Regimantas Dima. Du apsakymai

2021 m. Nr. 3

Dėdė Artūras

Aš Artūro reikalą stebėjau iš šono. Viską supratau, kas vyksta. Bet velniai žino, kaip kabo mano kiaušai, gal todėl beveik visada tyliu. Šiaip aš vyras, tvarkau savo gyvenimą, tiesiog laikas toks. Bachūrų dar daug. O mentai bejėgiai. Policija stovi prie tvoros ir jei įeis į vidų, pažeis tvarką. Apsišikę iš baimės dėl tos savo tvarkos. Iki laisvos Lietuvos buvo kitaip. Prie sovietų kiekviename skyriuje stovėjo mašinėlė, o pasukus tos mašinėlės rankenėlę, žiežirbos lėkė. Iš akių. Arba telefonų knyga. Jos buvo labai sunkios sovietų laikais. Daiktas naudingas tardant, jei moki tardyt. Milicijoje buvo gera dirbti. Visi buvę chuliganai eidavo į kalėjimus arba į miliciją. Ir dabar jie visi taip pat mąsto, tik policininkai bando vaizduoti advokatus.

Mūsų rajono „Akropolis“ anksčiau buvo labai patogi vieta. Atsidaro dešimtą, tik perėjus gatvę iškart miškelis. Miškelyje kelmai ir aikštelė, apsupta medžių. Todėl niekam netrukdom. Aikštelėje išsipagirioji, ir, rodos, siela iššoks, kaip šilta viduje. Žydi rausvais žiedais pušys ir paukščiai kvarkia kaip įsimylėjusios varlės. Artūrka gražiai uždainuodavo. Bet kiti tildė. Kam šauktis bėdos. Gražuma. Bet tai kiek ji trunka, valandą arba dvi. Aš tai susitvardydavau. Išsipagirioju ir einu sau. Aš reikalų turiu. O Artūrka ir kiti jau nesustodavo. Na, kartą pasakojo vienas: azijiečių kilmės žmonės nepakelia alkoholio. Nepamenu, kaip tas žodis, bet jie neturi kaip jo suvirškinti. Todėl kenčia baisias kančias visą gyvenimą. Kiti turi tą virškintuvą ir geria tik dėl linksmumo, o ne iš reikalo. Ir visą gyvenimą geria tik dėl linksmumo. Aš po darbo savaitės išgeriu daug. Nes dirbu daug. Turiu teisę. Remontuoju, statau. Rankos mano auksinės. Tai kartais net savaitės viduryje nedirbu, kol sulaukiu vertingo pasiūlymo. Bet neilgai, nes žmona užgraužia. Aš oficialiai auksinių rankų meistras, bet iš tikrųjų traukiu auksą iš turtingų žioplių. Tai tik tarp mūsų. Mūsų rajone pusė gyventojų vietiniai, niekada neturėjo pinigų, bet tempė į namus viską, ką rasdavo, geležėlių žmonės. Jei reikia detalės – per kelis kiemus rasi.

O kiti yra atėjūnai. Kai žemė pabrango, pas mus ėmė keltis vien klientai su pinigų maišais. Jie anglišką veją augina kiemuose vietoj svogūnų. Pažiūri kliento ratus, nušienauji jo anglišką veją, ir rėži drąsiai auksinę kainą. Moka.

Todėl vaikams jau po audinę nupirkau. Namą susiremontavau. Žmonai į turgų duodu šeštadienį penkiasdešimt. Pavalgyti ir geros lenkiškos degtinės užtenku. Sakau – dirbu tik tada, kai noriu. Artūrka anksčiau mano brigadai priklausė. Na žinote, lieti pamatus reikia, ar žemę kasti. Bet vieną kartą aš spjoviau į tas brigadas. Geriau vienam, mažiau galvos sukimo ir bent žinai, ką padarai. Brigadoje vardą prarandi, o kai vardą prarandi, tai prarandi gerus pinigus. Šiaip Artūrka man tiko. Jis kalbėjo lietuviškai, brigadoje gerai su protingu žmogum, kuris dar ir lietuviškai moka. Bonzoms jis deklamuodavo lietuviškus eilėraščius, tai tie sutirpdavo kaip atlaidų saldainiai vaiko rankoje. Plėšk iš tokio didžiausią kainą, ir viskas. Mūsų toks rajonas – tarpusavyje kalbame kaip kalbame, o bažnyčioje kunigai taip dieviškai rėžia lenkiškus pamokslus, kad net šiurpas eina per kūną. Ar nuo kalbos taisyklingumo, ar dar nuo ko.

