kai, regis, turi viską: mylimą ir mylinčią žmoną, vaikus, sėkmę, išsipildymą. Kur slepiasi… velnias? Gal Surganovo pjesėje? Ar gali dramos monstrai persikelti į aktoriaus galvą, į jo būtį?

Beprotiškai karšta. Skambina Kostas.

– Per pietus atidžiai žiūrėk, ką jis perka ir ką geria!

– Tai gal einam kartu, Kostai?

– Ne, mano nervai nelaiko, matau, kad jis ne formoj… Kalbėk jam, užkalbėk, pavaryk kokių eilėraščių, jei prisimeni ar turi…

– Kostai, aš jam ne autoritetas!

– Manęs dabar jis nekenčia. O tave myli.

Akvilė nusileidžia į viešbučio fojė ir prisėda laukdama. Netoliese matė restoraną, visai nebrangus. O ten visko yra, Kostas sakė, yra ir okroškos, t. y. šaltsriubės, ir netgi blynelių su ikrais. Minutės lekia, Aleksandras nesirodo. Ji vis žvilgčioja į atsidarančias lifto duris. Nėra. Velnias… Paklausia administratorės, ar iš 413 numerio neišėjo vyriškis. Toji tarsi negirdi, kažką spaudinėja kompiuterio klaviatūroje, neatsako. Galiausiai burbteli, kad informacija konfidenciali. Akvilė nori užginčyti, kad jie iš to paties teatro. Bet toks karštis ir tvanka, kad ją ima marinti miegas. Miegas vidury baltos dienos, per patį nežinomybės ir nerimo piką. Ji nutyla, paskui pabando atrodyti svarbi, klausia vokiškai. Administratorė kiek nustebusi žvilgteli į ją ir papurto galvą, ji nieko nežinanti. Velnias, velnias, velnias, nori šaukti. Ir prisišaukia.

Pakyla į savo aukštą ir nusimetusi visus drabužius atsuka šaltą vandenį. Neįmanoma gyventi toje tvankoje. Kur Aleksandras pradingo? Dažnai jis prieš spektaklį trumpam prigula, atsijungia, tai gal ir dabar? Kostui skambinti bijo, Vladui tuo labiau, kils skandalas. Norėtų dabar pasikalbėti su Andriumi, bet iš čia į Lietuvą – baisus tarifas. Parašo balso žinutę „Aš tave myliu, labai pasiilgau“ ir išsiunčia. Žino, kad atgalinės negaus. Tokie triukai – ne Andriui. Kiek užsimiršta, aprimsta, tada vėl skambina tiesiai į Sašos numerį: 413. Tyla. Ją pradeda krėsti šaltis. Primažina kondicionierių. Susuka pilvą, viskas eina zanec, kaip sakytų mama. Susikaupia. Skambina Sašai į mobilųjį. Ilgai laukia. Staiga pasigirsta mieguistas Aleksandro balsas: „Klausau, Akviliuk…“ Ji pravirksta iš palengvėjimo, jis nedingo, jis savo kambaryje. „Tu miegojai? Mes susitarėm papietauti, aš laukiu laukiu…“ – „Taip, – žiovaudamas ištęstu, kiek prislopusiu balsu atsako. – Užmigau. Aš neisiu valgyti, – jo balsas staiga suskamba šaltai ir oficialiai. – Pabūsiu viešbuty, nenoriu prieš spektaklį blaškytis, dar pagulėsiu…“ – „Gal tau ką atnešt? – klausia Akvilė susirūpinusi ir iki žemės paslaugi. – Kavos ar kokią bandelę?“ – „Tikrai nieko nereikia – turiu pabūti ramiai. Noriu dar pagulėti.“ Ir baigia pokalbį. Kaip peiliu nupjauna, be jokio kaltės atspalvio balse, ne šiltai, ne minkštai, tonas ledinis. Gal j a u vaidmeny?.. Ji pati nueis į tą rusišką restoraną. Gal susitiks Kostą. Apramins, pasakys, kad Aleksandras atsakingai ruošiasi vakarui.

Išsikviečia liftą. Tas ilgai bilda iš apačios. Kai durys atsidaro, tiesiai į ją iš lifto kabinos žengia Aleksandras. „Tu?..“ – apstulbusi ir nieko nesuprasdama klausia Akvilė. Juk jis snaudžia savo numery, kaip čia dabar? Iš kur Aleksandras pareina, kada spėjo išeiti, ką tik abu kalbėjosi… Jo rankose – skardinė su kažkokiu gėrimu. Akvilė nespėja nužiūrėt. „Nusipirkau atsigerti“, – bereikšmiu veidu tarsteli Aleksandras ir metasi pirmyn, Akvilę veik nustumdamas. Sašos veidas neįžvelgiamas, žvilgsnis muilinas, lūpos perkreiptos, tonas sarkastiškas. Jis ne suspėjo išeiti, jis net nebuvo parėjęs, puikiai suvaidino telefonu miegantį. Pats mieste ieškojo gėrimo. Nusipirko. Gal nebe pirmą.

