literatūros žurnalas

Algimantas Čekuolis. Vištų kunigaikštis

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Julius neužsirašė į kolūkį.

Aiškino žmonėms, kurie pas jį kelis kartus buvo atėję, kad jis jau senas, šešiasdešimt penkerių, darbui kolektyve netikęs, iš jo tik juoksis. Žemė jo vieni kemsynai, ir tos pačios nedaug. Nei traktoriumi, nei kombainu, kuriuos jam žadėjo, neįvažiuosi. Mažas upeliukas, Merkio intakas, padalino jo keturis hektarus į du beveik lygius gabalus. Tilto nebuvo, tik dumble suguldyti keli berželiai iš valdiško miško.

Atvažiavęs sūnus Audronis kartą pasakė, kad tas tiltelis panašus į kažkokį romėnų skaitmenį. Julius nelabai suprato, bet nesiginčijo. Audronio vardą sūnui davė kūmas, labai raštingas žmogus, kai kūdikį vežė krikštyti. Sūnus užaugo, baigė mokslus, dabar turi žmoną ir du vaikus, dirba zootechniku kolūkyje Zarasų rajone, tame pačiame, į kurį buvo paskirtas baigęs technikumą.

Lankytojai iš Merkinės – su jais visada atvykdavo kažkoks nekalbus druskininkietis – kartą lyg tarp kitko pasakė, kad iš jų rajono išvežta jau vienuolika ūkininkų šeimų.

– Ar miškinius rėmė? – paklausė Julius, pilstydamas svečiams paties varytą naminę. Jo samanė garsėjo visoje apylinkėje. Skaidri kaip kūdikio ašara ir su rugių kvapu.

– Ne! – atsakė vienas. – Banditų mūsų rajone jau nėra. Pragare, – parodė nykščiu į žemę, – kariauja su velniais.

To meto Lietuvoje reikėdavo laikytis specifinio etiketo. Negalėjai pasakyti „partizanai“, tai reikštų pritarimą. Partizanai galėjo būti tik Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Baltarusijoje.

Jeigu kas nors miško brolius pavadindavo „banditais“, iškart žinodavai, su kuo turi reikalą. Šie žodžiai parodydavo, kam pataikauji. Partizanai galėdavo net naktį pas tave ateiti. Nenušaus, bet atims avikailius (bunkeryje ir dieną šalta), lašinių paltį. Gal dar kokius batus išsineš. Tokia bausmė. Bet jeigu iš atėjusių miškinių kuris nors pateks į nelaisvę, per tardymą turės pasakyti, ką iš ko gavo. Ir sąrašuose tapsi „banditų tiekėju“. Todėl lietuvių kalboje atsirado naujos senų žodžių prasmės: „žaliukas“, „miškinis“, „žalieji“.

Tiltuko per upokšnį Julius neardė, bet ir netaisė. Merkinės kooperatyve nusipirko raudoną vėliavą su pjautuvu ir kūju. Kai pamatydavo, kad mokykloje vėliava iškelta, jis irgi iškeldavo.

Iškėlė savo raudoną vėliavą ir Vasario 16-ąją. Turėjo seną „Ūkininko patarėjo“ kalendorių, o ten juodu ant balto buvo išspausdinta: „Valstybinė šventė“.

Atbėgo nusigandęs mokytojas ir liepė Juliui vėliavą tuoj pat nukabinti. Paaiškino skirtumą.  Juliaus žmoną Anastasiją visi vadino Nastute. Kaip ir kaimynės, atrodė apvali iš priekio ir iš užpakalio. Jeigu moteris gyvena sąžiningai ir gerai maitinasi, sakydavo ji, tai ir turi tokia būti. Jiedu gyveno kartu keturiasdešimt metų ir jau nesikalbėdavo. Įgrisę vienas kitam, bet nesusipykę. Nesikalbėdavo todėl, kad nebereikėjo. Ką nors pasakęs atsakymo nelaukdavo, ir taip žinodavo, koks bus.

Kartą Nastutė užsiminė Juliui, kad jiems reikia daugiau gyvulių. Ta viena karvė sena, ilgai būna užtrukusi.

