literatūros žurnalas

Andrius Pulkauninkas. Antakalnio purvas

2021 m. Nr. 7

Romano fragmentas

41

Ar tu mane vesi? – paklausė Audra.

Chm, – numykiau garsiai, bet pats sau pagalvojau, kad šitas žaidimas žaidžiamas kitaip. Aš turėčiau priklaupti ant vieno kelio, už nugaros laikydamas dėžutę su žiedu, tada ilgai žiūrėti į akis ir iškilmingai tarti: „Ar tekėsi už manęs?“, arba „Audrone, tapk mano žmona.“ Tačiau dabar, taip netikėtai – „Ar tu mane vesi?“ Kam tie įsipareigojimai? Kam atsakomybė? Juk mes pažįstami visą gyvenimą, negalim turėti paslapčių vienas nuo kito. Tu, kaip ir aš, į 41-ąjį namą atsikraustei būdama kūdikis. Gerai, aš savo pirmosios kelionės neprisimenu. Galiu ją įsivaizduoti tik iš nespalvotų nuotraukų tėvų albume su užrašu kitoje pusėje: „1974 vasaris“. Neliko jokio kito atminties fragmento. Tokia svarbi kelionė iš vienos užmirštos vietos į kitą, tačiau galvoje tuščia, ieškau, bet nerandu. Iš Vilniaus universiteto Tauro gatvės bendrabučio – į Antakalnį. Man metukai. Jei nori, galiu sugalvoti net visą legendą. Svarbus ir reikšmingas įvykis. Sprendžiant iš nuotraukų: sėdžiu krepšyje, tvirtai įsikibęs rankenos, ir jau gebu laikyti galvą. Be abejo, ir šikti į palas, ir čiulpti mamos papą. O kas tokius dalykus prisimena? Tiesiog matant nuotrauką galvoje išsirango tokia istorija. Pavyzdžiui, kad buvau ką tik tėvams atneštas gandro ir, va, pristatytas tokioje gražioje pintinėje. Neįsivaizduoju, kaip kiti ką nors prisimena iš ankstyvosios vaikystės… O tu, ar prisimeni nors ką nors iš tos dienos, kai tave atvežė į 41-ąjį? Turėjo būti šalta. Vasario mėnuo. Sakykim, visur pūpsojo sniego pusnys ir įvažiavimas į namą buvo kaip visada nenuvalytas ir slidus. Atmintyje iškyla daug vėlesni vaizdai ir ne patys linksmiausi nuotykiai: Nidoje įkritau į fontaną su undine labai nučiupinėtais papais, dar niurktelėjau į tvenkinį Palangos gintaro muziejaus parke, nes norėjau pašerti gulbliukus1 batonu.

Mano tėvai nuogąstavo, kad būsiu natūralus plikis, mat iki dvejų metų ant galvos neturėjau nė plaukelio, tačiau kai jau pradėjo augti, tai žėlė nesustodami – vešlūs ir garbanoti. Atrodė, galėjau jais užkloti visą Antakalnį. Dėl tų plaukų mane pradinėse klasėse vadins Leninuku, nes buvau mažas ir baltapūkis, kaip spaliuko2 ženkliuke jaunasis Uljanovas3. Šis, kaip mums aiškino mokykloje, buvo toks ikonizuotas gėris. Toks genialus, doras ir disciplinuotas, nuo lopšio knygutes skaitė, paauglystėje nerūkė, nesikeikė ir mergaičių už kasų netampė – galima sakyti, turėjo tokią nematomą šventojo aureolę. Ir aureolė buvo ne apskrita, o penkiakampė, nes bet koks palyginimas su nimbu dialektiniam komunistui, prisiekusiam ateistui ir į visokius ten dievus netikinčiam žmogui skambėtų kaip įžeidimas. Užmiršau pasakyti, kad dar mažojo Lenino įvaizdžiui tikau ir kaip mėlynakis blondinas. Vėliau kasmet dariausi vis mažiau blondinas ir vis mažiau mėlynakis – virtau standartiniu Lietuvos pilkuoju, tamsiais plaukais. Kažkokia atvirkštinė gulbės mutacijos atmaina.

Mano tėvai, kaip ir tavieji, gavo butą pirmajame aukšte, tik kitoje laiptinėje. Tačiau tavo laiptinė laikyta elitine, butai erdvesni – trijų kambarių. Mes galėjome žiūrėti vienas į kitą pro langą, nors dar neįtarėme, kad gyvename greta. Aš gulėjau savo lovelėje, o tu savo, ir tarp mūsų buvo butus jungianti siena. Ne visai tame pačiame aukštyje, nes namas statytas pakopomis ir tavo tėvų pirmas aukštas buvo žemiau nei mano tėvų pirmasis, tačiau ar tai turi reikšmės? Skamba kaip pigiam bulvariniam romane. Nemanai?

