Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3

* * * / bedalės

Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje nuskambėti nauju žodžiu, nulemti radikalų perversmą. Tiesa, Elvyra S. nežinojo, ar kas nors jos patirtimi naudojasi, mat išleisti seniai parašyto mankštos vadovėlio vis nepavykdavo. Jos mankštinami gamyklos darbuotojai nesikraipė ir nesirąžė, netūpčiojo ir nešokčiojo, oi ne! Tokia primityvi išraiška būtų nederėjusi su Elvyros S. kaip menininkės ambicijomis, žeidusi kūrėjos orumą. Kiekvieną rytą, be ketvirčio aštuonios, detalių pučiamiesiems instrumentams gamintojai rinkdavosi įmonės aktų salėje ir, prieš pradėdami darbą, penkiolika minučių vaidindavo elnius. Kinkuodavo slidžiu parketu, kraipydami užpakalius, iškėlę virš galvų sukryžiuotas rankas išskėstais pirštais. Elvyra S. dar pačią pirmą darbo dieną suvokė, kad jai prilygstančių mokinių šiame kolektyve išsiugdyti nepavyks. Deja, nuogąstavimai pasitvirtino. Per tris dešimtmečius gamykloje pasikeitė galybė kadrų, bet toje gausioje per Elvyros S. rankas perėjusioje minioje pasitaikė vos vienas kitas gabesnis mankštai darbuotojas. Liežuvėlius valtornoms jie gal ir liedavo tobulai, bet kaip elniai būdavo niekam tikę. Atrodė, kad dirbti įmonėn ateina išvien nedvasingi kerėplos, tikrų tikriausi stuobriai. Ypač skaudžiai Elvyrą S. žeidė jų abejingumas. Kad ir kaip kantriai ji reikalavo įsisąmoninti antuždavinį bei aktyvaus veiksmo liniją, tiems slunkiams buvo nė motais. Bėgo metai, keitėsi darbuotojai, tik ne mąstysena: kaip nors prastumti tas penkiolika mankštos minučių ir, prieš imantis pūstukų, vožtuvų ar vamzdžių, dar suspėti parūkyti. Kuo uoliau pati Elvyra S. gilinosi į elnio psichologiją, fiziologiją, elgseną, anatomiją, trokšdama perteikti žinias kolektyvui (mat buvo įsitikinusi: tik žinodamas, iš kokio miško elnias kilęs, kokio yra amžiaus, ką neseniai rupšnojo, kiek rujų patyręs, kokiomis ligomis sirgęs ir panašiai, žmogus gali autentiškai atkartoti šio elegantiško žvėries judesius), taigi, kuo giliau į elnio būtį ji skverbėsi, tuo atviriau ir įžūliau instrumentų detalių gamintojai ignoravo jos pastangas. Tos kreivos šypsenėlės, tas nuobodis veiduose, tas nerangus plumpsnojimas Elvyrą S. tiesiog gniuždė. Ji skausmingai suvokė gražiausius gyvenimo metus naiviai paaukojusi genialiam sumanymui, kuris tiems Dievo nuskriaustiems klumpiams buvo neįkandamas. Ak, jei kitados nebūtų išėjusi iš gerokai perspektyvesnės tinklelius teniso raketėms gaminančios įmonės. Juk visi įkalbinėjo ją pasilikti… Ak…

Žmogiškasis veiksnys detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje buvo labai svarbus. Išdirbio rekordininkai atsidurdavo Šlovės galerijoje, užtarnauto poilsio išeinantys veteranai būdavo pagerbiami Varinės tonacijos statulėlėmis, šį pasaulį apleidę kolektyvo nariai – iškilmingai apraudami.

Persirengusi sportiškai, Elvyra S. pro tarnybines duris įžengė į neaukštą aktų salės scenelę ir nustėro. Ties galine pakylos siena kabojo du didžiuliai iš faneros išpjauti skaitmenys: 3 ir 0. Kruopščiai apklijuoti įvairiaspalvėmis kalėdinių žaisliukų duženomis, trejetas ir nulis gražiai žybčiojo pro seniai nevalytus salės langus krintančiuose saulės spinduliuose. Pasimankštinti – pirmą kartą per tris Elvyros S. darbo dešimtmečius – buvo susirinkęs visas kolektyvas, nuo budėtojos iki direktoriaus. Visi vilkėjo naujutėlius pilkus chalatus, visiems ant galvų stirksojo šia proga iš porolono padaryti ragai. Gamyklos atstovės spaudai iš anksto pamokyti elniai sutartinai užbaubė ir, prilaikydami svyruojančius, vos tesilaikančius ragus, nė neraginami suskato mankštintis. Elvyra S. susigraudino.

