Eglė Frank. Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės

2020 m. Nr. 11

Apysakos fragmentas

 

Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai – tik patekėjusį mėnulį uždengdavo dusnūs debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti keistus vaivorykštinius ratilus, kurie pažirdavo įvairiaspalvėm salvėm, vokus švelniai paspaudus pirštais. Kai pajusdavau, kad prie mano lovos kažkas prieina, taip ir darydavau – panirdavau į tas vaivorykštes, kad siaubas, kuris turėjo savo taisykles, negalėtų manęs įveikti. Paprastai viskas būdavo taip pat – tas kažkas tyliai atsisėsdavo ant lovos krašto ir ją pamažu įsiūbuodavo – tarsi nekantraujantis vaikas, kai jam reikia daryti ką nors nuobodaus – laukti poliklinikos laukiamajame ar ramiai sėdėti svečiuose, kur nėra kitų vaikų. Tuo metu stengdavausi galvoti, kaip tam, kuris dabar sėdi ant mano lovos, būtų baisu mano pačios viduje. Jis tikrai neištvertų, pradėtų blaškytis, prašytis išleidžiamas lauk, kol galop būtų priverstas užsimerkti ir nurimti.

Taip ir nutikdavo – lova nustodavo siūbuoti, o atsimerkus pasitikdavo ta pati tamsa, tik jau be vaivorykščių – sava, tarsi persikėlusi iš mano pasąmonės gelmių.

Atsikloju ir nuleidžiu vieną koją ant žemės. Laukiu, kad tas, kuris galbūt pasislėpė palovy, įsitikintų mano pranašumu. Galų gale nuslystu visu kūnu, lengvai, tarsi pati jau būčiau tamsa ir galėčiau levituoti, nesiremdama kojom į žemę, prasprūsti pro durų apačią ir taip pamažu apskrieti visus kambarius, užliedama juos savimi.

Šlapimo čiurkšlė, aidžiai atsimušanti į šalia lovos pastatyto kibiro dugną, iš pradžių tokia garsi, kad nuo jos, rodos, sukrūpčioja visas kambarys ir kertėm palinksta į epicentrą, lyg įsčios stengdamasis užspausti mane, besišlapinančią jo vidury į seną emaliuotą kibirą. Erdvę užlieja šviežio ir karšto šlapimo kvapas – jaukus, imbierinis. Aš šlapinuosi į įsčių vandenis, kuriuose ir plūduriuoju. Būvis, į kurį nuolat norisi grįžti, prarasto rojaus ilgesys, – plūduriuoti šiltuose vandenyse, aklinoje tamsoje, apgniaužtai milžiniško minkšto raumens. Kol didžiulė keverziška troba, kurios viduriuose slepiuosi, – kantri, neišvaizdi, kenčianti nuo artrito ir odos ligų, sudejavusi pakils ir lyg didžiulis šikšnosparnis nuskries į girios gilumą.

Seno beržo išvarta iš toli atrodo kaip milžiniškas gyvūnas, išsitiesęs senos kirtavietės vidury. Artinuosi prie jo iki paskutinio tikėdamasi, kad šis nerangiai atsistos ir nepatenkintas, jog kažkas sudrumstė jo poilsį, nužirglios gilyn į pelkes. Medžio žievė atsilaupiusi, kraštai užsiraitę lyg pergamento, sutrūnijęs kamienas vietomis iškapotas meletų, juodųjų genių. Nepaprastai primena minimalistinius japonų tekstilės meno kūrinius – nieko nereikalingo, organiška ir švaru. Beržą paliečiu tik mintyse – smegenys iškart atgamina daug kartų lytėtos žievės pojūtį, net tai, kaip ji dryksta švelniomis šilko atplaišomis.