Iš kur mūsų rajone lietuvis? Iš senųjų gyventojų, jis gi pirmojo sodų pirmininko sūnus. Atėmė iš mūsų tėvų žemes. Nors kokios čia žemės Vilniaus krašte. Kalnai ir žvyras. Tai sodininkai pradėjo visą šį jovalą. Artūrka iki laisvos Lietuvos buvo Artūrėlis. Bet gyveno su mūsiškiais ir pradėjo išgėrinėti šešiolikos. Tėvas metė į jį televizorių. Bet nepadėjo. Tada metė sūnų, išsižadėjo. O kai tėvas mirė – Artūrka liko sode. Žiemą kažkaip pratraukė. Ir jau niekur nebeišvažiavo. Parduotuvė čia pat ir darbas čia pat. Liko vietiniu lietuviu. Stebuklu tokiu nedideliu.

Vėliau atsikėlė į seną namelį ir Mečka. Tas buvo veikėjas visuose pasieniuose su Lenkija ir Baltarusija. Tvarkė reikalus pasienyje, miškuose, ypač mėgo ežerus. Sėdėjo, bet kažkaip sėkmingai. Nesukišo visų pinigų advokatams, liko ir nameliui. Tinklai jo kieme džiūdavo ir džiūdavo. Labai nemėgo gamtos inspektorių ir naujos valdžios. Valdžia buvo jis pats. Baubdavo baisiu balsu. Net katinai, ramiai tykoję pelių už poros sklypų, suklusdavo ir nerdavo tolyn, Mečkai užrikus. Rėkdavo piktai, nes samdydavo darbui girtuoklius drebančiomis rankomis. Pigiau atsieidavo. Tinklus taisyti, tvorą statyti ar malkas žuvų rūkykloje kūrenti. Žuvį jis rūkė, kaip kiti moteris mylėjo. Malkas rūkyklai parinkdavo tik alksnines. Pats apuostydavo kiekvieną, dedamą į ugniakurą. Blogai kvepiančią mesdavo šalin. Atiduodavo brigadiniams. Pinigų juk nemokėjo savo kreivarankiams šūdarankiams. Šaukdavo ant jų:

– Nu, ble, tvora jau griūna, šiandien pastatei, o jau griūna! Bandeles judink!

Duodavo cigarečių, užkandai žuvies, kuri netikdavo pardavimui. O tie kreivarankiai, kaip jis juos vadino, pinigų ir nesitikėdavo. Mečka pastačiusiems kreivą tvorą visada įpildavo stiklą naminės. Iš kur jis tą naminę traukdavo, vienas Dievas težino. O gal velnias. Pagirios nuo jos būdavo siaubingos net kreivarankiams. Vakare išeidavo palaimingai svyruodami, o šeštą ryto jau girgždėdavo prie kreivos Mečkos tvoros laukdami, kol šeimininkas atsikels. Nežadindavo.

It žydai Egipto nelaisvėje, kol Mozė išvedė juos per Raudonąją jūrą. Girdėjau kartą pamokslą.

Artūrka, kai visai prasigėrė, kelis kartus Mečkos pašauktas neatėjo į darbą. Tas, kadangi pats sau valdžia, ilgai nesvarstė. Kai baisių pagirių palaužtas Artūrka atslinko šiurpdegtinės, jo pro vartus neįleido. Kitas laimingasis Mečkos kieme pavyzdingai pagiriojosi. O Artūrka lingavo drebančiomis rankomis įsikibęs į tvorą iš gatvės pusės ir švokštė kaip vežimas, prikrautas lauko akmenų:

– Duok ir man! Prašau.

Mečka iš tuščio į kiaurą nepilstė:

– Kviečiau tave. Neatėjai. Tai ir užmiršk kelią.

Ir įliejo dar šlakelį paklusniajam kreivarankiui. Tas jau šiandien nedirbs, bet gandas, koks Mečka teisingas ir pila tik tiems, kurie ateina pas jį dirbti, pasklis.

