literatūros žurnalas

Romualdas Granauskas. Su peteliške ant lūpų

1994 m. Nr. 12

Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. Pirmiausia nusivilko švarką ir apgraibom pakabino. Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema. Užuolaidos buvo užtrauktos, nes jis išvažiavo neatitraukęs, ir plačialapė gėlė ant žemo staliuko taip ir kentėjo tamsoj viena, kol jo nebuvo. Bet jis nepriėjo ir nepadarė jai šviesiau, tik atsisėdo fotelyje ir toli į priekį ištiesė kojas. Priešais, televizoriaus stikle, kažkas vos įžiūrimai atsispindėjo, tikriausiai jo paties balti marškiniai.

– Viskas, Vaitkau, – pasakė jis. – Tu miegosi visą pusdienį, miegosi visą šią naktį, o rytoj jausies kur kas geriau.

Jis visuomet kreipdavosi į save „Vaitkau”, nes jam atrodė, kad toks kreipinys autoironiškas, o autoironija, jo manymu, yra pats geriausias dalykas sunkiais gyvenimo atvejais. Bet iš fotelio jis neatsikėlė. Tik nusimovė per galvą juodo kaklaraiščio kilpą ir numetė jį šalia telefono, nusispyrė batus ir dar toliau ištiesė kojas. Vienas batas gulėjo ant kilimo, nosimi į prieškambarį, lyg kokia maža valtis, plaukianti per rudai geltoną kilimo raštą, o antras buvo pasviręs ant šono – šitas buvo užplaukęs ant seklumos, pakrantės uolos pramušė jo dugną, pati įgula, ko gero, spėjo išsigelbėti, tačiau nebuvo žinoma, kur ji dabar yra ir vargu besugrįš kada prie savo palikto laivo.

Vaitkus buvo pavargęs. Jam skaudėjo pečius ir nugarą. Tris valandas prasėdėjo prie vairo. Važiavo prastais vingiuotais keliais, pilnais netvarkingų mašinų, o iš šoninių keliukų vis taikydavosi prasmukti girti kaimo traktorininkai ir dviratininkai. Prisiminė, kad per kelią ėjo būrys žąsų. Prisiminė, kad senas kaimietis, ramiai važnyčiojęs arklį pakraščiu, nei iš šio, nei iš to pasuko jį skersai plento į molėtą siaurą keliuką. Keista, bet žmogus buvo be kepurės, švietė plikas pakaušis, o virš abiejų ausų styrojo į šonus sulipę žilų plaukų kuokštai, kaip kokie du ragai. To molėto keliuko spalva buvo tokia pat kaip ir jo kilimo. Ir tada akyse iškilo kapinės. Mažas, tolimas Žemaitijos miestelis ir neįtikėtinai didelės jo kapinės. Tai nebuvo koks šviesus ir švarus dzūkiško smėlio kalnelis. Tai buvo didžiulis, lygus molėtas plotas, tankiai prismaigstytas kryžių ir akmens luitų. Juodas karstas stovėjo ant duobės krašto, o duobės šonas švietė rudai ir geltonai, kaip štai dabar tas jo kilimas. Vaitkus užmerkė akis. Kapinių vaizdas dingo, bet dabar jis mate jose savo juodą batą, nosimi atsuktą prieškambario pusėn, lyg pasiruošusį išeiti. „Kam išeiti? – pagalvojo Vaitkus. – Man?..” Ir dar jo akyse šmėstelėjo keli padriki laidotuvių vaizdai. Juoda sulankstoma kunigo kepuraitė su tokiu pat juodu bumbulu viršugalvyje. Jis neįsidėmėjo nei kunigo veido, nei ko kito, tik girdėjo jo monotonišką ramų balsą, neišskirdamas žodžių. Tas balsas buvo ne tik ramus, bet ir nusižeminęs. Jo tėvui net nepritiko toks balsas, lyg kunigas per daug jau nuolankiai kažko vis prašytų ir prašytų. Tėvas buvo nusipelnęs ramybės ir taip. Teisingu, ilgu gyvenimu, tokiu paprastu ir aiškiu, jog kartais net nejauku darydavosi, kad galima taip paprastai gyventi tiek nedaug teužimant pasaulyje vietos.

Vaitkus vėl užmerkė akis, bandydamas įsivaizduoti karste tėvo veidą. Ir negalėjo. Jis matė visai ką kita: kaip vyrai nukėlė karsto dangtį ir paguldė išilgai duobės krašto, kaip už karsto atsistojo jis pats ir artimieji. O artimųjų juk nebuvo, Vaitkus vienas pats buvo tas artimasis. Tėvas mirė paskutinis iš dviejų brolių, o kitas dar jaunas žuvo. Atsistojo šalia Vaitkaus tiktai du tolimi pusbroliai su savo žmonomis ir vaikais, kokios antros ar trečios eilės, Vaitkus jau nebežinojo; priėjo dar du senukai, tėvo jaunystės draugai: vienam visą laiką kretėjo galva, o antrasis abiem rankomis laikėsi įsikibęs lazdos, paties pasidarytos iš kažkokio prasto medžio, – gumbuotais, plonais abiejų rankų piršteliais, lyg kokiom sudžiovintom paukščio letenėlėm, aptrauktom raukšlėta oda, taškuota kaip kalakuto kiaušinis. Kiek ten tų žmonių buvo? Dešimt? Dvylika? Restorane jis užsakė pietus dvidešimčiai. Dešimt gal ir valgė, jis neskaičiavo. Jis dabar matė savo atminties akyse tą vaizdą, kuris tada, kai fotografavosi, rodos, taip trumpai šmėkštelėjo ir taip greit dingo, ir vargu ar kas kitas pastebėjo ir įsiminė. Tai buvo peteliškė. Tai buvo balta peteliškė, nežinia iš kur čia, kapinėse, atsiradusi. Vaitkus buvo tikras, kad nei anksčiau, kol karstas buvo nešamas per kapines, nei vėliau, kai jis jau buvo pastatytas ant duobės krašto, jos nebuvo, ji nesisukiojo nei apie juodą kunigo kepuraitę, nei apie kitų žmonių galvas. Nebuvo jos ir tada, kai fotografas spragsėjo aparatu, o Vaitkus stovėjo anapus karsto ir žiūrėjo j tėvo rankas, apvyniotas rudu rožančiumi. Juk neįmanoma nepastebėti baltos plazdenančios peteliškės žmonių rato viduryje. Niekas ten ir neplazdeno. Tik tada, kai jau baigė fotografuotis, kai abu duobkasiai pakėlė už galų karsto dangtį, o jo šešėlis palengva ėmė slinkti tėvo veidu, tik tada – Vaitkus gali galvą guldyti, jog tik tada! – jis pamatė ją, tupinčią ant blizgančio rožančiaus karoliuko. Kiek trunka akies mirktelėjimas? Penktadalį, dešimtadalį sekundės? Štai per tokj laiko tarpelį iš kažkur ji atskrido: ką tik nebuvo, o dabar buvo ir baltavo, išplėtusi sparnelius, ir nuo tų sparnelių ant tėvo sudėtų rankų taip pat krito mažytis, visai mažutytis šešėlis. Pirmoji Vaitkaus reakcija buvo ištiesti ranką ir nubaidyti, bet jis negalėtų dabar paaiškinti, kodėl neištiesė ir nenubaidė. Gal jis tikėjosi, kad užslenkantis šešėlis pats ją nubaidys. Bet peteliškė tik dar labiau prigludo, suvirpėjo visa nuo to prigludimo; taip ją ir užslinko juodas ir sunkus dangtis. Ir bus užkasta į žemę, o ten, po žeme, dar kurį laiką blaškysis karšio tamsoje, kol, netekusi jėgų, nukris tėvui ant lūpų tarytum koks paskutinis, tik nebeištartas, žodis. Skausmas persmelkė Vaitkaus širdį. Vaitkus net nesuprato, koks tai absurdiškas gailestis: leidžia į žemę tėvą, o jam gaila tos gyvos peteliškės.

Sučirškė telefonas, ir Vaitkus iš netikėtumo net krūptelėjo. Pirma pastūmė toliau savo juodąjį kaklaraištį, tik tada pakėlė ragelį. Be to, jam pasirodė, jog telefonas šiandien skamba jau ne pirmą kartą.

– Jau grįžai? – pasigirdo Irenos balsas.

– Ką tik.

