Lina Simutytė. t.A.T.u.
2020 m. Nr. 1
Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste, o vyrai ant kranto išdėliodavo jo turinį, mūsų šeima išsirinkdavo stalus, aptriušusias ar dar apynaujes komodas ir, sukrovusi viską į sunkvežimį šalia juodų šiukšlių maišų su drabužiais, važiuodavo pas dėdę. Kol jis mūsų nuovargiui praskaidrinti ieškodavo garso takelio, žadančio užlieti muzika šviesią, beveik perregimą svetainę, aš dairydavausi po kambarį ir akimis fotografuodavau daiktus ir daiktelius, kurie tuo metu atrodydavo tikresni už visą praėjusią dieną, prasidėjusią ankstų rytą, kai mūsų opelis išsuko iš kiemo. Dėdė turėjo trijų kambarių butą ketvirtame sovietinio daugiabučio aukšte, iš balkono atsiverdavo vaizdas į kitus tokius pat vienodai pilkšvus pastatus su keliais įsiterpusiais medžiais ir vešlia žole, želiančia tarp plytelių.
Viename kambaryje gyveno Kristupas – sienas jis buvo nukabinėjęs plakatais su garsiais krepšininkais ir jų komandomis, kitame kambaryje buvo Roberto ir jo žmonos miegamasis – erdvus, išklijuotas šviesiais tapetais, su baltomis lakuotomis grindjuostėmis. Jokių dulkių sūkurių, jokių skersvėjų ar nešvaros apnašų: tikrinau ranka perbraukdama palanges.
Trečiasis kambarys – svetainė – buvo didžiausias, jame iš molio vazonų per kraštus lipo gėlės, o fotografijos ir laikraščių iškarpos ant sienų skelbė apie dėdės Roberto žygį iš Mažeikių į Klaipėdą – pajūrio miestą, kuriame jis pradėjo naują gyvenimą. Fotografijose atpažinau buvusią mūsų sergančio namo didybę, kai jame dar veikė zoologijos sodas ir oranžerija. Vienoje nuotraukoje dėdė stovėjo prie įėjimo, o rankose laikė kelių dienų tigriuką. Kitoje jis didžiule vandens srove laistė oranžerijos augalus. Robertas pasakojo, kad mėgstamiausios jo gėlės visada buvo karališkosios lelijos, jų sodinukus jam padovanojo žymus apželdintojas Atila, atvykęs iš Vengrijos į Mažeikius parengti miesto sodo, vėliau pavadinto senamiesčio parku, planą. Robertas rodydavo mums tas nuotraukas, ir kol tėtis, prikimšęs dėdės žmonos paruoštų kumpio salotų, trumpam nusnūsdavo prieš kelionę namo, aš godžiai žiūrinėdavau sklaidomus nuotraukų albumus. Iš jų į mane žvelgė kai kur jau išblukę, o kai kur sidabriškai tebetviskantys didžiuliai žiedai, it pleiskanos tankiuose plaukuose įsivėlę oranžerijos krūmynuose. Palaistyti jie atgydavo ir pakvipdavo. Versdamas puslapį po puslapio ir rodydamas stipriais klijais prie kartono priklijuotas fotografijas, Robertas aiškindavo apie stebuklingas lelijų galias. Jis pasakodavo legendą apie Dzeusą, su paprasta mirtingąja susilaukusį Heraklio ir panūdusį, kad tasai turėtų bent dalelę dieviškos savasties. Jis nunešė naujagimį deivei Herai ir, palaukęs, kol ši įmigs savo hamake, padėjo kūdikį jai tarp krūtų. Tuo metu mano mama paprašydavo Roberto žmonos, kad užpiltų ant nugertos kavos tirščių dar verdančio vandens. O Hera prabudo ir, išsigandusi netikėto svorio, vienu galingu rankos judesiu nustūmė Heraklį nuo krūtinės, netyčia švirkšteldama iš spenelių pieną. Jis ištryško ant hamako, nulašėjo ant žolės, pasklido po visą visatą. Pasak legendos, iš tų pieno lašelių atsirado Paukščių Tako galaktika, o iš jos pradėjo lyti. Ten, kur į žemę nukrito pieno lašai, ėmė skleistis balti žiedynai. Žmonės juos pavadino lelijomis. Neįrodyta, kad lelijos turi gydomųjų savybių, bet anksčiau buvo tikima, kad jų ekstraktas išgydo reumatą ir artritą, žaizdas, pūsleles ir nudegimus, o ilgai virtas ir kondensuotas lelijų lapų nuoviras palengvina karštinės simptomus.
