literatūros žurnalas

Virgilijus Veršulis. Klaidermanas

2020 m. Nr. 11

Apsakymas

Sveiki, rašau šį laišką nežinau kam, į internetą, į okeaną, kaip butelį su rašteliu sviedžiu kuo toliau nuo savęs. Putojantys interneto vandenys pasigriebia mano mintis ir paskleidžia po visus žemynus, išskyrus, aišku, Antarktidą. Nieko nesitikiu, nieko nenoriu, man nieko nereikia, tai nėra pagalbos šauksmas, tiesiog perskaitykite ir išmeskite.

Prieš savaitę: deduosi daiktus į lagaminą, kas netelpa, sugrūdu į kuprinę ir galiausiai esu pasiruošęs ryt su klase mokyklos baigimo proga vykti į kruizinį pasiplaukiojimą po Baltijos jūrą. Taip sugalvojo tėvų komitetas. Pažadėjo, kad bus įdomu. Tikriausiai, nors aš jais netikiu. Apskritai niekuo netikiu, atleiskit, toks jau aš esu. Labiausiai šia kelione džiaugiasi geriausias mano draugas Štefanas, kurį, tikiuosi, man pavyks paskandinti, juk vandens aplink bus apsčiai.

Bet pirmiausia turiu prisistatyti, nes, kaip sako mano tėvas alkoholikas, turi kalbėti tik apie save, visos problemos kyla tavyje, neieškok kaltų ir neapkalbėk žmonių, kurių šalia nėra. To jį išmokė anonimai. Nesuprantu, ko jis ten vaikšto. Aš galvoju priešingai, dėl visų mano nesėkmių ir spuogų kaltas visas pasaulis, neatmesčiau versijos, kad jis tik tam ir susitvėrė, kad man pašiktų.

Bet tebūnie, atiduosiu pagarbos duoklę savo seniui ir pradėsiu nuo savęs, o paskui tai jau laikykitės visi. Aš Andrius Klaida. Taip vadina mane senelė, ji lietuvė ir iš tikrųjų yra vienintelis žmogus, kurį tikrai myliu. Aišku, myliu ir kitus, tai yra tėvus, sesę, bet tai yra kita: ta meilė yra todėl, kad taip reikia, o su senele – reikia ar nereikia, aš ją vis tiek myliu.

Na, gerai, pakaks ašarų, nekenčiu savęs už tai. Kartais apsižliumbiu per filmą, bet tik tada, kai šalia būna senelė. Sėdim abu apsikabinę ir verkiam. Šūdas. Nereikėjo to rašyti.

Bet iš tiesų esu Andreas Klaidermanas, dabar vokietis, nors galiu būti kuo noriu, kazachu, rusu arba lietuviu. Oi, kokia klaidi mano šeimos istorija, iš čia tikriausiai ir tokia pavardė, pagal lietuvišką tos pavardės aiškinimą – žmogus klaida. Čia senelės versija. Bet realybėje viskas yra paprasčiau: prosenelis vokietis (seniai miręs) pateko į nelaisvę, atsidūrė Kazachstane ir vedė kazachę (irgi AtA), kad vokiškumas ne taip kristų į akis, tada jo sūnus, mano senelis, kuris dar mokėjo vokiškai iš savo tėvo, vedė lietuvę, kuri gimė tremtyje taip pat plačiajame Kazachstane; toliau mano tėvas, – kuris jau nė velnio nemokėjo vokiškai, nes manė kamtoreikia, tik rusiškai, nes mokykloje buvo mokoma rusų kalba, ir truputį lietuviškai iš savo mamos, mano senelės, – vedė rusę, kuri gražiai dainuoja, ir persikėlė visi į Voronežą (aišku, be abiejų prosenelių, jų jau nebuvo), o tada griuvo Berlyno siena, paskui ir Sąjunga, tsrs, ir vokiečiams atsirado galimybė grįžti tėvynėn, tėvas iškart pamiršo kamtoreikia ir puolė mokytis vokiškai. Aš jau gimiau Vokietijoje.

Beje, prosenelis Fricas Klaidermanas, kaip man vaikystėje pasakojo senelis, visai nelaikė savęs vokiečiu, o pasididžiuodamas vadino save švabu, Švabija toks istorinis ir kalbinis regionas Bavarijoje. Persikelti iškart į Švabiją šeimai neleido, vietos radosi tik Rytų Vokietijoje, kuri po susijungimo ėmė sparčiai tuštėti, tad iš pasiūlytų variantų buvo pasirinktas Drezdenas. Vėliau gal pavyks persikelti, guodėsi senelis. Taigi, galiu būti taip pat ir švabu. Vokietis, kazachas, rusas, lietuvis ir švabas. Pilna kortų kaladė.

Taigi, gana apie save, jau ir taip daug prikalbėjau, dabar metas apšnekėti likusius. Bet geriau tą daryti eigoje, tarkim, ką pirmą pamatysiu, tam ir klius. Laikykitės, niekšai, nes iš esmės visi tik ir stengiasi man pakenkti.