– Laidotuvės praėjo gerai?

– Ar laidotuvės gali praeiti… gerai? – suirzo Vaitkus.

– Aš norėjau pasakyti – sklandžiai…

– Ką reiškia – sklandžiai?.. – vis labiau irzo Vaitkus. – Gal tau atrodo, kad jos praėjo… puikiai?

Irena patylėjo. Ragelyje grojo tolima muzika.

– Pas tave namuose groja? – rūsčiai paklausė Vaitkus.

– Iš kur?.. Tau ausyse groja! Tu labai pavargai, taip? – jos balse girdėjosi užuojauta.

Vaitkus kiek atlyžo.

– Pavargau, žinoma. Kaip nepavargsi. Tris paras ant kojų.

– Man labai gaila, kad aš niekuo negalėjau padėti, – jos balsas buvo dar švelnesnis, ir Vaitkus suprato užuominą: atseit, jeigu būtume vyras ir žmona, aš būčiau galėjusi važiuoti kartu, ir tada tu nebūtum taip pavargęs.

– Ačiū, – sausai atsakė Vaitkus. – Tu man ir taip daug padėjai.

Jis pasiskolino iš jos tūkstantį litų. Bet juk ji ne tai turėjo galvoje. Dabar jau Vaitkaus širdyje akimirksnį šmėstelėjo gailestis, bet jis jo niekaip neparodė.

– Ką tu dabar ruošiesi daryti? – paklausė ji.

– Miegoti.

– O rytoj?

– Nežinau. Turiu reikalų.

– Suprantama… Gal aš kai kuriuos galiu atlikti už tave?

– Ne. Negali.

– Tu tikrai labai pavargęs. Tiesiog pervargęs. Girdžiu iš balso. Kai aš šitaip pervargstu, visai negaliu užmigti. Mirštu iš nuovargio, miegas marinte marina, o užmigti negaliu! Ar tu turi migdomųjų? Gal tau atvežti?

– Man nereikia migdomųjų. Aš jau tau sakiau, kad noriu būti vienas.

– Ne, tu to nesakei.

– Kaip nesakiau?

– Nesakei. Argi neatsimeni, ką prieš minutę kalbėjai?

– Puikiai viską atsimenu. O dar puikiau, kaip tau sakiau, kad noriu būti vienas.

– Gerai, gerai. Sakei. Du kartus pasakei.

– Na matai, – kiek atlyžo Vaitkus. – Pati tu nieko neatsimeni.

Žinai, ko aš tau skambinu?..

„Žinau”, – norėjo pasakyti Vaitkus, bet nepasakė. Jis ir nežinojo, jam tik atrodė, jog žino.

– Aš gavau tetos laišką. Uršulėlė numirė. Jau palaidojo. Dabar tu ten vienas.

– Kada? – nustebo Vaitkus.

– Prieš dvi savaites.

– O kas ją palaidojo?

– Nerašo. Kaimynai turbūt. Dabar tas namelis visai tuščias. Man atrodo, kad tau reikia važiuoti. Kada važiuosi?

Vaitkus patylėjo, paskui pasakė:

– Rytoj.

– Nebijok, aš nesiprašau kartu.

– Ko man tavęs bijoti?

– Man pačiai reikia pas tetą, bet aš nuvažiuosiu kitą kartą. Ji prašė atsiųsti aspirino. Aš nupirkau gero, Bajerio. Jai skauda sąnarius, aš tau sakiau. Tai tu jai nuvežk, o ji tau ir papasakos apie Uršulėlės mirtį.

– Užtenka man tų mirčių!

– Na, nenorėsi – nepasakos. Ji labai supratinga moteris. Ne kaip aš, ar ne?..

Vaitkus nieko neatsakė. Ji patylėjo, laukdama kokio atsakymo, paskui paklausė:

– Tai kada tu paimsi iš manęs tą aspiriną?

– Rytoj užvažiuosiu į darbą.

– Juk rytoj sekmadienis!

– Paskambinsiu tau į namus, o tu išeisi prie mašinos ir išneši.

– Gerai, gerai… – ji nusijuokė. – Išmesiu tau pro langą!

– Man nereikės lipti į penktą aukštą.

– Tai kelintą važiuosi?

– Kai išsimiegosiu.

– Tai paskambink, gerai?

– Gerai.

Vaitkus padėjo ragelį. Atsistojo, surinko abu batus ir išnešė į prieškambarį, o tam, kuris gulėjo pakrypęs kaip laivas, kažkodėl pasižiūrėjo į padą. Dar užsivirino arbatos, sugraužė keletą sausainių ir atsigulė. Miegas atėjo beveik tuoj pat: vakarykščių, užvakarykščių vaizdų pavidalu, šmėkščiojusiais peizažais, matytais važiuojant Žemaitijon paskui seną autobusą, kuriame, įspraustas tarp dviejų sėdynių eilių, viduryje stovėjo tėvo karstas. Vaitkus važiavo savo mašina, nes neturėjo kitos išeities – juk negalėjo tuo pat metu būti ir autobuse, ir vairuoti savo mašinos. Vilniuje jiedu neturėjo jokių giminių, ir tėvas į savo paskutinę kelionę buvo vežamas vienas. O ten, nuvažiavus, Vaitkui būtinai reikėjo mašinos, nes pėsčias jis niekaip nesuspės sutvarkyti visų reikalų, kurie, žinojo, griūte užgrius jį vieną. Ir visą laiką jautėsi kaltas, kad ten, barškančiame autobuse, šokinėja ant grindų niekieno neprilaikomas karstas ir kelio dulkės gula ant juodai dažyto dangčio. Visą kelią jis, rodos, nieko daugiau ir nematė, tiktai kelio ženklus ir priešais važiuojančio autobuso užpakalį, o pasirodo – matė: štai dabar sapne iškilo pakelės vaizdai, peizažai, vienišos sodybos laukuose, ant kalvų būbaujančios karvės. Paskui sapnas peršoko ilgą tarpsnį, ir Vaitkus išvydo restorano kambarėlį, kuriame buvo valgomi laidotuvių pietūs, tartum matė ir save, santūriai, tačiau nuoširdžiai dėkojantį tai dešimčiai žmonių, atėjusių palydėti jo tėvo į paskutinę kelionę.

Jo mėlyna mašina stovėjo čia pat, gatvėje, matoma pro langą, o autobuso vairuotojas, nelaukdamas pietų, jau buvo išvažiavęs atgal. Jo toks darbas: kasdien tuo autobusu vežioja iš Vilniaus senukus į paskutinę kelionę: į Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, į tolimiausių miestelių kapines ir kapinaites, kur po medžiais amžinai nurimsta jų sielos, tyliai kentėjusios pas vaikus, tarp miesto blokų ir mūrų. O kai jis, viską sutvarkęs, išėjo į gatve, pamatė prie savo mašinos anuos du senukus, besidalinančius per pusę perlaužtą cigaretę: ir tą, kuriam nuolat kretėjo galva, ir aną, su žalio alksnio ar juodalksnio lazdele rankose. „Kaip jie čia atsirado? – pagalvojo Vaitkus. – Kas jiems pranešė, kad šiandien į kapines atvežu tėvą?” Jie buvo tėvo kaimynai, jų akyse Vaitkus užaugo, tiktai tėvą, jau sergantį ir nepagalintį, jis pasiėmė pas save į Vilnių, o juodu, ko gero, dar tebekruta savo sodybėlėse. Laukdami, kol jis prieis, abu stovėjo greta beveik susiglaudę, burnų kampuose styrojo ilgi iš serbento išpjauti kandikliai. Vaitkus buvo bepraveriąs burną ir bepradedąs dėkoti, bet vienas iš jų pasakė:

– Tai mudu čia pasitarėm, pasitarėm ir sakom: reikia anam pasakyti. Kad nepasakysim, tai kaip ans sužinos?..

Vaitkus pakaitom žiūrėjo čia į vieno, čia į kito veidą nesuprasdamas.

– Va, Jūzupui tavo tėvas ir pasakė, – parodė pirštu į kaimyno pusę antrasis. – O Jūzups – man. Pasakyk, kaip tau pasakė.

– Taip ir pasakė, – ramiai dėstė Ilginis. (Tik dabar kaip šviste nušvito atmintyse abiejų pavardės: Ilginis ir Gontauskis!) – Bestovįs prie mėšlo vežimo su šake, aš einu pro šalį, o tavo tėvas ir sako: Ilgini, Ilgini, eik plaukis kojas, nevaikščiok toks, taisykis į balių. Tik Gontauskio karvę reikia pagirdyti. Viedras yr pakišts po krūmu.