Julius išsiruošė į tolimą kelionę – pas sūnų į Zarasus, už pustrečio šimto kilometrų. Iki Varėnos pėsčiom, iš ten kas nors pavėžės arba į Druskininkus, arba iki plento. Per valandą tikrai kas nors važiuos į Ukmergę, o iš ten į Zarasus tiesus kelias. Iš Zarasų pas Audronį į kolūkį nusigauti jau bus vienas juokas, tik dešimt kilometrų. Paskambinti, kad sūnus pasitiktų, galima, Audronis turėjo tarnybinį telefoną. Bet Julius neturėjo. Kartą skambino sūnui iš pašto, bet reikėjo ilgai laukti, kol sujungė. Kai galų gale išgirdo Audronio balsą, ragelyje taip traškėjo, kad vos begalėjo kits kitą suprasti.

 

Audronis paklausė, kaip laikosi motina, marti atnešė vakarienę ir pasidžiaugė, kad lyg žinodama iškepė vienu kotletu daugiau. Išlindo du anūkai pažiūrėti į senelį.

Audronis vėl kalbino tėvą abiem su mama persikelti pas jį.

– Vietos užteks. Man davė namelį. Pirmininkas sakė, kad po metų išrūpins paskyrą „Moskvičiui“. Nusipirkęs tave pavėžinsiu!

– O kas obelį palaistys?

– Tą seną, kuri ant kalvos? Tai kad jos obuoliukai maži.

– Užtat skanūs! Kai pradeda žydėti, kvepia visa apylinkė. – Julius prisitraukė kėdę arčiau sūnaus. – Kai ji žydi, aš pasižiūriu į ją, – ištarė tyliai, – ji irgi į mane pasižiūri.

Pasidžiaugė sūnui, kad svečiai iš Varėnos nustojo pas jį lankytis. Arba kažin ką nutarė, arba suprato, kad iš jo menka nauda ir kolūkiui, ir Sibire. Apylinkėje buvo keli tokie vienišiai, palikti gyventi tarp pelkių ir ežerų.

Audronis negalėjo palydėti tėvo. Bet jis, zootechnikas, gerai sugyveno su pirmininku, tvirtindavo savo parašu ir antspaudu visus jo pirkimus ir pardavimus, tad pirmininkas atsiuntė kolūkio vairuotoją su sunkvežimiu, liepęs nuvežti senioką namo. Sūnus įdavė tėvui maišu uždengtą krepšį su penkiomis vištomis. Julius jį pastatė sunkvežimio kabinoje sau prie kojų.

 

Paleistos kieme, vištos mikliai pramankštino kojas, išskleidė sparnus ir puolė ieškoti ant žemės akmenukų bei smilgų su brandžiomis sėklomis. Turbūt nesuprato, kad jos jau kitame pasaulyje.

Po dviejų savaičių Nastutė pastebėjo, kad jos kažin ko nepatenkintos. Iš pradžių neėmė į galvą, nes vištos retai kada būna patenkintos gyvenimu, bet paskui toptelėjo, kad jos, žmonių kalba sakant, streikuoja. Kiaušinius deda ne į gūžtą ar prie lesyklos, bet slepia – tai patvory, tai po slenksčiu, net paupyje tarp akmenukų. Tai buvo visai kvaila. Naktį ten šniukštinėdavo lapės, o dieną medžiodavo kirai. Nastutė pasidalijo rūpesčiu su kaimynėmis ir tos patarė įkišti vištas užpakaliu į šaltą vandenį. Buvo nelengva, nes vištos, jaunos, raumeningos, priešinosi.

Nepadėjo.

Kaimynės pamąsčiusios nusprendė, kad vištoms turbūt reikia gaidžio. Pasakė Juliui. Tas, kaip visada, nutylėjo. Kai kaimynas pasikinkė arklį kopūstams į turgų vežti, pasiprašė kartu. Iš Druskininkų lengviau prisiskambinti Audroniui.