Su tokia įprastine nuotaika ir užmiegu. Sapnuoju nuogas moteris, jos visos begėdiškai linguoja užpakaliais ir nežmoniškai dideliais papais po laivo denį (o, pasirodo, viskas vyksta laive, įdomu), paskui kariasi takelažais į laivo stiebus, aš sėdžiu ant rėjos, vadinasi, papai artėja link manęs, mano nerūpestingas pasisiūbavimas aukštai kartu su žuvėdromis baigiasi, jos pakyla nuo rėjos, žuvėdros, ir nusklendžia žemyn prie vandens, o ten įžiūriu ryklių pelekus, iš kur Baltijos jūroje rykliai, negaliu suvokti, bet nuogalės jau čia pat, viena sėdomis ant mano rėjos stumiasi artyn, regiu ištiestą ranką, kuri griebs man už kiaušinių, dar kelios išnyra iš viršaus ir apačios, aš apsuptas ir netrukus būsiu suplėšytas į gabalus, rankomis atsistumiu nuo rėjos ir krentu žemyn, rykliai ekstazėje, vanduo net kunkuliuoja, o aš visų nusivylimui paskutinę akimirką nusklendžiu paskui žuvėdras, denyje matau išsižiojusią frau Freiesleben, mūsų klasės auklėtoją, visa klasė susirinkusi, ir aukščiausiai virš visų pakibęs geriausias mano draugas Štefanas, nesiekia kojomis denio, pasirodo, jis irgi sklendžia oru, aš už žuvėdrų, o jis iš paskos, jau pasieks mane, bet to tai per daug! Visas šlapias nuo prakaito ir erekcijos pašoku iš miegų.

Sunkiai kvėpuoju, tad nueinu rūkyti, kad atstatyčiau deguonies trūkumą. Žinoma, to niekas neturi žinoti, todėl atsidarau plačiai langą ir pučiu į kaimynų langų pusę.

Daugiau miegoti nėra prasmės, nusėlinu į vonią ir pasnaudžiu karštame vandenyje. Veidrodis niekšas parodo naujus spuogus, kuriuos jaučiu pareigą nukenksminti. Spuogai mane myli. Senelė sako, kad tai nuo rusų, jai viskas, kas negatyvu, pareina iš rusų, kažkokia paranoja. Anksčiau labai jaudinausi, išbandžiau visus vaistus ir tepalus, kuriuos yra išradusi nemirtinga medicina, bet mano spuogai ištvėrė viską, tad galiausiai nustojau juos nuodyti chemija, paprasčiausiai nukenksminu dviem pirštais. Aišku, tai skausminga procedūra, bet taip pratinu save prie skausmo, nežinia, kada tokio pripratimo gali prireikti.

Spėju, kad Štefanas (o, pagaliau galima pakalbėti ir apie jį!) tos ištvermės nė už ką neturi, nes jis vienintelis berniukas, kuris niekada neturėjo spuogų, o aš juk mačiau visą jo vystymosi eigą nuo paauglystės iki dabar, per fizinį mes gi išsirengdavome ir būdavo tiesiog šlykštu žiūrėti į jo nenatūraliai sveiką odą, lyg padarytą iš plastmasės ar ko kito. Aišku, kad egzistuoja koks nors tokio nenormalumo paaiškinimas, nenustebčiau sužinojęs, kad prieš miegą jis sukalba Tėve mūsų ir tris Sveikas Marijas.

Galėčiau prikalbėti dar devynias galybes apie tą šunsnukį, bet verčiau įkalu puodelį stiprios kavos ir taip sulaukiu ryto. Dar bus progų.

Mane išlydi kaip į paskutinę kelionę, kaip į karą ar kosmosą. Nepamiršk paskambinti. Tai bus brangu. Tada bent parašyk, juk bus kažkur internetas. Gerai, pasistengsiu. Ir neatsilik nuo grupės, kai kur nors eisite, geriausiai laikykis Štefano. Noriu pasakyti, kad eitų jis nachui, bet tėvas nepritaria rusiškiems keiksmažodžiams, jau dvidešimt metų mėgina įsirašyti į vokišką diasporą, todėl pataikaudamas jam ištariu scheise.

Trenkiu durelėmis ir pro susispietusią į krūvą savo klasę, net nepažvelgęs į nieką, nuvairuoju į peroną, iš kurio išvažiuos traukinys į Rostoką. Tokia tad geografija – Drezdenas, mano gimtasis miestas! Rostokas, Stokholmas, Helsinkis, Talinas, Ryga ir šūdinas Gdanskas, nėra net mano močiutės Lietuvos, kas gali būti blogiau!

Aišku, iškart prie manęs prisistato tas šūdo gabalas Štefanas, geriausias mano draugas.

Ei, kas tau, atrodai kažkoks nesavas?

Nežinau, ką jam atsakyti, labiausiai norėčiau trenkti į jo šviečiančią marmūzę, iškirpti viršugalvyje plačią vagą, juk jo plaukai kaip tikri vokiški rugiai, ne, greičiau kviečiai, sodrios geltonos spalvos, saulės vaikas, nuolat persekiojamas gaujos bendraklasių mergaičių, štai ir dabar dvi atsivilko iš paskos, bet gavo palaukti, nes Štefanas pareiškė, kad turi pasikalbėti su manimi.