– Tai ar buvo tas viedras po krūmu? – nei šį, nei tą paklausė Vaitkus.

– Buvo, buvo! – patvirtino Gontauskis. – Ir dabar tebėr!

– Auštant tas sapnas buvo. O kai jau suvisam išaušo, nuėjau ir pasakiau Gontauskiui. Ir ano karvę, eidamas pro šalį, pagirdžiau. Ir sakau: „Plaukis ir tu kojas, Gontauskėli. Šiandien senąjį Vaitkų atveža laidoti.”

– Bet iš kur žinojot, kad šiandien? – negalėjo atsistebėti Vaitkus.

– Kad ne šiandien – būtų ir pasakęs, kad ne šiandien. Mes visi trys buvom taip susitarę, kad vienas be kito nelaidosimos.

– Galėjo ir man pačiam pasakyti… – įsižeidęs pasakė Gontauskis. – O dabar – tau vienam!..

– Tu ir vėl kaip mažas vaikas!.. – sumojavo rankomis Ilginis. – Ir vėl!.. Koks reikalas abiem pasakoti? Vienam pasakei – ir užtenka. O kad tau būtų pasakęs – ar tu man nebūtum davęs žinoti?.. – jis pasukiojo galvą į šalis, lyg ieškodamas aplinkui ore dar kokio argumento: – Antra vėl… Atmink, koks nekalbus žmogus buvo!..

– Tas teisybė, – tartum sutiko Gontauskis. – Nekalbumo nekalbus, bet nedidelė štuka tebuvo ir pasakyti…

„Viešpatie! – beveik atsisėdo lovoje Vaitkus. – Nieko aš nemiegu, nieko aš nebuvau užmigęs, aš tik prisimenu, kaip viskas buvo!..”

Laikrodis rodė pusę aštuonių vakaro. Nejaugi iš tikrųjų reikės gerti vaistų, kad užmigtų? Burnoje buvo sausa, ir jis vėl nuėjo į virtuvę užsikaisti arbatos. Kol užvirė arbatinukas, jis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą. Stalo viduryje stovėjo tuščias baltas puodukas su raudonu apvadu, didelis toks puodukas, skirtas tikriausiai buljonui, o ne arbatai, tai buvo tėvo puodukas, kurį jis atsivežė dar iš ten, „iš namų”, kaip jis pats sakydavo. Vaitkus niekuomet jo neliesdavo, o dabar net krūptelėjo: juk jis šiandien iš jo jau gėrė! Taip, šiandien, prieš eidamas gulti!.. ir nepastebėjo, kad geria!.. Ir Vaitkus dabar aiškiai suprato, kas pasikeitė jo gyvenime.

Nuo pirmos gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas – senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį jauniausiąjį iš mūsų.” Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis didesni tarpai tarp pačių gynėjų. O dabar tarp Vaitkaus ir mirties jau nebestovi niekas… Kažkodėl prisiminė, kaip tėvas, gyvendamas pas jį, visuomet pirmas eidavo atidaryti lauko durų. „Tu sėdėk, sakydavo, aš pats įleisiu.” Ir visuomet atsistodavo tarp jo ir laiškininko, tarp jo ir kaimynės, tarp jo ir apsirikusio žmogaus. Jis žinojo savo didžiąją pareigą ir iki galo ją atliko: sutiko, įsileido ir pats kartu išėjo. Grįžęs vakare iš darbo, Vaitkus rado jį virtuvėj ant grindų – išėjimas buvo staigus ir trumpas, nieko per daug neapsunkinantis: gyvenau, kol galėjau, bet atėjo laikas – ir išeinu, neužtrukdamas ilgiau nė dienelės.

„Viskas! – staiga nusprendė Vaitkus ir atsistojo nuo stalo. – Važiuoju!” Surinko Irenos telefono numerį, bet ragelyje niekas neatsiliepė. Atsitūpęs pasirausė naktinėje spintelėje prie tėvo lovos. Celofaniniame maiše buvo galybė visokiausių vaistų, prirašytų keliose poliklinikose. Vaitkus sąžiningai juos pirkdavo, o tėvas sąžiningai jų negerdavo. „Tik taškai pinigus, – sakydavo. – Parodyk man tuos vaistus, katrie nuo smerčio, tai aš juos ir gersiu, o kitų man nereik.”

Įsikišęs kišenėn kelis blokelius aspirino, Vaitkus nusileido žemyn į kiemą ir išvažiavo. Jis tikėjosi dar suspėti į parduotuvę ir nusipirkti kokio maisto.

Pavasarį, prasidėjus infliacijai, jis nepuolė į paniką, kaip daugelis. Visą gyvenimą dirbdamas už kuklų tarnautojo atlyginimą teįstengė sutaupyti tik šitam savo padėvėtam automobiliui. Galima sakyti, kad ir jo nebūtų nusipirkęs, jei ne tėvo pagalba. Tėvas turėjo pinigų, kuriuos gavo už melioracijos išdraskytą sodybą, jis pats ir pasiūlė: „Paimk, vaikeli, visus ir pirkis kaime trobelę. Matai, kad šita valdžia žmones paleis ubagais.” Vaitkui atrodė, kad tėvas turi slaptą svajonę, apie kurią tiktai niekam nesako: ištrūkti iš miesto, iš jo dulkių ir šiukšlių, ir paskutines vasaras praleisti kaime, kur kitaip teka saulė, kitaip pučia vėjas, kitaip šviečia dangus ir žvaigždės. Irena jam greitai surado pirkinį: Aukštaitijoje, valanda kelio nuo Vilniaus, prie nedidelio, bet gražaus ežero. Pasirodo, jos vyriausia teta gyveno kaimynystėje. Tiktai pats pirkimas buvo sudėtingas. Užtat kainavo nebrangiai, ir Vaitkus džiaugėsi, nes brangios jis ir nebūtų įpirkęs. Svarbiausia, kad ežeras švietė kone po langais, ir kiekvieną savaitgalį jis atvažiuos čia su tėvu, o pats visas aušras ir saulėlydžius sutiks prie vandens. Tačiau trobelėj tebegyveno Uršulėlė, kuprota senučiukė, kuri, kol gyva, nežadėjo niekur iš čia keltis. Pirmą kartą, kai jis atvažiavo su Irena, trobelė jam pasirodė nepaprastai jauki ir miela. Ji stovėjo gal už kelių šimtų metrų nuo Irenos tetos namo, ant mažos nuošliaunios kalvelės. Prie durų augo dvi liepos, kitoj pusėj – kelios obelys. Buvo pavasaris, obelys jau žydėjo, ir dėl to žydėjimo sodybėlė pasirodė Vaitkui keliskart gražesnė.

Uršulėlė buvo savotiška visos paežerės paslaptis. Kuprota iš prigimties, ji buvo paties likimo pasmerkta ilgai ir skaudžiai vienatvei, tačiau po trisdešimties pasigimdė vaiką, nors visi buvo įsitikinę, kad ištisus metus nei koks pažįstamas, nei nepažįstamas vyriškis nebuvo į jos namus užsukęs. Žiemą megzdavo puikiausius megztinius ir parduodavo užsukantiems čigonams, o šie veždavo ar ne į patį Archangelską. Vasarą su paprastu virtuviniu peiliu paežerėj pjaudavo šieną savo keršai ožkai.

Jos vaikas augo mitrus ir sveikas, baigė aštuonmetę anapus ežero, o paskui mieste dar kažkokią mokyklą, kur veltui davė ir drabužį, ir valgį. Tada užsiverbavo į Sibirą, ir nuo to laiko jo niekas daugiau nei bematė, nei begirdėjo.

Uršulėlė visuomet miegodavo virtuvėje ant plataus medinio suolo galva į duris, kad net audrotą naktį galėtų išgirsti, jeigu kas pasibelstų iš lauko. Kitame kambarėlyje, už virtuvės, stovėjo balčiausiai paklota lova; kartą per mėnesį ji skalbdavo ežere patalynę, nutaikiusi pačią giedriausią dieną, ir ant virvės po liepomis akinamai baltuodavo viena paklodė ir patalų užvalkalas. Kartais, kol buvo jaunesnė, kaimynės ją kviesdavo pagelbėti darbuose. Išeidama visuomet pamaudavo raštelį ant vinies, įkaltos lauko durų viduryje. Tai viniai net galvutę buvo nubrūžinusi, kad nesusiplėšytų raidės: „Raviu daržą pas Grigienę” ar „Kasu bulves pas Jatkonį”.

