Jurgita Pelėdaitė. Kaštonai

2020 m. Nr. 7

Apsakymas

 

 

Permirkstu iki pat plaukų šaknų, kol pliaupiant lietui surandu senutėlį daugiabutį, stūksantį šalia apleisto parko. Prietemoje jis panašus į namą vaiduoklį ir tik keliuose languose dega šviesa. Trumpindama kelią braunuosi per krūmynus. Susibraižau ranką ir susiplėšau pėdkelnes, bet nėra kada sukti dėl to galvos – manęs jau laukia senis. Jei būtų mano valia, rinkčiausi smurtą patiriančias moteris ar tiesiog lankyčiau sergančius vaikus. Bet tie, kurie mane čia atsiuntė, sergančiais vaikais nesidomi.

Atsargiai praveriu laiptinės duris. Nosį riečia šlapimo kvapas. Pilkšvos sienos ištepliotos ir sutrūkinėjusios. Ant laiptų sutūpę treninguoti vaikigaliai spjaudo saulėgrąžas. Atsiprašau, bet jie tik dėbteli ir nė neketina trauktis, todėl tiesiog peržengiu jų kojas.

Užbėgusi į ketvirtą aukštą, nusivelku permirkusį megztinį. Iš kišenių pabyra centai ir ritasi cementu, keli nucinksi apačion. Pasilenkusi renku likusius. Krūpteliu išgirdusi, kaip man už nugaros sugirgžda durys, ir išsitiesiu. Jaunas barzdotas vyras stovi tarpduryje ir nesidrovėdamas matuoja mane žvilgsniu. Poilgiai vešlūs plaukai netvarkingomis bangomis krinta ant pečių. Samaninis džemperis nubrizgęs, rankos ir kelnės ties keliais išterliotos dažais. Žvilgteli į mano suplėšytas kojines ir, plačiai pravėręs duris, rankos mostu kviečia:

– Šiandien modelio nelaukiau, bet užeik.

Jo mąsliose akyse blykčioja ugnelės, tačiau balso tembras ramus ir malonus.

– Man į penkiasdešimt trečią, – šypteliu žengdama žingsnį atgal.

Jis spokso į mane lyg Dantė į savo Beatričę, ir pasijuntu tarsi aštuonerių. Nevalingai timpteliu palaidinę, mano dar drėgni skruostai ima kaisti vien nuo minties, kad jo modeliai greičiausiai pozuoja be drabužių.

– A, tai tiesiai virš manęs. Pasisekė seniui, – žybteli akimis.

Lipu laiptais, bet vis dar matau tas kibirkštėles vyriškio akyse. Jos tarsi vienišos valtelės po audros nurimusioje jūroje. Mėginu įsivaizduoti, kokios audros ten siautė anksčiau.

Užsigalvojusi paspaudžiu skambutį. Duris atidaro kresna, pakumpusi žmogysta, pasirėmusi į lazdą. Veidas sudžiūvęs ir smulkus kaip paukščio. Iš apačios į mane įtariai žvelgia apvalios, tamsios akys.

Po nejaukios akimirkos pasisveikinu, jis dar kurį laiką tyli.

– Tai iš agentūros būsit? – pagaliau prabyla prikimusiu, gergždžiančiu balsu.

Linkteliu. Senis pasitraukia, leisdamas man užeiti.

Bilsnodamas lazda, koja už kojos kiūtina į virtuvę, aš slenku iš paskos.

Stalas nukrautas įvairiausiais stiklainiais, tuščiomis pakuotėmis, vaistų buteliukais. Nustebina knygų gausa. Jos ant stalo, grindų, ant palangės. Visur rietuvės knygų.

Pasiūlo arbatos. Ištraukia porą skirtingų puodelių, bet jų nėra kur statyti, todėl puolu kraustyti stalą. Senis kiek suglumsta, tačiau neprieštarauja. Pradedu nuo knygų: sudedu jas koridoriuje ant žemės, tvarkingai it malkas atremiu į sieną. Vėliau nutarsime, kur jas sandėliuosime. Tarą kišu į maišus, buteliukus ir įrankius slepiu stalčiuose. Atidarau paskutinę dėžutę, ji išsprūsta iš rankų, o ant grindų pabyra įvairiaspalvės sagos. Ropodama gaudau jas po visą virtuvę, senis be garso krizena.