Apie ką kalbėsim, šūdžiau, neturiu tau ko pranešti, bet garsiai to nepasakau. Mes išsitraukiame kiekvienas po savo cigaretę ir užsirūkome. Klasės auklėtoja frau Freiesleben praeidama nusišypso, nes ką daugiau gali padaryti, mes suaugę, todėl net nekreipiame į ją dėmesio, kaip nors išgyvens, juk ji labiausiai ir norėjo šitos kelionės, dabar lai kenčia. Pučiame dūmus į peroną ir tokiu būdu didiname ozono skylę kažkur virš mūsų.

Noriu papasakoti jam savo sapną, apie tai, kaip jis skrido paskui mane, kokio šūdo jis taip į mane įsitvėręs, kad net įsigudrina skraidyti, juk tai turėjo būti vien mano privilegija, bet jis ir čia viską sušiko, nors iš tikrųjų labiau magėjo apie tas bobas papasakoti, kurios rovėsi link manęs, negi jos norėjo, kad jas išdulkinčiau, bet kalbėti su Štefanu apie tai pavojinga, juk jis, ko gero, jau seniai yra ką nors patvarkęs ir lengvai atspės, kad aš dar nekaltas, nors niekada jam to nesakiau, kai jis tuo tarpu šimtą trylika kartų tvirtino esąs skaistus, kuo patikėti stačiai neįmanoma, geriau sąžiningai papasakotų, kaip visa tai vyko ir panašiai, už tai labiausiai jo ir nekenčiu, sušikto apgaviko, todėl tyliu ir nieko nesakau. Jis irgi tyli.

Bet galiausiai galiu viešai pasakyti, kad man nelabai ir svarbu, jog esu skaistus. Iš tiesų turbūt taip pasireiškia mano savybė visur vėluoti, tą visi žino ir nelabai piktinasi, net mokytojai tik nusišypso, kai įžengiu pavėlavęs penkias minutes į pirmą pamoką, ir vangiai pasisveikina: Klaidermanai Klaidermanai. Kai kurie net vadina mane Penkios minutės: Penkios minutės, gal galėtumėte paaiškinti gravitacijos dėsnį? Klasė, aišku, žvengia.

Taigi, mano skaistumas, neabejoju, taip pat susijęs su vėlavimu, aišku, čia netinka terminas penkios minutės, nes reikalo mastelis visai kitoks, bet principas daugmaž tas pats – aš nespėju su visais. Taškas. Beje, tėvas šiandien, įsmukęs į vonios kambarį, kai šveičiau dantis, pakišo prezervatyvų pakelį ir pridūrė: tapti tėvu, nesulaukus dvidešimt penkerių, klaida. Aš pažiūrėjau į jį nustebęs, jis, matyt, suprato tai kaip klausimą, nes kalbėti su pilna burna mėtinės pastos negalėjau, ir atsakė: man buvo dvidešimt penkeri, kai tu gimei. Tada norėjau paklausti, o kiek buvo mamai, nes žinojau, kad ji jaunesnė, ir ar mamai negalioja klaidos prezumpcija, ar aš pats apskritai nesu klaida, gal manęs išvis neturėjo būti, ir kitų klausimų būčiau mielai pateikęs šį žavų rytą, bet tėvas, pasinaudojęs mano bejėgiškumu, spruko į saugesnę vietą, tai yra į virtuvę, kurioje šeimininkavo mama, o aš, išspjovęs pastą ir įbėgęs iš paskos, jau nebeturėjau ryžto gvildenti šio egzistencinio klausimo – būti ar nebūti.

Tokie tad dalykai vyksta mano galvoje, ir, ačiū dievui, Štefanas ne toks įkyrus kaip, pavyzdžiui, Jurgenas, kuris jau bėga link mūsų, nutraukia malonią tylą ir rėkia visa gerkle, kad mes liksime perone visą atostogų savaitę, taip ir nepamatę jūros. O kas ten įdomaus? To, aišku, nepasakau, mudu su Štefanu leidžiamės įtempiami to nepakenčiamo Jurgeno į vagoną. Šia prasme Štefanas yra geras pašnekovas, su juo gali būti tris valandas ir visą laiką tylėti. Visom kitom prasmėm jis per geras. Netikras. Nenatūralus. Kosmosas.

Mes įsitaisome prie lango, kažkodėl, tiksliau, aišku kodėl, mums užleidžiamos geriausios vietos, Štefanas sėdi atsisukęs važiavimo kryptimi, aš visada sėduosi nugara į ateitį. Netiksliai pasakiau, tai yra man nusispjaut, kas manęs laukia priešaky, mieliau stebiu vaizdus, kuriuos palieku už savęs, einu atbulas į priekį, priešgyniauju viskam ir visada, dabar, manau, supratot? Aš Vėžys, pagal Zodiaką, tikiuosi, tai pats bjauriausias ženklas, aišku, dar yra Žuvys ir Skorpionas, bet nemanau, kad antipatijos skalėje jiems pavyktų susilyginti su Vėžiu. O kur dar medicininė šio ženklo reikšmė? Taigi, esu pats šlykščiausias tipas bent šiuo metu, šiame traukinyje, ir tai mane nuramina.