Apie tai Vaitkus sužinojo iš Irenos, o ši – iš savo tetos. Tačiau tas Sibire prapuolęs Uršulėlės sūnus buvo svarbiausia kliūtis, dėl kurios kilo visokiausių keblumų perkant trobą. Būtinai reikėjo jo sutikimo, tačiau kur jį surasi, jeigu per šitiek metų jis nė karto nebuvo nei parvažiavęs, nei atsiuntęs laiško motinai.

– Aš nepirksiu… – purtė galvą Vaitkus. – Įsivaizduok, jis sugrįš, o jo namas parduotas?

– Pirk, jeigu sakau, – spyrėsi Irena. – Niekada jis nebegrįš, iš niekur jis nebepasirodys. Jis užmušė žmogų, papuolė į kalėjimą, o ten kiti kaliniai jį patį papjovė.

– Tai kodėl motina to nežino?

– Kas jai kaime pasakys? O jeigu ir pasakė – vis tiek nepatikėjo.

– Išeina kažkaip nesąžiningai…

– Kodėl nesąžiningai? Pinigus juk tu užmoki sąžiningai? Ir niekas tavęs netraukia už liežuvio pasakoti jai apie sūnų.

– Aš nežinau… – vis dar abejojo Vaitkus. – Man su tėvu reikia pasikalbėti.

– Ar tėvas perka, ar tu?

– Bet pinigai tai tėvo…

O namas bus tavo! Juk tėvas žino, kad Uršulėlė gali jame gyventi iki gyvos galvos? Žino svarbiausią sąlygą, ar ne?

– Žino.

– Tai ir viskas. Pirk!

Ir Vaitkus nupirko.

Šį vakarą, vairuodamas mašiną Aukštaitijos pusėn, jis pirmą kartą pagalvojo, kad nusipirko namą su Uršulėlės mirtimi. Sakyk kaip nori, bet taip yra. Saugok Dieve, jis nelaukė jos mirties, nei jis, nei jo tėvas – Uršulėlė jiems netrukdė. Ir kaip galėjo trukdyti, jei tėvas ten buvo nuvažiavęs tik vieną kartą, o pats Vaitkus – du. Bet taip yra, nieko nepadarysi. Taip yra. Vaitkui pasirodė keista, kad tada, kai Uršulėlė buvo gyva, jis apie tai nepagalvojo, o dabar, kai jos nebėra, pati mintis apie nusipirktą kito mirtį šalčiu nukrečia pečius.

Tėvas jau buvo po infarkto, tačiau Vaitkus labai norėjo parodyti savo pirkinį. Slapčia tikėjosi, kad tėvas pritars ir apsidžiaugs. Tėvas gerai išmanė apie namus. Gegužės pabaigoj jiedu išvažiavo. Bagažinėj Vaitkus vežėsi dvi sudedamąsias lovas, du čiužinius, dvi pagalves ir meškerę. Jeigu tėvui patiks, jiedu ten pasiliks nakvoti, jiedu ten galės praleisti šeštadienį ir sekmadienį, jiedu ten galės atvažiuoti kiekvieną savaitgalį. Tėvui reikia gryno oro. Jis kaimo žmogus, argi Vaitkus nemato, kaip jis, uždarytas blokiniame name, sulig kiekviena diena silpsta ir nyksta?

– Matysi, ten tau patiks, – vis tvirtino važiuodamas Vaitkus.

– Gal… – tarstelėjo tėvas, visą laiką žiūrėdamas pro mašinos langą, už kurio žaliavo pavasaris ir nepažįstami žmonės arė žemę, sėjo javus, sodino bulves, vaikščiojo vienmarškiniai apie savo sodybas ir gyvulius. Su tėvu buvo galima labai ilgai tylėti, taip ilgai, kol pačiam nuo tylėjimo pasidarydavo gera.

Iš lauko Uršulėlės troba atrodė visai nedidelė, tačiau viduje buvo pakankamai erdvi, gal todėl, kad nebuvo užgriozta visokiausiais baldais ir rakandais, o stovėjo tik tai, kas būtina. Per vidurį turėjo dvejas gonkas, gerąsias ir prastąsias, kurias skersai namo jungė toks kaip ir koridorius. Dešinėje pusėje – durys į nemažą virtuvę, už jos – į dar vieną, galinį, kambarį su dviem langais, po kuriais ir stovėjo ta baltai paklota lova. Tiesą sakant, Uršulėlė gyveno beveik vien virtuvėj, į tą kambarį gal kartą per dieną teužeidama. Po vieninteliu virtuvės langu stovėjo stalas, prie durų – suolelis su kibiru, ant sienos kabėjo dvi lentynos, užtrauktos raudonai taškuotom užuolaidėlėm, ant mūriuko juodavo pora nedidelių katiliukų. Remdamasis vienu galu į mūriuką, o šonu – į kitą sieną, dar stovėjo ilgas suolas kokių trijų lentų platumo, nuzulintas iki spindėjimo, ir tos trys lentos, niekuo neužklotos, buvo jos lova. Ir viskas. Daugiau daiktų jai nereikėjo. O visoj kairiojoj namo pusėj tebuvo vienas, bet gana didelis ir tuščias kambarys. Sienose švietė keturi langai. Po tais langais stovėjo ilgas medinis stalas, aplinkui – dar ilgesni platūs suolai.

– Protingai pastatyta, – pasakė tėvas, stovėdamas to tuščio kambario viduryje. – Toks kambarys – laidotuvėms. Nereikia sukti galvos, kur pastatyti grabą, kur susodinti giedorius.

– Kodėl – laidotuvėms? – nustebo Vaitkus. – Ir krikštynoms, ir vestuvėms, ir šiaip, kai giminės suvažiuoja…

– Nėr čia buvę nė kokių vestuvių, nė kokių krikštynų, – tėvas prisėdo ant suolo galo, pasidairė palubiais, perbėgo žvilgsniu tuščias sienas, grindis, langus. – Ir nė kokių giminių.

– Tai gerai! Mudu pirmieji ir būsim šio kambario gyventojai! – nudžiugo Vaitkus. – Žiūrėk, ežeras čia pat, viskas!..

Jis jau buvo ištiesęs pasieny vieną lovelę, dabar dairėsi, kur patogiau pastatyti kitą. Žiūrėjo pro langą į ežerą, džiaugdamasis sidabriniu jo švytėjimu, nendrynų spalva, medžių žalumu aname krante. Kiek į šoną, lango krašte, tolokai geltonavo Irenos tetos namas. Vaitkui pasigirdo, kad tėvas kažką tyliai pasakė. Kai atsigrįžo – tėvo alkūnės buvo atremtos į kelius, jis sėdėjo nežiūrėdamas į tą gražų vaizdą, veidas buvo rimtas, liūdnas, o lūpos, jei ir pasakė ką, dabar jau nebekrutėjo.

– Tu ką nors sakei? – paklausė Vaitkus.

– Aš? Ne…

Tačiau Vaitkus buvo įsitikinęs, kad tėvas pasakė: „Aš čia negyvensiu.” Ar kažką panašiai. Jis tiesiog jautė, kad tuščio kambario erdvėje dar tebesklando tų jo pasakytų žodžių garsai tarytum kokie šešėliai. Kampe, savo lovos galvūgaly, Vaitkus pasistatė meškerę. Rytoj, vos tik išauš, jis eis meškerioti. O paskui, saulei patekėjus, tėvas ateis ant liepto praustis, jiedu ilgai ir negarsiai šnekėsis, kad nepabaidytų žuvų. Tėvui ežeras patiks. Vaitkus išėmė iš krepšio rankšluostį, dabar dairėsi pasieniais, ieškodamas akimis vinies, bet nepamatė. Sienose nebuvo net vinies pėdsako. Rankšluostį numetė skersai stalo.

– Kodėl tu nieko nesakai apie mano pirkinį?

– Geras namas, – tėvas linktelėjo galva. – Rąstai dar geri, nepapuvę, ilgai laikys. Kad ant kalvelės, tai ir ežero drėgmė nesiekia. Su laiku tiktai brangs ir brangs. O pinigai vis pigyn.

