Vytautas Almanis. Altajus iš kiemo pusės

2018 m. Nr. 2

Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako:

– Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos. Štai imsiu ir parašysiu, kaip yra iš tikrųjų…

O jeigu tikrai – ims ir parašys? Tad, užbėgdamas jai už akių, nutariau pats papasakoti apie Altajų iš kiemo pusės.

 

Šmakovas – ne prastesnis už kompiuterio išradėją

Ne per seniausiai nustojo mane sapnuose persekioti košmarai apie karą ir matematikos kontrolinius darbus. 1944 metų vasarą nuo fronto linijos pasitraukėme į Latviją ir apsistojome pas vieną latvį, jo mūrinėje daržinėje. Latvis mus veja lauk iš savo kiemo, tik trauktis nėra kur – visai čia pat jau vyksta mūšiai. Į kiemą suvažiuoja vokiečių tankai. Visai jauni vyrukai, tokie išbalę, išlindę pro tankų liukus kramto sausainius ir, vos atkandę, meta juos mūsų šunims. Latvis skundžia, kad mes partizanai. Vienas vokietis kilsteli basakojui vaikigaliui nuo galvos suplyšusią šiaudinę skrybėlę ir klausia:

– Partizanas?

Visi gagena iš tokio „partizano“, kol pasigirsta komanda, trinksi uždaromi liukų dangčiai ir čia pat, prie Tervetės, prasideda tankų mūšis. Pro mažą langelį stebiu, kaip tankai traiško vienas kitą, kaip pasirodo dūmai, liepsnos, nejuntu, kaip kulka išmuša skylę stikle visai prie mano veido.

Negana to, dar vienas lėktuvas numetė kieme bombą. Stryktelėjau iš daržinės ir pasileidau skersai per vokiečių ir rusų apkasus namų link. O lėktuvai skrenda pažeme ir šaudo į viską, kas gyva. Suka ratus, tai nutoldami, tai vėl priartėdami, gulėdamas už ežios net įžiūriu lakūnų veidus. Prie pat manęs nuvirsta pašauta karvė, iškeldama visas keturias kojas į viršų. Jau kelintą kartą priartėja lėktuvas, krentu ant žemės ir girdžiu:

– Jėzusmarija, bomba!

Tai šaukia kaimynė, senutė Maliorienė, nuo lėktuvų antskrydžių pasislėpusi slyvų sąžalyne. Jai ant nugaros užšoko iš aptvaro ištrūkusi kiaulė, o senolė pamanė, kad tai bomba…

Apie kiaulę-bombą išgirdau vėliau, o dabar kaip iš laidynės paleistas akmuo nukūriau per plyną lauką – virš galvos suko ratus lėktuvai, šaudydami iš stambaus kalibro kulkosvaidžių, o už mano nugaros vos per keliasdešimt žingsnių arė žemę rusų „katiušos“. Gal jos ir būtų mane kliudžiusios, laimei, pasitaikė šulinys be vandens (1944 metų vasarą buvo didelė sausra) ir aš jame pasislėpiau…

Kitą dieną grįžo mama, o po trijų dienų sužeistas į galvą sviedinio skeveldros parsirado tėtis. Tuoj po mūšio kartu su kitais vaikais aplankėme kautynių vietą. Radome sutraiškytų ir pamuštų apie šešiasdešimt rusų tankų. Vokiečių tik du. Tuo tarpu į Vakarus pabėgęs buvęs žvalgas Suvorovas savo knygose daug rašo apie rusų tankus, esą jie geriausi pasaulyje, o kitų šalių – niekam tikę, lyg kokios konservų dėžutės. Tad ir tikėk, žmogau, tuo, ko pats nesi matęs bei patyręs.

Prie košmariškų sapnų apie karą vėliau prisidėjo slogūs sapnai apie mokyklą: žiūriu į matematikos kontrolinio darbo užduotis ir visiškai nesuprantu, kaip jas išspręsti. Liovus persekioti karo baisumams, dar ilgai, gal visą dešimt-metį, naktimis mane kankindavo matematikos kontrolinių darbų siaubas.