Išgėrusi arbatą, pakišu jam dokumentus su pažymėtomis varnelėmis. Drebančia ranka sukeverzoja parašą. Nesitikėjau, kad bus taip paprasta. Glostau įskilusį, dar šiltą puodelį ir klausinėju, ko iš manęs tikimasi. Tikimasi ne tiek ir daug. Pagelbėti buityje, pagaminti valgyti, nueiti į parduotuvę, į vaistinę, išnešti šiukšles. Kai nelyja ir kol dar neatšalo, pageidautų palydos trumpiems pasivaikščiojimams, jei aš nieko prieš. Žinoma, aš ne prieš.

 

Kitą rytą jau drąsiau peržengiu vaikigalius. Pabaigiu tvarkyti virtuvę. Dabar ji atrodo kur kas erdvesnė. Kol verda sultinys, senis sugalvoja man darbo:

– Grąžink kaimynui kamščiatraukį, butas po manimi, aukštu žemiau. Ir pažiūrėk, ar yra laiškas.

Vos paspaudžiu skambutį, iškart praveria duris, tarsi būtų už jų stovėjęs. Iš pradžių iškiša susivėlusią galvą, galiausiai išlenda visas. Atrodo kiek nustebęs, bet netrukus akyse atgyja tos pačios kibirkštėlės. Susizgrimbu, kad taip ir nepasakiau, ko atėjusi. Atkišu kamščiatraukį, jis nežiūrėdamas paima.

– Gal bent kavos, kad jau neketini pozuot? – jo prisimerkusios akys šypso.

– Manęs pasiges. Gal rytoj?

– Galim ir rytoj, juk žinai, kur mane rasti, – nusijuokia.

Atsisveikinam, bet jis vis dar stovi už uždarų durų. Matau, kad uždengta durų akutė, nes irgi dar kurį laiką stoviniuoju.

Laiško seniui nėra, kai tai pasakau, jis nuliūsta. O man sunku nuslėpti šypseną – laukiu rytojaus.

 

Kaimyno neberandu nei kitą, nei dar kitą dieną. Kaskart, kai esu siunčiama patikrinti pašto dėžutės, stabteliu prie jo durų, gal išgirsiu brazdesį. Tačiau kaimyno nėra, kaip nėra ir laiškų. Kada nors paklausiu senio, ko jis laukia.

Tądien užsibūnu iki pat vakaro: mudu rūšiuojame knygas. Sudarau sąrašą nebereikalingų, pakabinu skelbimą. Kam jam tiek makulatūros? Senis nesiginčija, jam patinka, kai darau tvarką, o man pradeda patikti senis.

Apdulkėjusi ir vis dar pasiraitojusi rankoves leidžiuosi žemyn, kai manęs vos nenušluoja kaimyno durys. Išvirsta dviese: jis ir šviesiaplaukė trumpai kirpta mergina. Jis svirdinėja, o ta juokiasi mėgindama jį išlaikyti. Ji trapi ir smulkutė, puse galvos žemesnė už mane, tad jam belieka pasikliauti turėklais.

Negaliu apsispręsti, ar labiau apsidžiaugiu, kad kaimynas pagaliau parsirado, ar nusiviliu, kad nebe vienas. Noriu, kad jis mane pamatytų, todėl garsiai kosteliu. Jiedu atsisuka: ji vos grįžteli, o jis taip ir eina persukęs kaklą, viena ranka įsikibęs turėklo. Nesusilaikiusi šypteliu, jis pamerkia man akį. Veidas švariai nuskustas, plaukai surišti į uodegėlę, atrodo dar visai jaunas, gal tik kiek vyresnis už mane. Galiausiai atsuka man nugarą. Nulipę iki apatinio aukšto, paprašo vaikigalių saulėgrąžų. Tie kikendami atkiša popierinį maišelį.

Stoviu kieme ir stebiu tolstančias figūras. Jis dar kartą grįžteli ir atsisveikindamas pamoja ranka. Pajuntu, kaip džiugesys ima viršų. Ji pernelyg berniukiška, kad būtų jo Beatričė. Dingteli, kad jie netgi kažkuo panašūs.