Bet ramybė trunka tikrai ne visą gyvenimą. Turiu galvoje ne mergas, kurios iš visų pusių mėgina užmesti ant Štefano meilės tinklus (geriau jis išsivestų jas po vieną į tualetą ir išdulkintų), ir ne Jurgeną, kuris niekuomet neužsičiaupia (vargas tam, kuris gyvens su juo kajutėje, manau, jis ir naktį tarška, meldžiu Mėnulio, kad tai būčiau ne aš, nes iššoksiu į vandenyną), bet kažką visai kita – nepažįstamus agresyvius balsus, net riksmus, tada prabėgantį juoduką su mergina ir jiems iš paskos neskubriai, nes kur čia traukiny pabėgsi, prašliaužiantį būrelį neonacių.

Aišku, aš irgi ne euforijoje, kad Vokietija priėmė šitiek pabėgėlių, daug geriau būtų visur matyti baltaveidžius, ypač tokius blondinus kaip Štefanas, nors, jei jų būtų po vieną prie kiekvieno medžio, turbūt imčiau staugti kaip Liūtas, bet suprantu, kad pasaulis globalus ir per mažas, persimaišęs ir persisluoksniavęs, štai kad ir mano šeima, kurioje, kaip jau sakiau, visokiausių tautybių gali iškapstyti, taigi, nuo šito niekur nedingsi, su tuo reikia susitaikyti, aš – kad ir koks nepakenčiamas, bet dar nesusipykau nė su vienu juočkiu, atvirkščiai, sveikinuosi ir panašiai, mes turime netgi juodus kaimynus, ir nieko, gyventi galima. Todėl visa ta neonacinė isterija, užklupusi šalį, man svetima, nors Štefano akys, matau, blizga iš susižavėjimo, kai naciai praeina pro mūsų suolą, juk jis grynas vokietis tikriausiai nuo kažkelinto amžiaus, jo net pavardė tipiškai vokiška, kokių devynios galybės – Majeris. Štefanas Majeris. Arijas visais šimtu dvidešimt procentų. Tai ne aš – kažkoks kazachas ar lietuvis, ar dar kas nors, todėl tik susigūžiu ir žiūriu pro langą į velniop su savo begaline demokratija lekiančios Vokietijos panoramą.

Po kurio laiko traukinys sustoja ne pagal grafiką kažkokiame miestelyje ar kaime, matau, kaip policija išsiveda iš traukinio du nacius ir nukentėjusį juočkį, o jiems iš paskos seka pasipiktinę nacių bendrai, žodžiu, konfliktas bus užgniaužtas nereikšmingoje Vokietijos provincijoje, ir visai gali būti, kad dėl šio mažyčio incidento mūsų neištiks dar vienas pasaulinis karas.

Štefanas truputį susigėdęs, jis žino, kad nepritariu nacizmui, sionizmui, komunizmui, vegetarizmui ir kultūrizmui, be to, mano ausyse šūdo gabaliukai, tai yra plastmasiniai kamščiai, kurie neva turėtų transliuoti man į smegeninę idiotišką šiuolaikinę muziką, bet iš tikrųjų aš jos nesiklausau, tai tik imitacija, tipo, šūdžiai, palikite mane ramybėje, sutrumpintai – PMR, todėl jis atideda integracijos temą kitam kartui ir užsiima savo merginomis, kurių vienai gal nusišypsos laimė kada nors nusitempti jį prie altoriaus. O gal ir nepasiseks, bet kol kas jos nepraranda vilties. Sumautas gyvenimas. Tikrai žinau, kad jei kada ir vesiu, tai tikrai ne kurią nors iš šitų klasės pabaisų, ne, jos gal ir simpatiškos, tačiau visą likusį gyvenimą turės galvoje Štefaną, net prisiekinėdamos meilę ir ištikimybę savo teisėtam vyrui. Kammantoreikia?

Rostokas. Paprasčiausias miestukas, reikšmingas tik tuo, kad mes įlipame į laivą, kuris teikėsi atplaukti į šitą skylę. Laivas ne Titanikas, aišku, bet ir ne garlaiviūkštis, plaukiojantis po Elbę, žodžiu, mane tenkina. Pirmiausia visi išsiskirstome po kajutes, Štefanas griebia už rankos mane, ir man nereikia pačiam skelbtis, su kuo norėčiau gyventi. Nors, tiesą sakant, jei vyktų visuotinė apklausa, grafoje pageidaujamas partneris nerašyčiau nieko.

Bet kajutė dvivietė, mūsų lovos abipus durų ir viena priešais kitą, toliau link iliuminatoriaus – stalas, prie vienos sienos spinta, prie kitos kušetė ir šaldytuvas. Perspektyva gulėti šalia vos per metrą mane baugina, todėl iškart perspėju, kad greičiausiai knarksiu ir gadinsiu orą. Mano nuostabai Štefanas atsako: aš irgi. Kartais tas Majeris pademonstruoja gerą humoro jausmą.