Kaip tą dieną prasikankino Artūrka – nežinau. Bet juk paskutiniųjų dienų girtuokliai yra kaip paukščiai, nei sėja, nei pjauna, bet dar paskrenda. Išgerti randa stebuklingiausiais būdais. Artūrka visiems sakė, kad už pažeminimą atkeršys. Padegs rūkyklą su alksninėmis malkomis. Mečka, išgirdęs šį gandą, nugriuvo nuo suolo iš juoko.

– Ar rimtai sakė? – atsikėlęs pasitikslino.

Senas mentas, kuris gyveno sklype kitoje gatvės pusėje, irgi visiems pasakojo, kaip Artūrka padegs Mečkos namus. Tas mentas, gal aštuoniasdešimtmetis lietuvis, irgi dainas plėšdavo, kai būdavo geros nuotaikos. Jis pirkdavo žuvį iš Mečkos. O tas iš jo pirkdavo obuolių sultis. Kaimyniškai šnekučiuodavosi per tvorą. Susišūkaudavo rytais – labas, privet. Bet senojo mento sūnui Mečka kelis kartus davė tos sušiktos savo degtinės. Sūnus, penkiasdešimties metų diedas, juodai užgėrė savaitei. Kol buvo namie, senis jį saugojo. Bet kartą jam teko gult į ligoninę gydytis kažkokios senių ligos. Ir nenusaugojo sūnaus.

Grįžęs iš ligoninės užrakino neišsiblaivantį savo vaiką, girdė arbatomis bei vandeniu. Net „Boržomį“ pirko. Išsiaiškino visus faktus apie Artūrką ir Mečką. Žuvies iš jo daugiau neėmė. Jei būtų tiesą Mečkai į akis išrėžęs, autopilotu būtų lėkęs atgal į ligoninę. Arba tiesiai į morgą. Tai jis kaip malonus kaimynas vaikščiojo po žmones pasakodamas, kaip Artūrka pažadėjo keršyti. Atžegnojo visus pirkti rūkytą Mečkos žuvį. Rodė per visą ištiestų rankų plotį – kokį kaspinuotį praeitą savaitę rado rūkytoje žuvyje.

Rūkytos žuvies liko kalnai. Mečkai teko išvežt ją į Kauną. Už kapeikas. Žvejams jau niežėjo nagai vykt į naktinę žvejybą. Godžiai uodė nuo ežero kylančio rūko kvapą, kai gyvenimas verčiasi iš nakties į rytą. Bet kur dėsi žuvį, kurios niekas neperka? Žvejoti smagu, bet mes ne klounai iš televizoriaus, kurie pagauna žuvį, parodo ir paleidžia, – mes tikri vyrai. Žvejojame, kad būtų maisto ir pinigo.

Viso rajono darbdavys atsiduso, pasimatavo ant kairės kumščio seną kastetą. Tiko kaip jaunystėje. Atkišo jį pablizginti vienam savo kreivarankiui. Tas dvi valandas trynė kastetą žalia poliravimo pasta. Visas rajonas turėjo žinoti, kad Mečka darys tvarką. Nuėjo jis prie senojo mento tvoros. Nė negalvojo mušti. Galvojo, tik parodys, kaip gražiai saulėje spindi kastetas. Mus pakvietė iš toliau pažiūrėti, kaip drebins kankolus senas mentas.

Bet… Mečka buvo sėdėjęs, o mentas tokius sodino ir viena, ir kita prasme, visą gyvenimą. Nereikėjo Mečkai kviesti mūsų liudininkais, prie tvoros gliaudančiais saulėgrąžas.

Senis išėjo pasikalbėti vienas. Be sūnaus, kuris plempė Mečkos marmalą. Švariomis rankomis. Šypsojosi Mečkai. Tas iš pradžių užgriaudėjo. Mentas jam tyliai atsakė. Ir kuo ilgiau mentas kalbėjo, tuo labiau linko platūs Mečkos pečiai. Pagaliau jis įsigrūdo kišenėn dvi valandas blizgintą kastetą. Sugrįžęs prie mūsų riebiai nusispjovė:

– Artūrka viską pradėjo. Artūrkai šakės. O šitas mentas buvo kagėbistas. Polkovnikas. Nežinojote? Na jus visus…

Nepatiko man tai. Įsivaizduokit, garvežys jau visu greičiu lekia į pasaulinės revoliucijos pergalę, o mašinistas staiga užtraukia stabdžio rankeną.