 

Negaliu sulaukti darbo pabaigos. Nusileidusi aukštu žemiau, skambinu į kaimyno duris. Pasiskolinsiu degtukų, nors pas senį jų – pilnutėlis stalčius. Žinau, nes pati ten juos sudėjau.

– Užeik, – teištaria.

Tas pats samaninis džemperis, jis pats ir vėl jaukiai apšepęs. Apsiavęs kvailomis šuniškomis šlepetėmis, į abi puses mataruoja ausys. Vos susilaikau neprunkštelėjusi.

Degtukų jis neturi, ištiesia žiebtuvėlį su apsitrynusia nuogos moters nuotrauka, prieš tai patikrinęs, ar veikia.

Jo ranka šiek tiek dreba, per riešą patinusi, krumpliai nubrozdinti. Pajutęs mano žvilgsnį, užverčia akis aukštyn, atseit kaltas.

Tebestoviu virtuvėje, nors žiebtuvėlis jau mano kišenėje. Pasiūlo prisėsti ir užkaičia kavos. Tada mudu ją geriame tylėdami ir rūkydami. Jo virtuvė jauki, tvarkinga. Išeidama akies krašteliu žvilgteliu į kambarį. Pačiame centre riogso molbertas, grindys nuklotos laikraščiais, į sienas atremti paveikslai.

– Norėčiau apžiūrėti, – neiškenčiu.

– Neverta. Nieko čia gero, – liūdnai šypteli.

Apstulbusi spoksau į pasieniais sustatytus paveikslus, dirsteliu į dar tik pradėtą. Jie visi tartum vienodi: nutaškyti tamsių spalvų dažais, vyrauja juoda ir tamsiai raudona. Didžiulės įvairių dydžių, netaisyklingų formų dėmės. Įsižiūrėjusi tose abstrakčiose formose įžvelgiu pėdsakus, besisukančius ratu. Tarsi aklas žmogus klaidžiotų įsivaizduojamame labirinte. Noriu paklausti, kas iš tiesų čia pavaizduota, tačiau jis spokso į juos ištįsusiu veidu, lyg irgi pirmą kartą matytų. Rodosi, negirdi, kaip išeidama atsisveikinu.

 

Vedžioju senį po rudenėjantį parką. Ranka, kuria nesiremia į lazdą, jis įsikimba man į parankę. Tačiau mes vis tiek šliaužiame, prisėsdami beveik ant kiekvieno suoliuko. Man pabosta sėdėti, pasidarau klevo lapų puokštę. Vieną įsikišu į plaukus. Nuo gretimo suoliuko atskrieja kaštonas. Kaimynas. Prisikraunu kišenes kaštonų ir paleidžiu į jį visą krušą – jis visai be reikalo gūžiasi, nes nė vieno nepataikau. Senis krizena.

– Jis dailininkas? – paklausiu.

– Tapytojas, – linkteli. – Geras žmogus, tik…

Senis nemėgsta daugžodžiauti, todėl daugiau nebeklausinėju.

Vakare jau drąsiai skambinu į dailininko duris, nė neketindama ko nors skolintis. Kišenėje turiu nepraplėštą cigarečių pakelį, šįkart vaišinu aš.

Atidaro trumpaplaukė blondinė. Ji manęs, aišku, neprisimena.

– Atėjau kavos, – sakau. Juk privalau ką nors pasakyti.

– Kavos? Žinoma, prašom.

Ji, panašu, manęs nesuprato. Nesiūlo įsipilti kavos pupelių, o kaičia vandenį, lyg būčiau kviesta viešnia. Bet man labiau rūpi, kodėl ji šeimininkauja kaimyno virtuvėje ir kurgi pats šeimininkas. Susizgrimbu, kad nė nežinau jo vardo.

Tylėdamos geriame kavą ir rūkome mano cigaretes. Kai ji krato pelenus, pastebiu, kokie gražūs ir ilgi jos pirštai.

– Ačiū, – linkteliu pakildama.

Ji gūžteli pečiais, suprask, nėra už ką.

Jau žengiu pro duris, kai išgirstu ją šaukiant:

– Palauk!

– Ką? – grįžtu atgal.

– Užeik dar kada. Čia tokia tyla, lyg aplink visi būtų išmirę.