* * * / nedegto molio

Vėžys – tokia jo pravardė – dairėsi po namus. Pyktis šįsyk kažkodėl kilo sprandu. Parduoti čia nebebuvo ko. Kam įsiūlysi išklibusią medinę lovą trandžių pagraužtomis kojomis ar ne kartą drėkusį ploną, dar ir įdubusį čiužinį? Ar vienintelę taburetę – tokį pat kledarą kaip gultas ir stalas. Net dulkių, ir tų namuose nebuvo. Pasienyje, kur kadaise stovėta spintos, ant pritryptų grindų be poros lentų tamsavo keturios žymės. Vėžiui žūtbūtinai reikėjo ką nors parduoti. Antraip teks vogti. Jis priėjo prie lango, apžiūrėjo rėmą. Vidinius stiklus buvo išnešęs dar aną rudenį. Ne, žiemą. Et, koks skirtumas! Suskaičiavo negyvas muses tarplangyje. Septyniolika. Perėjo į apytuštę virtuvėlę – dažų nuobiros ant grindų po aptriušusia spintele, nuo sienos, kur anksčiau būta dujinės viryklės, atsiknoję skarmalais užkamšyti vamzdžiai. Tuščias aliejaus butelis ant palangės. Musės lange sukritusios į geltoną vatą. Butelyje – įklimpusios skretaluose lyg gintare. Neišbyrėjo net pakračius. Taigi, ten septyniolika, čia – šešios. Kad taip pardavus kokiam žvejui – bent po kapeiką už vieną… Sulig ta mintimi Vėžys kone pravirko. Vos nušlempinęs iki lovos susirietė ant dėmėto čiužinio. Niko iki šiol dar niekad nepatirtas graudulys, spaudė kažin koks slogumas, gerklėje strigo glitus gumulas. Atremtas į sieną ant grindų stovėjo nedidelis stačiakampis veidrodis, lyg raupsais aptekęs tamsrudžiais šlakais. Vinies, ant kurios jis pirmiau kabojo, sykį prireikė kamščiui pradurti, vėliau ji pasimetė. Vėžys užsimerkė – kad tik nesušmėžuotų apsususiame stikle jo veidas su buka glumo išraiška: plokščias, plačiai įstatytomis akimis, nubertas mažutyčiais raudonais spuogeliais.

Kas dedasi, jis nesusivokė. Nebuvo šalia žmogaus, kuris paaiškintų, kad absurdiška mintis parduoti nugaišusias muses vos neatskleidė Vėžiui jo gyvenimo bergždumo, gyvenimo kaip kaleidoskopo, kurio vamzdyje – suk nesukęs – amžiais sukrinta vis ta pati mozaika. Amžiais ta pati draugija – bulvianosės būtybės moteriškais ir vyriškais vardais, amžiais tas pats kapeikų skaičiavimas, amžiais tas pats alkis, tas pats troškulys, tas pats neaiškus paros metas…

Šmėstelėjo kažkur jo sąmonės pakraštėliuose ta savivokos galimybė ir išblėso. Veikiai ir graudulys atlėgo.

* * * / rakštys

Laukan senelę teko kelti per langą. Pirmas aukštas, lyg ir nieko ypatingo, bet vienas vyrų slystelėjo, gerai nesuėmė už kampo, ir ji, pasinaudojusi proga, šoko iš staigiai pakrypusio karsto.

Gatve žemyn burbė automobilis. Iš universalinės kitapus įvykį stebėjo uniformuotos pardavėjos. Mėlyni chalatai, balzgani kykai. Krūmuose priešais penkiaaukštį lyg niekur nieko čirškavo žvirbliai. Jie neskaitydavo knygų, nežiūrėdavo filmų, todėl nežinojo, kad tokiais atvejais dera nerimastingai išsilakstyti.

