Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (tęsinys)

2017 m. Nr. 7

 

Romano fragmentas

Tęsinys. Pradžia 2017 m., Nr. 5–6

Penktas skyrius. Nuopuolis

Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą, ir jie tą naktį su Petreliu ilsėjosi garsiųjų gražuolių Mašauskaičių daržinėj, tą patį rytą įsiveržę kareiviai sudegino jų sodybą. Geltonasis namas ir klėtis pavirto pelenais. Išliko gyvas tik senis Mašauskas, tą naktį atsitiktinai miegojęs sodo pavėsinėje. Iš jo dukterų nieko neliko – kaip papasakojo susirinkę gaisro gesinti žmonės, esą, jie matė, kaip šovė į dangų du dailūs ugnies stulpeliai – Melanija ir Rožė. Paskui sodybą daug dienų gaubęs rausvas rūkas. Podę kažkodėl traukė ten vis praeiti pro šalį. Jis jautė keistą prieraišumą senam ašarojančiam seniui, kuris nebeturėjo kur gyventi ir vis rausėsi po degėsius, tarsi ieškotų kokio švento medalikėlio. Jo dukterų kauleliai buvo surinkti gerų žmonių. Pradžioje rusų kareiviai, apsupę kiemą, varė visus šalin, tačiau į priekį išėjo jauna, mažai kam pažįstama mergina, miestiškai apsitaisiusi, baltais drobiniais bateliais, ir pamojavo prieš kareivio nosį kažkokiu popierėliu.

– Jūs neturite teisės neleisti tėvui palaidoti savo dukterų. Negana to, kad jos žuvo be jokios kaltės, jūs dar kiršinate liaudį.

Taigi, kaulelius surinko ir palaidojo geri žmonės. Podė viską matė, jis buvo įsimaišęs į kaimiečių minią, tačiau nė su vienu nesusidūrė akimis. Atrodo, jis buvo nematomas. Žmonės žiūrėjo pro jį stačiai, kaip pro stiklą.

Podė kartą praeidamas ryžosi užkalbinti senąjį Mašauską. Tas pakėlė galvą nuo degėsių krūvos, ir Podė pamatė tiesiog klaikią neapykantą jo veide. Išsipūtusios šnervės, atrodė, tuoj iškvėps šėtonišką ugnį.

– Ką tamsta čia veiki? – paklausė Podė. – Gal galėčiau kuo nors padėti?

– O ko pačiam reikia šioje egzekucijos vietoje?

– Man? Nieko, šiaip ėjau pro šalį.

– Tai ir eik sau, kol sveikas. Aš galėčiau nusitaikyti tau tiesiai į kaktą, ir kad tu nukristum snukiu į mėšlą…

Podė stovėjo bejėgis, nukoręs sunkias rankas. Jis stovėjo senio žemėje. Jis žinojo, kad senis teisus. Tačiau jam dar buvo duota šiek tiek laiko. Žemė ir Dievas buvo kantrūs. Podės veidu pralėkė daugybė jausmų: abejonė, rūpestis, siaubas…

– Jeigu tu su savo draugu, tuo gaišena, nebūtum atsivilkęs tą naktį į mano kiemą, mano mergaitės dabar būtų gyvos! – varė senis. – Tu atnešei negandą į mano namus!

Senis stovėjo vos gyvas, tačiau grabaliojo, kažko ieškodamas, už kamino, styrančio degėsių vidury. Ten jis buvo kažką pasislėpęs. Podė pajuto baimės saldumą – jis tuo mirs, ir baigsis visos kančios. Jam buvo skirta laimingesnė dalia nei kitiems – jis skausmingai suvokė, kad teks mirti nuo šito senio rankos.

Ak, taip! Senis turi nupjautavamzdį. Tačiau ar gali senos sugrubusios rankos būti vikresnės už šį jauną snaiperį? Senis krito aukštielninkas, vis dar svaidydamas iš šnervių šėtonišką ugnį. Paskui jo kaktą apgaubė skausmas, o smilkiniu šliaužė siauras kraujo ruoželis. Sukriošusi senatvė pagaliau nurimo, ataušo, ėmė palengva smelktis į žemę.

Podė pasiėmė senio šautuvą ir nuėjo. Senis taip ir liko gulėti sudegusių pelenų įkapėse.