Kitą dieną pasiėmiau butelį ir išėjau ieškoti Artūrkos. Radau mūsų aikštelėje. Artūrkos smegenys buvo sumažėjusios iki vištos smegenų dydžio. Aiškinau, kad padėtis bloga, Mečka po vakar neturi kitos išeities, tik atkalti jį vietoj seno mento. Kitaip praras autoritetą. Kad Artūrkai geriau dingti. Pasislėpti. Juk kastetu veidą sutrupins. O po mėnesio, žiūrėk, gal viskas ir pasimirš. Juk Artūras mano brigadoje dirbo, ir dainuodavo gražiai. Iki pat tos dienos, kai pasidarė jau visai kaip paukštis.

Bet jo vištos smegenys kudakavo – ką jis man padarys, ką jis man padarys. Nieko jos nesuprato. Silpnas buvo jo alkoholio virškintuvas. Azijietiškas. Taigi.

Kaip iš dangaus nukrito Artūro giminės. Mes visi labai nustebome, žmogus gėrė metų metais ir niekam nerūpėjo. O dabar giminės parašė pareiškimą – dėdė Artūras dingo. Gal sklypas vertingas, kuriame jo namelis trūnijo. Ir tie giminės dabar kaip kosmonautai Mėnulyje ardėsi – o kur padėjote mūsų mylimą dėdę Artūrą?

Policija du kartus važiavo pas Mečką į namus. Pirmą kartą jis net nėjo su jais kalbėtis. Žmoną pasiuntė. Kai policija atvažiavo antrą kartą, Mečka ilgai dudeno prie tvoros, aiškino vietines tvarkas. Bet tinklus paslėpė prieš antrąjį policijos atvažiavimą. Aš jau sakiau, girtuokliai yra kaip paukščiai, jie nei sėja, nei pjauna, ir jų lavonų niekas neranda. Ir Artūro nerado niekas, nei gyvo, nei mirusio. Išskrido į dangų nepalikęs žymės. Arba kaip dera žvejui – lėtai nuburbuliavo į ežero dugną su akmeniu po kaklu. Giminės mėgino apiforminti sklypą sau, bet kažkas nepavyko. Šūdas, matyt, ne giminės. O senasis mentas vėl pradėjo pirkti žuvį pas Mečką. Ir keletui angliškos vejos augintojų užrodė, kur čia pas mus skani rūkyta žuvis. O Mečka kelis kartus pavadino jį pulkininku. Bet senis uždraudė durniuoti. Ne tas laikas, pasakė.

Žvejai vėl traukė tinklus paryčiais. Grįžo į rajoną ramybė. Visi žino savo vietą. Ir visiems aiškesnė tapo tvarka. Ant Artūrkos kaulų pastatyta.

O ką aš galiu? Aš juk sakiau, mūsų rajone mes kaip paukščiai.

 

Rožė, Roza, Rozalija

Roza žiūrėjo tik Maskvą. Jos televizoriuje šoko ir dainavo vis tie patys iš viso jos ilgo gyvenimo. Besišypsantys televizoriuje neseno, jie buvo gražūs ir su jais buvo ramu. Kaip su giminėmis. Roza Markovna nebuvo kvailė, niekada. Dar siuvykloje Muziejaus gatvėje visi sakydavo: Roza Markovna pasakė daryti taip. Ir darydavo. Bet orą, orą visada žiūrėdavo tik per Lietuvą. Nes kelis kartus labai nepataikė apsirengti, kai rengėsi pagal Maskvą. Šitą įsidėmėjo ir žiūrėjo televizorių protingai.

Lietuva pranešė, kad užgrius sibirietiški šalčiai, o ji prisiminė palikusi sodo namelyje obuolius. Sušals. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, autobusų stotelė atsirado prie pat jos sodo namelio. Patogu. Atvažiuoji dažniau, pasirenki obuolių, svogūnų. Rudenį paliko juos dėžėse, nes paskutinį jos golfą Gena vis remontuodavo ir remontuodavo, kol neapsikentęs pasakė:

– Roza, gal jau parduok. Neberemontuosiu.