Maniškiai gavo butą numeris 3, kurio labiausiai nenorėjo. Mat butai buvo traukiami loterijoje. Galėjai išsitraukti niekieno nenorimą dviejų kambarių butą pirmajame aukšte, kur buvo statybininkų sandėlis ir pobūvių salė. Statybininkai, įrenginėdami tą butą ir dar du greta, sukišo visas atliekas, likusias nuo kitų butų. Negi išmesi geras medžiagas? Dėl tokio taupumo vamzdžiai greitai užsikimšdavo ir parketas margavo raštų įvairove, o vienąkart sienos tinko gabalas plojosi tiesiai ant tėvo pagalvės. Gerai, kad šis dar nebuvo prigulęs. Toks tad egzotinis butukas numeris 3. Priešais apsigyveno mano geriausias vaikystės draugas Jurgis, kurio tėvai irgi labai nenudžiugo pamatę skaičių 1 loterijos lapelyje. O tavasis butas buvo 16. Nežinau, ar tavo tėvai dėl to liūdėjo, ar džiaugėsi. Tačiau ar ne per ilgai tyliu? Reiktų ką nors atsakyti į „ar tu mane vesi?“ Tu neramiai muistaisi, aš irgi bandau nusišypsoti. Aš tave vesiu ir tada eisime žaisti namų. Tu taip puikiai planuoji mūsų bendrą ateitį, kada ir kur švęsime vestuves, kur atostogausime, kokius mokslus aš turėsiu baigti, o kokius tu, dar, žinoma, būsimi vaikai – berniukas ir mergaitė. Tu viską žinai. O aš dvejoju.

Juk nuo pirmos dienos žinojome, kad svarbiau ne pats butas, o kiemas. Kiemas su žaidimų aikštele, smėlio dėže, iš kurios tavo brolis skolindavosi smėlį katės tualetui, o paskui vaikai iškasdavo šūdukus, su rėmais kilimams daužyti, į kuriuos Simas žiemą prasiskėlė galvą, mėgindamas sugriauti mudviejų pastatytą besmegenių šeimyną. Tu tada buvai tokia nuožmi, tokia arši, ant gerokai vyresnio Simo rėkei kaip tikra žiežula. O aš neišdrįsau, niekada nebuvau drąsus. Už namo yra mano tėvų balkonas ir sodelis, jame auga senas klevas, ten mėgome daryti sekretus4, kišome visokias sausmedžio uogas ir fantikus5 po stikliuku. Užkasdavome, o po kelių dienų kaip didžiausią paslaptį parodydavome draugams: „Štai mano sekretas.“ Ir dabar tu nori mane uždaryti į savo sekretą. Kad kartu būtume po vienu stikliuku. Kad tai būtų mūsų bendra paslaptis.

Tai buvo laikai, kai vaikai augdavo kieme. Gyvendamas toje pačioje vietoje eini į darželį, baigi mokyklą, paskui – universitetą. Ir tik tada vyniojiesi meškeres toliau nuo tėvų ir žmonių, prisimenančių visas tavo padarytas kvailystes. Pavyzdžiui, būdamas visiškas snarglius braukiau ant sienos murzina šlapia pirštine rodyklę nuo tavo durų pirmajame aukšte link penktajame gyvenusio Kęsto durų. Ir tik po kiek laiko su siaubu supratau, kad toji rodyklė liks amžinai – džiūdama ne pranyko, o tik dar labiau išryškėjo, kaip gyvas priekaištas. Pamenu, tąkart buvo labai sunkus metas – beveik visi kaimynai į mane baltakiavo ir stūgavo, kad tėvai neišsimokės, kad reikės jiems daryti visos laiptinės remontą už tokius nepataisomus nuostolius. Aršiausiai buvo nusiteikęs balsingasis Kęsto tėvas, apie kurį visi žinojo, kad vagia iš aplinkinių statybų įvairias medžiagas ir kaupia savo sandėliuke lyg koks žiurkėnas. Ir tai ne sekretas – po stiklu nepakiši, tai buvo vieša paslaptis.

Šiaip Kęsto tėvas nebuvo blogas žmogus. Kartą ir man suteikė garbę dalyvauti tokiame „medžiagų dalijimosi“ procese, kaip pats sakė, vadovaudamasis Rusijos anarchistų šūkiu „Grab nagrablenoje“6. Ėjome trise vogti alkūnių garažo ventiliacijos vamzdžiams. Statybvietėje užlipau ant šiūpelio, kuris pirmą kartą sugurino man nosį. Bet ar galėjau pasakyti „ne“? Ar galėjau apkaltinti suaugusįjį vagyste? Juk jis buvo beveik Dievas – turėjo teisę bausti ir pasigailėti, leisti į lauką arba uždaryti namie. Maniškiai tėvai dar nebuvo tokie kaip Kęsto, nors irgi neretai laidydavo gerkles, ypač kai gerai pašėldavome mūsų namuose, pamiršę, kad jie turi grįžti. O grįždavo jie pačiu netikėčiausiu metu, kai jau visi namai būdavo apversti, visi indai panaudoti visoms įmanomoms vaišėms, o mes su Kęstu, įsitaisę mano sesers lovytėje, važiuodavome tarsi automobiliu. Manęs nemušdavo, o štai Kęstas už viską atsiimdavo diržo terapija. Už bulvių lupenas unitaze, už lašinius, kažkokiu būdu prilipusius prie lubų, už kasdien privalomus perskaityti penkiolika knygos puslapių. Bet tokia buvo gyvenimo realybė. Užsispausdavome ir kentėdavome, spontanišką vaikišką džiaugsmą keisdavo sukąsti dantys ir baimė. Susigūžęs deformuotas kūnas. „Aš jį užmušiu, – kartodavo Kęstas. – Užaugsiu ir užmušiu. Aš neverkiu, kenčiu iki paskutinio, kad nesuteikčiau tėvui malonumo matyti mano ašaras. Ne visada išlaikau. Po dešimto kirčio jau ašaroju ir bliaunu kaip kūdikis. Bet vieną kartą iškentėsiu, sukąsiu dantis ir iškentėsiu, kad ir kaip mane plaks, neverksiu, o tada spjausiu jam į veidą!“ Kitas mūsų name gavimo į šikną čempionas buvo Mykolas. Vietinio raudonojo buožės7 atžala. Jo tėvas propagavo vyriškumo ugdymą smurtu. Kai pagalvoju dabar, jis buvo sisteminis sadistas… Mikas gaudavo diržo ir už visiškas smulkmenas: porą kirčių, kad nėjo miegoti pietų miego, dar porą, kad per ilgai valkiojosi kieme, kad ką nors sudaužė ar apliejo. Kliūdavo ir už tai, kad vedėsi draugus parodyti tėvo ginklo. O šmirinėti išties buvo kur ir sudaužyti tikrai buvo ką. Valkiodavomės dažniausiai ant kalno, nejučia pereidavusio į Saulės slėnį arba Šilo mišką, kuriuo galėjome nueiti iki pat Saulėtekio bendrabučių. Mūsų laisvas laikas, likęs nuo darželio ar atostogų, būdavo skiriamas važinėjimams dviračiu ir karo žaidimams. Tik kartais vasarą vienas kitas kiemo draugas išvažiuodavo su tėvais arba mane patį ištrenkdavo į kaimą.