Podė nebuvo kalbus. Dabar jis tapo dar tylesnis. Kad pasiektum naująją partizanų stovyklą, reikėdavo pereiti Velnio raistą. Kartą, vienas grįždamas iš žvalgybos, jis išklydo iš tako, įstrigo, ėmė klimpti. Jis kapstėsi ir nepasidavė, ilgai kovojo, kaip liūtas. Galiausiai, išsibaigus jėgoms, pasidavė. Kelias valandas buvo siurbiamas pelkės gilyn, kaip triušis, patekęs į smauglio gerklę. Viskas baigta. Virš galvos sukosi debesys, žvaigždės jam mėtė savo silpnus spindinčių siūlų pluoštelius, tačiau jam nė vieno nepavyko įsitverti… Paskui nebeliko ir rankų…

Paryčiui vienas partizanas, grįždamas su laiškais, šokinėdamas per kupstus, pamatė žmogaus galvą. Jis prisiartino, manydamas, kad tai numirėlio galva, tačiau blakstienos suvirpėjo, ir atsimerkė akys, ir prasižiojo burna. Gyvas! Kovotojas – tai buvo Gimnazistas – išgelbėjo Podę. Paguldęs žalioje salelėje, kuri buvo panaši į trumpam išnirusios iš gelmių nedidelės žuvies nugarą, Gimnazistas gaivino Podę kaip tik mokėjo. Atsigavęs Podė sėdėjo sumišęs ir dairėsi.

– Čia praėjo dvi moteriškės ir senis, bet nė vienas man neištiesė rankos, – pasakojo jis. – Maldavau, verkiau, bet jie ėjo ir praėjo, nė nepažvelgę į mane.

– A, tau tikriausiai pasivaideno, – švelniai tarė Gimnazistas. – Ko tik nepamatai, kai galvoji, kad gyveni paskutines akimirkas. Man ne kartą taip buvo. Ypač, kai atsišaudant baigiasi šoviniai, ir tu nė vieno nesi sau palikęs…

Jo žodžiai stingo ore. Siaubas, kurį patyrė Podė, kai grimzdo į pelkę, mirties laukimo valandą, negailestingai pakeitė jį.

Gimnazistas partempė Podę į stovyklą ant kupros. Podės kojos visai nelaikė. Taip prasidėjo jo liga. Jį dažnai kamavo košmarai. Tada prabusdavo išpiltas šalto prakaito ir žiūrėdavo į vieną tašką, bijodamas kryptelėti į šoną, kad jo nepagriebtų šmėklos, susirinkusios prie jo guolio.

Šeštas skyrius. Raudonosios vėliavos

Kad ir kokie būtų sunkūs laikai, žmonės vis tiek laukia atlaidų. Važiuoti ir pėsti, rankose nešdamiesi batus ir krepšelius su maistu, žmonės plūdo į miestelį iš visų aplinkinių kaimų. Išėję iš bažnyčios, būriavosi šventoriuje, ėjo į krautuves, lankė gimines, vaikštinėjo po turgų, kur buvo galima šį tą nusipirkti ir parduoti. Žmones tarsi valdė kokios nematomos jėgos, neramūs ir susierzinę jie spietėsi į krūvas ir, nors bijodavo atviriau kalbėti, vis tiek atsirasdavo karštakošių, kurie nepabijodavo reikšti savo minčių. Tuos tučtuojau koks nors blankus tipas pakviesdavo nuošaliau pasikalbėti ir kažkur nusivesdavo. Visur šmirinėjo tie tipai. Iš jų nagų nepaspruksi. Petrelis vaikščiojo po minią su baltomis drobinėmis kelnėmis, blizgančiais batais, turėjo rankoje gerą šikšninį botagą su penkiais mazgeliais, – atrodė tarsi ūkininkas, pasiruošęs tuoj sėsti į savo vežimą. Dar jis dažnai ėjo atsigerti vandens iš šulinio prie šventoriaus tvoros. Iš ten matė visą aikštę – nuošaliau susėdusius užkandžiaujančius žmones, už parankių susikabinusias merginas, vyrus susirūpinusiais veidais, aptarinėjančius baisius gandus apie artėjančią kolektyvizaciją. Žmonės buvo agituojami stoti į kolūkį – bet dėl nesuprantamų priežasčių buvo griaunami klojimai, ardomos klėtys. Jau buvo surašinėjami gyvuliai, ruošiantis suvaryti visus į vieną krūvą. Susierzinę, sutrikę žmonės beveik kiekvienas turėjo išvežtų į Sibirą giminių, jau buvo gaunamos žinios apie baisias kančias tuose lageriuose. Niekas nežinojo, kas bus toliau. Tačiau savisaugos instinktas neleido atvirai priešintis. Petrelis galvojo, kad jie – kaip avių banda. Taip galvojo Petrelis, vėl atsiradęs prie šulinio, stebėdamas, kaip krenta į šulinio gelmę kibiras, o paskui kyla, pilnas ledinio skanaus vandens. Jis suprato, kad jį, vaikščiojantį po aikštę, pažįsta daugelis kaimiečių ir persigandusiais veidais stengiasi į jį nežiūrėti. Laikas slinko labai lėtai. Žmonės vis būriavosi prie bažnyčios. Ji, visa raudona, iškili, traukė žmones į save. Jie tarsi negalėjo atsiplėšti nuo jos. Ji vienintelė dar buvo neatimta iš jų, nors sklido visokiausios kalbos. Visi žinojo, kad kunigas buvo priverstas užsisakyti Maskvos laikraštį „Pravda“. Jam buvo uždrausta katechizuoti vaikus, ruošti eisenas, ligoninėj lankyti mirštančiuosius. Tai buvo nežmoniška. Petrelis jautė tūžmingą pasipiktinimą tais žmonėmis, kurie kaip skruzdelės zujo po aikštę, rūpindamiesi tik savo smulkiais reikalais. Va, net valgo kiekvienas iš savo krepšelio atskirai, nusisukęs nuo kaimyno…