Vaitkus laukė iš jo kitokių žodžių. „Nors tiek, – pagalvojo. – Nors nesupeikė. Nors nesako, kad pinigus išmetėm kaip į balą.” Apsimesdamas linksmu, jis atsigrįžo į tėvą:

– Na, pasirink, katroje norėsi gulėti!

Tėvas papurtė galvą:

– Važiuosiu namo.

Paskui pasitaisė:

– Parvežk mane.

– Kodėl?

– Man čia kažko negerai.

Vaitkus išsigando:

– Duria?.. Skauda?.. Po mentikauliu skauda?.. Validolio turi kišenėj?

– Turiu.

Vaitkus negalėjo rizikuoti ir pasilikti čia nakčiai. Reikėjo grįžti į miestą, kur po ranka daktarai, greitoji ir vaistai. Ir jiedu išvažiavo. Uršulėlei, stovinčiai kieme tarp dviejų baltų ožiukų, pasakė, kad tėvui duria širdį, gal atvažiuos kitą šeštadienį. Ji palingavo galvą, prieš tai tiriamai pasižiūrėjusi tėvui į akis:

– Su silpna širdžia čia negera vieta…

– Kodėl? – susirūpino Vaitkus.

– Mėnulis ant dangaus dabar negeras, ir ežeras piktas. Taikykit, kad mėnulis bus jaunas. Pilnaty čia su silpna širdžia negerai.

Važiuodamas atgal, akies kraštu Vaitkus vis dirsčiojo į tėvą. Atrodo, priepuolio nebus. Labai gražus pavakarys, nuostabūs šešėliai krenta ant Aukštaitijos kalvelių. Vaitkus pagalvojo, kad turi mašiną, turi namą prie ežero, tiek metų apie tai svajojo, o širdy nejaučia nei kokio pasitenkinimo, nei pasididžiavimo. „Reikia man ten pagyventi kokį mėnesį, kol apsiprasiu, kol pasijusiu šeimininkas. Dabar tik užvažiavom tarytum vandens atsigerti.” Tėvas sėdėjo šalia, užmerkęs akis. Jo nebedomino pralekiantys vaizdai. Tiesą sakant, jau artėjo Vilnius, pasimatė toli televizijos bokštas.

– Tu ten nepagyvensi, – pasakė tėvas.

– Kodėl nepagyvensiu?

– Todėl, kad ne. Jeigu nori, reikia tą namą nugriaut ir statyt naują. Gal tuomet. Bet kažin. Ir žemė po namu visa prisigėrus.

– Ko prisigėrus, ko?

– To. Tos moters… nebent visą tą kalvą po namu su buldozeriu nustumtum, ir tada statyt. Bet kiek tas atsieis!..

Tėvas vis dar sėdėjo neatsimerkdamas, tačiau įtemptai raukė antakius, lyg iš tikrųjų mintyse būtų skaičiavęs tokios statybos išlaidas.

– Ne, – papurtė galvą. – Labai giliai prisigėrus, iki pat pamatų.

– Bet ko? Ko?

– Kad pats nesupranti, kas tau paaiškins? Tos kuprotos motriškos. Tos kuprės.

– Bet juk pats sakei: gerai nupirkai, rąstai sveikiausi!..

– Rąstai – dar ne namas. Toj vietoj labai stipriai užgyventa.

– Ką tai reiškia – užgyventa?

O tą: ten gimei, ten mirei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa. Svetimam ten nėra vietos.

– Tai svetimas niekada ten nebegalės gyventi?

Tėvas nieko neatsakė.

– Vadinas, aš labai blogai nupirkau? Išmečiau tavo pinigus kaip į balą?

– Gerai nupirkai, aš nesakau. Po kelių metų, kai ta kuprė numirs, parduosi – dvigubai, trigubai gausi. O kad pats norėjai ten gyventi, reikėjo man parodyt, kol dar nebuvai nupirkęs. Dabar jau ką… nesikrimsk, vaikeli. Parduosi. Gan gerai parduosi.

– Nieko aš neparduosiu!.. – plykstelėjo Vaitkus. – Tokią vietą!..

Tėvas tik atsiduso. Ir niekada ten nebenuvažiavo.

Saulė jau buvo arti laidos, kai Vaitkus suko iš vieškelio į šoninį keliuką. Dabar jis važiavo tiesiai į vakarus, į patį saulėlydį. Pagalvojo, ar nevertėtų pirma užvažiuoti pas Irenos tetą ir atiduoti jai tą aspiriną, bet nusprendė, kad nuveš rytoj. Jam norėjosi greičiau apžiūrėti savo sodybą. „Dabar jau tikrai savo”, – pagalvojo pastatęs automobilį po liepa prie pat gonkų. Eidamas pasidairė aplink: ar nesimato kur nors keršosios ožkos ir dviejų baltų ožiukų, tačiau kur tau matysis. Juos kažkas išsivedė, o gal paprasčiausiai papjovė laidotuvėms ir suvalgė. „Nesąmonė! – atmetė šią mintį. – Kas valgys per laidotuves ožiuko mėsą?..” Jam atrodė, jog tai neįmanoma, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti sau tokio įsitikinimo.

Gonkose buvo švaru ir tuščia. Grindys, rodos, neseniai išplautos. Vaitkus prisiminė, kad čia mėtėsi guminiai batai, kaliošai, stovėjo sulankstytas kibiras, ant sienos kabėjo senas vatinis ir senas lietpaltis. Dabar tuščia. Dabar labai tuščia ir švaru. Atidarė duris į virtuvę. Ten taip pat buvo tuščia: ant stalo, ant mūriuko ir abiejose lentynose. Nebuvo jokio indo, katilo, kibiro, net puodelio atsigerti. Langas seniai švietė be užuolaidų, o juk anksčiau jos buvo, nors Vaitkus negalėjo prisiminti, kokios spalvos. Jis dabar tiktai dairėsi, ne tiek stebėdamasis, kiek fiksuodamas matomus dalykus: aha, nebėr net suoliuko prie durų, kur stovėjo kibiras su vandeniu, nebekybo palubėj šiaudinis paukštis, tik plika elektros lemputė ant pajuodusio laido kaip kokia stiklinė akis žiūti į tuščią erdvę ir į jį patį, besisukiojantį aslos viduryje; atidarytos krosnies durelės, o pelenai išsemti ir išnešti. „Kas tai padarė? – pagalvojo Vaitkus. – Irenos teta? Kaimynai?.. O gal…” – Jis net nusišypsojo savo minčiai, vydamas ją šalin: aišku, pati Uršulėlė to nepadarė. Juk ji nenusižudė, ji taip mirė. Geri žmonės visa tai padarė, ir labai gerai padarė, nepaliko jokių senų daiktų, jokių rakandų, jokių čia gyvenusios kuprotos moters prisiminimų. Bet liko kvapas. Tas kvapas, kurį jis pirmąsyk užuodė, vos peržengęs slenkstį. Jeigu nebeliko jokių daiktų – iš kur tas kvapas? Iš sienų? Iš lubų? Grindų? „Išdažysiu sienas, – nusprendė Vaitkus. – Iš pradžių pasmirdės aliejiniais dažais, o paskui bus gerai.” Jis negalėjo sakyti, kad tas kvapas buvo labai stiprus ar nemalonus, tačiau jis buvo, jis jutosi, uodėsi, nuolat primindamas, kad Vaitkus čia yra tarytum koks pašalinis. „Nieko, – vėl nuramino save Vaitkus, – dar atsivesiu dezodoranto ir išpurkšiu!”