Diena baigiasi visai neaiškiai, nes atsiranda reikalas išlandžioti laivą, patekti kur tik įmanoma. Tokių dalykų dar neteko regėti: galime užstrigti kino arba treniruoklių salėje, pralošti visus pinigus kazino, nesugebu paslėpti susižavėjimo ir tai mane žudo, bet gelbsti Jurgenas, jis tempiasi mus į kažkokį barą, ir štai jau užsisakome martinio, paskui atsiduriame kitoje vietoje ir pliekiame pulą, kurio nemoku žaisti, Štefanas su Jurgenu ir dar dvi klasiokės, iš kažkur išdygusios, draugiškai šaiposi iš manęs, aš visai neužsigaunu, man gera ir lengva, įprastinė depresija dingusi, įjungiu durnių ir linksminu visą barą, užsakinėju visiems alaus, Štefanas kaip tikras draugas atšaukia užsakymą, mes neriame į kitą salę, ten tas pats, tik staiga matau save šokantį su nepažįstama mergina, o gal net moterimi, Štefanas vėl kažkur išsiveda ir daugiau jau nieko nebeprisimenu.

Kitą rytą nubundu kaip sumuštas, suprask, ne per nuostabiausios būsenos, ir pirmasis galvoje iškilęs klausimas: kur aš papuoliau? Prireikė nežinia kiek laiko, kol susigaudžiau, kur besąs. Tualeto ieškojau dar beveik tiek pat, žodžiu, prisiekiau daugiau niekada. Supratau tėvo išvedžiojimus apie klastingą alkoholio poveikį, su juo niekada nežinai, kur ir kaip viskas baigsis.

Per pusryčius pagaliau prisistatė mūsų gidė, pranešė neįtikėtiną žinią, kad mes jau kelios valandos stovime Stokholme, tarsi mes nebūtume to žinoję. Dėl manęs viskas aišku, aš gal net būčiau patikėjęs, jog stovime Mėnulyje, tokia buvo savijauta, vieta man visai nerūpėjo, svarbiausia – laikas, kurie metai, koks mėnuo, negalėjau patikėti, kad iš mano gyvenimo ėmė ir iškrito gana svarbus laiko tarpas. Vis dėlto sugebėjau paklausti gidės, kai ji pristatė maršrutą, kodėl aplenkiame Lietuvą? Na matot, sako ji, Lietuva labai atsilikusi šalis, kartu su rumunais ir bulgarais paskutinė visoje Europoje, ar jūs norite susipažinti su čigonais? Be sostinės ten beveik nėra ką žiūrėti, o sostinė, deja, už kelių šimtų kilometrų nuo jūros, todėl pasirinkome paskutiniam sustojimui Gdanską, kuris, be to, kadaise buvo prūsų miestas, turėjęs kitą vardą – Dancigas, šalia jo puikus Sopoto kurortas, tad, manau, kelionių organizatoriai viską puikiai apgalvojo.

Norėjau, aišku, paprieštarauti, senelė pasakojo man visai ką kita, bet bijojau prie visų apsivemti ir likti ne taip suprastas, todėl prieštaravimai nugulė į nepanaudotų galimybių stalčių.

Mano mama, labai patenkinta dabartine pavarde, kartą supažindino mane su garsiu pianistu, vardu Ričardas, aišku, neakivaizdžiai, ir, aišku, jo pavardė taip pat Klaidermanas. Kartais klausosi jo kompakto, nesuprantu, ką jame randa garsaus, atvirkščiai, sakyčiau, jis skambina ganėtinai tyliai ir lyriškai, gali numirti iš nuobodumo. Mamos mergautinė pavardė rusiška, Jelizaveta Rostova, tad maskuodama savo rusiškumą visada prisistato esanti Liza, Liza Klaiderman, retais atvejais vadina save Elžbieta, bet tartis ir nesugebėjimas išmokti kalbą vis tiek ją išduoda, todėl stengiasi kuo mažiau kalbėti prie aplinkinių, užtai atsigriebia dainuodama. Dainuoja ji tikrai puikiai, kartą su choru apsilankė Kazachstane ir buvo sumedžiota mano tėtušio, choras prarado tada vieną narę. Sutinku su ja – Klaidermano pavardė tikrai ne tokia dažna kaip, pavyzdžiui, Majeris arba Šumacheris. Tik, kaip teigia senelė, tokia pavardė skleidžia klaidos aurą, todėl jos sūnus ir nuėjo klystkeliais – tiek linksmindamasis, tiek pasirinkdamas žmoną. Jau geriau būtų vedęs lietuvę, nes lietuvių Kazachijoje buvo, jos teigimu, apsčiai. Kažkodėl ji taip ir nepamėgo mano mamos.

Klaidermaną paminėjau dėl to, kad (koks sutapimas!) jis kaip tik netrukus turėjo koncertuoti Stokholme ir plakatai su jo besišypsančia marmūze (baisus senis!) persekiojo mus kiekvienoje gatvėje. Aišku, niekas nepraleido progos pasišaipyti:

įsivaizduokite, mūsų Klaidermanas čia koncertuos;

tai va kodėl tu leidaisi į šią kelionę;

tavo koncertinis turas, o mes palaikymo komanda ir taip toliau.