Po langais susispietę laidotuvininkai sutartinai aiktelėjo, petys petin stovį paauglys ir kiek vyresnis jaunuolis nevalingai atkišo rankas, vienas kairę, kitas – dešinę. Į orą, lyg kas būtų primynęs nematomą didžiulį pumpotaukšlį, debesėliu pliūptelėjo kolektyvinė mintis. Nejau velionė vėl siutins netikėtais apsilankymais ir tokiais pat netikėtais dingimais, kai jau būsi su įname apsipratęs? Nejau vėl kamantinės marčias – ar gerai mano sūnus tave pabirbina? Sulig kiekvienu pokštelėjimu ar trinktelėjimu vėl skelbs karo pradžią, sulig kiekvienu degtuko čirkštelėjimu – gaisrą? Vėl mokys anūkus visokių paikysčių? Vėl bus dantų griežimo: ką mamytei padarėte? Kodėl pas jus neišbuvo nė savaitės, o mums ant sprando užsikorė visam mėnesiui? Vėl ji verkšlens ir dūsaus naktimis? Vėl?.. Vėl?..

Jei laikas staiga sustotų, pamaniau, koks puikus būtų gyvasis paveikslas. Kokie įspūdingi fototapetai!

* * * / beginkliai

Iš pradžių Sigučiui laukti antrame universalinės aukšte prie laiptų patiko. Mama pastatė jį priešais žaislų skyrių, prisakė stovėti kaip įkastam ir pažadėjo grįžti po penkiolikos minučių. Sigutis kaipmat susigalvojo pramogą. Stebėjo visomis kryptimis zujančius žmones ir spėliojo kai kurių vardus. Bet patikrinti, ar tie spėjimai teisingi, nebuvo kaip, tad žaidimas berniukui veikiai pabodo. Jis įsižiūrėjo į šviesų lopą, pro didžiulius langus plieskiančios saulės paklotą ant grindų. Kai ant to patiesalo užžengdavo koks pirkėjas, apie kojas jam sukildavo sidabrinių dulkelių sūkuriai. Dešiniau buvo laikrodžių skyrius, bet žaislai priešais Sigučiui rūpėjo labiau. Retkartėmis iš skyriaus, nešini ką tik įsigytu turtu, oriai išeidavo vaikai. Kiti, kad ir kaip tąsydavo tėvus už rankų, kad ir kaip zurzdavo ar net trypdavo kojomis, į išsvajotąjį lobyną nepatekdavo. Pirmiesiems Sigutis šiek tiek – tik vos vos – pavydėjo, o tų kitų elgesys jį erzino.

Kai jam pirmą kartą suvirpėjo apatinė lūpa, saulės lopas ant grindų buvo susitraukęs perpus. Lyg tyčia priešais dar sustojo mažė – kokių ketverių mergytė – ir įniko, krapštydama nosį, įkyriai į Sigutį žiopsoti. Jis kone iki kraujo prisikando lūpą. Vis dėlto daug skaudžiau kando vaikiška neviltis. Galų gale prie mergaitės prišoko mama, ir jodvi nuėjo savais keliais.

Teirautis žmonių, kiek praėjo minučių, berniukas nedrįso. Priešingai, netgi bijojo, kad kas jo neužkalbintų. Sigučiui atrodė, kad visi suaugusieji mato, kaip jis varvina seilę, uosdamas pirmame aukšte, prie laiptų, įsikūrusios cukrainės kvapus; kaip spaudžia kelius, kad neištiktų bėda; kaip pasiilgęs mamos…

Nei sidabrinės dulkelės jau visiškai susitraukusiame šviesos lope, nei svetimi žaislai vaikui neberūpėjo. Jis patyliukais išvardijo visas išdaigas, kokios tik atėjo į galvą, sumanė priesaiką ir mintyse aistringai prisižadėjo niekada nieko neiškrėsti. Paskui sugalvojo begalę gerų darbų, kitą priesaiką ir pasižadėjo amžinai jos laikytis – kad tik mama…

Už didžiulių langų jau žiebėsi miesto žiburiai, kai žaislų ir laikrodžių pardavėjos pastebėjo prie durų mindžikuojant išsigandusį, apsišlapinusį berniuką. Apspitusios suskato kamantinėti, guosti. Sigutis tik mikčiojo, rijo seiles, braukė nuo skruostų ašaras. Kad apsiramintų, jam buvo atneštas raudonas pripučiamas drugelis. Viena pardavėja nuskubėjo kažkam paskambinti, kitos liko su Sigučiu. Matyt, sergėjo, kad nepaspruktų su visu žaislu.