Aš galiu tave vesti, tačiau visada galvojau, kad Mykolas tau labiau patinka. Arba Jurgis. O aš tik antro plano žaidėjas. Mykolas gyveno tavo laiptinėje, dviem aukštais aukščiau. Jis buvo kandus. Jis buvo piktas. Mėgo šiurkščiai juokauti. Juk būtent Mykolas garsiausiai juokėsi, kai pasakei, kad tavo tėvelis ligoninėje gauna atlyginimą kasdien ir laiko jį sofoje. Jis vis erzinosi: „Gauna atlyginimą sofomis, oi, negaliu, numirsiu, kaip juokinga, atlyginimas sofomis!“ Ne, tau jis nepatiko. Na ir kas, kad jo tėvas buvo Vilniaus miesto architektas, na ir kas, kad turėjo garažą ir gerą automobilį, vis dėlto buvo šaltas ir nejautrus. Meistravo užtvankas, laivus, bobslėjaus roges iš vaikiškų lovelių. Dar jis buvo savotiškas karo inžinierius – kasė štabus-bunkerius, jei pavykdavo susirasti lentų ar faneros, statė šieno tvirtoves ir rentė sniego pilis. Bet ar tai merginoms rūpi? Merginos žavisi visai kitokiais dalykais, joms svarbu kalbėtis, o ne knisti bunkerį. Jei ant kalno nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose žaisdavome karą, jums tekdavo tik antro plano vaidmuo – ligoninė, kurioje gydėte sužeistuosius, tokiu būdu susijungdavo du žaidimai – ligoninė ir karas. Tačiau dažniausiai karas būdavo vaikinų reikalas. O garažas tau visiškai nerūpėjo. Aš taip pat apie jį tik girdėjau. Niekada jame nebuvau, nes būtent garaže Miko tėvukas buvo įsirengęs slaptą kambarį su vaizdo ir garso aparatūra. Ten Mikas, siekdamas kiemo draugų pripažinimo, vesdavosi išrinktuosius. Aš niekada nebuvau išrinktasis. Varvindavau seilę prie to stebuklingojo garažo durų, o iš jo grįžusieji pasakodavo apie neregėtus „Žvaigždžių karus“ ir Dartą Veiderį. Tai skambėjo kaip super kietas dalykas. Tuo metu galėjau pasigirti matęs nebent „Vinetu“ su merginų numylėtiniu jugoslavu Gojko Mitićium ir „Spartaką“ su Kirku Douglasu. Deja, tai buvo ne lygis – visi buvo matę tuos filmus. Bet ir tokiais dalykais tavęs nesudominsi. Tu taip pat norėjai valdyti kiemo merginas, o gal net ir vaikinus, taip pat siekei įtakos, tavo pakalikei Eglei gerokai kliūdavo, jei per gerai šokinėdavo gumytę ar parodydavo per daug išminties žaidžiant „Valgoma–nevalgoma“. Tu greitai įsižeisdavai, supykdavai. Kieme buvo Varniokė. Su ja niekas nedraugavo, nes ji nepaklusdavo, o gal ir trukdė vadovauti „namams“, nenorėjo stovėti gumytėje ar žaisti karo ligoninės. Ji norėjo su berniūkščiais spardyti futbolą ir kariauti kaip kareivis (o ne būti gailestingąja sesele), todėl ją ir vadino Varnioke, nors tikrasis vardas buvo Goda.