Ar tau taip neatrodo?

– O kur?..

– Dalius? Jam paūmėjo… Na, žinai… Gal perduot linkėjimus? Jam jų niekas niekada neperduoda.

– Mhm, – numykiu prieš užverdama duris.

Dalius. Pagaliau sužinojau jo vardą.

Kitą dieną atsiprašau senio ir išeinu anksčiau. Stabteliu prie kaimynų buto. Kurį laiką dvejoju, bet nuspaudžiu skambutį.

Ji apkabina mane tarsi seną pažįstamą.

– Tai kas ten jam? – paklausiu, kai susėdame virtuvėje.

– Gal pergėrė, o gal šiaip, nežinau, – gūžteli. – Mama nori, kad jis grįžtų namo, į tėviškę. Ji teisi, negaliu visą laiką jo prižiūrėti.

Nežinau, ką pasakyt, todėl tyliu ir žiūriu į jo šlepetes. Ant smulkių moteriškų pėdų jos atrodo dar keisčiau.

– Sugalvojau, – jos veidas staiga nušvinta. – Nusiųsk jam atviruką!

Matyt, atrodau apstulbusi, nes ji prunkšteli ir pagaliau prisistato:

– Aš Mirta. Sesuo. O tu, kaip suprantu, draugė?

– Tiesiog… naujoji kaimynė, – įvardiju mūsų ryšį.

– Nesvarbu, vis tiek gali nusiųsti jam atviruką.

– Kokia proga?

– Jokia, tiesiog šiaip, dėmesiukas.

– Gerai, – sutinku. – O ką man jam rašyti?

– Dieve, ką tik nori.

Grįždama išsirenku keletą atvirukų: grafišką su šokančiu angelu, nostalgišką su krintančiais lapais ir menišką su saulės abstrakcija.

„Linkėjimai nuo liūdinčių kaimynų.“ Skamba lyg nekrologas. Užbraukiu ir imu kitą.

„Linkiu kuo greičiau sugrįžti.“ Banalybė. Užbraukiu dviem brūkšniais, atsiverčiu trečią.

„Namas be tavęs atrodo tuščias.“ Braukau tol, kol angelo galvoje atsiranda skylė.

Tai siaubinga. Nutariu, kad kitą sykį pirksiu jau su užrašu.

 

Šiandien senis paniuręs. Sako jaučiąs, kad nebeilgai trauks. Pajuntu kaltę, kad, užuot mėginusi jį paguosti, svarstau, ką užrašyti Daliui.

Vaikštinėjame tylėdami. Tiksliau, šiandien daugiausia sėdime. Senis sugebėjo nueiti tik iki artimiausio suoliuko ir neketina keltis. Pritūpiu šalia ir dėlioju iš kaštonų žmogeliukus. Senis bato galu atridena man dar vieną.

– Bepigu jiems, – prabyla.

– Kam?

– Kaštonams. Vis kartu, vis krūvoj. Kartu pražysta, subręsta, kartu ir žemėn sukrenta.

Žiūriu į tuos kaštonus, kuriuos į krūvą sudėliojo mano pačios ranka, kol senis pakyla eiti. Tada atsistoju ir spiriu į patį žmogeliukų centrą. Kaštonai pasišokinėdami išsilaksto į šalis.

Grįždamas senis patikrina pašto dėžutę, bet jokio laiško, žinoma, nėra. Jo veidas dar labiau paniūra.

Popiet skambinu į kaimyno duris. Irgi nieko.

Nusiperku dar keletą atvirukų su vienas už kitą kvailesniais užrašais. Po visais parašau savo vardą. Žinau, kad nė vieno neišsiųsiu.

Mudu su seniu kasdien vis labiau grimztame į savo pačių tylą. Vieną rytą man niekas nebeatidaro durų. Telefonas išjungtas, todėl atsirakinu pati, dunksinčia širdimi klaidžioju po butą ieškodama senio palaikų, bet jų nėra.