Dėdės Roberto pasakojimai mane labai žavėjo. Žvelgdavau į jo fotografijų albumą įsivaizduodama, kad tai pačios princesės Dianos biografija su nuotraukomis. Oranžerijos gėlės man priminė princesiškas skrybėlaites, kurias Diana laikė atskirame kambaryje ir kantriai derindavo prie garderobo. Princesė negali dvi dienas iš eilės pasirodyti su tais pačiais apdarais, ir žiedai, nufotografuoti vis kitu kampu, atrodė skirtingi, dėvėjo vis kitas galvos puošmenas. Dėdė nutildavo ir įsmeigdavo žvilgsnį kažkur už balkono išnykstančiame horizonte, kambaryje skambėdavo muzika, garso takelis, jo parinktas mums vos įsitaisius ant išsipūtusios kaip zefyras švelnaus gobeleno sofos. Aš dar ilgai vartydavau albumus, paskui atsikeldavau ir žiūrinėdavau jo CD kolekciją. Tarp Vagnerio, Šopeno, Malerio, Karlo Orfo su jo „Carmina Burana“ koncertų, atliekamų įvairių pasaulinio garso chorų, diriguojamų garsiausių dirigentų, rasdavau ir popso atlikėjų kompaktinių plokštelių.
Tą vakarą mano akys užkliuvo už vieno disko, kurio praėjusios viešnagės metu nebuvau pastebėjusi. Tai buvo rusių merginų dueto „t.A.T.u“ kompaktas „200 km/h in the Wrong Lane“. Negalėdama patikėti tuo, ką matau, pasilenkiau ir ištraukiau diską iš lentynos. Dėdė priėjo prie manęs, nusijuokė, sakydamas, kad šios merginos jam palikusios nemažą įspūdį. Žinojau, apie ką jis kalba, tačiau norėjau jį nutildyti. Mane akimirksniu nutvilkė karštis, atrodė, kad jis įjungė visus mano vidinius lygintuvus ir kitus elektroninius prietaisus aukščiausiu režimu, staiga atsidūriau dainos vaizdo klipe – kažkur anapus pasaulio, su realybę į kvadratus padalijusia tvora ir lyjančiu, į visas puses tykštančiu vandeniu.
Prisiminiau, kaip pas Jurgą pasislėpusios žiūrėjome „t.A.T.u.“ klipą, kuriame Lena Katina ir Julija Volkova nusifilmavo prie tvoros, skiriančios jas abi nuo išorinio pasaulio. Klipe, kaip ir Roberto pasakojime, pylė lietus, žmonės nuo jo slėpėsi po juodais lyg laidotuvių drabužiai skėčiais. Lena ir Julija vilkėjo mokyklines uniformas, viena buvo rusvais ir banguotais plaukais, o kita trumpai kirptais tamsiais. Abi tokios skirtingos, o kartu ir panašios, negalėjau apsispręsti, kurią labiau norėčiau pabučiuoti. Tą klipą su Jurga žiūrėjome didžiajame jos namų kambaryje, užsitraukusios visas užuolaidas ir užsidariusios langus, užrakinusios duris apačioje. Sėdėjome nuščiuvusios ir stebėjome, kaip nuo lietaus permirksta mokyklinės uniformos, išryškindamos merginų kūno formas, kaip lašai rieda jų veidais ir slidžiomis kojomis, o abiejų akys išduoda aistrą ir įniršį, tą tikrąjį, nors ir iškreiptą, jųdviejų ryšį, dviese prieš visą pasaulį, prieš tuos žmones po juodais skėčiais.