Bet visa tai pasidarydavo visiškai nesvarbu, kai prapliupdavai juoktis. Aš viską užmiršdavau, išsilydydavau kaip vaškas. Tavo skruostuose išryškėdavo jaukios duobutės, kurios man atrodė pačios gražiausios pasaulyje. Be to, turėjai Siamo katę Mikę, labai mielą ir grakščią. Mikė mėgdavo kartais pabėgti iš namų ir pradingti. Tada visas kiemas eidavome jos ieškoti. Klajodavome Sapieginės kalnais, landžiodavome po balkonais šaukdami Mikę vardu, naršydavome krūmuose ir aplink šiukšlių konteinerius, bet niekada nerasdavome. Ji grįždavo pati ir dažniausiai po poros mėnesių atsivesdavo kačiukų, kurių nė vienas nebūdavo panašus į mamą. Tada tu leisdavai mums kačiukus palaikyti rankose. Tokius mažus, ką tik atakusiomis akutėmis, nuolat kniauksinčius ir purkštaujančius tarsi maži vaikai. Bet juk jie ir buvo maži vaikai. Maži kačiukai-vaikai. Juos greitai išdalydavo, o Mikė vėl likdavo viena ir laukdavo kito pabėgimo. Kažkokiu būdu jutome, kad vieną dieną ir mus taip atiduos „gyvenimo mėsmalei“, kad kapanosimės tokie pat bejėgiai, vieniši, atskirti nuo mamos, kaip tie kačiukai.

Tai ar vesi mane? – nekantriai perklausė Audronė. – Na, gal ne visai dabar. Vėliau.

O dabar būsime draugais?

Na taip, kvailiuk. Jei tave trikdo, kad esu metais vyresnė, tai nesijaudink. Viskas susivienodins.

Taip, – pritariau, bijodamas užsitraukti Audrutės rūstybę, nes nėra žiauresnių draugų nei inteligentiškų tėvų vaikai. Almantas su Valdu buvo paprastesni. Supykdavo, vožtelėdavo, bet greitai atleisdavo, o čia – ne. Tu valdei visą kiemą psichologinio smurto metodais, manipuliuodama. Jei užsinorėdavai, Jurgis su Mykolu manęs nemušdavo, kaip būtų nutikę kituose kiemuose, bet tiesiog išstumdavo iš veiksmo. Likdavau tupėti ant tvoros, kol visi žaisdavo slėpynes ar gaudynes. Šiam egzodui priežasčių atsirasdavo visokių. Kartą atsisakiau jums su Egle palaikyti gumytę, kieme vaikų daugiau nebuvo, o aš norėjau grįžti namo žiūrėti filmukų. Kai vėl pasirodžiau kieme, supratau, kad kai ką svarbaus praleidau: Jurgis ir tu jau buvote tėtis ir mama, Mykolas su Egle – sesė ir brolis. Net Kęstas buvo šuo! Taigi, per valandą kiemo šeimoje man nebeliko vietos. Tapau nematomas. Kaip tuščia vieta. Net ne baldas ar įrankis, tiesiog niekas.

Aš nesupratau daugelio dalykų: kodėl reikia šaipytis iš nebylio, kuris savo medinę lūšną kūrena visokiomis atliekomis ir vaikus gainioja mykimu, nesupratau, kodėl reikia puldinėti rusų kiemą. Nes jie kitokie? Nes kalba rusiškai? Kartą žaidžiant karą apšaukiau Jurgį rusu. Šiaip sau, dėl linksmumo. O jis man tik barkšt į dantis! Ir visą dieną su manimi nekalbėjo. Taip ir nesupratau, ką bloga padariau, kur sulaužiau mūsų grupės taisykles. Tačiau žaidžiant su mergaitėmis tos taisyklės man atrodė dar miglotesnės. Pavyzdžiui, kartą žaidžiant „Chaly chalo“ gavau tiek žingsnių atgal, kad atsidūriau tiesiai virš Eglės galvos, ant suolo, ir iš rankų suformavęs krepšinio lanką apgaubiau Eglę rankomis, o jos galva liko viduje. Audrutė sužaibavo akimis, ar dėl to, kad apkabinau Eglę, o ne ją, ar dėl to, kad rodžiau dėmesį ne Audrutei? Eglė atšoko – persimetė į Audros pusę, o draugai iš manęs tyčiojosi visą savaitę, kad įsimylėjau, kad lindau prie Eglės bučiuotis, kad štai koks aš meilutis ir lipšnutis, o aš juk tik parodžiau bajerį. Dėl mergaičių apskritai buvo keisti reikaliukai – šiaip visur žaidėme tiek berniukai, tiek mergaitės kartu, bet kai likdavau su jomis vienas arba išeidavau pas jas į lauką pirmiau nei kiti berniukai, jie vėl imdavo iš manęs šaipytis, kad lendu prie mergų. Tapau savotišku dvigubų standartų įkaitu.