Galbūt dėl to šaipymosi arba dėl dar kokių nors man pačiam nesuprantamų priežasčių senamiesčio gatvelėse pasiploviau nuo visų, tik nuo Štefano pabėgti nepavyko, jis stačiai įsikibo į mane, tad bėgdamas nuo publikos dėmesio turėjau kartu su savimi temptis ir nepakenčiamą rugiaplaukę natūralaus dydžio lėlę, kuri svėrė, beje, gerokai daugiau nei aš pats – mudviejų ūgis maždaug toks pat – šimtas aštuoniasdešimt keturi centimetrai, tik aš sveriu vos šešiasdešimt penkis, o Majeris turbūt visus aštuoniasdešimt. Nežinau, kur jis pasikrovė tiek masės. Aišku, nenoriu pasakyti, kad jis storas ir panašiai, anaiptol, jis prisižiūrintis, jo kūnas raumeningas, apie ką aš pats net nesistengiu galvoti, kammantoreikia. Apskritai, perkratau galvoje interesų sąrašą, o kas mane išvis domina? Turbūt niekas, toks jau nestandartas esu.

Na gerai, atsiduriame kažkokiu būdu prie karališkųjų rūmų. Ir čia prieš mus išdygsta tas pats Jurgenas, nuo kurio, buvau įsitikinęs, atitrūkome. Pasirodo, Stokholmas ne toks jau didelis miestas, jeigu net Jurgenas sugeba mus atrasti. Arba jis įkišo vienam iš mūsų į kišenę kokį magneto gabalą, kuris padeda sekliams atsekti savo aukas. Iš jo kada nors išeis neblogas komisaras, aišku, jeigu anksčiau kas nors nenudės, jis prašyte to prašosi.

Bet kol kas patenkame kaip tik į postų perdavimo ceremoniją. Milžiniškame karališkųjų rūmų kieme daugybė postų su žmogaus dydžio būdelėmis. Tokioje gali nebent pasislėpti nuo lietaus, vienas pats, nepavyks net, tarkim, kartu priglausti netikėtai sutiktos buvusios klasiokės, vienutė yra vienutė, ir tuo viskas pasakyta.

Taigi, prie sargybos posto artėja pamaina: trys kareiviai, pirmas vyresnysis, išvaizda gana grėsminga, į tokią tarnybą labai tiktų Štefanas (pagalvoju), iš paskos tipena, tiksliau, žygiuoja du menkesni. Sustoja prie posto, vyresnysis kažką surėkia, vienas iš menkesniųjų nužygiuoja prie poste laukiančio irgi menkesnio. Abu stovi labai arti veidas į veidą. Vienas kitam kažką sako. Po to, matau, nes stoviu iš šono, kiti to nemato, tas postinis perduoda kažką naujai atėjusiam. Tas užsikiša už diržo. Tai paprasčiausia racija. Atbudėjęs nužygiuoja prie laukiančių kitų dviejų ir visi kaip per paradą nueina kažkur po velnių. Likusysis poste mato, kad aš mačiau, kokį nereikšmingą dalyką jis gavo, ne vėliavą, ne kardą, ne kuoką galų gale, o paprasčiausią raciją, ir net parausta iš gėdos, suprasdamas, kad dabar ši slapta neva misija iškils į viešumą (o taip ir bus, mintyse sakau jam) ir mokesčių mokėtojai gal net pareikalaus pasiaiškinti, kodėl taip tuščiai švaistomi jų pinigai. Tik pagalvokit, kad perduotų pusės kilometro spinduliu veikiančią raciją, sukelia ant kojų kone visą Švedijos kariuomenę.

Aišku, atrodo įspūdingai, bet kartu kažko labai juokinga.

Mes juokiamės ir dingstame artimiausiame bare, į kurį, aišku, įsitempia Jurgenas. Suprantu, kad nieko daugiau ir nepamatysiu. Nors ne, šį tą vis dėlto pamatau: tai kažkoks prekybos centras, kuriame, paragintas Štefano, nusiperku naujų drabužių, aptemptus džinsus, kurių apskritai negaliu pakęsti, bet šįkart nusileidžiu, ir kažkokius šūdinus kedus, bet draugai sako, kad tai cool. Žinau, kad namie viską išmesiu. Toliau vyksta pirkinių aplaistymas tiesiogine prasme, nes jau nebesugebu tiksliai prinešti bokalo prie burnos. Gyvenimas yra varginantis reikalas, pripažįstu sau ir užmiegu. Keltas tuo tarpu svaigina mus į Helsinkį.

Helsinkį turiu praleisti, jame net neišlipau iš laivo. Buvau blogai nusiteikęs, švelniai pasakius.

Talinas taip, Talinas man patiko, pirma, todėl, kad buvau vienas. Iš pradžių pasakiau, kad niekur neisiu, kaip ir Helsinkyje, ir Štefanas tuo patikėjo, paskui vis dėlto išėjau ir nenusivyliau.

Antra, todėl, kad visai negėriau ir negerti man patiko daug labiau nei gerti, todėl mintyse solidarizavausi su tėvu ir visais negeriančiais alkoholikais, Dieve padėk. Šiaip, žinoma, Talinas toks pat miesteliūkštis, kaip ir visi kiti, tiesa, nepasakyčiau, kad esu daug jų išmaišęs, tiksliau, beveik niekur nebuvau, išskyrus Paryžių, Londoną ir, aišku, Berlyną, bet esu išnaršęs visą internetą ir žinau, kad miestai visur daugmaž panašūs – švarūs, blizga, katedros, rotušės, kanalai ir čerpiniai stogai, linksmi žmonės. Kas dar? Daugiau nieko. Ar verta dėl to kažkur bastytis? Net pasigailėjau, kad leidausi prikalbamas šiai avantiūrai.