Dabar jis atidarė duris į tą kambarį, kuriame po langu stovėdavo baltai paklotoji lova. Jam atrodė, kad ko ko, o jau tos lovos, tos akinančio baltumo patalynės jis tikrai ten neišvys. Bet išvydo. Jos niekas nebuvo palietęs. Visi kiti daiktai iš kambario buvo dingę – nuo grindų, nuo sienų, nuo palangių, tik ta balta lova stovėjo kaip stovėjusi. Vaitkus gūžtelėjo pečiais, atsitraukė atbulas ir uždarė duris. Nesąmonė kažkokia! Nejaugi ir lovą, ir patalynę kuprotoji šeimininkė paliko jam? Kam jam reikia? Kur jis ją dės? Ne, rytoj rytą jis viską išsiaiškins su Irenos teta. Ji tikriausiai viską žino. Ir jis atidarė duris į „savo” kambarį, kaip mintyse pats pavadino. Tą didįjį. Čia nieko nebuvo liesta. Abi sudedamosios lovelės stovėjo pasieniais, o rankšluostis, kurį jis buvo numetęs pavasarį skersai stalo, dabar buvo kiek papilkėjęs nuo dulkių, tačiau gulėjo ten, kur ir buvo numestas. Ir meškerė stovėjo kampe, jo vargšė meškerė, šįmet nė karto taip ir neišvyniota. Į langus be užuolaidų krito keli paskutiniai saulės spinduliai. Dangus plačiai ir gražiai raudonavo anapus ežero, o medžių viršūnės tame raudonume matėsi kaip anglimi nupaišytos. Valandėlę Vaitkus grožėjosi, paskui išėjo į kiemą atsinešti krepšio su maistu. Prie mašinos pastovėjo ir parūkė svarstydamas, kaip jis čia praleis savo pirmąją naktį. Paprastai. Turi nusipirkęs dešros, duonos ir mineralinio vandens. Paskui atsiguls didžiajame kambaryje į sudedamąją lovelę, susikiš rankas po galva ir gulės, galvodamas kas į galvą ateina – gal ką prisimindamas, gal apie ką pasvajodamas – ir klausysis tylos, kaimo tylos, kurios jis taip ilgėjosi gyvendamas miesto blokuose. Ateis tyla, ateis miegas, ateis gražus, malonus sapnas.

Vaitkus atsipjovė abišalę duonos, atsilaužė sprindį dešros, atsigulė į lovą ir ištiesė pavargusią nugarą. Kramtė gulėdamas, o priešais jį degė didžiausias, raudoniausias saulėlydis – toks didelis, jog tik maža dalis tetilpo lange. Vaitkus iš čia nematė nei ežero, nei pakrantės medžių, tik dangų, degantį krauju ir auksu, persiliejantį aguonų, vyšnių spalvom su purpuriniais ir net violetiniais ruožais. Tokio sodraus, tokio ryškaus dangaus seniai jau nebuvo matęs. Neatitraukdamas akių, Vaitkus stebėjo visas tas spalvas ir atspalvius, jų persiliejimus, jų sodrų ir gilų susimaišymą, žiūrėjo kaip į nuostabų, beveik genialų paveikslą kažkokioje parodoje, kur kitų paveikslų ir nėra, tik tas vienas: didžiulis, nutapytas pirmapradėm spalvom, pats švytintis ir aplinkui viską nušviečiantis. Paskui jam pasimatė, kad tame raudonai auksiniame liepsnojime blaškosi didelis juodas paukštis, kildamas ir krisdamas, puldamas į šonus ir vėl išskleisdamas sparnus, tačiau jie Vaitkui neatrodė kaip paukščio, nes nebuvo siauri ir smailūs, o platūs kaip šikšnosparnių ar kaip angelų arba demonų. „Kaip demonų, – pagalvojo Vaitkus. – Kaip demonų.” Staiga jis atsistojo ir priėjo prie lango. Jau eidamas artyn suprato, kad nėra danguje jokio paukščio. Tarp dviejų lango rėmų blaškėsi paprasčiausia peteliškė. Tik Vaitkus negalėjo suprasti, kaip ji čia atsirado. Lange nebuvo nei kokių didelių plyšių, nei orlaidės. Bet jei atsirado, tai kaip nors, vadinasi, atsirado. Įdomiausia, kad raudoname fone ji atrodė visiškai juoda. Kaip ir tie medžiai, kuriuos matė anapus ežero. Neatrodo, jog ten augtų miškai, – tai tik dideli pakrančių medžiai, gal kokie juodalksniai ar kas. Paskui Vaitkus atsiminė, jog peteliškės gyvena vos vieną dieną. „Tai jos paskutinis, priešmirtinis šokis ant raudono stiklo”, – liūdnai pagalvojo Vaitkus. Vėl atsigulė į lovą ir užsirūkė žiūrėdamas į nykstančias ir blėstančias spalvas. Peteliškės jau nebebuvo matyti. Tamsa pamažu plūdo į kambarį vis tirštėdama ir tirštėdama, ir jau greitai Vaitkus negalėjo įžiūrėti net savo ištiestos rankos. Kartu su tamsa atėjo ir gili tyla, ir nuo jos Vaitkui pradėjo lengvai ūžti ausyse. Jis bandė patogiau įsitaisyti lovelėje, bet miegas nėjo artyn, ir Vaitkus kaskart vis labiau ėmė jausti toje tamsoje stovinčias sienas ir lubas, ir grindis, ir net ilgąjį stalą su suolais, – tie dideli daiktai nematomi glūdėjo visai čia pat, palengva spausdamiesi jo link, glausdamiesi arčiau viens kito, norėdami Vaitkų išstumti, išmesti, išspjauti iš čia, nes jis jiems trukdė būti vieniems, kaip buvo įpratę. Spausdami erdvę, kurioje išsitiesęs gulėjo Vaitkus, jie kartu tartum spaudė ir tirštino tylą, kuri vis giliau lindo į ausis, sunkėjo galvoje, virsdama neaiškiais garsais, sąmonei kol kas nesuvokiamais ir neįvardijamais. Ir tada Vaitkui pasirodė, jog jis išgirdo labai tylų ir dainuojantį moters balsą. Žodžių jis dar negalėjo išskirti, tačiau atmintis jau blaškėsi ties riba, už kurios jis įstengs atpažinti melodiją. Tik nebuvo aišku, iš kur visa tai sklinda: iš šio kambario, iš gretimo, iš lauko; iš kur atsiranda – iš tamsos ar iš tylos? Vaitkus įtempė klausą kiek begalėdamas, net galvą kilstelėjo nuo pagalvės, kad galėtų klausytis abiem ausim. Dabar įis tarėsi išskiriąs kelis skiemenis, išdainuojamus garsiau ir aukštesniu balsu:

…nai…ėlio…nai…

Tačiau nebuvo tvirtai įsitikinęs, ar balsas aidi giliai atmintyje, buvusiame ir tolimame laike, ar viskas vyksta čia ir dabar. Jis atsivertė aukštielninkas ir abiem delnais užsispaudė ausis. Jose pradėjo ūžti, o balsas nutilo. Vadinasi, jis iš tikrųjų girdi, iš tikrųjų išskiria tuos padrikus skiemenis, bet negali jų suvesti į eilę, kad išryškėtų prasmė. „Jeigu aš pabandysiu niūniuoti kartu su ja, – pagalvojo Vaitkus, – aš nebegirdėsiu, ar ta moteris bedainuoja. Reikia, kad mano balsas skambėtų tiktai galvoje, neišeidamas iš manęs į orą.” Ir jis pabandė taip padaryti. Dabar jis dainavo vien savo galvoje: ir pats dainavo, ir kartu girdėjo moters balsą. Keistas tai buvo dalykas, nes Vaitkus savo paties balsą tarytum girdėjo atmintyje, o tos moters – iš tikrųjų. Melodija buvo labai lėta, labai liūdna, jos nebuvo įmanoma paskubinti. Balsas tamsoje Vaitkaus dabar jau nebaugino, tik buvo neįprastas ir nesuprantamas. „Viešpatie! – atsikvošėjo Vaitkus, – juk aš krutinu lūpas, aš sakau žodžius!..” Jis žinojo tuos žodžius, žinojo!