Neneigsiu – man patiko šlaistytis su merginomis. Patiko tiesiog būti kartu. Visi berniukai draugavo su mergaitėmis. Nepaisant to, kai kurie elgėsi taip, lyg jos būtų priklausiusios kam nors, kas jas būtų nusavinęs bei nustatęs panaudos taisykles. Nes kaipgi čia moteris (kad ir maža) be draugo? Jurgis už mane buvo vyresnis dvejais, o Mykolas – vienais metais, ir elgėsi kaip neva labiau patyrę. Bet aš vis tiek nesiruošiau kompleksuoti dėl to, kad laikau mergaites tokiais pat žmonėmis, kaip ir mes. Turėjau savo nuomonę apie moterišką draugiją, ir dėl jos nuolat kentėdavau. Teko nemažai laiko praleisti vienumoje, kol kiti žaisdavo karą, vienam spardyti kamuolį į sieną ar atsiskyrėliškai važinėtis dviračiu. Tokiomis akimirkomis jausdavausi tarsi pastatytas tamsoje į kampą apmąstyti savo blogų poelgių. Vienas netikslus žingsnis, ir vėl bausmė, vėl deprivacija. Kodėl negalime būti draugais? Kodėl būtinai reikia vesti? Kodėl negalime tiesiog smagiai leisti laiką kartu?

Gimus sesei, persikėlėme į to paties namo 37 butą ketvirtajame aukšte, tik kitoje laiptinėje. Tačiau kiemas niekur nedingo, tas pats namas, tik kitas įėjimas. Nenutolau nei nuo Audrutės, nei nuo Jurgio su Mykolu, nei nuo Eglės ir Varniokės. Tu, Audrute, taip pat turėjai brolį, daug vyresnį, todėl nesuprasi, ką išgyvena vyresnis vaikas, kai tėvai jį verčia dirbti – tvarkyti namus, plauti indus, o jaunesnieji nedaro nieko – žaidžia sau su meškučiais. Dar ir kieme atsirado visokios smulkmės, kuri trynėsi aplinkui. Tą kartą, kai pakviečiau pirmojo aukšto gyventojus Jurgį ir Audrutę pas save į balkoną – buvo nuostabu. Norėjau juos nustebinti, kad atsivertų akys ir iš baimės suvirpėtų kinkos.

Tai bent aukštis, – didžiuodamasis rodžiau Vilniaus panoramą.

Bet jie to neįvertino.

Kas čia tokio, mes buvome devynaukščio balkone, prie Šilo sankryžos. Va ten tai aukštis, ir liftas yra, – nukirto Jurgis.

Audronė jam pritarė. Aš ir vėl apsimulkinau. O taip norėjau būti išskirtinis, norėjau, kad ir mūsų laiptinė būtų ypatinga ne tik tuo vaizdu į Vilnių. Tiesą sakant, ypatinga ji tapo truputį vėliau, kai pirmame aukšte pasikorė kaimynė. Šiaip ji gyveno trečiame aukšte, bet atsigulė pamiegoti pas kaimyną pirmajame, o jo žmona ją užtiko. Matyt, buvo tokia pavargusi, kad nesugebėjo užlipti iki savo buto. Man tai atrodė suprantama, tik buvo neaišku, kodėl apie miegojimą suaugusieji visada kalba taip reikšmingai, kilnodami antakius ir pabrėždami kiekvieną skiemenį. Aš pats kartais likdavau nakvoti pas draugus, pas pusbrolius, arba kaime. Ir niekas dviprasmiškai nekikendavo už nugaros, kad štai: „Jis miegojo, cha cha cha, cho, cho, cho, pas pusbrolį Panevėžyje.“ Audrutės laiptinė irgi neatsiliko – po kurio laiko pasikorė Mykolo mama. Priežastys buvo slepiamos po devyniais užraktais. Tačiau gandai vis tiek sklandė – neva Mykolo tėvas turėjo meilužę, ir vis užsidarydavo su ja tam paslaptingajam garaže, į kurį įžengti nebuvau vertas.

Su laiku mūsų laiptinės gyventojai ėmė keistis kaip kokiame traukinio maršrute su persėdimu. Išsikraustė Almantas su Valdu, išsikraustė Agnė, kuri ir taip pasirodydavo labai retai. Virš mūsų buto atsikėlė buvusi prokuratūros tardytoja, jau pensininkė. Ilgainiui ji ėmė darytis vis didesnė paranoikė. O kai visai paseno ir palaidojo vyrą, pradėjo slėpti daiktus. Nešė juos mano motinai, kad pasaugotų, nes, atseit, kai jos nėra namie, ateina kaimynas iš gretimo buto, atsirakina duris, panešioja sijonus, pasimatuoja vyro kelnes, pakabina atgal į spintą ir tyliai išeina nepastebėtas. Dėl kelnių motina dar galėjo suprasti, bet sijonai, atleiskite, sovietmečio įkarštyje atrodė išties ligotos fantazijos vaisius…

Apačioje, po mūsų butu, gyveno dar egzotiškesnė šeimynėlė. Jų dukra buvo beveik mano sesers vienmetė. Ji baubdavo naktimis. Žmonės kalbėjo, kad ji, ko gero, yra beprotė: „Beprotė motina, beprotė ir dukra.“

Mūsų namas turės visus tikram namui privalomus skeletukus spintoje, vaiduoklius pastogėse, pakaruoklius ir bepročius, bet visa tai laukia ateityje. Kol kas viskas paprasta, turiu tik išspręsti vedybų klausimą. Atsimeni, kaip mudu žaidėme su begemotais – panašiais į Trolius Mumius – sodelyje už namo, ir man pasilypėjus ant tvoros, nes manasis Trolis keliavo į kriaušę, iššoko senė. Ji sugriebė mane plienine giltinės ranka ir nutempė pas mamą aiškintis, o tu taip ir likai laukti. Toji senė apkaltino mane grūšių vagyste, nors jos buvo dar visiškai žalios. Motina visaip žeminosi ir atsiprašinėjo senės, o aš niekaip nesupratau, kas čia vyksta, kur jos moraliniai principai? Kur visos vertybės? Sudužo, vos pasiekusios kiemo asfaltą? Vienos vertybės viduje, kitos išorėje? Juokingas motinos antimilitarizmas – namie negalėjo būti jokių ginklų, net žaislinių. Tačiau kieme kaip pašėlęs droždavau šautuvus iš rastų lentgalių, kirvius bei indėniškus peilius iš faneros, kalavijus ir durtuvus iš pagalių riterių kautynėms, nes negalėjau išsiskirti. Nenorėjau sėdėti kaip Varniokė namuose pats sau vienas.