Bet vieną dieną pagaliau lengviau atsikvėpiau. Sapne jau nebematydavau nei tankų, nei lėktuvų, nei algebros, o tik plasnojančius drugelius, žydinčias pievas, minkštą žolę po basom kojom. Dabar, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis. Deja, neilgai truko tas palaimingas laikotarpis. Sumaniau, jau būdamas arti septyniasdešimties metų, savo žemėje pasodinti mišką – jauną ąžuolyną.

Fronto linijos perbėgimas vaikystėje yra vieni niekai palyginti su popierių, leidžiančių sodinti mišką, rinkimu. Juos sutvarkius visas miško sodinimas, ąžuoliukų, o jų dvidešimt vienas tūkstantis, nešiojimas į kalną atrodo kaip malonus poilsis. Dabar kiekvieną pavasarį, balandžio mėnesį, visą tą nuveiktą darbą reikia deklaruoti seniūnijoje, Žemės ūkio skyriuje. Žinau, kad viską ten, ant molio kalno, padariau kuo geriausiai – ąžuoliukai prigijo, stiebiasi į viršų, žolė apie juos nušienauta, rudenį kiekvieną medelį nudažau tam reikalui skirtais repelentais, kad negraužtų jų švelnios žievės elniai ir stirnos. Man viskas atrodo gerai, tik visai kitaip galvoja kompiuteris. Moteriškė, sėdinti prie tos velnio dėžės, pasižiūri į mano popierius ir kažką joje nuspaudžia. Sako įvedanti duomenis. Dėžė suurzgia, net sudreba (gal iš pasiutimo?), kažkas joje sutraška ir ji spjaute išspjauna atsakymą – nepriimta. Taip tęsiasi valandą, dvi, jau ir pats pradedu manyti, kad gal tie mano darbai prastai atlikti, nes kompiuteris ąžuolyno nenori priimti. Moteriškė, tarnaujanti kompiuteriui, blaškosi, braukia prakaitą, skambina telefonu į Vilnių, tik niekas negali jai padėti. Ir kas sugalvojo šitą žmogaus kankinimo priemonę – kompiuterį?

Aš liūdnai žiūriu pro langą ir galvoju: reikia viską mesti ir išeiti kur nors į Latvijos miškus, o gal ir dar toliau. Atsimenu Altajų, Taigos Sungajaus girininkiją, kurią perėmiau iš girininko Šmakovo, – ir staiga topteli – štai kas tikrasis kompiuterio išradėjas!

O buvo šitaip. Šmakovas, sentikių kaimo Korgono pasiturintis gyventojas, 1919 metais stojo į Tretjako raudonųjų partizanų būrį. Tretjakas buvo matęs svieto, mokėjo rašyti ir skaityti, tad pirmiesiems partizanams pasirodė įtartinas. Šie nutarė Tretjaką sušaudyti, tik kažkuris užsiminė, kad prieš sušaudant reikia parašyti protokolą. Rašyti nė vienas nemokėjo, tad protokolą apie savo mirties bausmę parašė pats Tretjakas. Toks žmogus partizanams buvo labai reikalingas, jo sušaudymą atidėjo vėlesniam laikui, kol pamažu Tretjakas tapo būrio, vėliau kuopos ir galiausiai viso Kalnų Altajaus partizanų vadu. Šmakovas buvo Tretjako dešinioji ranka – vadovavo žvalgybai. Tuo metu į partizanus ėjo ir pasiturintys sentikiai, nes geresnio meto, kai leidžiama plėšti į valias, galėjai daugiau ir nebesulaukti.

Kol šeimininkai kariavo ir plėšė pirklių sandėlius, namuose palikti bernai dirbo jų ūkiuose.

Vėliau Šmakovas tapo girininku, iš jo 1964 metų žiemą ir perėmiau Taigos Sungajaus girininkiją. Sibiro žemės neišmatuojamos, tik kaimo trobesiai susispaudę vienas prie kito, todėl vasarą vežti šieną į kaimą buvo griežtai draudžiama, bijota gaisrų.

Žiemą šieno atgabenimas per dviejų–trijų metrų aukščio pusnynus iš tolimų jelanių – miško aikštelių, slėnių, tarpeklių prilygdavo kelionei į neištirtus kraštus.