Pagaliau atėjo sutarta valanda. Ėmė kalenti nematomas kulkosvaidis. Žmones akimirksniu tarsi kas iššlavė iš aikštės. Tikrai, neliko nė vienos bobelės. Tik vėjas po aikštę vartė ir nešiojo visokias atliekas ir popiergalius. Petrelis kaip tik stovėjo prie šulinio ir laikė rankoje puodelį su vandeniu. Staiga iš kažkur atklydusi kulka pataikė į skardinį puodelį. Tai buvo taip keista – vanduo gražia srovele teka tokiu pat principu kaip alus iš didžiausios statinės. Petrelis prigludo tarpe tarp dviejų mūrų: šventoriaus tvoros ir šulinio rentinio. Ėmė laukti. Štai iš vykdomojo komiteto išbėgo kažkokie tipai pasižiūrėti, kas čia vyksta be jų žinios. Petrelis, išsitraukęs žolėje slėptą automatą, atidengė ugnį. Iš saugumo rūsio išvaduoti trys partizanai jau laimingai išgabenti iš miestelio. Į gatves pasipylė kareiviai. Petrelis įbėgo į bažnyčią ir suklupo prieš Nukryžiuotąjį. Ilgai jis meldėsi. Bet kas ta mergaitė, kuri tvarko gėles prie didžiojo altoriaus? Juk tai gėlių mergaitė iš prieglaudos! Jos maži piršteliai dėlioja žalumynus, pina rūtų girliandą, o paskui apkaišo ja mažą stalelį, kur kunigas laiko savo Šventąjį Raštą. Viešpatie, dar yra pasaulyje tokia knyga! Petrelis, vis klūpodamas, klausia mergaitės:

– Ar tu prisimeni mane?

– Taip, prisimenu.

– Ar gali padėti man?

– Galbūt… Nežinau.

– Išgelbėk mane.

– O kaip?

– Sugalvok.

Mergaitė, suraukusi kaktą, mąsto.

– Mano šeimininkės šiandien nėra namie. Aš tave galiu pasikviesti pas save.

Jiedu išeina iš bažnyčios. Mergaitė neša kraitelę su žalumynais. Petrelis eina šalia jos. Juos įtariai nužvelgia milicininkas, stovintis poste, bet ta porelė atrodo taip nekaltai…

Štai ir sodas. Mergaitė eina tarp ligustrų krūmų siauru taku. Jos sijonas vos dengia kelius, savo baltus batelius, aišku, ji tepa dantų milteliais. Mergaitė atrakina duris, ir jie patenka vidun, kur yra šiokia tokia prabanga, likusi iš geresnių laikų: smetoniška pliušo sofa, etažerė su indiškais niekučiais, ant sienų – vėduoklės ir povo plunksnos.

– Kas tavo šeimininkė? – kažkodėl klausia Petrelis.

– Našlė. Dabar ji išvykusi.

– Mat kaip, – sako Petrelis. – Tu čia dabar būni viena? – Petrelis žvilgteli pro langą, pro kurį matyti visas rožynas, ir šypteli. – Tai iš šios vietos ji visada stebi tave?

– Taip, tikriausiai.

– Užtrauk užuolaidas. Aš nenoriu, kad mane kas nors pamatytų.

Mergaitė išpildė jo prašymą. Žiūri į jį išplėstomis akimis, gaudydama kiekvieną jo žodį.

„Kokia kvailiukė“, galvoja Petrelis.

– Aš turiu dar daug darbo sode, – sako mergaitė tyliu balsu.

– Puiku, eik, darbuokis. O aš truputį pailsėsiu.

Mergaitė tyliai, kaip paukštelis, spursteli iš kambario. Netrukus ji jau kapstosi lysvėje. Petrelis sėdi, nugrimzdęs minkštoje sofoje. Ginklą jis pasikiša po pagalvėle, nusiauna batus ir tučtuojau užmiega. Jis prabunda po kelių valandų. Mergaitė šakele su švelniais lapais glosto jam skruostą, paskui šakele slenka už ausies, pakutena, vėl grįžta ir brauko kaktą, paskui nuslenka prie smakro. Viešpatie! Ji moka glamonėti! Mergaitė stovi, palinkusi virš jo. Petrelis ištiesia ranką ir prisitraukia tą vaiką, tą kvailelę, tą benamę prieglaudos mergiotę.

Ji visa prakvipusi darželio gėlėmis ir rasa. Jos plaukai šviesūs ir apgaubė bangomis Petrelio veidą, kai jie bučiavosi.

– Ar tu turi mylimąjį? – staiga paklausia Petrelis.

– Taip. Tai – tas tavo draugas.