Tėvo autoritetas, išėjus pro laiptinės duris, irgi subliūkšdavo kaip kiaura padanga. Kaskart, kalbai pasisukus apie buities reikalus ar kokią neva vyrišką sritį, juk tarybinis vyras turėjo viską susitvarkyti pats. Jis suglumdavo kiekvieną kartą, kai nuvažiuodavome į autoservisą. Kokia gėda – universiteto aspirantūros titanas, akademinio sluoksnio pažiba turėjo žemintis prieš aštuonias klases baigusius automechanikus. Prašyti, kad šie pasuktų salnikus, pakeistų karbiuratoriaus plūdę ar privirintų lanžerono ausis, nes senosios jau visai susidėvėjo. Mačiau, kaip jis bejėgiškai blaškosi. Ši patirtis man buvo visai nauja ir ne iki galo suvokiama. Sunku patikėti, kad Nemenčinės statybinių medžiagų parduotuvės krovikas be užuolankų išsikalinėja iš mano tėvo ir tyčia neduoda pagal dokumentus priklausančio šiferio. Tėvo „vidinis klasikas ir filologas“ gaudavo į saulės rezginį nuo elementaraus bemokslio santechniko, kai prireikdavo pakeisti kriauklės vamzdį. Achilas irgi turėjo kulną.

Sakai, tave vesti, o jei laikysiu čiuriką8? Tai liksime draugais be įsipareigojimų? O jei atsakysiu neigiamai, kas bus toliau? Bausmė? Geriau meluoti. Juk kieme galioja kitos taisyklės. Galima netesėti žodžio, jei laikai čiuriką. O aš, kaip jaunesnis ir kvailesnis, uoliai visko paisydavau, kol suvokiau, jog suaugusiųjų ir vaikų pasauliai – du skirtingi patyriminiai laukai, kuriuos skiria alkoholis ir seksas. Kitaip sakant, kai gersi ir šėlsi lovoje, jau būsi nebe vaikas. Įrašys tave į suaugusiųjų registrą ir pagaliau galėsi nebeklausyti, meluoti, keiktis, spjaudytis, rūkyti namie, gerti alų žiūrėdamas futbolą arba pirkti degtinę parduotuvėje be dokumento, nurodančio amžių, o nuvykęs su draugais į žvejybą, kelti „į sveikatą“.

Kad suaugusiesiems žodis nieko nereiškia, pademonstravo nepažįstamas pusamžis vyras prie bendrame mūsų namo ir Politechnikumo bendrabučio kieme esančio konteinerio. Konteineris degė, aš pradėjau gesinti, o vyras tiesiog užsipuolė mane ir apkaltino padegimu. Aš jam prisiekiau, kad kaip tik atvirkščiai – esu apmokytas stabdyti liepsnas. Bet jis nutempė mane pas Politechnikumo bendrabučio komendantą, įbruko kibirą ir privertė tampyti vandenį iš bendrabučio tuliko į konteinerį, kol pro jo kraštus pradėjo bėgti dvokiančio vandens čiurkšlės.

Sutinku, vesiu tave. O kai tapsi mano žmona, kas tada? Žaisime namus? Ar Jurgis ir Mykolas irgi su kuo nors susituoks? Gal net su Egle ir Varnioke? O tada turėsime kaip vyras ir žmona užsiiminėti seksu? Kaip kokie blakės kareivėliai vaikščiosime sukibę užpakaliais? Ne, tai šlykštu. Seksas šlykštu. Šlykštu ir neaišku. Apie jį sklando tik migloti anekdotai. Yra ir daugiau mane kamuojančių klausimų. Pavyzdžiui, ar pasibučiavus jau atsiranda vaikų? Jei ne, tai gal atsiranda įkišus pirštą į tarpkojį? Girdėjau sakant, kad moteris kaip revolverio būgnas su šešiomis skylutėmis, ir jis nuolat sukasi. Jei pataikai kur reikia, atsiranda vaikai. Tas „pataikyti KUR REIKIA“ skamba gana abstrakčiai. Niekas dorai nežino, kur TA VIETA iš tiesų, todėl panašūs pasakojimai vilioja.