Vaikystėje, klaidžiodama miške, ant beržo tošies juodu flomasteriu rašydavau – „samanos, užauginkite grybus“ ir palikdavau kirtavietėse, kur taip mėgsta dygti voveraitės. Šalia beržo išvartos taip pat plyti samanų lopai – tik kitokių, sužydėjusių ryškiai ugninėm ataugom, lyg degtų. Mėginu šį vaizdą sujungti su mistinio kirtavietės gyvūno vizija, kuri jau įgijo kitą pavidalą – įsidaiktino į gamtos meno kūrinį. Žvėris nerangiai atsistoja, o jo kanopos sminga į ugnines samanų aureoles.

Norėdama prisirinkti čiobrelių turiu lankstu apeiti ežerą, kur žemė sausesnė ir ne tokia pelkėta – ten jie kvapiausi. Iš tolo pamatau du siluetus, vis palinkstančius prie sirpstančių mėlynių, – tuklų, aukštą moters ir trapesnį mergaitės – su raudonu kaip meletos pakaušis megztiniu. Mergaitė čaižiai švilpčioja švilpyne, o aplink džiugiai lekuodamas sukiojasi trumpakojis šunėkas. Priartėjusi pasisveikinu, kvaišas mielas kiemsargis su tabaluojančiu juodu pimpalu pribėgęs apuosto mano botus. Imam šunį, nes čia visko būna, – sako moteris, žvelgdama kažkur man į saulės rezginį. Ir abi su mergaite stebi, kaip pritūpusi traukiu iš samanų sumedėjusias driežiškas ataugas aitriai kvepiančiais smulkiais žiedais, – abiejų burnos tamsios nuo uogų, abiejų vokai kiek užgriuvę, abiejų aštrūs rudų akių žvilgsniai.

Vieną vakarą važiuodama miško keliu aplenkiau porą – vyrą ir moterį – abu buvo nedidelio ūgio ir taip pat atrodė kažkuo panašūs, lyg dvyniai. Nešėsi aptrintas kuprines ir lazdas, vilkėjo kaip užribių žmonės, bet ne dėl drabužių tokie atrodė, o veikiau dėl laikysenos, kuri bylojo, kad neturėčiau jų čia matyti, tarsi darytų ką nors nederamo. Ir vis dėlto jų įdegę veidai keistai švietė – sakyčiau, net kontrastavo su apranga. Iš jų sklido aristokratiškumas, inteligencija ar dar kažkas, ko nespėjau įminti per keletą sekundžių, kol, sulėtinusi greitį, juos lenkiau. Panorau jiems nusišypsoti – pirmasis mano žvilgsnį pro automobilio stiklą pagavo vyras, ir jo raukšlėtu, vešlia barzda apžėlusiu veidu dulktelėjo kažkas panašaus į nelinksmą šypsnį, bet moters išraiška man iki šiol mįslė. Ji nepasidavė mano tiriamam žvilgsniui ir iš karto užkirto kelią bet kokiam smalsumui, kurį atspėjo per tas kelias sekundes.

Tarsi būtų iš anksto numanius, kad apie nieką daugiau tą vakarą negalvosiu, tik apie juos. Tiesą pasakius, mintys apie nepažįstamuosius mane taip apsėdo, kad kasdien jiems sukurdavau po naują istoriją, paaiškinančią, kas jie tokie ir ką veikia miške. Man taip pradėjo patikti tas žaidimas, kad galų gale net nebenorėjau, kaip anksčiau, jų vėl sutikti. O gal tiesiog bijojau sužinoti tikrąją istoriją – kad realybė, anot Bergmano, nesugadintų mano žaidimų.

Kiemsargis, nusekęs lapės ar barsuko pėdomis, skalija kažkur miško tankmėje. Dabar nebeprisišauksim, – sako mergaitė ir įsikiša švilpynę į kelnių kišenę. Jos abi – čionykštės, „kitoj ežero pusėje nebuvom“, – gūžteli pečiais, kai pasakau, iš kur atėjau. Moteris pasakoja, kad vasarą atvyksta čia iš miesto. Nori, supažindinsim tave su Emilija, jos sūriai patys skaniausi, – pasiūlo, ir aš sutinku eiti kartu. Miško takas veda lankstu aplink ežerą – einam tylėdamos, striukės kišenėje gniaužiu čiobrelius. Kažkas man baugiai pažįstama šioje dukros ir motinos poroje, ir neapleidžia jausmas, kad moterį jau esu sutikusi.