Vaikas stovėjo kaip įkastas ir vis dar laukė mamos. Nežinojo, kaip žiauriai per tą saulėtą dieną, praleistą prie laikrodžių skyriaus universalinėje, pasikeitė jo gyvenimas.

Raudonąjį drugelį pardavėja netrukus atsiėmė ir, nunešusi į skyrių, numetė prie pripučiamų bičių, krokodilų ir ančiukų.

* * * / nedegto molio

Autobusas sugedo dar neišvažiavus iš miško. Nors tiek to gedimo – vairuotojas variklyje krapštėsi gal penkiolika minučių, neilgiau. Vieni keleiviai spėjo surūkyti po cigaretę, kiti sulakstė į vieškelio dulkėmis storai nuklotus krūmus. Bet jeigu ne tos, tegul ir trumpos minutės, stotelę autobusas būtų privažiavęs laiku, pagal grafiką, ir Vykšė Z. tikriausiai nebūtų spėjęs tiek užkaisti…

Stotelė – kaip įprasta keliuose netoli vienkiemių, netoli bažnytkaimių, į kuriuos maršrutiniai net neužsuka, – buvo nedidukė, senų seniausiai nebaltinta, užtat nuo pamato iki stogo ištatuiruota keiksmažodžiais, vardais ir visokio galo šūkiais. Vis dėlto suoliukas su išlikusiu vieninteliu skersiniu stotelėje tilpo. Ant to skersinio ji ir glaudėsi. Susigūžusi, nudelbusi galvą. Vykšė Z. su televizijos antena rankose – vežė ją į rajono centrą taisyti – nervingai mindžikavo, nuolat dirsčiojo į laikrodį, į grafiką, į kelią ir į dangų. Iš tikrųjų jis niekur neskubėjo ir taip nekantriai laukė ne to prakeikto autobuso, o dingsties pratrūkti. Na, pavyzdžiui, kad šiukšlės iš pergrūstos dėžės pabirtų ant išeiginių batų. Arba prapliuptų lyti. Arba – štai ko Vykšė Z. tikėjosi labiausiai – žmona pagaliau prasižiotų ir imtų priekaištauti. Bet ji… stierva… kantriai tylėjo. Tyčia, aišku, tyčia!

Dingstimi tapo ašarotas jos žvilgsnis. Vykšė Z. tuo metu stovėjo nugara į ją, vos per žingsnį. Juste pajuto, kad žmona, pakėlusi akis, žiūri jam į tarpumentę. Atsigręždamas dar spėjo pastebėti jos ašaras, bet nebesusilaikė, o veikiausiai ir nenorėjo. Iš visos sveikatos tvojo antena, šios virbas iki pusės susmigo į kairę akį. Žmona kažkaip nenatūraliai išsirietė, atkragino galvą, ne išleido riksmą, o lyg įtraukė į plaučius ir tuojau pat suglebo. Vykšė Z. atplėšė nuo jos anteną jau kruvinu stabaru ir smogė dar kartą. Virbas – kitas, ne tas pats – sulindo į smilkinį. Ir norėdamas taip nepataikytum. Šį kartą lengvai ištraukti nepavyko, teko priminti žmonai, jau gulinčiai prie suoliuko, kaklą. Jėgos Vykšei Z. išseko – o ir įkarštis išblėso – po dvidešimt septinto smūgio.

Mikroautobuso vairuotojas irzdamas padidino greitį ir aplenkė dulkėtą maršrutinį. Širsdavo jis kaskart, kai noromis nenoromis tekdavo vežioti rajono etnografinį ansamblį, mat dainorėliai tautinį repertuarą plėšdavo visur ir visada. Plėšė ir šį kartą, net langų stiklai tirtėjo. Gal triukšmo ankštame salone apkvaitintas, gal per išsiblaškymą vairuotojas sykį, kur reikėjo, nepasuko, kur nereikėjo, pasuko, taigi pasiklydo. Laimė, privažiavęs pakelės stotelę, išvydo perone tiesiog ant betono sėdintį vyrą. Pasiklausiu kelio, pamanė stabdydamas dainuojantį mikroautobusą.