Kartą, parėjęs iš mokyklos, padeklamavau darbų mokytojo išmokytą eilėraštuką: „Kokios gražios mūsų ponios, ar neužsikimšo jūsų vonios.“ Motina juo nesusižavėjo. Matyt, jai visai nepatiko užuomina, neva užsikimšusios ne vonios, o pačios ponios, ir santechnikai valys jas ne siurbimo pompa, o kitokiomis valymo priemonėmis, kurios jau patenka į TĄ VIETĄ ir su TUO DAIKČIUKU. Užuominos nesupratau, eilėraštukas skambėjo tiesiog juokingai ir absurdiškai. Todėl nustebau, kai mama nutaisė rūgščią miną ir mestelėjo: „Ko jus ten toje mokykloje moko?!“

Netrukus sužinojau, kad visi tie Dievo įsakymai („Nemeluok“, „Nevok“ ir t. t.) buvo tik bažnytinė propaganda, neturinti nieko bendra su realybe. Jei nevagi, esi mulkis, jei nemeluoji – ištižėlis flegma, o jei dar ir gerai mokaisi – apgailėtinas padlaižūnas. Gana greitai pagavau, kad jei nori būti kietas ir pritapti, pirmiausia pavok bent sūrelį iš mokyklos bufeto, pastumk mergaitę ar, dar geriau, klasioką, apspjauk praeivį arba nors užmesk jam ant galvos kiaušinį. Gali iš balkono ar nuo stogo aplieti nepažįstamą praeivį vandeniu ir, jei nepagavo, jaustis nekaltas. Gali ateiti į „Žalgirio“ stadiono atsarginę aikštę, žaisti futbolą ir, jei niekas nepričiupo, tavęs ten nebuvo. Taip veikė kietųjų pasaulis. O aš dažniausiai vis likdavau kaltas. Mane pagaudavo už aplaistymus, už futbolą, supakuodavo ir už vagystes. Tada prasidėdavo!.. Ne tik privalomasis galvos kvaršinimas mokykloje, bet ir namie kliūdavo nuo motinos. Kažin kodėl ji galvojo, kad mane turėtų paveikti gilūs atodūsiai ir amžinas moralizavimas.

Audrutė taip pat atsidūsta, vasaros karštis muša į veidą. Per ilgai nieko nesakau, per ilgai muistausi. O ir ką galiu atsakyti? Ne dabar? Likime draugais? Neįsipareigokime? Eikime žaisti kito žaidimo? Aš visai nenoriu atsakyti. Gal ji taip mane išmėgina? Gal jai čia tik iš neturėjimo ką veikti? Susikibti rankutėmis po klevu, ištarti amžinos meilės priesaiką? Mano mamai irgi užeidavo panašių priepuolių. Vieną ramų penktadienio vakarą ji nutarė paskaityti man eilėraštį. Tai buvo Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. Net nežinojau, kaip reikėtų reaguoti į tokius lyrinius protrūkius. Mandagiai išklausiau, kaip buvau mokytas, ir atsidūsėjęs patraukiau pečiais. Tuomet motina apsiverkė. Pro dantis iškošė, kad esu abejingas grožiui beširdis, ir apskritai gal ne jos vaikas, o kažkoks svetimas, ligoninėje per klaidą sukeistas, pagriovy gimęs benkartas. Mano motina verkė dėl to, koks aš nevykęs. Jaučiausi bjaurus, ataušęs ir prėskas kaip vakarykštė prisvilusi kiaušinienė. Galų gale, ką turėjau suprasti? Būti jautrus, bet nelabai? Kieme vadintų lepšiu. Būti kietas, bet lankstus? Tada vadintų bestuburiu. Turėti nuomonę, bet reikalui esant ją pakeisti? Remtis senolių išmintimi? „Nemokamas sūris tik pelėkautuose“? Per daug sąlygų, o trokštu tik besąlyginės meilės. Nors esu jau seniai ne kūdikis.

Na ir ką mėginu apgauti? Nepaveiks mūsų Šaltenio „Riešutų duona“, neištrauksim nė iki pirmojo veiksmo finalo. Netrukus išvažiuosiu į lauko teniso stovyklą, Audrutė mane pamirš ar susižavės kuo nors kitu. Aš pats save įtikinsiu, kad nesu jos vertas, arba kad nesuprantu, kas yra meilė. Taip, pirmieji silpni savarankiški žingsniai. Baisu be tėvų išvykti į lauko teniso stovyklą. O toji stovykla Palangoje – su vietos čempionatu, teniso treniruotėmis ir naktiniais žygiais. Svarbiausia, kad į ją ruošėsi ir mūsų kiemo elitas – Jurgis su Mykolu. Visą mėnesį gyvensiu su jais viename kambaryje! Prieš pat stovyklą motina išskalbė mano sportinę aprangą, o aš prieš išvažiuodamas dar turėjau sužaisti vienas atkrentamąsias varžybas prieš tokį mulkį Mantelį. Tai buvo už mane jaunesnis kažkokių snobų vaikas, tėvai jam nupirko raketę su išdidinta „galva“ (ne tokią, kaip mano klasikinė medinė „Maskva“) – lengvą, pagamintą iš „Dunlop“ stiklo pluošto. Kitų treningų neturėjau, tad, kadangi manieji išskalbti džiūvo, mama užtempė man iki pažastų savuosius, vildamasi, kad „kaip nors sulošiu“ su šitais. Na ir sulošiau labai jau „kaip nors“! Vos neprakišau, prilaikydamas smunkančias motinos kelnes, nes negi su triusikais žaisi? O čia dar sumautas Kačianas, mūsų treneris, sako: „Praloši, paimsime Mantelį, ne tave.“ Sunkiai, per tris setus, išplėšiau pergalę, bet savijauta buvo sumauta. Prakeikiau visus tuos treningus ir tą „pasirodykime prieš kitus“ sistemą.