Petrelis kaip įgeltas pašoka.

– Jis? Tu su juo mataisi?

– Taip. Jis visada susiranda mane, kai tik ateina į miestą…

– Šit kaip, – sako Petrelis beprasmiškai.

Jis baisiai nusivylęs. Jam netgi gėda, kad buvo patikėjęs savo pergale.

– Gal aš jau eisiu, – sako jis netvirtai, bet mergaitė nesistengia jo sulaikyti.

Nusivylęs ir įžeistas Petrelis bėgo iš miestelio. Nakties šviesa, ta amžinoji jo gyvenimo palydovė, ir šįkart švietė jam kelią. Jis vėl įsidegė, galvodamas apie paliktą mergaitę. Staiga pajuto pasiklydęs. Skausmas tiesiog dusino jį. Petrelis turėjo pastovėti, atsirėmęs nugara į šaltą klevo kamieną. Bet juk Petrelis pasuko atgal ir netrukus vėl atsidūrė prie namo, iš kurio prieš keletą minučių buvo išbėgęs. Jis peršoko tvorą ir tuo takeliu tarp ligustrų nusėlino prie namo. Viduje degė šviesa. Girdėjosi du balsai – aštrus vyriškas ir silpnas – mergaitės. Petrelis pažvelgė pro užuolaidos plyšį – mergaitė sėdėjo prie stalo, o priešais ją buvo įsitaisęs blankus, prisilaižęs vyrukas.

– Bet mes žinome, – kalbėjo prisilaižęs vyras, – kad prieš pusvalandį iš čia išėjo liaudies priešas, banditas. Mes seniai sekame šį namą… Turbūt supranti, ką tai reiškia? Ar tu seniai pažįstama su tuo žmogumi? Kas jis?

– Aš jo beveik nepažįstu. Aš jį esu mačiusi tik du kartus. Prisiekiu Dievu!

– Taip mes ir patikėsim. Ar jis turėjo ginklą?

– Taip. Turėjo pasidėjęs po pagalve.

– Hm… Mes turėsime dar daug padirbėti su tavimi… Jei tu sutiksi mums padėti ir darysi viską, ką įsakysime, tuomet gal ir išvengsi kalėjimo. Dabar renkis, eisi su manimi.

Petrelis atšoko nuo lango. Nepajuto, kaip prasiskverbė pro šaltą tarsi vaškinę krūmų lapiją – tarsi karštas peilis per sviestą. Apimtas baisios nevilties, blaškėsi po miestelį kaip po labirintą, kol pagaliau iš jo ištrūko. Jis bėgo daug kilometrų, kol pasiekė kovotojų būstinę. Ten buvo švenčiama sėkmingai pasibaigusi išvadavimo operacija. Išvaduotieji partizanai dėkojo Petreliui už puikią priedangą. Tada Petreliui prasiveržė rauda. Jam parodė krūvas naujutėlaičių raudonų vėliavų, kurias kovotojai buvo pagrobę iš saugumo kanceliarijos kartu su kitais daiktais – blankais, antspaudais. Tai buvo viso labo ant bunkerio grindų sumesti gabalai audeklo, – be tos atstumiančios melagingos didybės, nepanašūs į nepermaldaujamos prievartos simbolį… Draugai juokėsi, kad prikarpys Petreliui raudono šilko nosinių ašaroms šluostytis.

Septintas skyrius. Kur mergaitė?

Kitą dieną, įsimetęs į vežimą rugių maišą, Podė išvažiavo į malūną. Malūnininko rūsy partizanai buvo įsirengę spaustuvę. Visi atsišaukimai ir laikraštis išeidavo būtent ten. Senasis malūnininkas būdavo visada linksmas, pasišiaušusiais, miltų pridulkėjusiais ūsais, sulopytom odinėm kelnėm ir vokiška išblukusia kareiviška miline, kuri, kaip pats tvirtino, yra žymiai šaltesnė už rusišką (turėjo ir tokią, išsimainęs į miltus). Podė mėgo šį senioką, kovojantį nežinia už kokius idealus. Jis keikė Smetoną, bet dar labiau nekentė rusų tvarkos. Jis vadino juos okupantais maskvėnais.