* * * / turtingieji

To blankaus, matinio žvilgesio ir byrančių rūdžių derinys Abstraktą masino. Gražu jam buvo. O vieną saulėtą popietę kad suims gėla, kad nudiegs paširdžius… Matyt, gerokai apdaužyta siela ten ir tūnojo. Nei iš šio, nei iš to suvokė jis niekada nesugebėsiąs to metalinio grožio nei nutapyti, nei kitaip apreikšti.

Į miestelį buvo atsikraustęs neseniai, tad pamažėle jį jaukinosi. Pasikvietęs į svečius kokį naują pažįstamą pirmiausiai vesdavosi į sandėliuką kieme. Iškabindavo nelabai patikimą spyną, plačiai atlapodavo klibančias, plyšėtas duris. Podėlis buvo užverstas geležimi: prieblandoje dunksojo sunkūs, aprūdiję diskai ant nusvidintų, žvilgančių skersinių, krūvos aptrintų svarmenų – sunkiaatlečių, o ir šiaip mėgėjų pasimankštinti reikmenys. Riogsojo neaiškios paskirties metaliniai griozdai – tokių miestelio vyrai nė penkiese nebūtų pakėlę. Toji menkai apšviesta geležinė rimtis dažnam įvarydavo pagarbios baimės. Pats Abstraktas pastrykčiodavo aplink svečią, draugiškai jį kumščiuodamas, ir galiausiai ištardavo:

– Bliacha, nėr su kuom čia ant sparingo paeit!

Tada sandėliuką dėl visa ko skubiai užrakindavo.

Tą pasakymą jau visi žinojo, bet vis tiek rinkdavosi pasižiūrėti sunkumų kolekcijos. Blausiai žvilgančios geležies ir rūdžių grožio niekas, žinoma, neįžvelgė. Eidavo iš smalsumo ir pagarbos neregėtam galiūnui.

* * * / ankstybosios

Laukdamas žalios Rimaldas G. stebėjo automobilių ratų plūkiamo purvo ornamentus. Štai pralėkė pilka mazda, ir konfigūracija vėl persimainė. Rimaldui G. iš dešinės mindžikavo mokinukė su geltona kuprine, apklijuota išsišiepusiomis ilgakaklėmis oranžinėmis sraigėmis. Staiga mergaitė, nebelaukusi žalios, šastelėjo į gatvę. Kas jai užėjo? Nesupaisysi. Rimaldas G. dešine ranka nesąmoningai griebė už kuprinės. Nepagriebė. Stabdomą automobilį sumėtė, purvo vėduoklė

patiško ant nustėrusių pėsčiųjų. Dunkstelėjo dukart. Mergaitė išlėkė į orą. Įprastai žmogui pamatyti gatvės vaizdo iš tokio aukščio, tokiu kampu neįmanoma. Nepamatė ir mokinukė. Jos akyse praskriejo visas nebūsimas gyvenimas. Pirmoji vyno taurė su plūduriuojančiais kamščio trupiniais, nelaiku atsirišęs nebūsimojo sutuoktinio batraištis, bjauriai raukšlėtas, įraudęs kūdikio veidelis, begalinė daugybė kvarkiančių ir kudakuojančių paukščių narvuose, veidai sustingę it nuotraukose – kieno jie? Nyki laiptinė žiemą. Nyki laiptinė rudenį. Dėmės ant apmušalų. Apgamai ir dėmės veide. Sauskelnės. Kieno jos? Šaltos, plytelėmis aptaisytos sienos ir grindys. Ant stalų – pailgos kaugės, užklotos balkšvomis marškomis. Krisdama mergaitė galva trenkėsi į murzinai geltoną dėžę su užrašu SMĖLIS ir susmuko prie jos pusiaugula. Nebeskaudėjo.