Turiu, beje, paminėti šiaip nereikšmingą susitikimą su viena estuke, mes greitosiomis prasilenkėme vienoje senamiesčio gatvelėje ir abu vienu metu atsisukome pažiūrėti pavymui, nieko nepaprasto, bet abu tai taip prajuokino, kad juokdamiesi apsigręžėme ir priėjome vienas prie kito. Susipažinome, nenugirdau jos vardo ir nepasitikslinau, tiesiog pakviečiau suvalgyti ledų šalimais esančioje ledainėje. Ji paklausė, ar aš gėjus, atsakiau, kad nesuprantu, kodėl jai kilo tokia mintis, tada ji paaiškino – dėl kelnių, paprastai tokius aptemptus džinsus mūvi pedikai. O taip, atsakiau, I am, ir abu vėl ilgai žvengėme. Mintyse prakeikiau Štefaną ir nutariau tuoj pat nusipirkti kitas kelnes, todėl netrukus leptelėjau kažką panašaus į see you soon ir išbėgau, net neįpusėjęs savo ledų. Įsivaizduoju, kaip ji nustebo, bet, kita vertus, iš arti ji man nelabai ir patiko, be to, velniškai gerai malė angliškai, aš net ne viską supratau, tik linkčiojau pritariamai kaip koks asilas, tad kam man tokia protinga mergiotė, pagalvojau, ką aš su tokia veikčiau?

Aišku, jokiu būdu neteigiu, kad mano mama kvaila, todėl taip puikiai sutaria su tėvu, bet, be dainavimo, kitų ypatingų jos gebėjimų nesu pastebėjęs, gal todėl ir pats nelabai trokštu glaustis prie kokios nors marijos kiuri.

Kitą dieną bastėmės Rygoje. Šis miestas priminė man Vokietiją (beje, ir įkūrė Rygą vokiečiai, pasak gidės, kažkuriame amžiuje, žodžiu, seniai tai buvo, pirmiausia pastatė katedrą, o paskui visa kita, vietiniai tik dalyvavo statybose kaip darbo jėga), tokie pat milžiniški per visą kvartalą pastatai, nežmoniškai didelės bažnyčios, į kai kurias net užėjome, daugybė tiltų, kanalų ir panašiai, ta prasme, daug vandens, daug restoranų, įdomių gatvių ir panašiai. Nustebino dažnai girdima rusiška šneka, galima sakyti, tai vokiškas miestas su rusiška diaspora. Jau antrą kartą pavartoju šį žodį, nors nežinau, ką jis reiškia, bet kartais pagauna noras pasipuikuoti išmintimi, kurios, tiesą sakant, neturiu, visi mes ne be klaidų, o aš tai jau tikrai. Ryga man priminė mane – pusiau vokietis, pusiau rusas.

Galiausiai vakare atsiduriame dvidešimt šeštame aukšte, Sky line bare Radisson viešbutyje, iš viršaus matau Brivibas Strassę arba, kaip jie sako, ielą, visas miestas nutviekstas žiburių, nuotaika nuostabi, gėrimas kraujagyslėmis liejasi laisvai, man gera, aš juokiuosi, Štefanas irgi, kartais apkabina mane per pečius, aš jį juokais atstumiu, rūkomajame plėšiame kažką, ką jam pavyko gauti (jis taip sako), gerai, kad nėra Jurgeno, kažkur atsiliko, mes vėl sėdime ant minkštasuolio, gal net per arti vienas kito, bet aš jau nebekreipiu dėmesio, man lengva ir nepaprastai ramu.

Pisk orą, sakau aš jam. Nežinau, iš kur atsirado ši frazė, tikriausiai dar nebuvau visai pabudęs ir alkoholis veikė smegenis, todėl, matyt, ekspromtu ir gimė toks dviejų žodžių junginys, bet jis man iškart patiko, tad pakartojau – pisk orą, girdi? Pisk orą, norėjau kartoti ir kartoti, ateityje, galvoju, ši frazė taps labai populiari tarp bendraamžių, gal net reikėtų ją užpatentuoti, kai grįšiu namo, juk laive vargu ar yra patentų biuras, nors šiaip viso kito čia apstu, bet Štefanas tuo tarpu lėtai pakyla nuo grindų (aš, pasirodo, nutrenkiau jį atgalia ranka), apsirengia, tik dabar pastebiu, kad buvo nuogas (o siaube!), ir išeina iš kajutės.

Nepamenu, kaip grįžome iš Rygos į laivą, nepamenu nieko, tik svetimo kūno prisilietimas absoliučiai išbudino, turbūt esu alergiškas visoms būtybėms, kurios mane liečia (gal tik katės galėtų tikėtis mano prielankumo, kadaise senelė turėjo katę ir aš norėjau, kad ji dažniau glaustytųsi prie manęs, bet katė nė nemanė to daryti, nors su senele beveik nesiskirdavo), nepamenu jokių ypatingų prisilietimų net iš savo motinos, nebent kai kada pakedena plaukus, todėl savaime suprantama, kad kai staiga tave užgriūva kitas kūnas, nelieka nieko kito, tik šaukti pisk orą iš čia, girdi, pisk orą.