Podė atsistojo su savo vežimu į eilę. Žmonės kiekvienas saugojo savo maišelį. Ūkininkas Švažas, išsipirkęs nuo Sibiro auksinėmis monetomis, apsirengęs kaip paskutinis vargeta, savo pakulines kelnes netgi susijuosęs pančiu, kalbėjosi su ūkininku Puškoriumi, kuris irgi liko neištremtas, nes vietoj savęs „pakišo“ bendrapavardį naujakurį kaimyną. Jo paties abu sūnūs buvo spėję pasitraukti į Vakarus. Puškorius pūtė ašakas, pasisėmęs delnu saują grūdų iš maišo, ir nepatenkintas rodė Švažui, kokie prasti jo grūdai. Pasirodžius Podei, visi nutilo, nudelbė akis, kad nereikėtų prisiminti nepažįstamojo veido bruožų, jei kartais tektų duoti parodymus. Vakar dieną įvykęs saugumo būstinės užpuolimas miestelyje buvo aptarinėjamas pašnibždomis. Tačiau visi kaimiečiai dėl to įvykio buvo pakilios nuotaikos. Okupantų elgesys buvo taip įsiėdęs į žmonių sąmonę, kad kiekvienas partizanų veiksmas stiprino viltį, kad pagaliau ateis galas tai nesibaigiančiai savivalei. Čia pat, prie tvenkinio, mažytė malūnininko anūkė, pasiėmusi žabą, vaikė vištas, švebeldžiuodama: „Į mitingą!.. Į mitingą!..“ Nekaltas vaiko žaidimas dar labiau pritemdė ir taip jau susirūpinusius ūkininkų veidus. Greit jie visi bus suvaryti į kolūkius. Ir nebeteks stovėti eilėje prie malūno, kai norės susimalti savo grūdus. Greit rikiuosis į gurguoles, prikrautas atimtų grūdų „valstybės reikmėms“. O kas ta valstybė? Kiekvienas buvo įpratęs rūpintis savo arkliu, savo pakinktais, savo vežimu… Nejaugi mano arklys rytoj stovės kareivinėse ir juo jodinės koks nors mongolas? Gal geriau jau dabar iš karto perrėžti savo arkliui gerklę?.. Viešpatie, už ką?

Priėjo malūnininkas ir, rodydamas į Podės vežimą, pasakė, kaip kirviu nukirto:

– Šiandien priimu tik iki šito žmogaus.

Kilo murmesys, tačiau malūnininkas nesileido į aiškinimus.

– Važiuokit, važiuokit. Ir pats važiuok! – reikšmingai įsakė Podei. – Be eilės niekas nepralįs.

Podė apgręžė vežimą. Jis lėkė vieškeliu iki smuklės, kur miesto aikštėje. Ten pririšo prie tvoros arklį ir leidosi po gatves pėsčiomis. Turėjo atlikti svarbų reikalą.

Tuščios gatvės atrodė išglebę nuo kaitros. Kiekvienas lapelis virpėjo ir prašėsi vandens. Seniai nebuvo liję. Kažkokia keista atgaila po vakar pralieto kraujo tvyrojo ore. Po to, ką jam vakar papasakojo Petrelis apie mergaitę, patekusią į saugumo rankas, Podė vėl troško pasinerti į mūšio verpetą ir keršyti keršyti už tą vargšę, nekaltą auką. Podės širdis kraujavo. Jis ėjo, jausdamas nežmogišką nuovargį. Po to įvykio, Velnio raiste, kai jis vos išliko gyvas, jau niekada nesijautė tikrai sveikas. Jis turėjo gauti vaistų iš partizanų ryšininkės, smuklės bufetininkės, tačiau ant lango tik pusiau užleista užuolaida buvo ženklas, kad vidun eiti pavojinga. Podė nutarė vaistų užeiti vėliau. Dabar jis turi eiti į prieglaudą, kad sužinotų ką nors apie gėlių mergaitės likimą.

Pilkas, neišvaizdus prieglaudos namas, išsitiesęs kaip smauglys, iš tolo skleidė skurdą, nemeilę, abejingumą. Iš kišenės išsitraukęs kepurėlę su celiulioziniu snapeliu, Podė užsimaukšlino ją ant galvos. Iš užančio išsitraukė baltą popieriaus lapą, perlenktą pusiau, ir, dviem pirštais laikydamas jį prieš save, įžengė į direktorės kabinetą. Tačiau ten rado tik vyresniąją auklėtoją.

– Priešgaisrinės apsaugos inspekcija! – prisistatė Podė.

Auklėtoja, pusamžė moteris, prisisegusi komjaunimo ženklelį, tučtuojau pasisiūlė pavedžioti inspektorių po pastatą. Jiedu apėjo vaikų miegamuosius, virtuvę, valgyklą, raudonąjį kampelį… Visur dvelkė nykuma ir skurdu. Tik raudonasis kampelis buvo papuoštas plakatu ant sienos, kuris dar buvo likęs iš po karo meto: baisus alkanos moters veidas su grėsmingais žodžiais: „Motina Rusija priglaus tave“.

– Štai ir viskas, – pasakė auklėtoja. – Dabar, vasarą, nekūrename. O žiemą užėję pamatysit, kokios tvarkingos mūsų krosnys.

– O kurgi visi gyventojai? – paklausė Podė ir juokaudamas pridūrė: – Ar tik vaikai nežaidžia degtukais, pasislėpę kur nors rūsy? O gal vyresniosios mergaitės rūko?

– Tai griežtai draudžiama, – pasakė auklėtoja tvirtu balsu. – Mūsų mergaitės sąmoningos ir suvokia rūkymo žalą.

– Bet kurgi jos?

Pedagogė nudelbė akis. Paskui ryžosi pasakyti:

– Visi vyresnieji vaikai išvesti tardymui.