Tąkart ji ėjo siaura Vilniaus senamiesčio gatvele, užimdama visą pustrečios plytelės pločio šaligatvį. Žengė nebodama, kad pusė jos tuklaus kūno siūruoja važiuojamoje dalyje ir prašvilpiantys turčių katafalkai gali užkabinti sijono kraštą. Žmonės ruošėsi nakties bakchanalijoms – iš taksi lipo tamsūs siluetai ir tuoj pradingdavo barų, klubų ir vyninių žiotyse, miestas su pasimėgavimu rijo auką savo nakties mišioms – vypsodamas seno ištvirkėlio grimasom; jam tai kas, sprokit skysčius, šniaukškit miltelius, kopuliuokitės patvinusios kanalizacijos dvoke – lietūs pylė ištisas savaites, požeminiai vandenys pakilo, skleisdami didingą amžių nuotakų smarsą.

Ji irgi uodė tą kvapą – stambios porėtos nosies šnervėm, su keistu pasitenkinimu – įskaitydama praeinančiųjų akyse šiurpą: „Kokia baisi boba, ajoptvajumatj, tikra ragana.“ Ir tikrai, atrodė baugiai atstumianti, jos veidas, lyg keverziškas daugiasluoksnis pyragas, įmurkdytas į riebias paliaukio rinkes, buvo išduobtas raupsų randų, ir jame, nepaisant nebejauno amžiaus, tebekilo vandeningi pūliniai. Vilkėjo kažkokį keistą tamsų rūbą, tarsi ne iš šio amžiaus, kuris masyviom klostėm krito nuo amžinai nėščio pilvo, krūtis juosė languotas šalis, o riebiai blizgantys juodi plaukai viršugalvyje buvo netvarkingai subraukti į mazgą. Ji ėjo, žvilgsniu nutvilkydama kiekvieną sutiktą žmogų – įtraukdavo jį į savo balsvai švytintį vyzdį, išvilgydavo gleivingame akies kamputyje ir išpleikdavo lauk.

Man pasirodė, kad susidursime. Susverdėjau, balansuodama ant siauro šaligatvio, bet ji praėjo pro mane kaip pro tuščią vietą, o gal tai aš praėjau kiaurai ją. Kai atsisukau, jau buvo dingusi už kampo.

Nepažįstamųjų porą – vyrą ir moterį – vėl sutikau maždaug po pusės metų. Kartu su jais ėjo dvi mergaitės, panašios lyg du vandens lašai. Veidrodėly mačiau, kaip atsisukusios žiūri pavymui – dvi absoliučiai vienodų, nustebusių akių poros. Nuspaudžiau greičio pedalą ir važiavau įsmeigusi akis į kelią, kol jis išvedė iš miško. Paskui, sustabdžiusi mašiną, dar kartą pažvelgiau į veidrodį – nuo stabdžių žibintų kelio ženklai žioravo purpurine kraujo spalva.

Kiemsargio lojimo nebesigirdi. Mergaitė kažką nešasi po kraujo raudonumo džemperiu. Ką ten turi, – klausiu. Sulaužytą ranką, – atsako ir pažvelgia juodomis akimis, kuriose matau save – mažytę, milžiniškų kadagių fone.

Kelias suka pro kadagyną, aplipusį juodomis uogomis. Ir tiesiai iš miško įveda į sodybos kiemą – jame kapstosi vištų pulkas, netoliese stovi du traktoriai, kvepia gyvulių mėšlu. Emilija, nešk sūrį, – šaukia moteris. Tarpduryje pasirodo Emilija, nė kiek nenustebusi, tarsi laukusi mūsų. Prakauli, apsirišusi plaukus šviesia skarele, jos akys gelsvai rusvos, lyg upės vanduo saulėtą dieną. Įsivaizduoju, kaip jų spalva keičiasi nuo šviesiai gintarinės iki kaštono rudumo.