O va kas dabar bus?.. – štai klausimas. Po keturių valandų – spektaklis. Bilietai išpirkti, prie teatro vis eina žmonės, kurie tam vakarui bilietų negaus. Kaip dabar aiškėja, ir ačiū Dievui.

Akvilė skambina į Pakajus. Skambina Medardui, nepaisydama tarptautinių tarifų. Andriukas čia nepadės. Dieve, gal yra kokių nors būdų visą tą košmarą sustabdyti.

– Melskis, – sako Medardas. – Ir aš melsiuos. Bet dėl šio vakaro tai vilčių mažai. Melskimės, kad piktasis atstotų.

– Kunige Medardai, bet reikia, kad įvyktų spektaklis, ar galit prašyt…

– Aš nenurodinėju Dievui. Ir nesu ekstrasensas. Galvok, ką kalbi. Prašyk, kad piktasis atstotų. Kraujo litanija!

Akvilė padėkoja, bet melstis negali. Jai svarbiausia – šis momentas, ši diena, šis vakaras, šitas teatras. Visa trupė. Jei spektaklis neįvyks, techninis, o ir visi kiti atvykusieji už gastroles negaus nė cento. Kai kuriems jų – tai visos vasaros uždarbis. Ką ji pasakys Kostui, kaip pasiteisins, kad Sašos neišsaugojo?.. Suima pyktis: o kodėl ji turėtų saugoti! Kas čia per saugojimai… Medardas teisus, jis kalba apie problemą iš esmės, o Akvilė kliedi apie momentinį išsigelbėjimą. Į šitą „Smegduobę“ jie krenta visi. Vakare į savo lietuvišką premjerą žada atvykti ir dramaturgas Surganovas. Skris lėktuvu, iš kito Rusijos galo. Prirašė dramoj baisybių, štai ir persikėlė visa naikinimo ir alkoholizmo, visa sovietizmo dvasia į trapios psichikos ir pažeidžiamos sielos puikiausią aktorių. Įlipti į vaidmenį jis įlipo, bet niekas nepamokė, kaip iš tokio vaidmens išlipti. Aleksandras nesyk didžiavosi savo dvasinėmis pratybomis, meditacija, fizinės aktoriaus kūno formos rūpestingu palaikymu. Tai kur visa tai? Ir kodėl visoje toje neblaivioje karuselėje ant vieno arkliuko sėdi ji pati, Akvilė?.. Koks jos vaidmuo, kas jai skirta suprasti?

Vladas su padėjėja Albinute, sužinoję, kas įvyko, be žodžių, nuožmiai įsiveržia į Sašos kambarį. Liko porą valandų. Aleksandras jau girtas. Kambary mėtosi išgertos skardinės. Ant staliuko prie lovos – raminamųjų plokštelė. Vladas stumte įstumia Sašą į dušą. Koridoriuje girdisi riksmai. Negi toooks vaidins, atlaikys dvi valandas scenoje?
Sigutė, Aleksandro partnerė, atkakliai, susikaupusi ruošiasi „Smegduobei“. Ji nieko nenorinti žinoti. Po grimo kambarį tiesiog plaikstosi žodis „pareiga“. Viskas turi įvykti, viskas bus gerai. Sigutė daro tempimo pratimus, giliai ir sulaikydama orą kvėpuoja, tada kartojasi tekstą, grimuojasi. Ji atsisako ką nors svarstyti, ką nors spręsti, varo greitakalbe Surganovo tekstą; kitiems dabar geriau patylėti. Nepatarinėti. Sigutė turi teisę atsisakyti vaidinti su neblaiviu partneriu.

Kostas prašmatniame senoviniame teatre tariasi su festivalio organizatoriumi. Akvilė jaučiasi užvis kalčiausia. Neišsaugojo. Kol kas niekas nė vienu žodžiu jai nepriekaištauja. Atsiverčia smulkiai prirašytą maldų sąsiuvinį. Tai jos tekstas, jos vaidmuo. Kraujo litanija…

Štai jį jau atveda Vladas su padėjėja Albina. Veda laikydami tiesiai, Aleksandras eina keistai išdidus, Akvilė stovi prie teatro, Saša jai iškilmingai ir teatrališkai žemai nusilenkia. „Eik, eik!“ – pro sukąstus dantis sušnypščia Vladas. Albina stengiasi atrodyti rami, ji turi kovoti iki galo. Jie dabar – komanda. Tik komandos herojus kaip kokia virvė mataruoja tarp jų rankų. Žingsnis su pritūpimais, orumas – Napoleono.