Po poros savaičių jis atsiuntė tėvui krepšį su gaidžiu. Gražiu, lieknu, leghornų veislės. Gaidys jautė savo vertę. Užšoko ant tvoros ir nutarė visam pasauliui paskelbti, kad atvyko ir kad dabar jis čia šeimininkas. Tempė tempė kaklą, bet išleido tik kudakuojantį švokštimą. Pailsėjo. Pamėgino dar sykį. Vėl tas pat. Nušoko nuo tvoros. Turbūt nutarė luktelėti. Vištos nekreipė į jį jokio dėmesio. Toliau tupinėjo pievoje.

Po poros savaičių Nastutė, išėjusi jų palesinti, pamatė, kad vištos kapoja leghorną. Plaka sparnais, o snapais kerta tiesiai į viršugalvį.

Nastutė griebė gaidį, paleido virtuvėje, palesino, davė atsigerti. Gaidžiukas nurimo, palindo po suolu ir nebenorėjo eiti laukan.

Kaimynės nutarė, kad jis per jaunas. Julius, kaip visada, tylėjo, bet jam vėl teko dairytis, kas važiuoja į miestą ar miestelį, kur yra telefonas.

 

Audronis padūsavo, kiek dar gaidžių tėvui reikės, bet galų gale Julius gavo kartoninę dėžę su kortele: „Raibasis dominantas“.

Šitas irgi kieme iš karto pasijuto kaip namie. Radęs skiedryną, aštriais nagais nukapstė viršutines skiedras ir po jų trūnėsiais juodžemyje aptiko raudoną, truputį net mėlyną slieką. Ir kad užgiedos. Dvi vištos pribėgo, griebė slieką. O Raibasis jau ieškojo kito.

Jis įstengdavo nulaužti smilgą arba varputį su dar nebrandžiomis sėklomis ir pakviesdavo kurią nors savo ponią pasivaišinti.

Vištos pradėjo dėti kiaušinius gūžtose ir prie lesyklų. Visi jau laukė būsimų viščiukų.

Bet vieną dieną Nastutė pažvelgė pro langą ir suriko:

– Juliau! Bėk į kiemą! Žiūrėk, kas darosi!

Kieme prie tvoros ridinėjosi plunksnų kamuolys.

Nežinodamas, ko griebtis, Julius šliūkštelėjo vandens iš kibiro. Du stambūs paukščiai sumosavę sparnais nutūpė ant tvoros. Julius atpažino vanagus. Vienas buvo didesnis, kitas mažesnis. Tai tėvas mokė savo jauniklį vogti vištas. Supratę, kad nieko nepeš, paukštvanagiai nuskrido miškan.

Ant žemės nepatogiai užlaužusi sparną tįsojo višta. Bet atsikėlė ir nušlubčiojo prie draugių, kurios vis dar kudakavo išsigandusios. Raibasis atrodė kur kas blogiau. Gulėjo ant šono. Iš prakirsto kaklo bėgo kraujas. Viena akis – tik kruvina duobutė. Bandė pergalingai sugiedoti, bet ištempė tik pusę gaidos. Iš snapo irgi lašėjo kraujas. Nastutė pakėlė Raibąjį ir, kad nesikankintų, kapokliu nukirto jam galvą.

Nupešė, pastatė troškintis su bulvėmis, svogūnais ir morkomis. Juk neišmesi geros vištienos.

 

Miškininkas Algimantas dažnai važiuodavo pro Varėną. Jis prižiūrėjo miškų masyvus pietrytinėje Lietuvoje. Varėnoje jam papasakojo apie Juliaus gaidį, kuris žuvo kaudamasis su dviem vanagais. Algimantas nepatikėjo. Nuvykęs į Mardasavo apylinkę užsuko pas Svirnelius. Netoliese tekėjo Merkys. Platus, vos pora kilometrų jam čia telikę iki Nemuno. Viena mintis Algimantui nedavė ramybės, tik jis niekaip nesuprato kokia. Sugalvojęs pretekstą, nuvažiavo į Zarasus. Ten aplankė bičiulį Algirdą, atlapaširdį žmogų, tautosakos rinkėją, dainų ir šokių ansamblio vadovą. Jo padedamas susirado Juliaus sūnų zootechniką Audronį. Algimantas jam pasakė: Raibajam reikia pastatyti paminklą. Audronis ir Algirdas iš karto sutiko.