Kartą upėje spiningu pagavau upėtakį – mačiau, kaip jam merdėjant pamažu nyksta ryškūs ratilai ant žvynų – mažos gyvybės vaivorykštės.

Viename kaimelyje esu įsižiūrėjus tokią trobą, tiksliau, šalia augančios senos obels šešėlį, krentantį ant suskeldėjusių rąstų. Jis būna tobulas maždaug apie ketvirtą valandą popiet – saulei jau ėmus prarasti deginantį ryškumą. Tyčia neimu fotoaparato – tą vaizdą jau seniai turiu nusifotografavusi atmintyje – jokia nuotrauka jo neatspindėtų.

Emilija atneša sūrį, visos jį laužiam, moteris su mergaite čiulpčiodamos valgo, ragauju ir aš – baltas riebus minkštimas atsiduoda karvės tešmeniu ir išrūgomis. Aš iš kitos ežero pusės, – sakau Emilijai. Jei norėsi sūrio, pasakyk prieš savaitę, kad spėčiau suraugint pieną, – pažvelgia ji kažkur man virš peties. Grįžteliu – iš miško lekuodamas išnyra kiemsargis ir atlekia per kiemą, baidydamas vištas.

Na, tai mes jau eisim, – kyla moteris. – Ar rasi kelią atgal, nebijosi? Nebijosiu, – stebiu, kaip jos nutolsta taku – masyvus moters siluetas ir mažesnis raudoniu plieskiantis mergaitės, po džemperiu lyg lėlę nešančios sulaužytą ranką. Atsisukusi į namą matau, kad Emilija grįžo vidun, o ištuštėjusiame kieme vėjas čaižiai traškindamas ridena plastikinius kiaušinių dėklus.

Einu žvalgydamasi į tuščias negrįstas gatveles, į medžių ir vaiskrūmių lajas, regis, dar taip neseniai jos buvo lyg mumijos drobe apvyturiuotos baltu polietilenu, – kad nepakąstų šalčiai, neapgraužtų stirnos ir kiškiai. Tolumoj išnyra senio figūra, jis kažką atsargiai neša, lyg kūdikį. Kai prasilenkiam, iš jo glėbio mane piktai nužvelgia didžiulis pilkas katinas.

Visi namai atrodo lyg būtų negyvenami, seni alytnamiai šlykščiais plastikiniais langais žvelgia į ežerą, jų viduje matyti tušti kambariai, apsemti raibuliuojančio vandens atspindžių. Vakare iki išnaktų mėgstu sėdėti prie lango neužsitraukusi užuolaidų, protarpiais vis mesdama žvilgsnį į akliną tamsą – joje, tarsi projekcijoje, matau save, sėdinčią šviesos išplėštame kvadrate, apsuptame dantytos tamsaus miško sienos.

Pamažu leidžiasi sutemos – turiu skubėti, kad spėčiau grįžti iki tamsos. Sumekena perkūno oželis – kadaise, atvykusi į sodybą vėlai vakare, pirmą kartą išgirdau jo tamsią giesmę, išgaunamą trinant posparnių plunksnas. Garsas toks magiškas, kad gyvenime jo nepamirši. Tarytum tą akimirką, kai jį išgirsti, prie tavęs vos per paukščio plunksną priartėja beprotybė.

Grįžtu atgal pro tuščią Emilijos kiemą ir kadagyną. Norint persodinti iš miško atsineštą kadagį, reikia išrinkti jam tokią pačią vietą, kokioj augo miške, ir jokiais būdais nesupainioti šiaurės ir pietų. Iškasti bus lengva – žemė puri, drėgna; lietūs pylė ištisas dienas.