Ilgakaklėmis oranžinėmis sraigėmis apklijuota kuprinė nukrito ant šaligatvio prie santechnikos prekių salono sienos. Penale sukleksėjo pieštukai. Kelis metrus skersas slydęs automobilis pagaliau sustojo.

Nors jau švietė žalia, Rimaldas G. apsigręžė ir lyg apdujęs vėl nustyrino buvusios gamyklos linkui. Staiga susivokė mūvįs tik vieną pirštinę – kairę. Dešinę ranką žnybė šaltukas.

* * * / turtingieji

Jis atėjo į mūsų kiemą, atsistojo prie šiferio rietuvės ir unkščiodamas, makaluodamas rankomis, mat nebylys, parodė norįs pirkti vieną lakštą. Už dešimtį litų. Daugiau neturėjo, bent jau taip supratome.

Ilgokai lakštus kilnojęs, apžiūrinėjęs, nežinia kokiais kriterijais vertinęs, galiausiai išsirinko slūgsojusį beveik pačioje krūvos apačioje – nudaužtu kampu, su mėlynais dažais brūkštelėtu kryžiuku. Šis, pakeverzotas ant bangos išlinkio, šiek tiek panėšėjo į svastiką.

Pirkinį tas žmogus išsinešė atkišęs prieš save, lyg skydą. Kam nebyliui šiferis? – nusistebėjau patyliukais.

Vėliau ne kartą mačiau tą brangiai parduotąjį lakštą miestelyje. Guviai žingsniuodamas dulkėtais šaligatviais mūsų pirkėjas tempdavo jį apglėbęs arba užsikėlęs ant nugaros; užkluptas gatvėje lietaus dengdavosi šiferiu lyg stogeliu; nepaleisdavo iš rankų net laukdamas stotyje autobuso…

Sykį išdaužytu, apžėlusiu taku pėdinau per parkelį, kur vakarais atsipūsti ant sulamdytų, aprūdijusių vaikiškų čiuožynių ir nuniokotų suoliukų rinkdavosi nuotykių ieškotojai. Šiferio šukių būčiau nė nepastebėjęs – ar maža ten ko dužo, ypač likimų, – bet krito į akis nuolauža su mėlynu kryžiuku lyg svastika.

Nebylio daugiau nebemačiau.

* * * / degto molio

Kilimo kraštą jie tyčia atvertė. Patogumų Edmutis buvo nenusipelnęs. Svetainėje padvelkė susigulėjusiomis dulkėmis. Grindys buvo rusvos.

Jis atsiklaupė, kaip prisakyta, tarpduryje ir keliaklupstomis beveik guviai nušliūžino per kambarį – iki kampe sėdinčios babytės. Sustojęs prie pat jos – liestis senolei prie kelių kažkodėl pabijojo, – pasilenkė ir, kaip prisakyta, pabučiavo į išdžiūvusią, nugeltusią, gyslotą ranką. Kaip ta šaka muziejuje, gamtos išdaigų kampelyje, pamanė vaikas ir pats šiek tiek susigėdo tokio palyginimo. Į nosį jam patvoskė gižus kvapas. Apsisukęs Edmutis, kaip prisakyta, klūpsčias grįžo į tarpdurį ir vėl nurėpliojo pabučiuoti babytei rankos. Nebe taip guviai. Šliūžčiojant penktą kartą, kryptelėjo girnelė, jau ir šiaip bukai geliantį kelį pervėrė ūmus skausmas. Kad ir kaip berniukas tvardėsi, ropodamas aštuntą kartą, nebeišlaikė – ant grindų paptelėjo išdavikė ašara. Namiškiai stovėjo prieškambaryje, šnekučiavosi. Protarpiais kuris nors primindavo Edmučiui skaičių. Sykį, vėl artindamasis prie babytės, jis dirstelėjo pro langą, į danguje pakibusius debesis, ir pamėgino įsivaizduoti, kas dedasi parke, kur apžvalgos ratas, karuselės, lėktuvai, ledai, limonadas… Širdį sugnybė gėla.

Šliūrindamas septynioliktą kartą jis jau šypsojosi. Nors smelkė kelius, sopėjo nugarą, sprandą, nors iš įtarių namiškių žvilgsnių Edmutis nujautė, kad ta šypsena gali brangiai kainuoti. Kuriuo sykiu išgaravo neapykanta, kuriuo – pasiryžimas dar karščiau visus mylėti, kuriuo – keršto aistra, jis nebesupaisė. Kai pasilenkė devynioliktą kartą, babytė staigiai atitraukė ranką. Bausmė jai jau buvo nusibodusi.