Šieno kūgio užbaigimas – labai atsakingas darbas. Jį atlikdavo pats girininkas. Raiti vaikai kupečius atitempdavo iki kūgio, vyrai ilgomis medinėmis šakėmis juos užkeldavo į kūgio viršų. Viršūnėje stovėdavo Šmakovas, jis pats ir užviršiuodavo kūgį. Jei padarysi klaidą, šieno kaugę pralis, ji supus.

Žmogelis medine šake, sveriančia apie dvidešimt kilogramų, pasmeigia sunkų šieno plaką ir drebančiomis rankomis kelia į kūgio viršūnę. Bet Šmakovas nuspiria kupetą žemyn. Mat reikėjo ją padėti ne ten. Žmogus krenkščia, stena ir mėgina dar kartą. Girininkas vėl nuspiria šieną.

Galėtų parodyti, kur tą šieną krauti, juk nesunku. Bet neparodo, privalai pats susigaudyti. Šmakovas elgdavosi lygiai taip pat, kaip dabar elgiasi Kruopių seniūnijos Žemės ūkio skyriaus kompiuteris.

Ketvirtą kartą nuspyrus jo sunkiai užkeltą šieną žmogus nebeiškenčia, suklykia ne savo balsu ir nutaiko šakės žarus į Šmakovą. Šis vikriai (buvęs partizanas!) laksto kūgio viršūnėje, išvengdamas dūrio, o žmogelis su šake šokinėja aplinkui, kol abu pavargsta ir sustoja pailsėti.

Tapęs girininku dar vasarą liepdavau šieną suvežti kuo arčiau kaimo, nors tam smarkiai priešinosi eiguliai ir girininkijos darbuotojai. Žiemą gyvenimas tapo gerokai lengvesnis, tik daugelis ilgėjosi tų laikų, kai savaitėmis išvažiuodavo iš namų, sulaužydavo roges, badaudavo, skęsdavo sniege, nugainiodavo arklius, nušaldavo kojas ir rankas…

Frontas

Miško technikas Kurgurcevas, pildydamas girininkijos popierius, privėlė daug klaidų. Liepiau jas ištaisyti. „Ne, Viktorai Michailovičiau, – prieštarauja jis, – klaidas aš tyčia padariau.“ – „Kodėl?“ – „Pamatys viršininkai popierių su klaidom, mažiau reikalaus.“

Ir Kurgurcevas buvo beveik teisus. Liepia miškų ūkio vadovybė pasodinti šimtą hektarų miško. Pasodini laiku ir greitai. Tada prideda dar penkiasdešimt. Mano kaimynai pasodina perpus mažiau, negu jiems paskirdavo, ir nieko. Gyvena sau žvejodami, medžiodami, bitininkaudami, gerdami midų, o žiemą, prakasę sniegą iki pirtelės, kas kelintą dieną ją kuria, paskui ilsisi ant plautų beržo vantų kvapo prisigėrusioje pirties šilumoje.

Dar vakar kiaurai smelkė šiaurės rytų vėjas chijus, rodos, sniegas niekuomet nenutirps, bet vieną naktį pajunti, kad kažkas pasikeitė. Stojo tyla, ir girdi, kaip nuo stogo šlumšteli sunki sniego pusnis. Pavasaris. Nors vėpūtiniai dar siekia pastoges, stambių žolių sėklos nelaukia, laužia ledą, prasikala per sniegą.

Dabar viską reikia daryti greitai. Darbus privalu atlikti ne ryt, poryt, o vakar. Girininkai, prikelti iš palaimingo snaudulio, kol kas dar nesuvokia, kad nerūpestingos dienos baigėsi.

Miško sodinimo planą, jeigu dirbtume tik savo jėgomis – su šešiais eiguliais ir dviem darbininkais – traktorininku ir vairuotoju, įveiktume gal per du–tris mėnesius. Žolynai jau po kelių savaičių lenks raitelį, tad reikia ko nors imtis. Žmonių kaimelyje lyg ir būtų, tik visi jie ne mūsų žmonės. Mokykla, felčerių punktas, paštas, radijo taškas, duonos kepykla, krautuvė, meteorologijos punktas mums nepavaldūs. Dar ilsisi ir girtauja būrys ypač nusipelniusių vyrų. Tai buvę raudonieji partizanai, aktyvistai, kūrę kolūkius ir trėmę savo kaimynus į dar atšiauresnes vietas, karo dalyviai, penkmečių ir komunizmo statybų veteranai. Jie griežtai atsisako dirbti, esą nusipelnė poilsio iki gyvenimo galo. Vienas net pakiša Stalino padėką už nuopelnus kovose. Mano nervai jau laikosi ant paskutinio siūlelio, metu tą raštą jam atgal, šis nuplasnoja ant grindų. Žmogus dreba iš pasipiktinimo ir beveik verkia, kad taip nepagarbiai pasielgiau su Paties Stalino raštu.

Tada paskelbiu, kad uždarau kaimą ir visi – nuo paauglio iki karo veterano, privalo dalyvauti miško sodinimo fronte. Nebelieka nė vieno prieštaraujančio, nes frontas – žodis šventas. Netgi aštuoniasdešimt penkerių senolis Makarovas, iš kurio pirmaisiais girininkavimo metais pasiskolinau mūsų karvei šieno (ir iki šiol jo negrąžinau), prisiminęs jaunystės kovas, nori eiti savanoriu į miško sodinimo frontą.

Dabar kiekvieną rytą į traktorines roges, kurios gali bet kada subyrėti, sušoka būrys žmonių ir šliaužiame per „bujerakus“, daubas, rėvas, akmenynus, upelius į juodąją taigą, kur plynai iškirstoje biržėje sodiname jaunus sėjinukus. Visi dirba spėriai (penkmečio planą įveikiam per ketverius metus!), vienas kitą prižiūri, kad gerai, tinkamai sodintų, tad darbus ketiname baigti po kelių dienų.

Pačiame įkarštyje traktorininkas Kislovas, ruošęs dirvą miško sodinimui, kone džiaugsmingai pareiškia, kad nutrūko buldozerio trosas. Trosas yra didelė vertybė, jo paprastai nesuriši, reikia naujo ir trisdešimties metrų ilgio. Ne plonesnio ir ne storesnio, o lygiai tokio, koks buvo. Tokio gauti beveik neįmanoma, o jeigu per stebuklą kur nors ir rasčiau, žolė jau bus dviejų trijų metrų aukščio, ir antrą kartą kaimo nebepasiseks „uždaryti“, nes sodintojai iš „darbo fronto“ sėkmingai persikels į „gėrimo frontą“.

Tad besimuistantį ir aimanuojantį Kislovą negailestingai iškrapštau iš jo kaimyno užstalės, kur jau pradedama gerti midų.

Kislovas turi palaikį motociklą su priekaba, susėdame į jį ir išvažiuojame ieškoti troso, nė patys nenutuokdami, nuo ko pradėti. Pirma stotelė – Komsomolsko miško ruošos punktas. Jame susirinko iš Rusijos stepių (Sibiras – ne Rusija) entuziastingi medkirčiai, spartuoliškai pasiryžę iškirsti visą taigą nuo vieno krašto ligi kito. Vakarėja, ant valdiškų įstaigų durų kabo sunkios „ambarinės“ spynos, girdėti, kaip vos neverkdamas vyras reikalauja žmonos sustoti, nes ketinąs ją papjauti. Kitoje gatvėje it skerdžiamas paršas žviegia armonika. Miškakirčiai ilsisi po sunkios darbo dienos.

Punkto viršininką randame namie, virtuvėje, sėdi vienas už stalo žliaugdamas prakaitu ir geria stipriai persaldintą arbatą, užkąsdamas didele baltos duonos rieke su sviestu ir minkšta dešra, apie kokią po 1917 metų svajoja kiek-vienas rusas.

Kai užsiminiau apie trosą, žmogus vos nepaspringo:

– Jums, girininkijai, ir surūdijusios vinies neduosiu!

Anot jo, mes, nekertantys miško, esame tikri tarybų valdžios priešai.

Laimei, žinau, kur yra miško ruošos punkto plyna biržė, tad po valandėlės sustojame prie nedidelio vagonėlio ant Togulo upės kranto. Viens, ir vagonėlio spyna lekia į upę, o džiaugsmų džiaugsme, tokia sėkmė pasitaiko tik kartą gyvenime, viduje, tarp visokio šlamšto, guli gražiai suvyniotas reikalingo storio trosas! Drebančiom rankom atmatuoju kiek reikia ir imu jį kapoti čia pat pasitaikiusiu gelžgaliu. Po geros valandos atkirtau tą trisdešimties metrų gabalą, tada sumaniau patikrinti, kiek dar liko. Ogi visai nieko, gal koks pusmetris, o kiek buvo vargo.

Važiuodami atgal, gal už dvidešimties žingsnių nuo vagonėlio išvydome, kaip įmerkęs meškerę į Togulo srovę ant kranto snaudžia sargas. Matyt, nemiegojęs visą savaitę, nes nei motociklo birbimas, nei triukšmas vagonėlyje jo nepažadino.

Greitai baigėme sodinti mišką ir dar pasodinome penkiasdešimt hektarų viršaus. Už tai gavau padėkos raštą, kurį pasirašė PATS miškų ūkio ir miško pramonės viršininkas.

Tinginiai

Čionykštės moterys savo vyrus vadina tinginiais. Šie su tokiu apibūdinimu sutinka. „Jeigu mes esame tinginiai, – samprotauja vyrai, – o jūs didelės darbštuolės, tai pačios pasiskaldykite malkų, griūvantį pečių pasiremontuokit, ir vandens parsineškit kildamos į kalną gal visą puskilometrį.“

Jelanės žolė užaugo sodri, aukšta, į šienpjovę kinkėme po tris arklius. Vienoje jelanėje nevartoma, karštos saulės svilinama žolė džiūvo ir perdžiūvo, reikėjo ją kuo greičiau kupečiuoti. Žiūriu į didžiulę nušienautą jelanę ir matau, kad mūsų šienautojams reikės mažiausiai trijų dienų jai sugrėbti. Abejoju, ar jie labai stengsis, tad vienas eigulys siūlo vykti į artimiausią kalnastepių kaimą degtinės, kuri padėtų paspartinti darbą. Vykti reikia tuoj pat, nes degtinė perkama ne kada jos reikia, o kada jos yra parduotuvėje.

Čiupau šakes ir smeigiau į didelę kupetą, parodydamas, kaip reikia dirbti. Vienas eigulys ima šakes man iš rankų sakydamas:

– Tu, Viktorai Michailovičiau, geriau eik po ievos krūmu, pailsėk. Mes ir patys tą šieną sutvarkysime.

Ievos krūmo šešėlyje, kad nesušiltų saulėje, kaip tik ir padėjome parvežtą dėžę degtinės – dvidešimt puslitrių.

Vyrai mitriai darbuojasi vienas kitą ragindami, jeigu ir toliau taip eisis, per tris dienas visą šieną tikrai sukrausime į kūgius.

Seniau tokiose nuošaliose jelanėse gyvendavo vienas kitas atsiskyrėlis. Tik jų namų dabar nė žymės nelikę. Nei pamatų, nei medžių, nei trobesių liekanų. Po žmogaus jo gyvenamą vietą dar kurį laiką ženklindavo aukštos dilgėlės, kurios ilgainiui taip pat sunyko. Viską prarijo taiga ir aukšti žolynai. Eiguliai pasakojo, esą šioje jelanėje gyvenęs senis su sene. Senis, vos tik jo pati įmigdavusi, išslinkdavęs iš trobos ir tekinas pasileisdavęs iki Agafjevsko kaimo, maždaug už keturiolikos kilometrų, kur buvo įsitaisęs pusamžę našlę. Prieš saulei patekant vėl sugrįždavęs, o atsibudusi senoji savo vyrą rasdavusi bemiegantį kaip niekur nieko.

Tik valandėlę užsigalvojau, o pakėlęs galvą stebiuosi ir savo akimis netikiu: didžioji jelanės dalis nugrėbta, kupečiai suvežti ir sukrauti į didelį šieno kūgį. Matau, kad ir trijų dienų neprireiks, užteks dviejų su puse darbams baigti. Kas galėjo pagalvoti, kad jie dirbs kaip kokie prieškariniai lietuviai?

Pasirodo, šienapjūtė baigiama jau šiandien, antrą valandą po pietų. Galiausiai kiekvienas kūgis apgrėbstomas, grėbliais nudailinami šonai.

Šienautojai susirinko aplink degtinės dėžę ir tyli. Liepiu pasidalyti. Sušmėžuoja rankos, skambteli stiklai, ir butelių dėžėje kaip nebūta.

Degtinę stveria ir eigulys Jakobsonas, tikras Sibiro latvis. Toli aplinkui apie jį sklando legendos, kad jis degtinės negeriąs.

– Tu juk degtinės negeri? – stebiuosi.

– Ir negeriu, – patvirtina jis. – Tik kai degtinė už dyką, reikia gerti.

Buvau dvidešimt pirmas, tad butelio man neliko. Dabar tinkamiausia proga prisipažinti, kad degtinės negeriu. Niekas man jos ir nepasiūlo, todėl nesužino, kad esu beveik blaivininkas.

Partizanai

Trumpam užšokau namo pavalgyti, o Raudį, savo arklį, palikau už tvoros priešais trobos langus. Raudis buvo protingas arklys, beveik kaip žmogus, o už kai kuriuos žmones net protingesnis. Pavyzdžiui, už tokį Lionią Romanovą, tinginį ir chuliganą, kuriam diena be vagysčių ir smurtavimo reiškė veltui praleistą laiką.

Staiga Raudis pakėlė galvą ir suprunkštė – pro vartelius spraudėsi traktorininkas Buzmakovas, suplukęs, sušilęs. Jau iš tolo supratau, kad atėjo su prastomis naujienomis, nes kaip tik šiuo metu turėjo ruošti dirvą miško sodinimui toli nuo čia, vakarinėje Salairo keteros dalyje, Kelnių jelanėje, gal už trisdešimties kilometrų.

– Atėmė, – jau tarpduryje ėmė šūkalioti jis, – partizanai! Atėjo dvidešimt senių! Visi ginkluoti! Šaudė man pro pat veidą! Ir rėkia – mes rogoviečiai, mums viskas galima!

Kelnių jelanė gavo tokį pavadinimą dėl savo panašumo į kelnes. Mums trūko žemių sodinti jaunam miškui, tad apie trisdešimties hektarų didumo jelanė tiko tam reikalui: tereikėjo ją suarti. Ten ir buvo pasiųstas Buzmakovas su traktoriumi.

Tą jelanę norėjo pasiimti „Raudonojo partizano“ kolūkis veršiams ganyti. Dabar mūsų traktorius buvo nuvarytas į Agafjevkos kaimą ir užrakintas vieno kaimo tarybos nario, kadaise buvusio raudonojo partizano, kieme už aklinų, aukštų vartų.

Už mūsų į pietus ir į vakarus plytėjo trąši kalnastepė su lomose įsikūrusiais sentikių kaimais, kurių gyventojai nežinojo ir žinoti nenorėjo, kaip gyvena likęs pasaulis. Įsikurdavo vienas žmogus, prie jo prisiglausdavo kitas, trečias, žiūrėk – jau visas kaimas atsiradęs. Valdžia siunčia matininkus, kad jie sužiūrėtų, kiek ten gyventojų, kokį žemės plotą apsėjo, ir duotų naujam kaimui pavadinimą. Viename bevardžiame kaime matininkai užtiko labai linksmas, prielankias moteriškes, jie čia valgė, gėrė, o išvažiuodami kaimą pavadino tokiu keistu pavadinimu – Py…ščiupovo (Py…graibiai). Tarybų valdžios metais kaimą pervadino Raudonuoju partizanu. Pavadinimas pakito, o daugiau viskas liko po senovei.

1918 metais tarybų valdžia čia ilgai neužsilaikė. Kai maisto nusavinimo būriai (prodotriady) ėmė atiminėti grūdus, kaimiečiai tuoj pat nuvertė proletarų valdžią. Beje, jie proletarus vadindavo „proletajais“ (pralekiančiais). Bet jiems neįtiko ir Kolčiakas. Kaip tik laiku pasirodė toks Rogovas iš Žulanichos kaimo, dezertyravęs iš fronto. Jis sutelkė plėšikaujančias gaujeles į didelį raudonųjų partizanų būrį.

Beje, Sibiro kaimietis nemoka amatų. Dekabristai, tremtiniai – kunigaikščiai juos mokė siūti batus, sodinti daržą ir kitų paprastų dalykų. Sergejus Zalyginas, vaikystę praleidęs Altajuje, pasakojo, kaip į kaimo mokyklą atvykusi jauna mokytoja apsigyveno pas vieną sentikį. Kartą šis ruošėsi važiuoti miestą ir panelė mokytoja įsiprašė ją paimti sykiu. Pamačiusi, kad šeimininkas slepia kirvį po pasoste, mokytoja klausia: „Kam jums, dėde, tas kirvis?“ Kaimietis muistosi, suka akis į šoną ir burbteli: „Kartais mus, o kartais ir mes patys…“

Tad vieną „amatą“ vietiniai gyventojai mokėjo puikiai, jie ir suskato stoti į raudonuosius partizanus. Rogovas leido pjauti pirklius, nepatinkančius kaimynus, o miestiečius – nors visus iš eilės. Toks partizanas išpjaudavo pirklio šeimyną, prisikimšdavo visokio gero pilnas suminas (dideli odiniai maišai, rišami prie balno), o radęs pirklienės liemenėlę, užsisegdavo ją ant kailinių ir lėkdavo gatvės viduriu, sukdamas kardą virš galvos.

Smagumėlis! Kariauk nors iki gyvenimo galo. Nei tau arti, nei šienauti, tik gerk spiritą ir kapok galvas.

Kuznecke pirmu „užėjimu“ raudonieji partizanai išpjovė tūkstantį keturis šimtus žmonių. Prokopjevske siautėjo kaip reikiant, mažai kas gyvas išliko.

Popus žudė ilgai ir išradingai. Sudegindavo gyvus, prieš tai kankindavo, versdavo nuogus šokti „komarinskają“…

Aplink Salairo taigą įsikūrė Juodosios taigos respublika su sostine Žulanichos kaime. Visur įsteigtos kaimo tarybos su vykdomaisiais komitetais ir prezidiumais iš trijų asmenų. Taryba turi: karinį skyrių, ūkio skyrių, tardymo skyrių, kultūros ir švietimo skyrių, registracijos ir ataskaitos skyrių, o kartais ir dar daugiau skyrių.

Sudaroma daugybė komisijų, komitetų, beveik kaip dabar mūsų Seime.

Partizanams patinka lozungas: „Tegyvuoja anarchija ir laisva spirito prekyba!“

Užėmusi kraštą Raudonoji armija kuria savo valdžią. Pradeda veikti Prodrevtrib (Maisto revoliucinis tribunolas), Gubčreztroika (Gubernijos ypatingoji trejukė), o partizanų gaujas siunčia į frontą kariauti. Rogovas su savo vyrais vėl išeina į taigą ir dabar juos vadina ne raudonaisiais partizanais, o raudonaisiais banditais. Jis rašo atsišaukimus:

„Taigoje baltųjų nėra, jie paraudonavo ir sėdi mieste valdiškose įstaigose, ir leidžia prieš jus (valstiečius) įstatymus.“

„Valstiečiai, kodėl pas jus Barnaule tiek niekšų, kurie sėdi šiltose vietose ir ryja kotletus…“

„Į kaimo reikalus niekas neturi kištis, išskyrus jus pačius.“

„Kviečiame jus, draugai valstiečiai, atvirai stoti prieš visokią valdžią su ginklu rankoje.“

Rogovo partizanai pripažįsta tarybas, dievina Leniną ir… karia komunistus, nespėjusius pabėgti į miestus ar tolimas „zaimkas“.

Naujoji valdžia taip pat naikina savo priešus, tik ne kaip pakliuvo, o organizuotai. Ji Rogovo partizanams yra atlaidi – pabara, paauklėja, vieną kitą trumpam pasodina į daboklę.

…Pagaliau stabdau Raudį ant perėjos, nuo kurios matau visą buvusį Juodosios taigos respublikos partizanų kraštą su trim maištingiausiais kaimais – Agafjevsku, Žulanicha ir buvusiu Py…graibiu, o dabar Raudonuoju partizanu. Tuose kaimuose iki šiol gyvena daug stiprių, sveikų buvusių Rogovo partizanų – karingo būdo ir didžiai kenksmingų senių.

Įjoju į Agafjevsko kaimo plačią pagrindinę gatvę. Visur tuščia – nesimato žmonių, vaikštinėjančių karvių bei veršių, šunys ir tie išsislapstė kas sau. Tik langų užuolaidos prasiskleidžia ir tuoj pat vėl užsiskleidžia. Surandu vietinius eigulį ir miško techniką, būreliu jojame link kiemo, kur yra paslėptas traktorius. Mano palydovai po truputėlį atsilieka ir… dingsta. Aplinkui nėra medžių, neatsivėrė žemė po kojom, o vyrai išnyko lyg nebuvę.

Štai jis, raudonasis partizanas, ilgais iki kelių mėlynais marškiniais be apykaklės, perrištais raudona juosta, karštą vasaros dieną su žiemine kepure ir įsistojęs į veltinius, su juoda plačia barzda ir berdanka ant peties – nors statyk jį etnografinio muziejaus pilietinio karo laikų skyriuje.

Senolis nespėja nusiplėšt nuo peties berdankos. Aš visą dieną plaukiau patvinusia upe ir nieko burnoj neturėjau, esu piktas ir greitas. Čiumpu senoliui už marškinių ir suku aplinkui. Žiūriu, senojo partizano veidas keistai persikreipė, gal aš kiek per daug… Nepajutau, kad kartu su marškiniais nučiupau ir jo barzdą. Traktoriaus sergėtojui linksta kojos, sodinu jį ant „zavalenkos“ (apie namą sukasta žemė vietoj pamatų) ir, ištraukęs iš planšetės popieriaus lapą, įsakau rašyti, ką liepsiu. Matyt, jis pamanė, kad žlugo tarybų valdžia ir grįžo Kolčiakas, nes buvau uniformuotas – kepurė su kokarda, švarko atlapuose trys žvaigždės ir kiti pagražinimai. Aš moku visas keturias rusų kalbas – literatūrinę, šnekamąją, populiariąją ir valdišką-kanceliarinę.

Raštas valdiškais-kanceliariniais žodžiais išėjo įmantrus, bauginantis, su išraitymais, jame senieji partizanai prisipažįsta esą vagys, liaudies turto grobstytojai, socialistinių įsipareigojimų sabotuotojai, smarkiai nukrypę nuo partijos ir vyriausybės linijos. Jei sumanys skųstis, atkišim raštą, pačių parašytą ir pasirašytą!

– Dabar atidaryk vartus! – įsakau.

Senolis gudrauja, sakosi raktų neturįs, tad grasinu tuoj pat sėsti į traktoriaus kabiną ir išversti jo vartus kartu su kieme sukrautomis malkomis.

Aišku, aš kalbėjau ne visai taip, kaip čia parašyta, bet senasis partizanas mano kalbą suprato ir mikliai atkėlė vartus.

Niekas niekam nepasiskundė, ir mes ramiai suarėme Kelnių jelanę.

Rudenį tas pats Lionia Romanovas paprašė, kad duočiau Raudį nuvažiuoti į Tiagūno geležinkelio stotį. Žirgas buvo labai greitas, pavydavo beveik bet kurią mašiną. Jis užlėkė ant miškovežės. Žuvo vietoje.

Man reikėjo arklio. Tas pats „Raudonojo partizano“ kolūkis armijai augino kelis šimtus žirgų, tad pirmininkas leido išsirinkti kokį tik noriu.

Išsirinkau ilgakojį, laibaliemenį, blizgančiu sabalo kailiu ir balta žvaigžde kaktoje argamaką. Taip altajiečiai savo epuose vadina nirtingus žirgus. Jis ne bėgdavo, o skriste skrisdavo, lyg plauktų ore.

Ir vis tiek ilgėjausi Raudžio, savo arklio.