– Visi? – aiktelėjo gaisrininkų inspektorius. – Tarp mūsų kalbant, ką gi jie tokio baisaus iškrėtė?

– Mus ištiko baisi, gėdinga nelaimė… Nežinau, ar turiu teisę pasakoti…

– Jeigu tai neliečia priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimo, galite ir nepasakoti, – tarė inspektorius taktiškai. Kiek patylėjęs, pridūrė: – Matau, kad esate labai sukrėsta. Savo gyvenimo pavyzdžiu, be jokios abejonės, skiepijote auklėtiniams pačius tauriausius jausmus.

– Stengiuosi, tačiau visko nesužiūrėsi… Šiąnakt nusižudė viena auklėtinė.

Podei subangavo po kojomis žemė. Jis staiga atsisėdo į krėslą prieš auklėtoją, stebeilydamas jai į krūtinę, kur liepsnojo mažutė komjaunimo vėliavėlė. Savaip išsiaiškinusi pareigūno žvilgsnį, auklėtoja visa nukaito.

– Ar lauksite grįžtant direktorės?

– Nemanau, kad verta, – lėtai pavargusiu balsu atsakė Podė. – Tikriausiai ji turi daug rūpesčių, ruošdama minėtos auklėtinės laidotuves.

– Tai kad ne, – atsakė auklėtoja. – Jos kūną išsivežė ir, sako, negrąžins…

– Kaip? Ir niekas nežinos, kur ji guli… Kaip, jūs sakėte, mirusiosios vardas?

– Aš nesakiau. Bet, jeigu jums įdomu, tai Valerija Moser… vokietaitė… iš pabėgėlių… likusių po karo…

– Taip, likimas kartais būna negailestingas nekalčiausiems.

– Mes turime kitą nuomonę. Nepaisant savo jauno amžiaus, ji buvo įsivėlusi į labai nešvarius reikalus… Daugiau nieko negaliu pasakoti…

– Ką gi, vis tiek viską pamiršiu, vos atsidūręs už šių namų slenksčio. Man svarbiausia – evakuacijos planas ir kad dūmtraukiai būtų tvarkoj. Artimiausiu metu aš dar grįšiu su ekspertais.

– Lauksime.

Podė pasitraukė. Sparčiu žingsniu jis išėjo iš miesto. Čia jį ištiko tas pasikartojantis bejėgiškumo priepuolis; jis tiesiog susmuko ant žemės, peršokęs griovį. Peraugę krienų lapai ir rūgštynių raudoni stiebai, suvešėję virš galvos, visai paslėpė jį nuo išorinio pasaulio. Podė pagalvojo, kad jam nebėra dėl ko gyventi. Štai kaip atsitiko – kaip pavargėlis sėdi pakelėj ir žiūri į dangų. Varlės kurkia ir kurkia, turėdamos savo paslaptingą gyvenimą. O jis, Podė, prarado bet kokį pagrindą po kojomis. Jau fiziškai patirtas jausmas, kai jis grimzdo pelkėje ir neturėjo į ką atsiremti, dabar vėl užvaldė jį… Nežinia, kiek laiko jis taip gulėjo. Išgirdo vežimo ratų girgždėjimą – ten važiavo kažkoks ūkininkas. Ūmai Podė prisiminė smuklės kieme paliktą arklį su vežimu. Jaunystė yra jaunystė – jis staigiai pašoko, trokšdamas veiklos, ir nuskubėjo atgal į miestą… Ten kai kur jau degė žiburėliai. Plerpiančiu motociklu pravažiavo milicininkas. Prie kareivinių į sunkvežimius sėdo kareiviai, matyt, važiuoti į operaciją. Smuklės lange Podė staiga pamatė tvarkingai nuleistą užuolaidą ir drąsiai žengė vidun. Prie žibalinės lempos apšviesto stalo gėrė keli nuolatiniai lankytojai, o bufetininkę prie baro šnekino du civiliais rūbais apsirengę vyrai. Vienas buvo šlykščiai prilaižytais plaukais, kitas – kresnas mongolas, iš kumščio valgantis sūrį.

– Štai ir jūs! – kreipėsi bufetininkė į Podę. – Jūsų vežimą su grūdais areštavo milicija. Aš nesiruošiu atsakyti už tai, ką klientai palieka lauke.

– Ką, areštavo mano arklį su vežimu ir grūdais? – sušuko nustebusiu balsu Podė.

– Eikit ir aiškinkitės milicijoj, – pavargusiu balsu atsakė bufetininkė. – Ir daugiau nepalikinėkite savo turto be priežiūros.

– Bet ką man daryti?

– Eikite, eikite, kol milicijoj priiminėja asmeniniais klausimais, – tarsi vydama įkyrią musę, kalbėjo bufetininkė. O tai partizanų kalba reiškė: – Dink iš čia, brolyti, ir kuo greičiau!