Po kokių dvidešimties minučių į teatro užkulisių kiemą, kur techninis personalas tylomis ar ką susišnabždėdami rūko, išeina išbalęs Kostas, veidu srūva prakaito upeliai. Jau vakaras.

– Vaidins, – trumpai ištaria. – Visi – į vietas.

Į teatrą po truputį pradeda rinktis žmonės. Akvilė sėdi ant suoliuko liepų alėjoje priešais gražią ir didingą meno šventovę, statytą iki Antrojo pasaulinio. Nuostabi architektūra. Teatro link jau eina kostiumuoti, nors tvyro trisdešimties laipsnių karštis, vyrai, žiūrovai. Su jais ir jų moterys, margomis suknelėmis iki žemės, baltomis basutėmis ar juodais aukštakulniais. Įmantriai pasirėdžiusios panelės, šokiruojančiomis vyresniąją kartą šukuosenomis. Prie paradinių durų šurmuliuoja pasipuošę ir šventiškai nusiteikę žmonės. Akvilei spaudžia krūtinę, ji tuoj uždus. Privažiuoja taksi. Išlipa vyriškis, jo rankose – lagaminas, skubiai patraukia teatro link, bet jį apeina, Akvilė mato, kaip pasuka prie tarnybinio įėjimo. Atvyko dramaturgas Surganovas.

Ir tada pamato išlekiantį pro tas pačias duris paklaikusį žmogų. Pažįstamas siluetas… Tai Aleksandras bėga iš teatro. Akvilė pašoka nuo suolo: „Saša, Saša!“ Pasiveja. Aleksandras stovi prie perėjos, dairosi kaip vaikas ir apimtas siaubo purto galvą.

– Aleksandrai, čia aš, Akvilė! – ima draugą už parankės. – Grįžtam į teatrą, – prašo. – Žiūrovai jau renkasi…

– Ne ne ne… – purto galvą Saša, – ne ne ne… Prašau, parveskite mane namo, kur man eiti?

Dairosi. Atrodo netgi blaivas, tik pamišęs iš baimės.

Iš teatro jų link jau skubinasi Albina, Vladas. Visą sceną nuo durų stebi išbėgęs į lauką Kostas. Regis, suakmenėjo.

– Kur man eiti?!. – aukštu vaikišku balsu cypteli Aleksandras ir pravirksta.

– Ar tu nevaidinsi? – klausia ji, laikydama Aleksandrą už parankės ir vesdama per gatvę.

– Ne ne ne… – jis mėgina išsiveržti. – Aš nežinau, kur eiti! – paklaikęs sušunka.

– Nurimk, – sako Akvilė. – Duok ranką. Mes pareisim, aš parvesiu.

Jie kiek svyruodami pasiekia viešbutį. Ji palydi Aleksandrą iki jo kambario. Tada atsidaro savo duris. Tvanka. Prieina prie lango. Mato, kaip minia žmonių lėtai traukia iš teatro. Sekmadienio vakaras. Visi išsipuošę. Pikti.

Rytoj jie grįš į Lietuvą. Akvilė bijo, jog visa supratęs Aleksandras gali nakčia ir nusižudyti. Visiems duota komanda aštuntą valandą ryto susitikti prie viešbučio registratūros. Su lagaminais.

Ryte ji nustemba: Aleksandras jau laukia pats pirmas. Žvalus. Orus. Mandagus. Lyg būta, lyg sapnuota.