Jau keturiasdešimt metų Lietuvoje galiojo geležinė taisyklė: jeigu kyla įdomi mintis, įgyvendink. Bet garsiai apie tai nekalbėk. Nesakyk net artimiems bičiuliams. Nes kol mintis tupi vienoje galvoje, jai ten saugu. Mintis – geriau negu laiškas. Laiškas gali tapti įrodymu.

Tą dieną jie greitai sutarė, kuris ką darys. Algimantas surado projektuotoją, kalvių, nerūdijančio plieno juostų ir pažadėjo atgabenti didelį granito riedulį. Jo bičiulis Alvydas buvo architektas, kraštovaizdžio menininkas. Toks žmogus, kuris, gavęs žiežirbą, akimirksniu įžiebs ugnį. Audroniui teko važiuoti pas tėvą prašyti, kad su kaimynais sutaisytų tiltuką. Algirdas su vyru choru turėjo paruošti keletą naujų dainų.

– Tik nereikia perspausti, vyručiai, – pasakė Algimantas. – Jokios simbolikos. Mes, dzūkai, pagerbiam narsų zarasietį, ir tiek.

Architektas Alvydas ir kalviai, sužinoję, kam kurs paminklą ir kur jis stovės, atsisakė imti užmokestį. Paminklų meistrai nesivaržydavo iš gedinčių giminių nulupti kuo daugiau, bet šį kartą nė kapeikos neėmė. Ir plienu patys pasirūpino. Savivarčiu atvežė milžinišką riedulį. Padirbino pusantro metro aukščio gražuolį. Ekskavatoriumi išrausė duobę ir pastatė paminklą taip, kad nebūtų galima išjudinti. Granite iškalė skyles, sukišo stambius strypus ir užcementavo.

Sekmadienio rytą atvyko du pilni autobusai su Zarasų choristais. Susirinko jaunimas su tautiniais drabužiais. Netrukus, suuodęs įvykį, atkako dūdų orkestras. Kažkas atvežė garso kolonėles.

Zarasiškių choro pirmoje eilėje išsirikiavę aštuoni bosai ir baritonai užtraukė žydų belaisvių, varomų į Babiloną, į vergiją, giesmę iš Verdžio operos „Nabukas“. Vyrai mušė kulnais į žemę. Tvirtai, kas antrą taktą. Taip, lyg eitų luošas, retežiais sukaustytas žmogus. Jiems pritarė visas choras. Dzūkės išraudo. Kelios sutūpė ant žolės.

Pravažiuojantieji žvyrkeliu klausinėjo:

– Ką švenčiate?

– Paminklą gaidžiui! – išgirsdavo atsakymą.

Tie pagalvodavo: juokauja. Improvizuotos gegužinės dalyviai irgi nelabai žinojo, kodėl susirinko. Bet niekas nieko neklausinėjo. Tada galiojo tokia taisyklė.

Gaidys iš plieno juostelių visiems patiko.

 

Pirmadienio rytą į rajkomo pirmojo partijos sekretoriaus kabinetą be pakvietimo suėjo antrasis, trečiasis sekretoriai ir visi instruktoriai. Pirmasis atrodė susierzinęs.

– Jie kažką sugalvojo! Jie kažką darys!

Antrasis, Novikovas, ramino:

– Tu visur matai banditus.

Pataikė į skaudulį. Būdamas paauglys, pirmasis buvo susidėjęs su stribais.

Pirmasis užsiplieskė:

– Matau, ten viskas organizuota! Veikia kažkokia grupė. Plačiai išsišakojusi. Planingai. Juk Merkinė netoli!

Okupacijos pradžioje dėl Merkinės miestelio vyko didelis sovietų įgulos ir stribų mūšis su partizanais. Sovietams teko atsiųsti iš Vilniaus reguliariąją rusų kariuomenę. Partizanai išsislapstė miškuose. Rajkome visi kalbėjo rusiškai, nes antrasis sekretorius Novikovas nemokėjo lietuvių kalbos. Jį atsiuntė į Dzūkiją iš Leningrado. Lietuvoje jam patiko. Iš karto gavo trijų kambarių butą. Miestelyje buvo turgus ir pieninė. Kas mėnesį nežinoma ranka prie jo namų durų padėdavo į celofaną susuktą luitą sviesto ir du sūrius. Novikovas nutarė į tai žiūrėti kaip į pagarbos ženklą.