* * * / bevardės

Nedidelę spintelę po kabykla dengė seniai išaugtas pilkas dukters paltas. Duktė jau kadai kadžios su motina nebegyveno, bet jai buvo maloniai graudu įsivaizduoti, esą jos vaikas vis dar čia, jaukiame namų prieglobstyje, apsaugota nuo ištvirkusio pasaulio negandų ir pagundų.

Spintelėje ji laikė tris knygas.

Kaskart subirbus durų skambučiui užsikabindavo akinius ir, nušlepenusi prie durų, dirsteldavo pro akutę. Tada iš spintelės po paltu imdavo knygą ir, atsivertusi kur pakliuvo, įsileisdavo viešnią. Vienas ji pasitikdavo su Maironio tomeliu rankose, kitas – su maldaknyge. Trečioji knyga dulkėjo ant lentynėlės neliečiama. Nebeprisireikdavo jau jos.

Tą ketvirtadienį ją iš pat ryto slėgė negera nuojauta, į galvą įkyriai lindo jokių jausmų nekeliantys – lyg svetimi – prisiminimai. Į vakarą ji jau vos pakėlė įtampą. Ilgai sėdėjo prie telefono, bet niekas jos atminties užrašinėje tokio svarbaus skambučio nebuvo vertas. Ant grindjuostės be garso byrėjo šluotelėmis sukabintų perdžiūvusių vaistažolių smiltys. Nei iš šio, nei iš to ji nusprendė parašyti laišką. Vos pradėjus ūmai sučirškė durų skambutis. Ji krūptelėjo, ranka paslydo, ir raidė „j“, kurią spėjo išraityti, išėjo panaši į „g“. Pasigriebusi akinius ji nušlepseno į prieškambarį. Čia tvyrojo apyblanda – lemputė buvo perdegusi gal prieš savaitę, na trūko šiuose namuose vyriškos rankos, oi trūko. Ji pažvelgė pro akutę ir nustėro. Už durų stovėjo išvaizdus senyvas vyriškis su vešliais antakiais. Žilsvi plaukai buvo atšukuoti. Ant smėlinio švarko krūtinės spindėjo daugybė ordinų, margavo apdovanojimų juostelės. Lemputė nykioje, šaltoje daugiaaukščio laiptinėje buvo taip pat senų seniausiai perdegusi, bet svečią apšvietė nežinia iš kur trykštanti šviesa. Drebančia ranka ji sugraibė spintelėje po pilkuoju paltu trečiąją knygą, puikia rusva oda aptrauktą prašmatnų leidinį su įspaustomis auksinėmis raidėmis: MAŽOJI ŽEMĖ. ATGIMIMAS. PLĖŠINIAI. Tirtėdama iš jaudulio nubraukė dulkes. Nejaugi galės paprašyti autografo?! Bet ar išdrįs?!

Глубокоуважаемой… от прораба великого строительства…

Giliai įkvėpusi ji atrakino duris. Laiptinės prietemoje stovėjo liesas kaip lenta, blyškiai išgeltęs vyras su uniformine miline nudraskytais ar iškarpytais skiriamaisiais ženklais. Išilgai kaktą driekėsi tamsus rėželis, matyt, kadaise dėvėtos skrybėlės arba lobotomijos, o gal ir prarastos aureolės palikta žymė. Viena ranka vyras prilaikė atsineštas medines kopėčias, daugel kartų taškytas baltais dažais. Kopėčių strypai buvo šiurkštūs, šerpetoti, o skersiniai – nuzulinti iki blizgesio.

* * * / degto molio

Gyvenimas Česiaus K. veidą žymėjo įrantais.