Kitą rytą sulaipino mus visus į Mykolo tėčio automobilį ir išvežė į Palangą. Jaučiausi toks atsipūtęs ir lengvai pakylėtas, kol atvykome, ir realybė skaudžiai trinktelėjo kakton: supratau, kad esu klaikiai nesavarankiškas. Nemokėjau nei teisingai valgyti, nei apsirengti kaip žmogus, miegodamas knarkdavau arba kalbėdavau per sapnus. Neapsikentęs Mykolas paleisdavo į mane teniso kamuoliuką, pagalvę arba pirštais sužnybdavo nosį. Pabusdavau ištepliotas dantų pasta arba aplietas vandeniu. Kiti kambario draugai irgi nesnaudė – tuojau buvau pakrikštytas naujomis pravardėmis. Kiemo draugai Jurgis ir Mykolas nieko nepraleido pro ausis, savo aštriomis įžvalgomis apie mane, pyplį, rinko asmeninio kietumo bonusus. Mane ištiko netikėtas žlugimas. Teniso stovykloje! O juk tikėjausi, kad tenisas mane išgelbės, pradėjau jį lankyti, kad priklausyčiau chebrai… Jaučiausi išduotas artimiausių draugų ir savo paties kūno.

Prie kiemo draugų laikiausi prikibęs kaip vantos lapas, nes tik su jais galėjau tapti panašus į žmogų. Nebūsiu juk amžinai į motinos sijoną įsitvėręs kūdikis! Turėjau būtinai gauti mandatą kieme, kitaip būsiu mulkis. Tačiau kai vyresnieji kiemo draugai pradėjo domėtis merginų kabinimu ir flirtu, o aš vis dar žaidžiau su kareivėliais ir mašinyčių modeliais, mane vėl ištiko savotiška brandos krizė. Anksčiau man vis dar atrodė, kad su mergaitėmis žaisti yra tas pats, kas ir su berniukais, o kiemo draugai ėmė jas ignoruoti ir nebeįsileisdavo į savo žaidimus. Kai pagaliau ir aš pradėjau gėdytis bendravimo su mergaitėmis, net minčių apie jas, kiti jau su jomis bučiavosi ir glamžydavosi per šokius. Atitolau, pradėjau ieškoti kitos socialinės nišos. Taip susidomėjau mokyklos gyvenimu, svarbi pasidarė bendraklasių nuomonė.

Po liūdnos patirties teniso stovykloje teko atlikti draugų inventorizaciją ir konstatuoti, kad iš vadinamųjų „kiemo draugų“ patyriau daugiau paniekos ir patyčių nei draugiškumo. Tai jie uždarė mane kaip karo belaisvį troleibusų parko atominiam karui skirtos slėptuvės prieangyje ir, kai pradėjau dusti nuo klaustrofobijos priepuolio, iškaulijo iš manęs pažadą, kad atiduosiu riterių ir indėnų figūrėles. Pripažinau, kad jie niekada nebuvo tikri draugai, o tik naudojosi mano naivumu, ir staiga pasijutau paaugęs. Suvokiau, kaip akiplėšiškai jie pasisavindavo mano indėnų kirvukus ir riterių kalavijus, nes tebuvau jiems eilinis snarglius, kurį galima gainioti ir juo naudotis. Galų gale paaiškėjo, kad ir į teniso stovyklą jie mane pasikvietė tik treneriui liepus. Paskutinis taškas buvo padėtas, kai išsiaiškinau, jog net Kęstas draugavo su manimi tik tam, kad nereiktų kasdien pėdinti iki namų vienam. Buvau jam šioks toks nepretenzingas grįžimo namo kompanionas. Įvykdęs šią skausmingą draugų reviziją, mokykloje susivirinau su nauja chebra.

Klausyk, Audrute, nori, parodysiu medį, prie kurio nutraukė vaikui galvą? – staiga sugalvoju būdą, kaip išsisukti nuo vedybų klausimo.

Tą, kur tėvai neleido eiti?

Taip, tą medį, kur nepatyrusi vairuotoja su „Žiguliu“ nutraukė dviratininkui galvą. Sako, ji gulėjo ant asfalto.

Žinoma, – pagyvėjo Audrutė, jai jau buvo nusibodęs vestuvių žaidimas. Tuo metu dar buvome labai jauni: ji septynerių, o aš šešerių.

Mudu pasileidome bėgti link Klinikų kampo, kur ant vieno alksnio kamieno buvo nudrožta žievė ir visi žinojo, kad TAI TA VIETA!


1 Vaikystėje taip vadinau gulbės jauniklius.
2 Pirminė komunistinė organizacija vaikams, kurios nariais automatiškai tapdavo visi pirmokai.
3 Uljanovas – tikroji Vladimiro Lenino pavardė.
4 Nuo rusiško sekret paslaptis.
5 Popierėlis nuo kramtomosios gumos.
6 Vok pavogtą! (Rus.)
7 Prasigyvenęs komunistas, prisitaikėlis.
8 Sukryžiuoti pirštai už nugaros, kad kiti nematytų.