Virtuvė

Ir ateina naktis. Nesibaigianti. Ji eina senos mokyklos koridoriais, ieško, kur mama, tėtis, kur visi artistai. Gastrolės. O kur jos biografinis artistas, kur tas mylimasis? Eina ir eina, vienoje klasėje nėra, kitoje irgi nėra. Nei tėvų, nei amžino mylimojo, svetimi žmonės, nors jie visi iš vienos trupės. Mato šviesą, turbūt ten ir įsikūrė grimo cechas. „Mama!“ – vis šūkčioja, niekas neatsiliepia. Kažkas pro ją praneša medinę peruko galvą, ji nudžiunga: savas… Bet žmogus nuskuba scenos link. O kur scena? Vis labiau kankina ilgesys, pereinantis į geismą. Susikišt ką nors, paliesti save. Bet kur? Ieško tualeto. Eina smarvės link. Plėšia pusiau: meilės ilgesys, atimantis kvapą, kur tasai mylimasis, juk turi būti ten, kur gastrolės… Priešaky sušmėžuoja vyno spalvos drabužis. Jis! Ji pasileidžia iš paskos, griebia mylimąjį už rankos, bet siaubas, tai ne jis, kažkokia moteris, mėgina ją apkabinti… Ji trūkteli savo ranką iš josios ir neria į koridoriaus gale iš tolo dvokiantį tualetą. Visur pridirbta, nėra kur kojos pastatyti. Ir tai – mokyklos mokinių tualetas? Ko gi čia mokomasi?! Vienos išvietės kabinos durys atsidaro, mato, kaip išeina jos tėvas. Susitvarko kelnes, pasižiūri į veidrodį, padaro nutaiso grimasą. Ji slepiasi už kabinos durų, jau šiek tiek ramiau, tėvas yra, jis tikras. Bet neišvengiamybė ritasi kūnu, ir ji įkiša ranką sau po kelnaitėmis. Ne, neužgesinama. Įsileidžia kažkokį vyruką keista išpūsta šukuosena, jis vilki marškiniais plačiomis čigoniškomis oranžinėmis rankovėmis. A, tai jų apšvietėjas. Su tamsiais akiniais, nors mokyklos išvietėje ir taip prietema. Jis stumia jai į vidų metalą, kažkokias aštrias vielas, ji leidžiasi, prasiskečia, bet ir rėkia iš skausmo, ir rėkia, ir rėkia. Ar atsižadi piktosios dvasios? Na jau ne, na jau ne, na jau ne! Visur kraujas ir išmatos, mėtosi ligninas nuo grimo. Reikia rasti saviškius, reikia grįžti namo. Kur mano namai, ji klausia praeinančios grimerės. Jai iš paskos tikši kraujas. Visi jau išvažiavo į Kauną, jai atsakoma. Kaip tai išvažiavo, o kodėl jūs likote? Likom susitvarkyti ir laukiam linksmo vakarėlio su vietiniais, atsako. Kokio vakarėlio, negalima jums vakarėlio, tuoj pat grįžkime kartu namo! Akvilė bėga, apšvietėjas jai iš paskos, ji visa gerkle rėkia. Koją sutraukia mėšlungis. Rėkia, kol nubunda ir išsiverčia iš lovos. Rėkia toliau. Andrius negirdi. Gal jo nėra? Nustrykčioja ant vienos kojos į virtuvę, siekia kalcio. Atsisėda ant taburetės, kramto tabletę. Švinta. Namai tušti.

Kitą dieną, vos sulaukusi ryto, Akvilė lekia į Pakajus. Taksi, autobusu, vėl taksi, pėsčia. Įgriūna prieš Mišias.

Kunigas Medardas virtuvėlėje geria su Regina arbatą. Kramto sausainius, vyniojasi saldainius iš popieriukų. Burnos pilnos, bet tylinčios. Abiejų paakiai paburkę, pajuodę. Medardo akys susiaurėjusios, veik nesimato.

– Cukraus, cukraus, cukraus… – murma kunigas. – Gliukozės. Jėgų duok mums, Viešpatie. Na, tai kaip naktis, ką? – Medardas sarkastiškai nusijuokia.

– Baisi…

– Ir ką? – žiūrėdamas kiaurai Akvilę, klausia.

– Sapnai!

– Teisingai, taip ir turėjo ar galėjo būti, – nė kiek nesistebi kunigas. – Labai šlykštūs? Pasakok! – paragina Akvilę. Regina pritariamai linkteli.

– Aš net negaliu papasakoti… – Akvilė nuleidžia galvą. – Negaliu nė Andriukui pasakyti…

– Tai aišku, kad negali! – pertaria Vilkas. – Geismas, nukrypimai, brudai, prievarta, kuriai pati pasirašei, ane?

Ji nebeprataria nė žodžio. Tik klausiamai žiūri: k a s jam papasakojo jos sapnus?

– Tas pats ir man. Naktis be miego. Kokie košmarai! Aš nesu toks iškrypęs žmogus… Nesu toks baisus, tai ne mano patirtis. Būk rami, ir ne tavo. Oi, kaip pažįstama, tik seniai taip kankino… Jezabelės dvasia. Dovanėlė mums po Miglės egzorto.

– Kas dabar bus? – Akvilė pirmąkart aiškiai pasigaili su visu tuo prasidėjusi. Geriau būtų į Pakajus niekad nė neatvažiavusi.

– Nedrįsk šniurkščioti! – rikteli Medardas. – Dar vakar taip gražiai litanijas skaitei! – nusijuokia. – Kas bus, kas bus… Koks piktojo tikslas? Kad prarastume viltį, o paskui ir tikėjimą. Kas dabar bus? Ogi eisim melstis. Atrakinsiu bažnyčią. Garbinsim, šlovinsim ir dėkosim! – Medardo veidas dalykiškai surimtėja: – Sutvarkom indus, nusičiurkšt, nusipraust ir – anu į maldą!

Akvilė paprašo, kad jie ją apkabintų. Visi trys pastovi tylomis apsikabinę, toks ratelis virtuvėlėje, ji tyliai susijuokia. Reginos žvilgsnis aštrus, tiriantis, bet ir palaikantis. Jie atsilaikys.