Deja, mes Gdanske, tiksliau Dancige, nenoriu paklusti šūdlenkiams ir atiduoti jiems prūsiško miesto (o, aš, be to, dar ir prūsas!), sakau deja, nes čia mano kelionė ir baigiasi. Arba, tiksliau, Štefano. Nuotaika suknista, ir ne tik mano, gal tik Jurgenas kaip visada žvalus ir kupinas naujų pasiūlymų, nors, po teisybei, jie visai nėra nauji – kaip vėl ko nors prisišnioti. Įtariu, jam kažkas nepatinka šioje realybėje, nes visuomet stengiasi nuo jos pabėgti, gal kad augo be tėvo (na ir kas čia tokio!)? Kaip bebūtų, mums nebesiūlo jokių ekskursijų, turbūt suprato, kad tuščias reikalas, ne ta publika susirinko, tik nurodo, kaip pasiekti Sopotą, gretimą kurortą, ir mes, užsipirkę lenkiškos degtinės (Vodka Wyborowa), išsipleikiame ant balto Sopoto smėlio. Su Štefanu dar nepersimetėme nė žodžiu, lyg nematytume vienas kito, Jurgenas to nesupranta, bet ir neklausinėja, jam svarbiausia, kad yra lašų ir yra su kuo jais dalintis, visa kita, kaip jis sako, praeis, alkoholis viską nuplauna. Jo žodžiai, jo išmintis. Mergiotės irgi netoliese, stebi, kaip po truputį girtėjame.

O tada aš atsijungiu, lūžtu, ta prasme. Negaliu taip dažnai gerti, aš absoliučiai nepatvarus. Lūžtu betgi su nepagerėjusia nuotaika, ji tokia pati – bjauri, bet atsijungus viskas ištirpsta, aplinka, jausmai ir prisiminimai. Nežinau, kiek buvau trūkęs, gal valandą ar pusantros, bet Štefano jau nėra. Turbūt ir pažadino mane kažkoks sujudimas, šurmulys, pakeliu galvą, visi kažkur lekia, link jūros, Jurgeno irgi nėra. Dar nieko bloga nejusdamas nusvirduliuoju iš paskos, galvoju, būtų ne pro šalį atsigaivinti, juk kai atėjome, tik gėrėme, į jūrą net nežvilgtelėjome. Ant kranto būrys žmonių, gelbėtojai stumia visus šalin, prie vandens guli… Štefanas, iškart pažinau, kviečių spalvos plaukai, dviese atlieka jam dirbtinį kvėpavimą: gelbėtojai – mergina ir vaikinas. Prisiartina Jurgenas. Kažką lemena, nieko nesuprantu, dvi klasiokės garsiai verkia, frau Freiesleben bando kvosti kitus, bet prie mūsų kol kas neina. Jaučiuosi blaivus kaip niekada negėręs, pirmoji šovusi mintis – betgi aš jo neskandinau, taip, norėjau, bet neskandinau, tai ne aš, įvyko klaida. Dabar jau girdžiu Jurgeną: sakiau neik, palauk Klaido, kartu eisim, girdi, ką tau sakau? O jis – ne, aš noriu dabar. Na ir užsipisk, galvoju, paskui atsijungiau, o tada girdžiu per garsiakalbį: kažkoks asilas kažką lenkiškai šaukia.

Nesuprantu, kodėl aš negirdėjau. Noriu nustumti Jurgeną ir visus, kurie neprileidžia prie Štefano, noriu pulti jam ant krūtinės ir tokiu būdu įkvėpti gyvybę, noriu sušukti: aš tau atleidau, kvaily, aš visai nepykstu, pisk orą tebuvo klaida! Gal tada jis prabustų, pasipurtau, netikėdamas, kad viskas vyksta iš tikrųjų, bet niekas nesikeičia, gelbėtojai jau nebe taip energingai spaudo jo krūtinę, galiausiai liaujasi, purto galvas ir prisideda prie kitų, stumiančių smalsuolius tolyn nuo jūros, tolyn nuo Štefano, o aš visas toks bailus ir sumišęs, beveik apsižliumbęs, juk tai mano geriausias draugas, kurį turėjau paskandinti, o jis paskendo pats, gal net tyčia nusiskandino, kad atkeršytų man – kentėk už savo klaidas! – nors pačiam nusiskandinti ne taip lengva, jis puikiai plaukė, bet alkoholis ir bangos jį įveikė, atliko mano darbą, tik aš to neprašiau, iš kur jos galėjo žinoti, kas tarp mūsų vyksta, kodėl visą laiką kažkas kitas įsikiša ir padaro viską sušiktai. Aš jau nebesupratau savo minčių, žvilgsniu lydėjau Štefaną į greitosios pagalbos automobilį ir keikiau, keikiau save, savo tėvus ir visą pasaulį už visas padarytas ir būsimas klaidas.

Senelė buvo teisi – nereikėjo man atsirasti,

Andrius Klaida

Virgilijus Veršulis. Paskutinė juosta

2019 m. Nr. 10 / Vienaveiksmė pjesė / Scenoje ant pakylos prožektorių apšviestas juostinis magnetofonas. Daugiau jokių dekoracijų. Balsas sklinda iš magnetofono juostelės