Podė taip ir padarė. Vėl jame sukilo jaunystės jėgos. Visos jo šiandieninės kančios susikoncentravo į neapykantą. Šaltas ir negailestingas jis traukė keliais.

Aštuntas skyrius. Senelis

Podė apsigyveno ūkininko Švažo namuose per pačią rugiapjūtę. Pats vadas paprašė Švažo ir sumokėjo jam už gyvenimą keletą auksinių. Tuo metu miestelyje buvo išklijuotas Podės portretas. Tiesa, tai buvo labai sena jo fotografija, dar iš Žemaitijos apygardos kovų. Podė dabar buvo labai pasikeitęs – stipriai išretėjusiais plaukais, gunktelėjęs per pečius, įdubusia krūtine, visai neapsimestai raišuojantis. Ta paslaptingai prikibusi liga jau keletą mėnesių darė savo – vakarais jam pakildavo temperatūra, jį krėsdavo šaltis. Vadas ilgai svarstė, kaip geriau jį įtaisyti Švažo namuose – slėptuvėje ar troboj. Ir nusprendė, kad Podei sveikiau bus gyventi troboje. Reikalui esant, jis pro spintos užpakalinę sieną galės lengvai patekti į slėptuvę. Podei reikėjo gryno oro, šviesos, šilumos, gero maisto. Po pelkę ir miškus jam daugiau nereikės vaikščioti. Iš suimto malūnininko rūsio partizanų spaustuvė buvo perkelta į Švažo klėtį. Ten po keletą valandų per dieną dabar darbuodavosi Podė.

Švažo namuose, be jo žmonos, dar gyveno jo tėvas, vikrus senukas, visais laikais garsėjęs kaip sumaniausias žmogus visoje parapijoje. Jis turėjo šviesų protą ir dabar, skaitė laikraščius, apie viską turėjo savo nuomonę ir dažnai pamokydavo sūnų. Naktimis jis klausydavo „Amerikos balso“. Slankiodavo po namus vienais apatiniais ir niekada nekalbėdavo buitiniais klausimais – tik apie politiką. Jis atvirai sakė, kad pasipriešinimo kova – beviltiškas dalykas. „Iš to nieko nebus, visi žūsite“, – liūdnai dėstė senelis.

– Kiekvienam jums skirta vidutiniškai po dvejus metus gyvenimo ir kovos. Aš pats paskaičiavau. Visi, kurie partizanavo, – gyvena tik dvejus metus. – Jo išmintis buvo negailestinga. Senis, atrodo, net perprato, kokia liga apsirgęs Podė. Jis sakė, kad jo veide matąs pasmerktumą. „Imk dalgį, eik pamosuoti juo!..“ – kalbėdavo Podei. Kai vakarais nukrisdavo karštis ir stodavo ramybė – tiesiog skambėdavo nedrumsčiama tyla, o virš sukrautų kaugių pievose pakildavo rūkas, atrodydavo, visas pasaulis gieda tylią giesmę. Nuo tos giesmės pievose linguodavo gėlės ir žolynai, o paukščiai ore kildavo ir vartaliodavosi, tarsi pasmeigti ant iešmo. Praošus vėjui, pasklisdavo jaukumas nuo kiekvienos žalios šakelės. Ir vis dėlto jausdavai kažkokią tuštumą. Senis Švažas sakydavo, kad baisiausiai sprogsta tyla. Jis prisirišo prie Podės ir nuolat sekiodavo jį susirūpinusiu žvilgsniu. Ne tėvų namuose gyvena berniokas, ir nėra rankos, kuri užgydytų jo skaudulius… Senasis Švažas įtaisė Podės kambarėlyje užrakinamą spyną, kad jis galėtų retkarčiais užsirakinėti iš vidaus ir niekam neatidaryti. Pro savo langą Podė matė vis tą pačią žvaigždę. Čia, gulėdamas minkštuose pataluose, jis labiausiai jautė savo benamystę. Kartais naktį jį aplankydavo Petrelis, atnešdavo popieriaus, paimdavo lapelius, papasakodavo naujienas. Kaskart Podė norėdavo išeiti su juo atgal į bunkerį pelkėje, norėjo dalyvauti naktiniuose žygiuose, šuoliuoti žirgu, stovėti sargyboje, šaudyti ir pataikyti, ir nuolat laukti, į kokią pražūtį jį nublokš likimas. „Matyt, tau iš tikrųjų reikia pramiklinti kojas, – pritardavo Petrelis, klausydamas Podės svajonių, – bet vadas sakė, kad tu turi galutinai sustiprėti.“ Per tą laiką vadas buvo dukart perėjęs sieną, lankėsi Lenkijoje ir laimingai grįžo su naujomis instrukcijomis ir planais. Su skausmu Podė galvojo, kad yra paliktas nuošalyje.

Kaip ilgai tęsėsi vasara! Jau visas šienas buvo suvežtas, o Podė taip ir liko „nepamojavęs dalgiu“.