Darganų bergždžiai skalbiami kadaise mėlyni jo marškinėliai su pilku užrašu ant nugaros: HORNINDALSVATNET MARATON NORGE – tarsi priaugę prie kūno traukėsi ir vėl tampėsi, tamsėjo prisisunkę prakaito ir vėl bluko, o jis nepailsdamas varė amžinąjį savo maratoną. Toje Norgėje gyvenime nebuvęs, nė neišmanė, kur tokia yra, žinojo tik, kad silkė – iš ten. Bėgo Česius K. ne tuos apgailėtinus keturiasdešimt du kilometrus ir kiek ten dar, jo nuotolis buvo daug ilgesnis, trasa nepalyginamai sudėtingesnė, slidesnė, kliūtingesnė, bet ir tikresnė, sąlygos – dažniausiai ekstremalios. Etapo nugalėtojas gaudavo prizą – taurę. Tikriau sakant, tik taurelę. Kitaip nei aname maratone trasa iš anksto nužymėta būdavo tik iš pradžių, iki tam tikro taško. Vėliau tekdavo improvizuoti, maršruto ieškoti pačiam, kliautis atsitiktinumais ar varžovais. Iš apšepusių skverų, skurdžių bendrabučių raugintų kopūstų tvaiko ir nepaliaujamų barnių aido prisigėrusiomis sienomis, landynių su liūdnais ir piktais vaikų žvilgsniais – anu, čiuožk iš čia! – maratono trasa įnoringai nukrypdavo į grafičiais išmargintas patiltes, nežinia kieno sandėliukus ar sodus, prišnerkštus paupius, retkarčiais – į elektros pastotę, kapines, apleistą stadioną. Nė nepastebėjo Česius K., kaip kažkur dingo anksčiau aistringai už jį sirgusi šeima – žmona ir du sūnūs; nesusivokė perkeliamas į veteranų kategoriją, neišmoko pasisaugoti vis dažnėjančių traumų. Sykį skuosdamas, tikriau sakant, vos krypuodamas, tik imituodamas maratonininko žingsnį – liautis bėgęs jis negalėjo, mat paniškai bijojo būsiąs pašalintas iš varžybų, – taigi, dribendamas pro parduotuvę, panūdo išvysti savo atvaizdą – veidrodžio buvo nematęs senų seniausiai. Stabtelėjo ir pažvelgė į atspindį vitrinos stikle. Į jį tuščiomis akimis goksojo balkšvas manekenas su languotais marškiniais. Oi kaip suspaudė Česiui K. širdį. Jis prisiminė kadaise dėvėjęs lygiai tokius pat, tik šitie – vitrinoje – buvo dar be braškės paliktos dėmės kiek žemiau apykaklės.

Tą pavakarę Česius K. pakirdo išklerusioje, šaižiai girgždančioje lovoje. Kieno namuose – jei tai išvis galėjo būti kieno nors namai – atsidūręs, jis nežinojo. Šalia gulinti būtybė žilsvais, jau beveik nuslinkusiais plaukais neprabusdama atsivertė ir sugargė – iš bedantės burnos nutįso drumzlina seilė. Česius K. apčiupinėjo čiužinį. Kažkuris jų buvo apsišlapinęs. Dvoką stelbė nuorūkų, nebeįveiktos samanės, prigliaumėjusių konservų dėžučių, šlapio kailio ir kitokie kvapai. Susiėmęs už galvos, jis pasėdėjo ant guolio krašto, paskui atsistojo. Grindys buvo šaltos, lipnios. Ant sienos kabojo nedidelis apmusijęs stiklas nudaužtu kampu. Česius K. išėjo į lauką ir neskubria ristele leidosi bėgti palei ežerą.

Tvyrojo palaiminga tyla. Vos girdimas meldų šiurenimas, jo paties basų pėdų šlepsėjimas tik papildė dievišką ramybę. Česius K. paspartino žingsnį. Bėgti buvo likę vos keliolika metrų. Kvepėjo spygliais ir smėliu. Ant glotnaus vandens driekėsi į vieną sukibę medžių šešėliai. Įlankėlėje susiglaudusios šonais ilsėjosi dvi senos valtys. Staiga iš vandens iššoko žuvis, pažėrė lašus, plykstelėjo apyvakario saulėje žvynais ir dingo gelmėje. O auksu nutvieksti purslai taip ir liko kyboti ore, amžiams sustingo žuvies sukelti raibuliai ir vėjelio palenktos meldų burbuolės. Ir drėgno smėlio kvapas jau niekada nebeišvėso.