Noriu pasiguosti Mirtai, tačiau ji išvykusi. Iš kaimynų sužinau apie paryčiais atkaukusį greitosios pagalbos automobilį. Turėčiau informuoti agentūrą, tačiau tyliu. Jaučiu, kad senis išsikapstys, jam dar per anksti išeiti. Juk dar nesulaukė savo laiško. O man dar nesinori atsisveikinti nei su kaimynais, nei su keistu namu, kurio laiptinėje šiukšlina vaikigaliai ir šlapinasi benamiai. Ateinu kasdien, lydima berniūkščių žvilgsnių. Pastoviniuoju viršutiniame aukšte. Ilgai spaudžiu skambutį. Tada parymau už dailininko durų. Bent jau Mirta sugrįžtų.

Pasiduodu. Grįžusi namo, čiumpu žirkles ir karpau atvirukus į šimtus mažyčių skiautelių. Galiausiai metu žirkles į šalį ir jau nagais draskau likusius, kartu su savo nerimu, liūdesiu, vienatve. Žiūriu į grindis, nuklotas margaspalviais šiaudais, ir nutariu, kad reikėtų pranešti agentūrai. Bet vos pamėginu įsivaizduoti pasaldintą direktorės balsą, persigalvoju.

Krūpteliu nuo telefono skambučio – senis atsirado. Išsiklausinėjusi apie jo sveikatą, papriekaištauju, kodėl anksčiau neįsijungė telefono. Nurimusi sušluoju šiukšles ir išsiruošiu į darbą.

 

Senis be nuotaikos, nė nepaliečia maisto. Burbteli, kad prisivalgęs ligoninėje. Dar sako nebesitikėjęs grįžti, o dabar vėl viskas iš naujo. Nebenori į parką, guli užsimerkęs lovoje. Į rankšluostį suvyniojusi pietus, kad ilgiau neatšaltų, išeinu anksčiau. Stabteliu ketvirtame aukšte. Įsiklausau. Man nepasigirdo – durys atsidaro ir išlenda besišypsanti susivėlusi galva.

– Išleido? – klausiu išpūtusi akis.

– Pabėgau, – vypteli.

Kol geriame kavą, pasakoju jam apie senį. Dalius linksi, tačiau jo žvilgsnis tuščias. Nebeliko nė užuomazgų ankstesnių kibirkštėlių. Valtelės nuskendo ir akys jau nebeprimena nurimusios jūros. Jos klampios, tarsi rūko apgaubta pelkė.

Staiga, tarsi kažką atsiminęs, pašoka nuo kėdės. Seku paskui jį į kambarį. Tik niekur nebematau paveikslų.

– Kur juos padėjai? – klausiu.

– Mirta išmetė. Visad išmeta, jie gąsdina ją…

– Juk nutapysi naujų?

Jis papurto galvą ir atidaro barą. Pajuntu norą prieiti arčiau ir apkabinti jį iš nugaros ar bent paglostyti petį, tačiau neišdrįstu. Išima visus gėrimų likučius, jų ne tiek ir mažai. Įsijungiame televizorių, patogiai įsitaisome kiekvienas savo fotelyje, gurkšnojame ir apsimetame, kad įdėmiai stebime veiksmą ekrane, tačiau vis dažniau sugauname vienas kito žvilgsnį. Belaukdama, kol jis prieis ar bent sustums fotelius, imu snūduriuoti.

Jau vos bepastovėdamas ant kojų pakloja lovą. Padeda man nusirengti. Abiem rankom švelniai glosto veidą. Užsimerkiu. Jo pirštai tokie ilgi ir jautrūs. Liečia kaklą, pažastis, nuvingiuoja link bambos. Staiga jo ranka sustingsta, tarsi sudvejojusi prieš pat šuolį į bedugnę.

– Tai visai nebūtina, – sakau.

– Turbūt, – atsidūsta.

Nusisuku į sieną. Jis irgi atsuka man nugarą. Taip ir gulime tarsi du nusviesti kaštonai, kol galiausiai užmiegame.

 

Senis nebesikelia iš lovos. Parnešu jam laikraščius ir skaitau balsu, bet jis nesiklauso. Vos paragauja mėgstamo vištienos sultinio. Paprašo įjungti televizorių. Be garso. Ir primena, kad prieš išeidama patikrinčiau paštą.

Šįkart nebeiškenčiu:

– Tas laiškas, kurio laukiate… Nuo ko jis?

Meta į mane popiktį žvilgsnį.