Leningrade jis su tėvais gyveno viename kambaryje, bendrame bute. Anksčiau tas keturių kambarių butas priklausė kažkokiam daktarui. Bet vieną dieną daktaro šeima dingo. Į jų butą įkėlė tris naujas šeimas su vaikais, kiekviena gavo po kambarį. Svetaine, virtuve ir tualetu naudojosi bendrai. Naujieji kaimynai riejosi – tai pienas vienam iškupėjo, tai vanduo tualete nenuleistas, tai naktį beldėsi ne į tas duris. Moterys susitikusios nesikalbėdavo. Žiūrėdavo į grindis.

Viename tų kambarių gyveno latvis. Diadia Janis, taip jį vadindavo vaikai. Jis vienintelis su jais žaisdavo, kartais parnešdavo lauktuvių. Janis tarnavo latvių strielniekų korpuse. Vėliau strielniekai tapo bolševikų ir Lenino sargyba. Galbūt taip tikėjosi grįžti į Latviją?

Kartą auštant į butą nepasibeldę įžengė penki enkavėdistai. Jie žinojo, kad Janio kambario durys pirmos iš dešinės. Pažadino, liepė rengtis, pasiimti šiltų drabužių, maisto ir išsivedė.

Paskui laikraštyje paskelbė, kad Leningrade išaiškinta didelė šnipų organizacija, veikusi Japonijos naudai, kad visi suimti, vadovai nuteisti myriop, sprendimas įvykdytas. Tarp sušaudytųjų buvo diadios Janio vardas ir pavardė.

Novikovas, tuo metu dar berniukas, galėjo prisiekti motinos gyvybe, kad tai netiesa. Janį po darbo jis nuolat matydavo namie. Jis žaisdavo su vaikais.

Tačiau tėvas delnu užspaudė jam burną.

Labiausiai Novikovas troško ištrūkti iš to bendro buto. Vidurinėje mokykloje įstojo į komjaunimą, buvo aktyvus. Studijuodamas universitete irgi vertėsi per galvą: profsąjunga, komjaunimas. Nebaigęs studijų jau buvo priimtas į partiją. Gavus universiteto diplomą jam pasiūlė stoti į partinę mokyklą. Jis kruopščiai studijavo marksizmą-leninizmą. Ieškojo atsakymo į klausimus, neduodančius ramybės. Kartą per įskaitą, likęs vienas su dėstytoju, paklausė, kuriame veikale Marksas, Engelsas arba Leninas nubraižė schemą visuomenės, po revoliucijos turėsiančios pakeisti kapitalizmą. Dėstytojas pažvelgė Novikovui į akis. Patylėjo. Paskui tarė:

– Jokiame. Niekada ir niekam neužduok šito klausimo. Tokios schemos nėra.

Novikovas buvo paskirtas į vieną Leningrado rajkomą. Po pusmečio jį perkėlė į kaimo rajkomą. Ten iš kolūkiečių buvo atimti pasai, kad nepabėgtų. Žmonės atrodė liesi ir nuskurę. Bet visi, vedami mokytojų, drausmingai eidavo į susirinkimus ir demonstracijas – per revoliucijos metines ir Gegužės pirmąją.

Kartą naktį pas jį užsuko bendraamžis enkavėdistas. Paprašė išgerti. Buvo visiškai girtas ir skundėsi namie neturįs nė lašo. Prasitarė, kad vėl gavo planą: rajone reikia suimti šimtą trisdešimt žmonių. Tai jau antras toks įsakymas. Maždaug pusę suimtųjų nuteis myriop, kitus išsiųs į Solovkus, Vorkutą ar Magadaną. Planą lydėjo nurodymas: paskirais kontromis neužsiimti, negaišti laiko. Ieškoti jų organizacijų. Enkavėdistas rankove šluostėsi ašaras ir snarglį.

– Kai vieną suimi, susekti „organizaciją“ lengva. Mūsų specialistai moka. Suimtasis išvardins visus pažįstamus ir net gimines.