Bereik, motinėle, mane auginai,
Bereik mažulėlio nenuskandinai…

Ir Vaitkus pabandė pašnabždomis juos išdainuoti. Taip tyliai, kaip tiktai galėjo. Anas balsas tuojau dingo. Vaitkus pamažu, stengdamasis nesutraškėti, atsisėdo lovoje. Įsiklausė. Nieko. Nebėra nieko. „Idiotas! – jis norėjo stuktelti kumščiu sau į kaktą. – Aš jį nubaidžiau!..” Vėl labai palengva išsitiesė aukštielninkas. Užsimerkė, kad anajam balsui būtų drąsiau. Ne, nebėra. Tylu. Ausyse pradėjo spengti. Besiklausydamas to lengvo spengesio, Vaitkus lyg prisnūdo. Jam atrodė, jog kažkas užklojo veidą lengva marlės skiaute. Jausdamas tą lengvumą, tą prisilytėjimą, jis kurį laiką snūduriavo. Giliau įmigti negalėjo, nes visą laiką ten – giliai galvoje, pačiame jos viduryje – tarytum ko laukė. Paskui pajuto, kad ta marlė pradeda jam kažkaip trukdyti, nubraukė ją nuo akių delnu. Iš pradžių nesusigaudė, ką jis dabar girdi. Tai buvo balsai, tai buvo daug balsų, kurie šnibždėjo vienu metu vieną ir tą patį: mums mūsų kaltes – nevesk mus – amen – kasdienės mūsų – šventas vardas – ant žemės – kaltininkams – karalystė – kaip ir mes – bet gelbėk mus – teesie – gelbėk… Visi tie balsai tartum meldėsi, tačiau pradėję buvo ne vienu metu ir ne vienoje vietoje, o visur tamsoje: prie lango, už stalo, vidury kambario, prie pat lovos, kurioje Vaitkus gulėjo aukštielninkas, stipriai užmerkęs akis. Jis bijojo pakrutėti, kad vėl jų nenubaidytų, ir dabar jie gana gerai girdėjosi. Tačiau ir dabar tai tebuvo tiktai vienos moters šnibždėjimai. Ar tos pačios, kuri pirmiau taip liūdnai ir taip tyliai dainavo? Vaitkui net pasirodė, kad kambario tamsoje pastatyta koks dešimt magnetofonų ir jie visi suka tą pačią juostelę, tiktai vis iš kitos vietos. Kitaip jis nemokėjo sau to paaiškinti. Jis pasijuto gana nejaukiai, nors ir nejautė jokios baimės. Tiesiog ši tamsa pasidarė labai ankšta nuo tų šnibždėjimų, lyg jis būtų buvęs paguldytas į kokią dėžę ir kietos šonų lentos jau būtų pradėjusios spausti jį iš visų pusių. Jis atsisėdo lovoje. Šnibždėjimai staiga nutilo. Dabar Vaitkus galvojo, ar jis žino, kurioje sienos vietoje yra elektros jungiklis. Neatsiminė. Nepasižiūrėjo iš vakaro, nes tada dar nebuvo tamsu, dar viską tebebuvo apšvietęs tas didžiulis saulėlydis. Jis tik sugraibė ant grindų žiebtuvėlį ir palengva nuslinko prie durų. Uždegęs apšvietė abi durų staktas ir sieną palei jas. Šiame kambary apskritai nebuvo jungiklio, gal net elektra nebuvo įvesta. Tada apgraibom nuslinko į virtuvę, užsidegė šviesą. Plika elektros lemputė skaudžiai dūrė į akis. Vaitkus prisėdo ant įmūryto plačiojo suolo. Pečiuko anga juodavo atdara. Vaitkus toli ištiesė ranką ir uždarė ketaus dureles. Tai oro trauka jam šitaip tyliai dainavo per naktį. „Kurgi ne! – suniekino tuoj pat savo mintį. – Ir „Tėve mūsų” dešimčia balsų kalbėjo?..” Išėjo į lauką prie mašinos. Jau buvo žymu, kad aušta. Nejaugi taip greitai pralėkė naktis? Nejaugi jis nė vienos valandėlės negavo užmigti? Atsidarė dureles, įsisėdo į vidų, ketino rūkyti, bet nusprendė, jog vėliau, vėliau, o dabar pasidėjo alkūnes ant vairo, ant jų – galvą ir tuoj pat užmigo.

Kai jis pabudo, buvo jau didelė diena. Jam maudė nugarą ir skaudėjo galvą. Prie šulinio rado pririštą kibirą. Prisisėmę pilną, pasistatė ant rentinio krašto. Vanduo nebuvo labai skanus, tik labai šaltas. Viena ranka lenkdamas kibirą žemyn, kita mozojosi veidą, vilgė akis ir kaktą. Nenusišluostęs grįžo atgal, pavaikščiojo aplink mašiną, bet į kambarį nėjo, nors rankšluostis gulėjo ten, skersai ilgojo stalo. Negalėjo prisiversti įeiti, pats nežinojo – kodėl. Net dabar, jau seniai išaušus rytui, jam neatrodė, kad tai, ką jis šiąnakt girdėjo ir jautė, – visi tie balsai ir šnibždėjimai, – buvo tik pavargusio žmogaus sapnas. Jis buvo tikras, kad nė vienos valandėlės nemiegojo ir nieko nesapnavo. Atsistojęs prie namo kampo, pasižiūrėjo į ežerą. Vanduo ramiai sau tyvuliavo, gražiai atšviesdamas didžiuosius ano kranto juodalksnius, nurimęs po vakarykščio saulėlydžio. Ir debesys šiandien buvo kitokie: balti, stori ir labai purūs – rodos, galėtum vartytis juose ir nenukristum į žemę. Viskas šį rytą atrodė kitaip, tik ne taip, kaip Vaitkus buvo girdėjęs ir jautęs. Nuo Irenos tetos namų taku prie vandens krypuliavo baltų žąsų virtinė, iš kiemo išvažiavo nedidelis raudonas traktorius ir parpdamas kilo keliuku į kalnelį. Vaitkus grįžo į mašiną, išsiėmė iš lentynėlės aspiriną, norėjo pats praryti vieną, bet pagalvojo, kad negražu paduoti žmogui praimtą, todėl numetė vaistus ant sėdynės ir užvedė variklį.

Irenos teta išėjo iš trobos Vaitkui dar nespėjus atidaryti mašinos durelių. Tai buvo aukšta padžiūvusi moteris. Vaitkus kiekvieną kartą nusistebėdavo jos akių spalva: tokio žydrumo akis Dievas įdeda gal tik vienam iš tūkstančio. Į senatvę jos jau buvo kiek pablukusios, tačiau kaip gražiai turėjo šviesti jaunystėje! O Irenos akys buvo tik pilkšvai žalios.

Vaitkus išsirangė iš mašinos ir pasilabino, atkištoje rankoje laikydamas tuos vaistus. Dabar nebesijautė taip nepatogiai, kaip patį pirmąjį kartą, kai Irena jį pristatė kaip savo mokslo draugą. Koks ten mokslo draugas, kuriam jau per keturiasdešimt ir kurį vos ne visą vasarą reikia maitinti ir nakvydinti savo tetos sodyboj? Jis buvo tikras, jog teta iš pirmo žvilgsnio perprato jų santykius: ir kad gyvena kaip vyras ir žmona, tiktai skirtinguose miesto galuose, ir kad važinėja pas vienas kitą po kelis kartus per savaitę, ir kad šitaip ir nugyvens kaip ne žmonės, niekuomet nebegalėdami savo santykių nei iki galo išsiaiškinti, nei vienu kartu nukirsti.

– Mačiau, kaip vakar vakare atvažiavot. Ar gerai miegojot naujoj vietoj? – paklausė ji, eidama artyn, ir Vaitkus pajuto, tartum du žydri plonyčiai siūlai įsitempė ore tarp jos vyzdžių ir jo veido.

Jis buvo besakąs „gerai”, bet nepasakė, nes jam pasirodė, kad ta žila moteris ir taip viską žino. Ir čia pat, stovėdamas šalia mašinos, papasakojo apie tuos balsus ir šnibždėjimus.

– Bet gal man taip tik pasirodė, – su maža viltimi pridėjo Vaitkus. – Labai toli važiavau, pats vakar savo tėvą palaidojau…

– Vai!.. – išsigando moteris. – Dar vieną mirtį atsivežei!..

Vaitkus tylėjo. Ką jis galėjo pasakyti? Atsivežė, žinoma. Kur galėjo palikti? Ir kas žino, kiek ilgai ta mirtis dabar su juo visur važinės ir vaikščios.

– Sėskimės, nestovėkim, – pasiūlė moteris, ir Vaitkus pagalvojo, jog vesis jį į vidų, bet ji pasivėdėjo čia pat į šoną, kur po medžiu stovėjo sukaltas stalas ir į žemę buvo įkastos kaladės. Ant vienos Vaitkus atsisėdo, laukė, ką ji pasakys, nes pats nežinojo, ką daugiau galėtų sakyti. Gal papasakoti, kaip tėvas per sapną pasikvietė kaimynus į laidotuves? Ne, šito nereikia. Šito tai jau ne. Moteris irgi sėdėjo tylėdama, tiktai pasisukusi ton pusėn, kur buvo Vaitkaus sodyba, nors iš tos vietos jos ir nesimatė.