Gena nebenorėjo. Prastas kaip vyras buvo, daugiau šnekėjo nei galėjo, bet, kaip jos amžiui…

Atvažiavusi į sodą atsisėdo prie namelio ant suolo, širdis pamažu liovėsi lapatuoti nuo smarkaus ėjimo. Jos namelis stovėjo toks šviesutis. Niūrią dieną jis vienintelis švietė vos vos rausvai, nes į baltus sienų dažus buvo įmaišyta rausvo pigmento. Viena braškė su daug grietinėlės. Medžiai per tiek metų dvigubai praaugo namelį. Šeimininkės ranka dar buvo matyti, kiek galėjo, tiek tvarkėsi viena pati. Senos obelys mezgė vaisius, svogūnams išauginti jėgų užtekdavo.

Atrakino duris, ne, neatrakino. Raktą duryse teko labai atidžiai taikyti. Kantriai, neskubant. O ji darė kaip Kornevas. Tas buvo labai aukštas, stūksodavo virš savo vatmano lakšto lyg medžiai virš jos namelio. Stovėdavo palinkęs ir iš viršaus žiūrėdavo į ją. Paskui sududendavo:

– Na, kas gi čia tokia maža?

– Aš, – nesuregzdavo nieko daugiau Roza.

Tik dejuodama lovoje vardu ir tėvavardžiu vadino. Nes jis buvo labai didelis, vyresnis už ją juodbruvas gražuolis stipriomis valdingomis rankomis. Jie mylėjosi kelis mėnesius, o vėliau Kornevas pasakė: pati guleisi. Į partijos komitetą ji nesikreipė, nors jis buvo vedęs ir komunistas. Vaiką augino pati. Giminės tik atsiduso – Rože, kiek galėsim, tiek padėsim. Ji iki šiol pamena, kaip Kornevas nepataikydavo, badydavo įsiaistrinęs, švokšdavo duok. Panašiai, kaip ji dabar su tuo raktu. Švelnumo jam trūko. Na, bet vis dėlto buvo labai aukštas ir dideles, stiprias rankas turėjo. Sakė, iš kazokų.

Kitas vyras buvo vienarankis. Labai geras. Visi jie geri iš pradžių, bet Vienarankis buvo ilgiausiai geras. Vedė ją. Ji tekėjo tik kartą gyvenime, už Vienarankio. Buvo Didžiojo Tėvynės karo veteranas, tai gaudavo visko be eilės. Bet jam nereikėjo nė karo veterano bilieto, visur viską susiorganizuodavo pats. Kur tik praeidavo Vienarankis, žydui nelikdavo ką veikti. Susilaukė jiedu vaiko, ir viskas. Kaip kirviu nukirto. Su sūnumi jis žaisdavo, eidavo į futbolą, o ją užmiršo. Bet buvo ilgiausiai geras. Paskui išvažiavo į Ukrainą ir ten numirė. Kažkokia sena meilė parašė laiškutį ir gavo paralyžiuotą diedą iki smerties prižiūrėti. Kurva.

Gerai pakrapščiusi ir paklebinusi, pagaliau atlupo lauko duris. Matyt, nakčia jau šąla, kad taip surakino spyną. Iš priemenės į virtuvę, kur buvo sudėti obuoliai, vėl vedė durys. Dar geros. Vienarankio atvilktos. Gal kai vaikų darželį remontavo?.. Bet šitų jau nebeatrakino. Bandė ir taip, ir šiaip. Atsisėdo, truputį paašarojo. Padaužė kumšteliu duris, bet kiek ten jėgos kumštelyje. Matyt, prišalo tos durys mirtinai. O už jų – obuoliai ir svogūnai. Gal dar nesušalę. Nejau tiek kelio bus važiavusi tuščiai? Ne, jei būtų linkusi taip lengvai pasiduoti, kur dabar būtų? Patvoryje voliotųsi.

Roza Markovna patraukė gatvele per sodus. Į labai didelius ir gražius naujoviškus namus net nesibeldė. Ten tvoros ir signalizacijos. Kiek toliau stovėjo vidutiniškos išvaizdos namelis, o prie vartelių įtaisytas skambutis. Dideli namai net skambučio prie gatvės neturėjo. Suprask – mes dideli ir jokių prašalaičių mums nereikia, eik velniop. Paskambino. O ko jai bijoti. Sena moteris, gal kas padės. Išlindo vyras. Aukštas, pečiai platūs, rankos didelės, kaip jos Kornevo. Šitas tik gal ne tokio juodo gymio, be kazokiško gražumo. Lietuvis.