Julija ir Lena bučiuojasi, jų veidai susiglaudžia, lūpos susiliečia ir beveik gali jausti, kaip vienas liežuvis suranda kitą, kaip vienos drėgmė susimaišo su kitos, o ten, kur jos sėdi prie plytinės sienos ir lietus pamažu virsta sniegu, abi primena dvi Heras, nuo savo paaugliškų krūtinių atstūmusias visus berniukus, visus heraklius, nesuteikusias jiems nė lašo dieviškumo, bet pasilikusias visą pienu virstantį vandenį sau, kad pražystų.
Klipo pabaigoje jos susikimba už rankų ir pasuka už sienos, ten atsiveria tolimas šviesus horizontas ir galiausiai nustoja lyti. Jos tolsta, abi permirkusios, o žmonės už tvoros vis dar susikaupę laukia – nežinau, ko – jų atsitraukimo, pasveikimo, paleistų rankų, bet ko. Kol dėdė Robertas laikė „t.A.T.u.“ kompaktą ir galiausiai juo pakeitė prieš tai skambėjusią klasikinę muziką, aš vis dar buvau Jurgos svetainėje. Didžiajame jos namų kambaryje užtrauktomis užuolaidomis priešais palubėje kabantį televizoriaus ekraną susiglaudusios žiūrėjome per MTV tą klipą, sudarytą iš mirgančių pikselių. Atsimenu, kad stebeilijau į Leną ir Juliją, bet sekiau ir Jurgos reakcijas, jos akis, jos lūpas, jų blizgesyje atsispindinčias ekrano spalvas, o realybė dėdės Roberto svetainėje kalbėjo mamos ir nubudusio tėčio žodžiais:
− Mačiau ir aš tą nesąmonę, jo.
− Virš visko mergos, nu psichės, ir tiek.
− Neturi ką veikt, tai vaidina visokias lesbiankas.
− Siaubas, man tai, pavyzdžiui, čia visiškas išsigimimas. Nu neduok dieve tokių dainų ir tokių klipų.
Tačiau Robertas tik juokėsi, dalindamasis daugybe pavyzdžių ir girdėtų istorijų apie Vakarų pasaulį, kurio dalimi mes visada buvome, bet dar labiau tapome įstoję į Europos Sąjungą. Jis šypsojosi ir juokėsi iš kiekvieno mamos krūptelėjimo ir aiktelėjimo, iš tėčio murmėjimo apie tai, kad homoseksualumas yra liga, tiesiog – išsigimimas, ir jis nė už ką nepateisintų tokio dviejų moterų ryšio, o juo labiau – vyrų (nes „moterys bent jau gražu“).
Aš tuo metu tebebuvau didžiajame Jurgos namų kambaryje ir, bandydama nuskaityti jos reakcijas, galiausiai pasidaviau. Ji atrodė šalta, nors ir užliūliuota mūsų ką tik matytų vaizdų. Klipai keitėsi vienas po kito, pro užuolaidas ant parketo krito saulės ruožai, o aš sugavau jos žvilgsnį ir kurį laiką tiesiog stebėjau veidą, visus tiek kartų suskaičiuotus apgamus, visus pagalvės įspaudus ant skruostų. Prisislinkau dar arčiau, visa visa, manyje pašėlusiai skambėjo „All the things she said“, ir paėmiau Jurgą už rankos. Jaučiau, kaip ji suvirpa, bet neatsitraukia, suvirpa, tačiau neduoda ir jokio signalo tęsti, bet jau neįstengiau susilaikyti. Artėjau prie jos veido, prie tų tviskančių lūpų su mirgančiais MTV atspindžiais, kurie ragino nesiliauti. Užsimerkiau, kad visa išnyktų, ir suėmiau jos skruostus delnais. Žinojau, kad toji akimirka turi ateiti, pabučiavau Jurgą į skruostą, tada į lūpas. Ji neatsitraukė, nusišypsojo, man atrodė, kad nusišypsojo amžiams, ir toji akimirka įsispaudė į mus lyg nematoma tatuiruotė, neišnaikinama jokiais chirurginiais lazeriais.