– Tai ji už savo vaiką dainavo. O maldos, matai, nebuvo išklausytos, nebuvo, sugrįžo viskas atgal…

– O kaip ji mirė? – paklausė Vaitkus.

– Paprastai mirė. Sekmadienį buvo bažnyčioj, grįždama pas mane dar buvo užėjusi. Ji taip tiesiai nesakė, bet aš supratau. Jeigu kada mirčiau, sako, tegu tavo Bronius suneša viską į pakalnę ir sudegina, kam, sako, svetimam žmogui tas mano šlamštas? Tiktai kryželis ant palangės ir lova tegul palieka. Jeigu tas mano vaikas kada sugrįžtų, tegu neišvaro kaip šuns į lauką, tegu nors vieną naktį leidžia pernakvoti. O rytą, kai nuėjau su sūnu, jau gulėjo ant suolo atšalusi. Rankas ant krūtinės gatavai susidėjusi. O pinigai laidotuvėms padėti ant pečiuko.

–Tai ką man daryti?.. – visai nupuolusiu balsu paklausė Vaitkus.

Ji atsistojo nuo kaladės:

– Pasėdėkit čia. Aš tiktai skarelę persirišiu. Negražu su ta pačia, kur į tvartą vaikštau.

Ir Vaitkus nusiminęs liko sėdėti. Po valandėlės ji vėl pasirodė kieme, bet jau su kita skarele, pasirišusi gražią prijuostę, o rankose laikė jurginų puokštę. Vaitkus buvo ir užmiršęs, kad dabar, vasarai einant į pabaigą, visoj Lietuvoj žydi jurginai, tos gražios senų moterų gėlės.

– Dabar galiu važiuoti, – ji stovėjo prie durelių nemokėdama atsidaryti. Ir labai susikaupusi sėdėjo šalia, atsargiai laikydama jurginus rankose, ir nepratarė Vaitkui daugiau nė žodžio. Tik kai įvažiavo į kiemą, paprašė:

– Neikit su manim.

Vaitkus linktelėjo galva ir nėjo. Atsisėdo lauke ant suoliuko po virtuvės langu. Girdėjo, kaip ji pasibeldė į duris, kaip atidarė, kaip garsiai pasakė tarpdury:

– Tegu bus pagarbintas!..

Jis įtempė klausą tikėdamasis – gal išgirs atsakymą. Ir nebūtų per daug nustebęs, jei būtų išgirdęs.

– Uršule!.. Uršule!.. Va, žiūrėk, kokių gražių jurginų tau atnešiau!..

Girgžtelėjo veriamos durys į vieną kambarį, į kitą. Paskui ilgam viskas nutilo. Vaitkus sėdėjo, prisispaudęs nugara prie medinės sienos, net pakaušiu atsirėmęs į ją, ir jam rodėsi, kad jis girdi tylius dviejų moterų balsus, tiktai negali išskirti žodžių. Ir negali suprasti, kur jos kalbasi – virtuvėj, didžiajame kambaryje ar tame, kur stovi paklota lova. Paskui pajuto, kad nuo prakaito drėksta marškinių nugara, tartum ta siena, į kurią sėdėjo atsirėmęs, būtų įkaitusi. Atsistojo, ilgai vaikščiojo po kiemą, stengdamasis įsivaizduoti, kas ten dabar darosi namo viduje. Buvo nuėjęs net savo reikalu už tvartelio, o lomelėj pamatė ir laužo vietą, kur buvo sudeginti visi Uršulėlės daiktai ir rakandai. Bet nepriėjo arčiau, vėl vaikščiojo aplink šulinį, aplink savo mašiną, paskui atsistojo po liepa ir stovėjo šitaip, ramstydamasis čia vienu, čia kitu petim į kamieną. O Irenos teta vis neišėjo, ir Vaitkus jau pradėjo suvisam nebesuprasti, ką ten, tuščiame name, galima taip ilgai daryti. Pagaliau ji pasirodė, bet ne tarpduryje, o iš už namo kampo. Priėjo prie Vaitkaus, o rankose jau nebeturėjo jurginų.

– Radau gonkelėse besėdinčią… – pasakė Vaitkui žiūrėdama sau po kojų į žolę. Atrodė tarytum liūdna, tarytum išbalusi.

Nuėjo ir atsisėdo ant suoliuko po virtuvės langu, kur ir Vaitkus buvo sėdėjęs. Jis dabar nejaukiai mindžikavo priešais, nes suoliukas buvo trumpas, jam nepatogu buvo taip arti sėstis. Pasėdėjusi, pasėdėjusi pakilo:

– Taip pavargau, kad ir kojos nelaiko…

– Aš parvešiu, – pasišovė Vaitkus.

Toje vietoje, kur Vaitkui reikėjo sukti iš vieškelio į jos sodybą, ji paprašė sustoti. Vaitkus sustojo. Kas jai atėjo į galvą? Laukė, ką pasakys, žiūrėdamas virš vairo į apdulkėjusį mašinos kapotą. Visa mašina lengvai tirtėjo. Pajuto, kad įi lengvai palietė jam petį:

– Ji išeis.

– Kur išeis?

– Išeis. Pasakiau apie sūnų. Ėmiau ir pasakiau. Nebėr jai ko čia bebūti.

Ji norėjo atsidaryti dureles. Persilenkęs Vaitkus atidarė.

– Ačiū, labai ačiū, – mediniu balsu padėkojo Vaitkus.

Ji nuėjo savo keliuku neatsigręždama. Vaitkus apsisuko vieškelyje ir nuvažiavo atgal. Dabar jam nori nenori reikėjo įeiti į savo namą. Lyg laukdamas ko netikėto, jis apvaikščiojo visus kambarius, tačiau jokio pasikeitimo nepajuto. Gonkose, kurios ežero pusėj, raudonavo ant suolo jurginų puokštė. Jis grįžo į didįjį kambarį. Jam skaudėjo nugarą, jis jautėsi dar labiau pavargęs nei vakar. Norėjo išsitiesti savo sujauktoje lovelėje prie sienos, bet susilaikė. Kažkodėl prisiminė peteliškę, kuri vakar blaškėsi tarp lango rėmų. Tada, saulėlydžio šviesoje, ji atrodė juoda ir didžiulė. O anoji, kur atskridusi nutūpė ant tėvo rankų, buvo maža ir balta ir kartu su tėvu ramiai nugrimzdo į žemę.

Bet juodosios peteliškės tarp rėmų nebebuvo. Nei gyvos, nei mirusios. Vaitkus nenorėjo patikėti savo akimis. Nebuvo, ir tiek. Pirmiausia ji čia niekaip negalėjo įskristi. Tarp rėmų ir sienos nesimatė jokių plyšių, nebuvo ir orlaidės. Niekas lango neatidarė, niekas jos iš čia ir neišleido. Vaitkus apžiūrėjo ir antrą, ir trečią langą. Visur tas pat. Langų rėmai sandarūs, o plyšiai dar nuo žiemos užklijuoti popieriais. Tik ant kraštinio lango stovėjo tas pajuodęs medinis kryželis, kurį minėjo Irenos teta, ir šalia gulėjo stora maldaknygė, susukta į baltos medžiagos skiautę. Bet tai nebuvo maldaknygė, tai buvo jo paties pinigai, kuriuos jis sumokėjo už šį namą: keturi pundeliai po tūkstantį litų, apklijuoti raudonai dryžuotomis banko juostelėmis, nė vienas nepraimtas ir nepraplėštas. Visai sutrikęs, Vaitkus vartė juos rankose, čia padėdamas atgal ant palangės, čia vėl pasiimdamas. Ir labai norėjo atsigręžti atgal: ten, ant sudedamosios lovelės krašto, tikrai dabar sėdi liūdnas jo tėvas su balta peteliške ant lūpų.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Jūratė Sprindytė. Rašymai, užrašymai – į sąmonę ar į griovį?

2013 m. Nr. 5–6 / Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 135 p.

Alfredas Guščius. Biografija, įsupta į laiko drobulę

2011 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 192 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Romualdas Granauskas. Rakto ieškojimas

1995 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos Įteikimo iškilmėse / …Šitą dalyką turėtume vadinti mūsų laiko drama. Kai taip stai­giai pasikeičia ištisos vertybių sistemos, toli į šoną pasislenka at­skaitos taškai ir kriterijai, nenuostabu, kad…