Pažadėjo, kad ateis, tik pasiims įrankius, gal net kirvį. Nelabai norėjo nežinia kur vilktis per darganą, bet Roza Markovna nutaisė gailiausią balsą:

– Labai prašau padėti senai moteriškei…

Kultūringi dabar žmonės, jei prisiskambini.

Atėjo. Paklebeno durų rankeną. Stipriau pasuko, įsiręžęs timptelėjo, ir rankena išbarškėjo ant grindų su visomis mėsomis. Vyras nusikeikė ir sumosavo rankomis atsiprašydamas. Pas jus čia viskas ant snarglių laikosi, spyna perkelta jau į ketvirtą vietą, ar negalite normalių durų įsistatyti, sumurmėjo pro sukąstus dantis. Kornevas, bjaurybė Kornevas, pasibaisėjo Roza, bet susitvardė ir sutiko duris atšauti kirviu.

Vyras įkirto duris palei staktą. Tegu atšoka ledai, jei senė taip nori. Bet jau buvo piktas. Kurių velnių jį čia atsitempė, žiūrėtų sau dabar „Netflikso“ filmą. Durys tikrai neužšalusios, kaip ji tvirtina. Durnė.

Roza stebėjo, kaip vyras vieną po kitos traukia geležėles iš odinio įrankių krepšio. Įrankių daug prikaupęs, bet kirviu švaistytis jam aiškiai smagiau. Taip tvarkingai įrankius susidėdavo tik Tianšanskis. Jis niekšiškai anksti mirė, bet tai koks buvo vyras. Atvažiuodavo iš Sankt Peterburgo, VRM rūmuose muzika ir geru žodžiu gydė žmones. Tiesa, žmonių nedaug susirinkdavo, nes kalbėjo tik rusiškai.

Roza pagal dokumentus buvo Rozalija, arba Rožė. Velnias ją prigavo, tai ir atrodė, kad tarybų valdžia atėjo visam laikui. Giminės jai pareiškė: jei jau taip nori į komjaunuoles, išvažiuok. Visiems bus geriau. Taip iš savo miestelio atkeliavo į Vilnių, na, o kas buvo čia, jau žinote: Kornevas, maršai, raudonos vėliavos, Leninas gyvesnis už visus gyvuosius. Kadangi dirbo siuvykloje direktorės pavaduotoja, į partiją jos nepriėmė, nebuvo ten siuvyklos moteriškėms vietos. Proletariatas partijoje turėjo būti, o ne visokios siuvėjos. Ir dar su tokiu vardu – Roza Markovna. Kas, kad lietuviškai Rozalija, Morkaus duktė. Prilipo kaip vantos lapas toji Roza Markovna. Skambėjo kaip… Nereikėjo tokių partijoje, užteko, kad tais metais daugybė jų išmetė partinius bilietus ir traukė į savo Izraelį, susikrovę turtą į didžiausius konteinerius.

Vyras tuščiai sukiojo spynoje raktą. Spyna vis dar laikė duris.

– Laušiu, ar durų gaila?

– Nelaužkite, dar pabandykite, – paprašė Rozalija.

Ji vėl prakalbo lietuviškai. Tianšanskiui patiko, kad ji lietuvė. Jis pavargdavo nuo savo rusiškosios auditorijos. Tas pats ir tas pats. Net nugarą išriesdavo kaip katinas, ištaręs – koncertuoju Lietuvoje. Dirbu su lietuviais laisvoje Lietuvoje. Jam patiko ir kultūringasis Vilnius, ir lietuviai. Visada pasisveikindavo galantiškai, lietuviškai, pagal pasą senoviniu vardu: Laba diena, Rozalija Markovna.

Tianšanskis, anot rusų, turėjo „nevykusį“ veidą. Pažiūri ir matai, kad joks jis rusas, o azijietis paprastas. Su tokiu veidu gali tik šiaurės elnius Jamalo pusiasalyje vaikyti, o ne konservatorijoje studijuoti. Bet Rožė nebekreipė dėmesio į jo veidą. Pirštai jo buvo ilgi, tikro pianisto, o kalba sklandi kaip Ermitažo ekskursijų vadovo.