Bučiavomės ilgai ir lėtai. Jos liežuvis man priminė šaltą ir drėgną gyvį, ieškantį saugaus urvo, užuovėjos ar paprasčiausios išeities. Prisispaudžiau arti arti ir glosčiau jos plaukus su įpintomis neoninių atspalvių gumytėmis, atsilošiau, kad ji galėtų mane paliesti, ir pati ją liečiau. Jos rankas, nugarą, jos raktikaulius po balta palaidine su taisyklinga V formos iškirpte. Laižiau jos veidą ir kaklą, mano pirštai buvo visur. Galiausiai mes atsigulėme ant kilimo, girdėjome, kaip apačioje kažkas rakina duris, tačiau negalėjome liautis. Giliai įkvėpiau ir apsvaigau, visiškai išnykau ką tik įvykusioje akimirkoje, tarsi būčiau vos įžiūrimas pikselis, išsijungiantis su visoms televizijos programomis. Jurga atšlijo ir delnu nusišluostė veidą, ji nesišypsojo, bet ir neatrodė sutrikusi. Atsikėlusi nuo grindų atitraukė užuolaidas. Atsistojau ir aš, nors mano kojose tuo metu vyko visi pasaulio drebėjimai ir lijo vasaros kaitras pasotinančios liūtys. Didžiajame kambaryje pasirodė jos tėtis, rankoje laikė maišelį su „Baltijos“ ledais. Jis pasakė, kad čia prikvėpuota, ir pravėrė langą, o Jurga išėjo iš kambario. Girdėjau, kaip ji pakyla laiptais ir trinkteli durimis.
Likau viena, spoksojau į ekraną ir nenorėjau pradėti galvoti. Minčių ir nebuvo, tik didysis kambarys su slidžiu parketu priminė tuščią stovėjimo aikštelę, kurioje ką tik įvyko nusikaltimas. Robertas dar kartą pakeitė diską, šis sužaižaravo ir leidosi praryjamas grotuvo gerklės. Užgrojo neutrali muzika, skirta nuraminti mano tėvams. Daugiau jokių kalbų apie „t.A.T.u.“, jokių „All the things she said“, jokių moterų, įsivaikinančių mažylius iš globos namų, ir pasakojimų apie Vakarų pasaulį, kuris dar tik bus, kuris dar tik ruošiasi ateiti. Mama išgėrė paskutinį lašą antrąkart užpiltos kavos ir susirado rankinę, tėtis garsiai nusižiovavo ir pakilo nuo sofos, o dėdė Robertas paspaudė jam ranką atsisveikindamas.
Kai leidomės laiptais susiruošę važiuoti atgal į Mažeikius, aš stabtelėjau prie pašto dėžučių pirmame aukšte ir stebėdama, kaip tėvai atidaro sunkias daugiabučio duris, pajutau, kaip į laiptinę kartu su oro gūsiu plūsteli gyvybė. Norėjau įsiminti tą vakarą pas dėdę Robertą, akimirką, kai patyriau jo supratimą ir palaikymą. Jis sklido net tik iš dėdės žodžių, bet ir iš žaižaruojančio disko jo CD kolekcijoje, jis tvyrojo pačioje skaidriosios svetainės atmosferoje, kurioje dar kartą išgyvenau tai, kas įvyko didžiajame Jurgos kambaryje.
Tą vakarą priartėjau prie dar nepažįstamo Vakarų pasaulio ir Heros, sugebėjau net išteisinti savo pirmąjį bučinį. Tame didžiajame kambaryje, tame tviskančiame stačiakampyje mudvi su Jurga nebebuvome nusikaltėlės. Stebėdama tolstančius savo tėvus jaučiausi esanti jau ne psichė, bet Hera, kurios pienas, kaip tie sniego kąsniai „All the things she said“ klipe, gydė pasaulį, net jei jis iš visų jėgų priešinosi.