Balti popieriaus lapai, dažai, rotatorius – prie jų dažniausiai sėdėdavo Podė. Senis Švažas kažkokiu reikalu buvo miestelyje, grįžęs pasakojo matęs Podės atvaizdą prie šventoriaus vartų ir kitą – ant pašto durų. Jis esąs visai nudegintas saulės ir nuplaktas lietaus. Tačiau senelis buvo susikrimtęs. Jo patarimų ir pranašysčių niekas neklausė. Jis buvo bejėgis ką nors pakeisti. Juk nesutrukdysi skrieti debesims arba kažkur saulėtose kalvelėse kiauksėti lapiukams, arba katei ieškoti savo nuskandintų kačiukų, arba aidui skambėti pamiškėj, kai jis atkartoja kaimo mergaičių juoką…

Tuo tarpu kaime visi ėmė kalbėti, kad stribai ruošiasi apsupti Švažo namus ir išrūkyti besislapstantį partizaną. Apie Podę, ten gyvenantį, visiems išplepėjo kvailelis Juozinis. Jis vaikščiojo po kaimą ir pasakojo matęs Švažo kieme į numirėlį panašų žmogų. Podę buvo matę ir kiti. Išsislapstyti buvo labai sunku. Tuo tarpu ėjo rugpjūtis. Tyliau paliko pievose. Nebešūkavo pjovėjai. Blyškiame danguje virpėjo vieversys, tarsi sukutis, paleistas Dievo rankos.

Podė sėdėjo daržo gale saulės atokaitoje, tiesiog ant bičių tako. Bitės kaip gelsvi apynių lukšteliai mirgėjo saulėje. Atėjo ūkininkas Švažas ir pasakė Podei, kad jam reikia išeiti. Geriausiai – šiąnakt, nes yra žinių, kad šiąnakt bus apsuptas visas kaimas. Podė laukė pasiuntinio iš būrio, tačiau niekas neatėjo jo parsivesti. Podė nusprendė eiti vienas. Tada staiga priėjo senelis ir pasisiūlė jį palydėti. Podė žiūrėjo į išminčiaus kaktą. Nesvarbu, kad jis persunktas senatvės kaip pelkės vanduo rūdžių. Kaip bežiūrėsi, jis nėra labai stiprus, tačiau vaikino vieno išleisti nevalia, jis nevalios vienas pereiti pelkę. Podė įspėjo senį, kad, kartą nuėjęs į partizanų stovyklą, nebegalės iš ten grįžti namo. Tokia esanti geležinė tvarka. Senelis su viskuo sutiko. Kaip vaikai ginkluojasi mediniais kardais – taip ir senasis Švažas pasiėmė caro laikų kardą, su kuriuo kažkada kariavo japonų kare.

Pagaliau nusileido saulė. Rasotos pievos atrodė juodos. Oras buvo pilnas vakaro murmesio. Senelis pasikinkė senovinę lineiką. Sutarė su sūnumi, kur paskui paliks ganytis arklį, kad tas jį vėliau pasiimtų. Pasiekęs mišką, taip ir padarė. Iki dantų apsiginklavęs, Podė sunkiai ėjo paskui senelį, kuris savo kardu kapojo sužėlusias garšvas ir jonažoles. Jis dažnai sėsdavosi ilsėtis. Danguje žvaigždžių šviesa smelkėsi tarsi pro dūmus. Ir lapeliai prie sėdinčiųjų veidų buvo balkšvi nakties prieblandoje. Kilo ir leidosi nakties drugiai tiesiai virš kunkuliuojančių gilių duburių. Iš ten girdėjosi tarsi atodūsiai. Artėjo vidurnaktis. Podę krėtė šaltis, tarsi atsidūrus kryžkelėj, kur pučia lediniai vėjai. Jie įsitaisė mažoje patikimoje salelėje, kuri lingavo, tarsi jie gulėtų tinkle. Senis sudrėkino skepetą ir uždėjo Podei ant kaktos. Sėdėjo tylėdami. Šią akimirką jaunuolis galėjo papasakoti taip staigiai įsigytam senajam draugui visą savo gyvenimą – ir po to taip pat atvirai būtų galėjęs žiūrėti jam į akis, bet nesuprantamas drovumas jam surakino lūpas. Senis pakišo Podei po galva glėbelį gailių. Keista pora sėdėjo pelkėje. Senelis prašė nurodyti, kur jam eiti, kad galėtų eiti ir parvesti pagalbą. Jis matė, kad jaunuolį apleido jėgos.

Tačiau jis labai klydo. Podė tylėdamas mąstė. Senelio siūlymas jam netiko. Reikia keltis ir eiti į tą pusę, kur kabo juodas debesis, tarsi atskilęs kalno luitas, pasiruošęs visus sutraiškyti. Po juo blykčiojo žvaigždės, žiūrėdamos tarsi pro dūmų uždangą. Podė stebėjo viską. Senio profilis jam atrodė kaip nukaršusio, nedėkingų vaikų nukamuoto erelio…

Ir jį vėl užplūdo nesutramdomas noras gyventi.

(Bus daugiau)