Kaimynas vėl keitė įrankius, daužė duris, bet jau nenuoširdžiai. Kaip Kornevas, prieš palikdamas, kaip Vienarankis, prieš pabėgdamas į Ukrainą, kaip sūnūs, visam laikui išvažiuodami į Angliją, kaip Tianšanskis, kuris prieš išvykdamas nepasisakė, kad mirs. Į Peterburgą tada dar sugrįžo. Bet kai Rozalija vėl jam išnuomojo salę, paleido naują reklaminę kampaniją, trečdalį bilietų į koncertus pardavė, Tianšanskis, susiruošęs į Vilnių, Daugpilio geležinkelio stotyje prie spaudos kiosko susmuko ant žemės, o monetos iš jo delno pažiro ant asfalto ir nuriedėjo smagiai pasišokėdamos. Monetų jis nebesusirinko.

Rozalija net nevažiavo jo laidoti. Jis turėjo vaikų Peterburge, jie ir laidojo. Šunsnukis. O ji jau įsivaizdavo, kaip Tianšanskio pianinas stovi jos sodo namelyje. Kaip šiltais vasaros vakarais jis skambina jai Oginskio polonezą, o ji mezga fotelyje, kaip žiemą abu glaudžiasi jos miesto butuke. Ji net būtų išmokusi virti cepelinus. Tianšanskis, kaip slapta Rusijos mažuma, reikalaudavo nacionalinės virtuvės. Jie būtų žiūrėję „Pirmąjį kanalą“ ir peterburgietiškai piktinęsi dėl prasto skonio. O paskui pasipuošę būtų ėję į Filharmoniją.

Kaimynas vėl pamėgino įkirsti kirvį tarp durų ir staktos. Rimtai išlauš, jau atrodė įsiutęs. Kirvis ilgas, su ryškia geltona rankena, kaip amerikoniškuose filmuose. Rozalija suriko:

– Ne, ne, bandykite dar kartą!

– Ką čia, blet, bandysi, – neišlaikė vyras.

Bet atsiprašė.

Padėjo kirvį. Ir vėl mėgino kultūringai, nuo pradžių.

Keikiasi! Kas aš jam, stoties prostitutė, kad nesigėdija prie manęs keiktis, sukilo senei pyktis. Paėmė kirvį, pasvėrė. Įdomu, ar pajėgtų juo užsimoti. Kirvis ilgas, bet, nesitikėjo, – lengvas. Užsimotų ir smagiai kirstų į riebias šito chamo mėsas. Saldžiai lyg spanguolių sultys iš Napoleono torto išsisunktų tirštas raudonas kraujas. Už viską, už tai, kad rankos kaip Kornevo, už Ukrainą, už abu sūnus Anglijoje, už Daugpilį, už vienišus vakarus be pianino, už visut viską paleistų kirvį į šitą gyvulį.

Kaimynas dar kartą įkišo rankeną į duris ir pasuko į vieną, į kitą pusę. Jo veidą iškreipė tokia grimasa, kaip paragavus citrinos. Durys trakštelėjo, sucypė, atsidarė. Senoji moteris išsižiojo iš nuostabos. Išstenėjo tik tiek:

– Ačiū.

– Prašom, – pralinksmėjo vyras.

Jis norėjo pridurti dar ką smagesnio, nes nuoširdžiai pradžiugo, atidaręs duris, bet senės veidas atrodė šaltas lyg betono siena. Vyras susirinko įrankius, pasikabino ant peties kirvį su ryškiai geltona rankena ir išėjo pasišvilpaudamas. Senė jam net obuolio nepasiūlė. Nors atšautoje virtuvėje šalo dvi dėžės gražuolių raudonšonių obuolių.

Tegu džiaugiasi, kad gyvas išėjo. Roza Markovna nusprendė kitam kartui geriau pasiruošti. Nusipirks du tokius kirvius su ryškiai geltona rankena, vieną – treniruotėms ir smūgiui, kitą – konspiracijai. Ji detektyvinius serialus žiūrėdavo, žinojo, ką ir kaip daryti. Visi protingais veidais ieškodavo kūno, nusikaltimo įrankio ir motyvo, o čia nieko neliks, nei kūno, nei įrankio, nei motyvo.

Senės gyvenimas dar ne įrodymas.