– Koks skirtumas, nuo ko? Tiesiog laiškas.

 

Popiet duris atidaro Mirta. Nusispiriu batus ir dairausi po kambarį:

– Kur Dalius?

– Juk žinai kur, – išplečia akis.

– Vakar mes buvome kartu. Jis buvo čia.

– Nesapnuok, dar negrįžo. Poryt lankysiu. Atviruką užrašei?

– Užrašyk pati, koks gi jam skirtumas. Tai tiesiog suknistas kartono gabalėlis! – pykteliu.

Mirta tyli, jos smulkus veidas atrodo lyg nuskriausto vaiko. Susigėdusi atsiprašau. Atsisveikindamos apsikabiname, ji priglunda visu kūnu ir kvėpuoja man į kaklą. Pajuntu, kaip pašiurpsta oda.

Sustoju prie spaudos kiosko ir prašau pardavėjos atviruko, kur būtų pavaizduoti kaštonai. Tačiau su kaštonais ji neturi, įsiūlo su parko vaizdu. Paimu, nes be užrašo.

 

Senis vangus ir, rodos, manęs nebepažįsta. Mėginu iškviesti gydytoją, bet jis atvyks tik rytoj.

Vakarop užsuku pas Mirtą. Ji guli lovoje. Daliaus lovoje, įlindusi į jo samanų spalvos džemperį. Jai tinka prie žalių akių. Šalia lovos ištikimai laukia jo šlepetės – šunėkai.

– Sergi? – susirūpinu.

– Ar kada nors esi mėginusi nusiskandinti lovoje?

Jos balsas skamba liūdnai, o pati atrodo tokia gležna ir pažeidžiama. Ir tokia reikalinga globos.

– Gal tau ko nors atnešti? – teiraujuosi.

– Eikš, – ji pasislenka prie sienos ir užsimerkia.

Atsigulu šalia, apsikabinu jos liesą, įšilusį kūną. Panardinu rankas į jos berniukiškai kirptus plaukus. Jie šiurkštūs. Pirštų pagalvėlėmis Mirta glamonėja mano krūtinę. Slysta žemyn. Jos pirštai tokie pat ilgi ir jautrūs.

Po to gurkšnojame lovoje. Sakau, kad senis klysta dėl tų kaštonų. Beviltiškai klysta. Jis nesijaustų mažiau vienišas, net jei nebūtų nukritęs nė vienas kaštonas. Juk jokio skirtumo, ar krūvoje, ar po vieną. Vis tiek kiekvienas savo kevale.

– Taip jam ir pasakei?

Purtau galvą:

– Žinoma, ne.

 

Vos nepramiegu. Atviruką palieku šalia lovos, ant žurnalinio staliuko. Rengiuosi tyliai, kad nepažadinčiau Mirtos, bet ji vis tiek pabunda:

– Dalius grįžta.

– Nuostabu, – pasilenkusi pakšteliu jai į kaktą ir nuskubu pas savo senį.

Šįryt jis atrodo visai prastai. Švargždžia ir dūsta, jo veidas pamėlęs. Nutariu gydytojo nebelaukti, kviečiu greitąją pagalbą. Jie nusprendžia vežti senį į ligoninę. Klausia, ar važiuosiu kartu. Papurtau galvą. Dingteli, kad jis gali nebesugrįžti.

– Palaukit! – šūkteliu felčeriui, jau guldančiam senį ant neštuvų.

Įsiveržiu pas Mirtą, ji tik spėja pasikelti ant alkūnių, o aš ieškodama rašiklio jau verčiu stalčius. Ant tuščio voko brūkšteliu adresą, sukeverzoju parašą.

Spėju. Bruku jį jau laiptais nešamam seniui į rankas ir sakau:

– Jūsų laiškas…

– Kvaiša, – ištaria taip tyliai, kad vos išgirstu.

Senis sugniaužia voką kumštyje, tačiau po akimirkos jo ranka suglemba ir popieriaus gniužulėlis nukrinta žemėn.

Prisėdu laiptinėje ir paprašau berniūkščių saulėgrąžų. Bet galiausiai jos baigiasi ir aš pakylu.

Ištuštėjusiu parku einu namo. Po kojomis traška kaštonai. Ir jų tiek daug.