Novikovui tarsi žaibas galvoje blykstelėjo. Vadinasi, tai ne klaidos, o valstybės valdymo metodas. Įbauginti ir įdiegti liguistą garbinimą. Nė viename valdžios lygyje – o Novikovas jų perėjo kelis – niekada nebuvo kalbama apie vidaus politiką.

Novikovas netgi nežinojo, ką apie sovietiją galvoja jo žmona ir vaikų motina. Novikovą paruošė gerai. Įtikino, kad lietuviai gudrūs. Mėgsta dainuoti banditiškas dainas, daug jų turi. Vienoje dainoje bernas išeidamas į mišką duoda nurodymus mylimajai, kaip papuošti jo kapą.

Novikovas iš karto pastebėjo, kad Lietuvoje elgiamasi truputį kitaip negu Ukrainoje arba Rusijoje. Vakarai buvo per daug arti. Jeigu kurioje nors vietovėje pasireikšdavo partizanai, arba žmonės nestodavo į kolūkius, užtekdavo suvaryti į sunkvežimius kelias šeimas, ir – į geležinkelio stotį. Į Sibirą juos išveždavo visam laikui.

Vakarų politikai ir žurnalistai stebėjosi, kad Baltijos šalyse ramu. „Turbūt jau susiliejo su SSRS.“

Novikovas žinojo, kad sovietinė produkcija prasta ir su Vakarais negali konkuruoti. Gera tik ginkluotė. Tačiau ji siunčiama į nemokias šalis. Pradėta statyti namus, bet taip atmestinai, kad kur nors Sovietų Sąjungoje bent kartą per mėnesį sugriūva penkiaaukštis. Gausu derlingos žemės, o grūdus tenka atsivežti iš kitur.

Novikovas buvo Rusijos patriotas. Ją mylėjo. Už tai, kad ji tokia didelė, graži ir pilna žemės turtų. Žmonės šaunūs. Galėtų būti turtingesni už amerikonus. Šitiek vargo patyrė. Jų įtampą reikia palengvinti. Tik kaip?

 

Tą pirmadienį antrasis sekretorius paklausė instruktoriuko, kuris buvo nuėjęs prie paminklo:

– Ar jie dainavo antitarybines dainas?

– Ne, nedainavo.

– Ir „Palinko liepa šalia kelio“ nedainavo? – įsikišo pirmasis.

– Ne… Ir „Palinko liepa“ nedainavo.

Juk negalėjo pasakyti, kad zarasiškiai užtraukė ariją iš operos „Nabukas“ ir kad visi ten esantys jiems pritarė. Jeigu praneš: „Choras giedojo antitarybinę Verdžio giesmę“, o ji parašyta prieš pusantro šimto metų, iš jo juoksis pusmetį. O jeigu dar pridurs, kad žmonės kojomis mušė antitarybinį ritmą, per dantį trauks visą gyvenimą.

Kodėl jis apskritai turi kalbėti?

Išsivaikščiojo nieko nenusprendę.

Bet telefonogramą į LKP Centro komitetą Vilniuje kažkas atsiuntė. Pirmasis sekretorius buvo išvažiavęs, antrasis miegojo, tad telefonogramą įteikė trečiajam – Algirdui Brazauskui.

Lietuvai sekėsi. Atsiųstas antrasis sekretorius buvo labai riebus ir beveik visada miegodavo. Net darbo valandomis. Ir per posėdžius.

Brazauskas pasikvietė ketvirtąjį – Lionginą Šepetį, atsakingą už ideologiją.

– Jaunimas! – numojo ranka Šepetys. – Juk vasara.

– Gal paskambinti į Maskvą?

– Tik tavo skambučio jiems dabar tetrūksta.

Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.

Ar „Plieno gaidys“ turėjo įtakos įvykiams?

Ne.

Jis buvo tik simbolis. Priežastis visiems truputį pamąstyti. Tebestovi ten pat, stovės dar šimtą metų. Žvyrkeliu važiuojantieji kartais prie jo stabteli, palieka gėlių. Ten yra du ąsočiai.

Ir sau į širdį kažką įsideda.

Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.

Algimantas Čekuolis. Zygfrid, moteriškas vardas

2017 m. Nr. 4 / Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus…