literatūros žurnalas

Astrida Petraitytė. Austriškas nuotykis

2014 m. Nr. 8–9

Jis ketino prasibrauti prie Miglės, išspausti kokią susižavėjimo frazę ir atsisveikinti, bet ją, „Suveltosios karalystės“ karalienę, kone už rankos iš draugių ir gerbėjų būrelio jau traukė mergaičiutė, ginkluota diktofonu, matyt, žurnalistė, tad dukra, šių keistų veltinių figūrų autorė, jį jau užmačiusi, sumosavo:

Tėti, luktelk, aš ateisiu pasikalbėt.

Jam neliko nieko kito kaip atsitraukti, paimti dar vieną stiklą, pamažėle siurbčioti vynelį, dairytis į tą jaunimo šurmulį – tikrai, vos vieną kitą žilą galvą galėjai toje kamšalynėje įmatyti; hm, jis nė neįtarė, kad Miglės ir kelių jos draugių pretenzingai pavadinta paroda bus tokia graži – veltinis jam priminė varganą vaikystę ir smagias pusnis, bet nieko „estetiško“, – ir kad į ją sugužės tiek žmonių, kad kuratorė, irgi jauna moteris, taip protingai kalbės, atrasdama tose suveltose figūrose drąsų žvilgsnį į nūdienos problemas ir dar kažkokias gelmes, ko gero, tik nusišaipytų atsitiktinai pakliuvęs į šią parodą, jei jos pagrindinė veikėja nebūtų dukra, jo pramuštgalvė vienturtėlė.

Na, ir kaip jūsų meilės reikalai? – staiga išgirdo pašaipų klausimą. Manė atsisukąs netaktiškai – į kažką šalimais bendraujančius, bet net krūptelėjo pamatęs į save įsmeigtas ugnelėmis žibančias akis. Į jį pakėlusi švytintį – matyt, džiaugsmingo pokšto įkvėptą – veidelį žvelgė nedidukė smulkutė moteris, na taip, ypač nedidukė jam, išstypėliui. Kokių keturiasdešimties metų, trumpi pasigarbanoję plaukai lyg puri aureolė gaubė galvą, veido raukšlelės, jei nustotų šypsotis, matyt, ne visos išnyktų, bet liktų mielos. Nepažįstama. Laikanti rankoje jau tuščią taurę. Kažkaip nerūpestingai elegantiška, ko gero, irgi iš dailininkių. Jis stebeilijo į ją sutrikęs, kažkas trukdė jam pasakyti: „Apsirikot, su kažkuo kitu mane supainiojot.“ Gal tiesiog pajuto pasiutusį norą paimti šią nepažįstamąją už rankos ir išeiti su ja kartu – kur nors, bet kur. Moteris prunkštelėjo ir ta trumpa juoko salvė jam nauja jėga trinktelėjo per galvą. Jis taip ir vypsojo pražiota burna, niekaip negalėjo išsivaduoti iš jį sukausčiusio netikėtumo, o ji apsisuko, nueidama pastatė ant stalelio taurę ir prapuolė šurmuliuojančioje minioje. Bet tas prunkštelėjimas, – tvinksėjo jam, tas prunkštelėjimas kažkur girdėtas… Galiausiai susivokė, kad dabar svarbiau nutverti už rankos tą moterį nei stypsoti laužant galvą apie panašius prunkštelėjimus, jau regėjo save be ceremonijų išplėšiantį ją iš triukšmingai šmaikštaujančių dailės asų draugijos, tempiantį laukan, į orą, į spalio pavakarės vėsą – dabar jau jos eilė bus iš nuostabos sutrikti, žado netekti, bet jis nebus delikatus, nesustos atsiklausti, ar ji pageidaujanti jo draugijos…

Jis prasibrovė prie stalelio – tarsi savo stiklo pastatyti, buvo tikras šalimais ją išvysiąs. Dairėsi, ėmė nardyti minioje pirmyn ir atgal, sukti ratus – užklupusi neviltis vis stipriau gaudė galvoje… Ir staiga ištuštėjusiose smegenyse nuskambėjo: „Tikrai šiltai – net prakaitą nuo kaktos reikia braukti.“ Ir – prunkštelėjimas. Beveik vienu metu – frazė ir juoko pliūpsnis. Sustojo lyg įbestas, į jį atsitrenkė paskui jį ėję, jis neatsiprašė ir neatsiliepė į atsiprašymą, stebeilijo į sieną, kurioje lyg ekrane jau ryškėjo sumišę vaizdiniai: Dunojus pro autobuso langą, vadovo Leono energingas „Visi pasižiūrim, ar nepametėm kaimynų“, jo ranka ant krūties, putnios šiltos krūties – akimirksniu burnoje radęsis šleikštulys įsiterpė į šią chaotiškų kadrų juostą, ši sudžeržgė tarsi nutrūkdama, bet dar šmėkštelėjo jo galva – jo paties galva, groteskiškai įsiterpusi iš užnugario tarp dviejų autobuso sėdynių atlošų, ir jo keliai – plačiai, patogiai išskėsti gremėzdiškų kojų keliai, o šalia kairiojo – mažytė blanki figūrėlė, irgi groteskiškai prispausta prie krašto, kone kybanti, viena savo kojele jau į praėjimą besiremianti… „Gera buvo kelionė, daug pamatėme, šiltai pabendravom“, – kažkokios gėdos apimtas išgirdo savo patenkintą, kvailai patenkintą balsą.

Tėti, kas? Ar blogai jauties? – Miglė papurtė už alkūnės ir žvelgė į jį sunerimusiomis akimis.

Jis sugebėjo atsitokėti, išnirti iš užplūdusių vaizdinių, šyptelti ir net mirktelti dukrai.

Ar nežinai, kad didieji mokslininkų atradimai gimsta netikėtose situacijose? Man irgi dabar lyg Archimedui nušvito – gal išgirsi apie naują mano patentą, – susijuokė smagus, kad nerimas nuo dukros veido nuslinko, ji kiek atlaidžiai šypsojosi – kaip visada, klausydamasi jo postringavimų apie biochemijos pasiekimus. – Bet, vaikeli, eisiu, dėkui, kad pakvietei, visokių grožybių prisižiūrėjau, bet tikrai savo minties gijos nenoriu pamest.

Smagu, tėti, kad atėjai, susiskambinsim, – Miglė pakštelėjo jam į skruostą, jis mostelėjo jai, sumosavo toliau stovinčių merginų trijulei, dukros kompanionėms, ir, sugraibęs kabyklos kamšalynėje savo striukelę, išskubėjo. Sėdo į mašiną, parlėkė namo – lyg nerimasties genamas, lyg gėdos tvilkomas, lyg netekties gniuždomas.

 

Kai Jurgis pernai vasarą paskambino Leonui, klausdamas, kokiai artimiausiai kelionei jis vadovaus – nueitų į tą ekskursijų kontorą ir išsipirktų sau vietą, šis iš pradžių dar stengėsi savo griausmingam balsui suteikti atjautos gaidelių, bet tuoj, nesuvaldydamas prigimto gaivališkumo, pasiūlė vakare susitikti alubary, aptarti smulkmenas. Dėl tos kelionės susitikinėt nebuvo ko – jis iškart sutiko su kiek ilgesne nei savaitės išvyka rugpjūčio vidury Austrijon: Viena, Zalcburgas, pakeliui Vachau slėnis, Dunojus, šiek tiek Alpių, visokie vienuolynai ir vynuogynai, malonumai ne tik akiai. Bet juk su Zitos, ūkininkės pusseserės, sūnumi, nors šios giminystės ir nelaikė privaloma, kartkartėmis mielai susieidavo – gremėzdiškas, garsaus balso, vos dešimtmečiu už jį jaunesnis kaimo vaikas jį visada stebino savo polinkiu filologijai, vokiečių kalbos studijomis, kažkokiais – netgi poezijos – vertimais. Leonas grupes lydėdavo į šalis, kuriose kalbama vokiečių kalba, šis darbas ketvirtą dešimtį baigiančiam, griausminga energija ir eilėmis trykštančiam bičiuliui tikrai tiko.

Kai juodu lenkė jau po antrą bokalą alaus, o Leonas padarė pauzelę ir liovėsi smagiai baisėtis dėl kažkokio lyg ir puikaus poeto Traklio likimo, Jurgis ryžosi:

Man net gėda prieš Miglę… Tai ji mane vis bakina: važiuok, keliauk, ir geriau į didmiesčius, o ne iš įpročio į Labanorą, net savaitgaliams gali į kokią Rygą pašaut, neužsidaryk gedule, neapgailėk savęs, bet – džiaukis gyvenimu… – jis pritilo, prieš prisipažindamas gėdingiausią dalyką, ir Leonas suklusęs stumtelėjo į šoną bokalą. Galiausiai kostelėjęs išbėrė: – O aš nedrįstu pasisakyt, kad ta neviltis, ilgiau nei pusmetį į apatiją gramzdinusi po Beatos, jos mamos, mirties, jau išsisklaidė… Aš netgi… netgi jaučiuosi jaunas… atjaunėjęs – prisimeni, tada sakiau: dar nėra net penkiasdešimties, o esu lyg sukriošėlis, kuriam viskas baigta ir kuris nieko nebenori. – Leonas atjaučiamai burbtelėjo: „Po poros metų tokio slaugymo ne vienam ir stogas pavažiuotų…“ – O dabar… nuo pavasario… gal dėl pavasario, staiga – ir jėgų antplūdis, ir gyvenimo smagumas – labiau kaip laukimas, vylimasis: štai kažkas nutiks, kažką sutiksiu, ir… – Jurgis tarsi susigėdęs sukrizeno, bet Leonui energingai sulinksėjus išpyškino: – Jau pavasarį, o ypač dabar, vasarai prasidėjus, vos išeinu į miestą, šiaip sau pereinu per prospektą, senamiestį – man akys raibsta, galva lyg porą taurelių išmetusiam svaigsta… Tos moterys… Dabar – vasariniais aprėdais, plikom kojom, plikom rankom ir pečius apnuoginusios, krūtinę atidengusios… Žinok, – jis prislopino balsą, jie, du suokalbininkai, sukišo galvas, – žinok, aš veidų dažnai nepastebiu… mano akys lyg prisvyla prie iškirptės, prie kokios putnios, lauk virstančios krūtinės… tada – jei spėju – dar ir į veidą žvilgteliu, – atsitokėjęs nusijuokė ir pašaipiai užbaigė išpažintį.

Leonas, mąslus kaip reta, pasikasė pakaušį ir patarė: „Tau reikia moters. Nebūtinai „antrosios pusės“ – reikia išsilaigyt kaip kokiam spuoguotam vaikiščiui, kai išsilaigysi, galėsi ir į veidus pasižiūrėt, dabar esi išsibadėjęs.“ – „Negyvenau visą tą laiką kaip vienuolis, turėjau tokią draugelę, – Jurgis išgirdo nuovargį savo balse, privalėjo pasisakyt, kad neatrodytų šventuolis, bet pačiam jau buvo neįdomu. – Keletą savaičių burkavom, plunksneles kedenom. Irgi netoli penkiasdešimties, bet puikių putlių formų ir veidelio dailaus… Tik – („Per sena?“ – spėjo įsiterpt Leonas, jis papurtė galvą) – ne tai blogiausia, kad kvaila višta, kuriai tik skudurai, manikiūrai pedikiūrai galvoj, blogiausia – iš tų gudriųjų kvailių.“ Jis nutilo, liūdnai grimzdo į šviesiuosius savo šeimyninio gyvenimo laikus, dar neišbalansuotus kelerių paskutiniųjų metų ligos, ligoninių, operacijų, nemigo naktų. Išniręs atsitrenkė į skausmingą – tarsi atsidavusio šuns – Leono žvilgsnį ir ištarė griežtu tonu kaip visų kalbų užbaigą: – Savajai Beatai dažnai priekaištaudavau dėl neūkiškumo, pinigų švaistymo niekams, bet – visad pasitikėjau. Žinojau: jei pasakė „Nuėjom su drauge kavos ir išleidau trisdešimt litų, labai norėjau ją pavaišint“, – taip ir yra. Tikrai buvo su drauge, tikrai ėjo kavos, tikrai ją vaišino. Visad branginau jos sąžiningumą, ištikimybę, kad galiu pasikliauti… Iki šiol neįsivaizdavau, kas tai yra „gudruolės“, kurių prigimty – sekti pasakas ir melžt iš tavęs pinigus. Laimei, neilgai murkdžiausi su ta lapute, gana greit perkandau, pasišlykštėjau ir prigrasiau nesipainioti man po kojom. Dabar jau kone du mėnesius „švarus“, tik va seno pasileidėlio įpročiai ramiai gyvent neduoda, – tarsi pašmaikštavo, nusijuokė.

O jo bičiulis jau griaudėjo: „Ir vaizduotę reikia pasitelkt – vaizduotę! Ne tik tą fiziologinio lygmens. Štai, pažiūrėk, koks mūsų maršrutas Austrijoj…“ Jis šalia bokalo išskleidė žemėlapį, greta pabėrė keletą bukletėlių, ir juodu, jau galėdami neslopinti balsų, aptarė laukiančius kelionės malonumus.

Kai rugpjūčio rytui dar neišaušus Jurgis su taksi atlėkė prie „Gintaro“ viešbučio, kur turėjo rinktis jų grupė, čia laukė tik keletas žmonių – bet tuoj vienas po kito tai taksi privažiavo, tai, dardindami lagaminus ant ratukų, atpėdino iš kaimynystės pėstute. Jis pakiliai, kone vaikiškai smalsiai nusiteikęs sveikinosi su nepažįstamaisiais, banaliai šmaikštavo: „Ar čia Mocarto gerbėjai susirinkę?“ – „Taip taip, tik klavesiną namie pamiršę…“ Atsainiu žvilgsniu pasitiko dar vieną privažiavusį ekipažą, bet – akimirksnis, ir pajuto tuoj vėl ištiksiant svaigulį, nuo pavasario jį kamavusį – hm, juk visai smagiai – veikiant kažkokiems paslaptingiems moteriškiems kerams… Tikrai paslaptingiems, juk jis Leonui apkalbėjo save, prisipažindamas: užtenka pamatyti plikas kojas rankas, gilią iškirptę… Dar nebuvo toks maniakas, kad kiekviena nuogybė jį išmuštų iš vėžių. Kai tąkart grįžęs iš alubario mėgino pats sau paaiškinti, kas toje išpažinties hiperbolizacijoje yra tikra, galėjo tik nuspėti: sudirgina, sujausmina kažkoks – iš daugybės – moters tipas, vitališkumo, kur kas gelmingesnio nei erotika, fluidai. Ne besiveržiančios krūtys jį įelektrina, bet spinduliuojamas gyvenimo džiaugsmas, gyvenimo geismas.

Iš mašinėlės išlipo trise – vairuotojas, jo žmona, griežtų veido bruožų blondinė, akivaizdu, kad žmona, abu keturiasdešimtmečiai ar kiek vyresni, jis rūpinosi jos bagažu, ir – jų bičiulė, tai irgi jam buvo akivaizdu – kad bičiulė, pavėžėta kartu su kelioniniu lagaminu, jaunesnė už porelę, gal įpusėjusi ketvirtą dešimtį. Taip, jis įsielektrino vos į ją žvilgtelėjęs, nors nuo ryto vėsos jos putlią krūtinę ir – nuogas nuogas nuogas – rankas dengė megztukėlis. Šįkart akimis įsisiurbė tik į veidą, ryškiai apšviestą – jų mašinėlė sustojo kaip tik po žibintu, – bet tarsi iš vidaus spinduliuojantį, jaunos brandžios moters dailiai apvalų veidelį putniomis, besijuokiančiomis lūpomis, taip, jis tikrai teigė gyvenimo džiaugsmą, o papurę vešlūs ir pečius gaubiantys liepsnojantys – taip, raudoni, kiek į rusvumą – plaukai šiam džiaugsmui suteikė triumfuojančio vėjavaikiškumo. Kartu ugniaplaukės – šis vardas ir taps Jurgiui jos tikruoju visą kelionę – trykštantis gyvastingumas buvo tarsi pridengtas drovesio šydu, ir tai jam pasirodė tobulybė, verta įrašyti į Raudonąją knygą.

Atitraukė dėmesį nuo tos trijulės kaip tik privažiavęs prašmatnus jų autobusas. Iš jo pirmiausia iššoko keturiolikmetis Leono sūnus Lukas, taip, buvo sakęs, kad pasiims vaikėzą, irgi į filologiją linkusį, tada jau nerangiai, bet spinduliuodamas džiugią energiją nuo laiptelio dunkstelėjo ir pats vadovas. Leonas, sumosavęs, užbaubęs labą rytą, paragino visus, kai susidės bagažą, prieiti prie jo užsiregistruoti, tada jau susėsti ten, kur širdis pasakys.

Kol visi spraudėsi prie bagažo kamerų, juodu su giminaičiu vyriškai apsikabino, Jurgis paplojo per petį Lukui. Akies krašteliu įmatė, kad vyriškis iš trijulės, sudėjęs abu lagaminus, atsibučiuoja su žmona, paspaudžia ranką bičiulei, tad atlėgo: taigi važiuoja ne trise, negresia, kad koks žavus vyrukas įsitaisytų šalia tos ugniaplaukės… Pasitraukdamas nuo Leono ir Luko – jau rikiavosi eilutė norinčių būti pažymėtiems sąraše, šūktelėjo: „Šaunų kompanioną turėsi, Leonai.“ Iš tiesų puiku: atkris garbė pačiam būti vadovo kompanionu dviviečiuose viešbučių kambariuose. Skubinosi sprausti bagažinėn savo lagaminą, juk dvi bičiulės, blondinė ir ugniaplaukė, – vis akies krašteliu jas sekė – jau niro vidun pro galines autobuso duris.

Darkart susimosavęs su Leonu – šis linktelėjimu patvirtino jį pasižymėjęs popieriuose, Jurgis irgi pasirinko galines duris; jau nuo laiptelių ėmė karštligiškai akimis naršyti antrąją autobuso pusę, nebūdamas tikras, ar nereiks gręžtis atgal – gal jos pasirinko vietas priekyje. Bet ne, taip, – sutvaksėjo prieštaringų impulsų – džiugesio, nerimasties – sukirbinta širdis. Raudonplaukė su bičiule kuitėsi su smulkiais punguliukais, mineralinio buteliukais antroje nuo jo eilėje. Akimirką stovėjo ant laiptelių apsalęs, kvailai šiepdamasis, bet staiga nutvilkė – turi skubėti, už baltaplaukės, vyresniosios, dar žiojėjo tuštuma, nors iš krašto, už ugniaplaukės, kažkokia smulki figūrėlė jau buvo įsispraudus: kažin, ar laiko kam vietą? Jis prišoko prie smulkiosios moteriškutės, neišvaizdi: pilkšvi plaukai, matyt, gumute į uodegytę subrukti, veidelis dar lyg ir jaunas, ir nebjaurus, bet be jokios jaunystės žaismės, smėlio spalvos marškinukai kadaruoja ant plokščios krūtinės… Tiesą sakant, jis tik akies krašteliu užkliudė tą figūrėlę, visą dėmesį nerimastingai užvaldė tuščioji erdvė šalia. „Ar galima jūsų kaimynystėj?“ – paklausė, tarsi ir žiūrėdamas į moterytę, bet labiau regėdamas kuplų ugninį viršugalvį, taip ryškiai šviečiantį jo regėjimo lauke, ir dailią, gražiai nurudusią plaštaką, besiilsinčią – blizguliuojant pirštus puošiantiems žiedams – ant ranktūrio; draugės jau šnekučiavosi ir jaunesnioji vis patikliai palinkdavo į vyrėlesniąją.

Taip, prašom, tik jums teks sėst prie lango, nemėgstu, kai saulė į mane spigina“, – atsiliepė tarsi teisindamasi pilkoji pelytė. Toks kaimynės „vardas“ netruks nusėsti sąmonėn, dar ir pašaipiomis intonacijomis apipintas – švelniai daininga ugniaplaukės ir kietai smerkiama blondinės – dviejų ryškių moterų. Juodu su mažąja kaimyne lyg ir susistumdė – ji stojosi, ketindama tarpueilyje luktelt, kol jis įsikurs, bet jis, nekantros pagautas, jau spraudėsi, kaimynė vėl klestelėjo ant sėdynės, susijuokė; paskui jis kiek pasišaipydamas iš savęs įvertins, kad jo reakcija į kaimynės emocinį signalą – ir ne tik tąkart – panėšėjo į jo reakcijas savame bute už sienos pasigirdus kaimynų balsams: tarsi sureaguoji (štai kažką pasakė, štai nusijuokė ar susibarė), bet net nemanai atsišaukti…

Mano vardas Jurgis“, – pasakė tarsi kaimynei – kuri linktelėjo: „Rita“, – bet gana garsiai ir palinkęs į priekį, ugniaplaukė tikrai atsigręžė pro tarpelį tarp krėslų, nusijuokė tarsi sumišusi, sublizgo dailūs dantukai su kiek išsikišusiais iltiniais, „plėšriais“, smagiai dingtelėjo jam – nes kažkaip siejosi su aistringumu.

Jis pakilo, palinko į abi ir turėjo progos pats stebėtis savo paplonėjusiu balsu: „Laukia ilgas kelias, mielosios kaimynės, tai gal susipažinkim, esu Jurgis, iš Vilniaus kaimo…“ Ugniaplaukė sukrizeno, tarsi jis tikrai būtų sublizgėjęs šmaikštumu, šviesiaplaukė šyptelėjo ir kaip vyresnioji ne tik amžiumi, bet ir – akivaizdu – rangu pristatė iškart abi: „Mes irgi iš Vilniaus kaimo. Aš Audra, o ji – Monika, abi iš geležinkelininkų mokyklos…“ Ji padarė pauzelę, leisdama jam pasigirti savo statusu, jis jau žiojosi, bet išgirdo savo vardą, regis, pakartotą, tai Leonas stovėdamas prieky, su mikrofonu rankoj prašė tylos. Jurgis kaltai vyptelėjo abiem besišypsančioms – juk meiliai ir gal net vylingai – damoms, atsisėdo išklausyti vadovo instrukcijų. Taip, jų laukė ilgas kelias, bet toli gražu ne vargstant naktį autobuse – pirmosios nakvynės buvo numatytos Lenkijos miesteliuky ir Slovakijos sostinėj – Bratislava irgi bus apžiūrėta, tada net trejetas naktų – Vienoje, iš ten įvairiomis kryptimis pasivažinėjant, ir vienuolynus aplankant, ir Vachau vynuogių derlių ragaujant, ir Alpėmis pasigrožint, dar Zalcburge, tada jau pasukus atgal viena naktis kažkokiame motelyje. Vos Leonas baigė savo kalbą ir dar nepradėjo vykdyt savo pažado pakeliui suteikti įvairios istorinės ir kultūrinės informacijos apie lankomas šalis, o autobusas suburzgė ir pajudėjo, jis įspraudė galvą tarp priekinių sėdynių – jam prisireikė kiek daugiau vietos, akies krašteliu pastebėjo, kad jo smulkioji kaimynė kone persisvėrė per ranktūrį, o sąmonės periferijoj šmėkštelėjo pašaipa: matyt, senmergė, galinti nualpti, jei kokio vyro kelis netyčia prisiliečia jos kaulelių. „Taigi panelės geležinkelietės…“ – vėl paplonintu balsu rišo kalbos mazgą. Netrukus ir sužinojo smulkiau: Audra yra direktoriaus pavaduotoja, turinti ekonomistės diplomą, o Monika dėsto anglų kalbą, abi susidraugavo, vos tokia gražutė jaunutė drovutė anglistė pasirodė jų mokykloje ir naujoji pavaduotoja – pirmus metus užimanti šį postą, pajuto poreikį ją globoti. Jurgis tarsi kuklindamasis, su pauzelėmis, skirtomis jų nekantriam smalsumui, pasisakė esąs biochemikas, daktaras – ne, ne medikas, nors ir dirbąs būtent Medicinos fakultete, laboratorijoje, yra biochemijos mokslų daktaras… Monikutė per visą pažinties ceremoniją švelniai raudo, nepamiršdama vis žvilgtelti į jį viltingu patikliu žvilgsniu. Ne iškart, bet neilgai trukus – gal net per pirmąjį pakelės stabtelėjimą, kai jie sulipo į neperskiriamą trijulę, jis puse lūpų prasitarė antri metai esąs našlys, tik dabar atsigaunąs po netekties… Savo draugių jis nemygo atvirauti apie šeimyninius įsipareigojimus. Per tas dienas Audros kalboje vis nuskambėdavo frazės apie jos „diedą“ ir dvi paaugles dukras, o Monika, kalbai pasisukus į asmeninio gyvenimo lankas, droviai nuleisdavo akis, net rausteldavo, ir jo širdis atsišaukdavo globėjiška atjauta: taip aiškiai regėjo dilgsint dar šviežią jos žaizdą, nudegimą, troško apglėbti, raminti, žadėti – „ir džiaugsme, ir varge“… Nieko neklausinėjo, tik rodė nedviprasmišką dėmesį, o kad ji – irgi susidrovėjusi, raustelėjusiais skruostais, bet patikliai ir dėkinga priimdavo šio dėmesio ženklus – net intymiausiuosius, jam akivaizdžiai patvirtino žaviąją ugniaplaukę irgi vaduojantis iš nesenos netekties – tik ne fizinės, kaip jo atveju, bet emocinės – gal ją paliko, gal išdavė, tad tiltus sudeginti teko apsispręsti jai… Jiedviem dar Bratislavos viešbutyje Audra suteikė tris vakaro – jau ir nakties – valandas, nedviprasmiškai pasakiusi: iki pirmos sėdės bare. Raustanti – iš laimės, jis juk matė, kad iš laimės, Monika, paėmusi jį už rankos, įsivedė į kambarį, o po poros valandų karštos aistros, jau nuilsus, jau baugščiai pažvilgčiojant į artėjančią išsiskyrimo – šios, tik šios nakties! – išsiskyrimo akimirką, jo akis tarp keleto įvairiausių – su akutėmis ir be – jos rankas puošiančių žiedų užkliudė vieną, lyg ir auksinį, siaurą, išgraviruotą, ir jis pirštu palietė jį, o jos akys pritvinko ašarų tarsi įskaudinto vaiko, jis pasijuto šiurkščiai užkliudęs šviežią, atrodo, gilią žaizdą, tad puolė bučiniais išpirkinėti kaltę, ir ji sumurkė it glostoma katė. Dar jie turėjo ne vieną naktį, tegu ir ne visą, globėjos vaidmenį prisiėmusi Audra suteikdavo jiems daugiausia keturias valandas, ir jis vengdavo net pažvelgti į taip viltingai jam atsiduodančiosios rankas, mieliau žvilgsnį kreipė į kur kas vaizdingesnius, vešlesnius savosios Sulamitos vynuogynus, glostė, uodė, čiuopė, čiaumojo, skverbėsi…

Juodu su Monika svaigo tomis jiems dovanotomis buvimo dviese valandomis, lyg išalkėliai ir ištroškėliai godžiai siurbdavosi vienas į kitą lūpomis ir visu kūnu, bet likusį laiką visai smagiai būdavo sulipę į trijulę – ir važiuojant autobusu jo galva nuolat spraudėsi tarp priekinių sėdynių, ir vaikštinėjant, apžiūrinėjant grožybes, ir sėdinėjant kokioje pakelės užeigoje, ragaujant dar šviežių vynuogių vyno, Monika, Audra ir jis būdavo neišskiriami. Leonas pradžioje dar mėgino jį kviestis pavakarojimams į savo vyrišką kompaniją, bet netrukus tik šelmiškai mirkteldavo, suprasdamas padėti. Po nakvynės paprastai paskutinę minutę atėjęs į autobusą – mat visada palaukdavo savo draugių, Jurgis gaudavo progą prisiminti savo kaimynę, pats nusišaipydavo: laimei, kad turi ją pakelti, jei ji sėdėtų įsispraudusi kampe, gal net nepastebėtų… Tardavo, keletą žodelių praeidamas tardavo, paklausdavo, ar gerai pailsėjusi, ji kažką tyliai burbteldavo, matyt, suprasdama, kad atsakymo nelaukiama. Tiesa, įsidėtais lietuviškais skanėstais ar jau čia spėtais nusipirkti gardumynais vaišindamas drauges, nepamiršdavo kaupino delno pasukti ir į šoną: „Gal pasivaišinsit?“ – paprastai išgirsdavo „Ačiū, ne“ ir daugiau nesikreipdavo. Jį kiek nustebino, tiesa, tik patį pirmą kartą, kad Audra, tiesdama – abiejų su Monika vardu – jam pasivaišinti tai sumuštinukų dėželę, tai naminių sausainių maišelį, į jo kaimynę nekreipė jokio dėmesio. Keletąkart jis išgirdo iš Audros – Monikai pritariant krizenimu – ir pašaipių replikų pilkosios pelytės adresu; jam smigteldavo nelabai maloniu dygliuku, gal sąžinę krebždeno toks nedžentelmeniškas bendravimas, tai yra nebendravimas, su bendrasuole. Porą vakarų, jau reziumuojant dieną prie vyno taurės, jo draugės prunkščiojo, kad pilkoji pelytė dar, matyt, neprarado studentiškų įgūdžių („Gal ir nekaltybės?“ – Audros ironija, Monika dailiai raustelėjo), mat vaikštanti vis su bloknotėliu, matyt, užsirašinėjanti kiekvieną gido žodį… Jis tik šyptelėjo, neatrodė svarbu pasakyti, kad gavo akį užmest į tą bloknotėlį pasibaigus ekskursijai po senamiestį, ilgėliau užsibuvus Šv. Stepono katedroje – lape gal pieštuku, gal tušinuku – juk jis tuoj nusuko akis, kaip įsibrovęs į draudžiamą teritoriją – lyg raketa aukštyn šovė tasai pietinis katedros bokštas, kurį, taip jiems sakė vietinė gidė, vieniečiai meiliai vadiną Šteffl…

Jam visai nebuvo liūdna, kai autobusas pasuko Lenkijos link, nors po paros jau turėjo būt namuose. Abi savo naująsias širdingąsias drauges – juk Audros globėjiškumas irgi buvo širdingas, nepaisant jaučiamo jos sprendimų kietumo, kategoriškumo ir aštrios pašaipos (pilkoji pelytė, žinoma, buvo tarp kritikos taikinių) – buvo pakvietęs į svečius penktadienio pavakarei, dienelę po kelionės atsipūtus, žadėjo ir vyno, ir gurmaniškų užkandžių. Joms paslaptingai persimetus žvilgsniukais, širdis džiugiai sutvaksėjo – net nelaukdamas patvirtinimo buvo tikras, kad tas tylus moterų sąmokslas reiškia: Audra išeis anksčiau, viena. O gal… gal Audra ir ateis viena, šią viešnią jie priims dviese?..

Jau ankstyvą rytą, kraudamas prie Lenkijos motelio autobuso bagažinėn ir Monikos, ir savo lagaminus, prisakė nesitampyti – jis pasirūpins bagažu ir Vilniuje. Monikai susidrovėjus – ak, kaip jam maloniai dilgino paširdžius šis jos gebėjimas rausti, nuleisti akutes, kartu lūpose virpinant vylingą šypsenėlę, – jis nedetalizavo būsimo rūpesčio jos bagažu ir ja pačia, tik spustelėjo tą gležną, atsidavusią rankutę. Grįžtant – diena buvo net karštesnė nei visos ankstesnės, puikios ir saulėtos, – visi, regis, buvo šiek tiek nusėdę, kuo smagiausių įspūdžių kupini, tik fiziškai pavargę, ir Leonas nebesistengė nei informacijos, nei juokelių į mikrofoną žarstyti, paleido televizoriuose filmą apie Klimtą, daugelis ir stebeilijo, kas susidomėjęs, o kas pusiausnūda. Jį per tą savaitę buvo nukamavęs ne tiek vaikštynių nuovargis, kiek smagiosios nakties valandos, kūnas ir siela troško gero ilgo miego, mėgino atsilaikyti, bet akys vis susimerkdavo, bent keliolikai minučių vis suimdavo snūdo gniaužtai.

Kai įvažiavo į Lietuvą, jis staiga pražvalėjo, jau ketino vėl įsprausti galvą tarp atlošų priešais, bet dabar jau jo bičiulės buvo miegūstos, gal jas priveikė karštis; jis paglostė Monikos skruostą, ji prasimerkė, bet akys buvo rūkeliu aptrauktos, kažką meiliai sumurkusi, ji vėl paniro snaudulin. Stebeilydamas pro langą į jau pasiilgtąją Lietuvą, keliolika minučių smagiai paplepėjo su Migle, o kai išjungė telefoną, išgirdo, kad ir abi jo bičiulės kalbasi mobiliaisiais. Jų prislopinti balsai susiliejo į vieną, Monika tuoj savąjį pokalbį užbaigė, tik Audra, akivaizdu, įsakinėjo vyrui, kada ir kur tas turi atvažiuoti. Grįžtant Audra jam pasirodė kiek keistoka – lyg sulėtėjusi, vangoka, neretai net nenugirstanti ko klausiama, žvelgianti į jį kažkokiu atsaju, tarsi atšiauriu žvilgsniu. Bet, pats jausdamas nuovargį, pernelyg nesistebėjo – juk buvo ir anksčiau susivokęs, kad tai kietoka, aiškiai „mano – ne mano“ skirianti, tiesmuko, net netaktiško žodžio nevengianti moteris, tad jai ir priklausė be ceremonijų demonstruoti, kad yra pavargusi, bendrystėms neturinti ūpo. Užtat Monika išliko vis tokia pat, droviai iš už savo paslapties šydo besišypsanti, raustelinti, na, tuomet, kai mieguistumas jos neįveikdavo.

Kai jie įvažiavo į išsiilgtąjį Vilnių, jis pajuto priedermę ir kaimynei paliudyt žinojęs ją esant, tad ištarė: „Gera buvo kelionė, daug pamatėme, šiltai pabendravome.“ Šyptelėjęs – įsivaizduodamas, kad atsako į jos pritariamą šypsenėlę – jau sukosi, bet staiga suskardeno juokas – jaunatviškas, nevaržomas, ironiškas, nors tik trumpa papliūpa į jį susmigęs. Jis net žioptelėjo, pažvelgė į savo kaimynę, staiga suprato pirmąkart ją pamatęs – gyvos, kibirkščiuojančios akys, lūpos gal ir blyškios, bet apie jas susimetusios šypsenos raukšlelės visą veidą, smulkų, bet dailų, nutvieskė viliūkiškumu… „Tikrai šiltai – net prakaitą nuo kaktos reikia braukti“, – vėl prunkštelėjo kaimynė, kaip ten ji – Rita, gal tiesiog sužaisdama tuo, kad grįžimo dienos karštis išties buvo sudrėkinęs jo marškinius. Jautė turįs kažką atsakyti, bet visi jau subruzdo ropštis iš autobuso, skubiai pašaipiu „Sudie, geros kloties“ atsisveikino ir kaimynė. Kaip tik tą smulkutę moterį, o ir kitus iš „galiorkos“ praleidusi Audra kažko užstrigo praėjime, pasidėjo ir rankinę ant grindų, tarsi Monikai laisvindama kelią… Ši, vėl droviai raustelėjusi, atsisuko į jį, linktelėjo ir išskubėjo, jis darkart šūktelėjo: „Aš paimsiu bagažą“, truputį suirzo, kad Audra ėmė kuistis savo rankinėje, įstrigusi praėjime pati ir užstojusi kelią jam, jau kone jėga veržėsi pro ją, bet staiga pro langą išvydo vaizdelį: Moniką spaudė glėbyje kažkoks meškiškos išvaizdos vyriškis – kai atsitraukė, pasirodė, kad dar ir pilvotas, ir pliktelėjęs, nors daugiau keturiasdešimties neduotum, o jos rankos įsikibęs iš džiaugsmo strikinėjo gal septynmetis berniukas… Jis nieko nesuvokdamas kone apdujusiu žvilgsniu pažvelgė į jau, regis, radusią ko ieškojo ir susiruošusią eiti Audrą, ta šyptelėjo lyg pašaipiai, lyg užjaučiamai, truktelėjo pečiais, jis aiškiai jos veide išskaitė: „Toks gyvenimas…“

Paskutinis pasiėmė lagaminą, nelabai girdėjo, ką jam kalbėjo atsisveikindamas Leonas, tik lyg gelbėjimosi ratelis nukrito: „Galim greit susitikt, apkalbėti kelionę.“ Jis teatsakė „taip“ ir nudardėjo su savo lagaminu, per kiek ilgiau nei valandą mechaniško žirgliojimo pasiekė Žvėryną.

Žinojo, kad nėra ko kitą dieną laukti viešnių. Bet ir žinojo nerasiąs sau vietos, baiminosi, kad neiškrėstų kokios kvailystės – dar ims ir sugalvos paskambinti į geležinkelininkų mokyklą, iš sekretorės ar šiaip ko nors budinčio kokia nors graudžia apgaule išprašys anglistės Monikos adreso ir pats prisistatys į svečius… Ne ne, neketino griebtis jokio keršto, savo įsibrovimą į šeimyninę gūžtelę regėjo tik kaip košmarą, pakrikusios jo psichikos sukeltą. Vos grįžęs vėl paskambino Miglei, entuziastingu balsu kitam vakarui pakvietė užsukti – dalinsis įspūdžiais, o ir lauktuvių šiek tiek turįs. Laimei, miego godulys tą vakarą įveikė jo įsiūčiu persiklojusią neviltį, kai prabudo paryčiais, dilgsėjo ir galvoje, ir širdies plote, tad ilgai maudėsi po dušu, vis kaitaliodamas karštą ir šaltą vandenį. Dieną blaškėsi po butą, buvo sumanęs važiuoti į kapines, bet susigėdo negalįs lankyti savo Beatos toks, tarsi nešvariame migyje visas tas naktis voliojęsis, tad nuėjo tik iki parduotuvės.

Dukra, kaip pažadėjo, taip ir užšoko valandėlei su Donatu, jis taip ir nebuvo supratęs, ar draugu, ar tik nuomojamo buto kaimynu – juodu turėjo ten po atskirą kambariuką; dabar abu keliavo į kažkieno gimtadienį, nelėkė kaip į gaisrą, gi tie jaunimo vakarėliai anksčiau aštuntos neprasideda, tad, atkakę pas jį po šešių, visą valandą pritariamai šūkčiodami klausėsi entuziastingo, vis su pašmaikštavimais pasakojimo: trumpai pristatė pilkąją pelytę, savo kaimynę, su kuria vos keletu frazių persimetė – mat ši nesileidusi į kalbas, minėjo ir gražiąją sutuoktinių porą – jis, matyt, po insulto, sunkiai šnekąs, nors vaikščiojant nuo jų neatsilikdavęs, ji – vis už rankos su juo sukibusi, nuolat švelniu motinišku rūpesčiu savo vyrą apglobianti, gyrė aktyvųjį Leono talkininką Luką… Kaimynių priešais, ne, neminėjo, skubėjo keltuvu pro debesis keltis į Alpes… Vos Miglė su tuo vyruku išėjo, jis iškart subliuško lyg prastai užrištas balionas, bet tuoj pajuto nerimastį kylant – o prieš akis šmėkščiojo minkštų iškilumų, ugnim tviskančių plaukų ir raustelinčio iš drovaus smagumo veidelio vaizdiniai. Puolė fotoaparate trinti nuotraukų, kur tik pasitaikė tos dvi jo keliondraugės – o juk dauguma ir gamtos, ir miestų grožybių buvo tik fonas gundančiai švytinčiam Monikos veidui… Palikęs vos keletą „tuščių“ kadrų, vis dar jautėsi įsielektrinęs, neištvėręs paskambino Leonui, kone grėsmingu balsu pasakė turįs su juo rimtai pasikalbėti, tad kitądien, šeštadienį, juodu sutarė susitikti mieste, bare, mat šįkart jam reikėjo ko nors stipresnio nei alus. Tiek to ir kalbos rimtumo – juk žinojo, kad grupės vadovas neprivalo domėtis ekskursantų šeimynine padėtimi, juk ir „ienės“ pavardė nieko apie tai nesako, tad galiausiai Leonui teko prisiimti psichoterapeuto vaidmenį ir virkaujančiam giminaičiui priminti, kad pasitaiko tokių paukštyčių, kurios pasidaro sau atostogėles ne dėl „Sehenswürdigkeiten“, bet dėl nuodėmingo nuotykio, ištrūkusios iš gyvenimo rutinos ir sergstinčios akies… Taip taip taip, kartojo Jurgis kaušdamas, kartu – sielos blaivumą atgaudamas. Vėliau keletui dienų iki darbų pradžios nuvyko į brolio sodybą Labanore, o ten pilna troba jaunų vasarotojų – pats brolis su broliene jau baigę atostogaut, bet palikę visą savo Živilės šeimyną – vyrą ir du vaikelius, o dar jauną jų draugų porą. Jis įsikūrė klėty, buvo atsitempęs porą knygų, krepšį grybams ir fotoaparatą. Nelindo į jaunimo gyvenimą, bet tas nuolat prieš akis šmėkščiojęs, ausis dirginęs smagus šurmulys suveikė nelyg raminamieji, prieš rugsėjį galėjo grįžti Vilniun, darban, jau su ironiška šypsenėle žvelgdamas į savo austrišką nuotykį.

Pasiblaškęs po butą, pasėdėjęs kiek prieš televizorių, mėginęs atsiverst knygą, kažką kramtęs ir gurkšnojęs, galiausiai pasiryžo pasirodyt Miglės akyse juokingas ir mobiliajame nuspaudė vienetą – greitąjį ryšį su dukra. Ši atsiliepė iš triukšmo apsupties, ir jis jai garsiai šūktelėjo: „Migle, ar tu pažįsti Ritą – tą Ritą, kuri buvo atidaryme?“ Tvaksinčia iš drovios vilties širdimi beveik jau girdėjo: „O, ji čia, kartu su mumis švenčia“, bet atsakymas jį nusviedė į nykiai gaudžiančią tuštumą: „Ritą? Kokią Ritą? Ne, nepažįstu. Ten buvo atėję ir šiaip žmonių, ne vien mūsų draugai, – dukters balsą gožė juokas, muzika, šūkčiojimai. – Tėti, mes bare“, – tarsi teisindamasi, tarsi priekaištaudama užbaigė kalbą. Jis sugebėjo žvaliai išrėkti: „Smagiai atšvęskit!“, sudribo į fotelį prieš nutildytą, bet vis dar kažkokias gaudynes rodantį televizorių, spoksojo į ekraną, galiausiai sau prisakė susiimti: nieko neįvyko, niekas nepasikeitė, kaip vakar ramiai, net pasimėgaudamas gyveno sau užimto, dirbančio ir visokių veiklų turinčio, kas savaitę baseine plaukiojančio vienišiaus gyvenimą, taip gyvens ir rytoj, ir poryt. Išjungė televizorių, pakilo eit į vonią praustis, galvoje tvinksėjo pilna įtampos tuštuma. Valydamas dantis įsiklausė – taip, skambėjo kambary paliktas mobilusis. Skubiai, tik išspjovęs putas, persibraukęs delnu per lūpas – gal dėl vėlyvo meto šis jo sutvaskėjęs nerimas? – nurisnojo prie telefono, buvo beveik pirma, keista, kad tokiu metu dukra sugalvojo skambinti. „Tėti, atsiprašau, nemiegi?“ – jau tik lengvo fono, lyg tolimo jūros ošimo apgaubtu tyliu balsu paklausė Miglė; matyt, tiesiog iš linksmybių pasitraukė į ramų užkampį. „Ne, ne“, – jis atsiliepė kuo žvaliausiai, jausdamas, kaip klausa įsitempia. „Tėti, gal tu klausei apie Margaritą?“ – „Margaritą?“ – pakartojo jis, pats matydamas savo kvailą išraišką. „Na taip, Margaritą Skėrytę iš dailėtyros! Dailėtyros skyriaus Kultūros institute. Man rodos, jūs šnekučiavotės… Ar bent mačiau jus greta.“ – „Ak taip! Tikrai! Margarita iš dailėtyros!“ – šūkčiojo jis, įsuktas į kažkokį svaigų verpetą. Dukra nusijuokė: „Internete instituto kontaktus gali rast. Labanakt, tėti.“

Astrida Petraitytė. Iš profesorių gyvenimo

2016 m. Nr. 3 / – Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo…

Astrida Petraitytė. Feministė

2015 m. Nr. 7 / Liucija, prikandusi šypsenėlę, ėmėsi skaityti komentarų. Žinojo, kad dauguma bus tūžmingų, bet žinojo ir tai, kad visos paniekos, pykčio, pasi bjaurėjimo strėlės jai suteiks tik jėgų.

Astrida Petraitytė. Čečėniškos impresijos

2014 m. Nr. 3 / Čečėnija netikėtai, bet, matyt, dėsningai įsirėžė į A. Patacko gyvenimą ryškiu, skaudžiu motyvu. Įvykis buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo apsilankymas Lietuvoje 1992 m.